Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) Vineyard Cloud GmbH atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 30 d. nutarties dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ST APPS“ ieškinį atsakovui Vineyard Cloud GmbH dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

20. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai teikiamų įrodymų (ne)priėmimo

22. Nagrinėjamu atveju ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2025 m. balandžio 7 d. susirašinėjimą su atsakovu el. laiškais.

23. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 ir kt.). Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 51 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 43 punktas).

24. Nagrinėjamu atveju ieškovė teikdama naują įrodymą nesuformulavo prašymo priimti naujai teikiamą įrodymą bei nepagrindė išimtinių sąlygų dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad nors šalių susirašinėjimas vyko po skundžiamos nutarties priėmimo, tačiau tai savaime nereiškia, jog ieškovė neturi pareigos pagrįsti aukščiau aptartų sąlygų dėl įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme.

25. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs naujo įrodymo turinį, neturi pagrindo daryti išvados, jog jis turės įtakos sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi aplinkybė, jog atsakovas siūlė ginčą spręsti taikiai, niekaip nepagrindžia sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, įrodymo priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, kadangi turėtų būti sudaromos sąlygos atsakovui pateikti paaiškinimus dėl naujai teikiamo įrodymo.

26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir ieškovės naujai pateikto įrodymo į bylą nepriima.

Dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo

27. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pagal CPK 287 straipsnio 1 dalį, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šia specialia sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra pasyviajai šaliai suteikiama dar viena galimybė išdėstyti savo argumentus pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-684/2020, 29 punktas). Toks pasyviosios šalies procesinių teisių ribojimas yra pateisinamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių priima atlikdamas formalų atvykusios (procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, visapusiškai netiria bylos aplinkybių ir neatlieka išsamaus surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviajai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, nurodyti šį sprendimą priėmusiam teismui aplinkybes, galinčias turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių anksčiau ji nepateikė dėl savo pasyvumo, esant svarbioms priežastims, o tam tikrais atvejais – ir galimybė nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 24 punktas).

28. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be kitų privalomų CPK 287 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti nurodytos aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, taip pat visi kiti šalies reikalavimai, argumentai ir įrodymai, susiję su byla (CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

29. CPK 288 straipsnio 4 dalis nustato, kad, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

30. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra yra ne atskiras ir savarankiškas teisinis ginčas, o sprendimo už akių ypatumų nulemtas šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas, kai teisė spręsti dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo suteikiama pačiam šį sprendimą priėmusiam teismui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės nesprendžia dėl byloje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų, o tik patikrina, ar yra tenkinamos CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-21-826/2023, 19 punktas).

31. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo CPK 288 straipsnio 4 dalies pagrindu, teigdamas, jog sprendimas už akių šiuo atveju negalėjo būti priimtas, taip pat, pareiškime nurodyti argumentai dėl sprendimo už akių neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškime nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad atsakovas nepagrindė nė vienos iš CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sprendimas už akių galėtų būti panaikintas ir atnaujintas bylos nagrinėjimas. Be kita ko, teismas nurodė, kad atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė tokių argumentų ir (ar) įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos priimamo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

32. Atsakovas atskirajame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl to, jog byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių ir dėl to, jog pareiškime nurodyti argumentai turi įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl apeliacinės instancijos teismas toliau vertina CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytas abejas aplinkybes.

Dėl tinkamo procesinių dokumentų įteikimo ir (ne)galėjimo priimti sprendimo už akių

33. Nagrinėjamu atveju sprendimas už akių byloje priimtas, kadangi atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą. Atsakovas pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo teigdamas, kad apie ieškovės pateiktą ieškinį ir teismo priimtą sprendimą už akių sužinojo tik 2025 m. vasario 1 d. kuomet rado sprendimą už akių ir jo vertimą į vokiečių kalbą pašto dėžutėje. Be to, jog teismas nesilaikė Reglamento 2020/1784 22 straipsnio 2 dalies sąlygų bei neišnaudojo visų galimybių įteikti procesinius dokumentus atsakovui.

34. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, skundžiamą nutartį šioje dalyje iš esmės motyvavo tuo, kad byloje esanti K forma yra įteikimo pažymėjimas, gautas iš perduodančiosios institucijos Vokietijoje, kuri patvirtino, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo palikti buveinės adresu ir įteikti tinkamai.

35. Nesutikdamas su minėtu vertinimu, atsakovas nebeginčija, jog teismas nesilaikė Reglamento 2020/1784 22 straipsnio 2 dalies sąlygų, tačiau tvirtina, kad teismas neišnaudojo visų galimybių siekiant įteikti procesinius dokumentus atsakovui, kadangi jų nesiuntė ieškinyje nurodytais el. pašto adresais, nesusiekė nurodytu telefono numeriu. Tuo tarpu ieškovė tvirtina, kad ginčo atveju dokumentai atsakovui įteikti pagal Reglamentą, o ne CPK 123 straipsnio 4 dalį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, neva procesiniai dokumentai atsakovui turėjo būti teikiami dar kitais būdais (el. paštu, įteikti asmeniškai (pasirašytinai) ar dar kitaip).

36. Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui tinkamumo klausimas.

37. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Reglamento (ES) 2020/1784 8 straipsniu, 2024 m. liepos 23 d. įteikė (D forma) Vokietijos kompetentingai institucijai (Amtsgericht Landau in der Pfalz) procesinius dokumentus (ieškinį, teismo pranešimą), kad ši įteiktų juos atsakovui. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. rugsėjo 4 d. gautas perduodančiosios agentūros Amtsgericht Landau in der Pfalz pranešimas (K forma), kuriame nurodyta, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti 2024 m. liepos 26 d., juridinio asmens buveinės adresu (duomenys neskelbtini), paštu be patvirtinimo gavimo. Taigi procesiniai dokumentai atsakovui nebuvo asmeniškai (pasirašytinai) įteikti.

39. Apeliacinės instancijos teismas viena vertus sutinka su ieškove, kad atsakovas atskirajame skunde nurodo naują (kitokį) motyvą, kuris nebuvo pateiktas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, t. y. atsakovas atskirajame skunde remiasi CPK 123 straipsnio 4 dalimi, kita vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių dokumentų pripažinimas įteiktais pagal įstatymą, nors asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, yra įteikimo fikcija, ir gali būti taikoma, kai išnaudotos realaus įteikimo galimybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 15 punktą).

40. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šiuo atveju procesiniai dokumentai pagal Reglamentą buvo įteikti tinkamai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad faktiškai procesiniai dokumentai nebuvo atsiimti ar įteikti asmeniškai, sutiktina su apeliantu, jog šiuo atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota dėl teismo pareigos išnaudoti visas procesinių dokumentų įteikimo galimybes.

41. Kadangi asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą elementų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) saugoma vertybė, teismų praktikoje įteikiant procesinius dokumentus turi būti nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija šiuo aspektu. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė į teismą, nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., EŽTT 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Nors nei Konvencijos 6 straipsnio išraiška, nei prasmė neužkerta kelio asmeniui laisva valia atsisakyti teisingo teismo garantijų, toks atsisakymas turi būti nustatytas aiškiai (nedviprasmiškai) ir lydimas minimalių garantijų, kurios atitiktų jo svarbą ir neprieštarautų viešajam interesui (žr., pvz., EŽTT 2002 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Ca?ete de Go?i prieš Ispaniją, peticijos Nr. 55782/00, par. 39; 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą byloje Schmidt prieš Latviją, peticijos Nr. 22493/05). Sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 87, 106; 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 58; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 42).

42. EŽTT praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par 80; 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 53).

43. Spręsdamas, ar pareiškėjas atsisakė savo teisės dalyvauti teismo procese, EŽTT taip pat atsižvelgia į tai, ar pareiškėjas galėjo faktiškai žinoti (žinojo) apie procesą, ar jis nedalyvavo procese dėl savo paties rūpestingumo stokos (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03; 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą byloje Schmidt prieš Latviją, peticijos Nr. 22493/05).

44. Pagal EŽTT praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, teismas turi būti ypač rūpestingas, taikydamas procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas, kai priimamas sprendimas už akių, kadangi šiuo atveju teismas atlieka tik formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą. Visais atvejais turi būti įvertinama, ar šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, neturėjimas galimybės prieštarauti dėl sprendimo už akių priėmimo ir šalies, kurios prašymu priimtas sprendimas už akių, reikalavimų tenkinimas, atlikus tik formalų jos pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019, 27 punktas; 2025 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-1120/2025, 32 punktas).

45. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ieškinyje prie atsakovo duomenų nurodė du jo elektroninio pašto adresus: (duomenys neskelbtini), taip pat telefono numerį: (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų bandęs procesinius dokumentus įteikti elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat, jog būtų bandęs susisiekti telefonu.

46. Aptariamame kontekste nepaneigiant atsakovo pareigos pasirūpinti teisingų duomenų apie savo buveinę atkleidimu, tinkamai įgyvendinti savo kaip atsakingo juridinio asmens ar teisminio proceso šalies pareigas, be kita ko užtikrinant jam siunčiamos korespondencijos gavimą (atsiėmimą), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui 2024 m. rugsėjo 4 d. gavus perduodančiosios agentūros Amtsgericht Landau in der Pfalz pranešimą, jog procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti be patvirtinimo gavimo, teismas neišnaudojo visų jam prieinamų protingų priemonių, siekiant faktiškai (ne formaliai) įteikti procesinius dokumentus atsakovui.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo

48. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą teisės normą, yra nurodęs, kad atsižvelgiant į sprendimo už akių prigimtį, įrodymų vertinimo specifiką priimant sprendimą už akių, abejonių dėl sprendimo už akių pakankamumu laikytinas pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu iškėlimas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Būtent toks minėtos proceso teisės normos aiškinimas ir taikymas yra vyraujantis kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-943/2025).

49. Be to, abejonės sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu gali būti pagrindžiamos ne tik pasyviosios šalies kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikiamais įrodymais, pakanka tokias pagrįstas abejones iškelti pačiame pareiškime.

50. Argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

51. Nagrinėjamu atveju byloje ieškovė kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo priteisti 51 776,70 Eur skolą ir 9 319,80 Eur netesybas. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad 2023 m. gegužės 17 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Profesinių paslaugų sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo atsakovui teikti programinės įrangos kūrimo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo mokėti už paslaugas pagal sutarties sąlygas. Ieškovė ir atsakovas Darbų apimties sąraše susitarė dėl ieškovės teikiamų paslaugų apimties, terminų, kainos, mokėjimo tvarkos ir kitų sąlygų. Ieškovė kas mėnesį teikdavo atsakovui atliktų darbų ataskaitas ir sąskaitą faktūrą apmokėjimui. Atsakovas neatsiskaitė pagal 2023 m. spalio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. LT-003636 (29 124,70 Eur sumai), 2023 m. lapkričio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. LT003726 (22 652 Eur sumai).

52. Atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių tvirtino, kad Sutartis nuo 2023 m. spalio 12 d. buvo nutraukta, todėl ieškovė neturėjo teisės išrašyti sąskaitų faktūrų, nes atsakovas jau buvo informavęs ieškovę apie Sutarties nutraukimą ir paslaugų vykdymo sustabdymą, t. y. nuo pranešimo apie Sutarties nutraukimą paslaugos buvo nebeteiktos ir jos nėra perduotos atsakovui. Be to, atsakovui 2023 m. spalio 12 d. informavus ieškovę apie Sutarties nutraukimą, ieškovė po minimo pranešimo turėjo sustabdyti paslaugų teikimą (CK 6.721 straipsnio 1 dalis).

53. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas apmokėjo aukščiau nurodytas sąskaitas. Byloje esančios 2023 m. spalio 3 d. ir 2023 m. lapkričio 3 sąskaitų detalizacijos patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. spalio 24 d. buvo teiktos paslaugos pagal šalių sudarytą sutartį. Šalių sudarytos paslaugų sutarties 10.1, 10.2 punktuose įtvirtinta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas turi teisę atsisakyti paslaugų sutarties. Šalys nustatė, kad sutartis nutraukiama praėjus 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į minėtas sutarties sąlygas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad paslaugų sutartis buvo nutraukta iš karto nuo 2023 m. spalio 12 d. pranešimo išsiuntimo, todėl 2023 m. spalio 3 d. sąskaita ir 2023 m. lapkričio 3 d. sąskaita buvo išrašytos pagrįstai.

54. Atsakovas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad remiantis CK 6.721 straipsnio 1 dalimi, ieškovė nebegalėjo teikti paslaugų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą dienos – 2023 m. spalio 12 d.

55. Šalių teisė vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį įtvirtinta CK 6.721 straipsnyje. Ji nelaikytina sutarties šalių pažeistų teisių gynimo būdu, nes nėra siejama su sutarties pažeidimu (neįvykdymu). Klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas ją pradėjo vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurių paslaugos teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento (CK 6.721 straipsnio 1 dalis). Taigi, CK 6.721 straipsnyje įtvirtinta norma leidžia paslaugų sutarties šalims nutraukti sutartį nepriklausomai nuo to, ar kita sutarties šalis tinkamai vykdo savo įsipareigojimus; taip pat nepriklausomai nuo to, ar sutartis yra terminuota ar neterminuota. Klientas šiuo pagrindu turi teisę nutraukti sutartį be jokios pateisinamos priežasties.

56. Aukščiau paminėta teisės norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017). Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012).

57. Nurodytos teisės nuostatos bei kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad nepriklausomai nuo to, kokiam terminui atlygintinų paslaugų teikimo sutartis sudaryta, ją klientas gali vienašališkai nutraukti ir terminui nepasibaigus. Tokiu atveju klientas tik privalo laikytis sutarties sąlygų (jeigu tokios nustatytos) dėl paslaugų teikėjo įspėjimo apie sutarties nutraukimą termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014), taip pat įstatymo reikalavimo sumokėti už paslaugas, jų teikėjo faktiškai suteiktas klientui, bei patirtas protingas išlaidas iki sužinojimo apie sutarties nutraukimą momento (pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento). Įstatymas nenustato termino, prieš kurį klientas turėtų įspėti paslaugų teikėją apie sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015).

58. Nagrinėjamu atveju iš sprendimo už akių turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog atsakovas nevykdė įsipareigojimų pagal Profesinių paslaugų sutartį, neatsiskaitė pagal jam 2023 m. spalio 3 d. ir 2023 m. lapkričio 3 d. teiktas PVM sąskaitas faktūras, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 51 776,70 Eur skolą ir 9 319,80 Eur netesybas yra pagrįstas ir tenkintinas.

59. Minėta, kad atsakovas su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė pagrindžiančius duomenis, jog 2023 m. spalio 12 d. el. laišku informavo ieškovę apie Sutarties ir paslaugų tiekimo nutraukimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, kaip pagrįstai pažymėjo apeliantas, skundžiamoje nutartyje nustatęs, kad sąskaitos faktūros išrašytos už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. spalio 24 d., t. y. ir po pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento, nepagrįstai nevertino suteiktų paslaugų pagrįstumo CK 6.721 straipsnio 1 dalies kontekste, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galėjo turėti įtakos priteistinos skolos ir netesybų dydžių pagrįstumui.

60. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodyti argumentai sudaro pagrindą pritarti apeliantui, kad pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovo išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai, pagrįstai leidžia abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, o būtent, dėl priteistos skolos dydžio (realumo ir būtinumo).

61. Konstatavus, kad atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės gali turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, bei nustačius, jog byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 288 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Dėl bylos procesinės baigties

62. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, sprendžia kad šiuo atveju nustatytas pagrindas naikinti apskųstą teismo nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės – tenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Panaikinus sprendimą už akių bei atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

63. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia klausimo dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Tenkinti apelianto (atsakovo) Vineyard Cloud GmbH atskirąjį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą už akių panaikinti, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui bylą nagrinėti iš naujo.