Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo F. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo F. Š. ieškinį atsakovams M. V. ir J. V. dėl mainų sutarties panaikinimo, faktiškai naudojamo turto pripažinimo panaudos objektu, tretieji asmenys D. Š., S. Š., Ž. Ž., G. B.,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovas F. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia S. Š. ir M. V. bei J. V. 2016 m. balandžio 19 d. sudarytą nekilnojamojo daikto mainų sutartį (toliau – ir mainų sutartis), taikyti restituciją; 2) pripažinti, kad nuo 2015 m. kovo mėn. tarp F. Š. ir Ž. Ž. susiklostė panaudos teisiniai santykiai dėl Ž. Ž. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas), dalies neatlygintino naudojimo; 3) pripažinti, kad nuo 2015 m. kovo mėn. tarp F. Š. ir G. B. susiklostė panaudos teisiniai santykiai dėl G. B. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies neatlygintino naudojimo; 4) pripažinti, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. balandžio 20 d. tarp F. Š. ir S. Š. buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai dėl S. Š. nuosavybės teise priklausiusio turto dalies neatlygintino naudojimo; 5) pripažinti, kad atsakovai nuo 2016 m. balandžio 19 d. perėmė S. Š. teises ir pareigas panaudos teisiniuose santykiuose ir tapo panaudos davėjais, o F. Š. – panaudos gavėju.

Atsakovai M. V. ir J. V. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį palikti nenagrinėtą arba ieškinį atmesti, ieškinio reikalavimams Nr. 2, 3, 4 taikyti ieškinio senatį.

Atsakovai nurodė, kad tapatūs reikalavimai buvo pareikšti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 bei 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024. Šiame procese ieškovas F. Š. ginčo mainų sutartį ginčija analogiškais faktiniais pagrindais, kaip ir ankstesnėse bylose.

Atsakovų teigimu, ieškinys nenagrinėtinas ne tik dėl to, kad nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau ir dėl to, jog ieškovas neturi suinteresuotumo dėl pareikšto reikalavimo pripažinti mainų sutartį niekine ir negaliojančia. Ieškovas nėra ginčo sandorio šalis ar buvęs savininkas, neturi ir neturėjo kitų teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą, bylos teisinis rezultatas pagal pagrindinį reikalavimą neturi įtakos ieškovo subjektinėms teisėms.

Ieškovas akivaizdžiai nesąžiningai naudojasi neva savo pažeistų teisių gynybos būdais ir reiškia akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Vien aplinkybė, kad ieškovas neteisėtai gyvena ginčo nekilnojamame turte, nesukuria teisės ginčyti sandorį, kuriuo vienas iš savininkų nekilnojamąjį turtą perleido kitiems savininkams. Mainų sutarties šalis trečiasis asmuo S. Š. buvo pareiškusi iš esmės tuos pačius reikalavimus, kuriais ginčijo mainų sutartį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024 juos atmetė.

Reiškiamo ieškinio tikslas yra nukreiptas ne į ieškovo neva pažeistų teisių gynybą, o kuo ilgesnį neteisėtą ir neatlygintiną gyvenimą nekilnojamame turte, bandant sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-10-859/2025 dėl iškeldinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 10 d. nutartimi netenkino atsakovų prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą, nutarė nutraukti civilinę bylą Nr. e2-1082-794/2026 pagal ieškovo F. Š. ieškinį atsakovams M. V., J. V. dėl mainų sutarties panaikinimo, faktiškai naudojamo turto pripažinimo panaudos objektu.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 5 dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad civilinės bylos Nr. e2-1783-431/2018, Nr. e2-1582-614/2018, Nr. e2-84-580/2023, Nr. e2-587-1097/2024, kuriose buvo ginčijama 2016 m. balandžio 19 d. nekilnojamųjų daiktų mainų sutartis, yra baigtos nagrinėti ir jose priimti sprendimai yra įsiteisėję. Nesant pagrindo konstatuoti, kad teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas atsakovų prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktą netenkino, tačiau pažymėjo, jog jis nėra saistomas šalių pateikto teisinio argumentavimo ir privalo įvertinti, ar byloje nėra kitų CPK numatytų pagrindų.

Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 19 d. nekilnojamųjų daiktų mainų sutartis ne kartą buvo ginčijama teismuose ir teismai pasisakė dėl ginčo mainų sutarties teisėtumo. Kitokios teisinės kvalifikacijos ar papildomų aplinkybių bei argumentų apie galimai susiklosčiusius panaudos teisinius santykius dėl ginčo turto naudojimo nurodymas nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad ginčo objektas ir siekiamas teisinis rezultatas iš esmės sutampa su ankstesnėse bylose nagrinėtais reikalavimais.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas prašo pritaikyti restituciją ir turtą grąžinti buvusiai savininkei, t. y. ne ieškovui. Tokiu atveju teismo sprendimas tiesiogiai nesukurtų ieškovui naujų materialiųjų teisių ar pareigų ir nepakeistų jo teisinės padėties. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, papildomai patvirtina, kad ieškovas siekia nuginčyti sandorį, kuris buvo įvertintas ankstesniuose teismo procesuose. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 nustatyta, kad turtas nuosavybės teise priklausė tik S. Š. ir ji turėjo teisę juo disponuoti kaip savininkė.

Teismas pažymėjo, kad šalis negali neribotai inicijuoti naujų procesų dėl to paties sandorio ar teisinio santykio, nurodydama naujus argumentus ar faktines aplinkybes, kurios galėjo būti nurodytos ankstesnėse bylose. Toks procesinis elgesys prieštarautų teisinio tikrumo, proceso koncentracijos ir teismų sprendimų stabilumo principams.

Dėl ieškinio reikalavimų pripažinti, kad tarp ieškovo ir S. Š. buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai dėl S. Š. nuosavybės teise priklausiusio turto dalies neatlygintino naudojimo, teismas nurodė, jog civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024 ir kitose civilinėse bylose nustatytos mainų sutarties sudarymo aplinkybės, pavyzdžiui, kad tarp šalių ilgą laiką buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai, o S. Š. sprendimas perleisti jai priklausantį turtą buvo šių santykių pasekmė.

Teismas nurodė neįžvelgiantis pagrindo ieškovui sudaryti prielaidas neribotai kartoti tą patį ginčą, pateikiant reikalavimus dėl teismo nagrinėto sandorio (ne)galiojimo.

Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimai dėl panaudos teisinių santykių pripažinimo ir jų tęstinumo yra tiesiogiai susiję su pagrindiniu reikalavimu dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir niekine. Šiais reikalavimais ieškovas iš esmės siekia pagrįsti savo teisę toliau naudotis ginčo turtu ir paneigti atsakovų, kaip turto savininkų, teises. Kadangi klausimas dėl turto perleidimo teisėtumo ir atsakovų nuosavybės teisės jau buvo nagrinėtas ankstesnėse bylose, kuriose priimti įsiteisėję teismo sprendimai, papildomų ieškovo reikalavimų šioje byloje teismas nelaikė pakeičiančiais ginčo esmę ar savarankišku nauju ginču, o vertino kaip išvestinius iš išspręsto teisinio santykio.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas iš esmės pakartoja anksčiau išnagrinėto ginčo dalyką, todėl egzistuoja CPK 293 straipsnio 3 punkte numatytas pagrindas bylą nutraukti.

Ieškovas F. Š. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutarties dalį dėl bylos nutraukimo, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Nutartyje nėra nurodyta konkreti byla, kurioje buvo išnagrinėtas tapatus ieškovo ieškinys atsakovams tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Tokia civilinė byla neegzistuoja, o bylų aplinkybių panašumai, sprendžiant dėl bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, neturi reikšmės.

Atsakovais civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 buvo ne tik šios bylos atsakovai, bet ir S. Š.. Ieškinio dalykas ir pagrindas taip pat buvo skirtingi. Turto rekonstrukcijos po 1996 metų neteisėtumas ar mainų sutarties prieštaravimas viešajam interesui ir gerai moralei išnagrinėtoje byloje nebuvo nurodytas reikalavimo panaikinti mainų sutartį pagrindu. Civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 mainų sutartis galėjo būti nuginčyta tik kaip išvestinis reikalavimas teismui pripažinus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atliktą rekonstrukciją po 1988 metų; teismas išvestinio reikalavimo nevertino. Reikalavimai šioje byloje buvo pareikšti sąžiningai, tikintis, jog teismas šeimos narių kartu atliktą turto iš esmės pagerinimą pripažins kaip atliktą pagal susitarimą.

Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 ieškovas ieškinį pareiškė ne tik atsakovams, bet ir S. Š., todėl šalys toje byloje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi. Skiriasi ir reikalavimai bei jų teisinis ir faktinis pagrindas. Civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 buvo reiškiamas reikalavimas dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine ieškovo tėvų nuosavybe, paveldėto turto perdalijimo ir pan. Šioje byloje ieškovas prašo panaikinti mainų sutartį, nes išmainytas turtas po 1996 metų buvo dar kartą rekonstruotas, tačiau nelegaliai, neturint leidimo ir todėl negali būti civilinėje apyvartoje. Be to, sandoris sudarytas nuslepiant nuo notarės (ją apgaunant), kad turtas yra toks, koks buvo registruojant iki 1996 metų rekonstrukcijos, bei nuslepiant, jog kiti asmenys (ieškovas su šeima) naudojasi ir valdo šį turtą. Civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 teismas nusprendė, kad ieškovai (ne sandorio šalys) neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinio CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat ginti nuosavybės teisę, taikant CK 1.2 straipsnį kartu su CK 1.80 straipsniu. Pastarasis reikalavimas buvo atmestas, nes teismas pripažino, kad namas ir kiti statiniai buvo asmeninė S. Š., o ne bendroji jungtinė su jos sutuoktiniu, nuosavybė. Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-84-580/2023 ir nagrinėjama byla nėra tapačios.

Kitose bylose F. Š. nebuvo šalimi su šios bylos atsakovais. Tai, kad kitose bylose ieškinius pareiškė ieškovo sesuo ar motina, sprendžiant dėl bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, neturi reikšmės. Atsakovai ne kartą nesąžiningai pareiškė prašymus nutraukti bylą, palikti ieškinius nenagrinėtais.

Teismo argumentai neatitinka teismų praktikos dėl bylos nutraukimo 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, nes vien tik bylos ir išnagrinėtų bylų ieškinių panašumo nepakanka, kad byla būtų nutraukta. Kai vienoje byloje ieškinio reikalavimo pagrindas ar jo dalis sutampa su kitoje byloje to paties asmens pareikšto reikalavimo pagrindu, tai reiškia galimą teismo nustatomų faktų prejudiciją, reikšmingą kitoje byloje pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą.

Nutartyje nurodyti argumentai, susiję su panaudos teisiniais santykiais, restitucija ir pan., taip pat nepagrindžia būtinumo nutraukti bylą. Patikslinęs ieškinį, ieškovas reiškia visiškai savarankiškus reikalavimus, kurie nėra susiję su mainų sutarties nuginčijimu, pavyzdžiui, ieškovas, be kita ko, prašo pripažinti, kad M. ir J. V. nuo 2016 m. balandžio 19 d. perėmė S. Š. teises ir pareigas panaudos teisiniuose santykiuose bei tapo panaudos davėjais, o F. Š. – panaudos gavėju.

Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą atsakovai M. V. ir J. V. prašo atmesti ieškovo F. Š. atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ginčo mainų sutartis ne kartą buvo ginčijama teismuose (civilinės bylos Nr. e2-1783-431/2018, Nr. e2-1582-614/2018, Nr. e2-84-580/2023, Nr. e2-587-1097/2024), todėl teismai jau yra iš esmės pasisakę dėl ginčo mainų sutarties teisėtumo. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 teismai nustatė, kad turtas nuosavybės teise priklausė tik S. Š. ir ji turėjo teisę juo disponuoti kaip savininkė.

Teismas teisingai nurodė, kad argumentai dėl panaudos teisinių santykių neturi įtakos vertinant ieškinių tapatumą, kadangi vien kitokia teisinė kvalifikacija ar papildomų aplinkybių bei argumentų nurodymas nepaneigia fakto, kad ginčo objektas ir siekiamas teisinis rezultatas iš esmės sutampa su ankstesnėse bylose nagrinėtais reikalavimais. Aplinkybės dėl ieškovo ir S. Š. tarpusavio santykių yra išanalizuotos ir įvertinos.

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024 konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais trečiojo asmens (F. Š.) teiginių dėl ginčo sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio.

Patenkinus ieškovo reikalavimus dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, ginčo nekilnojamasis turtas būtų grąžintas kitam asmeniui, o ne ieškovui, todėl teismo sprendimas tiesiogiai nesukurtų ieškovui naujų materialiųjų teisių ar pareigų ir nepakeistų jo teisinės padėties. Tai patvirtina, kad reiškiamo ieškinio tikslas nukreiptas į kuo ilgesnį neteisėtą ir neatlygintiną gyvenimą ginčo nekilnojamame turte, bandant sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą dėl iškeldinimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo pareikšti reikalavimai dėl panaudos teisinių santykių tiesiogiai susiję su pagrindiniu reikalavimu dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir niekine. Šiais reikalavimais ieškovas iš esmės siekia pagrįsti savo teisę toliau naudotis ginčo turtu ir paneigti atsakovų, kaip turto savininkų, teises.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų ir nagrinėtos bylos tapatumą, nustatytus prejudicinius faktus, todėl pagrįstai taikė CPK 293 straipsnio 3 punktą ir civilinę bylą nutraukė.

Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo Ž. Ž. prašo patenkinti ieškovo F. Š. atskirąjį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutarties dalį dėl bylos nutraukimo, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą ir bylą grąžinti nagrinėjimui. Atsiliepimą grindžia tokiais esminiais argumentais:

Visi ieškovo reikalavimai yra savarankiški, reikalavimai Nr. 2–4 nebuvo jokios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, reikalavimas panaikinti mainų sutartį dėl jos prieštaravimo statybos imperatyvioms normoms taip pat nebuvo nagrinėjamas. Ieškovas pagrįstai teigia, kad nėra išnagrinėtų tapačių nagrinėjamai bylai bylų.

Įstatymas suteikia teisę pačiam teismui panaikinti sandorį ab inicio, t. y. nepaisant, ar yra pareikštas toks ieškovo reikalavimas, jeigu nustato, kad sandoris yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Šiuo atveju tokios prielaidos yra, nes dalis pastatų renovuoti be leidimų ir derinimų su bendraturčiais bei valstybinėmis institucijomis.

Reikalavimus Nr. 2–4 ieškovas buvo pareiškęs priešieškinyje Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2–10-859/2025, tačiau teismas atsisakė jį priimti, protokolinėje nutartyje nurodydamas, jog reikalavimai nesusiję su priešiniu reikalavimu iškeldinti šios bylos ieškovą su šeima. Teismui atsisakius leisti įrodyti, kad ieškovas turtu naudojasi teisėtai, o panaudos sutarties negalima nutraukti be kitų sutarties dalyvių (bendraturčių) sutikimo ar neatidalijus turto dalių, ir tuo būdu apginti savo teisę toliau naudotis turtu, įskaitant, vienintele gyvenamąja vieta, ieškovas buvo priverstas kreiptis su savarankišku ieškiniu. Teismas (valstybė) atėmė teisę apginti savo teisę į gyvenamąją vietą bei teisę toliau, kol nėra išspręstas panaudos sutarties nutraukimo klausimas, naudotis ir valdyti jam patikėtą visų bendraturčių turtą. Tai pažeidžia teisę būti išklausytam, o tuo pačiu ir užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Teismas pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnį.

Europos žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje yra konstatavęs, kad net ir tais atvejais, kai asmuo neturi nuosavybės teisės į būstą, jis gali turėti namų apsaugą pagal 8 straipsnį, jeigu ten gyvena pakankamai ilgą laiką. Teismas, atsisakydamas ginti ieškovo, kaip panaudos gavėjo teises, pažeidė jo teisę pagal Konvencijos 8 straipsnį.

Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo S. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartį ieškovo atskirajame skunde nurodytais motyvais. Atsiliepimą grindžia tokiais esminiais argumentais:

Reikalavimai dėl panaudos santykių nėra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti mainų sutartį, jie yra savarankiški ir nepriklauso nuo to, ar mainų sutartis liks galioti. Reikalavimus dėl panaudos teisinių santykių pripažinimo ir tęstinumo ieškovas grindžia kitomis aplinkybėmis, nei ginčydamas mainų sutartį. Net palikus imperatyvioms statybos normoms prieštaraujantį ir civilinėje apyvartoje negalintį būti mainų sandorį (teismas dėl tokio negaliojimo pagrindo nesprendė), ieškovas turi teisę reikalauti pripažinti, kad atsakovai nuo 2016 m. balandžio 19 d. perėmė S. Š. teises ir pareigas panaudos teisiniuose santykiuose bei tapo panaudos davėjais. Teismas nepagrįstai uždraudė ieškovui ginti savo teises. Ieškovui nėra svarbu, ar turtas priklausys atsakovams, ar buvusiai savininkei, jo tikslas toliau neatlygintinai teisėtai naudotis turtu. Kadangi atsakovai, žinodami, kad turtu daug metų naudojasi ieškovas su šeima, praleido 10 dienų terminą ir nenutraukė panaudos santykių, reikalavimas pripažinti juos buvus ir tęsiantis yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, materialiuoju suinteresuotumu ir turi būti ginamas.

Trečiasis asmuo S. Š., kaip ir kiti bendraturčiai, patvirtino, kad panaudos sutartis yra sudaryta, ją pateikė į bylą. Jeigu sutartis nebus panaikinta, panaudos sutartis gali būti nutraukta tik visų jos dalyvių bendru sutarimu ar teismo keliu, prieš tai atidalijus turtą ar patvirtinus naudojimosi tvarką. Kadangi ieškovas neturėjo panaudos sutarties, jos sudarymo faktą įrodinėjo pagal kasacinio teismo praktiką. Tretiesiems asmenims įsitraukus į bylą, panaudos sutartis buvo pateikta.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla pagal ieškovo F. Š. ieškinį atsakovams M. V. ir J. V. dėl mainų sutarties panaikinimo, faktiškai naudojamo turto pripažinimo panaudos objektu, nutraukta CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtintu pagrindu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė bylos nutraukimą reglamentuojančias teisės normas.

CPK 18 straipsnis įtvirtina teismo procesinio sprendimo (sprendimo, nutarties, įsakymo) privalomumą valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir privalomą vykdymą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Tokio imperatyvaus įstatymo draudimo tikslas yra išvengti pakartotinio to paties ginčo nagrinėjimo teisme ir kelių teismo sprendimų dėl to paties reikalavimo priėmimo, siekiant išvengti skirtingų, tarpusavyje prieštaraujančių teismo sprendimų.

Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).

Res judicata principas, be kita ko, užtikrina teisinį tikrumą ir apibrėžtumą, viena iš šio principo veikimo apraiškų – bylą nagrinėjančio teismo pareiga kontroliuoti, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo galia nebūtų paneigta ir neatsirastų tarpusavyje prieštaraujančių teismo sprendimų. Ši pareiga aktuali tiek teismui sprendžiant dėl ieškinio priėmimo (CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tiek vėlesnėse proceso stadijose.

Jeigu teismui priėmus ieškinį vėliau paaiškėja, kad teisme jau yra nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o jeigu paaiškėja, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Tai imperatyvi teisės norma, grindžiama įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, kurią teismas taiko ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-469/2024, 18 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 31 punktas; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-969/2020, 25 punktas).

Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Ieškinio dalykas – tai ieškovo reikalavimas, kuriuo jis siekia apginti pažeistas ar ginčijamas civilines teises (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. CK 1.138 straipsnyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos įstatymų nustatyta tvarka taiko teismas (pvz., pripažindamas ginčijamas teises, atkurdamas iki pažeidimo buvusią padėtį, priteisdamas įvykdyti pareigą natūra, kt.); civilinės teisės gali būti ginamos ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020, 23 punktas).

Tam, kad galėtų įvertinti susijusių bylų ieškinių tapatumą, bylą nagrinėjantis teismas turi ne tik konstatuoti, kokios faktinės aplinkybės ir kokios teisės normos nurodomos lyginamuose ieškiniuose, bet ir apibrėžti bylų nagrinėjimo dalyką – kokie teisiškai reikšmingi faktai ir santykiai turi būti nustatyti sprendžiant šalių ginčą kiekvienoje iš vertinamų bylų ir juos palyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-469/2024, 24 punktas).

Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje ar išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017, 30 punktas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019 39 punktą ir jame nurodomą kasacinio teismo praktiką). Naujas ieškinys yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-611/2025).

Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra išnagrinėtas tapatus ieškovo ieškinys (tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko) atsakovams, teigia, kad teismas konkrečiai nenurodė, kurioje byloje išnagrinėtas tapatus ginčas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai yra dvejopo pobūdžio – ieškovas prašo pripažinti niekine ir negaliojančia S. Š. su atsakovais sudarytą mainų sutartį bei taikyti restituciją, taip pat prašo pripažinti tarp turto bendraturčių ir ieškovo susiklosčiusius panaudos teisinius santykius dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinti, kad atsakovai nuo 2016 m. balandžio 19 d. perėmė S. Š. teises ir pareigas panaudos teisiniuose santykiuose.

Apskųstoje nutartyje minimos keturios išnagrinėtos bylos, t. y. Nr. e2-1783-431/2018 (ieškovas F. Š. ieškinyje atsakovams S. Š., M. V., J. V. prašė pripažinti, kad 1988 metų jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties dalyviai N. Š., S. Š. ir F. Š. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstravo turtą, pripažinti, jog po 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstrukcijos N. Š., S. Š. ir F. Š. gyvenamąjį namą, bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamai pasidalijo, pripažinti mainų sutartį niekine ir kt.), Nr. e2-1582-614/2018 (ieškovė V. Š.-R. A. prašė pripažinti, kad N. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), 2008 m. spalio 31 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsiradusi turtinė prievolė yra solidarioji sutuoktinių N. Š. ir atsakovės S. Š. turtinė prievolė, priteisti iš atsakovės S. Š. 174 677 Eur skolą, palūkanas; prijungtoje civilinėje byloje pagal ieškovės V. Š.-R. A. ieškinį atsakovams S. Š., M. V. ir J. V., ieškovė prašė pripažinti negaliojančia mainų sutartį actio Pauliana pagrindu), Nr. e2-84-580/2023 (ieškovai F. Š. ir V. Š.-R. A. prašė pripažinti turtą S. Š. ir N. Š. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažinti, kad ieškovai po N. Š. mirties paveldėjo po 3/16 gyvenamojo namo dalis ir po 3/16 kiemo statinių dalis, pripažinti negaliojančia mainų sutartį ir kt.), Nr. e2-587-1097/2024 (ieškovė S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti niekine ir negaliojančia mainų sutartį, kaip sudarytą dėl apgaulės pagal CK 1.91 straipsnį, nurodė, kad jos pažeista teisė gali būti ginama ir CK 6.228 straipsnyje nurodytu pagrindu, taikant esminės nelygybės institutą).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl ieškinio reikalavimų tapatumo, iš esmės vertino pirmojo reikalavimo (dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia) tapatumą pirmiau paminėtose civilinėse bylose pareikštiems reikalavimams, nors nutraukė civilinę bylą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų. Nurodydamas argumentus dėl ieškovo reikalavimo pripažinti, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. balandžio 20 d. tarp jo ir S. Š. buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai dėl S. Š. nuosavybės teise priklausiusio turto dalies neatlygintino naudojimo, teismas pažymėjo, jog nustatytos mainų sutarties sudarymo aplinkybės (pavyzdžiui, kad tarp šalių ilgą laiką buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai, o S. Š. sprendimas perleisti jai priklausantį turtą buvo šių santykių pasekmė) buvo vertinamos ankstesniuose teismo procesuose, tačiau tokia aplinkybė nesusieta su pareikštų reikalavimų palyginimu bei jos įtaka priimant skundžiamą nutartį (ieškinio dėl panaudos santykių tapatumo vertinimui). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovo pareikšti reikalavimai dėl panaudos teisinių santykių pripažinimo ir jų tęstinumo yra tiesiogiai susiję su pagrindiniu reikalavimu dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir niekine, tačiau šio ryšio taip pat neatskleidė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėtus reikalavimus pirmiau nurodytose civilinėse bylose, neturi pagrindo padaryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai dėl panaudos teisinių santykių pripažinimo bei iš jų kylančių teisių bei pareigų perėmimo, yra tapatūs. Kitaip tariant, nenustatyta, kad apskųstoje nutartyje išvardintose civilinėse bylose yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko (panaudos teisinių santykių bei teisių ir pareigų perėmimo pripažinimo) ir tuo pačiu pagrindu.

Kadangi, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas nutarties pagrįstumą bei teisėtumą vertina tik šiuo aspektu (t. y. tik dėl šio pagrindo egzistavimo).

Reikalavimai pripažinti negaliojančia mainų sutartį buvo pareikšti visose paminėtose civilinėse bylose, tačiau pagal aptartą teismų praktiką, vien dalyko tapatumas nėra pagrindas nutraukti bylą.

Visų pirma, būtina pažymėti, kad, nors apeliantas teigia, jog atitinkamose civilinėse bylose atsakovais buvo ne tik šios bylos atsakovai, bet ir S. Š., tačiau tai nelemia šalių skirtumo. Minėta, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Šiuo atveju S. Š. buvo mainų sutarties šalimi, todėl vien aplinkybė, kad ieškovas, ginčydamas mainų sutartį, ieškinyje netinkamai nurodė proceso šalis, neturi įtakos bylose kilusių ginčų šalių tapatumo vertinimui. Be to, CPK 279 straipsnio 4 dalyje draudimas iš naujo pareikšti tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius įtvirtintas ne tik šalims, bet ir kitiems dalyvavusiems byloje asmenims, jų teisių perėmėjams.

Esminis klausimas, sprendžiant dėl ginčo – sutarties pripažinimo negaliojančia – tapatumo klausimą, reikalavimo faktinio pagrindo palyginimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė (iš esmės nenustatė), kokiomis aplinkybėmis grindžiamas nurodytas reikalavimas nagrinėjamoje byloje.

Pirma, ieškovas ieškinyje nurodo, kad mainų sandoris negalėjo būti sudarytas dėl jo priešingumo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis). Ieškovo teigimu, atsakovai pagal dokumentus be kitų statinių įsigijo 297,74 kv. m bendro ploto namą ir 61 kv. m bendro ploto garažą, tačiau realiai tokie statiniai nebeegzistuoja, nes namas ir garažas yra rekonstruoti. Atlikus kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad rekonstrukcijos būdu namo plotas padidintas 18,15 kv. m, o garažo padidintas 45,52 kv. m. Kadangi nėra įrodymų, kad turto rekonstrukcijos statybos darbams atlikti buvo paruoštas ir suderintas projektas, gautas statybas leidžiantis dokumentas, teismai ex officio privalo mainų sutartį pripažinti kaip niekinį sandorį pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį ir teismų praktiką dėl draudimo disponuoti neteisėtai pastatytais statiniais. Pažymi, jog kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2024 suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) statiniu (jo dalimi), kuris pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, taikomas ir tuo atveju, kai statinys yra neteisėtai rekonstruotas. Kol savavališkos statybos (rekonstravimo) padariniai nėra pašalinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, įteisinant atliktą statinio (jo dalių) rekonstravimą, tol negali būti sprendžiama dėl savininko teisių įgyvendinimo ir jo pareigų. Apelianto įsitikinimu, teismas turi taikyti CK 1.78 straipsnio 5 dalį, 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas ir panaikinti mainų sutartį, kadangi ji prieštarauja CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytam draudimui, tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 28 daliai ir 35 daliai, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 2 punktui ir 3 punktui, bei CK 4.75 straipsnio nuostatoms.

Antra, ieškovas teigia, kad mainų sutartis naikintina CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ji prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Nurodo, kad atsakovai nuo notarės nuslėpė, jog name gyvena ir visą turtą valdo bei juo, išskyrus namo pirmąjį aukštą, naudojasi ieškovo šeima, bei faktus, jog mainomas namas ir garažas yra rekonstruoti, o valstybės įmonės Registrų centro išrašas nėra teisingas.

Pateikęs pradinį ieškinį, ieškovas reikalavimus Nr. 2–4 buvo pareiškęs kaip alternatyvius, t. y. prašė juos patenkinti, netenkinus pirmojo reikalavimo, tačiau patikslinęs ieškinio dalyką, nurodė nelaikyti reikalavimų alternatyviais (išbraukė sakinį „teismui netenkinus pirmojo reikalavimo), pažymėjo, jog visi reikalavimai yra susiję ir spręstini kartu.

Nors pirmosios instancijos teismas paminėjo civilines bylas, kuriose įvertinti argumentai dėl mainų sutarties negaliojimo CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais (civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024 ir Nr. e2-84-580/2023), tačiau neatsižvelgė į tai, kad faktinės aplinkybės, kuriomis buvo įrodinėjamas nurodytų pagrindų egzistavimas, skiriasi. Ankstesnėse bylose nebuvo nagrinėti rekonstrukcijos (kaip teigia apeliantas, atliktos po 1996 metų) teisėtumo klausimai bei šių aplinkybių įtaka sandorio teisėtumui.

Civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024 trečiasis asmuo (nagrinėjamoje byloje ieškovas) teigė, kad mainų sandoris gali būti panaikintas ir CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris; atsakovų siekis apgauti ieškovę ir pasipelnyti jos sąskaita, organizuoti mainų sutartį, nors ieškovė ketino turtą parduoti, tam, kad būtų išvengta bendraturčių įsikišimo, o tuo pačiu galimai ir didesnės kainos, yra priešingas gerai moralei. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais trečiojo asmens teiginius dėl ginčo sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nes nebuvo nustatytos prielaidos pripažinti ginčo sandorį sudarytu dėl apgaulės, neįrodyti konkretūs tyčiniai atsakovų ir (ar) trečiųjų asmenų veiksmai darant lemiamą įtaką ieškovės valiai dėl sandorio esmės, taip pat neįrodyta, jog ginčo sandorio sąlygos ieškovės atžvilgiu būtų itin nesąžiningos, o mainyto turto vertė nustatyta šokiruojančiai neproporcinga.

Aptartos aplinkybės netapačios aplinkybėms, nurodytoms šios nutarties 43 punkte. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti ieškinių tapatumo dėl skirtingo ieškinio pagrindo. Aplinkybės apie naują rekonstrukciją, jos teisėtumą ir jų įtaką sandorio galiojimui nebuvo nagrinėta ir jos negali būti laikomos „naujame procese pateikiamais papildomais argumentais“ ar „kiek kitokia teisine kvalifikacija“. Vien tai, kad ieškovas siekia paneigti atsakovų nuosavybę į ginčo turtą, gali reikšti tapatų dalyką, tačiau nereiškia tapataus pagrindo.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino civilinėse bylose Nr. e2-1783-431/2018, Nr. e2-1582-614/2018, Nr. e2-84-580/2023, Nr. e2-587-1097/2024 ir nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinių tapatumą, todėl nepagrįstai nutraukė bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi teisę nustatyti terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti ir po jo priėmimo, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.