Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3.; 2.3.2.8.; 2.3.4.4.3.; 2.3.5.2.1.; 2.6.1.3.6.; 3.3.1.19.3.

2026 m. liepos 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės–Pralgauskienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Loretos Miltenytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. – B. ieškinį atsakovui D. B. ir pagal atsakovo D. B. priešieškinį ieškovei A. S. – B. dėl santuokos nutraukimo ir susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys Swedbank, AB, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ieškovė A. S. – B. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. B. (toliau – ir atsakovas, ir apeliantas), prašydama: 1) nustatyti, kad sutuoktinių A. S.-B ir D. B. gyvenimas skyrium prasidėjo nuo (duomenys neskelbtini).; 2) nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto CMS ((duomenys neskelbtini)), dėl atsakovo kaltės; 3) nustatyti šalių nepilnamečių vaikų: L. B. ir V. B. gyvenamąją vietą su motina; 4) nustatyti uzufruktą – ieškovės teisę su vaikais gyventi atsakovui priklausančioje ½ dalyje buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), iki jauniausioji dukra V. B. sulauks pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini).; 5) nustatyti tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką; 6) priteisti iš atsakovo išlaikymą L. B. po 4 274 Eur per mėnesį, įpareigojant atsakovą šias lėšas ne vėliau kaip einamojo mėnesio 5 dieną pervesti į ieškovės sąskaitą, atitinkamai nepilnamečio vaiko L. B. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja paskiriant ieškovę; 7) priteisti iš atsakovo išlaikymą V. B. po 4 085 Eur per mėnesį, įpareigojant atsakovą šias lėšas ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 5 dieną pervesti į ieškovės sąskaitą, atitinkamai nepilnamečio vaiko V. B. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja paskiriant ieškovę; 8) priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą ieškovei už nepilnamečių vaikų išlaikymą, viso 58 492 Eur; 9) padalinti santuokoje įgytą turtą nukrypstant nuo lygių dalių principo: a) ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant: 375 vnt. paprastųjų vardinių akcijų UAB „Pliusai“ (kodas (duomenys neskelbtini)), kurių nominali vertė – 1 125 Eur; 56 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Open Agency“ (kodas (duomenys neskelbtini)) akcijų, kurių nominali vertė – 1 621,76 Eur; b) atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant: 125 vnt. paprastųjų vardinių akcijų UAB „Pliusai“, kurių nominali vertė – 375 Eur; 21 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Open Agency“ akcijų, kurių nominali vertė – 608,16 Eur; du neidentifikuotus šaunamuosius ginklus; 10) priteisti iš atsakovo ieškovei 20 000 Eur neturtinę žalą; 11) po santuokos nutraukimo ieškovei palikti ikisantuokinę pavardę S., atsakovui – B.; 12) neskirti termino susitaikyti; 13) priteisti ieškovei iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2025 m. gegužės 15 d. teisme gautas ieškinio reikalavimų papildymas (DOK-75981), kuriuo ieškovė prašė: 1) priteisti ieškovei iš atsakovo 1 620 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančius ginklus: graižtvinį šautuvą SAUGUMO TARNYBA AR15 VYTIS Mk01 ir pistoletą Glock 17, kalibras 9x19; 2) priteisti ieškovei ir atsakovui asmeninės nuosavybės teise po 10 vnt. paprastųjų vardinių 28,96 Eur nominalios vertės UAB „Kulinarijos studija“ (kodas (duomenys neskelbtini)) akcijų; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo ieškovės patirtas išlaidas už buto išlaikymą ir kredito mokėjimą 2 995 Eur; 4) priteisti ieškovei iš atsakovo ieškovės patirtas išlaidas už apmokėjimą už vaikų ugdymą 2 880 Eur; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo 35 092 Eur už atsakovui tenkančias kriptovaliutas; 6) priteisti ieškovei iš atsakovo įmoką už L. B. ortodontinį gydymą – 225 Eur; 7) priteisti iš atsakovo papildomai prie išlaikymo L. B. 3 857 Eur už ortodontinį gydymą; 8) priteisti ieškovei iš atsakovo gautus vaiko pinigus iki 2025 m. gegužės mėn. – 7 161 Eur.

Ieškinyje nurodė, kad šeiminiai santykiai tarp sutuoktinių pradėjo irti dar (duomenys neskelbtini)., sutuoktiniai nuo (duomenys neskelbtini) gyvena atskirai, nes atsakovas išsikraustė iš namų. Pagrindinė santuokos iširimo priežastis – atsakovo nuolat vartojami stiprūs narkotikai (kokainas). Be to, atsakovas, išėjęs iš namų, taip pat užmezgė naujus santykius su kita moterimi, su ja atsakovas vyko į užsienio keliones, tuo metu vengdamas teikti išlaikymą vaikams. Teigė, kad iki atsakovo išėjimo iš namų, iš esmės atsakovo pajamomis buvo išlaikoma visa šeima, esamą pragyvenimo standartą, kuris šiuo metu yra šeimoje, nustatė pats atsakovas, todėl ir toliau turi būti užtikrinamas atitinkamas pragyvenimo lygis vaikams.

Prašydama padalinti santuokoje įgytą turtą, teigė, kad egzistuoja pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, nes toks nukrypimas yra pagrįstas teisingumo, sąžiningumo principais dėl šių priežasčių: 1. atsakovas didelę dalį uždirbtų pinigų ilgą laiką (ne vienerius metus) leido narkotikams įsigyti; 2. atsakovas, būdamas priklausomas nuo narkotikų, tikėtina, iššvaistys turimą turtą, taip palikdamas vaikus be išlaikymo, todėl būtina užtikrinti sutuoktinių bendro turto išsaugojimą didesnę jo dalį, t. y. ¾ dalis turto priteisti ieškovei, o ¼ dalį – atsakovui.

Dėl priteistinos neturtinės žalos, ieškovė nurodė, jog kai atsakovas įjunko į narkotikų (kokaino) vartojimą, visiškai sugriovė šeimą, t. y. santykius ne tik su ieškove, bet ir su vaikais, ieškovei sukėlė daug streso ir neapibrėžtumo ateitimi, dvasinių išgyvenimų ir psichinio skausmo, santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, kuri pasireiškė tokiu cinišku atsakovo elgesiu, dėl to prašė priteisti jai iš atsakovo 20 000 Eur neturtinę žalą.

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą – priešieškinį (taip pat ir jo patikslinimą) kuriuo buvo prašoma: 1) atmesti ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo; 2) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės; 3) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškove; 4) nustatyti atsakovo prašomą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; 5) priteisti iš atsakovo išlaikymą L. B. po 1 000 Eur per mėnesį, įpareigojant atsakovą šias lėšas ne vėliau kaip einamojo mėnesio 5 dieną pervesti į ieškovės sąskaitą, atitinkamai nepilnamečio vaiko L. B. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja paskiriant ieškovę; 6) priteisti iš atsakovo išlaikymą V. B. po 1 000 Eur per mėnesį, įpareigojant atsakovą šias lėšas ne vėliau kaip einamojo mėnesio 5 dieną pervesti į ieškovės sąskaitą, atitinkamai nepilnamečio vaiko L. B. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja paskiriant ieškovę; 7) padalinti santuokoje įgytą turtą tokia tvarka: 7.1. ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant atsakovui priklausančią ½ dalį buto, 7.2. atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant 500 vnt. paprastųjų vardinių akcijų UAB „Pliusai“, kurių nominali vertė – 1 500 Eur; 77 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Open Agency“ akcijų, kurių nominali vertė – 2 229,92 Eur, du šaunamuosius ginklus – Vytis AR15, kurio vertė 4 000 Eur, Glock 17, kurio vertė 800 Eur ir ginklų seifą su spintele, kurios vertė 500 Eur; 8) po santuokos nutraukimo ieškovei palikti ikisantuokinę pavardę S., atsakovui – B.; 9) priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad šalių santykiai nutrūko ir atsakovas pradėjo gyventi skyrium būtent ieškovės iniciatyva, o ne dėl to, kad neva nenorėjo išsaugoti šeimos, neigė ieškovės teiginius apie atsakovo priklausomybę narkotikams, teigė, kad tai yra ieškovės prasimanymas dėl jos pačios vartojamų stiprių vaistų, argumentavo, kad ieškovė į bylą dėl šių aplinkybių nepateikė jokių leistinų ir objektyvių įrodymų.

Atsakovas nesutiko su ieškovės prašoma nustatyti bendravimo su vaikais tvarka, teigdamas, kad ieškovė nori nepagrįstai riboti jo bendravimą su vaikais, prašė teismo patvirtinti jo siūlomą bendravimo tvarką.

Nesutiko su ieškovės nurodytu vaikams reikalingu išlaikymo dydžiu, teigė, kad ieškovės prašomas priteisti bendras 8 359 Eur dydžio išlaikymas yra absoliučiai nepagrįstas vaikų poreikiais, neatitinka tėvų materialinės padėties, turtinių galimybių, dėl to objektyviai negali būti priteisiamas. Atsakovo vertinimu, maksimaliai vieno vaiko mėnesio protingos išlaikymo išlaidos negali būti didesnės nei 2 000 Eur, o tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda. Atsakovas nurodė visą laiką kas mėnesį nepertraukiamai ieškovei mokėjęs po 1 000 – 1 500 Eur, be to, pareigingai apmokėdavo vaikų mokymosi išlaidas, išlaidas būrelius. Taip pat leisdamas laiką kartu su vaikais apmokėdavo visas jų išlaikymo išlaidas ir niekada neprašė lėšų iš ieškovės. Taip pat teigė, kad atsakovo pajamos per mėnesį siekia apie 5 808 Eur. Šios pajamos yra nepastovios, o prašomas priteisti išlaikymo dydis yra ne tik neprotingas, tačiau net viršija atsakovo mėnesio pajamas.

Atsakovas nesutiko su ieškovės prašomu uzufrukto nustatymu atsakovui priklausančiai ½ buto daliai iki jauniausioji dukra sulauks pilnametystės, nes ieškovė asmeninės nuosavybės teise valdo butą, tokiu būdu ieškovė siekia išnaudoti atsakovą ir gyventi jo sąskaita.

Nesutiko ir su ieškovės prašomu išlaikymo įsiskolinimu, teigė, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2023 m. vasario 23 d. mokėjo už vaikų mokslus 17 390 Eur, nuo 2023 m. kovo 17 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. mokėjo vaikų išlaikymui 7 840 Eur.

Pasisakydamas dėl sutuoktinių turto ir dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo, atsakovas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tariamą jo narkotinių medžiagų vartojimą, juo labiau kad ieškovė neįrodinėjo nė vienos įstatymo dispozicijoje numatytos aplinkybės, o tik apsiribojo deklaratyviu nurodymu, kad dėl tariamo atsakovo narkotinių medžiagų vartojimo yra poreikis nukrypti nuo lygių dalių principo.

Atsakovo vertinimu, nei vienai iš šalių nepriteistina kompensacija už priteistiną turtą, kadangi atsakovas be kompensacijos perleidžia nuosavybės teisę į savo kartu su ieškove valdomo buto dalį, tačiau taip pat prašo nepriteisti kompensacijos už ieškovei priklausančios UAB „Open Agency“ ir UAB „Pliusai“ akcijų dalies perleidimą atsakovui.

Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nesutiko, nurodė, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog ji realiai patyrė būtent prašomo priteisti dydžio neturtinę žalą. Byloje nėra jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių ieškovės susirgimą ((duomenys neskelbtini) epizodus), nerimo, blogos nuotaikos ar padidinto jautrumo požymius patvirtinančių dokumentų.

Atsakovas nesutiko ir su ieškovės patikslintu ieškiniu pareikštais reikalavimais įtraukti ginklus į bendro turto balansą ir priteisti 1 620 Eur kompensaciją, nes ginklai yra jo asmeninis, individualiam naudojimui įsigytas turtas. Nesutiko nei dėl papildomo vaikų mokslo ir ortodontinio gydymo išlaidų kompensavimo, nei bendro turto – buto išlaikymo, nurodė, kad ieškovė faktiškai naudojasi butu, o tik atsakovas iš esmės visą laiką mokėjo kreditą už būstą. Reikalavimą dėl kriptovaliutoms pirkti išleistų lėšų kompensavimo laikė deklaratyviu ir neįrodytu.

Atsiliepime į priešieškinį ieškovė prašė jį atmesti. Nurodė, kad apie atsakovo priklausomybę patvirtino vaikai, o ieškovė atsakovo nurodomus vaistus naudojo ne nuolat, atsakovo teiginius apie tariamus ieškovės atminties praradimus, haliucinacijas ar asmenybės pakitimus ieškovė laikė melu arba sąmoningu šmeižtu. Ieškovė paaiškino, jog visus metus atsakovo pavedimai vaikų išlaikymui buvo nereguliarūs ir nepakankami vaikų poreikiams patenkinti. Teigė, kad atsakovui nesigydant, ar neteikiant tokios informacijos, jo bendravimas su vaikais turi būti apribotas iki minimumo. Pasisakydama dėl atsakovo pozicijos dėl išlaikymo vaikams dydžio, ieškovė nurodė, jog visos jos nurodytos išlaidos yra pagrįstos pateiktais maisto, aprangos, vaistų, vaikų pramogų išlaidų čekiais, pavedimais už kelionių bilietus, viešbučius, vaikų pramogas užsienyje, pavedimais už vaikų užklasinį ugdymą ir mokslą.

Ieškovė nesutiko dėl atsakovo siūlomo turto padalijimo, nes ginčo akcijų vertė yra didesnė nei nominali jų vertė, o atsakovo nurodoma perleidžiamo ginčo buto dalies vertė yra neteisinga, nes iš jos nėra išskaičiuota paskolos likučio suma, be to, atsakovas vienašališkai negali modifikuoti prievolių kreditoriui.

Atsiliepimu į ieškinį ir priešieškinį trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (toliau – ir Bankas) prašė ieškinio reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo bankui įkeistam turtui ir prievolės mokėjimo ieškovei atmesti ir atsakovui asmeniškai atmesti bei netenkinti priešieškinio reikalavimo dėl prievolės modifikavimo iš solidariosios į asmeninę.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė išvadą dėl ieškinio, kurioje nurodė, jog atsižvelgiant į bylos medžiagą, į nepilnamečių amžių ir išsakytą nuomonę, Tarnybos vertinimu, geriausius Liepos ir Vėjos interesus atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su motina. Taip pat, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus dėl bendravimo tvarkos bei vaikų nuomonę, Tarnybos vertinimu, prašoma nustatyti atsakovo bendravimo su dukromis tvarka neprieštarautų mergaičių interesams. Pasisakydama dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams, Tarnyba išreiškė nuomonę, jog ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo vaikams priteisimo, pareikštas nepilnamečių interesais.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 12 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, nusprendė nutraukti ieškovės A. S.-B. ir atsakovo D. B. santuoką dėl atsakovo kaltės, po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ieškovei A. S.-B. palikti iki santuokos turėtą pavardę „S.“, atsakovui D. B. – pavardę „B.“; nustatyti, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo (duomenys neskelbtini), kai šalys faktiškai pradėjo gyventi skyriumi; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina. Teismas nustatė atsakovo bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarką, priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnametėms dukroms po 2 400 Eur nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2023 m. kovo 31 d.) iki dukterų pilnametystės, vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę, taip pat priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 24 991,50 Eur nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 20 d. iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos (2023 m. kovo 31 d.) bei 7 161 Eur atsakovui valstybės sumokėtų vaiko pinigų.

Nutraukus santuoką ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė: 250 vnt. UAB „Pliusai“ paprastųjų vardinių akcijų; 37 vnt. UAB „Open Agency“ paprastųjų vardinių akcijų; 10 vnt. UAB „Kulinarijos studija“ paprastųjų vardinių akcijų; atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisė: 250 vnt. UAB „Pliusai“ paprastųjų vardinių akcijų; 38 vnt. UAB „Open Agency“ paprastųjų vardinių akcijų; 10 vnt. UAB „Kulinarijos studija“ paprastųjų vardinių akcijų; graižtvinį šautuvą SAUGUMO TARNYBA AR15 VYTIS Mk01, pistoletą Glock 17. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 3 166,88 Eur už jam tenkančią didesnę turto dalį. Taip pat priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 33 491,59 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą; paskirstė tarp šalių ir valstybei mokėtinas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai, juos vertinant sistemiškai, kaip visumą, iš esmės pagrindė ieškovės nurodomas aplinkybes dėl santuokos iširimo, t. y. tai, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo vartotų narkotinių medžiagų. Teismas vertino šalių vyresniosios dukters Tarnybos atstovei išsakytą nuomonę, kurią tam tikra dalimi patvirtino ir jaunesnioji šalių dukra. Kartu su dukterų paaiškinimais teismas vertino į bylą pateiktus šalių tarpusavio susirašinėjimus, ieškovės susirašinėjimus su atsakovo verslo partneriu A. K., į bylą pateiktas nuotraukas, liudytoju teisme apklausto kunigo K. D. paaiškinimus. Nurodė, kad aptartų įrodymų visuma sutampa su ieškovės ieškinyje ir teismo posėdžių metu dėstytais teiginiais, susijusiais su atsakovo narkotinių medžiagų vartojimu. Teismo vertinimu, į bylą pateikti įrodymai (susirašinėjimai su atsakovu, jo verslo partneriu ir pan.) rodo, jog ieškovė ieškojo įvairių būdų šeimai išsaugoti.

Teismas atsakovo teiginius dėl ieškovės kaltės laikė visiškai nepagrįstais. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas, teigdamas, jog ieškovės elgesys kėlė grėsmę ne tik jų tarpusavio santykiams, bet ir šeimai, vis tik iš šeimos bendrų namų išsikraustė vienas, kartu su savimi dukterų nepasiėmė. Be to, nurodė, kad atsakovas dukterų gyvenamąją vietą prašė nustatyti su ieškove, nepaisydamas deklaruojamo neprognozuojamo jos elgesio. Todėl vertino, kad atsakovo teiginiai, susiję su ieškovės kalte, iš esmės laikytini gynybine pozicija, siekiant paneigti savo kaltę dėl santuokos iširimo.

Įvertinęs šalių į bylą pateiktus susirašinėjimus, teismo posėdžių metu teiktus paaiškinimus, teismas nustatė, kad atsakovas išsikraustė gyventi atskirai (duomenys neskelbtini), po šio laiko šalys bendro ūkio nebevedė, kartu nebegyveno. Atsižvelgęs į tai, kad buvo pripažinta, jog santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės bei ieškovei prašant nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, teismas nustatė, kad šalių gyvenimas skyriumi prasidėjo ir pasekmes šalių turtinėms teisėms ir pareigoms sukėlė nuo (duomenys neskelbtini).

Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas atsižvelgė į: a) šalių santuokos trukmę (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), b) santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis (šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, pasireiškusios narkotikų vartojimu); c) ieškovės išgyvenimų pobūdį (ieškovė patyrė emocinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, ieškovė nerimavo ir dėl situaciją mačiusių šalių dukterų, kurios taip pat įvardijo, jog namuose nesijautė saugiai, buvo gėda vestis į namus drauges, nes nežinojo, ko gali tikėtis); d) trukmę (ieškovė apie atsakovo narkotikų vartojimą sužinojo ir vėliau bandė spręsti šią problemą beveik metus) e) šalių turtinę padėtį. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus apie patirtus išgyvenimus, ieškovės dvasines kančias dėl atsakovo elgesio, ieškovės reikalavimą dėl 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo 2 000 Eur sumą, kuri, teismo nuomone, yra pakankama kompensuoti ieškovei jos patirtus dvasinius išgyvenimus, taip pat atitinka formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose.

Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, Tarnybos pateiktą išvadą bei prie jos pridėtus dokumentus, šalių paaiškinimus, sprendė, jog geriausiai vaikų interesus atitinka, leidžia užtikrinti aplinkos stabilumą vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina (ieškove).

Nustatė, kad šalių prašomos atsakovo bendravimo su dukromis tvarkos, nurodytos ieškinyje ir priešieškinyje, iš esmės skiriasi. Ieškovė, prašydama nustatyti jos siūlomą tvarką, iš esmės motyvavo atsakovo narkotinių medžiagų vartojimu bei būtinybe užtikrinti vaikų saugumą. Visgi, pažymėjo, jog šalių dukros jau yra pakankamai sąmoningo amžiaus paauglės (beveik (duomenys neskelbtini)), puikiai gebančios išreikšti savo nuomonę, tinkamai suvokiančios aplinką. Sprendė, kad ieškovės prašoma nustatyti atsakovo bendravimo su dukromis tvarka tam tikrais aspektais apskritai nukreipta ne tik į dukterų interesų apsaugą, bet ir į atsakovo kontrolę (įpareigojimas teikti informaciją apie gydymąsi, neigiamų narkotikų testų teikimas). Pažymėjo, jog Lietuvoje nėra numatytas prievartinis gydymas (išskyrus įstatyme numatytus atvejus), o atsakovas yra pilnametis, veiksnus asmuo, ieškovė nėra įpareigota prižiūrėti jo elgesį, tuo pačiu – nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą teikti jai ataskaitas.

Pasisakydamas dėl kitų ieškovės siūlomų bendravimo tvarkos nuostatų, pažymėjo, kad jos yra itin abstrakčios, neturinčios konkretumo, kurio paprastai reikia tiek vaikams, tiek patiems tėvams – dėl laiko planavimo, įpročių formavimo, stabilumo užtikrinimo ir pan. Vertino, kad konkretumo aspektu atsakovo siūloma bendravimo tvarka yra tinkamesnė vaikams. Kita vertus, sutiko su ieškovės ir Tarnybos pozicijomis, jog įvertinus šios konkrečios šeimos situaciją, tėvo bendravimas su dukromis turėtų vykti be nakvynių. Iš byloje pateiktų dokumentų nustatė, jog šalių dukros lanko pakankamai daug neformalaus ugdymo užsiėmimų, todėl susitikti darbo dienomis 2 kartus būtų sudėtinga. Galiausiai, teismas vertino, kad bendravimo tvarka nustatytina atsižvelgiant į dabartinę situaciją (nenustatant pereinamojo laikotarpio, kaip siūlė Tarnybos atstovas teismo posėdžio metu), kadangi, viena vertus, situacijai pasikeitus ir jai pakankamai stabilizavusis, šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo (tą gali padaryti ir taikos sutartimi), be to, į bendravimo tvarką įtraukus nuostatą dėl galimybės susitarti dėl kitokios bendravimo tvarkos, šalys turės visas galimybes įvertinti situaciją ir susitarti dėl kitokio bendravimo laiko, jo trukmės ir pan.

Spręsdamas dėl vaikams reikalingo išlaikymo, teismas nurodė, kad įvertinus šalių paaiškinimus, pasisakymus teismo posėdžių metu, didžioji ieškovės nurodytų išlaidų dalis yra pagrįsta, racionali, o svarbiausia – šalių dukterims įprasto gyvenimo užtikrinimui palaikyti būtina. Teismo vertinimu, būtent toks gyvenimo būdas, pragyvenimo lygis, kokį šiuo metu ieškovė stengiasi užtikrinti dukterims, buvo įprastas šeimai gyvenant kartu. Nurodė, kad korepetitoriams skirtinos sumos turėtų kompensuotis iš būreliams skirtinų lėšų, be to, atsižvelgęs į mergaičių amžių, sprendė, jog mergaitės jau yra pakankamai brandžios, kad galėtų pačios savarankiškai nuvykti iš vieno taško į kitą, taigi auklės paslaugos joms nebėra reikalingos, o Bolt paslaugomis jos naudotis yra įpratę, be to, ieškovė jas taip pat vežioja automobiliu. Atsižvelgęs į tai, ieškovės nurodomą išlaidų sumą auklei su automobiliu ir kurui teismas sumažino pusiau. Įvertinęs aptartas aplinkybes, darė išvadą, kad ieškovė įrodė ir įrodymais pagrindė, jog kiekvienos dukters poreikių tenkinimui per mėnesį yra reikalinga vidutiniškai 4 800 Eur/mėn. suma.

Teismas nurodė, kad abiejų šalių turtinė padėtis nėra tiek skirtinga, kad sudarytų pagrindą nukrypti nuo abiejų tėvų prisidėjimo prie vaiko išlaikymo lygiomis dalimis principo, sprendė, kad abi šalys prie vaikų išlaikymo turi prisidėti lygiomis dalimis. Atsižvelgęs į tai, darė išvadą, jog iš atsakovo kiekvienos dukters išlaikymui priteistina po 2 400 Eur/mėn. kreipimosi į teismą dienos. Sistemiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus apie atsakovo turtinę padėtį, jo gaunamas pajamas, teismas vertino, kad atsakovas yra pajėgus teikti savo nepilnametėms dukroms išlaikymą po 2 400 Eur/mėn. kiekvienai.

Spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teismas, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, darė išvadą, jog laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (atsakovo išėjimo iš namų) iki (duomenys neskelbtini) (ieškinio pateikimo teismui dienos) abi šalys bendrai dukterų išlaikymui patyrė 100 443 Eur, t. y. vidutiniškai po 4 185,13 Eur/mėn. kiekvienos dukters išlaikymui. Pažymėjo, jog ši suma neviršija teismo nustatytos šalių nepilnamečių dukterų poreikių tenkinimui reikalingos sumos. Įvertinęs aplinkybes dėl abiejų tėvų prisidėjimo prie vaikų išlaikymo lygiomis dalimis, aktualiu laikotarpiu kiekvienas iš tėvų prie dukterų išlaikymo turėjo prisidėti po 50 221,50 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad visos išlaidos yra pagrįstos į bylą pateiktais mokėjimo dokumentais, taip pat tai, kad ieškovė patyrė 75 213 Eur, o atsakovas – 25 230 Eur išlaidų, darė išvadą, kad iš atsakovo ieškovei priteistina 24 991,50 Eur išlaikymo įsiskolinimo.

Nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog „vaiko pinigus“ laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gavo atsakovas, nors dukros tuo metu gyveno su ieškove. Įvertinęs tai, kad „vaiko pinigai“ yra skirti išimtinai vaiko poreikių tenkinimui, todėl tais atvejais, kai šios išmokos yra pervedamos į skyriumi nuo vaiko gyvenančiam tėvui (motinai), toks tėvas (motina) turėtų užtikrinti, kad valstybės skiriama parama atitektų būtent vaikui, visiškai nepriklausomai nuo paties tėvo (motinos) turtinės padėties ar poreikių. Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jis minėtus pinigus panaudojo pagal paskirtį, t. y. būtent šalių dukterų poreikių tenkinimui, dėl to sprendė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo, kad jis grąžintų jam išmokėtus „vaiko pinigus“ už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), t. y. iš viso 7 161 Eur.

Sprendimo dalyje dėl turto padalijimo nurodyta, kad ieškinyje ieškovė nurodė, jog prievolės kreditoriui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui yra abiejų sutuoktinių asmeninės, tačiau remiantis Kreditavimo sutarties nuostatomis, teismas nustatė, kad šalys yra solidarūs skolininkai. Konstatavo, kad šiuo sprendimu minėta šalių prievolė kreditoriui nėra keičiama ar kaip nors modifikuojama, todėl ir po santuokos nutraukimo šalys liko solidariais skolininkais prieš kreditorių Luminor Bank AS Lietuvos skyrių. Byloje pateikti dokumentai patvirtino, jog šalys santuokoje bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo juridinių asmenų akcijas ir ginklus. Įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas ginklus būtų įgijęs iš asmeninių lėšų, teismo vertinimu, byloje nėra, todėl sprendė, kad nepaneigta prezumpcija, jog ginklai įgyti iš bendrų sutuoktinių lėšų. Nurodė, kad vien tai, jog ieškovė neturi leidimo ginklui ar kad jai ginklai nėra reikalingi, nesudaro pagrindo spręsti, kad šis turtas įgytas būtent asmenine atsakovo nuosavybės teise. Nesutikdamas su ieškovės nurodyta ginklų verte, atsakovas argumentavo tuo, jog nebuvo atliktas turto vertinimas, nepateiktos įsigijimo kainos, nevertinta ginklų būklė, tačiau teismas nurodė, kad jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti ar paneigti ieškovės pateiktai informacijai, atsakovas nepateikė. Įvertinus tai, jog ginčo dėl to, kam turėtų atitekti ginklai po santuokos nutraukimo, byloje nėra, teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir po santuokos nutraukimo ginklus asmeninės nuosavybės teise priteisė atsakovui, atitinkamai ieškovei priteisdamas 1 620 Eur kompensaciją, t. y. ½ ginklų vertės.

Dėl akcijų padalijimo teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog per laikotarpį nuo gyvenimo skyriumi pradžios atsakovas kažkokį santuokos nutraukimo metu dalijamą turtą būtų iššvaistęs, taip pat nėra įrodymų, jog jis būtų nepajėgus teikti išlaikymą vaikams. Darė išvadą, kad pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo dalijant šalių santuokoje įgytą turtą nėra. Nustatė, kad bendra šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių šių dviejų juridinių asmenų akcijų vertė yra 1 992 031,25 Eur. Priteisiant šį visą turtą bet kuriam iš sutuoktinių, laikantis sutuoktinių lygių dalių principo, kitam sutuoktiniui pirmasis turėtų sumokėti 996 015,63 Eur kompensaciją. Nors, atsakovas siekė, jog visos akcijos būtų priteistos jam, atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis būtų pajėgus sumokėti kompensaciją, atitinkančią realią akcijų vertę.

Teismas sprendė, kad UAB „Pliusai“ akcijos dalintinos tarp sutuoktinių lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam iš sutuoktinių priteistina asmeninės nuosavybės teise po 250 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Pliusai“ akcijų. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Open Agency“ akcijų kiekis (75 vnt.) negali būti padalintas lygiomis dalimis, įvertinęs tai, kad bendrovės valdyme faktiškai iki šiol dalyvavo tik atsakovas, jam daugiau žinoma apie bendrovės valdymą, tuo tarpu ieškovė teismo posėdžių metu nurodė, jog anksčiau įmonių valdyme ji nedalyvavo ir jų veikla reikšmingai nesidomėjo, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisė 38 vnt., o ieškovei – 37 vnt. UAB „Open Agency“ paprastųjų vardinių akcijų, atitinkamai ieškovei išmokant kompensaciją, lygią pusei 1 vardinės akcijos vertės, t. y. 1 546,88 Eur (232 031,25 Eur / 75 akcijos / 2). Nustatė, kad ginčo dėl UAB „Kulinarijos studija“ akcijų padalijimo byloje nėra.

Pasisakydamas dėl galutinės ieškovei atsakovo mokėtinos kompensacijos už jam atitenkančią didesnę turto dalį, darė išvadą, jog atsakovas ieškovei turi sumokėti 3 166,88 Eur (1 620 Eur už jam atitenkančius ginklus ir 1 546,88 Eur – už jam priteistiną didesnį UAB „Open Agency“ akcijų skaičių, t. y. pusę vienos akcijos vertės).

Dėl kompensacijos už kriptovaliutoms išleistas lėšas teismas nustatė, kad ieškovė prašė priteisti ½ dalį atsakovo į kriptovaliutų bendroves pervestų lėšų, kadangi konkrečiai įgytų kriptovaliutų ir jų dabartinės vertės nustatyti nėra galimybės, tačiau taip buvo sumažintas bendras sutuoktinių turtas. Atsižvelgęs į tai, kad negalint nustatyti realios dabartinės atsakovo įgytų kriptovaliutų sudėties ir vertės, nėra jokios galimybės jų padalinti natūra, teismas taikė contra sporliatorem prezumpciją ir ieškovei priteisė kompensaciją. Sprendė, kad atsakovui iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančių lėšų ne šeimos poreikių tenkinimui išleidus 66 983,17 Eur (70 185,09 Eur – 3 201,92 Eur) iš taip sumažinus bendrąją sutuoktinių nuosavybę, ieškovei priteistina pusė šios sumos, t. y. 33 491,59 Eur, kompensacija.

Dėl išlaidų už buto išlaikymą ir kredito mokėjimą priteisimo teismas nurodė, kad šalims asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto, atsakovas bute nuo 2022 m. kovo 20 d. negyvena, tačiau jam, kaip turto savininkui, tenka pareiga prisidėti proporcingai jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiai daliai prie buto išlaikymo, išsaugojimo, mokesčių, rinkliavų bei kitų įmokų. Kadangi išlaidos yra susiję išimtinai su šalims asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį priklausančio buto išlaikymu, priežiūra, sprendė, kad prie jų turi prisidėti abu bendraturčiai. Taip pat nurodė, kad ieškovė yra įvykdžiusi solidarią pareigą ir šalių gyvenimo skyriumi laikotarpiu viena sumokėjusi kreditoriui 1 024,18 Eur paskolos dalį bei palūkanas, todėl nesant kitokio susitarimo sutartyje, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo ½ dalį nurodytos sumos laikė teisėtu, pagrįstu ir tenkintinu.

Teismas sprendė, kad ieškovės pareikštas reikalavimas dėl uzufrukto nustatymo netenkintinas, nes vien tai, kad bute šiuo metu yra vaikams įprasta gyvenamoji vieta, nesudaro pagrindo išvadai, kad tik dėl to šis būstas gali būti apsunkintas uzufruktu, taip suvaržant kreditoriaus teises. Ieškovei turint asmeninės nuosavybės teise kito nekilnojamojo turto ir egzistuojant realiai galimybei (esant būtinybei) apsigyventi būtent tame bute, darė išvadą, jog neišpildomos uzufrukto nustatymo sąlygos.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimą ginčijamose dalyse: 1) dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės; 2) dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos; 3) dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio; 4) dėl išlaikymo įsiskolinimo; 5) dėl 7 161 Eur („vaiko pinigų“) priteisimo; 6) dėl UAB „Pliusai“ ir UAB „Open Agency“ akcijų padalijimo; 7) dėl kompensacijos už ginklus priteisimo; 8) dėl neturtinės žalos priteisimo; 9) dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui šioje dalyje nagrinėti iš naujo. Alternatyviai atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimą ginčijamose dalyse ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: ieškovės ieškinį ginčijamoje dalyje atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti.

Apeliantas teigia, kad dėl sutuoktinio kaltės pripažinimo – atliktas netinkamas įrodymų vertinimas ir neįrodyta esminė aplinkybė (tariamas narkotinių medžiagų vartojimas), nes teismas atsakovo kaltę iš esmės grindė prielaida apie narkotikų vartojimą, tačiau ši aplinkybė byloje nėra objektyviai įrodyta. Byloje nėra medicininės diagnostikos ar toksikologinių tyrimų rezultatų, kurie patvirtintų kokaino vartojimą, o tai būtų objektyvūs įrodymai, kurie reikalingi tokiai aplinkybei konstatuoti. Mano, kad teismas, pripažindamas narkotikų vartojimą nustatytu, turėjo aiškiai pagrįsti, kodėl vaikų pasisakymai laikytini pakankamai savarankiški ir patikimi būtent fakto (vartojimo) prasme, o ne tik vaiko emocinės būsenos/šeimos konflikto konteksto prasme.

Mano, kad būtina nepilnamečių vaikų apklausas atlikti iš naujo dalyvaujant vaiko psichologui, nes būtina turėti specialisto įžvalgas apie vaiko pasisakymų kilmę ir galimos išorinės įtakos požymius, o tai yra aplinkybės, kurioms nustatyti reikalingos specialios psichologinės žinios.

Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl ieškovės galimos kaltės faktiškai jų neišnagrinėjęs. Teigia, kad atsakovo su ieškove santykiai nutrūko ir atsakovas pradėjo gyventi skyrium būtent ieškovės iniciatyva, o ne dėl to, kad neva nenorėjo išsaugoti šeimos. Šalių santuokos nutrūkimą lėmė ieškovės emocinė bei psichinė būsena, kuri pasireikšdavo ir iki šiol pasireiškia paranojinėmis mintimis, nuolatiniais ir nepagrįstais kaltinimais atsakovui (tą atspindi ir byloje kaltinimai vartojant narkotines medžiagas).

Teigia, kad esant įrodinėjimo abejonei dėl „vieno kalto“, teismas turėjo konstatuoti abiejų kaltę, nes šioje byloje yra pakankamai abiejų šalių pateiktų įrodymų (šalių susirašinėjimas, pasakojimai), jog šalių santykiai jau ilgą laiką buvo konfliktiški, kas ir privedė šalis prie gyvenimo atskirai bei santuokos iširimo.

Dėl neturtinės žalos priteisimo apeliantas nurodo, kad su šia sprendimo dalimi apeliantas nesutinka ir ją skundžia, nes neturtinės žalos priteisimas yra nepagrįstas tiek materialiosios teisės, tiek įrodinėjimo ir motyvavimo aspektais. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, iš esmės rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios sudarė pagrindą „vieno kalto“ išvadai, t. y. tariamu narkotikų vartojimu ir jo sukeltomis pasekmėmis šeimai. Tačiau, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, ši aplinkybė byloje nėra patvirtinta objektyviais ir patikimais duomenimis (medicininiais ar toksikologiniais tyrimais, diagnoze, aiškiais tiesioginiais patikimais liudijimais), o vaikų pasisakymuose matyti perpasakojimo elementas (vaiko žinios siejamos su motinos paaiškinimais), todėl kaltės ir ją lydinčių pasekmių konstatavimas yra nepakankamai patikimas. Mano, kad 2 000 Eur dydis nėra individualizuotai pagrįstas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. nustatytais kriterijais. Teismas neįvardijo, kokiais objektyviais duomenimis remiantis nustatė ieškovės patirtų dvasinių išgyvenimų intensyvumą ir trukmę, ar buvo pateikti medicininiai ar psichologiniai duomenys, ar nustatyti konkretūs padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai, gydymasis, konsultacijos), ir kodėl, nesant aiškių įrodymų, priteistina būtent 2 000 Eur suma. Kai teismas neturtinės žalos dydį nustato be aiškaus ryšio su konkrečiais bylos duomenimis, toks sprendimas tampa diskrecinis ir sunkiai patikrinamas, todėl laikytinas nepagrįstu.

Pasisakydamas dėl bendravimo su vaikais tvarkos, apeliantas teigia, kad teismas sprendimu nustatė detalią atsakovo bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarką, kuri faktiškai yra minimalizuojanti ir iš esmės riboja tiek tėvo teisę bei pareigą dalyvauti vaikų auklėjime, tiek vaikų teisę į nuolatinį ryšį su tėvu, neįrodęs, kad platesnis bendravimas kenktų vaikų interesams. Pasak apelianto, teismas nustatė tvarką, kuri praktikoje yra artima minimaliai: nėra nė vienos nakvynės, savaitgalių tęstinumo, nėra realios ilgesnės nepertraukiamos atostogų dalies su nakvynėmis. Tokiam ribojimui teismas privalėjo nurodyti aiškius, konkrečiais įrodymais pagrįstus motyvus, kodėl nakvynės ar ilgesnė nepertraukiama atostogų dalis kenktų vaikų interesams. Sprendime tokio įrodymų pagrįsto vertinimo nėra – ribojimas iš esmės padarytas „prevenciškai“, neįrodžius jo būtinybės ir proporcingumo. Mano, kad nustatyta tvarka neleidžia vaikams su tėvu turėti įprastos „šeiminės kasdienybės“ (ryto/vakaro rutinos), pilnaverčių savaitgalių, švęsti kasmetinių šeimos švenčių, todėl ilgalaikėje perspektyvoje gali pakenkti ryšio tvirtumui. Nakvynės nebuvimas reiškia, kad tėvas negali dalyvauti įprastose vaikų kasdienėse veiklose (vakaro rutina, ryto ruošimasis, bendras buvimas namų aplinkoje), kurios yra esminės kuriant stabilų tėvo – vaikų ryšį. Atostogų dalies suformulavimas (kasdien grąžinant tą pačią dieną) yra nepagrįstai varžantis ir neatitinka vaiko interesų – atostogos skirtos ne tik „matymuisi“, bet ir nepertraukiamam buvimui kartu, įskaitant galimybę išvykti. Nurodo, kad teismas sprendime aiškiai abejoja vaikų saugumu ir ryšio su tėvu buvimu, tačiau apie tai, kad atsakovą ir jo vaikus sieja glaudus ryšys, pastovus bendravimas ir siekis kartu praleisti kuo daugiau laiko, patvirtina atsakovo su vaikais susirašinėjimas po to kai šalys pradėjo gyventi atskirai. Mano, kad reikalinga nustatyti tokią bendravimo su nepilnamečiais vaikais L. B. ir V. B. tvarką, kad atsakovui būtų užtikrintos galimybės maksimaliai bendrauti ir matytis su vaikais, dalyvauti jų auklėjime, o būtent atsakovo prašytos bendravimo tvarkos nustatymas užtikrintų šių tikslų pasiekimą.

Dėl priteisto išlaikymo dydžio apeliantas nurodo, kad ši sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas, nustatydamas kiekvienos dukters poreikių sumą (4 800 Eur/mėn.) ir priteisdamas iš atsakovo periodines išmokas po 2400 Eur kasmėnesinių mokėjimų kiekvienai dukrai, neįvertino Lietuvis Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje įtvirtintų kriterijų visumos – vaikų realių poreikių, tėvų turtinės padėties, pajamų pobūdžio (pastovumo/nepastovumo) ir proporcingumo, taip pat nekritiškai rėmėsi ieškovės pateikta poreikių struktūra, nors reikšminga dalis „poreikių“ yra neindividualizuoti, persidengiantys, epizodiniai, nepatvirtinti sutartimis ar sąskaitomis ir turi akivaizdžių požymių, kad dalis išlaidų yra priskirta vaikams nepagrįstai, siekiant perkelti ieškovės asmeninio vartojimo ir ūkio išlaidas atsakovui. Mano, kad teismas neturėjo pagrindo patvirtinti „poreikių krepšelio“ tokia apimtimi, kai nėra įrodytas nei realus būrelių lankymas, nei faktinis paslaugų poreikis, nei reguliarumas. Ieškovės poreikių struktūroje esantys elementai (kelionės, laisvalaikis, auklė su automobiliu, kosmetika, didelės drabužių ir maisto sumos) akivaizdžiai rodo, kad vaiko išlaikymo prievolė sumaišyta su visų šeimos narių bendromis namų ūkio išlaidomis (maistas, higiena, buitis), ieškovės asmeniniu vartojimu (kosmetika, grožio paslaugos, asmeninės prekės ir pan.), epizodiniais pirkiniais ar mokėjimais, kurie nėra susiję su vaikų būtinaisiais poreikiais. Mano, kad ieškovės apskaičiavimas nėra skaidrus, o teismas privalėjo reikalauti aiškaus metodinio paaiškinimo: kokia dalis išleistų sumų priskirta vaikams, kokia – ieškovei, kokia – bendram ūkiui.

Teigia, kad ieškovė į vaikų poreikius įtraukia mokėjimus, kurių paskirtis nėra aiški arba kuri akivaizdžiai nesiejama su vaikų būtinaisiais poreikiais, ir tokiu būdu dirbtinai didina „poreikių“ sumą. Antra, esant tokiai situacijai, teismas privalėjo taikyti griežtesnį įrodymų vertinimo standartą ir aiškiai atriboti, kurios išlaidos laikytinos vaikų poreikiais, o kurios – ieškovės asmeninėmis, namų ūkio ar kitomis išlaidomis. Įvertinus išlaidų analizę matyti, jog lėšas, nurodomas kaip išlaidas vaikams, ieškovė leidžia neaiškioms reikmėms arba reikmėms, nesusijusioms su vaikų poreikiais. Nuolat perkami drabužiai, kosmetika, pervedinėjami pinigai skirtingiems asmenims su neaiškia paskirtimi kelia abejones, jog iš tiesų visos lėšos yra išleidžiamos būtent vaikų poreikiui tenkinimui.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje tas pats pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaikų išlaikymo dydžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, jau buvo įvertinęs šalių pateiktus argumentus ir ieškovės nurodomas vaikų išlaikymo išlaidas. 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną išlaikymą po 2 000 Eur kiekvienam vaikui. Skundžiamame sprendime nėra pakankamai aiškiai ir įtikinamai pagrįsta, kokiais naujais duomenimis ar esminiais faktiniais pokyčiais grindžiamas būtent 2 400 Eur dydžio išlaikymas kiekvienam vaikui, lyginant su anksčiau to paties teismo nustatytais 2 000 Eur ir 1 500 Eur (apeliacinio teismo) dydžiais.

Mano, kad teismas neįvertino ir atsakovo pajamų pobūdžio ir stabilumo: dividendai nėra pastovios mėnesinės pajamos, o prašomas/priteistas dydis negali viršyti realių galimybių. Atsakovas nurodė, kad jo pajamos sudaro apie 5 000–6 000 Eur/mėn., tačiau jų struktūra yra iš esmės nepastovi: pagrindinę dalį sudaro dividendai, gaunami kasmet ir dažniausiai vieną kartą per metus, o pastovios pajamos yra apie 400 Eur/mėn. iš buto nuomos.

Teigia, kad po išėjimo iš namų atsakovas apmoka mokslus, apmoka būsto paskolą, reguliariai rūpinasi vaikais (pvz., užsako vaisių bent kartą per savaitę), perka didesnius vaikų poreikius tenkinančius daiktus (pvz., gitarą, telefoną sugedus senajam, dviratį), suderino vizitus pas higienistę abiem dukroms. Tai nėra „pramoginės“ išlaidos, kaip teismas linkęs interpretuoti, o realus rūpinimasis, kurio reikšmė išlaikymo kontekste yra dvejopa: ji paneigia prielaidą, kad atsakovas nesirūpina vaikais ar nevykdo prievolės ir ji parodo, kad atsakovas dalį vaikų poreikių tenkina tiesiogiai.

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo nurodo, kad byloje yra duomenys, tiesiogiai ir neginčijamai patvirtinantys, kad atsakovas nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2023 m. vasario 23 d. mokėjo už vaikų mokslus 17 390 Eur, nuo 2022 m. kovo 17 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. mokėjo vaikų išlaikymui 7 840 Eur, todėl teigti, kad yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas nėra jokio pagrindo. Ieškovės išlaidų suma negalėjo būti pripažinta tinkamu pagrindu įsiskolinimui skaičiuoti be aiškaus atribojimo, kurios išlaidos yra vaikų, o kurios – ieškovės asmeninės ar namų ūkio/kiti įsipareigojimai. Nurodo, kad įsiskolinimo išvada tiesiogiai priklausoma nuo vaikų poreikių ir periodinio išlaikymo dydžio, kuris apeliaciniame skunde ginčijamas kaip neprotingai išpūstas. Teismas nurodė, kad 100 443 Eur suma neviršija teismo nustatytos vaikų poreikių sumos, tačiau jei apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, kad vaikų poreikių dydis buvo nustatytas nepagrįstai (kaip nurodyta apeliacinio skundo dalyje dėl periodinio išlaikymo), neišvengiamai turi būti peržiūrėta ir išlaikymo įsiskolinimo dalis, nes ji paremta ta pačia (ginčijama) poreikių logika.

Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi dėl vaiko pinigų priteisimo, nes ji priimta neteisingai kvalifikavus teisinius santykius, nesant materialiosios teisės pagrindo priteisti šias lėšas vieno iš tėvų naudai, ir neįvertinus, kad ginčas dėl išmokos vaikui mokėjimo adresato bei galimo permokos grąžinimo pirmiausia yra socialinės paramos administravimo (valstybės – gavėjo) santykių dalykas, o ne civilinė tarpusavio tėvų atsiskaitymo prievolė. Jeigu atsakovas gavo išmoką vaikui neturėdamas tam teisės (pvz., jei faktiškai vaikų neaugino), tokia situacija savaime nereiškia, kad atsiranda ieškovės civilinė reikalavimo teisė į tą sumą. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad gautus pinigus išleisdavo vaikų reikmėms, t. y. susitinkant su vaikais lankosi kavinėse, pramogauja ir už visa tai apmoka. Taigi vaiko pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį – vaikų poreikiams tenkinti.

Ginčydamas turto padalijimą, apeliantas nurodo, kad ginklai – tai asmeninis jo turtas, įgytas pirkimo – pardavimo sandoriu, galimai iš asmeninių lėšų (galimai motina buvo dovanojusi pinigus). Nurodo, kad teismas iš esmės praleido esminį klausimą – ar ginklai yra bendroji jungtinė nuosavybė, kurią dalijant būtų galima taikyti kompensaciją. Atsakovas nuosekliai tvirtino, kad ginklai įgyti iš asmeninių lėšų (galimai motinos dovanotų). Tokiu atveju teismas privalėjo aiškiai pasisakyti: ar lėšos buvo dovanotos ir ar tai patenka į asmeninės nuosavybės kategoriją, ar ginklai įgyti už asmenines lėšas ir ar jie laikytini asmenine nuosavybe. Kadangi šios analizės sprendime nėra, konstatuotina, kad teismas netinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes ir nepagrindė, kodėl ginklų atžvilgiu pritaikė dalijamo bendro turto kompensacijos mechanizmą. Jei ginklai buvo įgyti už atsakovui dovanotas lėšas (motinos dovana), tai sudaro pagrindą laikyti, kad ginklai yra įgyti iš asmeninio turto (asmeninių lėšų) ir turi būti kvalifikuojami kaip atsakovo asmeninė nuosavybė, kuri nėra dalijama ir už kurią kompensacija kitam sutuoktiniui nemokama.

Atsakovas nesutinka su UAB „Open Agency“ ir UAB „Pliusai“ akcijų padalijimu šalims natūra, nes turto padalijimas natūra, esant tarp šalių nustatytiems konfliktiniams santykiams, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. UAB „Pliusai“ ir UAB „Open Agency“ turi ir kitų akcininkų, todėl padalijus akcijas natūra buvusių sutuoktinių konfliktas objektyviai tampa trečiųjų asmenų (kitų akcininkų) interesų ir pačių bendrovių veiklos stabilumo klausimu. Teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino, nors ji yra viena svarbiausių sprendžiant dėl padalijimo būdo protingumo. Teigia, kad dėl buvusių sutuoktinių konfliktiškų santykių ir dėl to, kad bendrovėse yra kitų akcininkų, natūrinis padalijimas sukuria realią riziką, kad vienas iš buvusių sutuoktinių, naudodamasis akcininko teisėmis, inicijuos korporatyvinius ginčus, kurie darys tiesioginę įtaką bendrovės veiklai ir, kad trečiuosius akcininkus įtrauks į buvusių sutuoktinių konfliktą (koalicijų sudarymas, pozicijų „pirkimas“, spaudimas, lojalumo klausimai, informacijos nutekėjimo ir reputacinė rizika), kad konfliktas taps nuolatiniu įtampos šaltiniu bendrovės valdyme, nes kiekvienas buvęs sutuoktinis turės savarankišką ir pilnavertį akcininko statusą bei teisių arsenalą.

Mano, kad teismas taip pat neįvertino, jog UAB „Pliusai“ akcijų paketas, suteikiantis 50 proc. balsų, yra struktūriškai ypatingas: toks paketas leidžia daryti esminę įtaką sprendimų priėmimui ir bendrovės strategijai. Natūrinis padalijimas neišvengiamai pakeičia iki tol egzistavusią valdymo pusiausvyrą bendrovėje, o tai gali lemti: (i) bendrovės valdymo destabilizavimą, (ii) komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos apsaugos riziką, (iii) ginčų su kitais akcininkais tikimybės augimą ir (iv) akcijų vertės mažėjimą, nes investuotojai/partneriai vertina stabilų valdymą kaip vieną svarbiausių vertės kriterijų.

Be to, nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovo visos gaunamos pajamos yra šių įmonių dividendai. Akcijas padalinus tarp šalių natūra, atitinkamai pusiau sumažėjo atsakovo gaunamos pajamos, kas reiškia, kad ir išlaikymo vaikams jis objektyviai neturi finansinės galimybės mokėti. Nustačius, kad įmonių akcijų natūra padalijimas negalimas dėl aukščiau nurodytų priežasčių, teismas turėjo įpareigoti abi šalis pateikti prievolės įvykdymo užtikrinimą pagrindžiančius dokumentus, ar bent jau nustatyti kiek viena ir kita šalis finansiškai pajėgi sumokėti kompensaciją ir tuomet spręsti, kuris iš sutuoktinių turi palankesnes ir realesnes finansines galimybes išmokėti kompensaciją. Teismas šioje dalyje įrodymų tyrimo jokia apimtimi neatliko, kas yra esminis pažeidimas ir pagrindas bylą iš naujo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas turėjo bylos medžiagą apie akcijų vertę ir aiškiai suprato kompensacijos dydžio mastą, nepareikalavo iš šalių pateikti duomenų, kurie yra būtini CK 3.117 straipsnio 3 dalies taikymui ir realiam sprendimo įvykdymui užtikrinti, t. y. duomenų apie galimybę gauti finansavimą (kredito įstaigų atsakymai, preliminarios finansavimo sąlygos, turto įkeitimo galimybės), duomenų apie realiai disponuojamą turtą ir jo likvidumą (ar yra turtas, kurį galima parduoti/įkeisti per protingą terminą); duomenų apie pajamų pobūdį (pastovumas, periodiškumas, dividendų mokėjimo cikliškumas) ir realias kasmėnesines įmokų „lubas“, duomenų apie galimus įvykdymo užtikrinimo instrumentus (įkeitimas, laidavimas, garantija ir pan.), kad kompensacijos gavėjos interesai nebūtų formaliai pripažinti, bet faktiškai neįgyvendinami. Be to, atsakovas pateikė duomenis, kad gali perleisti ½ dalį jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, kuriame gyvena ieškovė, atsakovo žiniomis dabartinė turto rinkos vertė (½ buto dalies) ne mažesnė nei 330 950 Eur. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas šioje dalyje neatsakė į esminį teisinį klausimą dėl kompensacijos priteisimo ir jos įvykdymo sąlygų, nors tai yra būtina pasirenkant turto padalijimo būdą, neatliko būtino įrodymų tyrimo apimties (neįvertino šalių finansinių galimybių, nepareikalavo duomenų dėl įvykdymo užtikrinimo), dėl šių priežasčių, apelianto manymu, teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Dėl kompensacijos už kriptovaliutoms išleistas lėšas atsakovas mano, kad teismas nevertino, jog apie kritovaliutas atsakovas informacijos pateikti nevengė (ir pats kreipėsi ir teismo leidimas buvo išduotas), todėl nepagrįstai konstatuota, kad atsakovas iššvaistė turtą, dėl ko turėtų būti priteista ½ sumos. Atsižvelgiant į tai, kad nei lėšų likutis, nei dabartinė reali jų vertė, nei kritpovaliutų buvimo faktas nėra įrodyti, nebuvo jokio pagrindo priteisti ieškovei pusę spekuliatyvios, tikėtinos ar teorinės jų vertės. Dar daugiau – ieškovei priteista suma yra itin didelė, nes net jei tam tikros kriptovaliutos egzistavo, tokios turto formos be įrodytos ir konkrečios jos vertės negali būti vertinamos lygiai kaip likvidus, deklaruotas turtas, pvz., banko sąskaitose esančios lėšos ar nekilnojamasis turtas. Kriptovaliutų vertė pasižymi itin didele kintamumo rizika, todėl ieškovės reikalavimai dėl kriptovaliutų laikytini nepagrįstais ir turi būti atmesti kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Be to, ieškovė neįrodė, kad pinigai, pervesti kriptovaliutų bendrovėms, panaudoti ne šeimos, o asmeniniams atsakovo poreikiams ir neįrodė, kad pavedimai buvo daromi be jos sutikimo.

Mano, kad vien pervedimų į kriptovaliutų platformas faktas savaime neįrodo nei turto sumažėjimo, nei jo iššvaistymo, nei turto praradimo. Tokie pervedimai gali reikšti tik turto formos pasikeitimą (lėšų konvertavimą į kitą turto rūšį), o ne turto išnykimą iš bendro turto masės. Atsakovas pateikė duomenis, kad iš jo banko sąskaitos Swedbank lėšos buvo pervedamos į kriptovaliutų sąskaitas (vyko pirkimo–pardavimo operacijos), ir iš šių kriptovaliutų sąskaitų lėšos vėliau grįžo į kitą banko sąskaitą. Šios grįžusios lėšos santuokos metu buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui (šeimos išlaidoms, namų ūkio išlaikymui, vaikų poreikiams ir pan.). Taigi teismas neturėjo pagrindo laikyti, kad vien pervedimų į kriptovaliutų platformas suma yra „sumažėjusi bendroji jungtinė nuosavybė“, už kurią turi būti priteisiama kompensacija ieškovei.

Dėl išlaidų už buto ir kredito mokėjimą priteisimo atsakovas nurodo, kad jis nuo 2022 m. kovo nebegyvena aptariamame bute, todėl tik ieškovė faktiškai naudojasi butu. Ieškovė nurodo, kad apmokėjo sąskaitas už katilo remontą, administravimą, stogo darbus, taip pat tam tikras sumas bankui už kredito įmokas, tačiau apeliantas nurodo iš esmės visą laiką mokėjęs kreditą už būstą ir niekada nereikalavęs jokios kompensacijos iš ieškovės už jos nuosavybės teise valdomos dalies apmokėjimą. Mano, kad susidaro nepagrįsta situacija, kai atsakovas iš esmės būtų traktuojamas kaip neprisidėjęs prie bendro turto išlaikymo, nors jo mokėjimai kredito dengimui sudarė net didesnę sumą nei pati teismo nustatyta ieškovės patirtų išlaidų suma.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad byloje surinkta daug tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie neabejotinai pagrindžia, kada atsakovas, gyvendamas šeimoje, pastoviai vartojo narkotines medžiagas – kokainą. Tai, kad tam tikri įrodymai vertinant juos izoliuotai gal ir negalėtų pagrįsti atitinkamo fakto (netiesioginiai įrodymai), nereiškia, kad jais neturi būti remiamasi įrodinėjimo procese, kadangi juos vertinant kartu su kitais įrodymais, galima daryti aiškią išvadą, kad atsakovas vartojo kokainą ir tai sąlygojo šeimos iširimą.

Mano, kad atsakovo argumentai, jog narkotikų vartojimas yra nusikalstama veika ir jei teismas konstatavo tokį faktą, tai, neva, prilygsta apkaltinimu nusikalstamos veikos padarymu, yra visiškai nepagrįsti. Teismas byloje nenagrinėja atsakovo baudžiamosios atsakomybės, todėl faktinės aplinkybės apie narkotikų vartojimą konstatavimas byloje nereiškia apkaltinimo nusikalstamos veikos padarymu.

Teigia, kad atsakovas prašymą apklausti vaikus dalyvaujant psichologui reiškia per vėlai, nes byla jau išnagrinėta iš esmės, teismas priėmė sprendimą. Be to, toks prašymas iš esmės yra nepagrįstas, ne vaikų nuomonė buvo išklausyta net tris kartus: 2023 m. gegužės 2 d. Tarnyboje, 2024 m. balandžio 23 d. vaikus apklausiant Teisme, 2025 m. sausio 21 d. papildomai išklausant vaikų nuomonę Tarnyboje (atsakovo prašymu). Vaikų apklausas vykdė profesionalūs specialistai – Tarnybos atstovai, o teisme vaikai buvo apklausti dalyvaujant psichologui.

Nurodo, kad atsakovas ieškovės tariamą kaltę dėl šeimos iširimo kildina iš nenoro išsaugoti šeimą, psichologinio smurto naudojimo, nelojalumo sutuoktiniui. Mano, kad tai visiškai deklaratyvūs teiginiai, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais ir teismo labai teisingai sprendime įvardinti kaip „gynybinė pozicija“. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovė labai stengėsi ilgą laiką išsaugoti šeimą, siūlė atsakovui pagalbą išsivaduojant nuo priklausomybės kokainui, bendradarbiaudama su atsakovo verslo partneriais kontaktavo su padedančiu išsivaduoti nuo priklausomybių kunigu K. D., teikė atsakovui literatūrą apie priklausomybes, kentėdama atsakovo haliuciogeninį elgesį, visišką gyvenimo ritmo pakrikimą, kai atsakovas miegodavo dieną, o naktį svaigindavosi, siekė būti šeimoje, kad vaikai būtų tas postūmis išsivaduoti nuo priklausomybės.

Nurodo, kad atsakovas siekia įteigti teismui, jog ieškovė irgi yra kalta dėl santuokos iširimo ir dėl to teismas, neva, turėjo konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę. Toks atsakovo faktinių aplinkybių vertinimas ir teisinių prielaidų aiškinimas yra nepagrįstas, nes dėl šeimos iširimo yra kaltas išimtinai atsakovas, kurio kaltę patvirtina ne vienas įrodymas.

Pasak ieškovės, priešingai nei teigia atsakovas, teismas nurodė, kad teismo priteisiamos neturtinės žalos dydis yra nustatytas atsižvelgiant į ieškovės patirtus išgyvenimus, jos dvasines kančias dėl atsakovo elgesio.

Nurodo, kad, įvertinus esamą situaciją, teismas atsakovo bendravimo su vaikais tvarką be nakvynių nustatė atsižvelgiant ir į Tarnybos išvadą. Pažymi, kad Tarnyba aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime, sutiko dėl papildomo vaikų nuomonės išklausymo, atsakė į klausimus pateikus galutinę išvadą. Kadangi atsakovas iš esmės nedalyvavo bylos nagrinėjime ir konkrečiai – nedalyvavo teismo posėdyje kai buvo pateikiami klausimai Tarnybos atstovui, jis pavėluotai kvestionuoja tokią tvarką. Be to, teismo nustatyta tvarka niekaip neriboja atsakovo bendravimo su vaikais, nes pagal teismo nustatytą tvarką „Šalys turi teisę raštu (elektroniniu paštu, SMS žinutėmis, socialinių tinklų bendravimui skirtomis programėlėmis) susitarti ir dėl kitokio tėvo bendravimo su dukterimis laiko ir trukmės“.

Mano, kad vaikai jau tikrai dideli ir puikiai geba išreikšti savo nuomonę, tinkamai suvokia aplinką, gali bendrauti su tėvu savarankiškai susitardamos dėl susitikimų. Be to, Tarnybos atstovams per visą teismo procesą – t. y. nuo (duomenys neskelbtini), taip ir nepavyko apsilankyti atsakovo gyvenamojoje vietoje. Akivaizdu, kad Tarnyba, neturėdama duomenų apie atsakovo gyvenamosios vietos atitikimą vaikų poreikiams, paties atsakovo sprendimu buvo apribota spręsti dėl vaikų nakvynių pas atsakovą.

Nurodo, kad ieškovė itin detaliai pirminiais dokumentais pagrindė jos išlaidas vaikų išlaikymui. Ieškovė ne kartą akcentavo, kad jos banko sąskaitos išrašai nereiškia, kad visi ten esantys mokėjimai yra skirti vaikų išlaikymui. Vaikų išlaikymą pagrindžia kvitai, čekiai, sutartys, o banko sąskaitos išrašas patvirtina tokių išlaidų apmokėjimą (papildomas įrodymas). Tačiau banko sąskaitos išraše yra ir mokėjimai už pačios ieškovės asmeninius pirkinius. Atsakovas nepagrįstai lygina banko išrašo visumą su vaikų poreikių lentele ir selektyviai išskiria atskiras operacijas (pvz., biuro nuoma, grožio prekės, automobilio išlaidos), kurios nebuvo ir nėra įtrauktos į vaikų poreikių apskaičiavimą. Todėl atsakovo cituojami mokėjimai, nurodant kad tokios išlaidos negali būti skirtos vaikų išlaikymui, vertintini kaip teismo klaidinimas.

Teigia, kad dėl maisto išlaidų atsakovas nepateikia alternatyvaus pagrįsto skaičiavimo ar metodikos, kuri paneigtų šio dydžio racionalumą, todėl atsakovo teiginiai, jog ši suma yra nepagrįsta ar neskaidri, yra deklaratyvūs ir nepaneigia realių vaikų išlaikymo poreikių. Atsakovo argumentai dėl 300–350 Eur dydžio drabužių ir avalynės išlaidų vienam vaikui yra nepagrįsti ir grindžiami klaidinga prielaida, kad ši suma reiškia kasmėnesines analogiško dydžio išlaidas. Ši suma nėra deklaruojama kaip kiekvieną mėnesį faktiškai išleidžiama suma, tai yra išvestinis metinis vidurkis, apskaičiuotas įvertinus realias per metus patiriamas išlaidas drabužiams ir avalynei. Atsakovo argumentai dėl tariamo įrodymų trūkumo ugdymo, būrelių ir korepetitorių išlaidoms yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių aplinkybių, juo labiau kad vaikų ugdymo ir papildomo lavinimo poreikiai nėra statiški ar nekintantys. Mano, kad atsakovo teiginiai, jog atostogų, kelionių ir laisvalaikio išlaidos laikytinos nebūtinomis ar „pasirenkamomis“, neatitinka nei faktinės situacijos, nei vaikų interesų užtikrinimo principo. Atsakovo argumentas, jog tokios išlaidos negali būti įtrauktos į periodinę išlaikymo sumą, yra nepagrįstas, nes periodinis paskirstymas yra tik apskaičiavimo metodas, o ne atskira „prabangos prievolė“.

Nors atsakovas, argumentuodamas, kad priteistas išlaikymas yra nepagrįstas, referuoja į laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytą laikiną išlaikymą, ieškovė pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas nesprendžia ginčo iš esmės ir detaliai nevertina visų byloje esančių įrodymų, o tik laikinai sureguliuoja esamą situaciją. Dar daugiau, po šių nutarčių ieškovė į bylą teikė daugybę naujų įrodymų apie išlaidas vaikų išlaikymui, todėl minėtos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo priėmimo metu nebuvo aktualios tiek teisiniu, tiek ir faktiniu aspektu.

Mano, kad atsakovo siūlymas mokėti po 1 000 Eur kiekvienam vaikui faktiškai reikštų reikšmingą vaikų gyvenimo lygio mažinimą, nepaisant to, kad dabartinis ugdymo modelis ir išlaidos susiformavo jam pritariant ir jo iniciatyva.

Teigia, kad nors atsakovas nurodo, kad jis niekada nevengė pareigos išlaikyti vaikus ir ją vykdė nuosekliai, tai neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja bylos medžiagai: po išėjimo iš šeimos namų ieškovė buvo priversta ne kartą prašyti atsakovo pervesti lėšas vaikų išlaikymui, atsakovas sistemingai vengė tai daryti ir pirmuosius pinigus vaikų išlaikymui pervedė tik tuomet, kai teismo buvo įpareigotas mokėti išlaikymą ir tik po antstolių veiksmų, praėjus trims mėnesiams. Iki tol vaikų išlaikymo išlaidas – įskaitant susidariusią skolą mokyklai, kasdienes maisto, sveikatos, užklasinės veiklos, poilsio išlaidas vienašališkai dengė ieškovė.

Dėl „vaiko pinigų“ ieškovė nurodo, kad ši išmoka pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą yra skirta vaikui, o ne vienam iš tėvų kaip asmeninei išmokai. Vienas iš tėvų yra tik techninis gavėjas (administratorius), per kurį valstybė perveda vaikui skirtas lėšas. Nuo atsakovo išėjimo iš šeimos namų, vaikai faktiškai gyvena su ieškove. Nepaisant to, išmoka vaikui buvo pervedama atsakovui, kuris šių lėšų vaikų išlaikymui nepervedė ir jų vaikams per ieškovę negrąžino. Ieškovė neturėjo galimybės savivaldybėje pakeisti išmokos gavėjo, nes pagal administracinę praktiką gavėjo pakeitimas galimas tik abiejų tėvų sutikimu arba įsiteisėjus teismo sprendimui dėl gyvenamosios vietos ir išlaikymo. Atsakovas savanoriškai išmokos atsisakyti nesutiko, todėl susidarė situacija, kai valstybės vaikui skirta išmoka buvo pervedama asmeniui, kuris faktiškai su vaikais negyveno.

Dėl turto padalijimo ieškovė nurodo, kad aplinkybė, jog ginklai įgyti santuokos metu suponuoja, kad ginklai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir todėl turėjo būti įtraukti į dalintino turto balansą. Kadangi leidimą ginklui iš sutuoktinių turi tik atsakovas, ginklai pagrįstai natūra priteisti atsakovui, ieškovei priteisiant ½ jų vertės piniginę kompensaciją. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog padalijus akcijas tarp sutuoktinių natūra, prasidės akcininkų konfliktai šiose bendrovėse. Atsakovo piešiama neigiama įvykių eiga yra tik atsakovo niekuo nepagrįsta versija. Mano, kad atsakovo teiginiai apie UAB „Pliusai“ 50 proc. akcijų paketo padalijimo rizikas taip pat yra visiškai nepagrįsti, nes toks akcijų paketas leidžia tik stabdyti sprendimus, tačiau nesuteikia teisės juos priimti vien tik šių akcijų suteikiamais balsais.

Atsakovas nurodo, kad teismas nevertino ir nesprendė alternatyvaus akcijų padalijimo būdo – priteisti ginčo akcijas vienam sutuoktiniui, kitam priteisiant kompensaciją pagal nustatytą vertę, tačiau, pasak ieškovės, šis atsakovo teiginys yra melagingas, nes teismas nagrinėjo šį klausimą ne viename teismo posėdyje. Kadangi ginčo akcijų bendra vertė, kurią nustatė teismo ekspertas, yra 1 992 031,25 Eur, visas akcijas priteisiant natūra atsakovui, jis turėtų išmokėti ieškovei 996 015 Eur kompensaciją už jam tenkančias akcijas. Nurodo, kad teismas ne vieną kartą atsakovui ir jo atstovui uždavė klausimą – ar atsakovas turi lėšų išmokėti tokią kompensaciją, tačiau atsakovas negalėjo patvirtinti, kad jis sugebėtų 5 metus kas mėnesį mokėti po 16 600 Eur sumą. Tačiau net ir esant tokioms galimybėms, tai teisiškai yra neįmanoma, nes pagal CK 3.117 straipsnio 3 dalį, pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams. Taigi, teismui išdėsčius kompensacijos išmokėjimą maksimaliam terminui, atsakovas turėtų 2 metus kas mėnesį mokėti po 41 500 Eur. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad galėtų kas mėnesį išmokėti tokią didelę sumą, be to, nepateikė įrodymų ir apie tai, kaip jis užtikrintų tokio sprendimo vykdymo atidėjimą.

Kadangi atsakovas vengia pateikti duomenis apie iš bendrų lėšų įgytas kriptovaliutas, motyvuodamas, kad pamiršo prisijungimų prie paskyrų kodus, tačiau to patikrinti objektyviai neįmanoma, atsižvelgiant, kad bonus pater familias standartą atitinkantis asmuo neabejotinai išsaugotų tokią informaciją apie bendrą sutuoktinių turtą, ieškovės manymu, laikytina, kad atsakovas šią informaciją prarado dėl nuo jo priklausančių aplinkybių, kurias jis galėjo nesunkiai kontroliuoti. Neatmetama tikimybė, kad atsakovas tyčia vengia teismui pateikti minėtą informaciją.

Nors atsakovas kvestionuoja iš jo ieškovei priteistas kompensacijas už butą, kuris šalims priklauso po ½ dalį, jis nepateikia jokių patikimų argumentų. Ieškovė byloje pateikė visus mokėjimus, kurie pagrindžia, kad ji už atsakovą vykdė mokėjimo prievoles, todėl kompensacija jai buvo priteista visiškai pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė naujus rašytinius įrodymus - laboratorijos „Antėja“ tyrimo protokolus, kur jis periodiškai atlikdavo tyrimus nuo 2022 m. rugpjūčio 10 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. Nurodo, kad tai yra atsakovo teikiamas tiesioginis įrodymas, kad narkotinių medžiagų jis nevartojo ir nevartoja, tikrinasi sveikatą, sportuoja, gyvena sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas taip pat pateikia naujus rašytinius įrodymus – skelbimus apie parduodamo turto vertes, banko „Revolut“ išrašus, atsakovo susirašinėjimą su nepilnametėmis dukromis. Teigia, kad šiais įrodymais jis grindžia, jog turėtų galimybę kompensuoti ieškovei už atsakovui priteistinas akcijas, kad lėšos, išleistos kriptovaliutoms, grįžo į atsakovo sąskaitą ir buvo panaudotos šeimos poreikiams, kad palaiko realų emocinį ryšį su vaikais, kad vaikai patys inicijuoja bendravimą, susirašinėjime derinami susitikimai, aptariami kasdieniai klausimai, reiškiamas tarpusavio prieraišumas ir noras matytis. Apeliantas nurodo, kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. susipažinus su skundžiamo sprendimo motyvais.

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su tokiu atsakovo prašymu, nes, jos manymu, nėra pagrindo pripažinti, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, visi įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jų teikimas apeliacinėje instancijoje yra pavėluotas, todėl netenkintinas.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023).

Teisėjų kolegija, įvertinusi su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų turinį bei jų sukūrimo datą ir nors galimybės nustatyti susirašinėjimų su vaikais datos (metų) nėra, įvertinusi paties atsakovo teiginius apie susirašinėjimus (susirašinėta po atsakovo išėjimo iš namų), daro išvadą, kad visi šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apelianto nurodytos priežastys (atsikirtimas į teismo nurodytus sprendimo motyvus), nepateisina naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad kilusio ginčo pobūdis lėmė pareigą jau pirmosios instancijos teisme apeliantui teikti, jo manymu, teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atsikirtimus į ieškovės reikalavimus patvirtinančius įrodymus, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme tęsėsi ilgai, dėl to atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkinti tiek ieškovės, tiek atsakovo reikšti reikalavimai santuokos nutraukimo byloje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė šalių santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, pripažinus, kad jis naudojo narkotines medžiagas, šiuo pagrindu ieškovei priteista 2 000 Eur neturtinė žala. Teismas taip pat nustatė nepilnamečių vaikų ir atsakovo bendravimo tvarką, kuri nustatyta be nakvynių pas atsakovą, nusprendė, kad šalių nepilnamečių vaikų išlaikymui iš atsakovo priteistina po 2 400 Eur išlaikymo, 24 991,50 Eur nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo bei 7 161 Eur atsakovui valstybės sumokėtų vaiko pinigų, taip pat padalintas šalių santuokoje įgytas turtas, ieškovei priteista kompensacija už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį bei kompensacija už buto išlaikymui bei kredito dengimui sumokėtas sumas.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka iš esmės su visu teismo priimtu sprendimu, išskyrus sprendimo dalis dėl sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium pradžios momento bei dėl vaikų gyvenamosios vietos. Apeliantas teigia, kad jo kaltė dėl santuokos iširimo pripažinta nesant byloje objektyvių įrodymų dėl narkotikų vartojimų, kad neturtinė žala ieškovei priteista nepagrįstai, kad teismo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka yra minimali ir kenkianti atsakovo bei vaikų ryšiui. Atsakovas nesutinka su priteistu išlaikymu, teigdamas, kad ieškovės nurodytos išlaidos yra nepagrįstos, per didelės, į jas įtraukiant ir pačios ieškovės išlaidas jos asmeninėms reikmėms, atsakovas teigia visuomet prisidėjęs prie vaikų išlaikymo, todėl ir išlaikymo įsiskolinimas, atsižvelgus į vaikų poreikius, priteistas nepagrįstai, nurodo, kad priteisti iš atsakovo jo gautas išmokas vaikams iš valstybės taip pat nebuvo teisinio pagrindo. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu santuokoje įgyto turto padalijimu, visų pirma, teigdamas, kad ginklai yra jo asmeninė nuosavybė, todėl jie negalėjo būti dalijami, nesutinka ir su dviejų įmonių akcijų padalijimu natūra, teigdamas, kad, visų pirma, toks padalijimas pakenks įmonių valdymo procesams dėl akcininkų konfliktiškų santykių, antra, atsakovas turėtų galimybes išmokėti ieškovei kompensaciją už jam atitenkančias akcijų dalis. Atsakovas nesutinka ir su kompensacijos už buto išlaidas priteisimu ieškovei, nes, pasak apelianto, jis vienas visuomet mokėjo kreditą už būstą, todėl yra didesne dalimi prisidėjęs prie buto išlaikymo nei ieškovė. Pažymėtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu sprendimu, apeliaciniu skundu bei atsilipimu į jį, pripažįsta, kad yra pagrindas iš dalies pritarti apeliacinio skundo argumentams ir toliau nuosekliai pasisakys dėl kiekvieno apeliaciniame skunde keliamo teismo sprendimo nepagrįstumo klausimo.

Dėl vieno sutuoktinio kaltės ir neturtinės žalos priteisimo

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, įrodinėdama aplinkybes, kad atsakovas, būdamas santuokoje, vartojo narkotikus, dėl ko gyvenimas santuokoje tapo neįmanomu. Atsakovas, priešingai, byloje teigė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, kuri pasireiškė tuo, kad ieškovė pradėjo vartoti stiprius vaistus, nuo kurių pasikeitė jos charakteris, ieškovei prasidėdavo haliucinacijos ir pan.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės reikalavimą ir pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, t. y. būtent dėl jo vartotų narkotinių medžiagų, dėl nesiimtų priemonių šiai problemai spręsti. Sprendimą teismas grindė byloje surinktų įrodymų visuma – vaikų duotais paaiškinimais Tarnybos specialistams bei jų apklausa teisme, byloje esančiomis fotonuotraukomis, asmeninių susirašinėjimų kopijomis.

Atsakovas su priimtu teismo sprendimu dėl šios dalies nesutinka ir teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius apie narkotikų vartojimą, atsakovas toliau palaiko savo argumentus dėl ieškovės kaltės, taip pat nurodo, kad teismas, šiuo konkrečiu atveju, galėjo nuspręsti ir dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius teisiškai reikšmingus duomenis, teismo sprendimo motyvaciją bei apeliacinio skundo argumentus, su pastaraisiais iš dalies sutinka.

Teismas spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais ir teismo vertintais įrodymais, sutinka su apelianto argumentais, kad byloje iš esmės nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų faktą apie atsakovo priklausomybę narkotikams ar konkrečių narkotikų vartojimą, įskaitant ir ieškovės nurodomą laikotarpį iki faktinio santuokos iširimo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, jis priimtas remiantis tik netiesioginiais įrodymais, t. y. vaikų paaiškinimais apie atsakovo elgesį, kad matė tėvą su lėkšte ir milteliais, fotonuotraukomis, kuriose užfiksuotos kraujuotos servetėlės, buto sienos, ieškovės susirašinėjimo su kitu asmeniu turiniu bei liudytojo teisme duotais paaiškinimais apie tokiai priklausomybei būdingus požymius, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šių įrodymų nepakanka tokiems kaltiems atsakovo veiksmams konstatuoti, kokius įrodinėja ieškovė.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Pasisakant dėl byloje esančių šalių nepilnamečių vaikų paaiškinimų, matyti, kad vyresniosios dukters išvada apie tėvo vartojamą kokainą padaryta remiantis pačios ieškovės vaikui suteikta informacija bei paaiškinimais, o vaikų paaiškinimai apie įvykius su lėkšte ir milteliais, apie tėvo mieguistumą dienos metu, keistą elgesį niekaip negali patvirtinti ieškovės įrodinėjamos aplinkybės apie atsakovo priklausomybę kokainui, net ir vertinant juos visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, kadangi iš esmės nei vienas byloje esantis įrodymas net ir netiesiogiai nepatvirtina ieškovės nurodomos aplinkybės – nuolatinio kokaino vartojimo. Be to, svarbu ir tai, kad iš vaikų duotų paaiškinimų matyti, kad jos yra lojalios mamai, palaiko ją šiame skyrybų procese, kaltina tėtį, vienų jų nurodė, kad gaila mamos ir pan., nurodė, kad pyksta ant atsakovo, nenori su juo bendrauti, todėl vienareikšmiškai remtis vaikų teiginiais, nors jie viso proceso metu ir buvo nuoseklūs, ir konstatuoti atsakovo kaltus veiksmus nėra teisinio pagrindo. Kaip teisingai pažymi apeliantas skunde, ieškovės pateiktos fotonuotraukos apie kruvinas servetėles ir sienas, automobilio salono fotonuotraukos neįrodo atsakovo narkotinių medžiagų vartojimo, jose nėra užfiksuotas atsakovas, nėra aiškios fotonuotraukų darymo aplinkybės ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės susirašinėjimas su verslo partneriu (DOK-75290), kuriuo rėmėsi teismas sprendime, vyko jau po šalių gyvenimo skyrium pradžios (2022 m. vasarą), todėl jis negali būti laikomas tinkamu ir patikimu įrodymu, sprendžiant dėl atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo. Nors teismas liudytojo kunigo K. D. pasisakymus apie priklausomybės požymius vertino atsakovo elgesio kontekste ir, kaip galima suprasti iš sprendimo motyvų, sprendė, kad byloje apibūdintas atsakovo elgesys atitinka priklausomybę turinčio asmens elgesį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad to paties liudytojo atsakovui parašytas raštas patvirtina, kad atsakovo elgesyje jis nepastebėjo priklausomybės požymių.

Sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovės kaltinimus atsakovą santuokos metu vartojus narkotikus teismas privalėjo tirti itin atidžiai ir išvadą apie įrodymų pakankamumą grįsti ne tik netiesioginiais įrodymais ir jų visuma. Ieškovės nurodytos ir deklaruojamos atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo sudarančios aplinkybės turėjo būti patvirtintos objektyviais, patikimais ir pakankamais atsakovo kaltei konstatuoti įrodymais. Dar kartą pabrėžtina, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovo priklausomybę narkotikams, konkrečiai – kokainui, kaip įrodinėjo ieškovė, byloje nėra medicininių dokumentų, kompetentingų institucijų (pvz. policijos) tyrimų išvadų ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus byloje esančius įrodymus, kuriais ieškovė įrodinėjo atsakovo kaltę dėl santuokos nutraukimo ir kurie aptarti aukščiau, įrodymų leistinumo ir sąsajumo aspektu, skundžiamo sprendimo išvada apie atsakovo kaltus veiksmus – narkotikų vartojimą, padaryta remiantis tiktai prielaidomis, nes byloje esantys ir ištirti įrodymai yra per daug nutolę sąsajumo prasme nuo teismo padarytų išvadų apie atsakovo kaltus veiksmus – narkotikų vartojimą, ir priežastinį ryšį dėl santuokos iširimo, todėl spręstina, kad, šioje konkrečioje byloje, įrodymų pakankamumo taisyklė buvo pažeista, o atsakovo kaltė dėl santuokos nutrūkimo (dėl narkotikų vartojimo) konstatuota nepagrįstai.

CK 3.61 straipsnio, reglamentuojančio abiejų sutuoktinių kaltę, 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Remdamasis šio straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Nagrinėjamoje byloje, kaip jau nurodyta, ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, tačiau atsakovas, pareiškęs priešieškinį, prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės. Tiek ieškovė, tiek atsakovas vienas kitą iš esmės kaltino pasikeitusiu elgesiu, ieškovė, kaltino atsakovą vartojant kokainą, atsakovas ieškovę – ilgą laiką vartojant psichiką veikiančius vaistus. Nors byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovė vartojo vaistus nuo nemigos, šios aplinkybės ji neneigė, jokių duomenų, kad nuo šių vaistų atsirado ieškovės elgesio pokyčių, tokių kaip haliucinacijos, paranoja ir pan., kaip teigė atsakovas, byloje nėra. Dėl to teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl santuokos nutrūkimo ieškovės kalti veiksmai – dėl psichiką veikiančių vaistų atsiradę atsakovo deklaruojami jos elgesio pokyčiai, byloje nebuvo įrodyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti, o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje, nė viena šalis neįrodė, jog priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą (CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalys).

Bylos duomenys (šalių susirašinėjimas, šalių paaiškinimai) patvirtina, kad santuokos išsaugojimas buvo svarbus abiem sutuoktiniam, abu turėjo bendrą interesą dėl šeimos gerovės, ypač dėl vaikų interesų, tačiau to padaryti nepavyko dėl abiejų sutuoktinių nesusikalbėjimo, dėl nepakankamos santuokoje iškilusių problemų sprendimo motyvacijos, dėl moralinės paramos vienas kitam stokos. Iš šalių asmeninių susirašinėjimų matyti, kad ieškovė kaltino atsakovą dėl kokaino vartojimo, o atsakovas tai neigė, prašė ieškovės supratimo, matyti, kad abu sutuoktiniai išgyveno emociškai sunkų laikotarpį. Nors bylos duomenys rodo, kad iš esmės ieškovė iniciavo atsakovo išsikraustymą iš šeimos namų, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų dėjęs pastangas sugrįžti į šeimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-127/2011). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis CK 3.61 straipsnio 2 dalimi, pripažintina, jog šalių santuoką iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamu atveju ieškovė neturtinės žalos atlyginimą siejo su jos įrodinėtais kaltais atsakovo veiksmai (narkotikų vartojimu), kurie, pasak ieškovės, lėmė santuokos iširimą. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo naikintina.

Dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė detalią atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką be nakvynių, be to, įvertinęs vaikų amžių, kad jos jau turi ir savų interesų, be to lanko pakankamai daug neformalaus ugdymo užsiėmimų, nustatė vaikų ir atsakovo bendravimą darbo dienomis vieną kartą per savaitę.

Atsakovas su šia sprendimo dalimi nesutinka, teigdamas, kad teismo sprendimu nustatytas tėvo ir vaikų bendravimas iš esmės apriboja tėvo teisę matytis su vaikais ir tuo pačiu vaikų teisę į nuolatinį bendravimą su tėvu, atsakovas praranda teisę su vaikais išvykti atostogų, mano, kad tokia nustatyta tvarka yra minimalizuojanti ir iš esmės riboja tiek tėvo teisę bei pareigą dalyvauti vaikų auklėjime, tiek vaikų teisę į nuolatinį ryšį su tėvu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, sprendimo argumentais, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, turi pagrindo iš dalies sutikti su atsakovo teiginiais, kad nustatyta bendravimo tvarka riboja tiek atsakovo, tiek vaikų teisę į visavertį bendravimą ir ryšio palaikymą.

CK 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi tokias pačias teises ir pareigas vaikui, įskaitant ir teisę bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant, jeigu teismo nenustatyta kitaip (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Pagal CK 3.170 straipsnio 3 dalį, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. CK 3.175 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir norus.

Kaip matyti iš apelianto skundo, jis iš esmės nesutinka su teismo sprendimu nenustatyti bendravimo tvarkoje nakvynių, nei savaitgaliais, nei kasmetinių atostogų metu, mano, kad bendravimas turi apimti ir savaitgalius su nakvynėmis bei ilgesnes atostogų dalis.

Pasisakant dėl šios skundžiamos sprendimo dalies teismo argumentų, matyti, kad teismas bendravimo be nakvynių tvarką nustatė sutikdamas su ieškovės ir Tarnybos pozicijomis ir įvertinęs šios konkrečios šeimos situaciją, tačiau šių savo argumentų nedetalizavo ir plačiau neargumentavo nei dėl ieškovės bei Tarnybos pozicijos, nei dėl šeimos situacijos. Ieškovė byloje prieštaravo atsakovo prašomai nustatyti bendravimo tvarkai argumentuodama atsakovo priklausomybe narkotikams, tačiau tokia aplinkybė byloje nebuvo neįrodyta. Tarnybos 2023 m. gegužės 2 d. išvadoje nurodoma, kad prašoma nustatyti atsakovo bendravimo su dukromis tvarka neprieštarautų mergaičių interesams, tačiau teismo posėdžio metu Tarnybos atstovas siūlė bendravimo tvarką be nakvynių, nes vaikai prisimena įvykius praeityje, kad jau praeityje nebuvo užtikrintas vaikų saugumas, nurodė, kad Tarnyba neapsilankė atsakovo gyvenamojoje vietoje, todėl negali įvertinti galimybių nakvynėms, tačiau tuo pačiu nurodė, kad gyvenamosios vietos įvertinimas aktualus, kai yra labai žemos pajamos, bedarbis, kas, šiuo atveju, neaktualu, be to, pažymėjo, kad pats tėvas, prašydamas bendravimo su nakvynėmis, prisiima dėl to atsakomybę.

Iš paskutinio nepilnamečių šalių dukrų nuomonių išklausymo (duomenys neskelbtini) matyti, kad bendravimas tarp atsakovo ir vaikų vyksta, mergaitės nurodo nenorinčios priverstinės bendravimo tvarkos, nes pasitaiko, kad jos turi savo planų, todėl nenori ir negali susitikti su tėčiu, dažniausiai susitikimus su tėčiu derina tarp namų darbų, papildomų užsiėmimų ir planų su draugais. Iš vaikų apklausos matyti, kad vaikai jaučia artimą santykį su tėčiu (vaikų prašyta įvertinti santykius su tėčiu balais), tačiau jaučia nuoskaudas dėl ankstesnio vaikų nurodomo atsakovo elgesio, laiko atsakovą kaltu dėl tėvų skyrybų ir dėl to užjaučia mamą, matyti, kad vaikai jaučiasi nepatogiai su tėčiu, kai šis joms „pamokslauja“, vertina jų ar kitų artimų žmonių elgesį, išvaizdą ir pan.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas negebėtų pasirūpinti dukromis, kad jo fizinė ir psichinė būklė būtų silpna ar nestabili, taip pat nėra duomenų, kad atsakovo ir dukrų emocinis ryšys būtų susilpnėjęs ar nutrūkęs ir dėl to dažnesnis jų bendravimas kenktų vaikų interesams. Atsižvelgus į geriausius vaikų interesus bei į atsakovo teisę bei pareigą maksimaliai bendrauti su vaikais, darytina išvada, kad nėra pagrindo riboti atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendro ir nepertraukiamo atostogų laiko. Priešingai, sutiktina su atsakovo argumentais, kad nustatant bendravimo tvarką atostogų metu be nakvynių, iš esmės paneigiama pati atostogų esmė, teismo vertinimu, eliminuojama galimybė atsakovui su vaikais išvykti į kelionę ar ilgesnių nei vienos dienos atostogų Lietuvoje, taip stiprinti tarpusavio ryšį, kurti bendrus prisiminimus, nors kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė su vaikais keliauja net kelis kartus per metus, tokiu būdu paneigiant ir tarp tėvų įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Kadangi šios bylos proceso metu Tarnybos atstovams nebuvo suteikta galimybė apsilankyti atsakovo gyvenamojoje vietoje ir jos įvertinti, atsakovas, tiek būdamas su vaikais savo gyvenamojoje vietoje, tiek išsiveždamas vaikus į kitą vietą, privalo užtikrinti, kad vaikams būtų suteikta saugi ir vaikų interesus atitinkanti aplinka, duomenų, kad atsakovas negalėtų tuo pasirūpinti, byloje nėra. Nors atsakovas prašė teismo nustatyti nepertraukiamą atostogų laiką eilinių atostogų metu, ką reiškia eilinės atostogos – ar tai mokslo metų mokinių atostogos, ar paties atsakovo atostogos, atsakovas nedetalizavo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, bendrų nepertraukiamų atsakovo ir vaikų atostogų nustatymas vaikų vasaros atostogų metu visiškai atitinka vaikų interesus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismo nustatyta bendravimo tvarka keistina ir nustatytina, kad tėvas turi teisę vaikų vasaros atostogų metu su dukromis L. B. ir V. B. bendrauti savaitę nepertraukiamai, saugioje ir vaikų interesus atitinkančioje aplinkoje, apie planuojamas atostogas su vaikais tėvams vienas kitą informuojant ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki atostogų pradžios.

Nors apeliantas nesutinka su teismo sprendimu nustatyti atsakovo ir vaikų bendravimą savaitgaliais be nakvynių, dėl šios dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymėtina, kad šalių nepilnametės dukterys jau yra didelės, jų rutina ir laisvalaikio praleidimo režimas yra susiformavęs, Tarnybos atstovams jos nurodė nenorinčios nakvynių pas tėvą, be to, byloje nėra duomenų, kad tiek iki ieškinio pateikimo, tiek viso proceso metu atsakovas būtų siūlęs dukroms pas jį atvykti su nakvyne, iš vaikų pasakojimų matyti, kad mergaitės apskritai nėra buvusios atsakovo gyvenamojoje vietoje. Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, prioritetą teikia ne formaliai praleidžiamo laiko lygybei savaitgaliais, švenčių dienomis ar atostogų metu, o tam, kad ši tvarka labiausiai atitiktų paties vaiko interesus bei jo asmeninę valią. Atsižvelgus į šalių nepilnamečių vaikų aiškiai ir motyvuotai išsakytą nuomonę dėl bendravimo su tėvu priverstinumo, dėl nakvynių, priešingas teismo sprendimas prieštarautų pačių vaikų prioritetinių teisių ir teisėtų interesų apsaugos principui. Kita vertus, teismo sprendimu nustačius bendravimo tvarką, ji nelaikytina ribojančia atsakovo galimybės daugiau laiko praleisti du dukromis. Iš vaikų paaiškinimų matyti, kad ieškovė skatina mergaites bendrauti su atsakovu, todėl esant tiek vaikų, tiek atsakovo norui, nenustatytos objektyvios aplinkybės, galinčios sutrukdyti jų intensyvesniam bendravimui. Tam iš esmė bendravimo tvarkoje ir yra įtvirtinta sąlyga, kad šalys turi teisę raštu susitarti ir dėl kitokio tėvo bendravimo su dukterimis laiko ir trukmės. Dėl to darytina išvada, kad geriausius šalių dukrų interesus užtikrins konkrečios bendravimo tvarkos nustatymas savaitgaliais, tačiau be nakvynių, kaip to šiuo metu pageidauja patys vaikai.

Apeliantas skunde iš esmės nesutinka su visa sprendimo dalimi dėl bendravimo tvarkos nustatymo, prašo nustatyti jo priešieškiniu reikalautą bendravimo tvarką, tačiau argumentų dėl kitų atskirų teismo nustatytų bendravimo tvarkos punktų, išskyrus nakvynių nustatymą, nepateikė, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 320 straipsniu, dėl kitų apeliaciniame skunde nekvestionuojamų bendravimo tvarkos punktų nebepasisako.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams, išlaikymo įsiskolinimo ir vaikams skirtų išmokų priteisimo

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo išlaikymą L. B. po 4 274 Eur per mėnesį, V. B. – po 4 085 Eur per mėnesį, nurodydama, kad L. B. išlaikymo išlaidos šalims gyvenant santuokoje per mėnesį sudarė 5 699 Eur, o V. B. – 5 447 Eur. Atsakovas su tokiu reikalavimu nesutiko, priešieškiniu prašė priteisti iš jo išlaikymą vaikams po 1 000 Eur kiekvienai, o proceso metu sutiko, kad laikinuoju išlaikymu mokama suma po 1 500 Eur/mėn. kiekvienai dukrai (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. nutartimi – po 1 571 Eur ) yra pakankama.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad didžioji ieškovės nurodytų išlaidų dalis yra pagrįsta, tačiau nurodė, kad, atsižvelgus į vaikų užimtumą, korepetitoriams skirtinos sumos turėtų kompensuotis iš būreliams skirtinų lėšų, taip pat vertino, kad mergaitės jau yra pakankamai brandžios, kad galėtų pačios savarankiškai nuvykti iš vieno taško į kitą, todėl sprendė, kad auklės paslaugos joms nebėra reikalingos. Galiausiai teismas sprendė, kad ieškovė įrodė ir įrodymais pagrindė, jog kiekvienos dukters poreikių tenkinimui per mėnesį yra reikalinga vidutiniškai 4 800 Eur/mėn. suma.

Apeliaciniu skundu atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismas neįvertino CK 3.192 straipsnyje įtvirtintų kriterijų visumos – vaikų realių poreikių, tėvų turtinės padėties, pajamų pobūdžio (pastovumo/nepastovumo) ir proporcingumo, taip pat nekritiškai rėmėsi ieškovės pateikta poreikių struktūra, nors reikšminga dalis „poreikių“ yra neindividualizuoti, persidengiantys, epizodiniai, nepatvirtinti sutartimis ar sąskaitomis ir turi akivaizdžių požymių, kad dalis išlaidų yra priskirta vaikams nepagrįstai, siekiant perkelti ieškovės asmeninio vartojimo ir ūkio išlaidas atsakovui.

Dėl vaiko poreikių kriterijaus kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 39; 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016, 13 punktas). Nors kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis, kuris, šioje konkrečioje byloje, akivaizdžiai netaikytinas, nes į bylą pateikti rašytiniai įrodymai bei šalių, jų nepilnamečių vaikų paaiškinimai patvirtina, kad tiek iki santuokos iširimo, tiek po šalių gyvenimo skyrium pradžios, nepilnamečių vaikų poreikiams buvo ir yra skiriamos didesnės sumos nei bet kuriam kitam, būtinųjų poreikių reikalaujančiam vaikui, t. y. šeimoje buvo nustatytas aukštesnis pragyvenimo standartas. Tačiau, nepaisant to, kad ieškovės ir atsakovo nepilnamečiams vaikams yra užtikrintas aukštesnis pragyvenimo lygis – vaikai lanko privačią mokyklą, privačius užsiėmimus, atostogauja įvairiose šalyse ir pan., dažnai lankosi kavinėse, restoranuose, aktyviai leidžia laisvalaikį, tai nepaneigia ieškovės, su kuria gyvena vaikai, pareigos pagrįsti vaikų poreikiams skiriamų išlaidų realumą (CPK 178 straipsnis).

Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl išlaidų vaikų būreliams bei korepetitoriams, nes apie papildomas veiklas bei papildomą mokymąsi tiek Tarnybos atstovėms, tiek teismui paaiškino patys vaikai, mokėjimus už juos patvirtina ir ieškovės į bylą pateikti sąskaitų išrašai. Taip pat atmestini argumentai dėl išlaidų rūbams bei avalynei, kadangi jau pirmosios instancijos teisme ieškovė paaiškino, o teismas į tai atsižvelgė, kad kas mėnesį vaikams naujų rūbų komplektų ieškovė neperka, į šią sumą įtraukti metiniai sezoninių rūbų pirkimai, tačiau apeliantas savo argumentais niekaip nepaneigė šių ieškovės nurodytų išlaidų vaikų aprangai bei avalynei, savo skaičiavimų atsakovas neteikė, todėl vertinti kitaip ieškovės patiriamas išlaidas apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo. Nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo argumentais, kad akiniai abejoms dukroms nėra reikalingi, kadangi šį poreikį atsakovui ieškovė nurodė dar 2022 m., proceso metu paaiškino, kad viena dukra akinius nešioja nuolat, kitai jie reikalingi mokykloje, o atsakovas viso proceso metu niekaip nepaneigė ir iš esmės leistinais įrodymais neįrodinėjo, kad korekciniai akiniai dukroms ar vienai iš jų nėra reikalingi.

Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje esančius ieškovės teiktus rašytinius įrodymus apie vaikų poreikiams išleidžiamas sumas, iš dalies sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad dalis išlaidų yra nepagrįstai didelės ir neracionalios, neatitinkančios nepilnamečių vaikų poreikių, be to, dalis vaikų poreikiams reikalingų išlaidų neatribota nuo pačios ieškovės išlaidų.

Įvertinus ieškovės į bylą teiktų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių išlaidų maistui, kelionėms, atostogoms, laisvalaikiui turinį, galima daryti išvadą, kad ieškovė pateikė įrodymus apie visos šeimos, t. y. ieškovės ir vaikų, išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės nėra galimybės atriboti nei kuriuos konkrečius maisto produktus, nei kuriuos patiekalus restoranuose ar kavinėse galima priskirti vaikų išlaidoms, o toks skirstymas apskritai būtų perdėtas ir pernelyg smulkmeniškas, tačiau tokiu atveju, ieškovės nurodytos ir pateiktos išlaidos turėtų būti dalinamos šeimos asmenų skaičiui. Pavyzdžiui, iš kartu su ieškiniu pridėtų įrodymų maisto išlaidoms matyti, kad 2022 m. – 2023 m. vidutiniškai vienam asmeniui teko apie 400 Eur išlaidų maistui, pagal paskutinius teiktus duomenis 2025 m. balandžio mėn. – taip pat apie 400 Eur. Be to, kai kurios ieškovės teiktos išlaidos pagal poreikių lentelę dubliuojasi, pvz. įrodinėdama kasmėnesines išlaidas maistui, ieškovė prie šių išlaidų priskiria ir išlaidas maistui (maitinimuisi) atostogaujant Nidoje, nors poreikių lentelėje maitinimas Nidoje išskiriamas atskirai. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovė teikė teismui duomenis apie kelionėms išleistas sumas pagal pavedimų kopijas skrydžių bendrovėms, skrydžių, apgyvendinimo bei įvairias ekskursijas bei pramogas paslaugas siūlančioms elektroninėms parduotuvėms, teikė sąskaitas-faktūras, iš jų taip pat nėra galimybės nustatyti, ar visos išlaidos yra skirtos išskirtinai tik šalių nepilnamečiams vaikams, ar kartu ir ieškovei, juo labiau kad dalis šių įrodymų yra neišversti į lietuvių kalbą ir teismas negali jais remtis (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Tačiau iš pateiktų įrodymų matyti, kad pavyzdžiui, 2023 m. asmeniui kelionėms išleista apie 6000 Eur, kas sudarytų apie 500 Eur mėnesiui, nors ieškiniu buvo nurodyta net 1 421 Eur bendra suma mėnesiui vienam vaikui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįstos ir 400 Eur per mėnesį išlaidos laisvalaikiui, to nepatvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, ypač atsižvelgus į tai, kad vaikai daug laiko praleidžia būreliuose, mokantis papildomai bei kelionėse.

Nors teismui yra suprantama, kad visų nurodytų išlaidų dėl jų pobūdžio faktiškai išsamiai pagrįsti nėra įmanoma ir tokia įrodinėjimo pareigos apimtis itin apsunkintų bylos šalių, prašančių išlaikymo vaikams priteisimo, įrodinėjimo naštą, tokiu atveju yra svarbus nurodytų išlaidų racionalumas, proporcingai vertinamas su tėvų finansinėmis galimybėmis jas patenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pačios ieškovės nurodytas gaunamas pajamas (apie 4 000 Eur / mėn.) ir nurodytas išlaidas vaikų išlaikymui, jos nelaikytinos proporcingomis pačios ieškovės turtinei padėčiai, ypač įvertinus tai, kad, pačios ieškovės teigimu, nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios iki ieškinio pateikimo ji didžiąja dalimi prisidėjo prie vaikų išlaikymo. Atsižvelgus į aptartą, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos maistui, kelionėms bei laisvalaikiui pagal ieškovės nurodytą poreikių lentelę turi būti sumažintos, atitinkamai sprendžiant, kad tokio amžiaus (12 m. ir 15 m.) vaikų maisto išlaidoms turėtų užtekti 500 Eur, laisvalaikiui 300 Eur, o atostogoms 800 Eur per mėnesį sumos, kas reiškia, jog kiekvienos iš nepilnamečių dukrų išlaikymui šalys turi skirti 4 000 Eur, arba po 2 000 Eur kiekvienas atskirai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, apeliaciniu skundu prašydamas tenkinti jo priešieškinį ir nustatyti, kad nepilnamečiams vaikams pakanka 2 000 Eur per mėn. (po 1 000 Eur iš kiekvieno iš tėvų) jų poreikiams patenkinti, jokių pagrįstų išlaidų skaičiavimų neteikė, o tokį apelianto reikalavimo pagrįstumą paneigia prieš tai nustatytos aplinkybės dėl vaikams reikalingų didesnių išlaidų.

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jo turtinė padėtis leidžia teikti tik 1 000 Eur per mėnesį išlaikymą kiekvienam vaikui. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nutraukė darbo santykius, tačiau nepateikė teismui įrodymų, kad tokį jo finansinės padėties pasikeitimą lėmė nuo atsakovo nepriklausančios aplinkybės, taip pat į tai, kad atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas, turintis įvairios darbinės patirties ir iš esmės neįrodinėjo, kad jis neturi objektyvių galimybių susirasti gerai apmokamą darbą, spęstina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kad jis yra pajėgus teikti vaikams jiems reikalingo dydžio išlaikymą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo tenkinamas iš dalies ir iš atsakovo priteisiamas 2 000 Eur išlaikymas kiekvienam vaikui per mėnesį.

Skųsdamas sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, atsakovas nurodo, kad jis nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios teikė išlaikymą vaikams tiek mokėdamas už jų mokslą privačioje mokykloje, tiek pervesdamas lėšas ieškovei, todėl, jo manymu, išlaikymo įsiskolinimo nėra. Pasak apelianto, įsiskolinimo išvada tiesiogiai priklausoma nuo vaikų poreikių ir periodinio išlaikymo dydžio, kuris apeliaciniame skunde ginčijamas kaip neprotingai išpūstas, tačiau, apelianto manymu, tai nebuvo įvertinta. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus bei šiuos apeliacinio skundo argumentus, su jais iš dalies sutinka.

Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tokiu atveju teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo skola, kaip ir išlaikymas, nustatoma remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo skolos priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas priteisti išlaikymo skolą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2025 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, teismas, spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, realiai vaikų poreikiams reikalingų išlaidų įsiskolinimo skaičiavimo metu (2022 m. kovo mėn. – 2023 m. kovo mėn.) neanalizavo ir preziumavo, kad visos ieškovės nurodomos patirtos išlaidos (75 213 Eur) yra pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Visgi, kaip anksčiau konstatuota, ne visos ieškovės teiktos išlaidos priskirtinos vaikų poreikiams, šių išlaidų iš esmės neįmanoma atskirti ir jos vertintinos kaip visos šeimos, t. y. ieškovės ir dviejų nepilnamečių vaikų, išlaidos, todėl spręsti, kad ieškovė įrodė vaikų poreikiams per ginčo laikotarpį (12 mėn.) išleistų 75 213 Eur pagrįstumą, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad ginčo laikotarpiu vaikai buvo tik 8 m. ir 11 m. amžiaus, kas reiškia, kad jų poreikiai objektyviai buvo mažesni nei šiuo metu, spręstina, kad nuo atsakovo išėjimo iš šeimos namų iki ieškinio pateikimo kiekvieno iš vaikų poreikiams tenkinti pakako 3 000 Eur sumos, arba po 1 500 Eur kiekvienam vaikui iš kiekvieno iš tėvų, t. y. tiek, kiek ieškinio pateikimo metu buvo priteista įsiteisėjusia nutartimi dėl laikino išlaikymo. Atsižvelgus į tai, kad vaikų poreikiams per 12 mėn. turėjo būti išleista 72 000 Eur suma, į šią sumą įskaičiuojant ir atsakovo vaikų išlaikymui išleistus 25 230 Eur, kiekvienas iš tėvų prie vaikų išlaikymo turėjo prisidėti 36 000 Eur suma, o tai sudaro 10 770 Eur atsakovo išlaikymo įsiskolinimą, nes tokia suma atsakovas prie vaikų išlaikymo prisidėjo mažiau nei ieškovė.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir dėl šios sprendimo dalies apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo ieškovei 10 770 Eur išlaikymo įsiskolinimą.

Apeliantas taip pat nesutinka su sprendimo dalimi, kuria iš jo priteista 7 161 Eur „vaiko pinigų“, už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 20 d. iki 2025 m. gegužės mėn., argumentuodamas tuo, kad ji priimta neteisingai kvalifikavus teisinius santykius, nesant materialiosios teisės pagrindo priteisti šias lėšas vieno iš tėvų naudai, ir neįvertinus, kad ginčas dėl išmokos vaikui mokėjimo adresato bei galimo permokos grąžinimo pirmiausia yra socialinės paramos administravimo (valstybės – gavėjo) santykių dalykas, o ne civilinė tarpusavio tėvų atsiskaitymo prievolė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui teko pareiga įrodyti, kad gautas iš valstybės lėšas jis panaudojo išimtinai dukterų poreikių tenkinimui, tačiau viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jis minėtus pinigus panaudojo pagal paskirtį, t. y. būtent šalių dukterų poreikių tenkinimui, todėl konstatavo, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo, kad jis grąžintų jam išmokėtus „vaiko pinigus“.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymu vaikui teikiamos išmokos paskirties, yra nurodęs, kad ši išmoka skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint – užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius. Toks nurodytų Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo nuostatų ir atitinkamai pačios išmokos paskirties aiškinimas atitinka šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – finansinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, teikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 53 punktas). Taigi, pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą mokama išmoka nėra skirta vaiko tėvų ar vieno iš jų poreikiams tenkinti, tėvams, kurių finansinė padėtis leidžia teikti vaikui jo poreikius atitinkantį išlaikymą, kaip šiuo konkrečiu atveju, tai yra pinigai vaikui, jo papildomiems poreikiams, kurių neprivalo tenkinti tėvai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks vaikui teikiamos išmokos paskirties aiškinimas nelemia išvados, kad ši išmoka visais atvejais turi būti pervedama tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nes pareiga tenkinti vaiko poreikius pagal įstatymą tenka ne tik kartu su vaiku, bet ir skyrium gyvenančiam tėvui (motinai), todėl kiekvienas iš jų, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti nurodytos išmokos valdytojas uzufrukto teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje konkrečioje byloje atsakovas neįrodė, jog visas gautas valstybės išmokas, valdomas uzufrukto teise, panaudojo išskirtinai atskirai nuo atsakovo gyvenančių nepilnamečių vaikų papildomiems poreikiams tenkinti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas gautus pinigus išleisdavo vaikų reikmėms, t. y. susitinkant su vaikais lankėsi kavinėse, pramogavo ir už visa tai apmokėjo, įrodymų, kad tam buvo panaudotos valstybės teikiamos išmokos vaikams jis nepateikė. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas papildomiems vaikų poreikiams – telefonui ir gitarai, yra išleidęs 1616,04 Eur, šie pinigai išleisti nepilnamečio vaiko L. B. papildomų poreikių tenkinimui, ieškovė byloje šių aplinkybių neneigė.

Apeliantas teigia, kad sprendime nėra nurodyta, kuo remiantis išmoka, skirta vaikui, tampa ieškovės asmeniniu reikalavimu atsakovui, ir kodėl tokia suma priteisiama kaip piniginė prievolė tarp tėvų. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies ir pažymi, kad, kaip jau minėta anksčiau, valstybės mokama išmoka vaikui vieno iš tėvų yra valdoma uzufrukto teise, todėl esant uzufrukto teisės pažeidimui ir nustačius, kad „vaiko pinigai“ nebuvo panaudoti vaiko poreikių tenkinimui, šie pinigai turi būti priteisiami vaikui, jų tvarkytoju uzufrukto teise skiriant tą iš tėvų, su kuriuo liko gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Tačiau šios konkrečios bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė pareigą tenkinti vaikų papildomus poreikius įvykdė už atsakovą (CK 6.50 straipsnis), tiek iki ieškinio pateikimo, tiek viso bylos proceso metu ieškovė tenkino vaikų papildomus poreikius – pirko įvairius daiktus, vežėsi vaikus į keliones (aplankyti muziejai, pramogų parkai ir pan.), taip pat lankėsi kavinėse ir restoranuose ir t. t. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsakovo gautą „vaiko pinigų“ sumą priteisė iš atsakovo ieškovei kaip skolą, tačiau neįvertino, kad atsakovas rašytiniais įrodymais pagrindė turėjęs 1 616,04 Eur papildomų išlaidų vaikams, todėl ši sprendimo dalis keistina, sumažinant iš atsakovo ieškovei priteistiną sumą iki 5 544,96 Eur.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir kompensacijų priteisimo

Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, dėl kompensacijų už bendro turto išlaikymą priteisimo.

Apeliantas nurodo, kad spręsdamas dėl ginklų, teismas privalėjo pirmiausia atriboti bendrą ir asmeninį turtą, bet to nepadarė, nors atsakovas nuosekliai tvirtino, kad ginklai įgyti iš asmeninių lėšų (galbūt, motinos dovanotų). Be to, apeliantas teigia, kad ginklai yra individualiai valdomi daiktai, susiję su asmens leidimų / atsakomybės režimu, todėl jų prilyginimas tipiniam „šeimos turtui“ be aiškios teisinės ir faktinės analizės neatitinka teisingo CK 3.88–3.90 normų taikymo logikos.

Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgus į tai, jog ginklai įgyti santuokos metu, o įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas ginklus būtų įgijęs iš asmeninių lėšų, byloje nėra, nepaneigta prezumpcija, kad ginklai įgyti iš bendrų sutuoktinių lėšų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, skunde nurodydamas tik deklaratyvius teiginius apie tariamai ginklams pirkti gautas lėšas, kaip pats nurodo, galbūt, dovanotas motinos, niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, savo teiginių apie dovanotas lėšas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos neįrodė ir net neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Apelianto teiginys, kad ginklai, nepaisant to, jog jie įgyti santuokoje ir iš bendrų sutuoktinių lėšų, negali būti laikomi „šeimos turtu“ ir dėl to laikytini asmeniniu atsakovo turtu, prieštarauja CK 3.88 straipsnyje įtvirtintai bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijai, tiek CK 3.89 straipsnyje įtvirtintam asmeninio turto apibrėžimui. Be to, kasacinio teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad individualiai vieno sutuoktinio naudojami šaunamieji ginklai nelaikytini asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe vien dėl jų naudojimo individualaus pobūdžio, nes toks turtas neatitinka CK 3.89 straipsnyje įtvirtintų asmeninio naudojimo daiktų išimties paskirties ir negali būti tapatinamas su daiktais, skirtais išimtinai vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Dėl to, teismo sprendimo dalis, kuria šaunamieji ginklai įtraukti į bendro sutuoktinių dalintino turto balansą yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas nesutinka ir su UAB „Open Agency“ ir UAB „Pliusai“ akcijų padalijimu šalims natūra dėl šalių konfliktinių santykių ir dėl galimo įmonių valdymo destabilizavimo, dėl galimo šalių ginčo perkėlimo tarp visų akcininkų ir pan. Apeliantas nurodo ir tokius argumentus, kad natūrinis padalijimas sukuria realią riziką, kad vienas iš buvusių sutuoktinių, naudodamasis akcininko teisėmis, inicijuos korporatyvinius ginčus, kurie darys tiesioginę įtaką bendrovės veiklai ir, kad trečiuosius akcininkus įtrauks į buvusių sutuoktinių konfliktą (koalicijų sudarymas, pozicijų „pirkimas“, spaudimas, lojalumo klausimai, informacijos nutekėjimo ir reputacinė rizika), kad konfliktas taps nuolatiniu įtampos šaltiniu bendrovės valdyme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos atsakovo argumentus įrodinėjimo pareigos kontekste, pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, kad tokia neigiama įvykių eiga yra tik paties atsakovo niekuo nepagrįsta versija, ji yra deklaratyvi, paremta prielaidomis ir spekuliatyvi, modeliuojant teorines situacijas „kaip būtų, jeigu būtų“, nors į bylą pats atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie galimas realias grėsmes ir rizikas įmonių valdymui ir veiklos stabilumui (CPK 178 straipsnis).

Nors apeliantas teigia, kad teismas taip pat neįvertino, jog UAB „Pliusai“ akcijų paketas, suteikiantis 50 proc. balsų, yra struktūriškai ypatingas: toks paketas leidžia daryti esminę įtaką sprendimų priėmimui ir bendrovės strategijai, UAB „Pliusai“ teismui pateiktų įstatų 13 punktas, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnis, reglamentuojantys visuotinio akcininkų susirinkimo kompetenciją, sprendimų priėmimą ir pan., šiuos atsakovo teiginius paneigia, nes tik didesnė nei ½ akcininkų balsų dauguma leidžia daryti esminę įtaką sprendimų priėmimui. Be to, pagal UAB „Pliusai“ įstatų 12.4 punktą, įmonei vadovauja vadovas, būtent jis, o ne įmonės akcininkai organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, todėl spręsti apie galimas rizikas įmonės valdymo ir veiklos stabilumui, nesant byloje jokių tai pagrindžiančių objektyvių duomenų, nėra pagrindo.

Atsakovas nurodo, kad teismas nevertino ir nesprendė alternatyvaus akcijų padalijimo būdo – priteisti ginčo akcijas vienam sutuoktiniui, kitam priteisiant kompensaciją pagal nustatytą vertę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiam atsakovo reikalavimui išspręsti, jį atmetant, yra skirti 269 – 275 skundžiamo sprendimo punktai, todėl atsakovo argumentai, kad teismas nesprendė dėl akcijų padalijimo natūra vienam iš sutuoktinių, kitam priteisiant kompensaciją, laikytini visiškai nepagrįstais. Be kita ko, teisėjų kolegija laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą šalių turimas akcijas dalinti sutuoktiniams pusiau, atmetant atsakovo alternatyvų reikalavimą dėl kompensacijos už akcijas ieškovei priteisimą, kadangi apeliantas byloje neįrodė, jog būtų pajėgus išmokėti ieškovei 996 015 Eur kompensaciją už jam tenkančias akcijas, kad tenkinant reikalavimą dėl kompensacijos sumokėjimo būtų išlaikyta abiejų sutuoktinių interesų pusiausvyra. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo turimo nekilnojamojo turto vertė galėtų padengti tik nedidelę dalį kompensacijos sumos, o atsakovo esama finansinė padėtis, bylos procese nutraukus darbo santykius, niekaip nepatvirtina atsakovo deklaruojamų finansinių galimybių. Apeliantui teigiant, kad teismas turėjo įpareigoti abi šalis pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti kiek viena ir kita šalis finansiškai pajėgi sumokėti kompensaciją ir tuomet spręsti, kuris iš sutuoktinių turi palankesnes ir realesnes finansines galimybes išmokėti kompensaciją, atkreiptinas dėmesys, kad tokia pareiga – įrodyti aplinkybes (pateikiant teismui visus įrodymus), kuriomis atsakovas grindė priešieškinio reikalavimą dėl galimybės išmokėti kompensaciją ieškovei, teko būtent atsakovui (CPK 178 straipsnis). Be to, CK 3.127 straipsnio 3 dalies konstrukcija aiškiai įtvirtina pirmenybę dalų bendrą turtą dalinti po lygiai natūra abiems sutuoktiniams, o tik nesant galimybės turtą padalyti po lygiai, taikomas kompensavimo mechanizmas. Nagrinėjamu atvejui, apeliantui neįrodžius santuokoje įgytų įmonių akcijų nedalumo, spręsti dėl kitokio padalijimo ir kompensacijos priteisimo nėra pagrindo.

Nesutiktina ir su apelianto skundo dalimi, kurioje jis nesutinka su kompensacijos už kriptovaliutoms išleistas lėšas priteisimu ieškovei. Apeliantas teigia, kad sąžiningai pats bandė gauti informaciją apie kriptovaliutų įmonių paskyras, tačiau jam to nepavyko padaryti. Mano, kad atsakovui negali būti nepagrįstai perkeliama neįmanoma pareiga pateikti duomenis, kurių jis objektyviai negauna, o teismo bandymas išreikalauti taip pat liko be rezultato.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad negalint nustatyti realios dabartinės atsakovo įgytų kriptovaliutų sudėties ir vertės, nėra jokios galimybės jų padalinti natūra, nusprendė taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją (teismas preziumuoja šaliai, nepateikusiai reikalaujamų įrodymų, maksimaliai nenaudingas aplinkybes) ir ieškovei priteisė kompensaciją. Be to, teismas pažymėjo, kad netgi vertinant, jog atsakovo iškelta versija apie pamirštus prisijungimus yra tikra, toks atsakovo elgesys laikytinas itin neatsakingu šeimos poreikių tenkinimo aspektu, todėl tokiu būdu praradus prieigą prie kriptovaliutų piniginės, tai laikytina bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimu ir atitinkamai ieškovei turi būti priteista kompensacija už bendrąja jungtine nuosavybe priklausančių lėšų sumažinimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo keliama versija dėl pamirštų prisijungimų prie kriptovaliutų piniginių, galimybės patikrinti turimų kriptovaliutų vertę nebuvimo, įvertinus atsakovo iki santuokos faktinio iširimo kriptovaliutų įsigijimui išleistas pinigų sumas (66 983,17 Eur), nėra įtikima, o atsakovo teiginiai apie jo užmirštus prisijungimus nėra suderinami su bonus pater familias (apdairaus, rūpestingo ir protingo žmogaus standartas) principu, kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą. Svarbu ir tai, kad byloje nebuvo įrodinėjama, jog atsakovo investuotos lėšos kriptovaliutoms buvo grąžintos į šeimos biudžetą, todėl tokia atsakovo investicija, nesant galimybės nustatyti jos dabartinės vertės, laikytina bendro sutuoktinių turto sumažinimu. Ta aplinkybė, kad atsakovas pamiršo prisijungimus ir negali teismui pateikti jokių įrodymų apie įsigytas kriptovaliutas, jų vertę, sandorius ir pan., nelaikytina nuo atsakovo valios objektyviai nepriklausančia aplinkybe, dėl ko contra spoliatorem prezumpcijos taikymas, kaip ir 33 491,59 Eur, kompensacijos priteisimas, byloje buvo pagrįstas ir teisėtas.

Apeliantas skundžia ir teismo sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovei priteistos 2 995 Eur išlaidos už buto ir kredito mokėjimus. Apeliantas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui, teigdamas, kad jis nuo 2022 m. kovo nebegyvena bute, o kreditą už būstą visada mokėjo atsakovas ir niekada nereikalavo jokios kompensacijos iš ieškovės už jos nuosavybės teise valdomos dalies apmokėjimą. Apelianto manymu, susidaro nepagrįsta situacija, kai atsakovas iš esmės būtų traktuojamas kaip neprisidėjęs prie bendro turto išlaikymo, nors jo mokėjimai kredito dengimui sudarė net didesnę sumą nei pati teismo nustatyta ieškovės patirtų išlaidų suma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra paneigti pirmosios instancijos teismo motyvai, kad šalims asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto ir, remiantis, CK 4.76 straipsniu, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ji neprašė priteisti iš atsakovo dalies jos sumokėtų komunalinių išlaidų, patirtų jai vienai su vaikais gyvenant bute, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo išlaidas, kurias sudarė sumos, sumokėtos už bendro turto išlaikymą (sutvarkymą, remontą), išsaugojimą, bendri mokesčiai ir rinkliavos turto administratoriui. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaip turto bendrasavininkui, atsakovui teko pareiga prisidėti proporcingai jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiai daliai prie buto išlaikymo, išsaugojimo, mokesčių, rinkliavų bei kitų įmokų CK 4.76 straipsnio pagrindu.

Nors atsakovas laiko neteisinga, kad jis turi atlyginti dalį ieškovės už jį sumokėtų kredito įmokų, nes, pasak atsakovo, iš esmės jis vienas visada mokėjo būsto kreditą ir jokių kompensacijų iš ieškovės neprašė, atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienam asmeniui įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad ieškovė įvykdė prievolę už solidarų skolininką – atsakovą. Solidariosios prievolės esmė, solidariųjų skolininkų tarpusavio teisės ir pareigos aiškiai nurodytos skundžiamo teismo sprendimo 298 punkte ir atsakovas šių teismo sprendimo motyvų apeliaciniu skundu nepaneigė. Ta aplinkybė, kad atsakovas ieškovei, kaip solidariajai skolininkei, iki šiol nereiškė pretenzijų ir reikalavimų dėl sumokėtos dalies kredito įmokų grąžinimo, nereiškia, kad pagal įstatymą tokio reikalavimo negalėjo pareikšti ieškovė atsakovui.

Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodytina, konstatuotina, kad šioje dalyje (dėl turto padalijimo ir kompensacijų priteisimo) nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo argumentų pagrindu, todėl jis atmetamas, o skundžiamas sprendimas dėl šios dalies paliekamas nepakeistas.

Dėl procesinės bylos baigties

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs šalių santuokos nutraukimo ir su tuo susijusius klausimus, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir nepagrįstai sprendė, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, netinkamai vertino įrodymus, patvirtinančius šalių nepilnamečių vaikų poreikių apimtis bei išlaikymo įsiskolinimo sumą, valstybės atsakovui išmokėtų išmokų vaikams panaudojimą, o netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymą, nepagrįstai apribojo vaikų ir atsakovo teisę nepertraukiamai bendrauti atostogų laikotarpiu.

Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o minėtos skundžiamo sprendimo dalys keičiamos, iš naujo išdėstant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Nors šioje byloje šalys neskundžia pirmosios instancijos teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kuriuo konstatuota, kad šioje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsakovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė šioje byloje patyrė 1 591 Eur bylinėjimosi išlaidas žyminiam mokesčiui bei 15 679,20 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, iš viso – 17 270,20 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atsakovas byloje turėjo 313 Eur žyminio mokesčio išlaidų bei 15 064,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas, iš viso – 15 377,50 Eur. Sprendime taip pat nurodyta, kad šios šalių išlaidos iš esmės neviršija rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, šalys šios teismo išvados neginčija.

Spręstina, kad pakeitus teismo sprendimą, pasikeitė šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija. Pagal pakeistą sprendimą, 100 procentų lieka patenkinti ieškovės reikalavimai dėl gyvenimo skyriumi pradžios momento, ginklų padalijimo, kompensacijos už buto išlaikymą ir kredito įmokas; reikalavimas dėl bendravimo tvarkos nustatymo tenkintas apie 40 proc.; reikalavimas dėl išlaikymo L. B. tenkintas 47 proc.; dėl išlaikymo V. B. – 49 proc.; dėl išlaikymo įsiskolinimo – 18 proc.; dėl „vaiko pinigų“ priteisimo – 77 proc.; reikalavimas dėl UAB „Pliusai“ akcijų padalijimo tenkintas 67 proc.; dėl UAB „Open Agency“ – 67 proc.; dėl kompensacijos už kriptovaliutų įsigijimą – 95 proc.; tačiau atmesti reikalavimai dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl uzufrukto nustatymo ir lėšų už ugdymą priteisimo. Darytina išvada, kad ieškovės patenkintų reikalavimų dalis yra apie 51 procentą (iš 15 reikalavimų vidutiniškai patenkinta 7,6). Atsižvelgus į tai, ieškovei iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 8 807,80 Eur.

Ieškovės reikalavimus patenkinus 51 proc., atsakovui tektų 49 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau atsakovas byloje reiškė priešieškinį, pagal kurį buvo patenkinta tik dalis atsakovo reikalavimų – apie 27 proc., todėl iš viso šioje byloje pirmosios instancijos teisme patenkinta 38 proc. atsakovo atsikirtimų ir reikalavimų, kas reiškia, jog iš ieškovės atsakovui priteistinos 5 843,45 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme.

Atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 2 964,35 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi už reikalavimus dėl periodinio išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ieškovė pagal įstatymą yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas), šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už reikalavimą dėl išlaikymo abiem dukterims priteisimo mokėtinas 945 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o už tenkintą reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo dalį – 242 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), viso iš atsakovo valstybės naudai priteistina 1 187 Eur žyminio mokesčio.

Byloje valstybės patirtos 38,36 Eur pašto išlaidos paskirstytinos pagal tenkintus ir atmestus ieškinio reikalavimus, todėl iš ieškovės priteistinos 19,57 Eur, o iš atsakovo 18,79 Eur valstybės patirtos išlaidos procesinių dokumentų siuntimui.

Apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė įrodymus, kad turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas – 6 050 Eur už apeliacinį skundą bei 1988 Eur už sumokėtą žyminį mokestį byloje, viso 8 038 Eur. Atsakovo išlaidos advokato pagalbai neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) numatyto maksimalaus dydžio (2026 m. sausio 28 d. – 6069 Eur).

Laikytina, kad atsakovo reikalavimas dėl kaltės patenkintas tik iš dalies (50 proc.), reikalavimas dėl neturtinės žalos – 100 proc., reikalavimai dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo ir dėl „vaiko pinigų“ – taip pat iš dalies (bendrai apie 36 proc.), reikalavimas dėl bendravimo tvarkos – 50 proc., o visi reikalavimai dėl turto padalijimo ir kompensacijų priteisimo (viso 3 reikalavimai) atmesti. Išvedus proporciją, matyti, kad apeliacinės instancijos teisme buvo patenkinti 34 procentai apeliacinio skundo reikalavimų. Dėl to iš ieškovės atsakovui priteistinos 2732,92 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Nors ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, iki bylos išnagrinėjimo apeliaciniam teismui nepateikė rašytinių apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„patikslintą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti ieškovės A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ieškovei A. S.-B. asmens kodas (duomenys neskelbtini) palikti iki santuokos turėtą pavardę „S“, atsakovui D. B.. asmens kodas (duomenys neskelbtini) – pavardę „B.“.

Nustatyti, kad santuokos nutraukimas ieškovės A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo (duomenys neskelbtini), t. y. nuo tada, kai šalys faktiškai pradėjo gyventi skyriumi.

Nustatyti nepilnamečių vaikų L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su motina ieškove A. S.-B.

Nustatyti atsakovo D. B. bendravimo su nepilnametėmis dukromis L. B. ir V. B. tvarką, pagal kurią:

Tėvas bendrauja su nepilnametėmis dukromis L. B. ir V. B. kiekvieną savaitę antradienį nuo 17:00 val. iki 20:00 val., vaikus paimdamas iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą;

Tėvas bendrauja su dukromis L. B. ir V. B. lyginiais metų šeštadieniais, nuo 10:00 val. iki 21:00 val., vaikus paimdamas iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą;

Tėvas turi teisę vaikų vasaros atostogų metu su dukromis L. B. ir V. B. bendrauti savaitę nepertraukiamai, saugioje ir vaikų interesus atitinkančioje aplinkoje; apie planuojamas atostogas su vaikais tėvai informuoja vienas kitą ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki atostogų pradžios;

Švenčių metu tėvai su vaikais L. B. ir V. B. bendrauja tokia tvarka:

poriniais metais Šv. Kalėdų, Šv. Velykų pirmąsias dienas ir Naujųjų Metų išvakarių dieną (gruodžio 31 d.) su vaikais L. B. ir V. B. švenčia motina, o antrąją šių švenčių dieną nuo 9:30 iki 21:00 val. – tėvas, vaikus paimdamas iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą;

neporiniais metais Šv. Kalėdų, Šv. Velykų pirmąsias dienas ir Naujųjų Metų išvakarių dieną (gruodžio 31 d.) su vaikais L. B. ir V. B. švenčia tėvas, vaikus paimdamas iš jų gyvenamosios vietos 9:30 val. ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą iki 21:00 val., o antrąją šių švenčių dieną su dukromis švenčia motina;

pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną, nuo 9:30 iki 18:00 val. su dukromis L. B. ir V. B. švenčia tėvas, dukras paimdamas iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą;

pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną, su dukromis L. B. ir V. B. švenčia motina;

Tėvas turi teisę švęsti dukters L. B. neporinius gimtadienius tą pačią dieną, dukrą paimdamas iš jos gyvenamosios vietos 9:30 val. ir grąžindamas ją tą pačią dieną 19:00 val. į vaiko gyvenamąją vietą, jeigu gimtadienis yra nedarbo dieną. Jeigu gimtadienis yra darbo dieną, tėvas turi teisę švęsti dukters neporinį gimtadienį tik laisvu nuo ugdymo užsiėmimų metu, konkretų dukters paėmimo ir grąžinimo laiką suderinęs su motina;

Tėvas turi teisę švęsti dukters V. B. neporinius gimtadienius tą pačią dieną, dukrą paimdamas iš jo gyvenamosios vietos 9:30 val. ir grąžindamas ją tą pačią dieną 19:00 val. į vaiko gyvenamąją vietą, jeigu gimtadienis yra nedarbo dieną. Jeigu gimtadienis yra darbo dieną, atsakovas turi teisę švęsti dukters neporinį gimtadienį tik laisvu nuo ugdymo užsiėmimų metu, konkretų dukters paėmimo ir grąžinimo laiką suderinęs su motina;

Šalys įsipareigoja nesudaryti kliūčių viena kitai pasveikinti vaikus kiekvienais metais, kuriais jie neturi pirmenybės švęsti jo gimimo dieną;

Šalys turi teisę raštu (elektroniniu paštu, SMS žinutėmis, socialinių tinklų bendravimui skirtomis programėlėmis) susitarti ir dėl kitokio tėvo bendravimo su dukterimis laiko ir trukmės.

Motina privalo informuoti tėvą apie vaikų gyvenamosios vietos pasikeitimą nuo tokios aplinkybės atsiradimo;

Tėvas bendravimo su vaikais metu privalo užtikrinti vaikų telefoninį ir nuotolinio bendravimo (Messenger, Viber ir pan.) ryšį su motina;

Jei tėvo bendravimo su vaikais metu vaikai suserga, susižeidžia ar pan., tėvas įsipareigoja nedelsiant informuoti apie tai motiną, pateikdamas motinai visą informaciją apie tai. Vaikai ligos / susižeidimo atveju gydomi motinos namuose, t. y. vaikų gyvenamojoje vietoje.

Priteisti iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnametei dukrai L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 2 000 Eur (du tūkstančius eurų), sumokant įmokas iki kiekvieno einamojo mėnesio 5 dienos į ieškovės A. S.-B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio teismui padavimo dienos ((duomenys neskelbtini)) iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnametei dukrai V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 2 000 Eur (du tūkstančius eurų), sumokant įmokas iki kiekvieno einamojo mėnesio 5 dienos į ieškovės A. S.-B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo ieškinio teismui padavimo dienos ((duomenys neskelbtini)) iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

2023 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, pakeista Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1422-614/2023 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. nutartimi, byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis iš atsakovo buvo priteistas laikinas išlaikymas, panaikinti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ir teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo leisti vykdyti skubiai.

Vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skirti ieškovę A. S.-B.

Priteisti iš atsakovo D. B. ieškovės A. S.-B. naudai 10 770 Eur (dešimt tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt eurų) nepilnamečių vaikų L. B. ir V. B. išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 20 d. iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos (2023 m. kovo 31 d.).

Priteisti iš atsakovo D. B. ieškovės A. S.-B. naudai, 5 544,96 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 96 ct) atsakovui valstybės sumokėtų vaikams skirtų išmokų.

Nutraukus santuoką ieškovei A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti:

250 vnt. UAB „Pliusai“ (juridinio asmens kodas 304314193) paprastųjų vardinių akcijų;

10 vnt. UAB „Kulinarijos studija“ (kodas 302492279) paprastųjų vardinių akcijų.

Nutraukus santuoką atsakovui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti:

250 vnt. UAB „Pliusai“ (kodas 304314193) paprastųjų vardinių akcijų;

38 vnt. UAB „Open Agency“ (juridinio asmens kodas 302414298) paprastųjų vardinių akcijų;

10 vnt. UAB „Kulinarijos studija“ (kodas 302492279) paprastųjų vardinių akcijų;

graižtvinį šautuvą SAUGUMO TARNYBA AR15 VYTIS Mk01, ginklo Nr. (duomenys neskelbtini), ginklų registro kodas (duomenys neskelbtini), kalibras 5,56x45, kategorija B, gamybos metai 2018, įsigytas parduotuvėje 2018 m. sausio 31 d.;

pistoletą Glock 17, ginklo Nr. (duomenys neskelbtini) ginklų registro kodas (duomenys neskelbtini), kalibras 9x19, kategorija B, gamybos metai nežinomi, įsigytas Lietuvos Respublikos ginklų fonde prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. liepos 24 d.

Priteisti iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 166,88 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt šešis Eur 88 ct) už jam tenkančią didesnę turto dalį.

Priteisti iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 33 491,59 Eur (trisdešimt trijų tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt vieno euro 59 ct) kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą.

Priteisti iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 964,35 Eur (du tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1 187 Eur (vieną tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio ir 18,79 Eur (aštuoniolika eurų 79 ct) pašto išlaidų, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 2222, mokėjimo kvitą pateikiant teismui.

Priteisti iš ieškovės A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 19,57 Eur (devyniolika eurų 57 ct) pašto išlaidų, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 2222, mokėjimo kvitą pateikiant teismui.

Išsiųsti įsiteisėjusio sprendimo kopiją Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui, VĮ Registrų centrui, Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos“.

Priteisti iš ieškovės A. S.-B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2732,92 Eur (du tūkstančius septynis šimtus trisdešimt du eurus 92 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.