Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. D. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir E. D. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Iš E. D. nukentėjusiems R. G. ir D. G. priteista po 15 000 Eur, J. M. – 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. D. nuspręsta išieškoti 1 000 Eur nukentėjusiajai J. M. už patirtas proceso išlaidas (už atstovo teisinę pagalbą).

Vadovaujantis BPK 151 straipsniu, paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuosprendyje nurodytam E. D. turtui.

Skundžiamame nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 26 d. nutartimi patikslinta Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 12 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 12 d. nuosprendžiu E. D. paskirtą bausmę įskaitytas laikotarpis nuo 2023 m. vasario 9 d. iki 2023 m. vasario 22 d., kurį E. D. praleido ekspertizės įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. D. nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai pažeidė J. G. būsto neliečiamumą ir tyčia ją nužudė. 2021 m. liepos 10 d. laikotarpiu nuo 2.20 val. iki 5.40 val., tiksliau nenustatytu laiku, panaudojusi smurtą, išdaužusi namo langų stiklus, prieš J. G. valią atvirai įsibrovė į jos namą (duomenys neskelbtini), kur ją pargriovė ant grindų, rankomis suspaudė jai kaklą, užspaudė šnerves ir burną, taip padarydama nukentėjusiajai poodines kraujosruvas apatinėje lūpoje, abiejų skruostų srityse, kaklo srityje, krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje kairėje pusėje viršutiniame trečdalyje, pogleivio kraujosruvas lūpose, odos nubrozdinimus nosies srityje, dešinio skruosto srityje, taškines kraujosruvas akių junginėse, širdies paviršiuje, po plaučių krūtinplėvėmis, lūpų gleivinėje, liežuvio srityje, antgerklio srityje, poliežuvinio kaulo didžiojo rago lūžimą kairėje, plėštinę žaizdą kairio užausio srityje, dėl ko nuo mechaninio uždusimo nukentėjusioji mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistosios E. D. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl lengvinančios aplinkybės (ne)pripažinimo ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi viso proceso metu nuteistosios duotų parodymų turinį, jos išreikštą poziciją ir požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką nužudžius J. G., neturi pagrindo spręsti, kad E. D. pripažino esmines jai inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminio bylos nagrinėjimo metu, kritiškai vertino savo pačios elgesį, išgyveno dėl padarytų veiksmų. Priešingai, viso proceso metu E. D. nebuvo iki galo nuoširdi, iš esmės neigė atlikusi veiksmus, kurie lėmė nukentėjusiosios mirtį (rankomis suspaudė jai kaklą, užspaudė šnerves ir burną). Kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, dalį kaltės nuteistoji bandė perkelti pačiai nukentėjusiajai J. G., teigdama, kad ši pati kalta, akcentavo savo pačios sveikatos būklę. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-6/2023, be kita ko, taip pat nurodyta, kad stebėtas E. D. gynybiškumas kaltinimų atžvilgiu, apie įvykusį įvykį pasakojo ramiai, be didesnio jaudulio ar apgailestavimo, buvo suinteresuota pasirodyti kuo blogiau ją tiriant. Atsakydama į pateiktus klausimus E. D. nurodė, kad nieko neatsimena, J. G. ji nemušė, ši gal pati užsimušė, dėl įvykio kaltino medikus, nes „nuėmė Y, todėl taip ir atsitiko“, „daktarė užsispyrė ir nerašė vaistų“, teigė, kad nukentėjusieji nori pasipelnyti, prisiteisti iš jos 60 000 Eur (t. 4, b. l. 86–97).

13. Taigi, esant nustatytai tik vienai E. D. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, taikant BK 62 straipsnio nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

14. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-251/2008, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-377-489/2018, 2K-40-648/2020 ir kt.).

20. Siekiant atsakyti į klausimus, be kita ko, kokią įtaką E. D. nusikalstamiems veiksmams, jos galimybėmis prisiminti įvykio aplinkybes ir apie jas duoti parodymus galėjo turėti 2020–2021 m. jai koreguotas medikamentinis gydymas, byloje buvo paskirta ir stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (t. 4, b. l. 77–78). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-6/2023 konstatuota, kad minėtu laikotarpiu koreguotas medikamentinis gydymas esminės įtakos E. D. veiksmams 2021 m. liepos 10 d., galimybei prisiminti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas parodymus neturėjo. Papildomai pažymėtina ir tai, kad iš šiame ekspertizės akte aprašytų E. D. medicininių dokumentų matyti, kad nemiga, nuotaikų kaita, nerimas ir panašiai E. D. vargino ne tik pakeitus medikamentinį gydymą, tačiau dažnai ir kur kas ankščiau, t. y., nuo 2001 metų (t. 4, b. l. 86–97).

21. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistosios elgesį įvykio metu nulėmė ne jai taikytas gydymas, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, o pyktis, kad nuteistoji negalėjo užmigti dėl kaimynės kieme kelto triukšmo pjaunant žolę. Pažymėtina ir tai, kad triukšmą kėlė ne pati nužudytoji, o ir nusikaltimai padaryti jau gerokai po to, kai triukšmas buvo pasibaigęs (nustatytas nusikaltimo anksčiausias padarymo laikas 2:20 val., kaip žolės pjovimas baigėsi apie 23 val., vėliausiai 24 val.). Be to byloje nustatyti nuteistosios atlikti veiksmai – net dviejų langų rėmų išlaužimas, ieškant kaip patekti į namą, stiklų daužymas, įlipimas pro langą į J. G. namo virtuvę, iš karto sekę smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją, jos pasmaugimas rodo, kad tai buvo ne spontaniški triukšmo išprovokuoti veiksmai dėl kurių E. D. pas kaimynę pasak jos ėjo pasikalbėti ar aiškintis, o akivaizdus sumanymas išlieti savo pyktį panaudojant fizinį smurtą prieš ją. Tokią išvadą sustiprina ir tas faktas, kad po nusikaltimo padarymo nuteistajai aiškiai supratus jog J. G. mirė, ji ne tik kad nepuolė kviesti pagalbos, bet pasišalino iš nusikaltimo vietos, persirengė kitais drabužiais nei buvo nužudymo metu, ir tik po to paskambino broliui informuodama kas įvyko. Pastebėtina, kad asmens, padariusio nuskalstamą veiką, elgesys po nusikaltimo padarymo taip pat svarbus vertinant jo asmenybę ir pavojingumą. Akivaizdu, kad šiuo atveju toks nuteistosios elgesys neparodo nei jos spontaniškumo padarant nusikaltimą, nei gailėjimosi, nei noro suteikti pagalbą, o tai rodo ir tai, kad jos asmenybė taip pat negali būti pripažįstama išimtinai mažiau pavojinga.

22. Antra apelianto argumentų grupė susijusi su nuteistosios garbiu amžiumi ir sveikatos būkle, kas, pasak jo, taip pat leistų spręsti dėl švelnesnės bausmės skyrimo. Sutiktina, kad šios aplinkybės yra svarbios ir turi būti įvertintos tiek parenkant bausmės rūšį, tiek ir nustatant jos dydį (ką ir padarė pirmosios instancijos teismas), tačiau jos pačios savaime nėra ir negali būti vertinamos kaip išimtinės, leidžiančios skirti mažesnę bausmę, nei įstatyme numatyta žemiausia bausmės riba.

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. D. yra pensininkė, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, o šiuo metu jai yra (duomenys neskelbtini) metai. Iki padarytų nusikaltimų ji anksčiau teista nebuvo, administracine tvarka taip pat nebausta (t. 3, b. l. 96, 98). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Yra nustatyta viena BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta E. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Byloje apklausti liudytojai (nuteistosios ir nukentėjusiosios artimieji, kaimynė) E. D. charakterizavo iš esmės teigiamai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte E. D. nustatyti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos, lengvas kognityvinis sutrikimas, adaptacijos sutrikimas (t. 4, b. l. 86–97). Iš šiame akte aprašytų medicininių dokumentų, taip pat parodymų žinoma, kad E. D. (duomenys neskelbtini). Tačiau visi šie duomenys pirmosios instancijos teismui buvo žinomi ir vertinti. Be kita ko matyti, kad teismas rimtai svarstė klausimus susijusius su nuteistosios galėjimu atlikti bausmę, ir klausimus šiuo aspektu uždavė net dviejų skirtingų ekspertinių įstaigų ekspertams. Gavus ekspertizių aktus teismas padarė pagrįstas išvadas, kad dėl sveikatos būklės nuteistoji gali atlikti laisvės atėmimo bausmę ir įvertinęs aukščiau minėtas aplinkybes bei nuteistosios būklę skyrė jos minimumą. Šioje nutartyje jau minėtame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad E. D. šiuo metu neserga sunkiu nepagydomu psichikos sutrikimu, ji dėl psichikos būsenos gali atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Tokia pati išvada (dėl galimumo atlikti bausmę įvertinus ir somatines ligas) duota ir 2023 m. gegužės 2 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus Ekspertizės akte (t. 4, b. l. 107-110).

24. Vis tik apeliantui akcentuojant nuteistosios negalėjimą dėl amžiaus ir sveikatos būklės atlikti paskirto dydžio realios laisvės atėmimo bausmės, apeliacinės instancijos teismas analizavo ne tik nacionalinių teismų, tačiau ir EŽTT praktiką, susijusią su laisvės atėmimo bausmių skyrimo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo specifika vyresniojo amžiaus žmonėms. Sutinkamai su ja matyti, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) nedraudžia taikyti laisvės atėmimo bausmes ir vyresnio amžiaus nuteistiesiems (2001 m. gegužės 29 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Sawoniuk prieš Jungtinę Karalystę). Tačiau sprendžiant, ar vyresnio amžiaus, juolab sergančio, asmens laisvės atėmimas ilgesnį laiką nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio apsaugos sritį, valstybės privalo užtikrinti, kad laisvės atėmimo sąlygos būtų suderinamos su pagarba žmogaus orumui, o laisvės atėmimo bausmės vykdymas nesukeltų sielvarto ir sunkumų, viršijančių neišvengiamai laisvės atėmimui būdingą kančios laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius laisvės atėmimo poreikius, kalinių sveikata bei gerovė būtų tinkamai garantuojamos, be kita ko, teikiant reikalingą medicinos pagalbą (pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 17 d. Didžiosios Kolegijos sprendimas byloje Enea prieš Italiją).

25. Siekdamas išsiaiškinti šias, EŽTT akcentuojamas aplinkybes, Lietuvos apeliacinis teismas kreipėsi į Kalėjimų tarnybą su prašymu pateikti informaciją, susijusią su laisvės atėmimo bausmes atliekančių vyresnio amžiaus nuteistųjų laikymo sąlygomis ir suteikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Iš gautų atsakymų matyti, jog jei nuteistosios vyresnio amžiau moterys neturi sveikatos, judėjimo problemų, jos paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjime, kuriame laikomos moterys (šiuo metu – Panevėžio kalėjime). Stengiamasi jas apgyvendinti pirmame aukšte arba stačių laiptų neturinčioje patalpoje, kartu su ramesnio būdo kaimynėmis. Jeigu nuteistajai prireiktų slaugos paslaugų, ji būtų perkelta į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių (t. 4, b. l. 153). Be to, Kalėjimų tarnyba nurodė ir tai, kad Pravieniškių 2-ojo kalėjimo asmens sveikatos priežiūros padalinyje yra įrengtas Socialinės globos sektorius – atskiras (lokalinis) sektorius, skirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl turimos fizinės negalios, lėtinių ligų, amžiaus ar kitų priežasčių reikalinga trumpalaikė ar ilgalaikė kitų asmenų pagalba (buityje, maitinantis, švarinantis ir kt. fizinė kito asmens pagalba). Į šį sektorių, esant būtinybei, kaip nurodyta patikslintame Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame atsakyme, yra perkeliamos ir laisvės atėmimo bausmę atliekančios moterys. Socialinės globos sektoriuje esančių nuteistųjų sveikata prižiūrima nuolat dirbančio šeimos gydytojo, kuris lengvai prieinamas nuteistiesiems, taip pat dirba kiti gydytojai – specialistai, įskaitant ir okulistus. Esant sveikatos pablogėjimui, nuteistieji gali būti perkelti į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių. Socialinės globos sektoriuje nuteistųjų maitinimas organizuotas taip, kad judėjimo negalią turintiems nuteistiesiems maistas yra atnešamas į gyvenamąjį korpusą, jie gali valgyti virtuvėlėje arba savo gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgiant į minėtame sektoriuje laikomų nuteistųjų specialiuosius poreikius, patalpos įrengtos pagal atitinkamus reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad jose gyvena nuteistieji, turintys judėjimo negalią (t. 4, b. l. 158-159). Taip pat iš atsakymo teismui matyti, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose atlieka laisvės atėmimo bausmę dešimt vyresnių nei 75 metų asmenų, ir jų keturi asmenys atlieka bausmę būtent Socialinės globos sektoriuje. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Kalėjimų tarnyba yra pasirengusi užtikrinančias galimybę atlikti laisvės atėmimo bausmę ir vyresnio amžiaus, ir tuo pačiu sveikatos problemų turinčiai nuteistajai. Taigi, nei jos amžius, nei sveikatos būklė negali būti pripažinti tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kad leistų teismui spręsti dėl mažesnės nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės skyrimo, ar tą daryti įvertinant, jog tokios rūšies ir dydžio bausmės skyrimas pažeistų Konvencijos nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad netaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nuteistajai atliekant laisvės atėmimo bausmę, toks sprendimas neužkerta kelio, priklausomai nuo jos sveikatos būklės, jei ji blogėtų, spręsti dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo, kaip ir tik nuo pačios nuteistosios priklauso ir klausimo dėl lygtinio paleidimo neatlikus visos bausmės nuostatų taikymas. Manytina, kad šiuo atveju tai taip pat yra pakankami kompensaciniai mechanizmai vertinant paskiros bausmės trukmę.

26. Atmestini apelianto teiginiai, jog ir nukentėjusieji neprieštarauja, kad nuteistajai būtų skirta dar švelnesnė (trumpesnė) laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas negavo iš jų jokių atsiliepimų tuo klausimu, tokios jų išsakytos pozicijos nėra ir peržiūrėjus jų pasisakymus pirmosios instancijos teisme. Priešingai, pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų atstovas nurodė, kad palaiko prokuroro poziciją dėl siūlomų bausmių, o prokuroras siūlė dar griežtesnes bausmes nei skyrė pirmosios instancijos teismas (t. 4, b. l. 119-120). Pastebėtina ir tai, kad bausmė visų pirma yra skiriama viešaisiais interesais, todėl į nukentėjusiojo poziciją procese atsižvelgiama, bet ji negali visiškai lemti skiriamos bausmės dydžio. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarbu ir tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir teisingumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Dėl civilinio ieškinio

27. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Todėl ir šiuo atveju, nukentėjusieji dėl nuteistosios padaryto nusikaltimo netekę motinos, turėjo teisę prašyti priteisti iš nuteistosios neturtinės žalos atlyginimą, o ieškinyje nurodyti tokį žalos dydį, kuris, jų manymu, yra adekvatus. Tačiau būtent teismui tenka pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018).

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nukentėjusiųjų D. G., R. G. ir J. M. vardu pareikštą civilinį ieškinį dėl nusikaltimu jiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir nukentėjusiųjų prašomą priteisti sumą (po 20 000 Eur) sumažino, nukentėjusiesiems R. G. ir D. G. priteisė po 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai J. M., įvertinus tai, kad jai buvo atlyginta dalis neturtinės žalos (2 000 Eur), priteisė 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nustatant neturtinės žalos dydį, skundžiamame nuosprendyje įvertinti E. D. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, nusikaltimu sukeltos pasekmės, nuteistosios amžius, jos finansinės galimybės atlyginti žalą, taip pat nurodyta, kad buvo atsižvelgta ir į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

29. Apeliaciniame skunde, neginčijant dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusiųjų patirtų išgyvenimų, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino E. D. amžių ir jos turtinę padėtį, dėl to nustatė per didelį neturtinės žalos dydį.

30. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Tačiau teismas šį kriterijų turi vertinti drauge su kriterijais, išvardintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-303/2013, 2K-359-697/2017). Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis ir lemiamas kriterijus tokiais atvejais yra nusikalstama veika sukelti padariniai ir dėl to nukentėjusiojo patirti dvasiniai išgyvenimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-331-976/2018).

31. Iš byloje esančių duomenų yra žinoma, kad E. D. yra pensinio amžiaus (gimusi (duomenys neskelbtini) m.), jos pajamas sudaro gaunama senatvės pensija, tačiau ji turi nekilnojamojo turto, kuriam, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, yra taikomas laikinas nuosavybės apribojimas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, leidžiant jį valdyti ir naudoti (t. 4, b. l. 101). Šio turto vidutinė rinkos vertė pagal viešai prieinamus VĮ Registrų centro duomenis nėra didelė, tačiau pažymėtina, jog tokia turto vertė nustatoma atlikus ne individualizuotą, o masinį vertinimą (t. 4, b. l. 162). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galimybė spręsti apie realią galimą turto pardavimo vertę, atsižvelgiant dar ir į tai, kad visas turtas galėtų būti parduodamas kaip turtinis kompleksas (žemė plius pastatai). Taip pat, nors ir sutiktina, kad nekilnojamojo turto, kuriam yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, pati nuteistoji parduoti negali, tačiau vykdymo procese, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 704 straipsnio nuostatomis, skolininkas, šiuo atveju E. D., gali pati arba pavesti kitiems asmenims aktyviai ieškoti ir pasiūlyti areštuoto turto pirkėją, parduodant tą turtą už didesnę, nei tik dokumentaliai nustatyta vidutinė rinkos vertė, kainą.

32. Pažymėtina, kad atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas. Pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens turtinės padėties turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms. Atkreiptinas dėmesys, kad, siekdamas kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant ne tik nukentėjusiųjų, bet ir žalą jam padariusios nuteistosios interesų, pirmosios instancijos teismas sumažino prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį.

33. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, išlaikė teisingą nukentėjusiųjų ir nuteistosios skirtingų interesų pusiausvyrą bei nustatė teisingą piniginę kompensaciją už patirtus sužalojimus bei išgyvenimus, nenukrypdamas ir nuo susiformavusios teismų praktikos neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka nužudymo bylose priteistus neturtinės žalos dydžius. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-134-658/2022 (iš taip pat pensinio amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų) nuteistojo, gaunančio 400 Eur senatvės pensiją, turinčio nekilnojamojo turto (butą), nukentėjusiajai (nužudyto asmens dukrai) priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-273-197/2017 (šia nutartimi paliktas galioti apygardos teismo sprendimas, kuriuo iš 68 m. senatvės pensiją gaunančio, turinčio nekilnojamojo turto, kurio neužtenka civiliniams ieškiniams atlyginti, nuteistojo, nužudytojo dukrai priteista 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nuteistojo kasacinį skundą, kuriame jis ginčijo ir priteistos neturtinės žalos dydį, atsisakyta priimti); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-788/2019 (iš 61 m. amžiaus nuteistojo, be kita ko, nužudytojo dukrai priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas). Svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Tačiau kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis.

34. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas nukentėjusiųjų patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvatus nuteistosios padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltiems negrįžtamiems padariniams, neprieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams, o taip pat ir teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Todėl mažinti neturtinės žalos dydį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

35. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistajai buvo paskirtas gynėjas, kuris pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymą apie Tarnybos patirtas išlaidas 163,33 eurų sumai jas prašant priteisti iš nuteistosios. Šio prašymo tenkinti nėra pagrindo, kadangi nuteistoji, įsiteisėjus nuosprendžiui, bus siunčiama atlikti realios laisvės atėmimo bausmės, iš jos yra priteisti civiliniai ieškiniai, nuteistosios gaunamos pajamos yra tik senatvės pensija.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios E. D. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme netenkinti.