Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovei B. K. dėl be teisinio pagrindo gautų pinigų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas A. I. kreipėsi į teismą su 2024-12-27 ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės B. K. be teisinio pagrindo įgytą 3500 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja Lietuvos CPK 178 str. nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle ( įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia ), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių ( pagrindo gauti turtą nebuvimo ) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių ( LAT 2018-02-14 nutarties Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 p. ir kt.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu pagal Lietuvos CPK 178 str. ( LAT 2018-10-25 nutarties Nr. 3K-3-389-687/2018 28 p., 2019-06-20 nutarties Nr. e3K-3-214-611/2019 21 ir 23 p., 2021-10-20 nutarties Nr. e3K-3-259-381/2021 20 p. ).

Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla ( jei kyla ) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas ( LAT 2018-10-25 nutarties Nr. 3K-3-389-687/2018 25 p., 2019-06-20 nutarties Nr. e3K-3-214-611/2019 22 p. ).

Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius ( LAT 2011-10-04 nutartis Nr. 3K-3-368/2011 ).

Pagal Lietuvos CK 5.3 str. 1 d. palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Iki šio momento paveldėjimo teisiniai santykiai negali prasidėti ( LAT 2018-05-15 Apžvalga bylose dėl paveldėjimo Nr. AC-47-1 ).

Paveldėjimo teisės normos, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas, reglamentuoja palikimo atsiradimo metu palikėjo turėto turto ( daiktų ir reikalavimo teisių ) perėjimą mirusio asmens teisių perėmėjams. Todėl esminę teisinę reikšmę byloje turi aplinkybė, ar A. I. jo mirties momentu turėjo pinigų sumas, dėl kurių ir yra kilęs ginčas tarp šalių. Neginčijamai nustatyta, kad pavedimai (duomenys neskelbtini) d. (duomenys neskelbtini) val. ir (duomenys neskelbtini) val. buvo padaryti jam esant gyvam, t. y. jo palikimo atsiradimo metu šių pinigų nebebuvo, todėl teisėms į juos įgyvendinti pagal bendrąsias taisykles Lietuvos CK V knygos normos neturėtų būti taikomos ( pvz., LAT 2015-05-25 nutartis Nr. 3K-3-376-415/2015, kt. ).

Tačiau taip pat nustatyta, kad visi trys pavedimai padaryti ne ligoninėje, atsakovei nesant kartu su mirusiuoju ( kai būtų galimas momentinis valios išreiškimas ), o jos namuose; maždaug prieš (duomenys neskelbtini) val. iki ir (duomenys neskelbtini) val. po jo mirties. Pagal mirties liudijimo duomenis ( progresuojantis, o ne ūminis nepakankamumas ar kitokia staigi mirtis – insultas, avarija ir pan. ) manytina ( nors tikslių duomenų nėra, bet tuo negrindžiant prieštaravimų vertinama nebūtinu ), jog A. I. būklė pirmų dviejų pavedimų padarymo metu ( (duomenys neskelbtini) d. apie (duomenys neskelbtini) val. ) vargu ar būtų jam leidusi daryti patvarkymus savo mirties atveju. Taip pat nėra jokių duomenų ( ir net neįrodinėta ), kad tokie priešmirtiniai patvarkymai kokia nors forma būtų perduoti atskirai buvusiai savo namuose atsakovei. Todėl pagal bylos aplinkybes teismas konstatuoja, kad mirusiojo valia ( apmokėti UAB „Elektrum“ ir atsakovei persivesti pinigus sau ) pavedimų padarymo metu ( priešmirtiniu metu, o dėl (duomenys neskelbtini) val. net neįrodinėtina ) negalėjo būti išreikšta. Pavedimų laikas ( itin trumpas laikotarpis iki ir po mirties ) ir likučio sąskaitoje po jų suma ( 0,29 Eur ) taip pat patvirtina, kad visi trys pavedimai buvo padaryti tuo pačius tikslu – „išvalyti sąskaitą“ ( ką vėliau atsakovę pripažinus nurodė liudytojas D. I. ). Todėl vadovaujantis Lietuvos CK 1.5 str. taisyklėmis visiems trims ( o ne tik (duomenys neskelbtini) val. ) pavedimams taikytinos ne A. I. ir atsakovės tarpusavio santykius ( kaip draugų, sugyventinių, bendros veiklos ir pan. ), o paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, nes visi pavedimai iš mirštančiojo ( (duomenys neskelbtini) val. ir (duomenys neskelbtini) val. ) ir mirusiojo ( (duomenys neskelbtini) val. ) sąskaitos buvo padaryti neabejotinai esant vieningam tikslui panaudoti A. I. pinigus sąskaitoje kaip palikimą jo aiškiai numatomos greitos mirties atveju. Teismo nuomone, iš esmės analogiškai klausimas buvo sprendžiamas ir kitose bylose ( pvz., Kauno apygardos teismo 2023-06-12 nutarties Nr. e2A-555-413/2023 44 p., 45 p. ir 50 p. ) bei pati atsakovė nesutikimą su reikalavimu atsiliepime grindė būtent Lietuvos CK 5.59 str. 2 d. 1 p. nuostatomis.

Lietuvos CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ( ir atsikirtimus ), nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus ( pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas ). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta ( negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas ). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų praeities įvykiams tiksliai nustatyti nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos CPK 176 str. 1 d. nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų ( LAT 2024-03-28 nutarties Nr. e3K-3-70-916/2024 33 p. ir 34 p. ).

Visų pirma dėl atsakovės argumento, jog pavedimais ji vykdė išankstinę mirusiojo valią ( panaudoti lėšas laidotuvėms, įsiskolinimams padengti ar perduoti jai „iš dėkingumo“ ) teismas konstatuoja sekančias aplinkybes. Nors atsakovės ir mirusiojo santykių pobūdis tiksliai nenustatytas ( ieškovo teigimu, jie apie 10 metų buvo sugyventiniai; atsakovės teigimu – tik kartu gyvenę draugai, bet bendro ūkio nevedė, bendro turto neįgijo ir pan. ), atsakovė tiek pagal jai žinomas aplinkybes ( jog su A. I. nėra susituokusi, neįregistravusi partnerystės ir nesudariusi jokio kito rašytinio susitarimo dėl tarpusavio turtinių bei paveldėjimo santykių, taip pat nėra testamento, kai šis pakankamai ilgą laiką sirgo sunkiomis ligomis, nurodytomis mirties liudijime, kurios galėjo sukelti ir galiausiai sukėlė mirtį, ir turėjo pirmos eilės įstatyminius įpėdinius – du sūnus ), tiek pagal asmenybę ( kaip pati nurodė – turinti aukštąjį išsilavinimą, būdama nekilnojamuoju turtu ir prekyba užsiimančios įmonės vadovė, ką patvirtina Kauno apylinkės teismo bylų Nr. 2-951-199/2009 ir Nr. 2VP-11416-752/2022 duomenys ) net pagal minimalius protingo civilinių santykių dalyvio elgesio standartus neabejotinai turėjo suprasti, kad A. I. mirties atveju ji negali pretenduoti į jo palikimą, ko ir nepadarė ( į notarą nesikreipė, reikalavimų teisme dėl turto pripažinimo bendru nepareiškė ir pan. ). Faktas, jog B. K. A. I. mirties laikotarpiu skubiai „išvalė“ jo banko sąskaitą, taip išvengdama sąskaitoje buvusių lėšų perėjimo paveldėtojams įstatymo nustatyta tvarka, taip pat patvirtina, jog ji suprato mirties atveju neturinti teisių į šias lėšas ( o kartu - ir nesant jokio įrodymo, kad tokia būtų mirusiojo išankstinė valia, kuria remdamasi galėtų lėšas panaudoti savo nuožiūra ). Todėl tokioje situacijoje atsakovės ir mirusiojo A. I. elgesys ( žinodami, jog pagal įstatymus negali pretenduoti į vienas kito palikimą, abu nesiėmė jokių veiksmų įforminti atsakovės nurodomą valią testamentu ar bet kokiu kitu rašytiniu dokumentu ) leidžia manyti, jog tokia ir buvo jų ( šiuo atveju tik aktualu, jog A. I. ) tikroji valia – paveldėjimo klausimus palikti spręsti pagal įstatymą, neišreiškiant kitokio pageidavimo.

Mirusiojo banko sąskaitos duomenys patvirtina, kad jis periodiškai ( dažniausiai – kas mėnesį ) atliko mokėjimus UAB „Elektrum“ ( 2024 m. pervesta 480,26 Eur 02-26 d., 309,09 Eur 03-30 d., 232,68 Eur 05-07 d., 426,70 Eur 06-19 d., 318,47 Eur 07-24 d., 275,82 Eur 08-20 d. ir 275,26 Eur 09-30 d. ). Tačiau, kaip minėta, 500 Eur ginčo suma buvo pervesta jau ne kaip A. I. mokėjimas už suteiktas paslaugas, o kaip palikimo panaudojimas. Nėra ginčo, kad paslaugos, už kurias apmokėta UAB „Elektrum“, buvo teikiamos ne mirusiojo, o atsakovės turtui - gyvenamajam namui. Todėl, net ir esant tokiam mirusiojo įsipareigojimui, apmokėta galėjo būti tik sąskaitos dalis už laikotarpį iki jo mirties momento, apie kurią jokių duomenų nepateikta. Be to, nei tokio dydžio, nei tokia apvali suma ( 500 Eur ) 2024 m. nebuvo mokama nei karto. Tai leidžia daryti išvadą, jog buvo ne apmokama konkreti sąskaita ( ar jos dalis ), o tiesiog atliekamas galimai avansinis mokėjimas ( vėlgi – siekiant „išvalyti“ mirusiojo sąskaitą, lėšas panaudojant savo reikmėms ).

Analogiškai teismas vertina ir mirusiojo mokėjimus atsakovei. 2024 m. jis jai pervedė 400 Eur 03-18 d. ir 200 Eur 09-19 d. ( pavedimuose taip pat nurodoma „duonai ir druskai“ ). Šių pavedimų aplinkybės neaiškios ir asmeniui mirus jų nustatyti nebegalima. Tačiau akivaizdu, kad pagal sumas ir periodiškumą šie pavedimi negali būti laikomi patvirtinančiais išankstinę mirusiojo valią mirties atveju sąskaitoje esančias lėšas perleisti atsakovei.

Jokių tokią mirusiojo valią patvirtinančių įrodymų, išskyrus jos pačios paaiškinimą ( kuris ginčo byloje savaime negali būti vertinamas kaip pakankamas įrodymas ir nenusveria ieškovo paaiškinimo ), atsakovė nepateikė ( Lietuvos CPK 178 str. ). Todėl atsakovės nurodyta aplinkybė, kuria grindžiamas prieštaravimas ( kad pavedimais ji vykdė išankstinę mirusiojo valią ), pripažįstamas neįrodytu ( Lietuvos CPK 185 str. 1 d. ).

Sekantis atsakovės argumentas ( jog šiomis lėšomis ji apmokėjo su A. I. laidojimu susijusias išlaidas ) vertinamas kritiškai dėl sekančių argumentų.

Šiame ginče visų pirma pažymima, kad ( skirtingai, nei teigia ieškovo atstovas ) faktas, jog atsakovė nepareiškė priešieškinio dėl jos patirtų laidojimo išlaidų atlyginimo, savaime nesudaro pagrindo ieškinio tenkinimui.

Galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas į ieškinį. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus, tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui ( pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai ), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį ( LAT 2015-06-16 nutartis Nr. e3K-3-410-916/2015 ).

Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Tokio teisinio pagrindo egzistavimą patvirtinančius argumentus atsakovas išdėsto atsiliepime į ieškinį ir pateikia šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus. Argumentus dėl be pagrindo įgyto turto gavimo atsakovas gali nurodyti ir priešieškinyje, jeigu kartu su atsikirtimu į ieškinį jis teikia savarankišką reikalavimą ieškovui. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti.

Šioje byloje atsakovė pareiškė materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimus ( nurodydama juos atsiliepime į ieškinį ir pateikdama įrodymus, kad pervestus pinigus panaudojo mirusiojo laidotuvėms ), kuriais siekė paneigti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Pareigą grąžinti be pagrindo įgytas lėšas atsakovė gali paneigti atsikirtimų į ieškinį forma, juolab kad atsakovė nereiškia šioje byloje savarankiško reikalavimo priteisti jos naudai iš ieškovo laidotuvėms panaudotas lėšas. Dėl to argumentas, kad atsakovė turėjo reikšti priešieškinį tam, jog įrodytų iš ieškovo mirusio tėvo sąskaitos pervestų lėšų pagrindą, yra teisiškai nepagrįstas ( žr. LAT 2019-06-20 nutarties Nr. e3K-3-214-611/2019 26-28 p. ).

Teisės akto, kuris reglamentuotų kilusio ginčo ( dėl su laidojimu susijusių išlaidų priteisimo atsakovei iš ieškovo kaip palikėjo įpėdinio ) teisinį santykį ir kuriuo būtų galima remtis sprendžiant šį šalių ginčą, nėra. Dėl to jis spręstinas vadovaujantis bendraisiais teisės principais, t. y. taikant teisės analogiją ( pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2025-06-19 nutarties Nr. e2A-891-618/2025 32 p. ir 33 p. ). Lietuvos CK 5.59 str. 2 d. 1 p. įtvirtinta įpėdinio teisė panaudoti paveldimo turto dalį palikėjo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidoms. Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, kad jeigu vienas iš įpėdinių ( paveldėtojų ) palaidojo palikėją savo lėšomis, tai jis turi teisę atgauti tas lėšas iš paveldimo turto, t. y. iš visų įpėdinių, nes tokioms išlaidoms, kurios pagal įstatymą dengiamos iš paveldimo turto, jis panaudojo savo asmenines lėšas ( LAT 2012-04-18 nutartis Nr. 3K-3-171/2012). Tokiu atveju tarp šalių egzistuoja prievolinis teisinis santykis, paveldėtojas turi prievolę atlyginti palikėjo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas ( Lietuvos CK... 5.59 str. 2 d. 1 p. ir kt. ). Todėl atsakovės argumentas dėl jos patirtų laidojimo išlaidų faktinio įskaitymo į ieškovo reikalavimą savaime būtų pagrįstas.

Sprendžiant dėl konkretaus atlygintinų išlaidų dydžio, taikytini teisingumo, protingumo, proporcingumo principai ir atsižvelgtina į faktinius bylos duomenis bei nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas nuostolių, kaip nukentėjusiojo asmens padarytų laidojimo išlaidų, atlyginimo klausimą, turi įvertinti konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikinti, kad tos išlaidos yra priverstinės, būtinos, protingos ir kad jas patvirtina pateikti įrodymai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos ( LAT 2002-03-20 nutartis Nr. 3K-3-479/2002, 2006-03-01 nutartis Nr. 3K-3-160/2006 ir kt. ). Šios kategorijos bylose atlyginamos tik būtinos, įprastos, vidutinės išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų ir kurias patvirtina pateikti įrodymai.

Atsakovė taip pat pateikė rašytinius įrodymus, jog yra atsakinga už A. I. kapavietę (duomenys neskelbtini) ( seniūnijos 2024-04-14 pažyma ), 2024-11-24 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų priėmimo kvitą 810 Eur sumai už maitinimo paslaugas tą pačią dieną, 2025-06-22 (?) paslaugų teikimo sutartį su pagal verslo liudijimą vykdančiu veiklą asmeniu dėl darbų bendrai 3400 Eur sumai ir jo 950 Eur pinigų priėmimo kvitą.

Iš esmės visos šiam ginčui spręsti reikšmingos aplinkybės yra neaiškios – kas, kokiomis dalimis ir kokias išlaidas, susijusias su A. I. laidojimu, patyrė, kaip buvo ( jei buvo ) sutarta jas pasidalinti ( pvz., pateiktas susirašinėjimas mobiliojoje programėlėje, jog „...A. pervest turim po 487,55 Eur“ ) ir ar toks pasidalinimas vyko. Be to, atsakovės pateikti kaip išlaidas patvirtinantys dokumentai yra ne tik savaime neaiškūs ( nenurodoma, kokias maitinimo paslaugas suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“; kokioje vietoje ir kokios kapavietės darbai numanomai bus atliekami; kaip tai susiję su A. I. laidojimu ir pan. ), bet ir neatitinka atsiliepime nurodytų sumų ( aptarta aukščiau ).

Taip pat tokiame ginče būtų reikalinga nustatyti, kokias išlaidas atsakovė patyrė ( jei patyrė ), vykdydama bendrą su mirusiojo vaikais kaip įstatyminiais įpėdiniais susitarimą arba jei tokios išlaidos buvo būtinos pagal įprastinius elgesio standartus ( papročius, įkainius ir pan. ). Gi jei tam tikros išlaidos patiriamos asmens nuožiūra ( kaip teigiama šiuo atveju – saksofono užsakymas, pagal pateiktus dokumentus – ir kapavietės tvarkymas beveik už 3500 Eur, kt. ), spręstinas klausimas dėl jų pagrįstumo ir būtinumo, o tuo pačiu – dėl paveldėtojų pareigos jas atlyginti.

Šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus ir remiasi ginčo šalių pateiktais įrodymais ( Lietuvos CPK 179 str. ). Pagal teismo pasiūlymą šalys taikos sutarties, kuria būtų išspręsti visi ginčai, susiję A. I. laidojimu ir palikimu, nesudarė. Todėl pagal pateiktus įrodymus pripažįstama, kad atsakovė šioje byloje neįrodė jos patirtų išlaidų, susijusių su A. I. laidojimu, kurias privalėtų atlyginti paveldėtojas ieškovas A. I., šis jos argumentas vertinamas kritiškai. Pažymėtina, kad toks teismo sprendimas atsakovei, šioje byloje nepareiškusiai savarankiško reikalavimo ( priešieškinio ), neužkerta kelio ateityje pareikšti savarankišką reikalavimą ( ieškinį ) atskiroje byloje.

Dėl aukščiau aptartų argumentų konstatuojama, jog ieškovas įrodė, kad 3500 Eur pinigų iš A. I. sąskaitos kaip palikimą atsakovė panaudojo savo reikmėms, o atsakovė tam įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo neturi. Todėl ieškovo reikalavimas grąžinti be teisinio pagrindo gautus pinigus ( taip suformuluota ieškinyje ) yra pagrįstas ir tenkintinas, jam iš atsakovės priteistina 3500 Eur suma.

Atskirai dėl atsakovės argumento ( jog „kai reikėjo prižiūrėti sunkų ligonį, tai vaikų nebuvo“, o po to jie paveldėjo ) pažymima, kad visų pirma pati atsakovė pagal faktines aplinkybes ir savo asmenybę privalėjo imtis priemonių užfiksuoti jos nurodomą mirusiojo valią ( tai aptarta aukščiau ), o to nepadariusi – prisiimti atsakomybę dėl jos netenkinančių pasekmių. Be to, su tarpusavio asmeniniais ir turtiniais santykiais susijusios aplinkybės ( ar tikrai ieškovas su broliu tėvo neprižiūrėjo; kas jį laidojo ir kokiomis dalimis dalinosi išlaidas, kt. ) nėra aiškios. Tačiau jei apie 10 metų su atsakove kartu gyvenęs ( kaip teigiama ) A. I., gaudavęs virš 500 Eur/mėn. Sodros išmokas ir galimai ( nes tai netirta ) apie 1200 Eur/mėn. darbo užmokestį iš tos pačios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ( jo banko sąskaitos duomenys, kurie savaime keltų pagrįstų abejonių dėl atsiliepimo teiginių, jog jis nuo 2021 m. buvo tokios sunkios būklės, kad jam buvo reikalinga kito asmens pagalba ), neįgijo jokio turto, o jo santaupų net neužteko atsakovės patirtoms laidojimo išlaidoms atlyginti, tai galima būtų abejoti, ar tikrai ieškovo paveldėjimas prieštarautų Lietuvos CK 1.5 str. nuostatoms dėl teisingumo ir sąžiningumo principų taikymo ( kaip nurodė ieškovas, jog visas bendras turtas buvo įformintas atsakovės vardu ).

Praleidęs piniginės prievolės mokėjimo terminą skolininkas – fizinis asmuo – privalo mokėti 5 procentų dydžio metines ( procesines ) palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ( Lietuvos CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. ), todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės nurodyto dydžio procesines palūkanas taip pat tenkinamas.

Ieškinį tenkinant iš atsakovės ieškovui priteisiamas sumokėtas 79 Eur žyminis mokestis už ieškinį, 55 Eur žyminis mokestis už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios buvo pritaikytos ( Lietuvos CPK 80 str. ir 93 str. 1 d. ) bei 1300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo pagal 2025-01-06 sąskaitą ir pinigų priėmimo kvitus, kurių dydis pagal Lietuvos CPK 98 str. taisykles ( bylos apimtį, sudėtingumą, procesinių veiksmų skaičių, trukmę ir pan. ) abejonių nekelia. Taip pat iš atsakovės valstybei priteisiama 15,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu jai ( Lietuvos CPK 96 str. ).

Byloje nustatyta, kad pinigų pervedimai atlikti naudojantis ne paimtu mobiliuoju telefonu, kuris priklauso atsakovei ( tai neginčijama, patvirtina 2024-06-11 sutartis bei sąskaitos ), o pačios operacijos patikimai užfiksuotos banko sąskaitos duomenimis ir kitais rašytiniais įrodymais. Todėl teismo 2025-01-13 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – mobiliojo telefono laikinas sulaikymas – panaikintina, o teismo sprendimas šioje dalyje vykdytinas skubiai ( Lietuvos CPK 149 str. ir 152 str. 2 d. ).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės B. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. I., a. k. (duomenys neskelbtini) 3500 Eur ( tris tūkstančius penkis šimtus eurų ) be teisinio pagrindo gautų pinigų, 5 ( penkių ) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2025 m. sausio 09 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 134 Eur ( vieną šimtą trisdešimt keturis eurus ) žyminio mokesčio ir 1300 Eur ( vieną tūkstantį tris šimtus eurų ) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės B. K., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 15,86 Eur ( penkiolikos eurų 86 centų ) bylinėjimosi išlaidas ( įmokos kodas 5662 ).

Teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – mobiliojo telefono „Apple iPhone14“, Nr. (duomenys neskelbtini) laikiną sulaikymą – panaikinti ir telefoną grąžinti savininkei atsakovei B. K.. Nustatyti, kad teismo sprendimas dalyje dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo vykdytinas skubiai.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus Kelmėje.