Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-270-450/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-02
Bylos Nr.: e2A-270-450/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00125-2024-1
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: Danijos Karalystės bankrutuojančios bendrovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“, SKARE BEEF PRODUCTION APS
Atsakovas: "Luminor Lizingas", " Biovela-Utenos mėsa"

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-270-450/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00125-2024-1 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 2 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Danijos Karalystės bankrutuojančios bendrovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Danijos Karalystės bankrutuojančios bendrovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Danijos Karalystės bankrutuojanti bendrovė „SKARE BEEF PRODUCTION APS“ (toliau – ir ieškovė, Skare) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Luminor Lizingas“ (toliau – ir atsakovė I, Luminor) 274 171,64 Eur žalos atlyginimą arba iš atsakovės UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ (toliau – ir atsakovė II, Biovela; kartu su atsakove I – ir atsakovės) 274 171,64 Eur žalos atlyginimą, taip pat 11,75 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad yra bankrutuojanti Danijos Karalystėje registruota bendrovė, priklausanti įmonių grupei, kurios pagrindinė veikla – mėsos ir mėsos produktų didmeninė prekyba. Iki bankroto procedūrų tarp jos ir atsakovės II susiklosčiusių santykių pagrindu atsakovė II (pardavėja) kreditan tiekdavo jai mėsos produktus, o ieškovė už juos reguliariai atsiskaitydavo pagal atsakovės II išrašomas sąskaitas faktūras. Šiose sąskaitose faktūrose atsakovė I buvo nurodyta kaip atsakovės II teisių perėmėja pagal tarp atsakovių susiklosčiusius faktoringo santykius. Atitinkamai ieškovė pagal išrašytas sąskaitas faktūras atsiskaitydavo tiesiogiai su atsakove I.

2023 m. vasario 6 d. ieškovei iškelta bankroto byla; jos bankroto administratoriai nustatė, kad nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d., bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, atsakovės II 2022 m. išrašytų sąskaitų faktūrų pagrindu atsakovės I naudai iš viso buvo atlikti 585 449,71 Eur (4 356 836,90 Danijos kronų) mokėjimai. Šiais mokėjimais bendrovės skolos atsakovei I 2022 m. gegužės 4 d. balansas buvo sumažintas nuo 274 171,64 Eur (2 039 837 Danijos kronų) iki 0 Eur (0 Danijos kronų), t. y. 274 171,64 Eur. Tokiu būdu UAB „Luminor Lizingas“ (UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“) naudai nesąžiningai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus bendrovės kreditorius ir tokiais veiksmais padaryta 274 171,64 Eur (2 039 837 Danijos kronų) žala.

2022 m. gegužės 4 d. atsakovė II elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad atsakovės I suteikta atsakovei II maksimali kredito suma, taikytina atsakovės II prekybos santykiams su ieškove, bus sumažinta iki 135 000 Eur. Atsakovė II nurodė, kad jos tiekimui kyla pavojus ir pareikalavo ieškovės greičiau atlikti mokėjimus pagal atsakovės II išrašytas sąskaitas faktūras. Sprendimas sumažinti kredito limitą buvo grindžiamas patronuojančios bendrovės „Kurt Skare Holding Aps“ konsoliduotomis ataskaitomis, kurios rodė ieškovės veiklos nuostolius. Taigi, atsakovės vėliausiai elektroninio laiško siuntimo dieną jau žinojo apie ieškovės nemokumą ir patronuojančios įmonės konsoliduotąsias ataskaitas. Atsakovėms žinant apie ieškovės nemokumą ir darant spaudimą kuo greičiau atsiskaityti pagal atsakovės II išrašytas sąskaitas, atsakovės I naudai buvo atlikti šie mokėjimai: 1) 2022 m. gegužės 5 d. – 123 242,98 Eur (916 927,77 Danijos kronų); 2) 2022 m. gegužės 11 d. – 11 574,57 Eur (86 114,80 Danijos kronų); 3) 2022 m. gegužės 17 d. (apskaitoje pažymėtas 2022 m. gegužės 19 d.) – 84 000 Eur (625 380 Danijos kronų) išankstinis mokėjimas); 4) 2022 m. gegužės 20 d. – 32 903,31 Eur (244 880,89 Danijos kronų) mokėjimas. Netrukus po to atsakovė II pradėjo dar labiau spausti ieškovę dėl mokėjimų, įskaitant mokėjimus, kurių terminas dar nebuvo suėjęs, o ieškovė, nepaisydama įsipareigojimų kitiems kreditoriams, ir toliau pervedinėjo dideles sumas į atsakovės I sąskaitą: 2022 m. birželio 3 d. atliko 122 503,05 Eur (911 422,69 Danijos kronų) mokėjimą, o 2022 m. birželio 10 d. atliko 48 904,17 Eur (364 091,55 Danijos kronų) mokėjimą. Atsakovė II 2022 m. birželio 14 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad panaikins kredito limitą kitą dieną (2022 m. birželio 15 d.), todėl, atsižvelgdama į susiklosčiusią situaciją, ieškovė atliko šiuos mokėjimus: 1) 2022 m. liepos 19 d. (apskaitoje pažymėtas 2022 m. liepos 13 d.) 50 810,03 Eur (378 295,23 Danijos kronų); 2) 2022 m. liepos 20 d. (apskaitoje pažymėtas 2022 m. liepos 6 d.) 63 394,75 Eur (471 656,94 Danijos kronų); 3) 2022 m. liepos 22 d. (apskaitoje pažymėtas 2022 m. liepos 18 d.) 48 116,85 Eur (358 067,03 Danijos kronų). Taigi, po paskutiniojo atlikto mokėjimo atsakovių reikalavimai ieškovei tapo lygūs 0 Eur (0 Danijos kronų).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškovės bankroto administratorius iš atsakovės II 2024 m. sausio 18 d. pareikalavo ne vėliau kaip per 10 dienų pervesti 273 476,66 Eur (2 039 837 Danijos kronų) į ieškovės sąskaitą, tačiau atsakovė II reikalavimą vykdyti atsisakė. Analogiška pretenzija buvo pateikta ir atsakovei I. Pretenzijose ieškovė, be kita ko, paprašė pateikti dokumentus, pagrindžiančius atsakovės II reikalavimo teisės perleidimą UAB „Luminor Lizingas“ (atsakovės I) naudai, įskaitant, bet neapsiribojant 1) faktoringo ir (ar) kitą reikalavimo teisės perleidimą patvirtinančią sutartį; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad yra konkreti ieškovės atžvilgiu išrašyta sąskaita faktūra, kurios pagrindu ieškovė atliko 585 449,71 Eur (4 356 836,90 Danijos kronų) mokėjimus atsakovei I, buvo faktiškai faktorizuota bei paaiškinti ir pateikti tai pagrindžiančius dokumentus, ar atsakovės II reikalavimo perleidimas UAB „Luminor Lizingas“ tarnavo kaip užstatas, ar atsakovė I buvo visiška ieškovės atžvilgiu išrašytų sąskaitų faktūrų ir pagal jas atsakovės I naudai atliktų mokėjimų savininkė.

Šalies argumentai

Ieškovė, pasisakydama dėl taikytinos teisės, nurodė, kad reiškiamam reikalavimui dėl 274 171,64 Eur priteisimo yra taikytina Danijos Karalystės teisė. Remiantis Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsniu, sandoris (šiuo atveju – mokėjimas) laikomas nesąžiningu, jeigu egzistuoja keturios kumuliatyvios sąlygos: 1) sandoriu (mokėjimu) buvo suteiktas pirmumas vienam kreditoriui prieš kitus kreditorius; 2) kreditorius yra nesąžiningas, nes žinojo aplinkybes, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas; 3) sandorio (mokėjimo) atlikimo metu bendrovė buvo nemoki; 4) kreditorius yra nesąžiningas, t. y. buvo nesąžiningas ne tik dėl aplinkybių, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas, bet ir žinojo arba turėjo žinoti apie skolininko nemokumą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos pirmiau nurodytos sąlygos.

Anot ieškovės, pareiga atlyginti žalą kyla būtent atsakovei UAB „Luminor Lizingas“, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovei nėra žinomos visos faktoringo sutarties aplinkybės ir sąlygos, ieškovė alternatyviai prašo tenkinti reikalavimą ir iš atsakovės UAB „BIOVELA UTENOS-MĖSA“ priteisti ieškovei 274 171,64 Eur. Kadangi ieškinio reikalavimui taikytina Danijos Karalystės teisė, ieškovės prašymui dėl procesinių palūkanų priteisimo taip pat taikoma Danijos Karalystės teisė. Pagal Danijos palūkanų įstatymą, ieškovė turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, o pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį ieškovė turi teisę į 11,75 proc. (8 proc. + 3 proc.) dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ iš ieškovės 10 335,91 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovei UAB „BIOVELA UTENOS-MĖSA“ iš ieškovės priteisė 3 687,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-381/2025 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Kasacinis teismas 2025 m. spalio 14 d. nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ieškovės pareikštą reikalavimą, kaip kylantį iš sutarties, dėl to nepagrįstai nusprendė, jog šiam reikalavimui teisme išnagrinėti taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Netinkamai kvalifikavus byloje ieškovės pareikštą reikalavimą ir atitinkamai netinkamai nustačius ginčui nagrinėti taikytiną teisę, byloje nebuvo įvertintas ieškovės ieškinio pagrįstumo klausimas pagal jam taikytiną Danijos Karalystės teisės turinį. Ieškovė byloje pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurį grindžia specialiu teisiniu pagrindu – Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsnių nuostatomis. Toks ieškovės reikalavimas atitinka reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir reglamentas „Roma II“) prasme, todėl ieškovės pareikštam reikalavimui taikytina Danijos Karalystės teisė.

Ieškovė, grąžinus pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo, papildomai nurodė, kad atliktais mokėjimais ieškovė suteikė pirmenybę Luminor (Biovela) prieš kitus kreditorius, kurių skolos dėl atliktų nesąžiningų mokėjimų Luminor (Biovela) nebuvo padengtos, t. y. liko nepadengtas Danijos mokesčių institucijos 85 439 193,88 Danijos kronų reikalavimas, taip pat kreditoriaus Nr. 7.1 2 901 626,65 Danijos kronų reikalavimas ir kreditoriaus Nr. 9.1 1 753 369,24 Danijos kronų reikalavimas. Ieškovė ginčo mokėjimų atlikimo metu jau buvo de facto (iš tikrųjų) nemoki; ieškovės nemokumas, kaip faktas, tapo aiškus ir viešai žinomas vėliausiai 2022 m. balandžio 1 d., kai buvo paskelbtos ieškovės ir grupės įmonių finansinės ataskaitos už 2020 m. spalio mėn.–2021 m. rugsėjo mėn., nors faktiškai ieškovė buvo nemoki anksčiau – dar 2021 m.

Ieškovės vertinimu, atsakovės žinojo, kad ieškovės mokėjimai joms yra nesąžiningi. Tokį faktą apie atsakovių nesąžiningumą patvirtina ne tik tiesioginiai įrodymai – 2022 m. gegužės 4 d. Biovela elektroninis laiškas ieškovei, Danijos Karalystės teismų praktika ir teisės doktrina, bet ir aplinkybė, jog daugiau kaip 7 metus trukę (nuo 2015 m.) prekybiniai santykiai tarp Biovela ir Skare itin staiga (per mažiau nei 3 mėn.) nutrūko (2022 m. liepos 22 d.), Faktoringo sutarties draudikui pranešus (2022 m. gegužės 4 d.) Biovelai apie neigiamus Skare grupės veiklos rezultatus ir tuo pagrindu sumažintą, o vėliau (2022 m. birželio 15 d.) ir iš viso panaikintą kredito limitą. Atsakovių ir sandorio nesąžiningumo nepaneigia tai, kad produkcija pagal išrašytas sąskaitas buvo pristatyta, nes prekių pristatymo aplinkybė yra nereikšminga.

Ieškovė pažymėjo, kad ji siekia ne konkrečių ieškovės Luminor naudai atliktų mokėjimų (585 449,71 Eur) anuliavimo, bet dėl grynojo Biovela (Luminor) ir Skare balanso (274 171,64 Eur) sumažėjimo patirtos žalos atlyginimo, t. y. per atitinkamą laikotarpį (nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d.) iš viso Skare Luminor naudai atliktų mokėjimų suma buvo 585 449,71 Eur, o grynasis skolos sumažėjimas siekė 274 171,64 Eur. Skare bankroto administratorius reikalauja būtent šių 274 171,64 Eur priteisimo, kuriais buvo pažeistas nemokios Skare kreditorių lygybės principas, t. y. mažesnės sumos nei buvo faktiškai atlikti ginčo mokėjimai (585 449,71 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir iš ieškovės atsakovei II priteisė 51 473,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei I – 13 472,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodė, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, ieškovės reikalavimo pagrįstumą vertins pagal jam taikytiną Danijos Karalystės materialiosios teisės turinį, t. y. pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 ir 76 straipsnius.

Teismas, vertindamas Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnio taikymo sąlygų (ne)egzistavimą, nustatė, kad 2022 m. balandžio 1 d. Centriniame Danijos nacionaliniame bendrovių registre buvo paskelbta ieškovės 2020 m. spalio 1 d.–2021 m. rugsėjo 30 d. finansinių metų ataskaita, kurioje auditorė pateikė neigiamą išvadą apie ieškovės finansinius rezultatus. Iš šios ataskaitos matyti, kad joje nurodytas ieškovės finansines problemas buvo galima išspręsti tik Skare gavus naują kredito liniją, nes Skare turėtos kredito linijos buvo nutrauktos, o be kreditų pagalbos Skare negalėjo padengti įsiskolinimų. Teismui minėtos ataskaitos turinys leido spręsti, kad ieškovė ataskaitos paskelbimo metu faktiškai buvo nemoki, nes ataskaitos duomenys įrodo, jog ieškovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, ieškovės vykdoma veikla nuostolinga, ieškovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, jei nebus rasti nauji finansavimo šaltiniai (naujos finansavimo galimybės). Teismo vertinimu, pagal į bylą pateiktus finansinius duomenis, apibūdinančius ieškovės finansinę padėtį 2022 m. balandžio 1 d. paskelbtoje ataskaitoje, galima spręsti, kad ieškovė 2022 m. balandžio 1 d. jau buvo nemoki pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, numatančią, jog skolininkas yra nemokus, kai jis negali įvykdyti savo prievolių suėjus jų vykdymo terminui, išskyrus atvejus, kai laikoma, kad negalėjimas įvykdyti savo prievoles yra laikinas. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir jos įmonių grupei priklausančių bendrovių veiklą finansuojantis (kredituojantis) bankas kredito liniją nutraukė nuo 2022 m. gegužės 18 d. Pasak teismo, ieškovei negavus naujo finansavimo po to, kai bankas nutraukė kredito liniją, negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais nėra pagrindo vertinti kaip laikino; ieškovė negalėjo padengti panaikintos ir mokėtinos banko kredito linijos sumos (dėl būsimo banko kredito linijos panaikinimo jau buvo aišku ataskaitos paskelbimo metu), taigi, negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų suėjus jų terminui, tai reiškia, jog ieškovė buvo faktiškai nemoki.

Teismas pažymėjo, kad vien nustatyta aplinkybė, jog ginčo mokėjimų atlikimo metu ieškovė buvo de facto nemoki savaime neleidžia preziumuoti ir daryti išvados, kad visi mokėjimai, kurie atlikti esant bendrovei nemokiai, yra nesąžiningi. Tokios išvados nepagrindžia ir byloje pateikta Danijos teismų praktika, susijusi su Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnio taikymu. Atsakovių žinojimas (turėjimas žinoti) apie ieškovės nemokumą ginčo mokėjimų atlikimo metu yra dar viena būtina sąlyga mokėjimams nuginčyti, kurią ieškovė turėjo įrodyti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors minėta ataskaita, kuria ieškovė grindžia aplinkybę dėl ieškovės nemokumo, buvo paskelbta viešai Centriniame Danijos nacionaliniame bendrovių registre (www.virk.dk), tačiau negalima teigti, jog vien dėl šio paskelbimo ataskaita ir jos informacija tapo žinoma (turėjo būti žinoma) ir atsakovėms, kurios veiklą vykdo Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos (registruotos) bendrovės. Iš bylos duomenų nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės, būdamos Lietuvos Respublikoje įsteigtomis bendrovėmis, turėjo pareigą domėtis Danijos centriniame bendrovių registre skelbiamais duomenimis. Pasak teismo, byloje nėra įrodymų, kad ieškovė pati būtų informavusi atsakoves apie 2022 m. balandžio 1 d. paskelbtą ataskaitą ir pateikusi ją atsakovėms susipažinti, taip pat byloje nėra duomenų, jog ieškovė po 2022 m. balandžio 1 d. būtų informavusi atsakoves apie savo turimus kitus finansinius įsipareigojimus, atskleidusi likvidumo problemų mastą. Bylos duomenys taip pat leido teismui konstatuoti, kad ieškovė ginčo mokėjimų atlikimo metu nebuvo informavusi atsakovių ar savo veiksmais sudariusi pagrįstą pagrindą manyti, jog ji yra nemoki ar jai gresia bankrotas. Pažymėjo, kad tiek iš ataskaitoje nurodomos informacijos, tiek iš į bylą pateiktos viešai Danijos Karalystėje skelbtos informacijos matyti, jog ieškovės vadovybė buvo suinteresuota ir tikėjosi veiklos tęstinumo, deklaravo patiriamus finansinius sunkumus, kaip laikinus.

Teismas, įvertinęs Luminor ir Biovela 2022 m. gegužės 4 d. išsiųsto elektroninio laiško, su kuriuo ieškovė sieja atsakovių sužinojimą apie ieškovės nemokumą, turinį, nurodė, kad laiške minimą ieškovės ataskaitą vertino ne atsakovės (Luminor ar Biovela), bet Luminor draudikas – „Atradius Credito y Caucion S.A. de Seguros y Reaseguros“ Suomijos Respublikos filialas (toliau – ir „Atradius“), t. y. subjektas, besispecializuojantis kredito rizikos valdymo srityje; būtent minėtas draudikas, įvertinęs ataskaitą, priėmė sprendimą sumažinti ieškovei kredito limitą nuo 160 000 Eur iki 135 000 Eur, nustatydamas, kad sumažintas kredito limitas galioja iki 2022 gegužės 31 d. Būtent apie draudiko sprendimą dėl sumažinto kredito limito ieškovė informuota minėtu Biovela 2022 m. gegužės 4 d. elektroniniu laišku. Be to, draudiko, kuris nurodo, kad sprendimą dėl kredito limito sumažinimo priėmė susipažinęs su ieškovės konsoliduotomis patronuojančios įmonės finansinėmis ataskaitomis už laikotarpį iki 2021 m. rugsėjo 21 d. (paminėta, kad konsoliduotos ataskaitos parodo veiklos nuostolius ir jas auditoriai įvertino su išlygomis), pateiktoje informacijoje nėra nurodoma, jog ieškovė vertinama kaip nemoki; 2022 m. gegužės 4 d. ieškovei kredito limitas sumažintas 25 000 Eur (kredito limitas panaikintas 2022 m. birželio 15 d.). Taip pat, pasak teismo, nei iš minėto elektroninio laiško, nei iš kitų į bylą pateiktų įrodymų nėra pagrindo spręsti, kad atsakovėms buvo pateikta 2022 m. balandžio 1 d. ataskaita ir kad šioje ataskaitoje pateiktus finansinius duomenis apie ieškovės veiklą atsakovės savarankiškai vertino.

Atsižvelgęs į aptarto elektroninio laiško turinį, teismas sutiko su atsakovių argumentais, kad iš pateikto draudiko, kuris buvo susipažinęs su ieškovės ataskaita, sprendimo nėra pagrindo išvadai, jog iš minėtos ataskaitos visiems subjektams, kurie su ja susipažino, turėjo būti (buvo akivaizdu), jog ieškovė yra nemoki, nes tokiu atveju (jei pagal finansinius rodiklius, pateiktus ataskaitoje, ieškovę vienareikšmiškai būtų pagrindas vertinti kaip nemokią jau ataskaitos paskelbimo metu, o ne vertinant retrospektyviai, ieškovei taip ir nepavykus užsitikrinti naujų finansavimo galimybių) draudikas, vertindamas ieškovės, kaip pirkėjos, rizikas, nebūtų suteikęs kredito limito 2022 m. gegužės 4 d.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog dar iki ginčo laikotarpio, t. y. 2022 m. gegužės mėn., ieškovės atžvilgiu kredito limitas buvo mažinamas ir didinamas ne kartą; 2021 m. rugsėjo 2 d. jis buvo sumažintas iki nulio, vėliau vėl atstatytas (padidintas); 2022 m. gegužės 4 d. iki 135 000 Eur sumažinto kredito limito galiojimas 2022 m. gegužės 30 d. pratęstas iki 2022 m. birželio 15 d., po šios datos kredito limitas panaikintas. Teismas, įvertinęs duomenis apie kredito limito kitimą, sutiko su atsakovių argumentais, kad kredito limito kitimas ieškovės atžvilgiu buvo įprasta verslo praktika ir vien pats kredito limitų kitimas nebuvo pagrindas atsakovėms ar kitiems kreditoriams spręsti (įtarti), jog ieškovė buvo nemoki. Juo labiau kad ieškovės ir atsakovės II verslo (prekybos) santykiai buvo ilgalaikiai, t. y. tęsėsi nuo 2015 m. Pasak teismo, nėra pagrindo teigti, kad iš 2022 m. gegužės 4 d. gautos informacijos apie sumažintą kredito limitą atsakovės suprato ir turėjo suprasti, jog ieškovės finansiniai sunkumai yra ne laikino pobūdžio, bet dėl patiriamų finansinių sunkumų ieškovė yra nemoki, kad jai neišvengiamai gresia bankrotas.

Vertindamas 2022 m. gegužės 4 d. Biovela elektroninio laiško ieškovei turinį, teismas pažymėjo, kad vien šio laiško turinys nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovės žinojo (suprato) apie ieškovės nemokumą ir laišku atsakovė II (Biovela) darė nepagrįstą spaudimą ieškovei atsiskaityti. Priešingai, iš šio elektroninio laiško matyti, kad atsakovė II informavo ieškovę apie tai, jog susidariusi skola viršija kredito limitą (nurodoma, jog skola sudaro 274 tūkst. Eur, o kredito limitas – 135 tūkst. Eur), todėl naujų prekių tiekimui kyla pavojus, t. y. pavojus kyla ne dėl ieškovės nemokumo, bet dėl viršyto kredito limito. Analogiška situacija buvo susidariusi ir 2019 m. lapkričio 21 d., kai atsakovė II dėl išnaudoto kredito limito reikalaudavo iš ieškovės apmokėti už patiektas prekes, nes priešingu atveju būtų stabdomas naujų prekių tiekimas. Taigi, atsakovė II, ieškovei išnaudojus (viršijus) kredito limitą, tolesnį prekių tiekimą siejo su reikalavimais apmokėti sąskaitas už pateiktas prekes. Teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad atsakovės II raginimai po 2022 m. gegužės 4 d. ieškovei apmokėti sąskaitas už pateikiamas prekes buvo nulemti atsakovių galimo žinojimo apie ieškovės nemokumą ar gresiantį bankrotą. Priešingai, teismo vertinimu, atsakovės II raginimai dėl sąskaitų apmokėjimo atitiko įprastą tarp šalių buvusią verslo praktiką dar iki ginčo mokėjimų, kai atsakovė II prekių tiekimą siejo su pradelstų sąskaitų apmokėjimu, taip pat siekė, kad vykdant naują užsakymą (tiekiant naujas prekes) nebūtų viršytas nustatytas kredito limitas, todėl reikalavo apmokėjimo už prekes. Taigi po 2022 m. gegužės 4 d. atsakovės II reikalavimų ieškovei apmokėti už prekes sąlygos (apmokėjimus siejant su prekių pristatymu), teismo vertinimu, esamoje situacijoje (atsižvelgiant į nustatytus kredito limitus) yra komerciškai pagrįstos ir tokių atsakovės II veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip nesąžiningo elgesio ar spaudimo dėl atsiskaitymo.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė po 2022 m. balandžio 1 d. ataskaitos paskelbimo nenutraukė ūkinės–komercinės veiklos vykdymo ir ją tęsė, teikė atsakovei II užsakymus dėl naujų prekių (mėsos produkcijos) pristatymo. Ginčo mokėjimai atsakovei I atlikti už ieškovei atsakovės II parduotas ir ieškovei pristatytas prekes. Taigi prekių, kurios skirtos pagrindinei, įprastinei ieškovės veiklai vykdyti, iš atsakovės II pirkimo teismas nevertino kaip žalingo (nuostolingo) sandorio ieškovei, priešingai, teismo vertinimu, nauji ieškovės prekių užsakymai po ataskaitos paskelbimo leidžia spręsti apie ieškovės siekį toliau vykdyti veiklą, užtikrinti vykdytos veiklos tęstinumą bei parduodant įsigytą produkciją generuoti pajamas. Nors atsakovės po 2022 m. gegužės 4 d. turėjo duomenų apie ieškovės patiriamus tam tikrus finansinius sunkumus (tačiau tai atsakovėms nebuvo nauja, nes ieškovė ir anksčiau dirbo nuostolingai, vėluodavo atsiskaityti), tačiau, teismo vertinimu, iš ieškovės komunikacijos su atsakove II atsakovės negalėjo žinoti ieškovės patiriamų finansinių sunkumų masto, suprasti, kad ieškovės finansiniai sunkumai nėra laikini ir dėl jų ieškovė yra nemoki. Teismas atkreipė dėmesį, kad komunikacija dėl galimo prekių tiekimo tarp ieškovės ir atsakovės II vyko ir gerokai vėliau po ginčo mokėjimų atlikimo, t. y. 2022 m. lapkričio 17 d. tarp šalių atstovų buvo suderintas prekių kiekis ir kaina, ieškovė atsakovei II nurodė, jog po kelių savaičių „Atradius“ pateiks draudimą. Pasak teismo, akivaizdu, kad tokia komunikacija 2022 m. lapkričio mėnesį tarp šalių nebūtų vykusi, jei atsakovė II būtų jau anksčiau (ginčo mokėjimų atlikimo metu) supratusi ir žinojusi, jog ieškovė yra nemoki.

Teismas nustatė, kad tuo metu, kai buvo vykdomi ginčo mokėjimai, ieškovė turėjo ir kitų kreditorių, tačiau iš pateiktų įrodymų nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės ginčo mokėjimų atlikimo metu turimos skolos kitiems kreditoriams nebuvo padengtos būtent dėl mokėjimų Luminor (Biovela). Teismas pažymėjo, kad tiek Danijos mokesčių institucijai, tiek kitiems ieškovės nurodytiems nuasmenintiems kreditoriams (Skolų ir reikalavimų registro sąraše (1 priedas) įvardintiems kaip kreditoriai Nr. 7.1 ir Nr. 9.1), turėjusiems nepatenkintų reikalavimų ieškovei ginčo mokėjimų atlikimo metu, skolų dydžiai 2022 m. balandžio–2022 m. liepos mėn. laikotarpiu buvo reikšmingai sumažinti, taigi, šiems kreditoriams ieškovė ginčo laikotarpiu taip pat vykdė mokėjimus, tai neleidžia atsakovių padėties dėl atliktų ginčo mokėjimų vertinti kaip išskirtinės ar privilegijuotos ieškovės nurodytų kitų konkrečių kreditorių atžvilgiu. Teismas įvertinęs, kad ieškovė ginčo mokėjimų atlikimo metu atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, įskaitant Danijos mokesčių administratorių, nurodė, jog nėra pagrindo išvadai, kad Luminor (Biovela) ginčo mokėjimų atlikimo laikotarpiu ieškovės buvo traktuojamos nevienodai su kitais kreditoriais ar Luminor (Biovela) būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas kitų kreditorių atžvilgiu. Teismas atkreipė dėmesį, kad vien tai, jog ieškovės bankroto administratorius, be atsakovių, yra pareiškęs ieškinius ir kitiems ieškovės kreditoriams, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovės jau ginčo mokėjimų atlikimo metu suprato ar turėjo suprasti, jog jų padėtis dėl ieškovės atliekamų mokėjimų yra privilegijuota (išskirtinė) kitų tuo metu ieškovės buvusių kreditorių atžvilgiu. Teismas nusprendė, kad iš bylos duomenų nėra pagrindo vertinimui, jog atsakovėms ginčo mokėjimais buvo parodytas nepagrįstas palankumas kitų kreditorių atžvilgiu.

Be to, iš ieškovės pateikto mokesčių sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad ieškovė 2022 m. rugpjūčio 9 d. visiškai atsiskaitė su mokesčių institucija. Nors ieškovė teigia, kad laikinai teigiamas mokesčių sąskaitos balansas nereiškia, jog Skare ginčo mokėjimų metu nebuvo nemoki arba kad mokėjimai Luminor (Biovela) naudai nebuvo nesąžiningi, visgi, teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės įrodo ieškovės bandymus spręsti iškilusius finansinius sunkumus bendraujant su mokesčių administratoriumi bei jo naudai atliekant mokėjimus. Tai visų nustatytų aplinkybių kontekste papildomai pagrindžia, jog atsakovėms, kaip ieškovės kreditorėms, ginčo mokėjimų atlikimo metu nebuvo ir negalėjo būti akivaizdu (suprantama), jog ieškovė yra nemoki.

Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atlikti ginčo mokėjimai būtų turėję lemiamą (esminį) poveikį ieškovės galimybėms atsiskaityti su kitais kreditoriais ar reikšmingai pabloginę ieškovės mokumo galimybes; taip pat byloje nėra įrodymų, jog mokėjimai atsakovėms galėjo būti įmanomi tik nevykdant mokėjimų kitiems ieškovės kreditoriams ar atsakovės būtų žinojusios, kad atskiriems kreditoriams, įskaitant atsakovę I, yra atliekami selektyvūs mokėjimai. Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai ginčijamus mokėjimus laikyti netinkamais ar nesąžiningais sandoriais.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė tik vieną iš pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį būtinų kumuliatyvių sąlygų ieškovės atsakovei I atliktiems mokėjimams pagal atsakovės II išrašytas sąskaitas nuginčyti – ieškovės nemokumą ginčijamų sandorių (mokėjimų) atlikimo metu, tačiau neįrodė kitų (likusių) sąlygų (atsakovių žinojimo (turėjimo) žinoti apie ieškovės nemokumą, sandorių netinkamumo, žalingumo, nesąžiningumo, atsakovių palankesnio vertinimo kitų kreditorių atžvilgiu), todėl nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 76 straipsnį ir ieškovės reikalavimą dėl 274 171,64 Eur žalos atlyginimo atsakovių atžvilgiu atmetė.

Atsiliepimas

Teismas nustatė, kad atsakovė II prašė jai priteisti iš ieškovės 51 473,08 Eur bylinėjimosi (atstovavimo ir dokumentų vertimo) išlaidų, kurias sudarė procesinių dokumentų vertimo išlaidos, procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį, tripliko, atsiliepimų į apeliacinį ir kasacinį skundus, rašytinių paaiškinimų, prašymų dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo) parengimo išlaidos, pasiruošimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose. Atsakovė I prašė jai priteisti iš ieškovės iš viso 13 472,43 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų, kurias sudaro procesinių dokumentų parengimo išlaidos, pasiruošimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgdamas į bylos apimtį, joje keltų teisinių klausimų sudėtingumą ir tarptautinio elemento byloje egzistavimo nulemtą poreikį pasitelkti užsienio šalies teisės specialistus, Danijos Karalystės teisės aktų, teismų sprendimų vertimus ir jų analizę, atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas laikė būtinomis, protingomis ir tinkamai pagrįstomis, todėl nusprendė, kad ieškovė turi pareigą jas atsakovėms kompensuoti. Be to, teismas, vertindamas atsakovių prašomų priteisti faktiškai patirtų bylinėjimosi išlaidų protingumą ir adekvatumą nagrinėjamų klausimų sudėtingumui, parengtų procesinių dokumentų pobūdžiui ir kiekiui, atsižvelgė ir į tai, kad atsakovės II prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos iš esmės atitinka ir nėra neproporcingos ieškovės patirtoms bylinėjimosi išlaidoms, sudarančioms 50 084,30 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė Danijos Karalystės bankrutuojanti bendrovė „SKARE BEEF PRODUCTION APS“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada, kad neegzistuoja trys iš keturių Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtintos sąlygos atsakovių atsakomybei kilti ir ieškiniui tenkinti, yra nepagrįsta:

Atsakovės buvo nesąžiningos, nes Skare mokėjimų atlikimo metu žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie Skare nemokumą. Tai patvirtina byloje esantys tiesioginiai įrodymai, iš kurių matyti, kad atsakovės žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie Skare grupės finansines ataskaitas bei jose pateiktas neigiamas nepriklausomo auditoriaus išvadas – 2022 m. gegužės 4 d. Biovela elektroninis laiškas ieškovei, prie kurio pridėta Luminor elektroninio laiško Biovela kopija, kartu su draudiko „Atradius“, besispecializuojančio kredito rizikos valdymo srityje, sprendimu sumažinti kredito sumą, tokį sprendimą grindžiant Skare grupės įmonės finansinėmis ataskaitomis už laikotarpį iki 2021 m. rugsėjo 30 d.

Net ir laikant, kad 2022 m. gegužės 4 d., kai ieškovei buvo sumažintas kredito limitas iki 135 000 Eur, atsakovės neva nežinojo ir negalėjo žinoti apie Skare nemokumą (su kuo ieškovė nesutinka), atsakovės apie Skare nemokumą vėliausiai sužinojo ir (ar) turėjo sužinoti 2022 m. birželio 15 d., kai kredito limitas ieškovės atžvilgiu iš viso buvo panaikintas, t. y. tapo lygus 0. Jei teismas laikė, kad atsakovės neturėjo pagrindo nepasikliauti draudiko „Atradius“, kaip subjekto, besispecializuojančio kredito rizikos valdymo srityje, 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu dėl kredito limito sumažinimo, tai turėjo pripažinti, kad „Atradius“ (t. y. subjekto, besispecializuojančio kredito rizikos valdymo srityje) 2022 m. birželio 15 d. sprendimas visiškai panaikinti kredito limitą aiškiai komunikavo atsakovėms apie Skare nemokumą, bent jau vėliau atliekamų ginčo mokėjimų atžvilgiu. Juo labiau kad tai buvo ne tik „Atradius“, bet ir pačios Luminor sprendimas.

Po 2022 m. gegužės 4 d. Luminor naudai pagal Biovelos Skare atžvilgiu išrašytas sąskaitas faktūras Skare atliktais mokėjimais buvo suteikta pirmenybė Luminor (Biovela), kaip Skare kreditorei, prieš kitus kreditorius. Byloje esantys įrodymai, įskaitant, bet neapsiribojant, nepriklausomų ir tarptautiniu mastu veikiančių kompetentingų auditorių 2024 m. balandžio 30 d. ataskaita, kurios turinys yra neginčijamas, patvirtina, kad tuo metu, kai buvo vykdomi nesąžiningi mokėjimai, Skare turėjo ir kitų kreditorių, kurių atžvilgiu Skare turimos ir pradelstos skolos nebuvo padengtos dėl nesąžiningų mokėjimų Luminor (Biovela) naudai. Atitinkamai, ginčo mokėjimais atsakovėms buvo suteiktas nepagrįstas pirmumas, pažeidžiantis Danijos Karalystės bankroto teisės aktų numatytą nemokios Skare kreditorių lygybės principą.

Pagal Danijos Karalystės teisę nėra būtina nustatyti konkrečių kreditorių, kurių teisės buvo pažeistos ginčo sandoriais (mokėjimais). Užtenka nustatyti, kad nukentėjo bankrutuojančio subjekto (Skare) kreditorių bendras interesas, o pagal Danijos Karalystės teisę nereikalaujama įrodyti, kad nuostolių patyrė konkretūs atskiri kreditoriai. Nagrinėjamu atveju ne visų Skare kreditorių reikalavimai buvo patenkinti iki Skare bankroto bylos iškėlimo. Skare bankroto byloje pareikštų reikalavimų dydis sudaro 181 920 424,56 Danijos kronų. Taigi, akivaizdu, kad atsakovėms buvo suteikta pirmenybė šių Skare kreditorių atžvilgiu, nes Skare finansiniai įsipareigojimai atsakovių atžvilgiu per ginčo laikotarpį buvo visiškai padengti, Luminor (Biovela) neteko stoti į bendrą kreditorių eilę, kurioje finansinių reikalavimų patenkinimo galimybės yra itin ribotos.

Atsakovės žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių Skare mokėjimai buvo nesąžiningi. Biovela išankstinio sąskaitų apmokėjimo reikalavimai, darant spaudimą nutraukti prekių tiekimą, kartu su staigiu kredito limito panaikinimu šią išvadą patvirtina. Remiantis Danijos teisės doktrina, (ne)sąžiningumo klausimas yra susijęs su naudos gavėjo žiniomis apie faktines aplinkybes, dėl kurių sandoris tapo nesąžiningu, o ne su naudos gavėjo subjektyviu sandorio nesąžiningumo vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Biovela (Luminor) priminimai ir raginimai apmokėti skolą nebuvo įprasti; sužinojus apie Skare metinę finansinę ataskaitą, jie pasikeitė. Taip pat Biovela prašė išankstinių mokėjimų sąskaitoms, kurių mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, to anksčiau niekada nebuvo. Teismas į šias aplinkybes, kurios buvo beprecedentis atvejis šalių verslo santykiuose, nepagrįstai neatsižvelgė ir jų nevertino. Šie išankstinio sąskaitų apmokėjimo reikalavimai, darant spaudimą nutraukti prekių tiekimą, kartu su staigiu kredito limito visišku panaikinimu, patvirtina išvadą, kad atsakovės žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių ginčo mokėjimai buvo nesąžiningi.

Teismo atsakovėms iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra nepagrįstas:

Didžioji dalis Biovela išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmą kartą, buvo nulemtos pačios Biovelos veiksmų ir nepagrįstų argumentų dėl ginčui taikytinos teisės bei tariamos būtinybės reikšti papildomą / savarankišką reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurių nepagrįstumas yra konstatuotas kasacinio teismo nutartimi. Atitinkamai, ieškovei negali būti perkeliama našta atlyginti visas Biovela turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovėms priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pernelyg didelės ir (ar) nesusijusios su nagrinėjama byla. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) ir atsakovių prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžių pagal jas nevertino.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Luminor Lizingas“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

Luminor ginčo mokėjimus gavo ne tarp Skare ir Luminor sudarytos sutarties pagrindu, bet tarp Luminor, kaip finansuotojos, ir Biovela, kaip pardavėjos, 2020 m. spalio 30 d. sudarytos faktoringo sutarties Nr. 2020-3772/1 (toliau – ir Faktoringo sutartis) pagrindu. Pagal Faktoringo sutartį Biovela, kaip pardavėja, įsipareigojo perleisti Luminor, kaip finansuotojai, reikalavimo teises į pirkėjų visus finansinius įsipareigojimus, kylančius iš Faktoringo sutarties ir sąskaitų faktūrų bei mokėti finansuotojui Faktoringo sutartyje nustatytus mokesčius ir kitus mokėjimus, o finansuotoja įsipareigojo Faktoringo sutartyje nustatyta tvarka perimti reikalavimo teises ir pervesti į Biovelos sąskaitą išankstinį faktoringo mokėjimą bei faktoringo rezervą. Taigi, Luminor ginčo mokėjimus gavo tik dėl to, kad tinkamai vykdė, kaip finansuotojos, pareigas Biovela atžvilgiu. Luminor neturi ir neturėjo ryšių ar sutartinių santykių su Skare, Luminor nei iki ginčo mokėjimų atlikimo, nei po ginčo mokėjimų atlikimo tiesiogiai nebendravo su Skare. Luminor veikė aiškių ir ribotų teisių, kylančių iš Faktoringo sutarties, ribose. Luminor nei lėmė, nei galėjo nulemti ginčo mokėjimų atlikimą Luminor. Būtent Skare turėjo prerogatyvą ir ją įgyvendino – mokėti pagal sąskaitas tam tikriems kontrahentams, rinkdamasi, kam ir kada vykdyti mokėjimus, atsižvelgiant į verslo specifiką. Akivaizdu, kad, jei pati Skare nebūtų priėmusi sprendimo atlikti ginčo mokėjimų, Biovela nebūtų „privertusi“ Skare atlikti ginčo mokėjimus, juo labiau Luminor. Taigi Luminor nesąžiningumas objektyviai neegzistavo ir negalėjo egzistuoti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas tinkamai aiškino ir taikė Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį, pagrįstai vadovavosi aktualios Danijos teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl pagrįstai atmetė Skare pareikštus reikalavimus. Skare neįrodė, kad ginčo mokėjimų atlikimo metu Luminor galėjo veikti piktavališkai (nesąžiningai) ieškovės tariamo nemokumo ar ginčo mokėjimų atžvilgiu, t. y. jog žinojo apie Skare nemokumą ir tai, kad ginčo mokėjimai buvo nesąžiningi:

Luminor tariamas nesąžiningumas (piktavališkumas) ginčo mokėjimų kontekste negali ir negalėjo būti nustatomas 2022 m. balandžio 1 d., vadovaujantis ataskaita, kurios duomenys neatspindi Skare faktinės būklės 2022 m. balandžio 1 d. Ieškovė nurodytai datai ne tik vykdė įprastą ūkinę–komercinę veiklą, bet ją dar vykdė iki 2023 m. vasario 6 d., kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi, 2022 m. balandžio 1 d. Luminor negalėjo daryti vertinimo, kad ieškovė buvo nemoki bei Skare mokėjimai galėtų būti nesąžiningi. Be to, byloje nėra nė vieno įrodymo, kad Luminor apie ataskaitą žinojo ar galėjo sužinoti tiek jos paskelbimo metu, tiek ginčo mokėjimų atlikimo metu. Aplinkybė, kad ataskaita buvo paskelbta viešai, nereiškia, jog visi ir bet kokie suinteresuoti asmenys žinojo arba galėjo žinoti apie jos egzistavimą ar turinį.

Aplinkybės dėl Luminor tariamo nesąžiningumo dėl to, kad draudikas „Atradius“ sumažino draudimo limitą neįrodo Luminor piktavališkumo (nesąžiningumo) ginčo mokėjimų atžvilgiu. Draudimo limitą sumažino „Atradius“, bet ne Luminor. Luminor šiame procese nedalyvavo. Luminor nevertino ir neanalizavo ieškovės finansinės padėties, nei iki paskelbiant ataskaitą, nei vėliau. Atitinkamai, Luminor tariamas žinojimas apie ginčo mokėjimų piktavališkumą (nesąžiningumą) negali būti siejamas su „Atradius“ atitinkamų aplinkybių (ne)žinojimu.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovei „Atradius“ limitą tai keldavo, tai mažindavo. Tad limito pakeitimas po ataskaitos paskelbimo neindikavo ir negalėjo indikuoti aplinkybės, kad ieškovė gali būti nemoki ir (arba), jog Luminor žinojo apie ginčo mokėjimų nesąžiningumą (piktavališkumą). Limito sumažinimas per se (savaime) niekaip neįrodo ir nereiškia, kad Luminor žinojo apie pirmiau aptartų aplinkybių egzistavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, todėl pagrįstai Luminor iš apeliantės priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad byla sudėtinga, byla turi tarptautinį elementą, ji pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta antrą kartą, po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ją grąžino nagrinėti iš naujo. Byloje buvo teikiami papildomi paaiškinimai, įrodymai. Be to, pati Skare į bylą teikė ypatingai didelės apimties procesinius dokumentus ir įrodymus (Danijos teismų procesinius sprendimus). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio ir apimties dokumentų analizei reikalinga skirti daug dėmesio ir laiko. Dėl to susidarė atitinkamo dydžio bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas tinkamai taikė ir aiškino Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnio nuostatas bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovės nebuvo nesąžiningos, nes ginčijamų mokėjimų atlikimo metu nežinojo ir neturėjo žinoti apie ieškovės nemokumą:

Būtent draudikas žinojo apie ieškovės grupės finansines ataskaitas bei jas įvertino. Esminis momentas šiuo atveju yra tai, kad, priešingai nei teigia ieškovė, faktas, jog šias ataskaitas įvertino būtent savo srities profesionalas – draudikas bei nenustatė ieškovės nemokumo, nes ieškovei sumažino kredito limitą tik 25 000 Eur, ir patvirtina, kad atsakovės nežinojo bei neturėjo žinoti apie ieškovės nemokumą. Be to, atsakovės nėra Danijos juridiniai subjektai ir neturi pareigos domėtis ieškovės registruose pateikiamais duomenimis bei savarankiškai analizuoti ataskaitas.

Kredito limitų didinimas ar mažinimas per tokį ilgą laiko tarpą vykusius ieškovės ir Biovela verslo santykius, buvo įprastas reiškinys, nekeliantis įtarimų dėl galimo nemokumo. Pvz., dar 2021 m. kredito limitas vienu laikotarpiu buvo sumažintas iki 0, tačiau vėliau buvo atstatytas, tai tik patvirtina, kad ginčo atveju Luminor, prašydama apmokėti susidariusį įsiskolinimą, negalėjo suprasti, jog ieškovė yra nemoki.

Dar 2022 m. spalio–lapkričio mėnesiais pati Biovela kreipėsi į ieškovę, tai tik papildomai patvirtina, kad tuo atveju, jei Biovela žinojo apie ieškovės nemokumą, toks Biovela elgesys ir toliau siekiant tiekti prekes ieškovei būtų laikytinas visiškai neracionaliu. Priešingai, toks elgesys tik patvirtina, kad Biovela nei žinojo, nei turėjo žinoti apie ieškovės nemokumą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovėms nebuvo suteikta pirmenybė ar pranašumas kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Ginčo laikotarpiu, kai buvo atlikti ginčo mokėjimai Luminor, ieškovė mažino savo įsipareigojimus ir tuo metu egzistavusiems kreditoriams. Taigi, nors ieškovė nurodo, kad neva pagal Danijos Karalystės teisę nepaisant to, jog ieškovė atsiskaitinėjo su visais ginčo mokėjimų metu egzistavusiais kreditoriais, vis vien ginčo mokėjimai pažeidė bendrą kreditorių interesą, tačiau nepaaiškina, koks ir kieno interesas šiuo atveju buvo pažeistas, kokiu būdu Luminor buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu, kai visi kreditoriai buvo traktuojami vienodai bei gavo mokėjimus. Danijos Karalystės teisės normos bei susiformavusi teismų praktika vienareikšmiškai pripažįsta, kad aplinkybės, jog: 1) mokėjimai buvo atliekami ne tik atsakovui, tačiau ir kitiems kreditoriams; 2) mokėjimai padėjo išsaugoti įmonės gyvybingumą, panaikina pagrindą teigti, kad atsakovėms yra suteikiama pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu bei tokie mokėjimai yra žalingi.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės nežinojo ir neturėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių ieškovės mokėjimai neva buvo nesąžiningi. Priešingai nei teigia ieškovė, Biovela raginimai padengti ginčo mokėjimus nesiskyrė nuo tų, kurie buvo išsiųsti ankstesniais periodais. Per daugelį metų vykusį bendradarbiavimą ieškovė nuolat vėluodavo apmokėti Biovela sąskaitas, o Biovela, atitinkamai, ragindavo apmokėti skolas. Biovela visuomet reikalavo apmokėjimų už patiektas prekes, tiek iki ginčo mokėjimų, tiek ginčo mokėjimų atveju, tad faktas, kad mokėjimo terminai jau buvo suėję ar ne, neturi teisinės reikšmės. Biovela visada atsisakydavo tiekti prekes, jei viršijamas kredito limitas ir mokėjimai nėra atstatomi iki kredito limito lygio, tad, atitinkamai, mokėjimų ir buvo prašoma tada, kai yra viršijamas kredito limitas.

Teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes visos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje susidarė išimtinai dėl ieškovės nepagrįsto ieškinio pateikimo, o ne Biovela pasirinktos gynybos pozicijos. Biovela prašytos bei skundžiamu sprendimu atlygintos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos. Byloje buvo sprendžiami itin sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, t. y. buvo sprendžiama dėl užsienio valstybės teisės taikymo ir aiškinimo Lietuvos teismuose. Be to, net ir tuo atveju, jei tam tikros Biovela patirtos išlaidos ir viršytų Rekomendacijose numatytus dydžius, akivaizdu, kad byloje nagrinėtų klausimų pobūdis sudaro pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų dydžių, ypač vertinant faktą, jog Biovela išlaidos, net ir pasitelkus Danijos advokatus, kurių dalyvavimas buvo būtinas vertinant faktą, kad byloje buvo nagrinėjami Danijos Karalystės materialiosios teisės klausimai, yra mažesnės nei pačios ieškovės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

2015 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1006875 (toliau – ir Sutartis) pardavėja (atsakovė II) ir pirkėja (ieškovė) susitarė dėl produktų pristatymo ir jų apmokėjimo pagal suderintą atskirą užsakymą.

2020 m. spalio 30 d. tarp finansuotojos (atsakovės I) ir pardavėjos (atsakovės II) sudaryta Faktoringo sutartis Nr. 2020-3772/1 (su vėlesniais pakeitimais), kuria atsakovė II įsipareigojo perleisti atsakovei I reikalavimo teises į visus pirkėjų (taip pat ir ieškovės) finansinius įsipareigojimus, kylančius iš faktoringo sutarties ir sąskaitų faktūrų, ir mokėti finansuotojui (atsakovei I) sutartyje nustatytus mokesčius ir kitus mokėjimus, o finansuotojas įsipareigojo faktoringo sutartyje nustatyta tvarka perimti reikalavimo teises ir pervesti į atsakovės II sąskaitą išankstinį faktoringo mokėjimą bei faktoringo rezervą.

Pagal Danijos Karalystės prekybos ir bendrovių tarnybos išrašą, ieškovė yra Danijos Karalystėje registruota ribotos atsakomybės bendrovė, kuriai 2022 m. spalio 17 d. Danijos skolų išieškojimo agentūros, atsakingos už skolų Danijos valdžiai išieškojimą, pareiškimo pagrindu Esbjergo bankroto teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartimi iškelta bankroto byla.

2022 m. balandžio 1 d. ieškovės visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtinta audito įmonės atlikta ieškovės 2020 m. spalio 1 d.–2021 m. rugsėjo 30 d. metinė ataskaita, kurioje nepriklausomas auditorius pateikė nuomonę, kad ieškovės finansinė ataskaita neatskleidžia tikro ir teisingo bendrovės 2021 m. rugsėjo 30 d. turto, įsipareigojimų ir finansinės būklės bei bendrovės 2020 m. spalio 1 d.–2021 m. rugsėjo 30 d. finansinių metų veiklos rezultatų vaizdo pagal Danijos Karalystės finansinių ataskaitų rengimo įstatymo reikalavimus. Auditorius pažymėjo, kad būtina sąlyga, jog ieškovė galėtų nepertraukiamai vykdyti veiklą, yra gauti naujų paskolų, skirtų esamoms nutrauktoms paskoloms grąžinti. Taip pat turi būti galimybė pratęsti naujas kredito priemones, atsižvelgiant į naujus finansavimo poreikius, kadangi vadovybė negalėjo pateikti plano dėl grupės galimybių gauti naujų paskolų, skirtų esamoms paskoloms grąžinti, auditoriai išreiškė abejones, kad metinės ataskaitos buvo parengtos remiantis veiklos tęstinumo prielaida. Auditoriai konstatavo, kad ieškovės nuosavas kapitalas ir metų rezultatas yra pervertinti 212,7 mln. Danijos kronų.

2022 m. balandžio 4 d. atsakovė II (pardavėja) išrašė kreditinę sąskaitą faktūrą UMD30080 ieškovei (pirkėjai) dėl -1 092,24 Eur. 2022 m. balandžio 5 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD29999 dėl 11 574,57 Eur. Tą pačią dieną išrašyta sąskaita faktūra UMD30000 dėl 36 972,46 Eur. 2022 m. balandžio 13 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD30591 dėl -477,09 Eur ir kreditinė sąskaita faktūra UMD30594 dėl -1 207,44 Eur. 2022 m. gegužės 3 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD31858 dėl 16 851,04 Eur, sąskaita faktūra MUMD31861 dėl 85 085,91 Eur ir sąskaita faktūra UMD31894 dėl 444,68 Eur. 2022 m. gegužės 9 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD32248 dėl 63 394,75 Eur. 2022 m. gegužės 16 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD32667 dėl 16 052,27 Eur, kreditinė sąskaita faktūra UMD32638 dėl -1 550,76 Eur. 2022 m. gegužės 17 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD32735 dėl -1 201,25 Eur. 2022 m. gegužės 22 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD33011 dėl 15 533,33 Eur ir sąskaita faktūra UMD33012 dėl 73 662,37 Eur. 2022 m. gegužės 25 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD33316 dėl -956,35 Eur. 2022 m. gegužės 26 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD33330 dėl -1 551,93 Eur ir kreditinė sąskaita faktūra UMD33329 dėl -2 026,70 Eur. 2022 m. gegužės 29 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD33611 dėl 71 348,33 Eur. 2022 m. birželio 13 d. išrašyta sąskaita faktūra UMD34511 dėl 35 583,52 Eur. 2022 m. birželio 22 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD35151 dėl -1 056,86 Eur. 2022 m. liepos 1 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD35988 dėl -1 856,82 Eur. 2022 m. rugpjūčio 2 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra UMD37554 dėl -450,24 Eur. Visose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad jose nurodytos sumos jose nurodyta valiuta turi būti sumokėtos UAB „Luminor Lizingas“ (faktoringo pagrindu).

Ieškovė atsakovei II 2022 m. balandžio 28 d. pervedė 61 555,44 Eur, 2022 m. gegužės 5 d. – 123 242,98 Eur, 2022 m. gegužės 11 d. – 11 574,57 Eur, 2022 m. gegužės 17 d. – 84 000 Eur, 2022 m. gegužės 20 d. – 32 903,31 Eur, 2022 m. birželio 3 d. – 122 503,05 Eur, 2022 m. birželio 10 d. – 48 904,17 Eur, 2022 m. liepos 19 d. – 50 810,03 Eur, 2022 m. liepos 20 d. – 63 394,75 Eur ir 2022 m. liepos 22 d. – 48 116,85 Eur.

2024 m. sausio 18 d. ieškovė pareiškė pretenziją atsakovei II dėl niekinio sandorio pasekmių pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį, t. y. pareikalavo grąžinti 273 476,66 Eur, kuriuos, kaip vertino pati ieškovė, atsakovė II, sumažinusi ieškovės nesumokėtą sumą, įgijo pranašumą kitų kreditorių sąskaita.

2024 m. vasario 1 d. ieškovės atstovas kreipėsi į atsakovę I dėl bankrutuojančios bendrovės (ieškovės) kreditorių teisių pažeidimo ir 273 726,96 Eur sumokėjimo iki 2024 m. vasario 5 d.

Atsakovėms nesutikus su pateiktomis pretenzijomis, ieškovės bankroto administratorius pareiškė ieškinį atsakovėms, nes, jo vertinimu, ieškovė, šiai esant faktiškai nemokiai, nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d. atliktais 274 171,64 Eur ginčo mokėjimais suteikė pirmenybę vienai kreditorei (Luminor (Biovela)) kitų kreditorių atžvilgiu ir tokiu būdu sumažino savo finansines galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, dėl to Luminor (Biovela) įgijo nepagrįstą pranašumą kitų Skare kreditorių sąskaita, taip pažeidžiant vieną pagrindinių bankroto principų – kreditorių lygybės principą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu su nurodyta ieškovės pozicija nesutiko ir ieškovės ieškinį atmetė. Teismas konstatavo esant tik vieną iš pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį būtinų kumuliatyvių sąlygų ieškovės atsakovei I atliktiems mokėjimams pagal atsakovės II išrašytas sąskaitas nuginčyti – ieškovės nemokumą ginčijamų sandorių (mokėjimų) atlikimo metu, tačiau nesant kitų (likusių) sąlygų – atsakovių žinojimo (turėjimo) žinoti apie ieškovės nemokumą, sandorių netinkamumo, žalingumo, nesąžiningumo, atsakovių palankesnio vertinimo kitų kreditorių atžvilgiu. Taip pat teismas nusprendė, kad atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra būtinos, protingos ir tinkamai pagrįstos, dėl to nusprendė, jog ieškovė turi pareigą jas atsakovėms kompensuoti visa apimtimi.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė nesant trijų iš keturių Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtintų sąlygų atsakovių atsakomybei kilti ir ieškiniui tenkinti: 1) atsakovės buvo nesąžiningos, nes Skare mokėjimų atlikimo metu žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie jos nemokumą; 2) ieškovės atliktais mokėjimais buvo suteikta pirmenybė Luminor (Biovelai) prieš kitus Skare kreditorius; 3) atsakovės žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių Skare mokėjimai buvo nesąžiningi. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismo atsakovėms iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra nepagrįstas: 1) didžioji dalis Biovela patirtų išlaidų buvo apspręstos jos pačios pasirinktos gynybos pozicijos; 2) teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nepagrįstai nesirėmė Rekomendacijomis ir atsakovių prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžių pagal jas nevertino.

Pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį, sandoriai, sudaryti skolininkui nesąžiningai teikiant pirmenybę vienam kreditoriui prieš kitą kreditorių, arba sandoriai, dėl kurių skolininko turtas negali būti panaudotas kreditorių reikalavimams patenkinti, arba dėl kurių skolininko skolos padidinamos kreditorių nenaudai, gali būti pripažinti negaliojančiais, jei skolininkas buvo ar dėl sandorio sudarymo tapo nemokus, o kreditorius žinojo ar turėjo žinoti apie skolininko nemokumą ir aplinkybes, dėl kurių sandoris yra nesąžiningas.

Atsižvelgiant į nurodytą Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnio turinį, sandoris (nagrinėjamoje byloje – mokėjimai) laikomas nesąžiningu, jeigu egzistuoja šios keturios kumuliatyvios sąlygos: 1) sandoriu (mokėjimu) buvo suteiktas pirmumas vienam kreditoriui prieš kitus kreditorius; 2) kreditorius yra nesąžiningas, nes žinojo aplinkybes, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas; 3) sandorio (mokėjimo) atlikimo metu bendrovė buvo nemoki; 4) kreditorius yra nesąžiningas, t. y. buvo nesąžiningas ne tik dėl aplinkybių, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas, bet ir žinojo arba turėjo žinoti apie skolininko nemokumą.

Šiuo atveju byloje nekeliamas ieškovės nemokumo ginčo mokėjimų atlikimo metu klausimas. Taigi, atsižvelgiant į apeliacijos ribas, bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino šios bylos faktines aplinkybes bei ar teisingai konstatavo nesant likusių trijų Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtintų kumuliatyvių sąlygų, lėmusių pagrindą nepripažinti atsakoves žinojus (turėjus žinoti) apie ieškovės nemokumą, ginčo mokėjimų netinkamumo, žalingumo, nesąžiningumo, atsakovių palankesnio vertinimo kitų kreditorių atžvilgiu ir netaikyti ieškovės prašomų turtinių pasekmių.

Dėl atsakovių (ne)sąžiningumo

Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovių nežinojimo (neturėjimo žinoti) apie ieškovės nemokumą ginčo mokėjimų atlikimo metu. Ieškovė teigia, kad atsakovės neabejotinai žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie ieškovės nemokumą, o tokį žinojimo (turėjimo žinoti) momentą sieja su: 1) 2022 m. gegužės 4 d., kai Biovela ieškovei išsiuntė elektroninį laišką, prie kurio buvo pridėta Luminor elektroninio laiško Biovela kopija kartu su draudiko „Atradius“, besispecializuojančio kredito rizikos valdymo srityje, sprendimu sumažinti kredito sumą, tokį sprendimą grindžiant Skare grupės įmonės finansinėmis ataskaitomis už laikotarpį iki 2021 m. rugsėjo 30 d.; 2) 2022 m. birželio 15 d., kai visiškai buvo panaikintas ieškovės kredito limitas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minimo elektroninio laiško turinį, konstatavo, kad nei iš prie elektroninio laiško pridėto draudiko sprendimo sumažinti ieškovei kredito limitą, grindžiamo ataskaita, nei iš pridėtos pačios ataskaitos atsakovės nesuprato (neturėjo suprasti), jog ieškovė yra nemoki ir jai neišvengiamai gresia bankrotas. Taip pat teismas, įvertinęs ieškovės kredito limito kitimo dinamiką viso ieškovės ir atsakovės II verslo (prekybinių) santykių laikotarpiu, nurodė, kad kredito limito kitimas ieškovės atžvilgiu buvo įprasta verslo praktika ir vien pats kredito limitų kitimas nebuvo pagrindas atsakovėms ar kitiems kreditoriams spręsti (įtarti), jog ieškovė buvo nemoki.

Teisėjų kolegija, remdamasi toliau dėstomais argumentais, šias pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisiškai pagrįstomis.

Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtinta, kad sandoris gali būti pripažintas nesąžiningu, be kita ko, jei 1) kreditorius žinojo ar turėjo žinoti apie skolininko nemokumą ir 2) aplinkybes, dėl kurių sandoris yra nesąžiningas.

Klausimas dėl piktavališkumo skolininkės nemokumo atžvilgiu priklauso nuo individualių aplinkybių (Danijos Horsens teismo 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Nr. BS-5700/2024-HRS).

Sandorių nuginčijimas pagal Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnį taip pat priklauso nuo to, ar palankiau vertinta šalis veikė piktavališkai, žinodama, kad skolininkė buvo ar tapo nemoki pinigų pervedimo metu. Skolininkės bankas ir Danijos mokesčių administratorius (SKAT), dažnai, kur kas geriau supranta ir žino apie skolininkės finansinę padėtį nei, pavyzdžiui, jos tiekėjos, tačiau vertinimas, ar egzistuoja gera ar piktavališka valia, savaime suprantama, turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju (Danijos Horsens teismo 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Nr. BS-5700/2024-HRS).

Neteisinga teigti, kad vertinimas turi būti atliekamas remiantis tuo, ką „įprastas komercinę veiklą vykdantis subjektas“ turėjo suvokti; priešingai, vertinimas turi būti grindžiamas tuo, ką „Bendrovė 1“, atsižvelgiant į jos žinias apie „Skare Meat Packers“ bei, atitinkamai, „Skare Ost“ ir prekybinius santykius su ja, turėjo įžvelgti (Danijos Holstebro teismo 2025 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Nr. BS-5929/2024-HOL).

Taigi, būtent ieškovė besąlygiškai privalo įrodyti, kad <...> veikė piktavališkai, žinodama apie tariamą ieškovės nemokumą – juo labiau, atsižvelgiant į tai, kad ginčijami veiksmai, neabejotinai, buvo įprasti ir visiškai normalūs šalių ankstesnių ir einamųjų komercinių santykių kontekste (Danijos Kolding teismo 2025 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Nr. BS-5628/2024-KOL).

Bylos duomenimis, Biovela 2022 m. gegužės 4 d. išsiųstame ieškovei elektroniniame laiške nurodo, kad atsakovė II gavo informaciją apie ieškovės kredito limito sumažinimą iki 135 000 Eur, o ieškovės skola pagal tos dienos duomenis yra 274 tūkst. Eur, todėl prašė įvardyti, ką ieškovė ketina daryti, nes tiekimui kyla pavojus; taip pat atsakovė II paprašė ieškovės mokėjimų kuo skubiau; nurodo apie pridedamą draudimo bendrovės sprendimą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su minimo elektroninio laiško turiniu, pažymi, kad vertinimas, jog šio elektroninio laiško turinys ir (ar) prie jo pridėti dokumentai (draudiko sprendimas dėl kredito ieškovei sumažinimo ir ataskaita) patvirtina apie atsakovių žinojimą (turėjimą žinoti) apie ieškovės nemokumą ginčo mokėjimų atlikimo metu, neatitinka toliau nurodomų aplinkybių. Byloje esantys šalių paaiškinimai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad būtent draudikas, bet ne atsakovės, vertino ieškovės finansinę ataskaitą ir ja grindė savo sprendimą sumažinti ieškovei kredito limitą nuo 160 000 Eur iki 135 000 Eur, t. y. 25 000 Eur, nustatydamas, jog sumažintas kredito limitas galioja iki 2022 gegužės 31 d. Tuo tarpu byloje duomenų, kad atsakovės savarankiškai būtų susipažinusios ir (ar) vertinusios ieškovės ataskaitą, nėra. Juo labiau kad atsakovė II savo elektroniniame laiške, adresuotame ieškovei, akcentuoja būtent draudiko sprendimą dėl kredito limito sumažinimo, o ne pačią ataskaitą. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas bei atsiliepimuose mini atsakovės, draudiko, kuris sprendimą dėl kredito limito sumažinimo priėmė susipažinęs su ieškovės konsoliduotomis patronuojančios įmonės finansinėmis ataskaitomis, pateiktoje informacijoje nėra pasakoma, kad ieškovė vertinama kaip nemoki; draudikas 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovei kredito limitą sumažino tik 25 000 Eur, tokį sprendimą grįsdamas ieškovės akcentuojama ataskaita bei auditorių išlygomis. Dėl to manyti, kad atsakovės žinojo (turėjo žinoti) apie ieškovės nemokumą 2022 m. gegužės 4 d. elektroninio laiško išsiuntimo metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Taigi, pirmiau nurodytos aplinkybės neleidžia teisėjų kolegijai pripažinti, kad 2022 m. gegužės 4 d. elektroninio laiško turinys ir (ar) prie jo pridėti dokumentai leido atsakovėms akivaizdžiai suprasti apie ieškovės nemokumą. Priešingas aptariamos situacijos vertinimas, be kita ko, iš esmės neatitiktų draudiko, besispecializuojančio kredito rizikos valdymo srityje, veiksmų ir priimto sprendimo sumažinti ieškovei kredito limitą tik 25 000 Eur dydžiu, bet ne jo nesuteikti, kai minimą sprendimą draudikas priėmė išsamiai įvertinęs Skare grupės finansinėse ataskaitose pateiktus dokumentus bei dėl jų pateiktas nepriklausomų auditorių išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados neprieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl faktinio ieškovės nemokumo momento nustatymo, jas grindžiant ataskaitos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai pažymėjo, kad jei pagal finansinius rodiklius, pateiktus ataskaitoje, ieškovę vienareikšmiškai būtų pagrindas vertinti kaip nemokią jau ataskaitos paskelbimo metu, o ne vertinant retrospektyviai, ieškovei taip ir nepavykus užsitikrinti naujų finansavimo galimybių, draudikas, vertindamas ieškovės, kaip pirkėjos, rizikas, 2022 m. gegužės 4 d. jai nebūtų suteikęs kredito limito.

Pirmiau minėta, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovių sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie ieškovės nemokumą momentas sietinas ir su 2022 m. birželio 15 d., kai ieškovei buvo visiškai panaikintas kredito limitas.

Sprendžiant dėl ieškovės kredito limito panaikinimo, kaip patvirtinančio atsakovių žinojimą (turėjimą žinoti) apie ieškovės nemokumą, aktuali pirmosios instancijos teismo akcentuota ieškovės kredito limito kitimo dinamika visų ieškovės ir atsakovės II verslo (prekybos) santykių laikotarpiu, kurie tęsėsi nuo 2015 m. Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad iki nurodyto laikotarpio (2022 m. birželio 15 d.) ieškovei kredito limitas ne kartą buvo mažinamas bei didinamas, pvz., 2021 m. rugsėjo 2 d. kredito limitas buvo sumažintas iki 0 Eur, vėliau vėl atstatytas (padidintas). Tokia ieškovės kredito limito kitimo dinamika teisėjų kolegijai leidžia pirmosios instancijos teismo išvadas apie tai, kad kredito limito kitimas ieškovės atžvilgiu buvo įprasta verslo praktika ir vien pats kredito limitų kitimas nebuvo pagrindas atsakovėms ar kitiems kreditoriams spręsti (įtarti), jog ieškovė buvo nemoki, laikyti pagrįstomis ir teisėtomis. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrindė, kad kredito limito sumažinimas 2022 m. birželio 15 d. buvo išskirtinis nei pvz., buvęs 2021 m. rugsėjo 2 d., tai būtų leidę atsakovėms suprasti, jog ieškovės patiriami finansiniai sunkumai yra ne laikino pobūdžio, o ilgalaikiai, lemiantys jos nemokumą ir bankrotą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė byloje neįrodė atsakovių žinojimo (turėjimo žinoti) apie ieškovės nemokumą aptariamais laikotarpiais. Pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtintos sąlygos dėl kreditoriaus nesąžiningumo, šiam žinant apie skolininko nemokumą, egzistavimo, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas.

Ieškovė skunde nurodo, kad atsakovės žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių Skare mokėjimai buvo nesąžiningi. Ieškovė teigia, kad Biovela išankstinio sąskaitų apmokėjimo reikalavimai, kurie nebuvo įprasti, darant spaudimą nutraukti prekių tiekimą, kartu su staigiu kredito limito visišku panaikinimu, patvirtina tokią išvadą.

Pirmosios instancijos teismas neįžvelgė ginčo sandorių netinkamumo, žalingumo, nesąžiningumo, o atsakovės II elgesį dėl raginimų apmokėti sąskaitas laikė atitinkančiu įprastą tarp šalių buvusią verslo praktiką dar iki ginčo mokėjimų bei komerciškai pagrįstu, tokių atsakovės II veiksmų nevertindamas kaip nesąžiningo elgesio ar spaudimo dėl atsiskaitymo.

Teisėjų kolegija, remdamasi toliau dėstomais argumentais, neturi pagrindo nepritarti pirmiau nurodytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Šioje byloje jau nustatyta, kad Biovela 2022 m. gegužės 4 d. išsiųstame ieškovei elektroniniame laiške nurodė, jog dėl kredito limito ieškovei sumažinimo ir ieškovės skolos likučio (274 tūkst. Eur), kyla pavojus tiekimui, todėl atsakovė II pareikalavo ieškovę kuo skubiau atlikti mokėjimus (žr. šios nutarties 57 punktą).

Byloje taip pat nustatyta, kad šalių ilgalaikio bendradarbiavimo metu ieškovė ne kartą vėlavo apmokėti atsakovės II jai pateiktas sąskaitas, o atsakovė II, atitinkamai, jas ragindavo apmokėti, pvz., 2019 m. lapkričio 21 d., kai atsakovė II dėl išnaudoto kredito limito reikalavo ieškovės apmokėti už patiektas prekes, nes priešingu atveju būtų stabdomas naujų prekių tiekimas; 2020 m. vasario 25 d. atsakovė II nurodė pageidaujanti turėti 350 000 Eur kredito limitą ir pareikalavo ieškovę apmokėti pateiktas sąskaitas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti duomenys, priešingai nei teigia apeliantė, nepatvirtina nei neįprastos šalių verslo praktikos dėl sąskaitų apmokėjimo, nei neteisėto spaudimo dėl sąskaitų apmokėjimo. Visų pirma, atsakovė II 2022 m. gegužės 4 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad susidariusi skola viršija kredito limitą (skola – 274 tūkst. Eur, kai kredito limitas – 135 000 Eur), todėl naujų prekių tiekimui kyla pavojus, t. y. kad pavojus kyla ne dėl ieškovės nemokumo, bet dėl viršyto kredito limito. Antra, atsakovės II 2022 m. gegužės 4 d. elektroniniame laiške nurodytas reikalavimas ieškovei dėl sąskaitų apmokėjimo nebuvo išskirtinis šalių verslo santykiuose, o atitiko įprastą tarp šalių buvusią verslo praktiką dar iki ginčo mokėjimų, kai atsakovė II, ieškovei išnaudojus / viršijus kredito limitą, tolesnį prekių tiekimą siejo su sąskaitų apmokėjimu už jau patiektas prekes, t. y. analogiškos situacijos buvo susidariusios 2019 m. lapkričio 21 d. ar 2020 m. vasario 25 d. Atsižvelgiant į nurodytą, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad po 2022 m. gegužės 4 d. atsakovės II reikalavimai ieškovei apmokėti už prekes (apmokėjimus siejant su prekių pristatymu) esamoje situacijoje (atsižvelgiant į nustatytus kredito limitus) yra komerciškai pagrįsti, atitinkantys šalių verslo praktiką, ir tokių atsakovės II veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip nesąžiningo elgesio ar spaudimo dėl atsiskaitymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė po 2022 m. balandžio 1 d. ataskaitos paskelbimo nenutraukė ūkinės–komercinės veiklos vykdymo ir toliau ją tęsė, teikė atsakovei II užsakymus dėl naujų prekių (mėsos produkcijos) pristatymo, tarp šalių dėl prekių tiekimo vyko komunikacija ir gerokai vėliau po ginčo mokėjimų atlikimo, o atsakovė II užsakytas prekes pristatydavo ieškovei. Taigi tiek ieškovės ūkinės–komercinės veiklos tęsimas, tiek ir šalių komunikacija dėl prekių tiekimo neleidžia sutikti su ieškove, kad atsakovės suprato jos patiriamų finansinių sunkumų mastą, kad patiriami finansiniai sunkumai nėra laikini ir dėl jų ieškovė yra nemoki, nes priešingu atveju, jei atsakovė II būtų jau anksčiau (ginčo mokėjimų atlikimo metu) supratusi ir žinojusi, jog ieškovė yra nemoki, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, tokia komunikacija dėl prekių tiekimo tarp šalių nebūtų vykusi.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė byloje neįrodė atsakovių žinojimo (turėjimo žinoti) apie ginčo sandorių netinkamumą, žalingumą, nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtintos sąlygos dėl kreditoriaus nesąžiningumo, šiam žinant apie sandorių (mokėjimų) nesąžiningumą, egzistavimo, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas.

Dėl atsakovių (ne)palankesnio vertinimo kitų kreditorių atžvilgiu

Ieškovė tvirtina, kad tuo metu, kai ji vykdė ginčo mokėjimus Luminor (Biovela), Skare turėjo ir kitų kreditorių, kurių atžvilgiu jos turimos ir pradelstos skolos nebuvo padengtos dėl nesąžiningų mokėjimų Luminor (Biovela). Tokiu būdu ginčo mokėjimais atsakovėms buvo suteiktas nepagrįstas pirmumas kitų kreditorių atžvilgiu, atsakovėms neteko stoti į bendrą kreditorių eilę, kurioje finansinių reikalavimų patenkinimo galimybės yra itin ribotos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ginčo mokėjimų laikotarpiu ieškovė, be atsakovių, reikšmingai sumažino įsiskolinimus ir kitiems savo kreditoriams, įskaitant Danijos mokesčių administratorių, su kuriuo visiškai atsiskaitė, atsakovių padėties dėl atliktų ginčo mokėjimų nevertino kaip išskirtinės ar privilegijuotos kitų ieškovės nurodytų konkrečių kreditorių atžvilgiu.

Teisėjų kolegija nurodytą pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai pagrįsta dėl toliau nurodomų motyvų.

Danijos Karalystės bankroto įstatymo 74 straipsnyje įtvirtinta, kad sandoris yra žalingas kreditoriams, jei 1) dėl jo vienam kreditoriui buvo sudarytos palankesnės sąlygos kitų kreditorių sąskaita (nesąžiningas sandoris), arba 2) dėl jo skolininko turto neįmanoma panaudoti kreditorių reikalavimams tenkinti arba padidėja skola (žalingi sandoriai).

Sandorių nuginčijimo institutas skirtas kreditorių padėtį iškreipiantiems ar ją bloginantiems sandoriams, kurie yra motyvuoti galimai artėjančio bankroto; ne įprastiems prekybiniams santykiams (Danijos Horsens teismo 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Nr. BS-5700/2024-HRS).

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ginčo mokėjimų metu ieškovė, be atsakovių, turėjo kitų kreditorių. Byloje taip pat nustatyta ir šalys šių aplinkybių neginčija, kad laikotarpiu, kai buvo atlikti ginčo mokėjimai Luminor (Biovela), ieškovė reikšmingai sumažino savo įsipareigojimus tuo metu egzistavusiems kreditoriams, t. y. valstybinei Danijos mokesčių institucijai, kuri yra didžiausia ieškovės kreditorė ir kurios finansinis reikalavimas sudaro daugiau nei 50 proc. visų ieškovės finansinių reikalavimų, taip pat kreditoriams įvardytiems kaip kreditoriai Nr. 7.1 ir Nr. 9.1.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, konstatuodamas, jog ieškovės veiksmai, ginčo mokėjimų atlikimo metu atsiskaitinėjant ir su kitais kreditoriais, įskaitant Danijos mokesčių administratorių, neleidžia atsakovių padėties dėl atliktų ginčo mokėjimų vertinti kaip išskirtinės ar privilegijuotos ieškovės nurodytų kitų konkrečių kreditorių atžvilgiu. Priešingai nei teigia ieškovė, aplinkybė, kad ji ginčo mokėjimų atlikimo metu atsiskaitinėjo bei atsiskaitė ir su kitais kreditoriais, įskaitant Danijos mokesčių administratorių, patvirtina, jog ginčo mokėjimais tiek atsakovės, tiek ir kiti ieškovės kreditoriai buvo vertinami vienodai. Nors ieškovė skunde teigia, kad tai, jog ji ginčo mokėjimų metu atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, nepaneigia bendro kreditorių intereso pažeidimo, nes pagal Danijos Karalystės teisę nėra būtina nustatyti konkrečių kreditorių, kurių teisės buvo pažeistos ginčo sandoriais (mokėjimais), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad Skare bankroto byloje pareikšti ir nepatenkinti reikalavimai sudaro 181 920 424,56 Danijos kronų, pati savaime nepatvirtina tokio intereso pažeidimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė, ginčo mokėjimus vertinant jų mokėjimo metu susiklosčiusių aplinkybių kontekste, o ne retrospektyviai, byloje neįrodė, kad jai atliekant mokėjimus tiek atsakovėms, tiek ir kitiems kreditoriams, atsakovėms buvo sudarytos palankesnės sąlygos kitų jos kreditorių sąskaita, kad būtent dėl atliktų mokėjimų atsakovėms nebuvo padengti kiti tuo metu buvę ieškovės įsiskolinimai. Galiausiai, kaip pagrįstai nurodo ir atsakovės atsiliepimuose į apeliacinį skundą, ginčo mokėjimai buvo eiliniai mokėjimai už pristatytas prekes, kuriuos ieškovė atliko ir kitiems savo kreditoriams bei kuriais buvo dengiamos einamosios sąskaitos, o ne ankstesnės skolos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė byloje neįrodė, jog atsakovės būtų palankiau vertinamos kitų kreditorių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, prieidamas prie šios išvados, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarė tokią išvadą, kurios apeliantės skunde nurodomi argumentai nekeičia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovė skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, apeliacinėje ir kasacinėje instancijose bei iš naujo išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, paskirstymo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovėms priteisė jų patirtas bylinėjimosi išlaidas prašoma apimtimi, nes didžioji dalis Biovela išlaidų buvo nulemtos pačios atsakovės II veiksmų ir nepagrįstų argumentų dėl ginčui taikytinos teisės bei tariamos būtinybės reikšti papildomą (savarankišką) reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurių nepagrįstumas yra konstatuotas kasacinio teismo nutartimi. Taip pat apeliantė nurodė, kad atsakovėms priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pernelyg didelės ir (ar) nesusijusios su nagrinėjama byla, neatitinkančios Rekomendacijose nurodytų dydžių.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos apimtį, joje keltų teisinių klausimų sudėtingumą ir tarptautinio elemento byloje egzistavimo nulemtą poreikį pasitelkti užsienio šalies teisės specialistus, Danijos Karalystės teisės aktų, teismų sprendimų vertimus ir jų analizę, atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas laikė būtinomis, protingomis ir tinkamai pagrįstomis, todėl nusprendė, kad ieškovė turi pareigą jas atsakovėms kompensuoti ir iš ieškovės atsakovei I priteisė 13 472,43 Eur, o atsakovei II – 51 473,08 Eur bylinėjimosi išlaidas.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2025, 15 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas Rekomendacijose nustatytam maksimaliam dydžiui viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas; 2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2025, 98 punktas).

Bylos duomenimis, atsakovė II pateikė 2024 m. gegužės 13 d., 2024 m. lapkričio 8 d., 2025 m. rugsėjo 10 d., 2026 m. vasario 23 d. prašymus, kuriuose prašė iš ieškovės priteisti 51 473,08 Eur bylinėjimosi (atstovavimo ir dokumentų vertimo) išlaidų, kurias sudaro procesinių dokumentų vertimo išlaidos, procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį, tripliko, atsiliepimų į apeliacinį ir kasacinį skundus, rašytinių paaiškinimų, prašymų dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo) parengimo išlaidos, pasiruošimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose. Atsakovė II 2024 m. gegužės 13 d. prašyme nurodė, kad ji patyrė iš viso 10 335,91 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į ieškinį, tripliko ir nuomonės dėl ginčo perdavimo spręsti mediacijos būdu parengimą, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą ir pateikimą teismui bei tiesioginės išlaidos (vertimai) (45,98 Eur). Atsakovė II 2024 m. lapkričio 8 d. prašyme nurodė, kad ji patyrė 5 430,48 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (pirmą kartą), kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai už pirmosios instancijos teismo sprendimo analizę, apeliacinio skundo analizę, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą apeliacinės instancijos teismui, prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas parengimą ir pateikimą apeliacinės instancijos teismui. Atsakovė II 2025 m. rugsėjo 10 d. prašyme nurodė, kad ji patyrė 10 791,81 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai už kasacinio skundo analizę, atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą, rašytinių paaiškinimų parengimą ir tiesioginės išlaidos (vertimai) 1 266,87 Eur. Atsakovė II 2026 m. vasario 23 d. prašyme nurodė, kad ji patyrė 24 914,88 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai už prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo parengimą, 2025 m. lapkričio 27 d. rašytinių paaiškinimų parengimą, vertimų pateikimą teismui, už komunikaciją su Danijos teismais dėl ieškovės motininės bendrovės bylose priimtų sprendimų, pasirengimą 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžiui, atstovavimą 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdyje, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą teismui bei tiesioginės išlaidos (vertimai) 5 240,40 Eur. Atsakovė I pateikė 2026 m. vasario 23 d. prašymą, kuriuo prašė jai iš ieškovės priteisti 13 472,43 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų, kurias sudaro procesinių dokumentų parengimo išlaidos, pasiruošimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir jį aiškinančia kasacinio teismo praktika, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsakovių atstovų teiktų teisinių paslaugų pastovumą, bylos procese spręstus klausimus jų sudėtingumo, naujumo požiūriu, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, su nurodytais ieškovės argumentais sutinka iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pagrįstai teigia, kad bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės II patirtos 4 500 Eur išlaidos užsienio advokatų konsultacijoms, atsakovei II minimoje bylos nagrinėjimo stadijoje į bylą nepateikus išvados dėl Danijos Karalystės teisės turinio ir (ar) teisės taikymo konkrečioje situacijoje (atsakovė II tokią išvadą pateikė tik bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme), negali būti laikomos pagrįstomis. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovės II patirtos išlaidos bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme mažinamos nurodyta suma ir atsakovei II iš ieškovės priteisiama 5 835,91 Eur (10 335,91 Eur – 4 500 Eur = 5 835,91 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad atsakovės II patirtos išlaidos, bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, viršija Rekomendacijų 7, 8.11, 8.16 papunkčiuose nustatytus maksimalius dydžius, todėl atsakovės II prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant atsakovei II iš ieškovės maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą priteistiną sumą – 3 687,86 Eur (2 161 Eur x 1,3 + 2 196,40 Eur x 0,4), vietoje jos prašomų atlyginti 5 430,48 Eur. Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad atsakovės II įvardytos išlaidos kasacinės instancijos teisme viršija Rekomendacijų 7, 8.14, 8.16 papunkčiuose nustatytus maksimalius dydžius, todėl atsakovės II prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant atsakovei II iš ieškovės maksimalią už atsiliepimo į kasacinį skundą ir prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei rašytinių paaiškinimų parengimą priteistiną sumą – 6 779,33 Eur (2 337,70 Eur x 1,7 + 2 196,40 Eur x 0,4 x3), vietoje jos prašomų atlyginti 10 791,81 Eur. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės išlaidas, patirtas bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodo, kad šios išlaidos viršija rekomenduojamus atlyginti maksimalius dydžius. Nors ši byla laikytina kaip išties didelės apimties, joje kelti ir nagrinėti pakankamai sudėtingi ir turintys tarptautinį elementą klausimai, kurie nulėmė poreikį vertinti Danijos Karalystės teisės aktus ir teismų praktiką, taip pat pasitelkti užsienio šalies teisės specialistus, tačiau, kita vertus, nurodytos aplinkybės nepagrindžia šios bylos priskyrimo tokiai išimtinei situacijai, su kuria siejama didesnių, nei yra nustatyta Rekomendacijose, atstovavimo išlaidų atlyginimo galimybė (žr. šios nutarties 82 punktą). Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas atsakovei II priteistino bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydį sumažinti nuo 24 914,88 Eur iki 14 674,48 Eur. Taigi, iš viso atsakovei II iš ieškovės priteisiama 30 977,58 Eur (5 835,91 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme; 3 687,86 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme; 6 779,33 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme; 14 674,48 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme). Tuo tarpu atsakovės I patirtos išlaidos (13 472,43 Eur) laikytinos atitinkančiomis rekomenduojamus dydžius, protingomis ir pagrįstomis, dėl to atsakovei I priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės teiginius dėl nesąžiningo atsakovės II veiksmų ir reikštų argumentų dėl ginčui taikytinos teisės bei būtinybės reikšti papildomą (savarankišką) reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurių nepagrįstumas yra konstatuotas kasacinio teismo nutartimi, atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-378/2024, 65 punktas).

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad ieškovas prisiima riziką, kad tuo atveju, jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo arba bus pripažinta pagrįsta ir įrodyta tik nedidelė reikalavimo dalis, jam teks atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, t. y. proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-1120/2024, 37 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nenustatytas nesąžiningas atsakovės II procesinis elgesys, kuris sudarytų pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad ginčas buvo inicijuotas ieškovės, dėl to atsakovė II, gindamasi nuo pareikštų reikalavimų, buvo priversta teikti procesinius dokumentus, dalyvauti teismo posėdžiuose, įvertinus, jog byla išspręsta atsakovių naudai (ieškinys atmestas), atsakovei II turi būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą, neviršijančios Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Tiek atsakovės II pasirinkta gynybinė taktika, tiek ir byloje pateiktų dokumentų kiekis ir apimtis bei pačios atsakovės II procesinis elgesys (nevilkino bylos nagrinėjimo, neteikė nepagrįstų ir (ar) perteklinių prašymų) nelaikytinas netinkamu šalies elgesiu, sudarančiu pagrindą teismui nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, reikštų nesąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą. Taigi, ieškovės argumentai dėl netinkamo atsakovės II procesinio elgesio, kaip pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijų, atmetami kaip nepagrįsti.

Teismų praktikoje nurodoma, jog reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialusis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų peržiūrėjimo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu, patikslinant tik jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, o apeliantės išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, patikslinant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantė (ieškovė) neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Atsakovė I pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 5 331,21 Eur išlaidas už apeliacinio skundo peržiūrą ir analizę, atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą bei bendrąsias biuro paslaugas. Atsakovė II pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 6 148,88 Eur išlaidas už apeliacinio skundo analizę ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą bei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą ir pateikimą teismui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas; 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 102 punktas). Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika atsakovėms už apeliacinio skundo peržiūrą ir analizę atskirai neatlyginama. Taip pat prie būtinųjų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų nepriskirtinos nedetalizuotos atsakovės I išlaidos biuro paslaugoms, dėl to ir šios išlaidos neatlygintinos.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 dydžio koeficientas. Atsakovių atsiliepimai į ieškovės apeliacinį skundą pateikti 2026 m. II ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui taikytinas 2025 m. IV ketvirtį galiojęs Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur. Taigi, maksimali rekomenduojama priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šiuo atveju yra 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3). Taigi, atsakovių prašomos atlyginti sumos viršija Rekomendacijose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas). Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų kontrolę, vertindamas jų būtinumą, pagrįstumą ir protingumą, teismas vykdo ex officio (savo iniciatyva).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovėms atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, reikšmingomis laiko šias aplinkybes: 1) atsakovių reikalaujamos priteisti sumos už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą viršija nurodytą rekomenduojamą dydį; 2) atsakoves nagrinėjant bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje atstovavo tie patys advokatai, kuriems ginčo esmė yra gerai žinoma; 3) atsakovių atsiliepimai į apeliacinį skundą yra pakankamai didelės apimties, juose išsamiai atsikertama į apeliacinio skundo argumentų grupes, analizuojama bylos faktinė situacija, įrodymai, Danijos Karalystės teisės aktai ir teismų praktika, visgi nemaža dalis esminių argumentų jau buvo pateikti ankstesniuose atsakovių procesiniuose dokumentuose ir kartojasi; 4) nors bylos apimtis yra didelė, todėl susipažinimas su ja, procesinių dokumentų parengimas, įrodymų rinkimas neabejotinai pareikalavo didesnių nei įprastai laiko ir darbo sąnaudų, tačiau dabar nagrinėjamos bylos apeliacine tvarka ribos yra žymiai siauresnės nei buvo ją nagrinėjant teismuose pirmą kartą; 5) nors byloje keliami ir nagrinėjami pakankamai sudėtingi ir turintys tarptautinį elementą klausimai, tačiau savo esme jie nelaikytini naujais ir išskirtinai sudėtingais teisės klausimais.

Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nenustatytas pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijose numatyto maksimalaus išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio. Nors atsakovės prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį grindžia bylos sudėtingumu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau šioje nutartyje minėta, ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, spręstina, kad nagrinėjamu atveju atsakovių prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą mažinamos, o pagrįstomis, būtinomis ir protingomis laikytinos 3 284,84 Eur teisinės pagalbos išlaidos, kurios, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteisiamos kiekvienai atsakovei iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ją išdėstant taip:

„Priteisti iš ieškovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“, juridinio asmens kodas 17009605, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“, juridinio asmens kodas 111667277, 13 472,43 Eur (trylika tūkstančių keturis šimtus septyniasdešimt du eurus 43 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“, juridinio asmens kodas 17009605, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BIOVELA-UTENOS MĖSA“, juridinio asmens kodas 284268020, 30 977,58 Eur (trisdešimt tūkstančių devynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 58 centus) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti iš ieškovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“, juridinio asmens kodas 17009605, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“, juridinio asmens kodas 111667277, 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 84 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės „SKARE BEEF PRODUCTION APS“, juridinio asmens kodas 17009605, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BIOVELA-UTENOS MĖSA“, juridinio asmens kodas 284268020, 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 84 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Asta RadzevičienėAntanas RudzinskasAlma Urbanavičienė