Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Serfas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties patvirtinti pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN Group“ finansinį reikalavimą atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN EPC“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „FERN EPC“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Ius Positivum“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartimi patvirtintas neginčijamas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, įskaitant antrosios eilės kreditorės bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „FERN Group“ 313 031,89 Eur finansinį reikalavimą.

Suinteresuotas asmuo (kreditorė) UAB „Rywal LT“ pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kuria bendrovės kreditorių sąraše patvirtintas BUAB „FERN Group“ 313 031,89 Eur finansinis reikalavimas, nes jis yra nepagrįstas įrodymais. Ginčijamas finansinis reikalavimas grindžiamas bendrovės ir BUAB „FERN Group“ 2024 m. sausio 1 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartimi (toliau – ir sutartis) dėl administravimo, konsultavimo, apskaitos ir kitų paslaugų ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitomis faktūromis (toliau – ir sąskaita), kurios savaime nepatvirtina realių paslaugų teikimo bei susidariusios skolos. Be to, bendrovė ir BUAB „FERN Group“ yra tarpusavyje susijusios įmonės, nes priklauso tai pačiai įmonių grupei, todėl teismas turi patikrinti ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumą, siekdamas išvengti galimo piktnaudžiavimo nemokumo procese ir dirbtinio balsų daugumos suformavimo kreditorių susirinkime.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi kreditorės UAB „Rywal LT“ atskirąjį skundą patenkino iš dalies, panaikino teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties dalį dėl BUAB „FERN Group“ finansinio reikalavimo patvirtinimo ir išskyrė šio finansinio reikalavimo pagrįstumo nagrinėjimo klausimą į atskirą bylą bei nustatė dalyvaujantiems byloje asmenims 14 dienų terminą atsiliepimui, nuomonei bei įrodymams pateikti.

Pareiškėja BUAB „FERN Group“ pateikė rašytinius paaiškinimus, pateikdama buhalterinę administravimo paslaugų kainos apskaičiavimo suvestinę, „FERN“ grupės įmonių struktūrą (schemą), darbo laiko ir darbo užmokesčio žiniaraščius už 2025 m. rugsėjo–gruodžio mėn. Nurodė, kad pateiktoje suvestinėje detalizuojama, kaip pagal sutartyje nustatytą mechanizmą apskaičiuojama BUAB „FERN EPC“ tenkanti išlaidų dalis. Iš šios suvestinės matyti visas kainos apskaičiavimo procesas, susidedantis iš nuoseklių etapų: nustatoma bendra BUAB „FERN Group“ sąnaudų bazė; prie sąnaudų taikomas 5 proc. antkainis; bendra suma paskirstoma tarp grupės įmonių pagal jų ekonominį svorį (pajamas); ši suma perskaičiuojama į mėnesinę sumą; mėnesinė suma išskaidoma pagal atskiras paslaugas; galimas faktinis mėnesinės kainos koregavimas, atsižvelgiant į realias sąnaudas ir darbuotojų skaičiaus pokyčius (kaip įvyko su 2025 m. lapkričio mėn. išrašyta kreditine PVM sąskaita faktūra, kuria sumažinta ankstesnio laikotarpio sąskaita). BUAB „FERN EPC“ ir BUAB „FERN Group“ yra tai pačiai įmonių grupei priklausančios įmonės, veikiančios pagal funkcinio paskirstymo principą, kai kiekviena įmonė vykdo skirtingas funkcijas ir viena kitą papildo. BUAB „FERN Group“ struktūroje buvo aiškiai identifikuojami centralizuoti funkcijų padaliniai: komercijos, finansų ir personalo departamentai, informacinių technologijų, apskaitos, ekonominės analizės ir kiti administracinio pobūdžio padaliniai, teikiantys paslaugas grupės įmonėms. BUAB „FERN EPC“ organizacinė struktūra buvo orientuota į projektų įgyvendinimą ir vykdymo funkcijas (projektų valdymas, montavimo darbai, projektavimas), t. y. ši bendrovė neturėjo visų administracinių funkcijų viduje arba jų nevykdė visa apimtimi. Toks veiklos organizavimo modelis atitinka įprastą verslo praktiką, kai patronuojanti įmonė centralizuoja administracines, finansines, personalo ir kitas pagalbines funkcijas bei teikia jas grupės įmonėms.

Atsakovės BUAB „FERN EPC“ nemokumo administratorė pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydama patvirtinti 313 031,89 Eur dydžio BUAB „FERN Group“ finansinį reikalavimą. Nurodė, kad ginčijamą finansinį reikalavimą pagrindžia paslaugų teikimo sutartis, papildomi susitarimai, PVM sąskaitos faktūros. Nemokumo administratorė, remdamasi perduotais buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. kreditorių sąrašu, sudarytu bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis, patikrino finansinio reikalavimo dydį ir nustatė, kad jis buhalterinėje apskaitoje apskaitytas 313 031,89 Eur sumai. Aplinkybė, kad BUAB „FERN Group“ ir BUAB „FERN EPC“ priklauso tai pačiai įmonių grupei ir vykdė veiklą, pasiskirstę kompetencijomis, savaime nereiškia, jog BUAB „FERN Group“ finansinis reikalavimas yra nepagrįstas.

Kreditorė UAB „Rywal LT“ rašytiniuose paaiškinimuose prašė netvirtinti BUAB „FERN Group“ finansinio reikalavimo, nes jis nepagrįstas įrodymais. Įmonių tarpusavio sąsajos ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros kelia rimtų abejonių, ar tarp šių įmonių iš tikrųjų susiklostė deklaruojami paslaugų teikimo santykiai. Ginčijamo finansinio reikalavimo suma neatitinka pateiktų PVM sąskaitų faktūrų duomenų, nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu būdu buvo apskaičiuota galutinė reikalavimo suma, kokios konkrečios sumos laikomos tariamai neapmokėtomis, kaip buvo pritaikyta kreditinė PVM sąskaita faktūra, koks yra tikrasis neįvykdytos prievolės likutis. Nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pagal sutartį paslaugos buvo realiai teikiamos. BUAB „FERN Group“ nepateikė pirminių dokumentų, kurie leistų identifikuoti konkrečias suteiktas paslaugas (užsakymų, užduočių, darbų ataskaitų, paslaugų perdavimo–priėmimo aktų, susirašinėjimo dėl konkrečių pavedimų vykdymo, suteiktų paslaugų rezultatų ar kitų objektyvių duomenų). Neįrodytas objektyvus poreikis administracinių paslaugų teikimui, nes bendrovėje dirbo apie 56–76 darbuotojus, kai BUAB „FERN Group“ – tik apie 19–35 darbuotojus, t. y. pati BUAB „FERN EPC“ turėjo pakankamus žmogiškuosius ir organizacinius resursus deklaruojamos apimties administracinėms paslaugoms teikti.

Kreditorė UAB „Serfas“ rašytiniuose paaiškinimuose prašė netvirtinti BUAB „FERN Group“ finansinio reikalavimo. Nurodė, kad byloje esantys duomenys nepatvirtinta realios BUAB „FERN Group“ reikalavimo teisės į BUAB „FERN EPC“, yra nenuoseklūs ir nepakankami. Byloje nėra įrodymų, kad paslaugos pagal sutartį buvo realiai suteiktos (paslaugų užsakymai, suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktai), jog tariamai neapmokėtos sąskaitos buvo išrašytos už realiai suteiktas paslaugas. Negalima taikyti paslaugų faktinio suteikimo prezumpcijos, todėl paslaugų teikimą deklaruojančiai šaliai tenka pareiga įrodyti faktinį paslaugų suteikimą. Pateiktose sąskaitose nurodytos sumos akivaizdžiai neatitiko rinkos sąlygų ir buvo nepagrįstai didelės, nesąžiningai padidintos. Pati bendrovė turėjo savo administracijos darbuotojus ir pajėgumus administracinio pobūdžio funkcijoms atlikti. Sutartis abiejų įmonių vardu pasirašyta to paties asmens, todėl tai kelia papildomų abejonių dėl skaidrumo.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 2 d. nutartimi įtraukė BUAB „FERN Group“ į BUAB „FERN EPC“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą su 313 031,89 Eur finansiniu reikalavimu.

Teismas nustatė, kad BUAB „FERN Group“ (paslaugų teikėja) ir BUAB „FERN EPC“ (paslaugų gavėja) 2024 m. sausio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, kuria BUAB „FERN Group“ už sutartyje nurodytą atlyginimą įsipareigojo bendrovės pavedimu teikti administravimo, žmogiškųjų išteklių administravimo, informacinių technologijų ir sistemų, buhalterinės apskaitos, finansų valdymo, planavimo ir analizės, pardavimų valdymo, tiekimo valdymo, kokybės valdymo, darbo saugos organizavimo, konsultavimo teisiniais klausimais ir kitas paslaugas. Sutarties šalys 2024 m. rugpjūčio 12 d. ir 2025 m. birželio 30 d. sudarė papildomus susitarimus, kuriuose detalizavo paslaugų teikimo įkainius ir paslaugų kainos apskaičiavimo principus. BUAB „FERN Group“ nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose (dokumento registracijos Nr. DOK-18550) išsamiai paaiškino kainos už suteiktas administravimo ir kitas paslaugas apskaičiavimo principus, taisykles, etapus ir pateikė šiuos paaiškinimus pagrindžiančius dokumentus: paslaugų kainos apskaičiavimo suvestines, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio žiniaraščius. Finansinis reikalavimas grindžiamas BUAB „FERN Group“ 2025 m. rugsėjo 30 d., 2025 m. spalio 31 d., 2025 m. lapkričio 30 d., 2025 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitomis faktūromis. Duomenų ir įrodymų apie visišką PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą nėra. BUAB „FERN EPC“ vadovės pareiškimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pateikimo metu bendrovės kreditorių sąraše nurodyta 262 741,86 Eur skola BUAB „FERN Group“.

Teismo nuomone, aptartos aplinkybės ir įrodymai sudaro pakankamą pagrindą pagrįstai išvadai apie BUAB „FERN EPC“ ir BUAB „FERN Group“ keletą metų trukusius prievolinius (paslaugų teikimo) tarpusavio santykius, BUAB „FERN EPC“ išlikusias iki bankroto bylos iškėlimo neapmokėtas paslaugų teikėjai BUAB „FERN Group“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo skolininkės priimtos (akceptuotos) ir apskaitomos buhalterinėje dokumentacijoje, todėl susidarė 313 031,89 Eur įsiskolinimas. Teismas atmetė suinteresuotų asmenų UAB „Rywal LT“ ir UAB „Serfas“ iškeltas abejones ir teiginius apie realių santykių nebuvimą bei realių paslaugų iš BUAB „FERN Group“ pusės BUAB „FERN EPC“ naudai nesuteikimą, todėl įtraukė BUAB „FERN Group“ į BUAB „FERN EPC“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą su 313 031,89 Eur finansiniu reikalavimu.

Aplinkybės, kad BUAB „FERN Group“ ir BUAB „FERN EPC“ yra tarpusavyje susijusios įmonės (per valdymo organus, akcininkus) ir buvo valdomos tų pačių asmenų, savaime nesudaro pagrindo nepatvirtinti įrodymais pagrįsto finansinio reikalavimo. BUAB „FERN Group“ 2026 m. gegužės 22 d. rašytiniai paaiškinimai ir kartu su jais pateiktas BUAB „FERN Group“ struktūros detalizavimas (prezentacija), kitoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-2043-855/2026 dėl BUAB „FERN PRODUCTION“ finansinio reikalavimo (dalyvauja tie patys suinteresuoti asmenys UAB „Rywal LT“ ir UAB „Serfas“) ir joje esantys duomenys patvirtina, kad tai pačiai įmonių grupei priklausančios BUAB „FERN Group“, BUAB „FERN EPC“, UAB „FERN PRODUCTION“, UAB „Montuotojas“ veikė pagal funkcinio paskirstymo principą. Kiekviena įmonė vykdė skirtingas funkcijas, koncentravosi į konkrečias veiklos sritis, pavyzdžiui: BUAB „FERN EPC“ – į projektų valdymą ir įgyvendinimą, projektavimą bei generalinę rangą; BUAB „FERN PRODUCTION“ – į įrenginių ir konstrukcijų projektavimą bei gamybą; UAB „Montuotojas“ – į pastatų remonto, aptarnavimo, montavimo darbus. BUAB „FERN Group“, turėdama struktūroje atitinkamus padalinius ir darbo komandas (departamentus), atliko pagrindinės – patronuojančios įmonės, skirtos teikti visoms kitoms susijusioms įmonėms administracines, personalo, žmogiškųjų išteklių valdymo, buhalterinės apskaitos tvarkymo, informacinių technologijų, teisines ir kitas paslaugas, vaidmenį ir funkcijas. Tai paneigia suinteresuotų asmenų iškeltas abejones ir teiginius dėl BUAB „FERN EPC“ poreikio pirkti (užsakyti) atitinkamas administravimo, buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kitas paslaugas iš BUAB „FERN Group“ nebuvimo, realių paslaugų nesuteikimo. Tarp BUAB „FERN EPC“ ir BUAB „FERN Group“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis ir papildomi susitarimai, jų pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra teismo tvarka nuginčyti ir (ar) pripažinti negaliojančiais, nesudarytais sandoriais. Byloje nėra duomenų ir įrodymų apie galimą sutarties negaliojimą, paslaugų nesuteikimą ar kitas priežastis, dėl kurių nekiltų BUAB „FERN EPC“, kaip paslaugų gavėjos (klientės), prievolė atsiskaityti pagal sutartį. Abiejų įmonių nemokumo administratorės, atlikusios finansinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimą, sutiko su tokio reikalavimo pagrįstumu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Kreditorė UAB „Serfas“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartį ir priimti naują nutartį – netvirtinti BUAB „FERN Group“ 313 031,89 Eur finansinio reikalavimo BUAB „FERN EPC“ bankroto byloje, priteisti iš BUAB „FERN Group“ bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti už atskirąjį skundą sumokėtą žyminį mokestį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas pažeidė pareigą tinkamai ištirti ir įvertinti surinktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, neįgyvendino pareigos tinkamai motyvuoti teismo procesinį sprendimą. Tai lėmė bylos esmės neatskleidimą ir teisės į teisingą teismą pažeidimą. BUAB „FERN Group“ ir BUAB „FERN EPC“ yra susijusios įmonės, todėl teismas turėjo itin kruopščiai patikrinti ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumą. Teismas rėmėsi išimtinai tik BUAB „FERN EPC“ ir BUAB „FERN Group“ išreikšta pozicija ir vienašališkais paaiškinimais, nenurodė motyvų dėl UAB „Serfas“ ir UAB „Rywal LT“ argumentų.

Kilus ginčui dėl paslaugų pagal konkrečias PVM sąskaitas faktūras faktinio (ne)perdavimo bendrovei, būtent paslaugų teikėja BUAB „FERN Group“ turėjo pareigą pateikti teismui dokumentus, o ne kiti proceso dalyviai turėjo įrodyti finansinio reikalavimo pagrįstumą paneigiančias aplinkybes. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų realų paslaugų tiekimą pagal sutartį, paslaugų įkainius, bendrovės poreikį neva suteiktoms paslaugoms. PVM sąskaitų faktūrų bendra suma (365 884,80 Eur) neatitinka prašomos patvirtinti finansinio reikalavimo sumos (313 031,89 Eur). Paslaugų teikimo sutartį BUAB „FERN EPC“ ir BUAB „FERN Group“ vardu pasirašė buvęs šių įmonių direktorius N. E., o papildomus susitarimus – buvusi direktorė V. Z., todėl finansinis reikalavimas galėjo būti sukurtas dirbtinai.

Teismas dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo, paslaugų suteikimo fakto ir neatsiskaitymo už suteiktas paslaugas iš esmės nusprendė iš deklaratyvių paaiškinimų apie „FERN“ įmonių grupės struktūrą ir paslaugų kainos apskaičiavimo mechanizmą, nepagrįstą įrodymais. Tokia teismo pozicija laikytina nepagrįsta, nes pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles turėjo būti įrodytas realus paslaugų suteikimo faktas, kurio BUAB „FERN Group“ neįrodė. Byloje nėra objektyvių įrodymų (apie sąnaudas ir pajamas, jų proporcijas, ataskaitinį laikotarpį), kurie patvirtintų deklaruojamos paslaugų kainos apskaičiavimo mechanizmo teisingumą ir jame naudojamų skaičių pagrįstumą.

Didžiąją dalį BUAB „FERN Group“ nurodytų sąnaudų sudaro išlaidos darbuotojų darbo užmokesčiui, tačiau pateiktame 2025 m. gruodžio mėn. darbo užmokesčio žiniaraštyje nurodyta didelė skola darbuotojams. Skolos darbuotojams, kaip finansiniai reikalavimai, patvirtinti BUAB „FERN Group“ bankroto byloje. Tai reiškia, kad BUAB „FERN Group“ darbo užmokesčio sąnaudų, pagal kurias bendrovei apskaičiuotas paslaugų mokestis, faktiškai nepatyrė, nors pagal sutartį paslaugos mokestis turėjo būti apskaičiuojamas remiantis faktinėmis BUAB „FERN Group“ sąnaudomis. Be to, BUAB „FERN Group“ pateikta darbuotojų darbo užmokesčio žiniaraščių dalis neįrodo paslaugos mokesčio dydžio.

BUAB „FERN Group“ nurodė, kad sąnaudas, nuo kurių apskaičiuota paslaugų kaina, taip pat apėmė technikos, transporto nuoma, patalpų ir teritorijos priežiūros, draudimo ir administracinės, telekomunikacijų, ryšių ir kitos sąnaudos, tačiau nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti. Paslaugų mokestis negali būti grindžiamas vien deklaratyvaus pobūdžio skaičiavimais, nepagrįstais pirminiais dokumentais.

BUAB „FERN Group“ nepagrindė, kad bendrovė turėjo realų poreikį gauti paslaugas pagal sutartį ir kad jos buvo faktiškai suteiktos. Bendrovė turėjo ir naudojo savo vidinius administracinius resursus, buvo pajėgi savarankiškai administruoti savo veiklą, todėl neįrodyta, kad bendrovei buvo reikalingos BUAB „FERN Group“ paslaugos ir ji jomis naudojosi. Iš BUAB „FERN Group“ paaiškinimų galima nuspręsti, kad paslaugų mokestis priklausė ne nuo bendrovės poreikių ir faktinio paslaugų suteikimo, o iš esmės nuo to, kiek išlaidų savo veikloje deklaravo BUAB „FERN Group“.

BUAB „FERN Group“ paslaugų teikimo ir kainos apskaičiavimo mechanizmas yra ydingas bendrovės nemokumo kontekste, nes paslaugų mokestis iš esmės nesikeitė net ir likus keliems mėnesiams iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Akivaizdu, kad bendrovės veiklos apimtys ir darbuotojų skaičius tuo metu sumažėjo, tačiau BUAB „FERN Group“ paslaugų kaina buvo pakoreguota tik nežymiai, reaguojant į BUAB „FERN Group“ darbuotojų skaičiaus pokyčius. Taigi, paslaugų mokestis buvo susietas tik su BUAB „FERN Group“ sąnaudomis, o nes su realiu BUAB „FERN EPC“ administravimo paslaugų poreikiu.

BUAB „FERN EPC“ nemokumo administratorės pozicija yra prieštaringa, nes, sprendžiant BUAB „FERN PRODUCTION“ (taip pat priklauso „FERN“ įmonių grupei) ir kitų kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimą, nemokumo administratorė reikalavo pateikti reikalavimus pagrindžiančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė įrodymų nereikalavo ir pritarė nepagrįsto BUAB „FERN Group“ finansinio reikalavimo patvirtinimui.

Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja BUAB „FERN Group“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Iflas“, prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Teismas atskleidė bylos esmę ir ginčą išsprendė teisingai, nes pasisakė dėl visų esminių ginčo klausimų, t. y. ar egzistuoja sutartiniai santykiai, ar reikalavimas pagrįstas dokumentais, ar yra pagrindo abejoti reikalavimo realumu. UAB „Serfas“ argumentai iš esmės buvo deklaratyvaus pobūdžio, nepateikus priešingų duomenų, todėl teismas neturėjo pareigos dėl kiekvieno deklaratyvaus teiginio atskirai pasisakyti. Jeigu UAB „Serfas“ mano, kad paslaugos bendrovei nebuvo suteiktos, jis turėjo pateikti priešingus įrodymus, prašyti leisti susipažinti su apskaitos įrodymais, tačiau to nepadarė.

UAB „Serfas“ remiasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-521-196/2017), kuri faktinėmis aplinkybėmis nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju bendrovė neginčija paslaugų pagal sutartį gavimo fakto, sutartis nenuginčyta, pateikti įrodymai apie realų paslaugų suteikimo faktą (akceptuotos PVM sąskaitos faktūros, darbo laiko ir užmokesčio žiniaraščiai, suvestinė, struktūros schema).

UAB „Serfas“ argumentų dėl BUAB „FERN Group“ darbo užmokesčio žiniaraščių, sąnaudų bazės struktūros, bendrovės vidinių administracinių resursų nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme, todėl negali reikalauti vertinti šiuos argumentus apeliacinės instancijos teisme.

BUAB „FERN Group“ finansinio reikalavimo dydis atitinka buhalterinėje apskaitoje užfiksuotą skolos likutį. Finansinis reikalavimas pagrįstas objektyvaus pobūdžio įrodymais. Paslaugų kainos modelis atitinka sutarties nuostatas ir tarptautines sandorių kainodaros gaires mažos pridėtinės vertės grupės vidaus paslaugoms. Vien tai, kad bendrovė ir BUAB „FERN Group“ yra susijusios įmonės, nėra savarankiškas pagrindas netvirtinti įrodymais pagrįsto finansinio reikalavimo.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė BUAB „FERN EPC“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Ius Positivum“, prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Teismas išsamiai išdėstė, kokie įrodymai ir faktiniai duomenys pagrindžia pareiškėjos finansinį reikalavimą. Apeliantės atskirojo skundo argumentai nepatvirtina ginčijimo finansinio reikalavimo nepagrįstumo.

„FERN“ grupės įmonės veikė pagal funkcinio paskirstymo principą. BUAB „FERN Group“ vykdė centralizuotas administracines, personalo, apskaitos, informacinių technologijų ir kitas funkcijas kitų grupės įmonių naudai. Paslaugų teikimo sutartis yra galiojanti, o pagal sutarties nuostatas PVM sąskaita faktūra laikoma paslaugų suteikimą patvirtinančiu dokumentu, jeigu ji nėra ginčijama per nustatytą terminą. Taigi, apeliantės argumentai dėl administracinių paslaugų poreikio nebuvimo, paslaugų nesuteikimo yra nepagrįsti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Rywal LT“ prašo skundą tenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Teismas iš esmės formaliai patvirtino ginčijamą finansinį reikalavimą, tinkamai neįvertinęs byloje esančių įrodymų ir UAB „Rywal LT“ bei UAB „Serfas“ nurodytų argumentų. Teismas nepasisakė dėl aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl BUAB „FERN Group“ deklaruojamų paslaugų realaus suteikimo, paslaugų apimties, poreikio, kainos, atsižvelgiant į tai, jog BUAB „FERN Group“ neįvykdė pareigos pagrįsti minėtas aplinkybes. Vien paslaugų teikimo sutarties, PVM sąskaitų faktūrų ar tarpusavyje susijusių įmonių vidaus dokumentų pateikimas savaime nepatvirtina finansinio reikalavimo pagrįstumo.

BUAB „FERN Group“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų bendra suma neatitinka prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo dydžio. Nėra aišku, kokiu būdu buvo apskaičiuota galutinė reikalavimo suma, neaiškus kreditinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo pagrindas. BUAB „FERN Group“ kiekvieną mėnesį išrašydavo bendrovei didelės vertės (120 000 Eur) sąskaitas, todėl tai savaime suponuoja pareigą pateikti išsamius, aiškius ir objektyviai patikrinamus įrodymus, leidžiančius nustatyti konkrečių paslaugų suteikimą, apimtį, kainą, tačiau BUAB „FERN Group“ šios pareigos neįvykdė.

BUAB „FERN Group“ paslaugų kainos apskaičiavimo modelis grindžiamos pačios paslaugų teikėjos deklaruojamais duomenimis, kurių teisingumas ir pagrįstumas negali būti patikrintas pagal byloje esančius duomenis. Byloje nėra duomenų apie deklaruojamų sąnaudų faktinį patyrimą, jų dydį, ryšį su apskaičiuotu paslaugų mokesčiu. BUAB „FERN Group“ darbuotojų skaičius buvo žymiai mažesnis nei bendrovės, todėl abejotina, kad BUAB „FERN Group“ turėjo pakankamai pajėgumų deklaruojamoms paslaugoms teikti.

BUAB „FERN Group“ deklaruojamos suteiktos paslaugos susijusiai bendrovei yra abstraktaus pobūdžio, jų suteikimas nepagrįstas pirminiais dokumentais. Visus tarpusavio dokumentus pasirašė tie patys asmenys, paslaugų kaina nesikeitė ir prieš pat bankroto bylos susijusioms įmonėms iškėlimą. Taigi, egzistuoja rizika, kad įmonių grupės vidiniais sandoriais ir jų pagrindu apskaitoje užfiksuoti įsipareigojimai galėjo būti dirbtinai suformuoti, siekiant padidinti įtaką bendrovės nemokumo procese.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis).

Dėl naujo įrodymo ir rašytinių paaiškinimų

Kreditorė UAB „Rywal LT“ 2026 m. rugpjūčio 26 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą priimti Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-590-407/2026, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartis ir atmestas prašymas patvirtinti BUAB „FERN PRODUCTION“ finansinį reikalavimą BUAB „FERN EPC“ bankroto byloje. Nurodė, kad teikiamas naujas įrodymas nagrinėjamai bylai yra reikšmingas ne tik bendraisiais išaiškinimais dėl įrodinėjimo standarto, bet ir kaip precedentas iš esmės analogiškoje byloje.

BUAB „FERN Group“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Iflas“, pateikė rašytinius paaiškinimus (iš esmės atsiliepimą į UAB „Rywal LT“ rašytinius paaiškinimus), prašydama nepriimti naujo įrodymo, nes teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d. nutartis buvo priimta kitokiu teisiniu klausimu ir buvo vertinamos kitokios faktinės aplinkybės.

Pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį, atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos.

Taigi, CPK 323, 338 straipsnių nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu (nutartimi) argumentai arba papildomi atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Įvertinus tai, kad UAB „Rywal LT“ ir BUAB „FERN Group“ rašytinius paaiškinimus pateikė, pasibaigus atsiliepimų į atskirąjį skundą pateikimo terminui, jie nepriimami, kaip atsiliepimų į atskirąjį skundą papildymas.

CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 101 punktas).

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) ir iš kitų informacinių sistemų bei registrų. UAB „Rywal LT“ pateikta Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-407/2026 nepriimama, nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę naudotis LITEKO, informacinėmis sistemomis bei registrais.

Be to, CPK 180 straipsnyje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, pagal kurią teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, o leistinumas reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai). Teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 59 punktas).

Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties patvirtinti BUAB „FERN Group“ finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. BUAB „FERN Group“ finansinio reikalavimo pagrįstumas, be kita ko, grindžiamas BUAB „FERN Group“ ir bendrovės sudaryta paslaugų teikimo sutartimi, išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-590-407/2026 buvo sprendžiama dėl BUAB „FERN PRODUCTION“ finansinio reikalavimo tvirtinimo bendrovės bankroto byloje. BUAB „FERN PRODUCTION“ finansinis reikalavimas buvo įrodinėjamas BUAB „FERN PRODUCTION“ ir bendrovę siejusiais prekių pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, kurie visiškai nėra susiję su BUAB „FERN Group“ prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrindu (paslaugų teikimo santykiais). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepriima pateikto naujo įrodymo ir tuo pagrindu, kad atsisakymo patvirtinti BUAB „FERN PRODUCTION“ finansinį reikalavimą aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču (dalyku, faktiniu pagrindu).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Atsakovė BUAB „FERN EPC“ (paslaugų gavėja) ir pareiškėja BUAB „FERN Group“ 2024 m. sausio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, kuria paslaugų teikėja už sutartyje nurodytą atlyginimą įsipareigojo kliento pavedimu teikti administravimo, žmogiškųjų išteklių administravimo, informacinių technologijų ir sistemų, buhalterinės apskaitos, finansų valdymo, planavimo ir analizės, pardavimų valdymo, tiekimo valdymo, kokybės valdymo, darbo saugos organizavimo, konsultavimo teisiniais klausimais ir kitas paslaugas. Sutartį abiejų įmonių vardu sudarė tuometinis jų vadovas N. E.

Atsakovė ir pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 12 d. ir 2025 m. birželio 30 d. sudarė papildomus susitarimus, kuriais detalizavo paslaugų teikimo įkainius ir paslaugų kainos apskaičiavimo principus. Susitarimus abiejų įmonių vardu sudarė tuometinė jų vadovė V. Z.

BUAB „FERN Group“ 2025 m. rugsėjo 30 d., 2025 m. spalio 31 d. ir 2025 m. lapkričio 30 d. išrašė bendrovei 3 analogiškas PVM sąskaitas faktūras (po 126 652,43 Eur pagal kiekvieną PVM sąskaitą faktūrą) už administravimo, pardavimų valdymo, žmogiškųjų išteklių administravimo, darbo saugos organizavimo, kokybės valdymo, tiekimo valdymo, buhalterinės apskaitos, finansų valdymo, planavimo ir analizės, informacinių technologijų ir sistemų, konsultavimo teisiniais klausimais paslaugas. BUAB „FERN Group“ 2025 m. gruodžio 31 d. išrašė bendrovei PVM sąskaitą faktūrą dėl 56 89,97 Eur už analogiškas paslaugas. BUAB „FERN Group“ 2025 m. lapkričio 30 d. išrašė bendrovei kreditinę PVM sąskaitą faktūrą –70 362,46 Eur sumai, koreguodama ankstesniu laikotarpiu suteiktų paslaugų kainos apskaičiavimą.

BUAB „FERN EPC“ buvusi vadovė V. Z. 2025 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, pateikdama bendrovės 2025 m. lapkričio 5 d. kreditorių sąrašą, kuriame nurodyta, kad bendrovės skola BUAB „FERN Group“ yra 262 741,86 Eur, iš kurių pradelsta – 6 953,94 Eur.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Ius Positivum“. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi BUAB „FERN Group“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Iflas“. Nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 12 d.

Dėl finansinio reikalavimo

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui bei prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka nemokumo administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo nemokumo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 31 punktas).

Taigi, esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas priima procesinį sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti.

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28, 30 punktai).

Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 28 punktas). Taigi įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Pažymėtina, kad bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, nustatantis teismui pareigą išspręsti visus klausimus, atsižvelgiant į bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios bendrovės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios bendrovės interesus, todėl teismas turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą.

Kita vertus, viešojo intereso buvimas teisminiuose ginčuose, kuriuose dalyvauja bankrutuojanti bendrovė, nepaneigia kitų asmenų teisės teisme ginti savo teisėtus interesus ir tai užtikrinančių bendrųjų įrodinėjimo taisyklių taikymo, be kita ko, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp ginčo šalių ir pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), proceso teisės nuostatų dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo konstatuojant aktualių bylos aplinkybių buvimą (CPK 176, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019, 31 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas BUAB „FERN Group“ finansinį reikalavimą dėl 313 031,89 Eur, nustatė reikšmingas aplinkybes ir atliko tinkamą pateiktų rašytinių įrodymų įvertinimą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą finansinį reikalavimą patvirtino, nustatęs, kad BUAB „FERN Group“ ir bendrovę siejo paslaugų teikimo sutartis (su vėlesniais papildymais), pagal kurią bendrovei buvo teikiamos administravimo, žmogiškųjų išteklių administravimo, informacinių technologijų ir sistemų, buhalterinės apskaitos, finansų valdymo, planavimo ir analizės, pardavimų valdymo, tiekimo valdymo, kokybės valdymo, darbo saugos organizavimo, konsultavimo teisiniais klausimais ir kitos paslaugos, už kurias bendrovė tinkamai neatsiskaitė, t. y. neapmokėjo 4 PVM sąskaitų faktūrų už 2025 m. rugsėjo–gruodžio mėn. Apeliantė atskirajame skunde ir kreditorė UAB „Rywal LT“ atsiliepime į jį iš esmės laikosi vieningos pozicijos, kad BUAB „FERN Group“ neįrodė realių paslaugų suteikimo bendrovei fakto.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas atsiskaityti. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus normų nustatytos taisyklės taikomos teikiant audito, konsultacinių, asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, informacijos, mokymo, turizmo ar kitokias atlygintinas paslaugas, išskyrus paslaugas, teikiamas pagal šios knygos XXXIII, XXXIV, XXXVI, XXXVIII, XL, XLI, XLII, XLIV, XLVI, XLVII, L skyriuose nustatytas taisykles. Taigi, esminis paslaugų sutarties elementas yra jos dalykas – nematerialaus pobūdžio paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 33 punktas).

Paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais (CK 6.720 straipsnio 1 dalis). Už suteiktas paslaugas klientas sumoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį (CK 6.720 straipsnio 3 dalis). Taigi, paslaugų sutartis yra dvišalė, konsensualinė, ekvivalentinė sutartis, jos šalims privaloma nuo sutarties sudarymo momento ir kuria šalys susitaria dėl konkrečių paslaugų atlikimo. Paslaugų teikėjui tinkamai atlikus paslaugas, paslaugų gavėjui atsiranda priešpriešinė pareiga – sumokėti atlyginimą paslaugos teikėjui.

Pažymėtina, kad šalių santykiams, kylantiems iš paslaugų teikimo, pagal CK 6.724 straipsnį (su atitinkamais pakeitimais) taip pat taikomos bendrosios rangos sutarčių nuostatos, todėl kilus ginčui dėl suteiktų paslaugų apimties teisiškai reikšminga yra aplinkybė, susijusi su suteiktų paslaugų perdavimu užsakovui. CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad darbų (t. y. su atitinkamais pakeitimais nagrinėjamu atveju – paslaugų) perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo dvi šalys; jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis. Vadinasi, procesinė pareiga įrodyti paslaugų suteikimo faktą kyla ne tik iš bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo, bet ir iš to, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kitaip tariant, reikalavimas įrodyti, kad paslaugos nebuvo suteiktos, reikštų reikalavimą įrodyti, jog kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes.

Taigi, procesinė pareiga įrodyti paslaugų suteikimo faktą teko paslaugų teikėjai, t. y. BUAB „FERN Group“, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog BUAB „FERN Group“ neįvykdė tokios pareigos. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju paslaugų pagal sutartį suteikimo faktas, be kita ko, buvo grindžiamas neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis už 2025 m. rugsėjo–gruodžio mėn.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi, PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 78 punktas).

Taigi, PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus paslaugų teikimo santykius, nes ji yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kitaip tariant, sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Tai reiškia, kad paprastai vien išrašytos PVM sąskaitos faktūros nepakanka, jog kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti apmokėjimo iš skolininko (nagrinėjamu atveju finansinio reikalavimo patvirtinimo).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl PVM sąskaitų faktūrų pakankamumo pagrįsti paslaugų suteikimo faktą, būtina atsižvelgti į šalių sudarytos paslaugų sutarties turinį ir šalių elgesį. Kaip minėta, BUAB „FERN EPC“ (kaip paslaugų gavėja) ir pareiškėja BUAB „FERN Group“ (kaip paslaugų teikėja) 2024 m. sausio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, kuria paslaugų teikėja už sutartyje nurodytą atlyginimą įsipareigojo kliento pavedimu teikti administravimo, žmogiškųjų išteklių administravimo, informacinių technologijų ir sistemų, buhalterinės apskaitos, finansų valdymo, planavimo ir analizės, pardavimų valdymo, tiekimo valdymo, kokybės valdymo, darbo saugos organizavimo, konsultavimo teisiniais klausimais ir kitas paslaugas. Šios sutarties 3.3 papunktyje nurodyta, kad šalių susitarimu paslaugų teikėjos pateikiama ir paslaugų gavėjos patvirtinta ir (ar) pasirašyta PVM sąskaita faktūra už atitinkamą mėnesį suteiktas paslaugas yra laikoma tą atitinkamą mėnesį suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktu. Laikoma, kad paslaugų gavėja patvirtino tinkamą paslaugų suteikimą, jei ji sumokėjo atitinkamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą, arba per 5 darbo dienas nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos nepateikė paslaugų teikėjai pastabų.

Taigi, sutarties šalys paslaugų teikėjos išrašomoms ir paslaugų gavėjoms patvirtintoms PVM sąskaitoms faktūroms suteikė suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo akto reikšmę. Byloje nėra ginčo, kad bendrovė priėmė (įtraukė į buhalterinę apskaitą) BUAB „FERN Group“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 2025 m. rugsėjo–gruodžio mėn. ir pastabų dėl paslaugų atlikimo fakto (taip pat paslaugų apimties, įkainių ir kt.) niekada nereiškė. Be to, bendrovės ir BUAB „FERN Group“ nemokumo administratorės patvirtino, kad bendrovės galutinis skolos už suteiktas paslaugas likutis atsispindi abiejų šiuo metu bankrutuojančių bendrovių buhalterinėje apskaitoje. Pažymėtina, kad galutinis skolos likutis (313 031,89 Eur) neviršija bendros 2025 m. rugsėjo–gruodžio mėn. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumos (365 884,80 Eur), į kurią įskaičiuota ir kreditinė PVM sąskaita faktūra (–70 362,46 Eur). Vadinasi, bendrovė atsiskaitė už dalį suteiktų paslaugų. BUAB „FERN EPC“ įsiskolinimas atsispindi ir bendrovės 2025 m. lapkričio 5 d. kreditorių sąraše (tuo metu skola buvo 262 741,86 Eur), kuris teismui 2025 m. lapkričio 11 d. buvo pateiktas tuometinės bendrovės vadovės kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Taigi, apeliantės argumentai, kad BUAB „FERN Group“ paslaugų suteikimo faktas ir atitinkamai skolos likutis nėra pagrįstas įrodymais, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Dėl PVM sąskaitų faktūrų turinio (paslaugų apimties, įkainių) pažymėtina, kad BUAB „FERN Group“ 2025 m. rugsėjo–gruodžio mėn. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos ir jų įkainiai visiškai atitinka bendrovės ir BUAB „FERN Group“ 2025 m. birželio 30 d. papildomo susitarimo Nr. 2 įtvirtintas sąlygas, kuriose konkrečiai nurodyti atskirų paslaugų mėnesiniai įkainiai. Šiuo papildomu susitarimu sutarties šalys patikslino sutartyje ir vėliau 2024 m. rugpjūčio 12 d. papildomame susitarime Nr. 1 nustatytą paslaugų kainodaros apskaičiavimo tvarką, nustatant, kad paslaugų kaina apskaičiuojama pagal faktines paslaugų teikėjos sąnaudas (darbo užmokestį, darbo vietos kainą, licencijas ir kt.), prie šių sąnaudų pridedant 5 proc. antkainį. Šio papildomo susitarimo priede „Paslaugų kainos apskaičiavimo principai“ nurodyta: paslaugų kaina yra grindžiama realiai patirtomis sąnaudomis; sąnaudos gali būti priskiriamos tiesiogiai konkrečiam paslaugų gavėjui arba paskirstomos „FERN“ grupės įmonėms proporcingai, kai jų negalima tiksliai atriboti; naudojamas centralizuotų paslaugų modelis, kai viena grupės įmonė teikia administracines funkcijas kitoms; 5 proc. antkainis taikomas, vadovaujantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) gairėmis. Taigi, paslaugų sutarties šalys susitarė dėl konkrečios paslaugų teikimo kainodaros, paslaugų kainos apskaičiavimo kriterijų. Konkrečiai bendrovei, kaip vienai iš „FERN“ grupei priklausančiai įmonei, tenkančių išlaidų dalis (55 proc.) papildomai pagrįsta BUAB „FERN Group“ buhalterine administravimo paslaugų kainos apskaičiavimo suvestine, darbo laiko ir užmokesčio žiniaraščiais. Nurodytų įrodymų visuma konkrečiai patvirtina mėnesinės paslaugų kainos apskaičiavimo procesą, t. y. nustatomos bendros BUAB „FERN Group“ sąnaudos, prie sąnaudų taikomas 5 proc. antkainis, bendra suma paskirstoma tarp „FERN“ grupės įmonių pagal jų pajamas, gauta suma perskaičiuojama į mėnesinę sumą ir išskaidoma pagal atskiras paslaugas. Apeliantė nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui kitokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie BUAB „FERN Group“ bendrovei teiktų paslaugų kainos (jos apskaičiavimo mechanizmą, įkainius) nepagrįstumą.

Papildomame susitarime Nr. 2 nurodytos paslaugos ir nustatyti įkainiai visiškai sutampa su nurodytais BUAB „FERN Group“ 2025 m. rugsėjo–lapkričio mėn. PVM sąskaitose faktūrose. BUAB „FERN GROUP“ pateikta buhalterinė administravimo paslaugų kainos apskaičiavimo suvestinė patvirtina, kad PVM sąskaitoje faktūroje už 2025 m. gruodžio mėn. teiktas paslaugas dalis paslaugų įkainių (už pardavimų valdymo, žmogiškųjų išteklių administravimo, darbo saugos organizavimo ir kt. paslaugas) sumažinta, atsižvelgiant į BUAB „FERN Group“ darbuotojų skaičiaus sumažėjimą 2025 m. lapkričio mėn. nuo 36 iki 16. Kaip minėta, konkrečiai bendrovei, kaip vienai iš „FERN“ grupei priklausančiai įmonei, tenkančių išlaidų dalis pagrįsta ne tik BUAB „FERN Group“ buhalterine administravimo paslaugų kainos apskaičiavimo suvestine, kuri laikytina išvestiniu dokumentu, bet ir 2025 m. rugsėjo–gruodžio mėn. darbo laiko ir užmokesčio žiniaraščiais, kurie laikytini pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Kaip minėta, paslaugų kaina apskaičiuojama pagal faktines paslaugų teikėjos sąnaudas (darbo užmokestį, darbo vietos kainą, licencijas ir kt.), prie šių sąnaudų pridedant 5 proc. antkainį. Taigi, apeliantės argumentai dėl paslaugų kainos apskaičiavimo mechanizmo nepagrindimo pirminiais dokumentais atmestini kaip nepagrįsti.

Papildomo susitarimo Nr. 2 nuostatos taip pat paneigia apeliantės abejones dėl BUAB „FERN Group“ 2025 m. lapkričio 30 d. išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo aplinkybių. Šiame papildomame susitarime įtvirtinta paslaugų teikėjos pareiga ne rečiau nei kas šešis mėnesius periodiškai peržiūrėti visas faktines su paslaugų teikimu susijusias sąnaudas ir pateikti papildomą arba kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Atitinkamai 2025 m. lapkričio 30 d. išrašyta kreditine PVM sąskaita faktūra buvo sumažinta pagal 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą mokėtina bendra suma, atsižvelgiant į BUAB „FERN Group“ didelį darbuotojų skaičiaus sumažėjimą nuo 2025 m. lapkričio mėn. Kitaip tariant, BUAB „FERN Group“, atsižvelgdama į darbuotojų skaičiaus sumažėjimą, nuo kurio, be kita ko, pagal sutarties ir papildomo susitarimo Nr. 2 (anksčiau ir pagal papildomo susitarimo Nr. 1, kuris neteko galios, pasirašius susitarimą Nr. 2) nuostatas priklausė bendrovei teikiamų paslaugų mokesčio dydis, 2025 m. lapkričio–gruodžio mėn. bendrovei išrašė mažesnio dydžio PVM sąskaitas faktūras (po 56 289,97 Eur) nei 2025 m. rugsėjo–spalio mėn. (po 126 652,43 Eur). Taigi, apeliantės argumentai dėl paslaugų suteikimo fakto ir skolos dydžio laikytini nepagrįstais.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su bendrovės poreikiu iš valdymo ryšiais susijusios BUAB „FERN Group“ gauti administravimo ir kitas paslaugas, pažymėtina, kad byloje esanti „FERN“ įmonių grupės (BUAB „FERN Group“, BUAB „FERN EPC“, BUAB „FERN PRODUCTION“, BUAB „Montuotojas“) schema patvirtina, jog konkrečiai BUAB „FERN Group“ ir BUAB „FERN EPC“ veiklą vykdė pagal funkcinio paskirstymo principą. BUAB „FERN EPC“ vykdoma veikla buvo orientuota į projektų valdymą ir įgyvendinimą, projektavimą ir generalinę rangą. BUAB „FERN Group“ įmonių grupėje iš esmės užėmė pagrindinės (patronuojančios, motininės) įmonės vaidmenį, nes savo struktūroje ši įmonė turėjo komercijos, finansų ir personalo departamentus, kuriems atitinkamai buvo pavaldžios atskiros komandos (pavyzdžiui, pardavimų, kainodaros, apskaitos, informacinių technologijų, žmogiškųjų išteklių ir kt.). Nurodytų departamentų ir joms pavaldžių komandų BUAB „FERN EPC“ savo struktūroje neturėjo, priešingai – bendrovė turėjo projektų valdymo, montavimo darbų ir projektavimo komandas, kurių savo struktūroje neturėjo BUAB „FERN Group“. Taigi, vien tai, kad BUAB „FERN EPC“ turėjo daugiau darbuotojų nei BUAB „FERN Group“, ar kad BUAB „FERN EPC“ metus laiko nuo įsteigimo (nuo 2023 m. sausio 4 d.) iki paslaugų sutarties sudarymo vidaus administravimo ir kitą veiklą vykdė pati, savaime nereiškia, jog bendrovė neturėjo poreikio tokias paslaugas įsigyti.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su BUAB „FERN Group“ nesąžiningais ketinimais bendrovės bankroto procese, finansinio reikalavimo dirbtinumu, pažymėtina, kad civilinėje teisėje, išskyrus įstatymuose tiesiogiai nurodomus kitokius atvejus, galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 114 punktas). Nesąžiningumas ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nustatomi iš objektyvių aplinkybių, rodančių kad asmuo savo teises įgyvendina ne pagal jų paskirtį, o siekdamas nepagrįstų tikslų ar pažeisdamas kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai apie nesąžiningą BUAB „FERN Group“ tikslą, siekiant finansinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad bendrovės ir BUAB „FERN Group“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis, papildomas susitarimas Nr. 2, PVM sąskaitos faktūros yra galiojantys, nenuginčyti ir nemodifikuoti. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų paslaugų teisinių santykių tarp BUAB „FERN Group“ ir bendrovės egzistavimą bei skolos dydį. Vien hipotetinio pobūdžio prielaidos, kad apeliantė gali daryti poveikį bendrovės bankroto procesui, nepatvirtina tokių aplinkybių ir galimo apeliantės nesąžiningo naudojimosi kreditorės teisėmis bankroto procese. Taigi, BUAB „FERN Group“ siekis patvirtinti įrodymais pagrįstą finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje nepatvirtina nesąžiningų tikslų, t. y. kad BUAB „FERN Group“, kuri šiuo metu taip pat yra bankrutuojanti įmonė, piktnaudžiaus kreditorės statusu, vilkins bendrovės bankroto procedūrą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymais pagrįsto finansinio reikalavimo nepatvirtinimas prieštarautų teisingumo, bankroto proceso efektyvumo ir kreditorių lygiateisiškumo principams (JANĮ 3 straipsnis) bei neatitiktų nemokumo proceso paskirties ir tikslo. Vien tai, kad apeliantė ir UAB „Rywal LT“ turi subjektyvią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų įvertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas įrodymais pagrįstą finansinį reikalavimą, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodoma aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į visus rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus argumentus, nepasisakė dėl kiekvieno iš jų įvertinimo, nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, jog teismas netinkamai įvertino dalyvaujančių byloje asmenų, įskaitant apeliantės, paaiškinimus ar byloje esančius įrodymus. Aplinkybė, kad tam tikri pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra lakoniški ir neatitinka apeliantės pozicijos dėl ginčo esmės, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, nes byla išnagrinėta teisingai. Kita vertus, teisėjų kolegija nenustatė, kad skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nebūtų atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ar teisinius klausimus, susijusius su ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas, esant galiojantiems ir nenuginčytiems BUAB „FERN Group“ ir BUAB „FERN EPC“ paslaugų teikimo sutarčiai, papildomam susitarimui Nr. 2, kurių realų vykdymą pagrindžia atliktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktų funkcijas atliekančios bendrovės apskaitytos (akceptuotos) PVM sąskaitos faktūros ir sąnaudų pagal sutartį apskaičiavimo mechanizmas, neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva revizuoti paslaugų teikimo sutarties.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Atskirojo skundo argumentai nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumo nepaneigia, naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl ši nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Atmetus atskirąjį skundą, apeliantei ir jos poziciją palaikiusiai kreditorei UAB „Rywal LT“ nėra atlyginamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovė ir pareiškėja nepateikė prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliantė neįgijo pareigos jas atlyginti.

Dėl UAB „Serfas” 2026 m. rugsėjo 8 d. prašymo priimti rašytinius paaiškinimus

UAB „Serfas” 2026 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą priimti 2026 m. birželio 2 d. rašytinius paaiškinimus (dokumento registracijos Nr. DOK-20058). Šią civilinę bylą apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo 2026 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka. Baigusi nagrinėti bylą, teisėjų kolegija nutarė nutartį priimti ir paskelbti 2026 m. rugsėjo 9 d. 15 val. Baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, nauji dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 45–47 punktai). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti pateikto prašymo priimti rašytinius paaiškinimus ir dėl jo pasisakyti, todėl jis laikytinas nepaduotu ir grąžintinas jį pateikusiam asmeniui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Laikyti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Serfas” 2026 m. rugsėjo 8 d. prašymą priimti rašytinius paaiškinimus nepaduotu ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.