Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Izoldos Nėnienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir Ž. K. apeliacinius dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-357-435/2019 pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovams Ž. K., A. K., S. K. ir D. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė VĮ Turto bankas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovų Ž. K., A. K., S. K. ir D. Ž. ieškovės VĮ Turto bankas naudai solidariai 43 022,30 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi BUAB „Auto A- Z“ iškelta bankroto byla. VĮ Turto bankas (iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Garantinio fondo perimtos reikalavimo teisės) su 43 022,30 Eur suma yra didžiausia antros eilės kreditorė. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-302-153/2016 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1144-370/2016 dėl tyčinio BUAB „Auto A-Z“ bankroto konstatuotos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad atsakovai, laiku nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, prisiėmė riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovams atsirado 2010 metais, todėl ieškovei iš atsakovų priteistinas visas BUAB „Auto A-Z“ bankroto byloje patvirtintas VĮ Turto banko finansinis reikalavimas. BUAB „Auto A-Z“ jokio turto, iš kurio būtų dengiami kreditorių reikalavimai, neturi. Vienintelės VĮ Turto bankui žinomos įmonės pajamos – 5 000 Eur, gauti pagal Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1216-773/2016 patvirtintą taikos sutartį ir panaudoti administravimo išlaidoms dengti. Ieškovės nuomone, atsakovų D. Ž. ir A. K. atveju yra pagrindas konstatuoti, kad šie asmenys nesilaikė rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesio standartų, o atsakovai A. K., Ž. K. ir D. Ž., būdami juridinių asmenų dalyviais, elgėsi nesąžiningai neinicijuodami bankroto bylos iškėlimo, o įmonės turtą perleido tų pačių atsakovų A. K. ir Ž. K. kaip savininkų valdomoms susijusioms įmonėms UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“. Bankroto administratorė 2014 m. vasario 10 d. turto perdavimo aktu Nr. 001-2014 perėmė įmonės ilgalaikį turtą, kurio balansinė vertė – 534 Lt. Turtą sudarė 2 kasos aparatai, kompiuteris INTEL ir spausdintuvas. Turto perdavimo aktu Nr. 002-2014 administratorei perduotas įmonės trumpalaikis turtas (nelikvidžios automobilių detalės), kurio vertė sudarė 266 224,00 Lt (77 103,80 Eur). Svarbi aplinkybė, kad UAB „Auto A-Z“, UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“ anksčiau nurodytų sandorių metu buvo valdomos tų pačių asmenų – atsakovų A. K. ir Ž. K.. UAB „Olmita“ akcininkas Ž. K., o UAB „Olmita ir Ko“ savininkais lygiomis dalimis yra Ž. K. ir A. K.. Atsakovai A. K. ir D. Ž. kaip UAB „Auto A-Z“ vadovai pažeidė ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje bei CK 2.87 straipsnyje nustatytą bendrąją pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais, ir dėl tokių jų veiksmų įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalą, kurią jie privalo atlyginti.

3. Ieškovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja tiek faktinis (žala nebūtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų), tiek teisinis priežastinis ryšis (žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo). Nustačius, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, remdamiesi kaltės nebuvimu, turi atsakovai, tai yra bendrovės vadovai. UAB „Auto A-Z“ valdybos narių atsakomybė įtvirtinta CK 2.87 straipsnio 7 dalyje. Pagal UAB „Auto A-Z“ įstatų 7 skirsnį, turėdami pareigą kaip aukštesnis valdymo organas kontroliuoti ir prižiūrėti vadovo veiklą, jie nekėlė klausimo dėl savalaikio bankroto bylos iškėlimo, taip pat dėl ydingų sandorių, kuriais bankrutuojančios įmonės turtas perleistas susijusioms įmonėms, nors neabejotinai galėjo ir turėjo žinoti, jog įmonė yra nemoki. Valdybą sudarė tie patys Ž. K., A. K. bei jo sutuoktinė S. K., valdybos narių pareigas ėję nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. bankroto bylos iškėlimo. Vertinant S. K., kurios sutuoktinis buvo UAB „Auto A-Z“ vadovu ir bendrasavininkiu, o ji kartu su sutuoktiniu bei jo broliu buvo ir įmonės valdybos narė, atsakomybę, yra pagrindas teigti, jog tai buvo šeimos verslas, todėl atsakomybė už įmonei padarytą žalą tenka ir atsakovei S. K., kuri iki pat savo kaip valdybos narės kadencijos pabaigos (2013 m. gruodžio 31 d.), o tuo pačiu ir įmonės veiklos pabaigos, nesiėmė jokių realių veiksmų inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ar ginčyti įmonės vadovų sudaromus abejotinus sandorius dėl įmonės vertingo turto perleidimo tretiesiems asmenims.

4. A. Ž. K., A. K. ir S. K. atsiliepime į ieškinį (2 t., el. b. l. 1–5) prašė bylą nutraukti arba ieškovės ieškinį dalyje dėl reikalavimo atsakovams Ž. K., A. K. ir S. K. atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė iki Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties įsiteisėjimo (2013 m. gruodžio 24 d.) nebuvo UAB „Auto A-Z“ kreditore. Ieškovė kreditore tapo su Valstybine mokesčių inspekcija ir Garantiniu fondu sudariusi cesijos sandorius. VĮ Turto bankas sudarytais cesijos sandoriais neįgijo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Garantinio fondo turtinių teisių reikalauti iš atsakovų civilinės deliktinės atsakomybės pagrindu tariamai kilusios piniginės prievolės atlyginimo. Todėl VĮ Turto bankas negali būti laikoma šioje civilinės atsakomybės instituto taikymo byloje tinkama ieškove, nes jos įgytos teisės gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Garantinio fondo nuosavybėn perimtų turtinių prievolinių teisių realizavimą su byloje prašomais pripažinti neteisėtais atsakovų veiksmais faktinio ir teisinio ryšio neturi. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė sąlyginę prievolę, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šiam (šiems) nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovui ar savininkams pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Sistemiškai vertinant ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalyje, 8 straipsnio 1 dalyje ir ABĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisės normas, ši pareiga taikoma tik akcinės bendrovės vadovui ir dalyviui, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų. Tai lemia, kad kolegialiam valdymo organui/valdybai ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė netaikoma, todėl atsakovei S. K. civilinė atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu negali būti taikoma.

5. Atsakovai nurodė, kad vertinant atsakovų A. K. ir D. Ž. bei atsakovų Ž. K. ir A. K. civilinės atsakomybės pagrindus, neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, įrodinėjimo dalykas yra momentas, kada ieškovei turtines prievolines teises perleidę asmenys įgijo teisę iš UAB „Auto A-Z“ reikalauti piniginių prievolių vykdymo, ar jie nuo faktinio UAB „Auto A-Z“ nemokumo atsiradimo momento neįgijo turtinių prievolinių teisių ir jų nerealizavo, o jeigu realizavo/praturtėjo, tai kokia apimtimi. Įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2016 m kovo 3 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. B2-302-153/2016 dėl UAB „Auto A-Z“ bankroto pripažinimo tyčiniu, UAB „Auto A-Z“ bankroto administratorė, gindama UAB „Auto A-Z“ ir jos kreditorių teises, kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl prievolių pabaigą lėmusių sandorių su UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“, sudarytų prieš bankroto bylos iškėlimą, negaliojimo ir restitucijos taikymo. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1216-773/2016 patvirtino taikos sutartį, kuria UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“ įsipareigojo kompensuoti 5 000 Eur UAB „Auto A-Z“ netekimus ir savo įsipareigojimus įvykdė visiškai. Tai lemia, kad UAB ,Auto A-Z“, sudarydama su UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“ ieškovės nurodytus sandorius, žalos kreditoriams nepadarė, nes viešąjį interesą kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus ginantis teismas nebūtų patvirtinęs taikos sutarties ir nutraukęs bylos. Faktinė aplinkybė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1216-773/2016 pagrindu UAB „Auto A-Z“ gauti 5 000 Eur buvo panaudoti administravimo išlaidų atlyginimui, o ne kreditorinių reikalavimų patenkinimui, nelemia faktinės aplinkybės, kad kreditorių intereso kuo didesne apimtimi gauti kreditorinio reikalavimo patenkinimą nepažeidę UAB „Auto A-Z“ sandoriai su UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“, yra pagrindas taikyti atsakovams civilinę atsakomybę. Trišalėmis sutartimis, sudarytomis laikotarpyje nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d., kuriomis buvo perleista UAB „Olmita ir Ko“ naudai dešimt UAB „Auto A-Z“ reikalavimų skolininkams, tokiu būdu sumažinant UAB „Auto A-Z“ skolą UAB „Olmita ir Ko“ padaryti pažeidimai jau yra ištaisyti bankroto proceso metu, UAB „Olmita ir Ko“ kompensavus UAB „Auto A-Z“ kreditorių praradimus sumokant UAB „Auto A-Z“ iš dešimties skolininkų negautas pinigines lėšas. Nurodyti faktiniai argumentai, atsakovų nuomone, lemia, kad ieškovės ieškinyje ir Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-302-153/2016 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1144-370/2016 konstatuoti su sandorių sudarymu susiję atsakovų pažeidimai yra ištaisyti, nepažeidžiant UAB „Auto A-Z“ ir jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų.

6. A. D. Ž. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad teismas civilinėje byloje B2-302-153/2016, kurioje BUAB „Auto A-Z“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, konstatavo, kad visas likvidus įmonės turtas buvo perleistas su ankstesniais savininkais Alvydu ir Ž. K. susijusioms įmonėms, prieš jam įsigyjant įmonę 2013 m. liepos 23 d., t. y. dieną prieš akcijų perleidimą, kuris įvyko 2013 m. liepos 24 d. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad D. Ž. buvo parduota nemoki įmonė, kas, atsakovo nuomone, reiškia, kad neteisėti veiksmai, privedę įmonę prie tyčinio bankroto, įvyko iki atsakovui D. Ž. įsigyjant įmonę. Todėl žalos atlyginimo individualizavimą reikia nustatinėti ne pagal tai, kada atsirado skola, o pagal tai, kada įmonė tapo nemoki ir kokiais tyčiniais asmenų veiksmais buvo padaryta žala įmonei, dėl kurių vėliau ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovų Ž. K. ir A. K. solidariai ieškovei VĮ Turto bankui 17 244,08 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų, nuo priteistos sumos (17 244,08 Eur ) nuo 2016 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė iš atsakovų Ž. K., A. K. ir D. Ž. solidariai ieškovei VĮ Turto bankui 25 533,13 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (25 533,13 Eur) nuo 2016 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė iš atsakovų Ž. K., A. K. ir D. Ž. ieškovei VĮ Turto bankui po 35,31 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės VĮ Turto banko atsakovei S. K. 765,75 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas priteisė iš atsakovų Ž. K., A. K. ir D. Ž. valstybei po 309,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas iš atlikto įmonės 2010 m., 2011 m., 2012 m. balanso duomenų nustatė, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado jau 2010 metais. Teismas nurodė, kad UAB ,,Auto A-Z“ savininkai suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. vykdė nuostolingą veiklą nuo 2010 metų, prisiėmė neprotingą riziką, bendrovės ūkinę veiklą vykdė kreditorių pinigais, tyčia privedė savo veiksmais bendrovę UAB ,,Auto A-Z“ prie bankroto, nesiėmė kitų protingų priemonių bendrovės mokumui atkurti, apsaugoti kreditorių interesus nuo nuostolių, pardavė suinteresuotam asmeniui D. Ž. nuo 2010 metų nemokią įmonę, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kaip nurodė teismas, kad įmonė yra nemoki, buvo žinoma suinteresuotam asmeniui D. Ž.. Prieš parduodant visas UAB „Auto A-Z“ akcijas (akcijų pardavimas įvyko 2013 m. liepos 24 d.) buvęs įmonės vadovas A. K. savo valdomai įmonei UAB „Olmita“ 2013 m. liepos 23 d. pardavė BUAB „Auto A-Z“ priklausantį turtą - prekės ženklą REIZZ, kompiuterius, BAR kodų skenerį, parduotuvės baldus, stelažų komplektus, internetines svetaines Reizz.eu ir olmio.lt ir kitą turtą, kuris buvo pagrindinė materialinė bazė verslo tęstinumui. Laikotarpyje nuo 2010 metų iki 2013 m. gruodžio 11 d. finansinė situacija tik blogėjo ir įmonės mokumas nebuvo atkurtas. A. D. Ž. įsigijo bankrutavusios UAB „Auto A-Z“ akcijas siekdamas paruošti bendrovę bankrotui, o ne investuoti ir tęsti bendrovės veiklą. Pastarajam įsigijus įmonę ir tapus jos direktoriumi į UAB „Auto A-Z“ turtą nebuvo daromos jokios investicijos. Priešingai, prieš bankroto bylos iškėlimą ilgalaikis turtas perleistas UAB „Olmita ir Ko“, o bendrovėje liko nepaklausus ir nelikvidus turtas. Nors balansinė turto vertė yra 77 103,80 Eur (266 224,00 Lt), tačiau turtas neparduotas iki šiol ir už sumažintą 11 850,00 Eur kainą (turtą sudaro detalės 1980-1986 m. gamybos automobiliams, kurių Lietuvoje nėra daug).

9. Teismas pažymėjo, kad UAB „Auto A-Z“ 2013 rugsėjo-spalio mėnesiais pardavė (perdavė už skolą) UAB „Olmita ir Ko“ prekių už 154 544,04 Lt, o 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. iš UAB „Olmita ir Ko“ už 146 016,75 Lt pirktą turtą, dalį jo 2013 m. birželio 29 d. – 2013 m. liepos 23 d. perleido UAB „Olmita“ už 42 506,88 Lt ir UAB „Olmita ir Ko“ už 41 404,99 Lt neatlikus mokėjimų, tarpusavio skolų įskaitymo būdu, be to, neatlikus turto vertinimo, taip pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, prioritetą suteikiant trečiosios eilės kreditoriams UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“. Teismas nurodė, kad laikotarpyje nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. buvo sudaryta 10 trišalių reikalavimų vykdymo sutarčių, kurių pagrindu užskaitytos UAB „Auto A-Z“ skolos UAB „Olmita ir Ko“, kurių visų paskirtis – perleisti reikalavimo teises į realius (mokius) bendrovės debitorius ir kurios įmonei buvo ekonomiškai nenaudingos.

10. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų argumento, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą, nurodė, kad VĮ Turto bankas kaip perimtų reikalavimo teisių (teisių pagrindinėje prievolėje) turėtoja, dėl, jos nuomone, neteisėtų atsakovų veiksmų negali jų įgyvendinti (realizuoti, t. y. išsireikalauti jai priklausančių sumų), dėl ko atsirado žalingi padariniai – ieškovė patyrė žalą. Teismas pažymėjo, kad dėl ieškovės turimų reikalavimo teisių pagrindinėje prievolėje pažeidimo, atsiranda papildoma civilinės atsakomybės prievolė, kurioje ieškovė tampa šios papildomos prievolės kreditore, turinčia reikalavimo teisę į žalos atlyginimą, o atsakovai – skolininkais, nes dėl jų veiksmų ieškovė negalėjo realizuoti perimtų ir turimų reikalavimo teisių ir dėl to patyrė žalą. Teismas nurodė, kad tarp ieškovės turimų reikalavimo teisių ir dėl jų pažeidimu padarytos žalos yra tiesioginis priežastingumas. Todėl žalos atlyginimo prievolėje ieškovė yra tinkama kreditorė, o kartu ir civilinio proceso prasme tinkama ieškovė. Teismas vertino, kad ieškovė perėmė reikalavimo teises, kurios buvo pažeistos jų negalėjimu realizuoti, ir tai sąlygojo žalą. Teismas sprendė, kad žalos šiuo atveju reikalaujama dėl turimų teisių pažeidimo, kas reiškia, kad atsakovų argumentai dėl to, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti.

11. Teismas nurodė, kad atsakovai viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Kauno apygardos teismui 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1216-773/2016, kurioje bankrutuojančios UAB „Auto A-Z“ bankroto administratorė, gindama įmonės ir jos kreditorių teises ginčijo sandorius, sudarytus prieš pat bankroto bylos iškėlimą su UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“, tyčinio bankroto byloje Nr. B2-302-153/2016 nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai buvo ištaisyti ir nepažeidžia UAB „Auto A-Z“ ir jos kreditorių teisių. Teismas pažymėjo, kad šios bylos ieškinio dalykas yra bankrutavusios bendrovės kreditorės reikalavimas, pareikštas tos bendrovės akcininkams bei valdymo organams dėl žalos atlyginimo, likvidavus bendrovę dėl bankroto, pripažinto tyčiniu, siekiant prisiteisti žalą konkrečiam kreditoriui. Kitoje atsakovų nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-1216-773/2016 ieškinio dalykas buvo bankrutuojančios įmonės bankroto administratorės reikalavimai, pareikšti UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, kas reiškia ir dėl atitinkamų piniginių sumų priteisimo iš nurodytų įmonių visų kreditorių naudai. Teismas nurodė, kad tai yra netapatūs ieškiniai. Teismo nuomone, patvirtinus taikos sutartį tarp šalių, teismas ginčo toje byloje nesprendė, t. y. sandorių neteisėtumo nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, o tik patvirtino šalių susitarimą, kuris šiuo atveju nekvestionuotinas. Taikos sutarties patvirtinimas minėtoje byloje niekaip nepaneigė įstatymo numatytos teisės kreditoriui reikšti ieškinį dėl žalos priteisimo iš BUAB „Auto A-Z“ atsakingiems asmenims, likvidavus įmonę dėl tyčinio bankroto.

12. Teismas nurodė, kad sprendžiant atsakovų civilinės atsakomybės klausimą tikslinga svarstyti žalos atsiradimo klausimą nuo įmonės įkūrimo iki 2013 m. liepos 24 d. ir nuo 2013 m. liepos 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. iki 2013 m. gruodžio 11 d. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-302-153/2016 (kuri buvo peržiūrėta apeliacine tvarka 2016 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1144-370/2016) BUAB „Auto A-Z“ bankrotą pripažindamas tyčiniu, konstatavo eilę reikšmingų aplinkybių, kurios laikytinos prejudiciniais faktais ir neįrodinėtinos pakartotinai šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad vertinant bendrovės savininkų ir vadovo veiksmus iki 2013 m. liepos 24 d. tyčinio bankroto byloje buvo nustatyta, kad UAB ,,Auto A-Z“ savininkai suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. vykdė nuostolingą veiklą nuo 2010 m., prisiėmė neprotingą riziką, bendrovės ūkinę veiklą vykdė kreditorių pinigais, tyčia privedė savo veiksmais bendrovę UAB ,,Auto A-Z“ prie bankroto, nesiėmė kitų protingų priemonių bendrovės mokumui atkurti, apsaugoti kreditorių interesus nuo nuostolių, pardavė suinteresuotam asmeniui D. Ž. nemokią įmonę, nuo 2010 m. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. iki UAB ,,Auto A-Z“ bankroto bylos iškėlimo sistemingai vykdė įmonės veiklos perkėlimą su bendrovės akcininkais susijusioms (jų pačių) įmonėms, pardavė prieš bankroto bylos iškėlimą bendrovės akcijas siekdami išvengti atsakomybės už sudarytus sandorius, prieš bankroto bylos iškėlimą susijusioms įmonėms perleido turtą (prekės ženklą, baldus, kompiuterius, internetinę svetainę ir kt. vertingą turtą), kuris buvo pagrindinė materialinė bazė sėkmingai verslo tąsai, sudarė trišales reikalavimų perleidimo sutartis su susijusiais asmenimis, likvidus bendrovės turtas buvo perduotas susijusiems asmenims, paliekant bendrovėje nelikvidžias prekes. Šie sandoriai, kuriais buvo mažinamas įmonės likvidus turtas, negaunant ekvivalento pinigais, teismo pripažinti kaip nenaudingi įmonei, nes buvo mažinamos tik skolos pasirinktiems kreditoriams, tačiau negaunamos apyvartinės lėšos veiklai vykdyti, todėl jie buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei.

13. Teismas nurodė, kad vertinant laikotarpį nuo 2013 m. liepos 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo, pažymėtina, kad aplinkybė dėl įmonės nemokumo buvo žinoma ir naujam savininkui ir vadovui D. Ž. dar prieš įmonę įsigyjant. D. Ž. įsigijo bankrutavusios UAB ,,Auto A-Z“ akcijas siekdamas paruošti bendrovę bankrotui, o ne investuoti ir tęsti bendrovės veiklą. Įsigijęs nemokią bendrovę, D. Ž. ne tik nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir nedarė jokių investicijų į bendrovės UAB ,,Auto A-Z“ turtą, priešingai – jo vadovavimo įmonei laikotarpiu prieš bankroto bylos iškėlimą ilgalaikis priklausantis bankrutavusiai bendrovei turtas buvo perleistas UAB ,,Olmita ir Ko“, o bendrovėje liko nepaklausus turtas. Teismas pažymėjo, kad tyčinio bankroto bylą nagrinėjęs teismas nustatė A. K., Ž. K. ir D. Ž. atitinkamais laikotarpiais atliktus neteisėtus veiksmus (neveikimą), todėl teismas jų nekvestionuoja, vadovaujasi nustatytomis aplinkybėmis ir dėl jų plačiau nepasisako. Teismas tyčinio bankroto byloje tai pat nustatė, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado jau 2010 metais.

14. Teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio nurodė, kad ieškovė ieškinį reiškė 43 022,30 Eur sumai nurodydama, kad 38 094,44 Eur sumą sudaro neįvykdyti mokestiniai įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau -VMI) laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2014 m. ir ieškovo perimta 4 927,86 Eur reikalavimo teisė iš Garantinio fondo (2 t., el. b. l. 98–100). Bylos nagrinėjimo metu atsakovams nurodžius, jog VMI pateikta informacija dėl neįvykdytų mokestinių įsipareigojimų skirtingose pažymose yra skirtinga, buvo apklaustos liudytojos, rengusios pažymas šioje byloje – N. G. ir A. M., kurios nurodė, kad reikėtų vadovautis paskutinėmis VMI pateiktomis pažymomis, o konkrečiai 2018 m. gruodžio 19 d. informacija, pateikta advokatui A. M. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. informacija, pateikta VĮ Turto bankui, minusuojant iš jų 972,54 Eur įsiskolinimą už 2014 m. gegužės mėnesį, kurio ieškovas priteisti neprašė. Teismas konstatavo, kad VMI pateiktose pažymose nurodytos sumos aritmetiškai suskaičiuotos neteisingai. Teismas, atlikęs skaičiavimus, nustatė, kad bendra susidariusi nepriemoka sudaro 37 849,35 Eur. A. K. vadovavimo laikotarpiu iki 2013 m. liepos 31 d. bendra prievolės suma sudaro 17 244,08 Eur (1 154,29 Eur GPM + 16 089,79 Eur PVM), o D. Ž. – 20 605,27 Eur (2 085,69 Eur GPM + 18 519,58 Eur PVM). Teismas nurodė, kad šie skaičiavimai reiškia, jog laikotarpiu iki 2013 m. liepos 24 d. kreditoriui buvo padaryta 17 244,08 Eur žala, o nuo 2013 m. liepos 25 d. – įvertinant ir 4 927,86 Eur perimtą reikalavimo teisę iš Garantinio fondo – 25 533,13 Eur (20 605,27 + 4 927,86) žala.

15. Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą atsakovų argumentą, kad UAB ,,Auto A-Z“ nuo 2011 m. sausio 1 d. VMI sumokėjo 116 313,98 Eur mokesčių, kas lyginant su nesumokėta mokesčių suma, reiškia, kad VMI dėl to gavo naudą. Teismas nurodė, kad atsakovas A. K. ir Ž. K. atstovė bylos nagrinėjimo metu kėlė klausimą dėl D. Ž. pateiktų patikslintų deklaracijų VMI už Alvydo ir Ž. K. vadovavimo įmonei laikotarpį, pagrįstumo, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių suabejoti deklaracijose nurodyta informacija, bei nepaneigė D. Ž. nurodytos aplinkybės, kad šias deklaracijas rengė Alvydo ir Ž. K. buvusi buhalterė. Tiek VMI, tiek vėliau VĮ Turto banko patvirtintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje, kuris iš esmės paskaičiuotas įvertinus visas deklaracijas, nebuvo ginčijamas minėtoje byloje, nors buvę įmonės savininkai toje byloje buvo atstovaujami advokato.

16. Teismas nurodė, kad ieškovas prašė priteisti žalą ir iš buvusių įmonės valdybos narių, tame tarpe ir valdybos narės S. K., kuri yra A. K. sutuoktinė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių valdybos priimtų sprendimų, neįrodinėjo S. K. kaip valdybos narės kokių nors pareigų pažeidimo, valdybos kaip valdymo organo bei atskirų valdybos narių civilinės atsakomybės sąlygų, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais, kad valdyba, kaip aukštesnis valdymo organas turi kontroliuoti ir prižiūrėti vadovo veiklą. Teismas padarė išvadą, jog vien tik S. K. buvimas valdybos nare nagrinėjamų aplinkybių kontekste nėra pakankamas pagrindas jos civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas pažymėjo, kad valdyba kaip bankrutavusios įmonės „Auto A-Z“ valdymo organas pagal JAR duomenis išregistruota 2013 m. gruodžio 24 d., t. y. įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. B2-302-153/2016 dėl BUAB „Auto A-Z“ tyčinio bankroto, buvo nustatyta faktinė aplinkybė, kad nuo 2013 m. liepos 24 d. vienintelio akcininko sprendimu UAB „Auto A-Z“ valdyba buvo atleista, kas reiškia, jog D. Ž. įsigijus šią įmonę valdyba kaip valdymo organas nefunkcionavo. Esant tokioms teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ieškinį S. K. atžvilgiu teismas atmetė kaip neįrodytą ir teisiškai nepagrįstą.

17. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes padarė išvadą, kad iki 2013 m. liepos 24 d. kreditoriui buvo padaryta 17 244,08 Eur žala, kuri nustatyta Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-302-153/2016, t. y. žala padaryta įmonės vadovo A. K. ir akcininkų A. K. bei Ž. K. bendrais neteisėtais veiksmais – tiek savalaikiai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (neveikimu), tiek ir nuostolingų, nenaudingų sandorių sudarymas.

18. Teismas nurodė, kad atsakovas D. Ž. UAB „Auto A-Z“ akcijas įsigijo ir tapo įmonės vadovu tik formaliai, jis su atsakovais Alvydu ir Ž. K. turėjo tikslą – bendrais veiksmais įmonėje likusį vertingą turtą perkelti į įmones, susijusias su broliais K., ir iškelti bankroto bylą, tokiu būdu padedant buvusiems UAB „Auto A-Z“ akcininkams ir vadovui išvengti atsakomybės prieš kreditorius. Darydamas tokią išvadą teismas vertino ir tai, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2013 m. balandžio 18 d. redakcija, kuria buvo įtvirtinta kreditoriaus teisė į žalos atlyginimą iš atsakingų asmenų tyčinio bankroto atveju, įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., kas nagrinėjamos bylos atveju reiškia, jog D. Ž. įsigyjant UAB „Auto A-Z“ akcijas ir tampant vienasmeniu valdymo organu, tikėtina, nebuvo žinoma. Teismas konstatavo, kad už laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 24 d. iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusią 25 533,13 Eur žalą solidariai yra atsakingi A. ir Ž. K. ir D. Ž. (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir bylą nutraukti, o bylos nenutraukus ir priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus atsakovo Ž. K. atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Ieškovės su VMI sudarytų cesijos sandorių objektais buvo BUAB „Auto A-Z“ mokestinės prievolės, o su Garantinio fondo tvarkytoju sudaryto cesijos sandorio objektu – iš darbo teisinių santykių BUAB „Auto A-Z“ atsiradusios kompensacinės prievolės, kas lemia, jog atsakovai nebuvo skolininkai pagal ieškovės su VMI ir Garantinio fondo tvarkytoju sudarytus kreditorinių reikalavimų cesijos sandorius. Ieškovė sudarytais cesijos sandoriais neperėmė iš VMI ir Garantinio fondo tvarkytojo byloje ieškovės reiškiamo reikalavimo ir įrodinėjimo dalyko dėl CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatytų atsakovų įstatyminio delikto prievolių. Ieškovės įgytos pagrindinės prievolės vykdymui jokių kitų papildomų teisių Valstybinė mokesčių inspekcija ir Garantinio fondo tvarkytojas neperdavė, t. y. neperdavė ir byloje reiškiamo reikalavimo dalyko/cesijos sandorio objekto - ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įforminto atsakovų įstatyminio delikto. Teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turėjo atsisakyti priimti ieškovės ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ieškovės ieškinys yra priimtas, taikytina CPK 293 straipsnio 1 punkte numatyta nuostata ir byla nutrauktina.

1.2. Bylos įrodymai nepagrindžia, kad atsakovo neveikimas nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos UAB „Auto A-Z“ iškėlimo, yra susijęs su ieškovės iš VMI ir Garantinio fondo tvarkytojo perimtų cesijos sandorio objektų/finansinių reikalavimų susiformavimu ir netenkinimu. Atsakovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos UAB „Auto A-Z“ iškėlimo nuo 2010 metų vykdant UAB „Auto A-Z“ ūkinę-komercinę veiklą teisminio ginčo cesijos sandorio šaliai VMI lėmė naudą, nes iš byloje pateiktų VMI įrodymų - delspinigių ir įplaukų žiniaraščio, kliento operacijų ataskaitos nuo 2011 m. sausio 1 d. UAB „Auto A-Z” sumokėjo (duomenys neskelbtini) 608,91 Lt (kas sudaro 116 313,98 Eur) sukurtų mokestinių prievolių/mokesčių pinigines lėšas.

1.3. Atsakovas pagal byloje esančius įrodymus UAB „Auto A- Z“ vardu nedalyvavo ir sudarant UAB „Auto A-Z“ sandorius, lėmusius ieškovės įsigytas reikalavimo teises, o tai lemia, kad atsakovas jokių bendrų neteisėtų veiksmų, lėmusių ieškovės cesijos sandorio objekto neįvykdymą, su vienasmeniu UAB „Auto A-Z“ valdymo organu neatliko, tai pagrindžia, kad ne tik solidari, bet ir individuali prievolė atsakovui nesusiformavo. Todėl atsakomybė jam kaip bendrovės vadovui netaikytina ir vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalies teisės taisyklėmis.

1.4. UAB „Auto A-Z“, sudarydama su UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“ ieškovės nurodytus sandorius, žalos kreditoriams nepadarė, nes kitu atveju viešąjį interesą kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus ginantis teismas nebūtų patvirtinęs taikos sutarties ir nebūtų nutraukęs bylos.

20. Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus atsakovo A. K. atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Teismas, spręsdamas dėl žalos priteisimo nepagrįstai konstatavo, jog kreditorius turi teisę reikšti ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovo vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi. Reikia atkreipti dėmesį, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2013 m. balandžio 18 d. redakcija, kuria buvo įtvirtinta kreditoriaus teisė į žalos atlyginimą iš atsakingų asmenų tyčinio bankroto atveju, įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., t. y. po atsakovo neva neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo), nes nuo 2013 m. liepos 24 d. atsakovas nebebuvo įmonės vadovu ir akcininku.

2.2. Pagal kasacinio teismo praktiką, ĮBĮ 20 straipsnio 2013 m. balandžio 18 d. redakcijoje nurodytų sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas, sankcijų už neteisėtų veiksmų atlikimą nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktą). Dėl to atsakovo atsakomybė ieškovei negali kilti pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, taikant šią įstatymo nuostatą atgaline tvarka. Kasacinis teismo praktikoje taip pat konstatuota, jog tai nepaneigia dėl tyčinio bankroto kalto asmens atsakomybės taikant kitas neteisėtų veiksmų atlikimo metu galiojusias teisės normas, jei būtu nustatytos jų taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

2.3. Teismas nagrinėjamu atveju visiškai nepagrįstai konstatavo, jog yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo manymu, ieškovė neįrodė jo civilinei atsakomybei taikyti būtinųjų sąlygų, o teismo posėdžiuose išskirtinai vadovavosi aplinkybe, jog yra nustatyti tyčinio bankroto požymiai.

2.4. Atsakovo nuomone, ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti žalos iš atsakovo, kadangi jis žalos nepadarė. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1216-773/2016, patvirtino taikos sutartį, kuria UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“ įsipareigojo kompensuoti 5000 Eur UAB „Auto A-Z" netekimus ir savo įsipareigojimus įvykdė visiškai. Tai lemia, kad UAB „Auto A-Z“, sudarydama su UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“ ieškovės nurodytus sandorius, žalos kreditoriams nepadarė, Sudaryta taikos sutartimi bankroto proceso metu buvo ginami įmonės kreditorių interesai, įskaitant ir ieškovės interesus, kuri tokiai sutarčiai nereiškė jokių pretenzijų ar nesutikimo.

2.5. Teismas neindividualizavo atsakovo neteisėtų veiksmų prieš ieškovę bei dėl jų atsiradusios žalos dydžio. Atsakovas su teismo išvada dėl padarytos žalos dydžio nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, proceso dalyvių duotų paaiškinimų, žalos dydis teismo apskaičiuotas pagal mokestines nepriemokas, kurios apskaičiuotos pagal pateiktas išskirtinai D. Ž. patikslintas pridėtinės vertės mokesčio ir mėnesinės pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas A. K. kėlė klausimą dėl D. Ž. pateiktų patikslintų deklaracijų už A. K. vadovavimo įmonei laikotarpį pagrįstumo. Teismas šių argumentų tinkamai neįvertino ir jų neanalizavo. Dalis mokestinių deklaracijų buvo patikslintos jau po bankroto bylos iškėlimo. Patikslintos deklaracijos buvo pateiktos D. Ž. neturint jokių įgaliojimų ir neaišku, kokiais pagrindais tikslinant jau deklaruotą mokestį.

2.6. Teismas nepagrįstai solidariai iš atsakovo priteisė žalos atlyginimą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas D. Ž. patvirtino, kad mokestinių deklaracijų nerengė, tai konstatuota ir teismo sprendime. Be to, byloje taip ir nėra nustatyta ir apklausta buhalterė, kuri, pasak D. Ž., neva rengė, pildė PVM ir pajamų mokesčio deklaracijas, iš kurių ir kildinama žala.

2.7. Teismas nevertino, ar ieškovės finansiniai reikalavimai (šiuo atveju žala) būtų likę, jei net nebūtų neteisėtų atsakovo veiksmų. Vien ta aplinkybė, kad įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent dėl šios priežasties ieškovė patyrė 42'777,21 Eur žalą ir kad ši atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu nebuvo susidariusios ieškovės nurodytos mokestinės nepriemokos, o ieškovės nurodyti neteisėti atsakovų veiksmai iš esmės išspręsti taikos sutartimi.

2.8. Teismui nustačius, jog skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi asmenys, turėjo būti sprendžiamas atsakomybės klausimas tik dėl šių asmenų vadovavimo laikotarpiu kilusios žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog A. K. nėra įmonės vadovas ir akcininkas nuo 2013 m. liepos mėn. 24 d., nebuvo jokio pagrindo iš atsakovo priteisti žalą, kilusią D. Ž. valdymo laikotarpiu. A. K. laikotarpiu, kuomet kilo 25 533,13 Eur žala, įmonei nevadovavo, joje nebuvo ir dalyviu. Todėl už kito asmens veikimu (neveikimu) sukeltą žalą atsakomybė negali būti perkelta Apeliantui.

21. Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė VĮ Turto bankas prašo apeliacinius skundus atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad atsakovai kaip įmonės vadovai nesilaikė rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesio standartų, todėl yra pagrindas priteisti žalos atlyginimą. Tyčinio bankroto klausimą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Auto A-Z“ nemoki buvo jau 2010 metais, tačiau vietoje bankroto bylos kėlimo, sistemingai vykdytas įmonės veiklos perkėlimas į su atsakovais susijusias įmonės. Kaip teismas pagrįstai nurodė, atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama CK 6.279 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalą asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Skundžiamas sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, t. y. sprendime nurodyti motyvai, dėl kurių apeliantų pateikiami įrodymai yra atmesti. Teismas nepažeidė sprendimo turiniui keliamų įstatymo reikalavimų - motyvuojančioje sprendimo dalyje nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimai, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi, teismo išvados nuoseklios ir logiškos, sprendimas pagrįstas įrodymais ir teisiniais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

23. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios ir likviduotos įmonės akcininkų ir vadovų civilinės atsakomybės už bendrovės prisiimtas prievoles.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantai Ž. K. ir A. K. yra atsakingi kreditoriaus teises perėmusiam ieškovui VĮ Turto bankui už likviduotos UAB „Auto A-Z“ prievoles. Apeliantams teismas pritaikė civilinę deliktinę atsakomybę (CK 6.245 str. 4 d.), kas reiškia, kad apeliantai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovui kilo žala - jis neteko galimybės gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą iš UAB „Auto A-Z“.

25. Apeliantai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą argumentuodami, kad: 1) ieškovas neturėjo reikalavimo teisės; 2) atsakovų veiksmai buvo atlikti dar iki įstatymo, nustatančio atsakomybę už atliktus veiksmus, priėmimo; 3) žala UAB „Auto A-Z“ buvo atlyginta pagal taikos sutartį su kita įmone; 4) VMI gavo naudą mokesčių pavidalu dėl to, kad ilgą laiką nebuvo kreiptasi dėl UAB „Auto A-Z“ bankroto; 5) atsakovas Ž. K. jokių sandorių UAB „Auto A-Z“ vardu nesudarinėjo; 6) žala nustatyta netinkamai - pagal atsakovo D. Ž. teiktas patikslintas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas‚ nors atsakovas D. Ž. nurodė tokių deklaracijų neteikęs; 7) neindividualizuota, kokie buvo neteisėti atsakovo A. K. veiksmai.

Dėl ieškovo reikalavimo teisės

26. Nustatyta, kad UAB „Auto A-Z“ buvo įregistruota 2007 m. gegužės 17 d. Šiai įmonei 2013 m. gruodžio 11 d. Kauno apygardos teismo nutartimi (įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 24 d.) iškelta bankroto byla, 2016 m. kovo 3 d. nutartimi UAB „Auto A-Z“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 9 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1144-370/2016). Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-153-153/2017 pripažino bankrutavusią UAB „Auto A-Z“ pasibaigusia likvidavus dėl bankroto (t.2, b. l. 90).

27. UAB „Auto A-Z“ bankroto byloje buvo patvirtintas 43 022,30 Eur kreditoriaus VĮ Turto banko reikalavimas, kuris liko nepatenkintas likvidavus „Auto A-Z“ dėl bankroto. Savo ruožtu VĮ Turto bankas reikalavimą įgijo 2016 m. kovo 7 d. Mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (23.26-08)343-156/E1-13, pagal kurį VMI perleido VĮ Turto bankui reikalavimo teisę į bankrutavusios UAB „Auto A-Z“ mokestinę nepriemoką. Apeliantas Ž. K. nurodo, kad perėmęs reikalavimą iš VMI, ieškovas neįgijo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, nes, apelianto teigimu, VMI neperdavė cesijos sandorio objekto - ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įforminto atsakovų įstatyminio delikto. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka. Cesijos sandorio objektas buvo ne BUAB „Auto A-Z“ dalyvių ir vadovų padarytas deliktas, o BUAB „Auto A-Z“ mokestinė nepriemoka, kitaip tariant, skola, kurią bendrovė būtų sumokėjusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovų veiksmų ir neveikimo.

28. Žalos teisinis santykis iš pradžių atsirado tarp BUAB „Auto A-Z“ ir atsakovų (įmonės dalyvių ir vadovų), tačiau „Auto A-Z“ išregistravus dėl bankroto, žalą dėl tų pačių veiksmų, kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto, patyrė ieškovas (VĮ Turto bankas), kurio perimtas kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas. Todėl ieškovas turi reikalavimo teisę į asmenis, atlikusius neteisėtus veiksmus skolininko (bankrutavusios įmonės) atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad žalos teisinis santykis yra ir tarp kreditoriaus (arba jo teises perėmusio ieškovo) bei atsakovų, privedusių skolininką prie bankroto ir negalėjimo atsiskaityti su kreditoriumi, nes ieškovas neteko galimybės gauti suplanuotas pajamas, t.y. patyrė žalą CK 6.249 str. 1 d. prasme.

Dėl atsakovų atsakomybės įstatyminio pagrindo

29. Apeliantas A. K. nurodo, kad jam atsakomybė negalėjo būti taikoma pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 str. 7 d. ( redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.), nes veiksmai, kurie nurodomi kaip sukėlę žalą kreditoriui, buvo atlikti iki šio įstatymo įsigaliojimo. Su šiais apelianto argumentais sutiktina tik iš dalies. Kasacinis teismas iš esmės analogiškoje byloje yra išaiškinęs, kad kai atsakovas atliko tyčinius veiksmus, privedusius įmonę prie bankroto, iki 2013 m. spalio 1 d., kai materialinė 2013 m. balandžio 18 d. Įmonių bankroto įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalies teisės norma (įtvirtinanti sankcijas atsakingiems dėl tyčinio bankroto asmenims) negaliojo, nes tuo metu ji nebuvo įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme, tai atsakovo atsakomybė ieškovei negali kilti pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalį taikant šią įstatymo nuostatą atgaline tvarka, tačiau tai nepaneigia dėl tyčinio bankroto kalto asmens atsakomybės taikant kitas neteisėtų veiksmų atlikimo metu galiojusias teisės normas, jei būtų nustatytos jų taikymo sąlygos. Kasacinis teismas nurodė, kad tokiu atveju taikytina CK 2.50 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Taigi, jei įmonės dalyvis (vadovas) atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis tuo pačiu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos šios normos taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Viena iš būtinųjų subsidiariosios dalyvio atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas, kurio padarinys – negalėjimas vykdyti savo prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-4-969/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Šioje byloje nustatyta, kad BUAB „Auto A-Z“ akcininkai buvo atsakovai A. K. ir Ž. K. (turėjo po 50 proc. akcijų). Įmonės valdybos nariai nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo A. K., Ž. K. ir S. K. ( t.1, b.l. 32-33). Įmonės vadovas laikotarpyje nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. liepos 24 d. buvo A. K., o nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. gruodžio 24 d. D. Ž.. Nuo 2013 m. liepos 26 d. akcininku tapo D. Ž..

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų

32. A. Ž. K., būdamas akcininku, atliko tokius nesąžiningus veiksmus: nuo 2010 m. nesikreipė dėl UAB „Auto A-Z“ bankroto bylos iškėlimo; būdamas tuo pačiu metu ir BUAB „Auto A-z“ valdybos nariu, ir UAB „Olmita ir Ko“ akcininku ir direktoriumi, ir UAB „Olmita“ akcininku ( t.1, b.l. 43 ir 49), nepaisydamas interesų konflikto, nupirko/perėmė už skolas UAB „Olmita ir Ko“ vardu iš „Auto A-Z“ turto už 277 175,09 Lt; sudarė „Olmita ir Ko“ vardu 10 trišalių reikalavimų teisių įvykdymo sutarčių, kuriomis perėmė reikalavimo teises į mokius bankrutavusios bendrovės „Auto A-Z“ debitorius, bendra perimtų reikalavimų suma - 11 717,62 Lt; nupirkęs turtą, kuris buvo pagrindinė materialinė bazė sėkmingai verslo tąsai ir veiklos priemonės, iš „Auto A-Z“ perėmęs ir reikalavimo teises, Ž. K. kaip akcininkas faktiškai perkėlė verslą iš UAB „Auto A-Z“ į savo vadovaujamą UAB „Olmita ir Ko“; galiausiai pardavė nemokios UAB „Auto A-Z“ akcijas D. Ž.. Šie neteisėti atsakovo Ž. K. veiksmai yra nustatyti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-302-153/2016.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie veiksmai atitinka nesąžiningų veiksmų apibrėžtį pagal CK 2.50 str. 3 d. ir yra pažeidžiantys juridinio asmens valdymo organo nario pareigas, nurodytas CK 2.87 str., t.y. kad juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui, turi veikti sąžiningai ir protingai. Kaip minėta, Ž. K. buvo UAB „Auto A-Z“ valdybos narys, o valdyba pagal UAB „Auto A-Z“ įstatų 5.3 p. buvo bendrovės valdymo organas ( t.1, b.l. 26). Apeliantas Ž. K. nurodo, kad jis nesudarė jokių sandorių BUAB „Auto A-Z“ vardu, tačiau jis sudarė sandorius UAB „Olmita ir Ko“ vardu būdamas tuo pačiu metu ir BUAB „Auto A-Z“ valdybos nariu, t.y. valdymo organo nariu. Nors CK 2.87 str. 7 d. nustato juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybę prieš patį juridinį asmenį, tačiau juridiniam asmeniui ( UAB „Auto A-Z“) esant likviduotam dėl bankroto, išlieka to paties asmens Ž. K. kaip juridinio asmens dalyvio subsidiari atsakomybė už tas prievoles, kurių juridinis asmuo neįvykdė (CK 2.50 str. 3 d.). Atskirti, kuriais konkrečiai veiksmais buvo padaryta žala juridiniam asmeniui, o šį išregistravus, kreditoriui, nėra galimybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo Ž. K. atsakomybė yra solidari su atsakovo A. K. atsakomybe.

34. Apeliantas A. K., būdamas BUAB „Auto A-Z“ akcininku ir vadovu, atliko tokius neteisėtus veiksmus: nuo 2010 m. nesikreipė dėl UAB „Auto A-Z“ bankroto bylos iškėlimo; prieš bankroto bylos iškėlimą pardavė bendrovės turtą UAB „Olmita“ bei UAB „Olmita ir Ko“, sudarė 10 trišalių reikalavimo teisių įvykdymo sutarčių, kuriomis perleido kitoms įmonėms reikalavimo teises pagal UAB „Auto A-Z“ debitorinius reikalavimus; ir galiausiai 2013 m. liepos 26 d. pardavė nemokios įmonės akcijas D. Ž..

35. Apeliantas A. K. nurodo, kad nuo 2013 m. liepos 24 d. jis nebuvo UAB „Auto A-Z“ nei dalyvis, nei vadovas, todėl už žalą, atsiradusią po šios datos, jis negali būti laikomas atsakingas. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje pateiktus įrodymus ir sprendime pasisakė, kad net ir 2013 m. liepos 24 d. D. Ž. įsigijus įmonę, jis tapo tik nominaliu vadovu, o faktiškai įmonei ir toliau vadovavo A. K., nes ir toliau buvo perleidžiamos prekės susijusioms įmonėms „Olmita“ ir „Olmita ir Ko“, šioms buvo suteikiamas pirmumas prieš kitus kreditorius, 2013 m. rugpjūčio 13 d. A. K. įsteigė dar vieną įmonę – UAB „Saugi įmonė“, kurios veikla kaip ir UAB „Auto A-Z“ buvo variklinių transporto priemonių atsarginių dalių bei pagalbinių reikmenų pardavimas, visos su broliais K. susijusios įmonės veiklą vykdė tuo pačiu adresu; į šią įmonę perėjo dirbti trys UAB „Auto A-Z“ darbuotojai. Teismas nustatė ir tai, kad patikslintas deklaracijas už brolių Alvydo ir Ž. K. vadovavimo laikotarpį parengė Alvydo ir Ž. K. samdoma buhalterė, D. Ž. buvo perduoti A. K. prisijungimo prie VMI duomenų bazės kodai. Kolegija sutinka, kad visi išvardinti įrodymai sudaro pagrindą spręsti, kad A. K., net ir pardavęs akcijas D. Ž., faktiškai ir toliau vadovavo BUAB „Auto A-Z“ veiklai ir tęsė savo neteisėtus, į bankrotą nukreiptus veiksmus.

36. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra suformulavusi tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

37. Apeliantai neneigė, kad yra atlikę veiksmus, kurie nustatyti Kauno apygardos teismo nutartyje dėl BUAB „Auto A-Z“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Taip pat apeliantai nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovo kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas dėl kokių nors kitų priežasčių, o ne dėl atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai nepaneigė priežastinio ryšio tarp jų atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos.

Dėl taikos sutarties kitoje byloje

38. Apeliantas Ž. K. nurodė ir tai, kad Kauno apygardos teismui 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį civilinėje byloje Nr.2-1216-773/2016, kurioje UAB „Auto A-Z“ bankroto administratorė, gindama bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises ginčijo sandorius, sudarytus prieš pat bankroto bylos iškėlimą su UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“, atsakovų neteisėtais veiksmais padaryta žala jau yra atlyginta, nes kitu atveju viešąjį interesą kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus ginantis teismas nebūtų patvirtinęs taikos sutarties. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, kad teismo patvirtinta taikos sutartis, kuria iš dalies buvo atlyginta bankrutavusiai UAB „Auto A-Z“ už UAB „Olmita ir Ko“ir UAB „Olmita“ parduotą turtą, nepaneigia kreditoriaus, kurio reikalavimas bankroto byloje liko nepatenkintas, teisės kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir pažymi, kad susitarimas taikiai užbaigti ginčą buvo sudarytas tarp BUAB „Auto A-Z“ ir bendrovių „Olmita“ bei „Olmita ir Ko“, tačiau toks susitarimas nepaneigia atsakovų veiksmų/ neveikimo neteisėtumo, dėl kurio kilo žala.

Dėl VMI patirtos naudos

39. Apeliantas Ž. K. nurodė, kad jo kaip akcininko nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos UAB „Auto A-Z“ iškėlimo buvo ne žalingas, o naudingas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes UAB „Auto A-Z” per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo sumokėjo (duomenys neskelbtini) 608,91 Lt (kas sudaro 116 313,98 Eur) įvairių mokesčių, todėl jo neveikimas nepagrįstai kvalifikuotas kaip neteisėtas. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir atmeta. Nėra ginčo, kad tam tikrus mokesčius BUAB „Auto A-Z“ faktiškai mokėjo, tačiau ne visus, kuriuos turėjo prievolę mokėti, kas matyti iš byloje pateiktų VMI įrodymų - delspinigių ir įplaukų žiniaraščio (t.3, b.l. 3-54). Ieškovo kreditorinis reikalavimas, patvirtintas bankroto byloje ir likęs nepatenkintas po bankroto bylos pabaigimo, yra nenuginčytas ir pagrįstai laikytinas kreditoriaus patirta žala (žr. šios nutarties 33 pastraipą). Atsakomybė atsakovams kyla ne dėl tų mokesčių sumų, kurios buvo sumokėtos, o dėl tų, kurios nebuvo sumokėtos.

Dėl žalos dydžio

40. Atmestini apelianto A. K. argumentai dėl neteisingai nustatyto žalos dydžio. Kaip jau minėta šios nutarties 33 pastraipoje, žalos suma laikoma likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese. Iš BUAB „Auto A-Z“ bankroto bylos (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-153-153/2017, proceso numeris 2-56-3-00888-2013-6) kortelės LITEKO sistemoje matyti, kad patvirtinus VMI kreditorinį reikalavimą ir vėliau jį tikslinant, taip pat patvirtinus teisių perėmėjo VĮ Turto banko kreditorinį reikalavimą, atitinkamos nutartys nebuvo skundžiamos, nutartys yra įsiteisėję, vadinasi, žalos dydis yra jau nustatytas kitoje byloje. Todėl apeliantų argumentai, kad kreditoriaus patirtos žalos sumos turėtų būti iš naujo perskaičiuojamos, yra atmestini.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodė netikslų atsakovų atsakomybės atsiradimo pagrindą (ĮBĮ 20 str. 7 d.), tačiau iš esmės pasiekė teisingą teisinį rezultatą, nes teisingai nusprendė, kad abu atsakovai, būdami bankrutavusios įmonės akcininkai, valdybos nariai ir vienas iš atsakovų būdamas vadovas, atliko neteisėtus veiksmus, sukėlusius juridinio asmens nemokumą, bankrotą ir negalėjimą atsiskaityti su visais kreditoriais (CK 2.50 str. 3 d., 2.87 str. 7 d.), tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 str.), todėl teisingai išnagrinėjo bylą. Priimtas sprendimas paliekamas galioti, apeliacinis skundas atmestinas.

42. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas. Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstomos pagal CPK 93 str. nustatytas taisykles. Atsakovų turėtos išlaidos neatlygintinos, nes apeliacinis skundas atmetamas. Ieškovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas. Valstybė išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą nepatyrė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.