- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-16
- Bylos Nr.
- e2-352-854/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00183-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- R. R., J. Z., A. Z.
- Ieškovas
- V. B., UAB "Ganesa"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ganesa“ ieškinį atsakovams J. Z., A. Z., R. R. dėl nuostolių atlyginimo ir kitų susijusių reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. B. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ganesa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė:
priteisti solidariai iš atsakovų J. Z., A. Z., R. R., ieškovui V. B. 169 701 Eur ir UAB ,,Ganesa“ 35 127 Eur, iš viso – 204 828 Eur turtinės žalos atlyginimą; alternatyviai prašo šią sumą priteisti kaip nepagrįstą atsakovų praturtėjimą;
atsakovo R. R. atžvilgiu dėl ieškovui V. B. priteistinos 169 701 Eur žalos prašo taikyti 60 000 Eur dydžio įskaitymą ir šį įskaitymą pripažinti kaip ieškovo V. B. pareigos grąžinti atsakovui R. R. 60 000 Eur pagal 2021 m. spalio 7 d. paprastąjį vekselį, notarės Indrės Starkienės notarinio registro Nr. 4308, įvykdymą;
priteisti solidariai iš atsakovų J. Z. ir A. Z. ieškovui V. B. 30 000 Eur ieškovo atsakovams sumokėto avanso (sutarties kainos);
priteisti solidariai iš atsakovų J. Z. ir A. Z., ieškovui V. B. 5 proc. dydžio metines palūkanas už 30 000 Eur sumą, skaičiuojant nuo 2023 m. gegužės 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;
priteisti solidariai iš atsakovų ieškovams 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už 204 828 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;
priteisti solidariai iš atsakovų ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones:
sustabdyti ieškovo V. B. atžvilgiu skolos išieškojimą antstolės Ilonos Girdenienės vykdomojoje byloje Nr. 0051/25/00453 R. R. (atsakovo) naudai;
areštuoti 204 828 Eur vertės atsakovams J. Z., A. Z., R. R., nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo nesant, lėšas, esančias atsakovų sąskaitose ar esančias pas trečiuosius asmenis.
Grįsdami prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovai nurodė, kad jų ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Prašydami areštuoto atsakovų turtą ir turtines teises ieškovai nurodo, kad vien didelė ieškinio suma yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ieškovai nežino tikslios atsakovų finansinės padėties, o prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti, kad atsakovų turto sudėtis, forma ir kokybė nesumažėtų, nes tai užtikrintų teismo sprendimo realų įvykdymą. Prašymas sustabdyti priverstinį vykdymą grindžiamas tuo, kad ieškovo V. B. ir atsakovo R. R. tarpusavio reikalavimai yra vienarūšiai, turtiniai (piniginiai) ir priešpriešiniai, ieškiniu prašoma sumos, kuri priverstinai išieškoma iš V. B. R. R. naudai, įskaitymo. Patenkinus ieškinį, R. R. turtiniai interesai nenukentėtų, o tęsiant priverstinį vykdymą galėtų būti realizuotas ieškovo V. B. turtas (gyvenamasis namas ir žemės sklypas) ir jam padaryta sunkiai atitaisoma žala.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2026 m. kovo 5 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino iš dalies. Teismas nusprendė patenkinti ieškovo prašymą iš dalies ir pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę, t. y. sustabdyti priverstinį skolos išieškojimo vykdymą antstolės Ilonos Girdenienės vykdomojoje byloje Nr. 0051/25/00453, o prašymą taikyti atsakovų turto areštą teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovai preliminariai pagrindė ieškinį – nurodė ieškinio faktinį pagrindą ir pateikė jį pagrindžiančius dokumentus. Tačiau pažymėjo, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, vykdymo veiksmų nesustabdžius galinčios atsirasti žalos dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju yra įrodyta grėsmė, kaip būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nes nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo vykdymo procese ieškovo V. B. atžvilgiu, jis patirtų neigiamas pasekmes, jam kyla grėsmė netekti turto, kuris gali būti parduotas iš varžytinių, antstolei vykdant išieškojimą pagal vekselį, kurio įskaitymo ieškovas siekia šiame ginče. Spręsdamas dėl pagrindo taikyti kitą ieškovų prašomą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovų turto areštą, teismas pažymėjo, kad nors ieškovai nurodė, jog antstoliui išieškojus skolą iš ieškovo V. B. nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų, lėšos už šį turtą atiteks atsakovui R. R., tačiau nepateikė įrodymų, kad kyla rizika, jog teismui priėmus galimai ieškovams palankų sprendimą, tokių lėšų nebebus galima išsiieškoti iš atsakovo R. R.. Be to, į bylą nėra pateikti įrodymai apie kitų atsakovų ketinimą slėpti ar parduoti jiems nuosavybes teise priklausantį turtą. Teismas akcentavo, kad procesinę pareigą įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą turi tuo suinteresuotas asmuo (šiuo atveju ieškovai), tačiau ieškovai nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. areštavus solidarių atsakovų turimą turtą, pingines lėšas, palankaus ieškovams teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Teismas konstatavo, kad ieškovai nepateikė duomenų, jog atsakovai ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, t. y. kad atliko, atlieka ar ketina atlikti veiksmus, nesuderinamus su sąžiningo elgesio standartu, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovų suinteresuotumo siekti apsunkti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymą. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė ieškovų prašymo taikyti atsakovų turto areštą netenkinti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas R. R. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovo V. B. atsakovo R. R. naudai antstolės Ilonos Girdenienės vykdomojoje byloje Nr. 0051/25/00453 atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Apeliantas nesutinka, kad šiuo atveju egzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – preliminarus ieškinio pagrįstumas, nes ieškiniu pareikšti reikalavimai atsakovui R. R. aiškiai nepagrįsti. Ieškinio faktiniu pagrindu nurodomos aplinkybės, kad V. B. 2015 metais su dabar jau mirusiu atsakovų J. ir A. Z. tėvu J. Z. buvo susitaręs iš pastarojo nupirkti pastatus – džiovyklę ir lentpjūvę, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau J. Z. susitarimo neįvykdė, pastatų jam nepardavė, dėl to ieškovas, mirusiojo leidimu rekonstravęs minėtus pastatus, tačiau neįgijęs jų nuosavybės teisės, patyrė nuostolius. Tačiau atsakovas R. R. neturėjo įsipareigojimų ar prievolių ieškovui, dėl kurių ieškovas R. R. galėtų reikšti pretenzijas. R. R. atsakovu į bylą įtrauktas išgalvotu formaliu pagrindu, neva jis kartu su J. ir A. Z. padarė ieškovui žalą vien tuo, kad 2023 m. birželio 22 d. pirkimo pardavimo sutartimi ginčo pastatus nupirko iš A. Z.. R. R. nedalyvavo menamuose ieškovo ir mirusiojo J. Z. susitarimuose ir su jais nesusijęs, 2015 metais šių asmenų net nepažinojo. O V. B. prievolė R. R. yra kilusi iš ieškovo išduoto 2021 m. spalio 7 d. paprastojo vekselio, kuriuo V. B. (vekselio davėjas) įsipareigojo besąlygiškai sumokėti 60 000 Eur R. R. (vekselio turėtojui) per nustatytą terminą. Tai yra savarankiška ieškovo prievolė atsakovui, kuri šiuo metu yra vykdoma priverstine tvarka. Akivaizdu, kad R. R. į šią civilinę bylą atsakovu įtrauktas tik siekiant nesąžiningai vilkinti jo naudai vykdomą priverstinį skolos išieškojimą iš V. B..
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei nusprendė teismas, nebuvo ir kitų sąlygų taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą. Teismas nurodė, kad pagal atsakovo R. R. prašymą antstolė Ilona Girdenienė, vykdomojoje byloje Nr. 0051/25/00453 yra pradėjusi 60 000 Eur priverstinio išieškojimo iš ieškovo V. B. procedūras pagal 2021 m. spalio 7 d. dienos paprastąjį vekselį, kurį ieškovas ginče nurodo kaip neteisėtą sandorį. Tačiau pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis niekada neneigė ir neginčijo gavęs iš atsakovo R. R. 60 000 Eur, tik ne kaip paskolą, o būsimo komercinio sandorio mokėjimą. Taigi, ieškovas ne tik neginčija R. R. 2021 m. spalio 7 d. išduoto vekselio, bet ir pripažįsta savo prievolę pagal ją. Ieškiniu reikšdamas išgalvotą reikalavimą R. R. dėl menamos žalos atlyginimo, siekia savo prievolę R. R. panaikinti įskaitymu.
Teismas nepagrįstai grėsme teismo sprendimo (jeigu šis būtų palankus ieškovui) įvykdymui laikė ieškovo galimas patirti neigiamas pasekmes (turto sumažėjimą) vykdant priverstinį skolos išieškojimą atsakovo R. R. naudai, nes tai nesusiję su būsimo teismo sprendimo pagal ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo įvykdymo galimybe ar negalimumu tokį sprendimą įvykdyti. R. R. turtinė padėtis yra gera, o galimo jo nesąžiningumo ieškovai net neįrodinėjo.
Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su ieškiniu, neproporcingos ir iš esmės pažeidžiančios atsakovo teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Ieškovas V. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo R. R. atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas teisingai nusprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
Atsakovas R. R., laikydamas ieškovą V. B. faktiniu ginčo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku, siūlė šį turtą parduoti, tarp jų susiklostė ikisutartiniai santykiai, kurių pagrindu R. R. iš anksto grynaisiais sumokėjo V. B. 60 000 Eur, pareikalaudamas pasirašyti analogiškai sumai vekselį. Prašymas sustabdyti priverstinį išieškojimą pagal šį vekselį yra tiesiogiai susijęs su materialiaisiais teisiniais santykiais tarp šios bylos šalių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas įrodė grėsmę, kaip būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo vykdymo procese ieškovo V. B. atžvilgiu, ieškovas patirtų neigiamas pasekmes, jam kyla grėsmė netekti turto, kuris gali būti parduotas iš varžytinių, vykdant antstolei išieškojimą pagal vekselį, kurio įskaitymo ir siekia ieškovas šiame ginče.
Nors ieškovas V. B. neneigia gavęs iš atsakovo R. R. 60 000 Eur, dėl to ginčyti vekselio, kaip vienašalio sandorio (vertybinio popieriaus) išdavimo fakto, ieškovas neturi pagrindo, tačiau vekselio išdavimo faktas, turėtų būti vertinamas aiškinantis, kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu pagrindu R. R. perdavė ieškovui šiuos pinigus. Ieškovas V. B. tvirtina nurodytą pinigų sumą gavęs iš atsakovo susitarimo dėl būsimo sandorio – Angaro pardavimo atsakovui R. R. pagrindu. Atsakovo R. R. nesąžiningumą ikisutartiniuose ir sutartiniuose santykiuose su ieškovu V. B. lemia tai, kad ieškovas buvo suklaidintas ir apgautas ne dėl paties vekselio išdavimo fakto, o dėl vekselio išdavimo aplinkybių.
Jei antstolė iš ieškovo priverstinai išieškos R. R. naudai 60 000 Eur, o teismas patenkins ieškovo ieškinį ir priteis jam šią sumą iš atsakovo, pastarojo pareiga tokią prievolę įvykdyti nebus niekaip užtikrinta. Deklaratyvūs atsakovo teiginiai, kad jo turtinė padėtis yra gera, nepašalina grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas išieškojimas vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – Nekilnojamojo turto registro išrašą apie jo valdomus nekilnojamojo turto objektus. Prašo šį dokumentą priimti ir vertinti, juo įrodinėdamas aplinkybę, kad apelianto turtinė padėtis yra gera. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo teikiamo įrodymo turinį, konstatuoja, kad jis neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutartį sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, dėl to jį priimti atsisakoma.
Dėl skundžiamos nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023).
Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023).
Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus ieškovės reiškiami reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, todėl pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie pagrįstumą – laikė įrodyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ieškovų nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai, atsižvelgiant į pirmiau aptartą šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, nelaikytini aiškiai nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje priimtoje 2026 m. vasario 19 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškovų ieškinys laikytas nepaduotu, nepašalinus jo trūkumų, be kita ko, pažymėjo, kad ieškovų pateiktas patikslintas ieškinys yra pakankamai aiškus, nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, nustatytos suprantamos patikslinto ieškinio ribos; neaiškumai gali būti sprendžiami pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje; pateiktų įrodymų nepakankamumas ar abejotinas jų turinys gali sudaryti pagrindą ieškinį atmesti, bet nėra pagrindas užkirsti kelią ieškovams kreiptis į teismą. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, o apelianto nurodomi argumentai yra susiję su jo šioje byloje užimta gynybine pozicija, tačiau nepakankami konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, neteisingai įvertino grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, įrodinėdamas priešingai – kad yra sąžiningas ir nevengtų atsiskaityti su ieškovais, be to, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės su pareikštu ieškiniu nesusijusios. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais iš esmės sutinka dėl toliau nurodomų motyvų.
Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą. Teismas nutarė sustabdyti priverstinį išieškojimą antstolės Ilonos Girdenienės vykdomojoje byloje Nr. 0051/25/00453 pagal Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notaro Gedimino Permino išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 15582 dėl 60 000 Eur skolos priverstinio išieškojimo iš V. B. R. R. naudai ieškovo atsakovui išduoto 2021 m. spalio 7 d. Kretingos rajono 2-ojo notaro biuro notarės Indrės Starkienės patvirtinto paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nurodė pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užfiksuojantis esamą padėtį, padaręs išvadą, kad taip bus pašalinta būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymo pasunkėjimo ar jo neįvykdymo grėsmė, be to ieškovas bus apsaugotas nuo turto (gyvenamojo namo ir žemės sklypo praradimo).
Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 3 dalis), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019 17 punktas ir jame nurodyta praktika). Tačiau nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nenustatytos. Be to, tos pačios Lietuvos apeliacinis teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019 tame pačiame 17 punkte pažymėta, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto kitoje byloje, vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą; privalomumas reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą; išieškojimas, vykdant teismo spendimą, gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinimas kitomis priemonėmis negalimas. Tačiau į šiuos išaiškinimus pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė. Nagrinėjamoje byloje nesusiklostė išimtinė situacija, sudaranti pagrindą stabdyti teisėtai pradėtą, neginčijamą priverstinio vykdymo procesą. Aplinkybė, kad šiuo atveju priverstinis išieškojimas vykdomas ne pagal teismo sprendimą, bet pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, nekeičia esamos situacijos teisinio vertinimo, kadangi notaro išduotas vykdomasis įrašas yra vykdomasis dokumentas, vykdytinas civilinio proceso tvarka (CPK 584 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 587 straipsnio 1 dalies 8 punktas, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 43 straipsnis), priskirtinas kitų institucijų ir pareigūnų priimamiems CPK nustatyta tvarka vykdytiniems sprendimams, be to, esminę reikšmę turi tai, kad šis dokumentas byloje nėra ginčijamas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020, teisingai nurodydamas, kad jos 34 punkte pažymėta, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir tuo atveju, kai byloje ginčijamas sandoris, kuris buvo pagrindas teismo sprendimui dėl priteisimo priimti. Papildytina, kad toje pačioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė besiremiantis kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013). Tačiau šiuo atveju reikšminga tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas nei ieškovo atsakovui išduotas vekselis, nei jo pagrindu išduotas notaro vykdomasis įrašas. Be to, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju neatlieka tiesioginės galimo sprendimo užtikrinimo paskirties. Aplinkybė, kad ieškiniu siekiama prisiteisti ne mažesnę, nei pagal vekselį išieškoma, pinigų sumą iš atsakovo ir išreiškiami pageidavimai egzistuojančią, neginčijamą ir vykdytiną (priverstinai vykdomą) ieškovo piniginę prievolę atsakovui įskaityti į teismo sprendimo pagrindu galimai atsirasiančią atsakovo piniginę prievolę ieškovui, tokios išvados nepaneigia.
Ieškovas nepagrįstai teigia, kad prašymas sustabdyti priverstinį išieškojimą pagal jo atsakovo naudai išduotą vekselį yra tiesiogiai susijęs su materialiaisiais teisiniais santykiais tarp šios bylos šalių. Vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). CK 1.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Iš esmės tokia vekselio sąvoka yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktus pobūdis. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 21 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021, 19 punktas). Vadinasi, ieškovui neginčijant atsakovo naudai išduoto vekselio, nėra pagrindo teigti, kad pagal jį išduoto notaro vykdomojo įrašo pagrindu vykdomas priverstinis išieškojimas yra tiesiogiai susijęs su šioje byloje reiškiamais reikalavimais, to daryti neleidžia ieškovo vekseliu prisiimtos prievolės abstraktumas. Juolab kad nagrinėjamu atveju pats ieškovas neneigia tokią prievolę atsakovui turintis, o galimų atsakovo neteisėtų veiksmų, iš kurių kildina savo reikalaujamus nuostolius, ieškovai tiesiogiai nesieja su vekselio išrašymo faktu.
Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
Šiuo atveju ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi argumentai apie galimą atsakovo nesąžiningumą susiję su ieškinyje dėstoma procesine pozicija dėl ginčo santykių, tačiau nėra pateikta objektyvių įrodymų apie kokius nors atsakovo veiksmus, iš kurių būtų galima spręsti, jog jis vengs būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Tokios aplinkybės neįrodytos (CPK 178 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti konservacinės paskirties laikinųjų apsaugos priemonių (ką pirmosios instancijos teismas ir pats konstatavo neapskųstoje nutarties dalyje, kuria atmetė prašymą taikyti atsakovų, tarp jų ir R. R., turto areštą).
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo vykdymo procese ieškovo V. B. atžvilgiu, ieškovas patirtų neigiamas pasekmes, nes jam kyla grėsmė netekti turto, kuris gali būti parduotas iš varžytinių, vykdant antstolei išieškojimą pagal vekselį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pažeidžia bylos šalių interesų pusiausvyrą, suteikia neproporcingą pranašumą ieškovui ir nepagrįstai riboja atsakovo R. R. teisę reikalauti egzistuojančios prievolės, kuri šioje byloje nekvestionuojama, realaus įvykdymo.
Konstatuotina, kad šiuo atveju apeliantas įrodė, jog byloje nepasitvirtino antroji būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonės taikyti – grėsmė ieškovo materialiojo reikalavimo patenkinimui (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl poreikio laikinai sustabdyti vykdymo procesą, pacitavęs tinkamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką šiuo klausimu, nuo jos nukrypo, neteisingai įvertinęs nagrinėjamam klausimui reikšmingas byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl to padarė klaidingas išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje būtinybės. Dėl to yra pagrindas apelianto atskirąjį skundą patenkinti, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutarties dalį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria nutarta sustabdyti atsakovo R. R. naudai vykdomą priverstinį skolos išieškojimą ieškovo V. B. antstolės Ilonos Girdenienės vykdomojoje byloje Nr. 0051/25/00453, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.