Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2.; 2.1.5.1.2.11.; 2.6.1.6.1.; 3.2.4.11.; 3.3.1.19.1.

2026 m. rugpjūčio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. K. ir L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams L. K., Ž. K., D. Ž. dėl atgręžtinio reikalavimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ieškovas A. K. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Ž. K., L. K., D. Ž. (toliau – ir atsakovai), kuriuo prašė: 1) priteisti ieškovui iš atsakovo Ž. K. 8 622,04 Eur skolą, 2 645,40 Eur palūkanas, 35,31 Eur apmokėtų už atsakovą valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankas bylinėjimosi išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (11 302,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų Ž. K. ir D. Ž. 17 022,09 Eur skolą, 4 803,25 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (21 825,34 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo D. Ž. 35,31 Eur ieškovo padengtų VĮ Turto bankas už atsakovą bylinėjimosi išlaidų; 4) pripažinti negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 18 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Ž. K. ir L. K. nuo šios sutarties sudarymo momento; 5) taikyti vienašalę restituciją – grąžinti iš L. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini) Ž. K. asmeninės nuosavybės teise; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad ieškiniu reiškiamas regresinis reikalavimas bendraskoliams Ž. K. ir D. Ž., kadangi ieškovas sumokėjo pinigines sumas VĮ Turto bankas už atsakovams tenkančias dalis pagal Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą. Atsakovas Ž. K. yra skolingas ieškovui 11 302,75 Eur. Atsakovai yra solidariai skolingi ieškovui 21 825,34 Eur (17 022,09 Eur skolos + 4 803,25 Eur palūkanų). Atsakovas D. Ž. yra skolingas ieškovui 35,31 Eur ieškovo apmokėtų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas, įvykdęs kreditorinį įsipareigojimą visa apimtimi, įgijo teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą prievolės neįvykdžiusiems bendraskoliams – Ž. K. ir D. Ž..

Dėl kito reikalavimo nurodė, kad ieškovas 2024 m. rugsėjo 19 d. sužinojo, jog atsakovas Ž. K. bylos nagrinėjimo Kauno miesto apylinkės teisme metu pagal VĮ Turto banko ieškinį, padovanojo 2018 m. liepos 18 d. jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) savo sutuoktinei L. K.. Teigė, kad 2018 m. liepos 18 d. dovanojimo sandoris pažeidė ieškovo, kuriam po prievolės įvykdymo perėjo visos kreditoriaus teisės, interesus, jo sudarymas taip pat prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, pažeidė teisingumo ir sąžiningumo principus, todėl pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio, bet ir CK 1.80 straipsnio, CK 1.81 straipsnio pagrindais.

Atsakovai L. K. ir Ž. K. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsakovai procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana sąlygų viseto, kurias nustačius galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu. Teigė, kad dovanojimo sutartis nepažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių, jos sudarymo metu ieškovas neturėjo neabejotinos ir neginčijamos reikalavimo teisės į Ž. K., ją įgijo tik įvykdęs Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą. Be to, nurodė, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą actio Pauliana ieškiniui reikšti, nes ieškovas ir Ž. K. yra broliai, jie ilgą laiko tarpą palaikė draugiškus santykius, abu gyvena viename mieste, buvo ir verslo partneriais, tad ieškovui buvo puikiai žinoma apie brolio dovanojimo sutarties sudarymą.

Taip pat nurodė, kad ieškovas ir atsakovas Ž. K. buvo įmonės bendrasavininkai, prieš įmonei iškeliant bankrotą tarp ieškovo ir atsakovo Ž. K. buvo sudarytas žodinis susitarimas ir vadovaujantis juo ieškovui buvo sumokėta didelė pinigų suma ir sutarta, kad jis, būdamas solidariai atsakingas, atsiskaitys su būsimais kreditoriais. Teigė, kad atsakovas Ž. K. nėra skolingas ieškovui už solidariosios prievolės įvykdymą, nes su ieškovu buvo žodinis susitarimas dėl solidariosios prievolės įvykdymo vien tik ieškovo lėšomis.

Atsakovas D. Ž. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui A. K. iš atsakovo Ž. K. 8 622,04 Eur skolą, 2 645,40 Eur palūkanas, 35,31 Eur bylinėjimosi išlaidas, sumokėtas už atsakovą Ž. K. valstybės įmonei Turto bankas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui A. K. solidariai iš atsakovų Ž. K. ir D. Ž. 17 022,09 Eur skolą, 4 803,25 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui A. K. iš atsakovo D. Ž. 35,31 Eur bylinėjimosi išlaidas, sumokėtas už atsakovą D. Ž. valstybės įmonei Turto bankas.

Sprendimu teismas taip pat pripažino negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. liepos 18 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Ž. K. ir L. K. nuo šios sutarties sudarymo momento ir taikė vienašalę restituciją – grąžino iš L. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Ž. K. asmeninės nuosavybės teise; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu solidariai iš ieškovo ir atsakovų priteistos VĮ Turto bankas sumos pilnai sumokėtos vieno solidariojo skolininko – ieškovo, tai byloje patvirtino VĮ Turto bankas pateikti duomenys.

Teismas atsakovo Ž. K. nurodomą argumentą dėl buvusio susitarimo su ieškovu dėl atsakovo solidariosios prievolės įvykdymo vien tik ieškovo lėšomis vertino kaip jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstą gynybinę poziciją, todėl atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsakovas D. Ž. nesutikimo su jam reiškiamais reikalavimais neišreiškė. Byloje duomenų, kad atsakovai Ž. K. ir D. Ž. yra ieškovui grąžinę ieškiniu prašomas priteisti sumas teismas nenustatė. Sprendė, kad ieškovas byloje įrodė aplinkybes, sudarančias CK 6.9 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindą, todėl ieškovo regresinius reikalavimus atsakovams Ž. K. ir D. Ž. bei reikalavimus priteisti procesines palūkanas teismas vertino pagrįstais ir įrodytais, todėl tenkino juos visa apimtimi.

Pasisakydamas dėl reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018 33 punktas). Taigi, prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Ieškovui – bendraskoliui, įvykdžiusiam prievolę, kurią jis turėjo įvykdyti su kitais skolininkais – atsakovais, reikalavimas į atsakovus perėjo regreso tvarka CK 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, aptartos nuostatos ir byloje esantys duomenys patvirtino, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui Ž. K.. Konstatavo, kad ieškovas yra atsakovo Ž. K. kreditorius ir turi teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų jam savo prievolę. Nurodė, kad ieškovas per visą prievolės galiojimo laikotarpį gali reikšti actio Pauliana ieškinį ginčydamas atsakovo, kaip skolininko, sudarytą sandorį, todėl atsakovo teiginiai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo galiojančios reikalavimo teisės atsakovui, nes jis nebuvo atsakovo kreditoriumi, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad atsakovas Ž. K. nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad turi lėšų, iš kurių galėtų atsiskaityti su ieškovu, jog ir be ginčijamu sandoriu perleisto turto yra galimybė patenkinti ieškovo reikalavimą iš kito jam priklausančio turto (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo Ž. K. sudarytas ginčijamas neatlygintinis sandoris pažeidė ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisę išieškoti iš atsakovo skolą, t. y. konstatavo, kad ši actio Pauliana sąlyga yra įrodyta.

Pasisakydamas dėl sandorio privalomumo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygų, teismas nurodė, kad iki šiol atsakovų santuoka nenutraukta ir byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių buvus realius ketinimus ją nutraukti. Nors atsakovai argumentavo, jog pašlijus santykiams, buvo nuspręsta pasidalinti turtą, tačiau ginčo turtas nebuvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir dėl to neįėjo į dalintino turto masę. Sprendė, kad atsakovas Ž. K. byloje neįrodė, jog po dovanojimo sutarties sudarymo jis išsikraustė pas savo seserį I. B. ir nebegyveno santuokinio gyvenimo su L. K.. Atsakovui neįrodžius aplinkybių, kuriomis grindė sandorio sudarymo būtinybę ir byloje nenustačius kitų aplinkybių – įstatymu ar sutartimi pagrįstos prievolės, dėl kurių atsakovas Ž. K. būtų privalėjęs sudaryti dovanojimo sandorį, teismas laikė ieškovo byloje įrodyta, jog atsakovas Ž. K. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

Be to, teismas konstatavo ir šalių nesąžiningumą, nustatęs, kad ginčijamas sandoris sudarytas ne siekiu pasidalinti turtą dėl pašlijusių tarpusavio santykių ir perleisti sutuoktinei nuosavybės teisę į butą, o dėl to, jog abu sutuoktiniai, žinodami apie teisme kreditoriaus VĮ Turto bankas pareikštus atsakovui Ž. K. turtinius reikalavimus ir siekdami išvengti atsiskaitymo su juo, sudarė ginčijamą sandorį, kuriuo atsakovas Ž. K., neturėdamas tam teisinės prievolės, neatlygintinai perleido sutuoktinei jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, teismas nurodė, kad Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, ieškovas ieškinį dėl sandorio nuginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu teismui pateikė 2024 m. spalio 15 d., praėjus mėnesiui po to, kai ieškovas gavo VĮ Turto bankas patvirtinimą apie visišką prievolės įvykdymą, dėl to sprendė, kad reikalavimas pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kitais pagrindais teismas nurodė, kad, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsakovų Ž. K. ir L. K. veiksmai sudarant ginčijamą sandorį rodo, jog jie atlikti siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl laikytini prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei bei pažeidžia CK įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, kas, teismo vertinimu, sudarė pagrindą šioje byloje taikyti ir CK 1.81 straipsnio 1 dalį.

Kadangi atsakovai bylos nagrinėjimo metu nenurodė nesutikimo su ieškiniu motyvų, susijusių su ieškovo reikalavimu dėl vienašalės restitucijos taikymo (ne)galimumo, pripažinęs neatlygintinį sandorį negaliojančiu, teismas taikė vienašalę restituciją – butą grąžino atsakovo Ž. K. asmeninėn nuosavybėn (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai L. K. ir Ž. K. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškovo A. K. ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.9 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino joje expressis verbis įtvirtintos išlygos – regreso teisė taikoma tiek, kiek ko kita nenustato įstatymai ar šalių susitarimas. Tai reiškia, kad lygių dalių regreso prezumpcija nėra absoliuti, o gali būti paneigta įrodžius kitokį bendraskolių tarpusavio susitarimą dėl prievolės vykdymo. Lietuvos civilinėje teisėje prioritetas teikiamas tikriesiems šalių ketinimams ir sutarties laisvės principui (CK 6.156 straipsnis), todėl teismas privalėjo išsamiai tirti, ar tarp bendraskolių egzistavo susitarimas, kad ieškovas prievolę kreditoriui vykdys savo lėšomis, o atsakovui regreso reikalavimai nebus reiškiami. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą to nepadarė.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino įrodinėjimo ribas, atsakovo poziciją vertindamas vien per rašytinių dokumentų nebuvimo prizmę. Nagrinėjamu atveju, teismas atmetė atsakovo poziciją vien todėl, kad nebuvo pateikta rašytinio susitarimo, nors byloje buvo nuoseklūs paaiškinimai apie realų pinigų perdavimą bei bendraskolių tarpusavio susitarimą. Apeliantas Ž. K. nuo bylos nagrinėjimo pradžios nuosekliai aiškino, kad dar 2016 m. pavasarį ieškovui perdavė 15 000 Eur sumą kaip savo dalį bendros prievolės padengimui, susitariant, jog ieškovas organizuos atsiskaitymą su kreditoriumi. Pirmosios instancijos teismas taip pat selektyviai įvertino liudytojos I. B. parodymus. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo neįvertino ir šalių elgesio po pinigų perdavimo – ieškovas ilgą laiką nereiškė atsakovui jokių reikalavimų dėl tariamai nesumokėtos prievolės dalies. Toks ieškovo neveikimas patvirtina apelianto nurodytą aplinkybę, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl prievolės vykdymo tvarkos, o ieškovas tuo laikotarpiu nelaikė apelianto savo skolininku.

Teigia, kad teismas CK 1.73 straipsnį taikė formaliai, laikydamas, kad 15 000 Eur perdavimui būtinai reikalinga rašytinė sandorio forma, ir vien tuo pagrindu atmetė šalių susitarimo egzistavimą. Tačiau formos nesilaikymas savaime nereiškia sandorio nebuvimo, ypač kai jis yra faktiškai vykdomas ir gali būti įrodinėjamas kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Be to, nagrinėjamu atveju, vertintas ne klasikinis paskolos ar dovanojimo sandoris, o bendraskolių vidinis susitarimas dėl prievolės vykdymo, todėl rašytinės formos nebuvimas negalėjo būti vienintelis pagrindas atmesti kitus byloje esančius įrodymus.

Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, formaliai konstatavo visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų actio Pauliana sąlygų egzistavimą, tačiau jų analizę atliko fragmentiškai, selektyviai ir nepagrįstai ignoruodamas esmines bylos aplinkybes.

Pasak apeliantų, teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas turėjo neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę ginčijamo sandorio sudarymo metu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, yra akivaizdu, kad ginčijamas buto dovanojimo sandoris tarp apeliantų Ž. K. ir L. K. buvo sudarytas 2018 m. liepos 18 d. Tuo tarpu tik vėliau, Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019 iš Ž. K., A. K. ir Dariaus Civilinė buvo priteista žala VĮ Turto bankas naudai, nustatant jų solidariąją atsakomybę. Ieškovas A. K. reikalavimo teisę į Ž. K. įgijo tik tada, kai įvykdė Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir sumokėjo VI Turto bankas 55 377,88 Eur, tai yra tik 2024 m. rugsėjo mėnesį. Taigi ieškovo regreso reikalavimo teisė į atsakovus atsirado ne anksčiau kaip tik po faktinio solidariosios prievolės įvykdymo 2024 metais, todėl 2018 m. liepos 18 d., ginčijamo sandorio sudarymo dieną, tokia teisė objektyviai net neegzistavo. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes joje neatsižvelgta į esminę aplinkybę, kad ieškovo regreso reikalavimo teisė atsirado tik po to, kai jis faktiškai įvykdė solidariąją prievolę.

Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas 2018 m. liepos 18 d. dovanojimo sandoris pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises. Teismas savo motyvus grindė daugiausia tomis aplinkybėmis, kurios susiklostė gerokai vėliau – 2025 m. ir 2026 m. teismo posėdžių metu atsakovo paaiškinta finansine padėtimi, vykdomosiomis bylomis, nedarbu ar turto neturėjimu, tačiau nevertino esminio teisinio kriterijaus, kad kreditoriaus teisių pažeidimas actio Pauliana bylose turi būti nustatomas sandorio sudarymo momentu arba tiesiogiai siejamas su to sandorio pasekmėmis. Vėlesnis atsakovo turtinės padėties pablogėjimas savaime neįrodo, jog būtent 2018 m. sudarytas sandoris sukėlė ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą.

Be to, teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepaisė aplinkybės, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas daugiau nei prieš šešerius metus iki ieškinio pareiškimo, todėl vien laiko tarpas tarp sandorio ir regreso reikalavimo atsiradimo taip pat paneigia automatinę išvadą, jog sandoris buvo nukreiptas prieš konkretų ieškovą. 2018 m. liepos 18 d. ieškovas dar nebuvo įvykdęs solidariosios prievolės ir nebuvo įgijęs regreso teisės į atsakovą, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai nepagrįstai konstatavo, kad sandoris pažeidė tuo metu neegzistavusią ieškovo subjektinę teisę. Negalima pažeisti reikalavimo teisės, kuri sandorio sudarymo metu dar nebuvo atsiradusi. Taigi byloje nebuvo surinkta pakankamų įrodymų išvadai, kad būtent ginčijamas sandoris realiai ir tiesiogiai pažeidė ieškovo teises ar apsunkino būsimo reikalavimo įvykdymą.

Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas įrodė actio Pauliana sąlygą, kad atsakovas Ž. K. neprivalėjo sudaryti ginčijamo 2018 m. liepos 18 d. dovanojimo sandorio. Nagrinėjamu atveju atsakovas nuosekliai aiškino, kad buto perleidimas sutuoktinei L. K. buvo susijęs su pašlijusiais santuokiniais santykiais, gyvenimo skyrium pradžia ir siekiu tarpusavyje susitarti dėl tolesnio turto naudojimo. Tokie motyvai yra įprasti civilinėje apyvartoje ir savaime negali būti laikomi fiktyviais ar nesąžiningais. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sureikšmino procesiniuose dokumentuose nurodytą gyvenamosios vietos adresą bei registrų duomenis, tarsi jie savaime paneigtų faktinį gyvenimą skyrium. Deklaruota gyvenamoji vieta ar korespondencijos adresas nėra tapatūs realiai faktinei gyvenamajai vietai. Priimant skundžiamą sprendimą, taip pat nebuvo pakankamai įvertinti tiek atsakovės L. K., tiek ir liudytojos I. B. parodymai. Atsakovė L. K. nurodė, kad nuo 2017 metų sutuoktinis tai gyveno šeimoje, tai negyveno, o liudytoja I. B. patvirtino, kad nuo 2018 metų atsakovas pas ją gyveno nuolat.

Apeliantų teigiu, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ginčo butas buvo asmeninė atsakovo nuosavybė, todėl neva negalėjo būti perduotas sprendžiant šeimos turto klausimus. Asmeninės nuosavybės statusas savaime nepaneigia galimybės savanoriškai perleisti turtą sutuoktiniui, siekiant užtikrinti jo gyvenamąją vietą, kompensuoti kitus šeimos įnašus, išspręsti konfliktą ar taikiai susitarti dėl tolesnių santykių.

Mano, kad teismas privalėjo ne automatiškai vadovautis santuokos faktu, bet visapusiškai įvertinti realų sandorio tikslą, jo sudarymo aplinkybes, šalių turtinius santykius, iki sandorio egzistavusius įsipareigojimus bei faktinį elgesį po sandorio sudarymo. To nepadarius, išvada dėl nesąžiningumo tapo deklaratyvi ir paremta prielaidomis. Nepakankamai įvertinta ir aplinkybė, kad dar iki dovanojimo sutarties sudarymo 2018 m. balandžio 30 d. buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis su AB SEB banku, pagal kurią L. K. perėmė pagrindinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Ši aplinkybė objektyviai paaiškina, kodėl vėliau jai buvo perleistas ir su kredito prievole susijęs nekilnojamasis turtas. Teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir dėl jos nepasisakė. Be to, dovanojimo sandorio sudarymo metu reikalavimas dar nebuvo galutinai nustatytas, nebuvo aiški jo apimtis, nebuvo priimtas sprendimas dėl solidarios atsakomybės, todėl atsakovas Ž. K. turėjo objektyvią teisę tikėtis jam palankios proceso baigties. Vien aplinkybė, kad egzistavo teisminis ginčas, pati savaime negali būti laikoma nesąžiningumo įrodymu.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio vertės ir taikytos teisių gynimo priemonės yra nepagrįsta. Vien formalus palyginimas, kad ieškovo reikalavimas yra 33 128,09 Eur, o turto vertė – 40 900 Eur, neatspindi faktinės situacijos, nes ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai mažesnis už ginčo turto vertę, o reali rinkos vertė yra dar didesnė nei nustatyta VĮ Registrų centras. Be to, VĮ Registrų centras nurodyta vertė neatspindi sumos, kurią kreditorius realiai galėtų gauti išieškojimo procese. Todėl viso turto restitucija, kai kreditoriaus reikalavimas yra ženkliai mažesnis, lemia nepagrįstai platų nuosavybės teisių suvaržymą, viršijantį tai, kas būtina kreditoriaus interesams apginti.

Taip pat nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2018 m. liepos 18 d., o su juo susijusios aplinkybės ieškovui buvo žinomos dar tuo metu, kai vyko aktyvūs ginčai dėl apelianto Ž. K. prievolių vykdymo VĮ Turto bankas. Ieškovas melagingai nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2024 m. rugsėjo mėnesį. Atkreipia dėmesį, jog A. K. ir Ž. K. yra broliai, jie ilgą laiko tarpą palaikė draugiškus santykius, abu gyvena viename mieste, jie buvo ir verslo partneriais, todėl ieškovui buvo puikiai žinoma apie Ž. K. dovanojimo sutarties sudarymą. Svarbu atsižvelgti dar ir į tą aplinkybę, jog nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, todėl preziumuotina, kad ieškovui buvo žinoma apie sudarytą dovanojimo sutartį iš karto ją sudarius.

Mano, kad teismo išvada, jog senaties terminas nepraleistas, paremta ne objektyvių įrodymų visuma, o pasirinktinai interpretuotu vienu faktu – vėlesniu VĮ Turto bankas patvirtinimu. Tačiau toks vertinimas neatitinka nei CK 6.66 straipsnio 3 dalies, nei kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią svarbus ne formalus dokumento gavimo momentas, o realus kreditoriaus galėjimas suvokti teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo liudytojos I. B. parodymus, kurie patvirtino, jog ieškovas apie ginčijamą buto perleidimą (dovanojimo sandorį) sužinojo dar 2018 metais, lankydamasis mediacijose dėl tarp šalių kilusio ginčo. Liudytoja nurodė, kad būtent iš ieškovo ji sužinojo apie tai, jog atsakovas buvo perrašęs butą savo sutuoktinei L. K.. Apie ginčijamą sandorį ieškovui buvo žinoma ne vėliau kaip iki 2018 m. rugsėjo 21 d., kai buvo sudarytas šalių susitarimas, todėl darytina išvada, kad teismo išvada dėl senaties pradžios momento nustatymo yra nepagrįsta ir neatitinka CK 6.66 straipsnio 3 dalies taikymo bei teismų praktikos.

Pasak apeliantų, teismo išvada dėl CK 1.80 ir CK 1.81 straipsnių taikymo yra deklaratyvi ir nepagrįsta byloje surinktų įrodymų vertinimu. motyvavime iš esmės apsiribojo vien CK 1.81 straipsnio taikymu, nepateikdamas jokių argumentų, susijusių su CK 1.80 straipsnio taikymo sąlygomis. CK 1.80 straipsnio taikymo sąlygos nebuvo nei nustatytos, nei pagrįstos įrodymais ar teisiniu vertinimu. Tokiu būdu sprendimo dalis dėl CK 1.80 straipsnio taikymo yra nemotyvuota ir neatitinka CPK 270 straipsnyje įtvirtinto pareigos motyvuoti teismo sprendimą reikalavimo. Be to, vien bendro pobūdžio samprotavimai apie galimą nesąžiningumą ar viešosios tvarkos pažeidimą negali pakeisti būtinybės įrodyti konkrečią šalių tyčią ir faktinį kreditorių teisių egzistavimą sandorio sudarymo metu. Šių esminių sąlygų nebuvimas reiškia, kad CK 1.81 straipsnio taikymas, nagrinėjamu atveju, yra teisiškai nepagrįstas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, apeliantų vertinimu, laikytina nepagrįsta, paremta prielaidomis ir nepakankamu įrodymų vertinimu, todėl naikintina.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad apeliantų teiginys, jog tarp ieškovo ir apelianto Ž. K. buvo susitarimas, jog ieškovas prievolę įvykdys savo lėšomis, o atsakovui regreso reikalavimai nebus reiškiami, yra atsakovo Ž. K. išgalvotas, neatitinka faktinių aplinkybių, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo ir negalėjo būti. Atkreipia dėmesį, kad 2016 metų pavasarį VĮ Turto bankas dar nebuvo pateikęs teismui ieškinio dėl žalos priteisimo, todėl atsakovas Ž. K. net negalėjo numatyti 2016 m. pavasarį, kad teisme bus iškelta civilinė byla dėl žalos atlyginimo ir kokio dydžio bus pareikštas ieškinys. VĮ Turto bankas ieškinį Kauno apylinkės teismui pateikė tik 2016 m. spalio 26 d., todėl jokie susitarimai dėl padarytos žalos BUAB „Auto A-Z“ kreditorei – VĮ Turto bankas, atlyginimo 2016 m. pavasarį negalėjo būti sudaryti. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Ž. K. melagingai teismui teigia apie buvusį tarp jo ir ieškovo žodinį susitarimą. Tai, kad joks žodinis susitarimas nebuvo sudarytas, patvirtina ir atsakovo Ž. K. elgesys iki Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-357-435/2019 iškėlimo, tiek šio atsakovo elgesys Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019, tiek dabar nagrinėjamoje byloje.

Mano, kad teismas teisingai sprendime pažymėjo, jog liudytojos I. B. parodymai nepatikimi, nepatvirtinantys atsakovo nurodytų pinigų ieškovui perdavimo aplinkybių. Liudytojos parodymu seka patvirtina, kad liudytoja yra negatyviai nusiteikusi Ieškovo atžvilgiu, o atsakovas Ž. K. yra liudytojai labai artimas asmuo. Vien dėl liudytojos subjektyvaus požiūrio į bylos šalis, minėtos liudytojos parodymai nėra objektyvūs.

Pasak ieškovo, teismo detaliai aptarti teisiniai ir faktiniai argumentai, kurie patvirtina, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą Ž. K. ir šio atsakovo prievolė ieškovui nėra pasibaigusi. Ieškovas padengė solidarią prievolę už atsakovą Ž. K. VĮ Turto bankas ir pagal CK 6.114 straipsnio 3 punktą, VĮ Turto bankas reikalavimo teisė pagal įstatymą perėjo ieškovui.

Pažymi, kad solidari atsakovo Ž. K. prievolė atsirado ne nuo 2019 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019, o nuo žalos padarymo momento 2013 metais. Žala VĮ turto bankas kilo iš delikto dėl bendrų bendraskolių: ieškovo bei atsakovų neteisėtų veiksmų vadovaujant UAB „Auto A-Z“ ir tyčia privedant bendrovę prie bankroto.

Nurodo, kad atsakovas sąmoningai, sistemingai atliko veiksmus, sudarė sandorius, siekdamas išvengti padarytos žalos atlyginimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas neturi jokių realių pajamų, turto, ar kitokių lėšų į kuriuos galėtų būti nukreiptas prievolės įvykdymas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2018 m. liepos 18 d. sandoris pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teisę išieškoti iš atsakovo Ž. K. priteistas sumas, t. y. įrodyta antroji sąlygą reikšti actio Pauliana pagrindu reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia.

Mano, kad apeliantų teiginį, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas neva dėl to, kad sutuoktiniai norėjo išspręsti turto padalijimo klausimus, teismas pagrįstai atmetė, nes turto pasidalinimas gera šalių valia yra šalių susitarimo klausimas, bet ne būtinybė. Sutuoktiniai nebuvo pradėję skyrybų proceso, šiuo metu gyvena santuokoje, todėl nebuvo jokios būtinybės dovanoti sutuoktinei atsakovo asmeninį turtą.

Ieškovo teigimu, apeliantai turi pareigą įrodyti, kad jie, sudarydami ginčijamą sandorį, nepažeidė kreditoriaus interesų. Tokių įrodymų apeliantai teismui nepateikė, todėl pirmos instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, detaliai pasisakė dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstai sprendė, kad dovanojimo sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus.

Taip pat teigia, kad ieškinio senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį nėra siejamas su kreditoriaus sužinojimu apie ginčijamo sandorio sudarymą, o siejamas su kreditorius sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie tai, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorius teises, o apeliantai skunde ieškinio praleidimo terminą sieja tik su aplinkybe kada ieškovas sužinojo apie ginčijamą sandorį.

Ieškovas nurodo, kad faktiškai atsakovas Ž. K. nuo 2013 m. spalio 7 d., kai buvo kreiptasi į teismą dėl UAB „Auto A-Z“ bankroto bylos iškėlimo, žinojo apie savo pareigą atlyginti padarytą žalą, todėl pradėjo slėpti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą: pardavinėti turtą, dovanoti turtą savo šeimos nariams, pirmasis nekilnojamo turto pardavimo sandoris buvo sudarytas 2013 m. spalio 10 d. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi pripažino UAB „Auto A-Z“ bankrotą tyčiniu ir nustatė, kad atsakovas Ž. K. yra kaltas dėl tyčinio bendrovės „ Auto A-Z“ bankroto. Be to, nuo 2016 m. spalio 26 d. Kauno apylinkės teisme VĮ Turto bankas pareiškė atsakovui Ž. K. ir kitiems bendraskoliams turtinius reikalavimus (civilinė byla e2- e2-357-435/2019). Pažymi, kad atsakovas Ž. K. sudarė 2018 m. liepos 18 d. neatlygintiną nekilnojamojo turto sandorį bylos eigoje, t. y. žinodamas apie jam reiškiamus reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.

Apeliantai teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo visiškai nemotyvavo ir nenurodė, kodėl byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu, tačiau skunde neprašoma tirti naujas ar papildomas aplinkybes, apklausti liudytojus, skirti ekspertizę ir pan.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys tam, kad būtų galima įvertinti apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Dėl to nuspręsta bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl atgręžtinio reikalavimo bei reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Byloje pirmosios instancijos teismas neginčijamai nustatė, kad Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs bankrutavusios UAB „Auto A-Z“ kreditorės – VĮ Turto bankas ieškinį, pareikštą tos bendrovės akcininkams bei valdymo organams – atsakovams Ž. K., A. K., S. K. ir D. Ž. dėl žalos atlyginimo, likvidavus bendrovę dėl bankroto, pripažinto tyčiniu, 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019 priteisė: 1) iš Ž. K. ir A. K. solidariai VĮ Turto bankui 17244,08 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų, nuo priteistos sumos (17244,08 Eur), jas skaičiuojant nuo 2016 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2) iš Ž. K., A. K. ir D. Ž. solidariai VĮ Turto bankui 25533,13 Eur žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (25533,13 Eur), jas skaičiuojant nuo 2016 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) iš Ž. K., A. K. ir D. Ž. VĮ Turto bankui po 35,31 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kauno apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą (Nr. e2A-1512-638/2019) 2019 m. spalio 31 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Iš VĮ Turto bankas 2024 m. rugsėjo mėn. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl skolinio įsipareigojimo įvykdymo“ bei ieškovo mokėjimo nurodymų nustatyta, kad ieškovas įvykdė Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir sumokėjo VĮ Turto bankas 55 377,88 Eur – 42 777,21 Eur skolos, padengė priteistas palūkanas 12 495,67 Eur bei sumokėjo 105,00 Eur VĮ Turto banko patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas įvykdęs solidarias prievoles kreditoriui, pareiškė teisme ieškinį atsakovams Ž. K. ir D. Ž., kuriame prašė priteisti ieškovui iš atsakovo Ž. K. 8 622,04 Eur skolą, 2 645,40 Eur palūkanas, 35,31 Eur apmokėtų už atsakovą VĮ Turto bankas bylinėjimosi išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (11 302,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų Ž. K. ir D. Ž. 17022,09 Eur skolą, 4803,25 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (21825,34 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo D. Ž. 35,31 Eur ieškovo padengtų VĮ Turto bankas už atsakovą bylinėjimosi išlaidų.

Be to, kitu reikalavimu atsakovams Ž. K. ir L. K. ieškovas prašė pripažinti negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 18 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Ž. K. ir L. K. nuo šios sutarties sudarymo momento, bei taikyti vienašalę restituciją – grąžinti iš L. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini) Ž. K. asmeninės nuosavybės teise.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovas, kaip vienas iš bendraskolių, visiškai įvykdė prievolę kreditoriams, visiškai patenkino ieškinį dėl atgręžtinio reikalavimo. Be to, teismas nusprendė dėl reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrįstumo, dėl atsakovų Ž. K. ir L. K. nesąžiningumo kreditorių atžvilgiu ir pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu, taikė vienašalę restituciją.

Apeliaciniu skundu apeliantai nesutinka su teismo sprendimu, grįsdami jį tiek netinkamu procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymu, tiek netinkamu materialinės teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą bei actio Pauliana instituto taikymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo teismo sprendimo motyvus, pastariesiems iš esmės pritaria ir toliau nuosekliai pasisakys dėl esminių teisiškai reikšmingų apeliacinio skundo argumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas D. Ž. apeliacinio skundo dėl sprendimo nepateikė, todėl teismo sprendimo dalis dėl šio atsakovo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu netikrinama.

Dėl atgręžtinio reikalavimo

Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis.

Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009).

Nagrinėjamoje byloje, ieškovas įrodinėjo, kad atlikęs visus mokėjimus pagal teismo sprendimą jis turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių – atsakovų Ž. K., D. Ž., to, ką jis už juos įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. Tuo tarpu atsakovas Ž. K. atsikirtimuose nurodė, kad jis nėra skolingas ieškovui už solidariosios prievolės įvykdymą, nes su ieškovu buvo žodinis susitarimas dėl solidariosios prievolės įvykdymo vien tik ieškovo lėšomis, tokį susitarimą įrodinėjo savo paaiškinimais bei liudytojos – ieškovo ir apelianto sesers, parodymais.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo Ž. K. argumentus, kad jis 15 000,00 Eur ieškovui perdavė 2016 m. pavasarį, kad atsiskaitytų su banku (kreditoriumi tyčinio bankroto byloje), atmetė kaip neįrodytus, konstatavęs, kad liudytojos paaiškinimai nepatikimi, nepatvirtinantys atsakovo nurodytų pinigų ieškovui perdavimo aplinkybių, o atsakovo paaiškinimai ir versija dėl pinigų perdavimo yra jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta gynybinė pozicija.

Apeliaciniame skunde apeliantas Ž. K. teigia, kad teismas nevertino, jog regreso teisė pagal savo esmę negali būti taikoma formaliai ir automatiškai, neatsižvelgiant į šalių tarpusavio susitarimus, faktinius atsiskaitymus bei realų prievolių vykdymo pasiskirstymą tarp bendraskolių; atsakovų pozicija dėl ankstesnių tarpusavio susitarimų ir faktinių atsiskaitymų nebuvo tinkamai ištirta. Teigia, kad teismas selektyviai vertino liudytojų parodymus, liudytojos parodymai dėl pinigų perdavimo buvo atmesti remiantis prielaidomis, tačiau nebuvo objektyvių pagrindų konstatuoti jų nepatikimumą.

Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo versiją dėl pinigų perdavimo ieškovui 2016 m. pavasarį.

Visų pirma, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šalių paaiškinimai (duoti tiesiogiai ar per atstovus) yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo paaiškinimai teismui apie buvusį žodinį susitarimą ir faktinės byloje nustatytos aplinkybės nesisieja tarpusavyje. Savo procesiniuose dokumentuose atsakovas Ž. K. teigė, kad prieš įmonei iškeliant bankrotą tarp ieškovo A. K. ir atsakovo Ž. K. buvo sudarytas žodinis susitarimas ir vadovaujantis juo A. K. buvo sumokėta didelė pinigų suma ir sutarta, kad jis būdamas solidariai atsakingas atsiskaitys su būsimais kreditoriais. Teismui atsakovas nurodė, kad pinigai buvo perduoti 2016 m. pavasarį, kai UAB „Auto A-Z“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi. Be to, nors atsakovas teigė sumokėjęs ieškovui 15 000 Eur, kad būtų atlyginta būsimiems kreditoriams, jau Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi buvo patvirtinti net 640 399,25 Lt dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai UAB „Auto A-Z“ bankroto byloje (duomenys iš Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. civilinėje byloje Nr. 2-1144-370/2016, CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovo nurodoma 15 000 Eur suma niekaip nesisieja nei su visų minėtos įmonės kreditorių reikalavimais, nei konkrečiai su VĮ Turto bankas reikalavimu Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019, nes VĮ Turto bankas reikalavimas atsakovams Ž. K., A. K., S. K. ir D. Ž. pareikštas tik 2016 m. rudenį, kai pinigai, pasak apelianto, sumokėti jau 2016 m. pavasarį. Kita svarbi aplinkybė – jokių argumentų dėl pinigų perdavimo nenurodyta Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019, atsakovo Ž. K. atsikirtimai toje byloje nebuvo susiję su siekiu atsiskaityti su kreditoriais per A. K. ir pan. Įtikinamų argumentų kodėl ieškovui atsakovas 15 000 Eur sumą už VĮ Turto bankas būsimus reikalavimus buvusiems įmonės vadovams ir dalyviams sumokėjo dar iki šio reikalavimo teisme pareiškimo, apeliantas nepateikė.

Liudytojų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Išvada dėl liudytojų parodymų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014). Atsižvelgus į tai, visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime nesiremta ir liudytojos I. B. parodymais, nes jokių konkrečių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių ji nenurodė, jos parodymai, kad atsakovas perdavė ieškovui būtent 15 000 Eur, niekaip nepatvirtino atsakovo atsiskaitymo su ieškovu pagal būsimą solidarią prievolę VĮ Turto bankas, juo labiau, kad ir pati liudytoja teigė nežinojusi dėl ko perduodami pinigai.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad rašytinės formos nebuvimas negalėjo būti vienintelis pagrindas atmesti kitus byloje esančius įrodymus, atkreiptinas dėmesys, kad rašytinės formos susitarimo nebuvimą teismas laikė tik kaip viena iš atsakovo atsikirtimus paneigiančių aplinkybių, šios nustatytos faktinės aplinkybės nesuabsoliutino ir vien jos pagrindu neatmetė atsakovo argumentų. Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Ta aplinkybė, kad pinigų perdavimo metu CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentavo, jog fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, turi būti sudaromi raštu, aptartų kriterijų ir principų kontekste, daro mažai tikėtina, kad šalys (ieškovas ir atsakovas), būdamos patyrusiais verslo santykiuose subjektais, perduodamos viena kitai tuo metu didelę sumą pinigų (15 000 Eur 2016 m.), tokio pinigų perdavimo nebūtų niekaip įforminusios.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

Įvertinus skundžiamą sprendimo dalį įrodymų vertinimo aspektu, matyti, kad teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes ir darydamas atitinkamas išvadas, tiek byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, tiek liudytojos parodymus vertino visų reikšmingų bylai įrodymų kontekste. Priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, teismas motyvavo ir pagrindė, kodėl liudytojos parodymais nesirėmė, kodėl atsakovo paaiškinimus ir atsikirtimus laikė neįrodytais. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl atgręžtinio reikalavimo, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis).

Visgi, teisėjų kolegija pastebi, kad VĮ Turto bankas reikalavimo teisė į ieškovą ir atsakovus buvo kildinama iš delikto. CK 6.9 straipsnio normoje, kuria rėmėsi teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, įtvirtinta prezumpcija, kad visų bendraskolių dalys yra lygios, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis. CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendraskolių lygių dalių prezumpcijos išimtis yra įtvirtinta CK 6.279 straipsnio 2 dalyje, nurodančioje, jog, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita. CK 6.280 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis. Vertinant CK 6.6, 6.9, 6.279 ir 6.280 straipsnių normas sistemiškai, darytina išvada, kad kai skolininkų solidarioji pareiga kreditoriui pripažįstama pagal CK 6.279 straipsnį, skolininkų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams turi būti taikomos CK 6.279 straipsnio 2 dalies ir 6.280 straipsnio 2 dalies normos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai skolininkams solidarioji atsakomybė iš delikto teisinių santykių taikoma pagal CK 6.6 ir 6.279 straipsnių normas, bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Tik jeigu neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. tik tokiu atveju gali būti taikoma skolininkų lygių dalių prezumpcija. Pirmosios instancijos teismas CK 6.279 straipsnio normomis šioje konkrečioje byloje nesirėmė, tačiau tai nereiškia, jog byloje buvo priimtas neteisingas procesinis sprendimas.

Nagrinėjamu atveju, atsakovas D. Ž. bylos procese buvo pasyvus ir nuo ieškinio reikalavimų nesigynė, o atsakovas Ž. K., ginčydamas savo prievolę ieškovui, argumentų dėl prezumpcijos netaikymo nenurodė, jos neneigė, nesigynė argumentais dėl mažesnės kaltės ir pan.. Tiek Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019, tiek Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1512-638/2019 motyvai patvirtina, kad solidarioji atsakomybė ieškovui (šioje byloje) ir atsakovams taikyta nesant galimybės atskirti, kuriais konkrečiai veiksmais buvo padaryta žala, minėtuose procesiniuose sprendimuose minimi bendri ieškovo ir atsakovų neteisėti veiksmai, todėl pripažintina, kad teismo sprendimas taikant lygių dalių prezumpciją iš esmės yra teisingas.

Visgi, teisėjų kolegija privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovui A. K. solidariai iš atsakovų Ž. K. ir D. Ž. 17 022,09 Eur skolą, 4 803,25 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Jau minėta, kad vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas). Skundžiamame sprendime šie išaiškinimai nurodyti ir jais remtasi, tačiau nėra motyvuota, kodėl 21 825,34 Eur ieškovo bendrai už abu atsakovus sumokėta suma ieškovui iš atsakovų priteisiama solidariai. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad solidarioji atsakomybė nagrinėjamos bylos atveju baigėsi ieškovui įvykdžius prievolę kreditoriui, teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria iš atsakovų skola ieškovui priteista solidariai, ištaiso, nurodydama Ž. K. ir D. Ž. dalinę atsakomybę ieškovo atžvilgiu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Ieškiniu ieškovas taip prašė pripažinti negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 18 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Ž. K. ir L. K. nuo šios sutarties sudarymo momento; taikyti vienašalę restituciją – grąžinti iš L. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini) Ž. K. asmeninės nuosavybės teise.

Šį ieškinio reikalavimą ieškovas grindė keliais pagrindais – CK 6.66 straipsniu, kai kreditorius ginčija skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana), bei niekinius sandorius reglamentuojančiu CK 1.81 straipsniu – kai sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nustatęs visas actio Pauliana sąlygas ir konstatavęs, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti. Be to, teismas, remdamasis ir CK 1.81 straipsniu, konstatavo, kad sandoris yra niekinis, nes prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Be to, teismas taikė vienašalę restituciją – butą grąžino atsakovo Ž. K. asmeninėn nuosavybėn (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Apeliantai su priimtu sprendimu dėl šios reikalavimų dalies nesutinka ir nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo visų actio Pauliana sąlygų buvimą, nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, apeliantai taip pat mano, kad CK 1.81 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra teisiškai nepagrįstas.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu

Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai dėl actio Pauliana instituto, jo taikymo ir sąlygų, nurodytos taikytinos teisės normos ir kasacinio teismo praktika, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako ir šių pirmosios instancijos teismo argumentų nekartoja.

Visų pirma, actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Dėl šios pirmosios minėto instituto sąlygos apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgus į tai, jog ieškovas reikalavimą kreditoriui visiškai įvykdė tik 2024 m. rugsėjo mėn., o ginčijamas sandoris sudarytas 2018 m. liepos 18 d., ginčijamo sandorio sudarymo dieną, neabejotina ir galiojanti ieškovo teisė objektyviai net neegzistavo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams, nurodė, kad ieškovas per visą prievolės galiojimo laikotarpį gali reikšti actio Pauliana ieškinį ginčydamas atsakovo, kaip skolininko, sudarytą sandorį. Teisėjų kolegija su šiais teismo argumentais iš esmės sutinka.

Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021, 28 punktas). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.

Nagrinėjamu atveju, byloje neginčijamai nustatyta, kad VĮ Turto bankas, kaip kreditorė, atsakovo Ž. K. sudaryto buto dovanojimo sandorio neginčijo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kas reiškia, kad ieškovo ir atsakovų prievolė atlyginti žalą VĮ Turto bankas atsirado jau nuo žalos padarymo momento 2010-2013, kaip konstatuota teismų nutartyse dėl tyčinio bankroto bei Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendime. Šioje nutartyje jau minėta, kad prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises. Tuo pačiu tai reiškia, kad ieškovas ir kiti du atsakovai, bendrais neteisėtais veiksmais padarę žalą, juo labiau sužinoję apie VĮ Turto bankas ieškinį dėl žalos atlyginimo solidariai 2016 m., tapo ne tik kreditoriaus VĮ Turto bankas solidariais skolininkais, bet ir galimais vienas kito skolininkais pagal CK 6.6 straipsnio 6 dalį ir 6.9 straipsnio 1 dalį visą kreditoriaus reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį. Ta aplinkybė, kad ieškovas prievolę kreditoriui už atsakovą įvykdė tik 2024 m., lėmė tik subjektinės teisės regreso tvarka kreiptis į teismą ir ginti savo teisėtus interesus atsiradimą. Taigi nors ieškinį dėl atgręžtinio reikalavimo pareikšti galima tik įvykdžius prievolę, tai nereiškia, kad negalima ginčyti bendraskolio sandorių, kurie buvo sudaryti dar iki solidarios prievolės įvykdymo – regreso teisės atsiradimo.

Dėl to, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, todėl galėjo reikšti actio Pauliana ieškinį, ginčydamas atsakovo, kaip solidaraus skolininko, sudarytus sandorius.

Būtinoji actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga taip pat yra tai, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas Ž. K. neturi ne tik jokio turto, bet ir pajamų, visą savo turėtą turtą atsakovas perleido tretiesiems asmenims, taigi nustatė, kad atsakovas Ž. K. nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad turi lėšų, iš kurių galėtų atsiskaityti su ieškovu, jog ir be ginčijamu sandoriu perleisto turto yra galimybė patenkinti ieškovo reikalavimą iš kito jam priklausančio turto. Dėl to konstatavo, kad atsakovo Ž. K. sudarytas ginčijamas neatlygintinis sandoris pažeidė ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisę išieškoti iš atsakovo skolą. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas po ginčijamos dovanojimo sutarties neteko galimybės visiškai patenkinti ieškovo atgręžtinio reikalavimo, byloje nėra kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo nemokumą ieškovo atžvilgiu, t. y. įrodymų, kurie leistų teismui vertinti, jog atsakovo turtinė ir/ar finansinė padėtis dėl buto dovanojimo nesumažėjo ir atsakovas liko pajėgus atsiskaityti su ieškovu. Nors atsakovas nurodo, kad vėlesnis atsakovo turtinės padėties pablogėjimas savaime neįrodo, jog būtent 2018 m. sudarytas sandoris sukėlė ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas jokiais leistinais įrodymais neįrodė, kad neatlygintinai perleidus turtą 2018 m., jo finansinė padėtis išliko tokia pati, kad būtent sandorio sudarymo metu jis būtų buvęs pajėgus įvykdyti prievolę ieškovui (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad po ginčijamo sandorio dar buvo likusi atsakovui priklausiusi žemės sklypo dalis, tačiau viso sklypo vertė (22 000 Eur) rodo, kad atsakovo turėtos šio žemės sklypo dalies jau nebūtų pakakę atsiskaityti nei su VĮ Turto bankas, nei su solidariu bendraskoliu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimo sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti iki sutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamu atveju nenustatyta atsakovo nei įstatyminė, nei sutartinė pareiga sudaryti buto dovanojimo sutartį. Apeliantų teiginiai apie pablogėjusius santuokinius santykius, apie siekį pasidalinti turtą, kai santuoka tarp atsakovų apskritai nebuvo nutraukta, pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti, nes jie yra deklaratyvūs ir neįrodyti. Nesant sutartyje ar įstatyme įtvirtino skolininko įsipareigojimo sudaryti tam tikrą sandorį, būtinybė sudaryti tokį sandorį actio Pauliana instituto taikymo kontekste gali būti konstatuota tik jeigu įrodomos aplinkybės, kad tokiais veiksmais buvo siekiama ne sumažinti turtą ar pabloginti finansinę padėtį, bet, priešingai, užtikrinti skolininko mokumą, gauti lėšų atsiskaitymui su kreditoriais ir pan. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, akivaizdu, kad buto dovanojimas sutuoktinei atsakovui finansinės padėties nepagerino, priešingai – ją pablogino, iš esmės užkirsdamas galimybę atsiskaityti su kreditoriumi ar solidariu bendraskoliu. Todėl spręsti, kad atsakovas privalėjo sudaryti dovanojimo sandorį, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo.

Atsakovo, kaip skolininko, sudariusio sutartį su savo sutuoktine, žinojusio apie savo solidariąją atsakomybę ne tik prieš tuometinį kreditorių, bet ir prieš kitus bendraskolius, įskaitant ir ieškovą, dėl padarytos žalos, taip pat savo turtinę padėtį, nesąžiningumas pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą yra preziumuojamas, ir ši prezumpcija nėra paneigta.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo ne automatiškai vadovautis santuokos faktu, bet visapusiškai įvertinti realų sandorio tikslą, jo sudarymo aplinkybes, šalių turtinius santykius, iki sandorio egzistavusius įsipareigojimus bei faktinį elgesį po sandorio sudarymo. To nepadarius, išvada dėl nesąžiningumo tapo deklaratyvi ir paremta prielaidomis. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, paneigti įstatyme nustatytą nesąžiningumo prezumpciją buvo atsakovų pareiga, kurios jie neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad abu sutuoktiniai, žinodami apie teisme kreditoriaus VĮ Turto bankas pareikštus atsakovui Ž. K. turtinius reikalavimus ir siekdami išvengti atsiskaitymo su juo, sudarė ginčijamą sandorį, kuriuo atsakovas Ž. K., neturėdamas tam teisinės prievolės, neatlygintinai perleido sutuoktinei jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą. Šių aplinkybių ir teismo išvadų apeliantai apeliacinio skundo argumentais nepaneigė, o iš teismo sprendimo matyti, kad ji priimtas ne formaliai taikant CK 6.67 straipsnio 1 punktą, bet įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir dėl sandorio šalių nesąžiningumo padarius pagrįstas išvadas.

Nors apeliantai nurodo, kad nepakankamai įvertinta aplinkybė, jog dar iki dovanojimo sutarties sudarymo 2018 m. balandžio 30 d. buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis su AB SEB bankas, pagal kurią L. K. perėmė pagrindinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį, kad ši aplinkybė objektyviai paaiškina, kodėl vėliau jai buvo perleistas ir su kredito prievole susijęs nekilnojamasis turtas, kad teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir dėl jos nepasisakė, teismo sprendimo motyvuojamoji dalis leidžia teigti priešingai. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad dėl šių atsakovų atsikirtimų teismas pasisakė sprendimo 25 punkte, motyvuotai nurodė kodėl atmeta šiuos apeliantų atsikirtimus kaip neįrodytus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nors prieš sudarant ginčijamą sandorį buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, kuria pradinis skolininkas Ž. K. perleido naujam skolininkui L. K. visus įsipareigojimus pagal kredito sutartį, Ž. K. toliau liko solidariai su L. K. atsakingas bankui už visų įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, be to, byloje nebuvo įrodyta, kad likusį kreditą atsakovė L. K. grąžino išskirtinai savo lėšomis. Šių teismo nustatytų aplinkybių apeliantai nepaneigė, dėl to spręstina, kad atsakovai neįrodė jų sąžiningumo ir deklaruojamų ginčo sandorio sudarymo aplinkybių dėl pablogėjusių santykių, dėl siekio pasidalinti turtą iki skyrybų (kurių nebuvo), dėl atsakovės L. K. prievolių grąžinant kreditą už butą bankui vienasmeniškai ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo atsakovų veiksmus ir pripažino, jog nustatytos aplinkybės leidžia vertinti, jog atsakovai buvo nesąžiningi.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju egzistavo visos actio Pauliana taikymo sąlygos, leidusios teismui priimti skundžiamą teismo sprendimą, pripažįstant ginčijamą buto perleidimo sandorį negaliojančiu.

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatą, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą; šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Taigi, viena iš actio Pauliana patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu.

Nors apeliantai nesutinka ir su teismo sprendimu pripažinti, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas ieškinį dėl sandorio nuginčijimo teismui pateikė 2024 m. spalio 15 d., taip pat pateikė rašytinius įrodymus, kad informaciją apie ginčo buto nuosavybę ieškovo atstovė advokatė gavo 2024 m. rugsėjo 19 d., o prievolė kreditoriui įvykdyta paskutiniu mokėjimu 2024 m. rugpjūčio 22 d., todėl spręsti, kad reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, nėra pagrindo.

Be to, informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Apeliantams teigiant, kad ieškovas apie ginčo sandorį turėjo žinoti žymiai anksčiau, nes šalis siejo artimi santykiai, nes, pasak apeliantų, šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklausta liudytoja, teisėjų kolegija pažymi, kad tik įvykdęs prievolę už atsakovą ir gavęs informaciją, kad atsakovas nebeturi jokio turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą, t. y. turtą yra perleidęs, ieškovas turėjo sužinoti, kad ginčijamas dovanojimo sandoris pažeidė ieškovo teises.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo nusprendė, kad ginčijamas buto dovanojimo sandoris yra negaliojantis CK 6.66 straipsnio pagrindu, ir kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas taip pat reiškė reikalavimą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose numatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes atsakovų Ž. K. ir L. K. veiksmai sudarant ginčijamą sandorį rodo, jog jie atlikti siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl laikytini prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei bei pažeidžia CK įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, kas sudaro pagrindą šioje byloje taikyti ir CK 1.81 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniu skundu apeliantai nurodo, kad teismas visiškai nepasisakė dėl CK 1.80 straipsnio taikymo, sprendimo dalis dėl CK 1.80 straipsnio taikymo yra nemotyvuota ir neatitinka CPK 270 straipsnyje įtvirtinto pareigos motyvuoti teismo sprendimą reikalavimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas ieškinį iš esmės grindė tik CK 1.81 straipsnio normomis, dėl kurių teismas sprendime ir pasisakė. Aplinkybė, kad teismas sandorio nevertino CK 1.80 straipsnio normos aspektu, niekaip nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo apeliantų atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vien bendro pobūdžio samprotavimai apie galimą nesąžiningumą ar viešosios tvarkos pažeidimą negali pakeisti būtinybės įrodyti konkrečią šalių tyčią ir faktinį kreditorių teisių egzistavimą sandorio sudarymo metu. Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu laikytina nepagrįsta, paremta prielaidomis ir nepakankamu įrodymų vertinimu, todėl naikintina. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 101 punktas).

Kaip nurodyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris, kuriuo iš esmės siekiama tik išvengti prievolių kreditoriams, prieštarauja viešajai tvarkai, nes juo siekiama išvengti teisinio reguliavimo tikslo sutartines prievoles vykdyti sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-4-1120/2024, 39 punktas). Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, šiuo konkrečiu atveju – išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Byloje konstatuota, kad sudarant ginčijamą neatlygintiną sandorį 2018 m. liepos 18 d., teismų procesiniais sprendimais jau buvo konstatuoti, be kita ko, atsakovo Ž. K. neteisėti veiksmai, kylantys dėl UAB „Auto A-Z“ bankroto, šios įmonės bankrotas dėl vadovų bei dalyvių, įskaitant ir apeliantą, veiksmų pripažintas tyčiniu, po ko šios įmonės kreditorė VĮ Turto bankas teisme pareiškė ieškinį A. K., Ž. K. ir D. Ž. dėl žalos atlyginimo, ieškinys pareikštas 2016 m. spalio 26 d. Akivaizdu, sudarydamas ginčijamą neatlygintiną turto perleidimo sandorį atsakovas buvo nesąžiningas tiek prieš tuometinę kreditorę VĮ Turto bankas, nes žalos atlyginimo momentas sietinas su žalos padarymo momentu, o ne teismo sprendimu tokią žalą priteisti, tiek ir prieš solidarius bendraskolius. Perleidus turimą turtą, atsakovo galimybės atsiskaityti su kreditore ar atsiskaityti pagal atgręžtinius reikalavimus bendraskoliams iš esmės išnyko, nes byloje nustatyta, kad atsakovas po ginčijamo sandorio jau nebeturėjo pakankamai turto, be to, atsakovas ilgą laiką nebedirbo ir nedirba, byloje nėra jokių leistinų įrodymų, kad atsakovas Ž. K. bent iš dalies būtų siekęs atsiskaityti su VĮ Turto bankas ar su ieškovu, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovas buvo sąžiningas ir ginčijamu sandoriu nesiekė moralei, teisingumui prieštaraujančių tikslų. Pasisakant dėl kitos ginčijamo sandorio šalies atsakovės L. K. nesąžiningumo, pažymėtina, kad aplinkybė, jog būdama atsakovo Ž. K. sutuoktine ji žinojo apie atsakovo Ž. K. prievoles, dėl ko suvokė, jog dovanojimo sandoriu sutuoktinis neteks galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir taip bus išvengta prievolių vykdymo, byloje nebuvo paneigta, apeliantų deklaratyvūs teiginiai apie santuokos krizę ir kt. panašūs argumentai byloje buvo atmesti kaip neįrodyti. Dėl to visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad atsakovai Ž. K. ir L. K. sudarant ginčijamą sandorį siekė išvengti atsiskaitymo su atsakovo kreditoriais, kas laikytina viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančiais tikslais. Apeliantai šių išvadų apeliacinio skundo argumentais nepaneigė, todėl ir ši teismo sprendimo paliktina nepakeista.

Dėl restitucijos taikymo

Apeliaciniame skunde atsakovai argumentuoja, kad ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai mažesnis už ginčo turto vertę, nes reali rinkos vertė yra didesnė nei nustatyta VĮ Registrų centras, kuri neatspindi sumos, kurią kreditorius realiai galėtų gauti išieškojimo procese, dėl ko viso turto restitucija, kai kreditoriaus reikalavimas yra ženkliai mažesnis, lemia nepagrįstai platų nuosavybės teisių suvaržymą, viršijantį tai, kas būtina kreditoriaus interesams apginti.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į ginčijamo sandorio vertę, kuri pagal VĮ Registrų centras duomenis yra 40 900,00 Eur, ir prašomą priteisti sumą, teismas neturi pagrindo spręsti, jog ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas natūra prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

Restitucija įprastai suvokiama kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (liet. nuo sudarymo momento) teisinė pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.145 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, actio Pauliana tikslas – taikant restituciją, sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006). Restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014).

Nagrinėjamu atveju, teismui pripažinus ginčijamą dovanojimo sandorį negaliojančiu CK 1.81 ir CK 6.66 straipsnių pagrindais, taikoma restitucija ir sandorio šalys grąžinamos į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį. CK 6.146 straipsnis reglamentuoja restitucijos būdus. Pagal šią materialiosios teisės normą restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

Nors apeliantai nurodo, kad reali ginčo buto rinkos vertė yra didesnė nei nustatyta VĮ Registrų centras, ir dėl to viso turto restitucija, kai kreditoriaus reikalavimas yra ženkliai mažesnis, lemia nepagrįstai platų nuosavybės teisių suvaržymą, pažymėtina, kad jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių tokius savo argumentus, apeliantai neteikė ir tokių aplinkybių neįrodė (CPK 178 straipsnis), todėl remtis vien subjektyviais pasvarstymais apie galimą ginčo turto rinkos vertę, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Byloje nesant duomenų, kad būtų galimas restitucijos būdas sumokant ekvivalentą pinigais, teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo pripažintina teisėta ir pagrįsta, dėl to paliktina nepakeista.

Dėl procesinės bylos baigties

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs ginčą ir patenkinęs atgręžtinį reikalavimą bei pripažinęs ginčo dovanojimo sandorį negaliojančiu ab initio, tinkamai taikė tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariąją atsakomybę, bei sandorių pripažinimą negaliojančiais reglamentuojančias teisės normas. Visgi, nustatyta, kad teismas suklydo vietoje dalinės buvusių solidariųjų bendraskolių atsakomybės, toliau tarp prievolės neįvykdžiusių bendraskolių taikęs solidariąją atsakomybę, taip netinkamai taikydamas CK 6.9 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, tačiau patikslinama sprendimo dalis, kuria ieškovui A. K. iš atsakovų Ž. K. ir D. Ž. solidariai priteista 17 022,09 Eur skola, 4 803,25 Eur palūkanos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodant, kad ieškovui A. K. iš atsakovų Ž. K. ir D. Ž. priteisiama lygiomis dalimis po 10 912,67 Eur ((17022,09 Eur + 4803,25 Eur) /2) iš kiekvieno ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, ieškovui priklauso jo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Ieškovas pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 2 178 Eur. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytų dydžių, yra pagrįstos, todėl priteistinos ieškovui iš apeliantų lygiomis dalimis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria ieškovui A. K. iš atsakovų Ž. K. ir D. Ž. solidariai priteista skola ir palūkanos ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 10 912,67 Eur (dešimt tūkstančių devynis šimtus dvylika eurų 67 ct) skolos ir palūkanų iš kiekvieno ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (10 912,67 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

Priteisti ieškovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.