Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. – J. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Questum Training“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Tęstinių mokymų centras“) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15516-1171/2025 pagal ieškovės A. P. – J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Questum Training“ dėl pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. K. ir uždaroji akcinė bendrovė „Falko Group“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Dėl teismo išvados apie įspėjimų davimą žodžiu nurodo, kad teismo sprendime nurodyta, kad ginčas kilo dėl Sutarties vykdymo ir šioje byloje pagal pareikštus reikalavimus teisiškai reikšmingi yra rašytiniai įspėjimai dėl nepažangumo, o žodiniai įspėjimai (net jeigu tokių būtų) nėra aktualūs ir nekeičia bylos baigties. Be to, aplinkybės dėl tariamai duotų žodinių įspėjimų dėl nepažangumo netgi nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Dėl teismo išvados apie ieškovės iniciatyvos trūkumą mokymosi procese nurodo, kad teismas expressis verbis nurodė, kad jis šioje byloje nevertina ieškovės mokymosi proceso pažangumo aspektu. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad nurodytos motyvuojamosios dalies išvados šalintinos iš sprendimo motyvų.

Nesutinka su teismo išvada, jog kiekvienas mokymų dalyvis laikytinas aktyviu (pažangiu), kol Sutartyje nustatyta tvarka nepripažįstamas nepažangiu. Atsakovės įsitikinimu, tokios prezumpcijos nenumato nei įstatymas, nei Sutartis.

Nurodo ir tai, kad baigiamojoje kalboje atsakovė atkreipė teismo dėmesį į tai, kad ieškovė, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, jas grindžia tik mokėjimo pavedimais, todėl laikytina, kad ieškovė neįrodė patirtų išlaidų advokato pagalbai realumo, tačiau teismas dėl šio atsakovės argumento nepasisakė, nors juo remiantis turėjo atmesti ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės prašymą dėl 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai priteisimo teismas atmetė nepagrįstai, nes šios išlaidos patirtos už pasiruošimą civilinės bylos nagrinėjimui ir baigiamosios kalbos parengimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės A. P. – Janulevičienės ir atsakovės UAB „Questum Training“ apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas ir juose išdėstytus argumentus. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinių skundų ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl pažeistų teisių gynimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju ieškovė A. P.-J. pareikštu ieškiniu prašė pripažinta ją pažangia ir sėkmingai užbaigusia mokymų PHRONESIS vadovų akademija® programą ir įpareigoti atsakovę UAB „Questum Training“ išduoti jai PHRONESIS vadovų akademija® programos baigimo sertifikatą, taip pat prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinio pagrindu ieškovė nurodė tai, kad atsakovė tinkamai nevykdė Mokymo paslaugų sutarties Nr. TMC-17-1221, kadangi nepagrįstai suteikė ieškovei klausytojo statusą ir išdavė netinkamą mokymų programos baigimo dokumentą. Ieškovė neigė gavusi žodinius įspėjimus apie nepažangumą ir tvirtino, jog paslaugų teikėjas, vadovaudamasis Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 5.4 punktu, įspėjimus turėjo duoti raštu. Neturtinės žalos atsiradimą ieškovė motyvavo tuo, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimo jausmą, teigė, kad nukentėjo ieškovės reputacija. Atsakovė UAB „Questum Training“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. K. laikėsi pozicijos, jog baigimo sertifikatas ieškovei nebuvo įteiktas esant pagrįstam pagrindui, kadangi ieškovė nepažangiai dalyvavo PHRONESIS vadovų akademija® programos mokymuose. Pastarieji tvirtino, kad pažanga arba jos nebuvimas identifikuojami pagal Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 4.3 punktą ir šio punkto esmė yra ne tai, kokia forma tie įspėjimai pateikti, o pats faktas, kad jų yra trys, tuo tarpu ieškovė gavo mažiausiai tris žodinius įspėjimus dėl nepažangumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamu sprendimu tenkino ieškinio reikalavimus dėl ieškovės pripažinimo pažangia ir sėkmingai užbaigusia PHRONESIS vadovų akademija® programą bei atsakovės įpareigojimo išduoti ieškovei baigimo sertifikatą, konstatavęs, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė tinkamai nevykdė sutarties, t. y. žodžiu duodama įspėjimus pažeidė sąlygą dėl įspėjimo davimo raštu, todėl nepagrįstai suteikė ieškovei laisvo klausytojo statusą ir išdavė netinkamą mokymų programos baigimo dokumentą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino iš dalies ieškovės prašymą dėl baudos skyrimo, atsakovei skirdamas 10 Eur bauda už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną ieškovės (kreditorės) naudai, jeigu atsakovė per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo neįvykdys teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė jai padarytos neturtinės žalos fakto, todėl ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetė. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Rekomendacijose nėra numatytos išlaidos už Baigiamosios kalbos parengimą, todėl atsakovės prašymo dėl 1 210 Eur priteisimo netenkino. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad šioje byloje yra patenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų, atitinkamai atmesta 50 procentų ieškinio reikalavimų, todėl priteisė ieškovei, atsakovei ir tretiesiems asmenims po pusę jų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinius skundus dėl sprendimo padavė tiek ieškovė, tiek atsakovė. Ieškovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė taip pat prašo iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti 16 ir 17 lape išdėstytas išvadas, kad atsakovė žodžiu davė įspėjimus ieškovei ir kad ieškovei mokymosi procese trūko iniciatyvos. Atsakovė kvestionuoja sprendimo dalį, kuria ieškovė pripažinta pažangia ir sėkmingai baigusia mokymų PHRONESIS vadovų akademija® programą, o atsakovė įpareigota išduoti sertifikatą, ir atitinkamai, sprendimo dalį, kurioje už sertifikato neišdavimą nustatytu terminu numatytos pasekmės. Atsakovė taip pat nesutinka su sprendimo dalimi, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.213 straipsnio 2 dalies, 6.123 straipsnio 2 dalies, CPK 12, 178 straipsnių nuostatas, dėl ko šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovės manymu, kadangi ieškovei yra įteiktas PHRONESIS vadovų akademija® programos baigimo pažymėjimas ir šį prievolės įvykdymą ieškovė yra priėmusi, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka ieškovei, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje rėmėsi teismų praktika, pagal kurią kilus teisminiam ginčui tarp kliento (ieškovės) ir paslaugų teikėjo (atsakovės) dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo. Kadangi ieškovė ieškiniu siekė įrodyti, kad sutartis įvykdyta netinkamai (t. y. vietoj pažymėjimo ji neva turėjo gauti sertifikatą), todėl būtent ji turėjo byloje įrodyti, kad mokymų metu buvo aktyvi dalyvė, sėkmingai baigusi mokymo programą, nes tik tokiam dalyviui pagal šalių sudarytą Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 5.7 p. įteikiamas sertifikatas. Be to, šioje byloje nekilo ginčas dėl sutarties nevykdymo, t. y. mokymų paslaugų nesuteikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei, o ieškovę atleido nuo įrodinėjimo pareigos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.

Pagal CK 6.722 straipsnį atlygintinų paslaugų teikėjui nustatyta pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinų paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Ši įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, 38 punktas; 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-381/2021, 64-65 punktai).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atlygintinų paslaugų sutarčių reguliavimu bei teismų praktikos aiškinimu. Ieškovės reikalavimo formuluotė – pripažinti ją pažangia ir sėkmingai užbaigusia mokymų PHRONESIS vadovų akademija® programą – yra susijusi ne su ieškovės pažangumo vertinimu, o mokymų dalyvio statuso pripažinimu, kaip tai suformuluota pačioje sutartyje. Pagal Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 5.2 punktą, aktyvus dalyvis – pažangus mokymų dalyvis, laiku ir pagal paslaugų teikėjo nustatytą grafiką atliekantis užduotis, o pagal 5.7 punktą būtent aktyviajam dalyviui, sėkmingai pabaigusiam PHRONESIS vadovų akademija® mokymų programą, įteikiamas programos baigimo sertifikatas, tuo tarpu laisvajam klausytojui paslaugų teikėjas turi teisę (bet ne pareigą) išduoti tik baigimo pažymėjimą. Kadangi pagal Sutartį sertifikatas išduodamas tik asmeniui, turinčiam sėkmingai programą pabaigusio aktyviojo dalyvio statusą, ieškovės reikalavimai – pripažinti ją pažangia ir sėkmingai užbaigusia programą bei įpareigoti atsakovę išduoti sertifikatą – tiesiogiai kildinami iš atsakovės pareigos tinkamai taikyti Bendrosiose paslaugų teikimo sąlygose nustatytą dalyvio statuso suteikimo (pakeitimo) ir mokymų baigimo dokumento išdavimo tvarką, o ne iš teismo atliekamo mokymosi rezultatų vertinimo. Todėl šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra susijęs ne su ieškovės mokymosi proceso turinio vertinimu, o su atsakovės pareiga tinkamai taikyti Bendrosiose paslaugų teikimo sąlygose nustatytą dalyvio statuso suteikimo (pakeitimo) ir dokumento išdavimo tvarką, t. y. su atsakovės veiksmų atitiktimi sutarties vykdymo tvarkai.

Šiuo atveju ieškovė įrodinėjo ne tai, ar ji tinkamai mokėsi ar buvo verta pažangaus mokymų dalyvio įvertinimo, bet tai, kad atsakovė, nesant Bendrosiose paslaugų teikimo sąlygose nustatytų sąlygų ir nesilaikant joje įtvirtintos procedūros, nepagrįstai (nesant trijų įspėjimų) suteikė ieškovei laisvojo klausytojo statusą ir išdavė netinkamą mokymų baigimo dokumentą, taip pažeisdama Sutartį. Tuo tarpu atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad buvo įvykdytos Bendrosiose paslaugų teikimo sąlygose nustatytos statuso pakeitimo sąlygos ir įvykdyta jose numatyta procedūra, t. y. kad ieškovei buvo tinkamai ir nustatyta forma pateikti įspėjimai ir ji buvo aiškiai informuota apie aktyvaus (pažangaus) dalyvio statuso praradimą bei laisvojo klausytojo statuso suteikimą. Būtent šių aplinkybių vertinimui pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą atsakovei, kaip paslaugų teikėjai, privalančiai šiame ginče įrodyti tinkamą sutarties vykdymą (CPK 178 straipsnis).

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovei buvo pateikti įspėjimai dėl nepažangumo žodžiu, tik nepagrįstai nurodė, jog atsakovė sutartyje sulygtu būdu neinformavo ieškovės apie jai skiriamus įspėjimus. Atsakovės manymu, sprendžiant ieškovės reikalavimo pripažinti ją pažangia ir sėkmingai baigusią mokymų programą pagrįstumą neturi įtakos kokiu būdu atsakovė informavo ieškovę apie jai skiriamus įspėjimus dėl nepažangumo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įspėjimų dėl nepažangumo formos tvarkos, nepagrįstai rėmėsi Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 5.4 punktu, nes šis punktas skirtas tik raginimus ar įspėjimus dėl vėluojamų atlikti užduočių, tuo tarpu būtent Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 4.3 punkto nuostata susitarta, kaip mokymų dalyvis yra informuojamas apie nepažangumą, todėl ieškovė tinkamai tris kartus buvo įspėta žodžiu. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija, visų pirmą, pažymi, jog iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, viena vertus, sprendė, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovei įspėjimai dėl nepažangumo buvo duoti ir kada jie buvo duoti, todėl laikė neįrodyta, jog iškovė gavo tris įspėjimus dėl nepažangumo, dėl ko prarado aktyvaus dalyvio statusą ir tapo laisvojo klausytojo statusą turinčiu mokymų dalyviu, kita vertus, apibendrindamas padarytas išvadas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė tinkamai nevykdė sutarties, t. y. žodžiu duodama įspėjimus pažeidė sutarties sąlygą dėl įspėjimo davimo raštu, todėl nepagrįstai suteikė ieškovei laisvo klausytojo statusą ir išdavė netinkamą mokymų programos baigimo dokumentą.

Šalindama tokį pirmosios instancijos teismas motyvų prieštaringumą (juolab, kad ieškovė apeliaciniame skunde prašo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą „žodžiu duodama įspėjimus“), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė šioje byloje neįrodė, jog ieškovei buvo pateikti įspėjimai dėl nepažangumo žodine forma (CPK 12, 178 straipsnis).

Atsakovės argumentas, kad atsakovė ir trečiasis asmuo T. K. laikėsi nuoseklios pozicijos dėl ieškovės nepažangumo, todėl ieškinys turėjo būti atmestas, yra nepagrįstas. Nuoseklus pozicijos kartojimas proceso metu savaime nėra ir negali būti laikomas pakankamu įrodymu ginčo aplinkybėms pagrįsti. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į trečiojo asmens T. K. pozicijos dėl įspėjimų davimo nenuoseklumą. Pirma, T. K. atsiliepime nurodyta, kad ieškovė trečiąjį įspėjimą gavo 2023 m. lapkričio 10 d. seminare, tačiau teismo posėdžio metu T. K. jau nurodė kitą datą, kad ieškovės statusas į laisvojo klausytojo pasikeitė 2024 m. sausio 18 d. (pagal sutarties sąlygas, laisvojo klausytojo statusas yra suteikiamas automatiškai gavus trečiąjį įspėjimą). Antra, T. K. negalėjo įvardyti, kiek įspėjimų davė ieškovei, apsiribodamas bendro pobūdžio formuluote, kad ieškovė „yra gavusi mažiausiai tris įspėjimus“. Trečia, nėra aišku, kuriuos T. K. tariamus įspėjimus laikyti pasekmes sukeliančiais įspėjimais dėl nepažangumo. Ketvirta, byloje yra pateikta pakankamai duomenų, kad T. K. mokymų proceso metu gyrė ieškovę, 2023 m. rugpjūčio 30 d. el. laiške priskyrė ją prie nuosekliausiai dirbančių dalyvių, nors, anot atsakovės, pirmasis įspėjimas dėl nepažangumo buvo duotas dar prieš tai, t. y. 2023 m. liepos 7 d.

CK 6.193 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Kasacinis teismas, aiškindamas aptariamą teisės normą, yra nurodęs, kai kyla ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžingumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį reikia vadovautis ir bendraisiais teisės principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007).

CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aptariama sutarčių aiškinimo taisyklė taikytina galiojančioms sutartims (atskiroms jos sąlygoms), kai yra neaiškių, dviprasmiškų tokios sutarties sąlygų, kilus abejonių dėl jų turinio prasmės ir reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Bendrąsias paslaugų teikimo sąlygas nesivadovavo minėtomis CK nuostatomis bei aktualia kasacinio teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 4.3 punkto formuluotės matyti, jog šis punktas apibrėžia tik tai, kada mokymų dalyvis laikomas nepažangiu, t. y. kai jis jau yra informuotas trimis įspėjimais, tačiau mokymų dalyvio statuso pasikeitimo procedūra bei įspėjimų pateikimo forma yra nustatyta Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 5.4 punkte, kuriame įtvirtinta, kad paslaugų teikėjas, taip pat treneris nustatęs mokymo dalyvio neaktyvumą, raštu ar el. paštu pateikia tokiam mokymų dalyviui raginimus / įspėjimus, o po trečiojo įspėjimo pateikimo automatiškai suteikiamas laisvojo klausytojo statusas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys aiškiai buvo sulygusios, kad įspėjimai mokymosi dalyviui turi būti teikiami raštu ir byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog šalys būtų pakeitusios sutarties sąlygas, t. y. jog įspėjimas gali būti duodamas žodžiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad sutartis pasiūliusi šalis yra atsakovė ir visas kilusias abejones dėl neaiškių, dviprasmiškų tokių sutarčių sąlygų turinio prasmės ir reikšmės vertino tas sąlygas pasiūliusios atsakovės nenaudai.

Atsakovė apeliaciniame skunde reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kiekvienas mokymų dalyvis laikytinas aktyviu (pažangiu), kol sutartyje nustatyta tvarka nepripažįstamas nepažangiu. Atsakovės įsitikinimu, tokios prezumpcijos nenumato nei įstatymas, nei Sutartis.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka pačios sutarties turinį. Pažymėtina, kad sutartyje nėra įtvirtinta nuostatų, kad aktyviojo klausytojo / pažangaus mokymų dalyvio statusas turi būti įgyjamas atskiru sprendimu ar įvykdžius kokias nors kitas sutarties sąlygas – mokymų dalyviui nereikia atlikti jokių specialių veiksmų ar pasiekti iš anksto patvirtinto rezultato, kad šis statusas atsirastų. Sutartyje aiškiai reglamentuotos tik tokio statuso praradimo sąlygos, t. y. trijų įspėjimų pateikimas sutartyje nustatyta tvarka (Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 4.3 ir 5.4 punktai). Sisteminis sutarties aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad mokymų dalyvis, kuris nėra gavęs trijų įspėjimų, laikomas pažangiu mokymų dalyvių ir aktyvaus klausytojo statuso nepraradusiu klausytoju, o paslaugų teikėjas tokiu atveju privalo veikti pagal sutarties sąlygas – išduoti mokymų baigimo sertifikatą.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė neįrodė jai padarytos neturtinės žalos fakto. Ieškovės manymu, padarydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jos nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus dėl neturtinės žalos padarymo fakto egzistavimo, todėl nepagrįstai atmetė jos reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys, apskųstos sprendimo dalies turinys ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovė neįrodė jai padarytos neturtinės žalos fakto, pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, procesines įrodymų vertinimo taisykles ir nesivadovavo nurodytomis kasacinio teismo suformuluotomis taisyklėmis.

Skundžiamo sprendimo motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertino ieškovės apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, ieškovės teigimu, turėjusias įtakos neigiamos reputacijos apie ieškovę formavimui. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tai, kad po mokymų baigimo šventės buvo patalpintos nuotraukos atsakovės socialinėje medijoje „Facebook“ valdomame puslapyje nepatvirtina, jog jos patalpintos turint ieškovės atžvilgiu negatyvių tikslų. Ieškovė apeliaciniame skunde neneigia, kad mokymų baigimo šventėje dalyvavo ir fotografavosi laisva valia, rankoje laikydama baigimo dokumentą. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad identifikuoti, koks tai yra dokumentas, iš nuotraukos neįmanoma. Ieškovė jokiais duomenimis nepagrindė savo teiginių, kad klaidingo dokumento įteikimas pakenkė ieškovės galimybėms užmegzti ryšius su potencialiais klientais, tiekėjais ir partneriais. Nors klaidingo dokumento įteikimas ieškovei galėjo turėti neigiamą poveikį ieškovės emocinei būsenai, sukelti nepatogumų, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro prielaidų konstatavimui, jog CK 6.250 straipsnio prasme ieškovei būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jos subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad dėl susiklosčiusios situacijos patyrė objektyvias neigiamas pasekmes, patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu laiko ir mąsto atžvilgiu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir byloje esančius įrodymus (darbo su individualios užduoties atlikimo medžiagą, pačios ieškovės rašyto 2023 m. rusėjo 20 d. el. laiško, kuriame ji pati prisipažįsta, kad „turbūt nepakankamai giliai dirbu su programa su modulio užduotimis, aš stengiuosi tikrai, bet man nepavyksta, darau bet turbūt nesifokusuoju į kokybę, kas manau mokymuose yra ypač svarbu“, nedalyvavimo asmeninėse konsultacijose į jas užsirašius), rodančius apie ieškovės iniciatyvos trūkumą mokymosi procese. Todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės teisių pažeidimas neturėjo negrąžinamų pasekmių (jos teisė būti pripažintai pažangia ir sėkmingai užbaigusia mokymų PHRONESIS vadovų akademija® programą, įpareigojant atsakovę išduoti ieškovei PHRONESIS vadovų akademija® programos baigimo sertifikatą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurią apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, buvo realizuota) bei įvertinusi atsakovės padaryto pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad ieškovė neįrodė jai padarytos neturtinės žalos fakto bei dydžio (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei dydį privalėjo įrodyti ieškovė. Kadangi byloje nenustatytas žalos padarymo faktas, nėra visų būtinų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų neturtinei žalai priteisti, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad „iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. darbo su individualios užduoties atlikimo medžiaga, pačios ieškovės rašyto 2023 m. rusėjo 20 d. el. laiško, kuriame ji pati prisipažįsta, kad „turbūt nepakankamai giliai dirbu su programa su modulio užduotimis, aš stengiuosi tikrai, bet man nepavyksta, darau bet turbūt nesifokusuoju į kokybę, kas manau mokymuose yra ypač svarbu“, nedalyvavimo asmeninėse konsultacijose į jas užsirašius ir pan., matyti, jog ieškovei iniciatyvos trūko“. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo pašalinti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadą, kad ieškovei mokymosi procese trūko iniciatyvos. Ieškovė tokį prašymą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas expressis verbis nurodė, kad jis šioje byloje nevertina ieškovės mokymosi proceso pažangumo aspektu.

Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstą tokį ieškovės prašymą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šioje byloje nevertina ieškovės mokymosi proceso pažangumo aspektu, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti ją pažangia ir sėkmingai užbaigusia programą bei įpareigoti atsakovę išduoti sertifikatą, tačiau nurodytos aplinkybės yra svarbios sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Tokią išvadą teisėjų kolegija laiko pagrįsta, kadangi, kaip minėta, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes.

Kadangi šioje nutartyje (žr. nutarties 51-53 punktus) teisėjų kolegija pašalino pirmosios instancijos teismo motyvų prieštaringumą ir konstatavo, kad atsakovė šioje byloje neįrodė, jog ieškovei buvo pateikti įspėjimai dėl nepažangumo žodine forma, teisėjų kolegija dėl ieškovės prašymo pašalinti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadą „žodžiu duodama įspėjimus“ papildomai nebepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsakovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis, nurodo, kad baigiamojoje kalboje atsakovė atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, jog ieškovė, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, jas grindžia tik mokėjimo pavedimais, todėl laikytina, kad ieškovė neįrodė patirtų išlaidų advokato pagalbai realumo, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio atsakovės argumento nepasisakė, nors tuo remiantis turėjo atmesti ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė taip pat nurodo, kad atsakovės prašymą dėl 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai priteisimo pirmosios instancijos teismas atmetė nepagrįstai, nes šios išlaidos patirtos už pasiruošimą civilinės bylos nagrinėjimui ir baigiamosios kalbos parengimą.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas patenkino du iš trijų ieškovės savarankiškų reikalavimų, todėl jo pritaikyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcija yra klaidinga. Ieškovė taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo atmesti ieškovės prašymą priteisti 605 Eur išlaidas už pretenzijos parengimą, motyvuojant vien tuo, kad šios išlaidos patirtos iki civilinės bylos iškėlimo, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė, ar šiuo atveju nebuvo pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių paskirstant bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant atlyginti išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidų bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 ir 14 punktai). Taigi, išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pripažįstama, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 23 punktas). Advokatų kontoros patvirtinimas, jog klientas su ja yra atsiskaitęs, apima ir esminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų duomenų nurodymą. Konkrečiai, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos. Pirma, tai užtikrina realaus pinigų sumokėjimo už konkrečioje byloje suteiktas konkrečias paslaugas kontrolę, t. y. kad kita šalis nebūtų priversta mokėti už advokatų kontoros suteiktas paslaugas, nesusijusias su nagrinėta byla. Antra, iš pažymos turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, atsiskaitė su advokatų kontora, nes nuo to priklauso Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytų dydžių taikymas. Taigi, reikalavimas dėl pažymos turinio, susijęs su pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų datos nurodymu, užtikrina teismo galimybę tinkamai apskaičiuoti maksimalų priteistiną atstovavimo išlaidų atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 24 – 26 punktai).

Nagrinėjamu atveju į bylą yra pateiktos ieškovės advokato pažymos apie suteiktas teisines paslaugas šioje konkrečioje byloje, nurodant paslaugų pavadinimą, paslaugas suteikusius asmenis bei kainą, taip pat pateikti bankiniai mokėjimo pavedimai, patvirtinantys apmokėjimą už suteiktas paslaugas. Nors kartu su pažymomis nebuvo pateiktos advokato ieškovei išrašytos sąskaitos už teisines paslaugas, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės advokato pateiktos pažymos su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu yra pakankamos realaus pinigų sumokėjimo už konkrečioje byloje suteiktas konkrečias paslaugas kontrolei užtikrinti. Todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovė, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidų advokato ir advokato padėjėjos pagalbai apmokėti laikė atitinkančiomis realumo kriterijų.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcija iš esmės yra klaidinga. Ieškovė šioje byloje pareiškė du savarankiškus reikalavimus – pripažinti ją pažangia ir sėkmingai pabaigusia vadovų mokymų programą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atmetus pirmąjį ieškovės reikalavimą, būtų atmestas ir ieškovės reikalavimas dėl atsakovės įpareigojimo išduoti sertifikatą, todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę išduoti sertifikatą yra ne savarankiškas reikalavimas, o neatsiejamai susijęs su pirmuoju reikalavimu pripažinti ieškovę pažangia ir sėkmingai pabaigusia vadovų mokymų programą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje yra patenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų, atitinkamai, taip pat atmesta 50 procentų ieškinio reikalavimų ir teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą priteisti 605 Eur išlaidas už pretenzijos parengimą, nes byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad minėta pretenzija būtų pateikta atsakovei, atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą neigia gavusi iš ieškovės pretenziją. Pažymėtina, kad jos nėra ir bylos medžiagoje.

CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020 18 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020 28 punktas).

Taigi, pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių būtų buvęs tuomet, jei pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs, kad atsakovė netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, o teisėjų kolegija šia nutartimi skundžiamą sprendimą šioje dalyje paliko nepakeistą, taigi apeliaciniame skunde ieškovės cituojama kasacinio teismo praktika, formuojama bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, šioje byloje neaktuali.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Iš atsakovės pateiktos 2025 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaitos – faktūros serija MAS Nr. 97-5/53 matyti, kad nurodyto dydžio sąskaita buvo išrašyta bendrai už pasiruošimą civilinės bylos nagrinėjimui iš esmės bei baigiamosios kalbos parengimą. Teisėjų kolegija vertina, kad šios bylos sudėtingumas nebuvo toks, kuris leistų advokatų paslaugas vertinti maksimaliomis sumomis. Atsakovės advokato nurodyta suma už pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui iš esmės nepriteistina, nes atsiliepimo ir tripliko surašymas apima ir pasirengimą posėdžiams, baigiamosios kalbos pateikimo raštu CPK nenumato, todėl nėra pagrindo didinti išlaidas ir apmokėti už baigiamosios kalbos parengimą raštu.

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai būtų paskirstęs bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, sprendžia, kad jį panaikinti ar pakeisti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisinių argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes arba apie juos pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir teisėjų kolegija pritaria jo išdėstytiems argumentams, arba jie neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinių skundų netenkinus, ieškovės ir atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos už apeliacinių skundų parengimą ir sumokėtą žyminį mokestį neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau joms priteistinos už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 2026 m. vasario 4 d. ji patyrė 3 630 Eur išlaidas, o atsakovė – 2026 m. gegužės 18 d. 2 178 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: ieškovei – 1,3 (8.11 punktas) × 2 427,60 Eur (2025 m. III ketv. (7 punktas)) = 3 155,88 Eur, o atsakovei – 1,3 (8.11 punktas) × 2 526,80 Eur (2025 m. IV ketv. (7 punktas)) = 3 284,84 Eur), todėl atlikus vienarūšių prievolių įskaitymą ieškovei iš atsakovės priteisiamas 1 452 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovės A. P. – J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Questum Training”, juridinio asmens kodas 30167491, 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo. Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.