Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. C. B. (J. C. B.) ir atsakovės K. T. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. C. B. ieškinį atsakovei K. T. dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui sumažinimo, teismo įsakyme nustatytos mokėjimo tvarkos pakeitimo ir atsakovės K. T. priešieškinį ieškovui J. C. B. dėl priteisto išlaikymo pakeitimo / padidinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

11. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

12. Nagrinėjamu atveju šalys kelia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas ieškinio ir priešieškinio reikalavimų jurisdikcijos klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo J. C. B. įprastinės / nuolatinės gyvenamosios vietos ir atitinkamai dėl ieškiniu bei priešieškiniu reiškiamų reikalavimų jurisdikcijos.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. Kartu su atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovė pateikė fotonuotraukas iš interneto svetainės „Google“ žemėlapio.

14. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.

15. Atsakovė teikiamomis fotonuotraukomis įrodinėja, jog ieškovo nurodomos aplinkybės apie jo gyvenimą ir verslą Prancūzijoje yra klaidingos. Ieškovui atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas. Pastarajam 2021 m. balandžio 13 d. per LITEKO VEP posistemį buvo išsiųstas atsakovės atsiliepimas į ieškovo atskirąjį skundą. Prieštaravimų dėl atsakovės kartu su atsiliepimu teikiamų naujų įrodymų nei ieškovas, nei jo atstovas nepateikė. Kadangi atsakovės pateikti įrodymai gali turėti įtakos vertinant šalių įrodinėjamas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsakovės pateiktus įrodymus priima ir prideda prie civilinės bylos.

Dėl termino atskirajam skundui paduoti praleidimo

16. Atsakovė, be kita ko, prašo ieškovo atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą, kadangi jis pateiktas praleidus atskirojo skundo padavimo terminą.

17. Skundžiama teismo nutartis priimta 2021 m. kovo 15 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tą pačią dieną teismo nutarties patvirtintos kopijos buvo išsiųstos šalių atstovams per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP). CPK 175¹ straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog, šio Kodekso nustatytais atvejais ir tvarka įteikiant dalyvaujančiam byloje asmeniui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena. Vadinasi, 2021 m. kovo 15 d. nutartis šalių atstovams buvo įteikta 2021 m. kovo 16 d. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nutartis per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti apskųsta atskiruoju skundu, skundą paduodant Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus. Vadinasi, paskutinė atskirojo skundo padavimo diena buvo 2021 m. kovo 23 d. LITEKO bylos kortelėje matyti, jog ieškovo atskirasis skundas pateiktas per EPP 2021 m. kovo 24 d. 17.00 val. Atsakovė ir jos atstovė teisios, jog ieškovas praleido terminą skundui paduoti, tačiau taip pat pažymėtina, jog atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę atkreipė dėmesį, teisėjas, vadovaudamasis protingumo principu, 2021 m. kovo 26 d. rezoliucija atnaujino terminą skundui paduoti ir skundą priėmė. Nors ieškovas, pateikdamas atskirąjį skundą, neprašė atnaujinti praleisto termino, nes jis manė, kad termino nepraleido, tačiau CPK 78 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę ir savo iniciatyva atnaujinti praleistą terminą. Taip pat pažymėtina, jog dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 78 straipsnio 6 dalis). Tačiau teisėjo rezoliucija, kuria terminas atnaujintas, nėra skundžiama, kadangi CPK 290 straipsnio 5 dalis aiškiai numato, jog teisėjo rezoliucija neskundžiama.

18. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog išimtiniais atvejais rezoliucija gali būti skundžiama, tačiau rezoliucija turi būti išspręstas procesinis klausimas, kuris užkerta kelią tolesnei bylos eigai, tuomet yra pripažįstama tokio procesinio veiksmo apskundimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-421/2016). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas mano, kad rezoliucija, kuria teismas išsprendė praleisto procesinio termino atnaujinimo klausimą, yra neskundžiama, kadangi CPK 78 straipsnis tokios galimybės nenumato, o procesinio termino atnaujinimas šiuo konkrečiu atveju neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Taigi, praleistas terminas ieškovo atskirajam skundui paduoti buvo atnaujintas teisėjo rezoliucija, kuri yra galiojanti ir negali būti kvestionuojama. Todėl teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą ir palikti ieškovo atskirąjį skundą nenagrinėtą nėra.

19. Kadangi ieškovo ir atsakovės atskirųjų skundų argumentai tarpusavyje susiję, šalys, įrodinėdamos ieškinio ir priešieškinio jurisdikciją, tas pačias aplinkybes vertina skirtingai, siekiant nuoseklumo ir vengiant pasikartojimų, atskirieji skundai nagrinėjami ir dėl jų pasisakoma kartu.

Dėl ieškovo įprastinės / nuolatinės gyvenamosios vietos

20. Reglamento 3 straipsnis nustato bendrąsias jurisdikcijos taisykles. Reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Šie kriterijai yra alternatyvūs, o tai patvirtina jungtuko „arba“ vartojimas kiekvieno iš kriterijų išdėstymo pabaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-378/2019).

21. Reglamente nustatyta galimybė šalims susitarti dėl kito teismo jurisdikcijos netaikoma ginčams dėl jaunesnių nei 18 metų vaikų išlaikymo prievolių (Reglamento 4 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-378/2019).

22. Be nurodytų jurisdikcijos pagrindų, byla dėl išlaikymo gali būti teisminga valstybės narės teismui, kurio procese dalyvauja atsakovas. Šioje nuostatoje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas taikomas, kai teismas, į kurį kreiptasi, neturi jurisdikcijos kitais pagrindais. Ši taisyklė netaikoma, jei procese dalyvaujama siekiant užginčyti jurisdikciją (Reglamento 5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-378/2019).

23. Reglamento 2 straipsnio 1 dalies 11 punkte išaiškinta, jog skolininkas – tai fizinis asmuo, kuris privalo mokėti išlaikymo išmokas arba iš kurio reikalaujama, kad jis mokėtų išlaikymo išmokas.7

24. Taigi tam, kad būtų galima atsakyti į klausimą, ar Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šalių reikalavimus (vieną arba kelis), visų pirma privaloma nustatyti ieškovo J. C. B. įprastinę / nuolatinę gyvenamąją vietą, kadangi šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl jurisdikcijos pagal kreditoriaus gyvenamąją vietą kriterijus šiuo atveju netaikomas (Reglamento 3 straipsnio b punktas). Taip pat Lietuvos Respublikos teismuose nėra nagrinėjama kitų su asmens statusu ar su tėvų pareigomis susijusių ieškinių, kuriuose reikalavimai dėl išlaikymo būtų papildomi reikalavimai pagrindiniam ieškiniui, todėl jurisdikcijos klausimas nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas ir pagal Reglamento 3 straipsnio c ir d punktus.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesant ESTT praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente naudojamą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ naudojama nuolatinės gyvenamosios vietos samprata; juolab kad nors lietuviškuose reglamentų tekstuose šios sąvokos skiriasi, tokio skirtumo nėra anglų („habitually resident“), prancūzų („réside habituellement“), vokiečių („gewöhnlichen Aufenthalt“) ir kitomis kalbomis paskelbtuose minėtų reglamentų tekstuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

26. Iš civilinės bylos duomenų matyti, jog po to, kai atsakovė K. T. pateikė byloje priešieškinį ieškovui (atsakovui pagal priešieškinį) J. C. B., pastarasis ir jo atstovas advokatas D. I. ėmė teigti ir įrodinėti, kad ieškovo J. C. B. įprastinė / nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijos Respublikoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, jog ieškovo J. C. B. įprastinė / nuolatinė gyvenamoji vieta ir asmeninių, socialinių bei ekonominių interesų buvimo vieta yra Prancūzijoje, o ne Lietuvoje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, taip pat byloje dalyvaujančių asmenų elgesį, jų teikiamus argumentus ir paaiškinimus, šiuos visus duomenis susiejęs tarpusavyje, nesutinka su ieškovo teikiama pozicija ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo įprastinė / nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje, o ne Lietuvoje.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, visų pirma, parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).

28. Ieškovas J. C. B. teigdamas, kad jo įprastinė / nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje, rėmėsi tuo, kad jis yra Prancūzijos pilietis, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje jo motinai priklausančiame būste, metus laiko nebedirba Lietuvoje, jam teisė gyventi Lietuvos Respublikoje buvo suteikta tik iki 2018 m. sausio 16 d., sąskaitų Lietuvos bankuose neturi, jo verslo santykiai yra būtent Prancūzijoje, dirba Paryžiuje, mokesčius moka Prancūzijoje. Tačiau, kad patvirtintų šias aplinkybes, t. y. kad nuolat gyvena motinai priklausančiame būste Prancūzijoje, kad Prancūzijoje moka mokesčius, ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Pažymėtina, jog vien tik adreso nurodymas neįrodo, kad ieškovas tikrai gyvena Prancūzijoje, kad tuo adresu yra jo motinai priklausantis būstas. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė su atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą pateikė duomenis, jog adresu, kuriuo teigia gyvenantis ieškovas, yra įsikūręs viešbutis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovo pateiktas susirašinėjimas el. paštu dėl 250,00 Eur teisinio mokesčio sumokėjimo bei įmonės F., esančios (duomenys neskelbtini), pelno mokesčio ir panašios įmokos 2020 m. balansas už finansinius metus nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. (ieškovas šį dokumentą įvardija mokesčių deklaracija) neįrodo, kad ieškovas Prancūzijoje moka mokesčius, kadangi iš ieškovo pateiktos mokesčių deklaracijos matyti, jog 450,00 Eur suma turėjo būti sumokėta iki 2020 m. lapkričio 10 d., duomenų, kad ieškovas šiuos mokesčius būtų sumokėjęs, ieškovas nepateikė. Visiškai nepagrįstai ieškovas ir jo atstovas teigia, neva šie mokesčiai turi būti sumokėti iki 2021 m. pabaigos, kadangi mokesčių deklaracijoje aiškiai nurodyta mokėjimo data – 2020 m. lapkričio 10 d., priešingu atveju bus taikoma 0,2 proc. bauda. O el. susirašinėjime nurodoma 250,00 Eur suma įvardijama ne kaip mokesčiai, o kaip metinis teisinis mokestis už narystę vieniems metams. Ieškovo atstovas, pateikdamas teismui šiuos dokumentus, nurodė, jog teismui pateikia ieškovui atsiųstą mokesčių įstaigos el. laišką su pridėtomis mokesčių deklaracijomis. Tačiau, kaip matyti iš el. laiško, jis buvo atsiųstas iš CABINET-D-EXPERTCOMPTABLE, visuotinai prieinamais duomenimis (https://www.cabinet-d-expertcomptable.com) – tai yra buhalterinė įstaiga, padedanti tvarkyti buhalterinę apskaitą. Pažymėtina ir tai, jog net jeigu ieškovas ir būtų pateikęs įrodymus, kad jis moka mokesčius Prancūzijoje, vien ši mokesčių mokėjimo aplinkybė negalėtų nulemti išvados, kad ieškovo įprastinė / nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje, nes, kaip nustatyta bylos duomenimis, ieškovas ir jo sutuoktinė V. J.-B. turi įsteigę ir įmonę F. Jungtinėje Karalystėje, Londone, tačiau savo įprastinės / nuolatinės gyvenamosios vietos, remdamasis šia verslo vieta, ieškovas nesieja su Jungtine Karalyste. Pažymėtina ir tai, jog prie šios įmonės duomenų taip pat pateikiami duomenys apie ieškovą J. C. B., nurodyta gyvenamoji šalis – Lietuva (angl. Country of residence Lithuania).

29. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog ieškovui J. C. B. nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2018 m. sausio 18 d. buvo suteikta teisė gyventi Lietuvoje. 2013 m. sausio 22 d. jis VĮ Registrų centre buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Jam taip pat buvo suteiktas asmens kodas, pagal VĮ Registrų centro 2021 m. kovo 3 d. rašte nurodytą informaciją, asmens kodas J. C. D. C. A B. buvo suteiktas pagal deklaravimo įstaigos pateiktus dokumentus, J. C. D. C. A B. deklaruojant gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (nors 2021 m. kovo 3 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas teigė, jog jis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis, ieškovas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. dirbo pagal individualią veiklą, aptarnaujantis teritorinis skyrius nurodytas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (nors 2021 m. kovo 3 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas teigė, jog jis 2013–2015 m. laikotarpiu dirbo Prancūzijoje). 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis, ieškovo deklaruota gyvenamoji vieta – Klaipėdos miesto savivaldybė (kaip jau minėta, 2021 m. kovo 3 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas teigė, jog jis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis, ieškovas laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. kovo 31 d. dirbo UAB „I.“, aptarnaujantis teritorinis skyrius nurodytas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (nors 2021 m. kovo 3 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas teigė, jog jis, pasibaigus leidimui gyventi Lietuvoje, išvyko į Prancūziją). Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog antstolės B. T. 2020 m. vasario 18–19 d. parengti ir 2020 m. vasario 20 d. išsiųsti procesiniai dokumentai (t. y. patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, vykdymo išlaidų apskaičiavimas, raginimas įvykdyti sprendimą) ieškovui adresu (duomenys neskelbtini) (bylos duomenimis nustatyta, jog butas nuosavybės teise priklauso ieškovo sutuoktinei V. J.-B.) buvo įteikti 2020 m. vasario 26 d. Klaipėdos centriniame pašte (nors 2021 m. kovo 3 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas teigė, jog dokumentus paėmė jo žmona). Atsakovė teisingai pastebėjo, jog tuo atveju, jeigu siuntą pašte būtų atsiėmęs ne ieškovas, o kitas asmuo, pastarasis būtų privalėjęs pateikti pašto darbuotojai įgaliojimą, tačiau šiuo atveju prie žymos, jog siunta įteikta gavėjui, nėra jokių papildomų duomenų / pastabų, kad siunta būtų įteikta ne adresatui, o įgaliotam asmeniui. Byloje taip pat yra pateikta 2020 m. balandžio 17 d. ieškovo J. C. B. su advokatais D. I. ir S. Č. sudaryta atstovavimo sutartis, sutarties sudarymo vieta nurodyta Klaipėda. Atstovavimo sutartį pasirašė ieškovas, o ne kitas jo įgaliotas asmuo. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog prieš kreipdamasis su ieškiniu į teismą ieškovas bandė pasinaudoti mediacijos procesu. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 10 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos pabaigos ieškovui išsiuntė adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinys teismui buvo pateiktas 2020 m. spalio 23 d., ieškinyje nurodytas ieškovo adresas taip pat (duomenys neskelbtini). Kreipdamasis į teismą ieškovo atstovas 2020 m. gruodžio 22 d. ir 2021 m. sausio 27 d. raštuose ieškovo adresą ir vėlgi nurodė (duomenys neskelbtini). Tokį pat adresą ieškovo atstovas nurodė ir 2021 m. vasario 8 d. atsiliepime į priešieškinį, tas pats adresas buvo nurodytas ir 2021 m. kovo 2 d. rašte, pateiktame teismui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog atsiliepimo į priešieškinį 21 punkte ieškovo atstovas, nesutikdamas su priešieškinio reikalavimu dėl išlaikymo pakeitimo / padidinimo, cituoja kasacinio teismo praktiką, kuri taikytina tuo atveju, kai vienas iš tėvų su vaiku išvyksta gyventi į užsienį, o kitas tėvas lieka gyventi Lietuvoje, t. y. minėtame atsiliepimo į priešieškinį punkte nurodoma: „Atsakovė pateikė duomenis, kad nepilnametis sūnus lanko mokyklą, būrelius ir baseiną Londone ir pagal tai skaičiuoja nepilnamečiui sūnui reikalingas lėšas. Pažymėtina, kad Jungtinėje Karalystėje pragyvenimo lygis yra daug aukštesnis nei Lietuvoje. Be to, kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad tokiu atveju, kai vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, vieno iš tėvų iniciatyva, tai likusiam gyventi Lietuvoje vaiko tėvui neturėtų kilti pareiga prisiimti dėl šios priežasties padidėjusių išlaidų tenkinant vaiko poreikius. Dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusios jo poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikas išvyko iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2015)“.

30. Įvertinęs anksčiau aptartų duomenų visumą, t. y. tai, kad ieškovui buvo suteikta teisė gyventi Lietuvoje iki 2018 m. sausio 18 d., tačiau jis faktiškai Lietuvoje gyveno ir toliau, tai įrodo duomenys apie jo darbo veiklą Lietuvoje, deklaravo gyvenamąją vietą Klaipėdos miesto savivaldybėje, duomenų, kad būtų išsideklaravęs, nėra, duomenų, kad būtų deklaravęs gyvenamąją vietą Prancūzijoje, taip pat nėra pateikta, jam Lietuvos Respublikoje buvo suteiktas asmens kodas, ieškovas ilgą laiko dirbo Lietuvoje individualiai, taip pat dirbo kaip samdomas darbuotojas, yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri, bylos duomenimis, taip pat yra deklaravusi gyvenamąją vietą Klaipėdoje, 2021 m. kovo 3 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, jog jo žmona gyvena Lietuvoje, ieškovas su sutuoktine turi įsteigę įmonę Jungtinėje Karalystėje, prie šios įmonės duomenų taip pat pateikiami duomenys apie ieškovą J. C. B., nurodyta gyvenamoji šalis – Lietuva, taip pat įvertinęs tai, kad ieškovą pasiekė Klaipėdos centriniame pašte buvę antstolės procesiniai dokumentai, jie buvo įteikti asmeniškai gavėjui, ieškovas naudojasi advokatų, kurių kontora Klaipėdoje, teisine pagalba, taip pat jis kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių dėl privalomosios mediacijos, po to – su ieškiniu į Klaipėdos apylinkės teismą, visuose procesiniuose dokumentuose savo adresą nurodė Klaipėdoje ir tik nuo 2021 m. kovo 15 d. teikiamuose dokumentuose nebenurodomas joks ieškovo adresas, netgi nenurodomas adresas Prancūzijoje, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovo J. C. B. įprastinė / nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ieškovas nepateikė išsamių duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, byloje nėra duomenų, kurie leistų ieškovą sieti labiau su Prancūzija, negu su Lietuva. Byloje nėra duomenų, kad po to, kai ieškovas 2020 m. kovo 31 d. nutraukė darbo santykius Lietuvoje, jis iš Lietuvos išvyko, kad deklaravo savo gyvenamąją vietą Prancūzijoje, kad ten praleidžia daugiausia laiko, nuolatos gyvena, dirba, moka mokesčius. Tuo tarpu atsakovės pateikti ir pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai leidžia konstatuoti, kad ieškovo J. C. B. įprastinė / nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, čia jis yra įsikūręs, ketindamas pasilikti. Ieškovo asmeninių, socialinių bei ekonominių interesų vieta yra būtent Lietuvoje, o ne Prancūzijoje.

Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos

31. Konstatavus, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, spręstinas klausimas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinio ir priešieškinio reikalavimus.

32. Ieškovas teisus teigdamas, jog būtina kiekvieno ieškinio / priešieškinio reikalavimo jurisdikcijos klausimą išspręsti atskirai. Tačiau taip pat pažymėtina, jog visi ieškinio ir priešieškinio reikalavimai yra susiję su šalių nepilnamečio vaiko išlaikymu, t. y. ieškovas ieškiniu pareiškė du savarankiškus reikalavimus – sumažinti išlaikymo įsiskolinimą bei pakeisti išlaikymo mokėjimo tvarką, o atsakovė pareiškė vieną savarankišką reikalavimą – pakeisti / padidinti nepilnamečiam vaikui priteistą išlaikymą. Kitų savarankiškų reikalavimų šalys nereiškė.

33. Konstatavus, jog ieškovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus sumažinti išlaikymo įsiskolinimą bei pakeisti išlaikymo mokėjimo tvarką, taip pat priešieškinio reikalavimą pakeisti / padidinti nepilnamečiam vaikui priteistą išlaikymą pagal bendrosios jurisdikcijos taisykles turi skolininko, šiuo atveju ieškovo J. C. B., įprastinės / nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, t. y. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai (Reglamento 3 straipsnio a punktas).

34. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl ieškovo įprastinės / nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl netinkamai taikė Reglamento ir CPK nuostatas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, kuri naikintina. Pažymėtina, jog nors ieškovas savo atskirajame skunde iš esmės pasisakė tik dėl reikalavimo sumažinti išlaikymo įsiskolinimą jurisdikcijos Klaipėdos apylinkės teismui ir neišdėstė jokių argumentų dėl reikalavimo pakeisti išlaikymo mokėjimo tvarką jurisdikcijos, skundžiama nutartis yra naikinama visa apimtimi, kadangi šioje civilinėje byloje visi pareikšti reikalavimai yra teismingi Klaipėdos apylinkės teismui. Šalys proceso metu gali atsisakyti dalies reikalavimų ir jų nebepalaikyti, tokiu atveju teismas, remdamasis CPK nuostatomis, priims procesinį sprendimą. Kadangi tiek ieškinys, tiek priešieškinis jau buvo priimti, konstatavus, kad Klaipėdos apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti visus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, civilinė byla perduotina toliau nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

35. Pažymėtina, jog kiti ieškovo ir atsakovės atskirųjų skundų argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir šios apeliacinės instancijos teismo nutarties galutinio procesinio sprendimo nekeičia, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu,

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir civilinę bylą pagal ieškovo J. C. B. (J. C. B.) ieškinį atsakovei K. T. dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui sumažinimo, teismo įsakyme nustatytos mokėjimo tvarkos pakeitimo ir atsakovės K. T. priešieškinį ieškovui J. C. B. dėl priteisto išlaikymo pakeitimo / padidinimo perduoti nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams.