- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-10
- Bylos Nr.
- 2A-981-513/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05629-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Aurimas Brazdeikis, Žilvinas Jaraminas
- Ieškovas
- G. D.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Jaramino,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo G. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vlantana“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. D. ieškiniu prašė atnaujinti praleistą terminą ieškiniui pareikšti, pripažinti, kad šalys susitarė dėl 1300 Eur dydžio darbo užmokesčio atskaičius mokesčius netaikant neapmokestinamojo pajamų dydžio (toliau – ir NPD) (atitinkamai dėl didesnio nei nurodyta darbo sutartyje darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių) ir priteisti iš darbdavio darbo užmokesčio dalį, sumažintą dėl neteisėtai pritaikyto NPD, pripažinti, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio pasibaigus bandomajam laikotarpiui ir priteisti iš UAB „Vlantana“ sutartą negautą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant skirtumą tarp 1300 Eur ir 1400 Eur už laikotarpį nuo bandomojo laikotarpio termino pabaigos (2024 m. vasario 28 d.) iki paskutinės darbo dienos – 2024 m. gegužės 10 d., priteisti iš UAB „Vlantana“ susitarimų nevykdymo / netinkamo vykdymo padarytą 2 950 Eur turtinę ir 1000 Eur neturtinę žalą.
2. Ieškovas 2025 m. sausio 27 d. pareiškimu atsisakė reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinys atmestas, iš ieškovo G. D. atsakovei UAB „Vlantana“ priteistas 1966,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
4. Teismas nustatė, kad 2023 m. lapkričio 24 d. šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 10840, pagal kurią ieškovas priimtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad atsakovė mokės ieškovui 2103,50 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokestį, kuris bus mokamas 1 kartą per mėnesį, iki sekančio mėnesio 15 dienos. Darbo sutartis įsigaliojo 2023 m. lapkričio 30 d. Darbo sutarties 4 punkte nustatytas bandomasis 3 mėnesių laikotarpis, kuris skaičiuojamas nuo darbo sutarties sudarymo dienos. Ieškovo ir atsakovės darbo santykiai pasibaigė 2024 m. gegužės 10 d. ieškovą atleidus pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu).
Šalies argumentai
5. Ieškovas 2024 m. liepos 19 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) prašydamas pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 55 straipsnio į DK 54 straipsnį, pripažinti, kad šalys susitarė dėl 1300 Eur dydžio darbo užmokesčio atskaičius mokesčius netaikant NPD (atitinkamai dėl didesnio nei nurodyta darbo sutartyje darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių) ir priteisti iš darbdavio darbo užmokesčio dalį, sumažintą dėl neteisėtai pritaikyto NPD, pripažinti, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio pasibaigus bandomajam laikotarpiui ir priteisti iš UAB „Vlantana“ negautą sutarto darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant skirtumą tarp 1300 Eur ir 1400 Eur už laikotarpį nuo bandomojo laikotarpio termino pabaigos (2024 m. vasario 28 d.) iki paskutinės darbo dienos – 2024 m. gegužės 10 d., priteisti iš UAB „Vlantana“ vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 2950 Eur turtinę ir 1000 Eur neturtinę žalą už susitarimų nevykdymą / netinkamą vykdymą. DGK 2024 m. liepos 22 d. sprendimu ieškovo reikalavimus atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
6. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atnaujino ieškovui terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo.
7. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 20 straipsnio 1 punktą NPD taikomas tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms. Ieškovas ir atsakovė 2023 m. lapkričio 24 d. darbo sutartimi Nr. 10840 susitarė dėl ieškovui mokamo 2103,50 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokesčio. Ieškovo 2023 m. lapkričio 24 d. pasirašytu prašymu nurodė banko sąskaitos, į kurią prašė pervesti darbo užmokestį, numerį ir tuo pačiu prašymu prašė taikyti jam priklausantį pagrindinį NPD. Teismas pažymėjo, kad prašymo formoje paryškinta nuostata dėl NPD taikymo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas negalėjo suprasti šio prašymo esmės ir turinio. Be to, darbuotojas, pasirašęs prašymą taikyti NPD, gali pakeisti savo pasirinkimą ir pateikti prašymą nebetaikyti NPD. Ieškovas 2024 m. balandžio 15 d. vidinėje atsakovės sistemoje pateikė prašymą nebetaikyti NPD. Teismas nustatė, kad ieškovui išmokant darbo užmokestį 2023 m. gruodžio mėnesį, 2024 m. vasario ir kovo mėnesiais ieškovui pritaikytas NPD ir vertino, kad jo taikymas atitiko ieškovo valią, nepaisant to, kad vieną mėnesį (2024 m. sausį) NPD nebuvo pritaikytas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad pirmą kartą pritaikius NPD ieškovas būtų bandęs išsiaiškinti, kodėl darbo užmokestis apskaičiuotas taikant NPD, pateikęs prašymą jo nebetaikyti ir darbo užmokestį perskaičiuoti. Ieškovo prašymas dėl darbo užmokesčio pakeitimo pateiktas tik 2024 m. kovo mėnesį pasibaigus bandomajam laikotarpiui.
8. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog šalys tarėsi dėl konkretaus darbo užmokesčio neto („į rankas“) netaikant NPD ir ieškovas negalėjo pagrįstai turėti lūkesčių, kad pateiktus prašymą netaikyti NPD bus pakeistas darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis. Teismas pažymėjo, kad NPD taikymas nėra priemonė padidinti ar sumažinti darbo užmokestį. Lietuvos gyventojas pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į valstybės biudžetą iki nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos (GPMĮ 27 straipsnio 5 dalis). Jeigu gyventojų pajamų mokestis buvo permokėtas, metams pasibaigus pajamų mokesčio permoka gali būti grąžinama pateikus metinę pajamų deklaraciją (GPMĮ 27 straipsnio 7 dalis). Teismas nusprendė, kad reikalavimai pripažinti, jog šalys susitarė dėl 1300 Eur dydžio darbo užmokesčio atskaičius mokesčius ir netaikant NPD bei darbo užmokesčio perskaičiavimo, yra nepagrįsti.
9. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pripažinti, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio pasibaigus bandomajam laikotarpiui ir sutarto negauto darbo užmokesčio dalies, skaičiuojant skirtumą tarp 1300 Eur ir 1400 Eur už laikotarpį nuo bandomojo laikotarpio termino pabaigos (2024 m. vasario 28 d.) iki paskutinės darbo dienos – 2024 m. gegužės 10 d., priteisimo teismas nustatė, jog darbo sutartimi nebuvo susitarta dėl skirtingo darbo užmokesčio bandomuoju laikotarpiu ir po jo pabaigos. Ieškovas 2024 m. kovo 7 d. kreipėsi į darbdavį dėl darbo sutarties pakeitimo, t. y. darbo užmokesčio padidinimo, tačiau darbdavys 2024 m. kovo 29 d. atsakė, kad susitarimų dėl darbo užmokesčio didinimo nebuvo sudaryta ir didinti darbo užmokestį nėra numatoma. Ieškovas 2024 m. gegužės 2 d. elektroniniu laišku kreipėsi į darbdavį dėl atleidimo iš darbo pagal DK 54 straipsnį, kompensacijos dėl pritaikyto NPD bei 200 Eur kompensacijos dėl žadėto darbo užmokesčio po bandomojo laikotarpio pabaigos išmokėjimo, tačiau toks prašymas patenkintas nebuvo. Teismas taip pat nustatė, kad darbo skelbimuose konkretus darbo užmokesčio dydis nenurodytas, tik jo ribos nuo mažiausio iki didžiausio atskaičius mokesčius. Teismas nurodė, kad pasibaigus bandomajam laikotarpiui darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl kitokio darbo užmokesčio, tačiau nagrinėjamu atveju tokio susitarimo nebuvo, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl darbo užmokesčio perskaičiavimo po bandomojo laikotarpio pabaigos taikant 1400 Eur darbo užmokestį (neto).
10. Nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų teismas pažymėjo, kad civilinės atsakomybės taikymas UAB „Vlantana“ negalimas, todėl ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą ir plačiau nepasisakė dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų.
11. Įvertinęs byloje kilusius teisinius klausimus, jų sudėtingumą, šalių procesinį elgesį, teismas nenustatė pagrindo mažinti atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų ir priteisė jai patirtų 1966,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
12. Ieškovas G. D. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
13. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą darbo ginčo bylose, netinkamai įvertino bylos duomenis, nepagrįstai prioritetą teikė atsakovės darbuotojų, suinteresuotų bylos baigtimi, paaiškinimams ir nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimai atmestini.
14. Pažymi, kad DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Be to, darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną iš sutarties sąlygų.
15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius duomenis, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog šalys buvo susitariusios dėl konkretaus darbo užmokesčio neto („į rankas“) netaikant NPD. Pažymi, kad pateiktame darbo skelbime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas atlyginimas – „1 300 – 1 500 Eur/mėn. į rankas“. Darbo skelbime nėra nurodyta darbo užmokesčio suma neatskaičius mokesčių (bruto), nėra jokios informacijos apie NPD (ne)taikymą apskaičiuojant darbo užmokesčio dydį. Nutraukus darbo sutartį su ieškovu atsakovės darbo skelbime jau nurodytas tiek darbo užmokestis „į rankas“, tiek darbo užmokestis neatskaičius mokesčių. Mano, kad šis naujas darbo skelbimas netiesiogiai patvirtina ieškovo teiginius, kad atsakovė, apskaičiuodama darbo užmokesčio dydį, neteisėtai vertindavo NPD taikymą, dar nežinodama darbuotojo valios dėl NPD (ne)taikymo. Pagal atlyginimo skaičiuoklės (www.tax.lt) rezultatus, darbo skelbime nurodytas darbo užmokesčio dydis yra labai artimas darbo skelbime nurodytam dydžiui netaikant NPD. Iš viešai prieinamos nurodytos atlyginimo skaičiuoklės duomenų matyti, kad apskaičiuojant darbo užmokestį į rankas (taikant NPD ir jo netaikant) darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių dydis yra skirtingas.
16. Pažymi, kad darbo užmokesčio dydį 2 103,50 Eur neatskaičius mokesčių apskaičiavo ir darbo sutartyje nurodė darbdavys, todėl visos abejonės dėl darbo sąlygų turi būti aiškinamos darbuotojo naudai. Be to, atlyginimo lapelių duomenys patvirtina, kad pats darbdavys, skaičiuodamas darbo užmokestį ieškovui tai taikydavo, tai netaikydavo NPD, todėl ieškovas buvo klaidinamas dėl mokėtino darbo užmokesčio dydžio, kol pakartotinai neparašė prašymo dėl NPD netaikymo. Mano, kad tai, ar buvo pateiktas jo prašymas taikyti NPD, ar ne, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga teisingam ginčo išsprendimui, kadangi ginčo esmė ir dalykas yra tai, dėl kokio atlygio buvo susitarta darbo pokalbio metu. Ieškovas siekia įrodyti, kad buvo susitarta dėl 1 300 Eur „į rankas“ nevertinant, ar bus pateiktas darbuotojo prašymas taikyti NPD, ar ne. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad NPD taikymas nėra priemonė didinti ar sumažinti darbo užmokestį, yra neteisingas. Be to, teisingo ir darbuotojo lūkesčius atitinkančio darbo užmokesčio dydžio nurodymas darbo sutartyje yra svarbus taikant socialines garantijas darbuotojui nedarbingumo atveju, kai išmokos dydis apskaičiuojamas nuo darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teigia, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra prieštaringi, t. y. darbo skelbime darbo užmokestis nurodytas 1 300 Eur „į rankas“. Jokios informacijos apie NPD (ne)taikymą nėra, todėl ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, kad darbo užmokestis ir bus 1 300 Eur „į rankas“, nepriklausomai nuo to, ar pateiks prašymą (ne)taikyti NPD. Darbo sutartyje nurodytas darbo užmokesčio dydis neatskaičius mokesčių apskaičiuotas taikant NPD (iš viešai prieinamos atlyginimo skaičiuoklės matyti, kad taikytinas darbo sutarties sudarymo laikotarpiu (2023 m.) darbo užmokestis „į rankas“ turėjo būti ne 2 103,50 Eur neatskaičius mokesčių kaip nurodė darbdavys, o 2 148,75 Eur neatskaičius mokesčių). Tarp šių duomenų esančių prieštaravimų teismas nepašalino, nepagrįstai vadovavosi darbo sutartimi, neįvertino darbo skelbimo kaip rašytinio įrodymo, kuriame užfiksuoti kitokie duomenys apie darbo užmokesčio dydį, nei darbo sutartyje. Atsakovė jokių kitokių rašytinių duomenų, paneigiančių darbo skelbime nurodytą darbo užmokesčio dydį, bylos nagrinėjimo metu nepateikė, nors tokią įrodinėjimo pareigą turėjo. Taigi, ginčas yra dėl to, kad darbdavys darbo sutartyje neteisingai nurodė kitokį darbo užmokesčio dydį neatskaičius mokesčių nei buvo susitarta. Ieškovas turėjo lūkestį gauti 1 300 Eur „į rankas“, o tai sudaro 2 148,75 Eur sumą neatskaičius mokesčių.
18. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti buvus ieškovo ir atsakovės susitarimą dėl darbo užmokesčio padidinimo po bandomojo laikotarpio pabaigos. Šią išvadą teismas grindė liudytojų parodymais, tačiau neįvertino jų prieštaringumo. Kaip liudytoja apklausta R. U. parodė, jog darbo pokalbyje dalyvaujantys asmenys gali tartis darbo užmokesčio rėžių, nurodytų darbo skelbime, ribose. Liudytoja parodė, kad skelbime nurodyta darbo užmokesčio suma yra apskaičiuota taikant NPD, o susitarus dėl darbo užmokesčio 1 300 Eur „į rankas“ ir darbuotojui paprašius netaikyti NPD, bruto būtų paskaičiuotas taip, kad darbuotojas gautų 1300 Eur „į rankas“. Liudytoja I. M. parodė, kad darbo užmokesčio suma nurodoma arba bruto, arba neto; kokia suma buvo nurodyta konkrečiu atveju, nepamena, tačiau pažymėjo, kad prašymą taikyti ar netaikyti NPD asmuo teikia įdarbinimo metu, o ne atrankos metu. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, liudytoja I. M. nepatvirtino, kad nebuvo susitarta dėl darbo užmokesčio padidinimo po bandomojo laikotarpio, o būtent atkreipė dėmesį į tai, kad buvusioje darbovietėje (UAB „Vlantana“) tokie susitarimai raštu neįforminami ir tokios praktikos nėra. Liudytojas Ž. D. parodė, kad darbo pokalbio metu yra kalbama apie darbo sąlygas, perspektyvas, todėl natūralu ir savaime suprantama, kad ir konkrečiu atveju darbo pokalbio metu buvo kalbama apie darbo užmokesčio didėjimo galimybes, taigi, labiau tikėtina, kad buvo susitarta dėl didesnio darbo užmokesčio po bandomojo laikotarpio, jei ieškovas pateisins lūkesčius. Pažymi, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad bandomuoju laikotarpiu turėjo pastabų, nusiskundimų ieškovo darbu, todėl ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, kad susitarimas padidinti darbo užmokestį po bandomojo laikotarpio bus įgyvendintas. Pažymi, kad darbo sutartyje iš viso nėra numatytos darbo užmokesčio didinimo galimybės, todėl keistas ir nelogiškas atsakovės direktorės teiginys, kad artimiausiu metu keisti (didinti) darbo užmokestį nėra numatoma. Mano, kad pirmosios instancijos teismas paneigė DK įtvirtintą šalių teisę susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, kurių neprivaloma sulygti darbo sutartimi.
19. Ieškovas patirtą neturtinę žalą vertina 1 000 Eur, kuri susidarė iš išgyventų emocijų, nerimo, streso ir kitų nepatogumų, kuriuos sukėlė priešingi susitarimams darbdavio veiksmai, lėmę darbo sutarties nutraukimą, kurie turėtų būti pripažinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus. Todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovui jo patirtą neturtinę žalą, kurią atsakovė padarė savo neteisėtais veiksmais.
20. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pernelyg didelį ir nepagrįstą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės naudai. Dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose. Iš pateiktų 2024 m. lapkričio 25 d., 2025 m. kovo 3 d. ir 2025 m. kovo 6 d. sąskaitų faktūrų matyti, kad patirtos išlaidos yra už bylos medžiagos įvertinimą, pasiruošimą bylai, pasiruošimai baigiamajai kalbai, kurios atskirai nėra atlyginamos. Be to, sąskaitose faktūrose klaidingai nurodyta teismo posėdžių trukmė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo argumentų, kad išlaidos atsakovei iš viso nepriteistinos, kadangi atsakovė, įvertinus byloje keliamus teisinius klausimus, bylos sudėtingumą, nepagrindė teisės turėti samdomą atstovą, nors pati bendrovė turi ne vieną teisininką.
21. Mano, kad apeliacinės instancijos teismui netenkinus apeliacinio skundo, siekiant nepaneigti teismo prieinamumo, išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti nepriteisiamos.
Atsiliepimas
22. Atsakovė UAB „Vlantana“atsiliepimu su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
23. Mano, kad ieškovas apeliaciniame skunde dėsto deklaratyvius ir teisiškai nepagrįstus argumentus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Ieškovo argumentacija yra prieštaringa ir paremta subjektyviomis interpretacijomis, nesiremiančiomis objektyviais bylos duomenimis. Viena vertus, ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nesutikdamas su pirmos instancijos teismo vertinimu pateikia tik savo vertinimą kaip teisingą.
Šalies argumentai
24. Ieškovo pozicija nenuosekli. Pirmosios instancijos teisme teigęs, kad savo reikalavimus įrodinės liudytojų parodymais, apeliaciniame skunde ieškovas kelia klausimus dėl šių liudytojų apklausos ir parodymų pagrįstumo, liudytojų šališkumo, nors pirmosios instancijos teisme prašydamas apklausti liudytojus teigė visiškai priešingai. Ieškovas keičia nuomonę priklausomai nuo bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo. Pažymi, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų dėl liudytojų galimo šališkumo, tariamo suinteresuotumo bylos baigtimi, ypač kai liudytoja I. M. jau nebedirba UAB „Vlantana“. Be to, liudytojais apklausti darbuotojai negali būti laikomi šališkais vien tuo pagrindu, jog dirba darbdaviui UAB „Vlantana“ – toks teiginys neatitinka teismų praktikoje suformuotų liudytojų parodymų vertinimo taisyklių. Ieškovas, teigdamas, kad liudytojai davė neobjektyvius parodymus, turi tokius savo teiginius pagrįsti konkrečiais byloje esančiais įrodymais, o ne samprotavimais.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių egzistavę darbo teisiniai santykiai buvo tinkamai įforminti ir realiai vykdomi. Atsakovės pareiga mokėti darbo užmokestį buvo tinkamai įvykdyta – tai patvirtina darbo užmokesčio žiniaraščiai, kuriuose detalizuoti kiekvieno mėnesio išmokėjimai bei atskaitymai. Teismas, vadovaudamasis įrodymų visumos vertinimo principu, teisingai ir išsamiai įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir priėmė teisėtą, pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, atitinkantį CPK 263 straipsnio reikalavimus.
26. Darbo santykių šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl pagrindinių darbo sąlygų, įskaitant darbo užmokesčio dydį. Darbo sutarties 3 punkte nurodyta, jog ieškovui nustatytas 2103,50 Eur mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių (bruto). Atsakovė, kaip darbdavys, tinkamai vykdė pareigą apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį pagal šalių susitarimą ir galiojančius teisės aktus. Ieškovo teiginys, kad atsakovė neteisėtai taikė neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) apskaičiuodama darbo užmokestį, yra teisiškai nepagrįstas ir neatitinka faktinių aplinkybių. Tokie ieškovo argumentai nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais ir prieštarauja jo paties pasirašytiems dokumentams, t. y. prašymui taikyti NPD.
Žemesnės instancijos teismas
27. Ieškovas siekia nepagrįstai įrodyti, jog pritaikius neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – NPD) sumažėja jo gaunamos pajamos, nors tai akivaizdžiai prieštarauja pačiai NPD esmei. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad NPD taikymas pats savaime nėra priemonė padidinti ar sumažinti darbo užmokestį. NPD taikymas nėra priemonė, kuria darbdavys galėtų koreguoti – mažinti arba didinti – darbuotojo darbo užmokestį. NPD yra GPMĮ nustatytas instrumentas, padedantis sumažinti apmokestinamąsias pajamas ir didinti darbuotojo gaunamą atlyginimą į rankas (neto). Darbdavys, gavęs darbuotojo prašymą taikyti NPD, privalo atitinkamai koreguoti pajamų mokesčio išskaitas iš darbo užmokesčio. Tai reiškia, kad darbuotojas kas mėnesį gauna daugiau lėšų į rankas, o ne mažiau. NPD taikymas yra mokestinė priemonė, kuri nepriklauso nuo darbdavio diskrecijos – tai asmeninė darbuotojo teisė, kuri realizuojama pateikiant ar nepateikiant atitinkamą prašymą. Nei Darbo kodeksas, nei kiti teisės aktai nedraudžia darbdaviui darbo užmokesčio skaičiavimuose numatyti NPD taikymą, kai yra gautas aiškus darbuotojo prašymas. Taigi, NPD taikymas ar netaikymas neturi reikšmės šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio dydžio – darbo užmokestis, kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, buvo sulygtas bruto.
28. Visiškai nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad jo pasirašytas prašymas taikyti NPD neturi jokios teisinės reikšmės, o reikšmę turi tik šalių sutarto atlyginimo dydis. Būtent šio prašymo pagrindu buvo išreikšta darbuotojo valia dėl NPD taikymo, kurią ieškovas nusprendė pakeisti tik po keturių mėnesių. Ieškovas, pasirašydamas prašymą, negalėjo nesuvokti dokumento turinio ir paskirties, ypač jame savo ranka įrašęs tam tikrus rekvizitus. Paryškinto žodžio „taikyti“ nepastebėjimas tokio nedidelės apimties dokumente atrodo neįtikėtinas ir neracionalus. Ieškovas nuomonę dėl NPD pakeitė tik 2024 m. balandžio 15 d. pateikęs atskirą prašymą dėl NPD netaikymo.
29. Darbo skelbime buvo pateikti orientaciniai darbo užmokesčio rėžiai ir konkretus atlyginimas buvo aptartas su darbuotoju individualiai bei įformintas rašytine darbo sutartimi. Ieškovo faktinis atlyginimas atitiko darbo skelbime nurodytą rėžį (buvo nustatytas rėžio ribose), todėl apeliaciniame skunde nurodomi samprotavimai taip pat neturi pagrindo. Pabrėžia, kad vėlesni darbo skelbimai neatitinka įrodymų sąsajumo su ginčo dalyku reikalavimų. Ieškovas nepaaiškina, kodėl darbdavys vėliau negalėjo paskelbti patikslintų darbo skelbimų, taip pat nepaaiškina, kaip jie pažeidžia ieškovo teises ir interesus. Darbo skelbimas yra skirtas neapibrėžtam asmenų skaičiui, turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, yra informacinio pobūdžio pasiūlymas pretenduoti į darbdavio nurodytą poziciją nurodytomis sąlygomis, o ne asmeninis pasiūlymas ieškovui. Ieškovas apeliaciniame skunde remiasi netiksliais, neoficialiais skaičiavimais, kuriuos pats apibūdina kaip „artimus“, tačiau ne tikslius. Tokios interpretacijos turi būti atmestos kaip nepagrįstos. Be to, apeliaciniame skunde išdėstyti nauji darbo užmokesčio skaičiavimai savo esme yra nauji įrodymai, kurių pateikimas apeliaciniame procese yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Taip pat nauji argumentai dėl socialinių garantijų svarbos nedarbingumo atveju yra ne tik nepagrįsti, bet ir klaidingi, nes socialinės išmokos yra apskaičiuojamos nuo visų asmens draudžiamųjų pajamų, ne vien nuo darbo užmokesčio prieš mokesčius.
30. Liudytoja R. U. aiškiai parodė, kad darbo pokalbio metu atlyginimas gali būti aptariamas tik darbo skelbime nustatytų rėžių ribose. Liudytoja niekaip nepatvirtino ieškovo teiginio apie tariamą susitarimą didinti atlyginimą po bandomojo laikotarpio. Pažymi, kad ši liudytoja nedalyvavo ieškovo atrankos ir darbo sąlygų derinimo procese, todėl ji pateikė bendrą UAB „Vlantana“ esančią darbo sutarčių sudarymo praktiką. Liudytoja I. M., kuri dalyvavo ieškovo atrankos procese, aiškiai pažymėjo, kad nepamena, ar darbo užmokestis buvo nurodytas bruto ar neto suma ir jokiu būdu nepatvirtino ieškovo teiginių apie atlyginimo padidinimą po bandomojo laikotarpio. Ieškovo apeliacinio skundo teiginys, jog liudytoja patvirtino tokių susitarimų egzistavimą, yra klaidingas, nes, priešingai ieškovo teiginiams, liudytoja aiškiai nurodė, kad jai dirbant UAB „Vlantana“ tokio pobūdžio susitarimai nebuvo sudaromi. Liudytojas Ž. D. parodė apie pokalbio su ieškovu metu aptartas darbo sąlygas, tačiau kategoriškai paneigė, jog buvo tartasi dėl ieškovo atlyginimo padidinimo po bandomojo laikotarpio. Ieškovo interpretacija, esą liudytojas patvirtino tokį susitarimą, yra akivaizdus parodymų iškraipymas.
31. Pažymi, kad darbo pokalbis yra vienas iš darbuotojo atrankos etapų, neatspindi šalių galutinio susitarimo – darbo teisiniai santykiai įforminami darbo sutartimi, kuri ir yra pirminis dokumentas, lemiantis šalių teises bei pareigas. Atsakovo direktorės el. laiške nurodyta, kad sprendimai dėl darbo užmokesčio nustatymo derinami su ja raštu ir tai aiškiai paneigia prielaidą, jog neformalus pokalbis galėjo sukurti teisinį pagrindą susitarimui dėl darbo užmokesčio padidinimo po bandomojo laikotarpio. Darbo sutartis atspindi galutinį šalių susitarimą, jame aiškiai nustatytas darbo užmokestis – 2 103,50 Eur neatskaičius mokesčių. Darbo sutartyje nėra jokių nuostatų apie galimybę ar įsipareigojimą darbo užmokestį peržiūrėti ar didinti po bandomojo laikotarpio, todėl joks tariamas lūkestis negali būti vertinamas kaip teisiškai reikšmingas įsipareigojimas.
32. Ieškovas nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais neįrodė darbdavio neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti ieškovui realius išgyvenimus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
33. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese paskirstomos vadovaujantis bendrąja taisykle „pralaimėjęs moka“, įtvirtinta CPK 93 straipsnio 1 dalyje. Nukrypti nuo šios taisyklės teismas gali tik išimtiniais atvejais, kurie aiškiai įvardyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje, t. y. kai nustatomas netinkamas procesinis elgesys, akivaizdus piktnaudžiavimas procesu ar kitos svarbios aplinkybės, pateisinančios tokią išimtį. Ieškovas pats tinkamai nesilaikė proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų, jo iniciatyva buvo atidėtas teismo posėdis suteikiant papildomą laiką pasirengti baigiamajai kalbai, nors tokio atidėjimo būtinybė objektyviai nebuvo įrodyta ir neabejotinai padidino bylinėjimosi išlaidas. Taip pat nepaisant atsakovės pasiūlymo apklausti liudytojus ekonomiškiausiu nuotoliniu būdu, ieškovas kategoriškai reikalavo apklausos tik gyvai, nepateikdamas jokių svarbių priežasčių. Toks procesinis elgesys rodo sąmoningą procesinio efektyvumo ignoravimą ir sąlygojo papildomas bylinėjimosi išlaidas.
34. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su advokato teisinėmis paslaugomis, yra pagrįstos, būtinos ir apskaičiuotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl priteistino užmokesčio maksimalių dydžių civilinėse bylose (2015 m. kovo 19 d. redakcija, įsakymo Nr. 1R-77). Visos išlaidos yra teisėtos, realiai patirtos ir susijusios su atstovavimu bei pasirengimu konkrečioje byloje. Nors ieškovas ir neigia pasiruošimo baigiamajai kalbai išlaidas, atsakovės pateiktose sąskaitose faktūrose toks pasiruošimas nėra atskirai įkainotas. Be to, būtent ieškovo atstovės prašymu teismo posėdis buvo atidėtas ieškovo atstovei akcentuojant, kad jai reikia papildomo laiko pasiruošti baigiamajai kalbai. Taigi, ieškovas apeliaciniame skunde taiko skirtingus standartus.
35. Apelianto argumentas, kad atsakovė neturėjo pagrindo samdyti advokato, nes įmonėje dirba teisininkai, yra atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Įstatymai nenumato ribojimo juridiniam asmeniui naudotis profesionalia advokato pagalba net tuo atveju, kai įmonėje yra teisininkų. Tai yra konstitucinės teisės į teisminę gynybą dalis (Konstitucijos 30 str.), ir negali būti ribojama subjektyviais kitos šalies vertinimais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
36. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
37. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
38. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovas prašė pripažinti, kad su darbdave susitarė dėl 1300 Eur dydžio darbo užmokesčio atskaičius mokesčius ir netaikant neapmokestinamojo pajamų dydžio (toliau – ir NPD) (atitinkamai dėl didesnio nei nurodyta darbo sutartyje darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių) ir priteisti iš darbdavio darbo užmokesčio dalį, sumažintą dėl neteisėtai pritaikyto NPD, pripažinti, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio pasibaigus bandomajam laikotarpiui ir priteisti iš UAB „Vlantana“ sutartą negautą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant skirtumą tarp 1300 Eur ir 1400 Eur nuo bandomojo laikotarpio termino pabaigos (2024 m. vasario 28 d.) iki paskutinės darbo dienos – 2024 m. gegužės 10 d., priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti ar pakeisti.
39. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo byloje, kaip ir bet kokioje kitoje civilinėje byloje, galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip buvęs darbuotojas, nėra atleistas nuo įrodinėjimo pareigos ir nepagrįstai siekia darbdavei perkelti jo ieškinio reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo naštą. Ieškovas argumentuoja, kad su darbdave tarėsi dėl kitokių darbo sąlygų nei užfiksuota šalių 2023 m. lapkričio 24 d. sudarytoje darbo sutartyje, todėl būtent ieškovui ir kyla pareiga įrodyti egzistavus tokį šalis saistantį ir įpareigojantį susitarimą. Tuo tarpu, nenustatyta, kad atsakovė (darbdavė) būtų neteikusi kokių nors turimų bylai reikšmingų dokumentų, tačiau ji neturi už darbuotoją įrodyti jo reikalavimų pagrįstumo.
41. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-62/2013; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad darbo sutarties, kaip ir bet kokios kitos sutarties, sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos šio teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2009 ir vėlesnė praktika).
42. Nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 24 d. ieškovas ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 10840, kuria ieškovas priimtas dirbti UAB „Vlantana“ (duomenys neskelbtini). Darbo sutarties 3 punktu šalys sulygo dėl 2103,50 Eur darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių, 4 punktu nustatytas 3 mėnesių išbandymo terminas, o 12 punkte nurodyta, kad darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2023 m. lapkričio 30 d. Darbo sutartis baigėsi darbuotojo iniciatyva nuo 2024 m. gegužės 10 d. Ieškovas siekė įrodyti, kad šalys darbuotojo (ieškovo) atrankos pokalbių metu susitarė dėl 1300 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius („į rankas“) netaikant neapmokestinamojo pajamų dydžio (toliau – NPD), t. y. dėl didesnio nei darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių. Ieškovo teigimu, pasinaudojus viešai prieinama atlyginimo skaičiuokle, darbo užmokestis neatskaičius mokesčių ir netaikant NPD turėjo būti apytiksliai 2148,75 Eur.
43. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose, išklausiusi 2025 m. kovo 6 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog šalys būtų sutarusios dėl kitokių darbo sutarties sąlygų, t. y. dėl didesnio darbo užmokesčio dydžio, nei nurodyta darbo sutartyje, o konkrečiai, kad susitarė dėl 1300 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius būtent netaikant NPD.
44. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (darbo sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija nuo 2023 m. lapkričio 10 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) 20 straipsnio 1 dalį NPD taikomas tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad NPD mokestiniu laikotarpiu taikomas tik nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kai jis pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas turėdamas teisę į NPD pateikia laisvos formos prašymą vienoje pajamų, susijusių su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais, gavimo vietoje. Taikant šio straipsnio 2 dalies nuostatas mokestiniu laikotarpiu turi būti atsižvelgiama tik į visas kas mėnesį mokamas išmokas (pagrindinį darbo užmokestį, priedus ir priemokas), susijusias su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais. Be to, pagal 20 straipsnio 5 dalį gyventojas turi teisę mokestiniu laikotarpiu atsisakyti NPD ar jo dalies taikymo net tuo atveju, kai jis pagal šio straipsnio 2 ar 6 dalį jam gali būti pritaikytas. Pažymėtina ir aplinkybė, jog gyventojams, turintiems vaikų, asmenims, kuriems nustatytas darbingumo lygis, specialieji poreikiai, neįgalumas, taikomas didesnis NPD. Taigi, NPD taikomas individualiai ir tik darbuotojo prašymu. Būtent taip parodė ir kaip liudytoja apklausta R. U. Nagrinėjamu atveju ieškovas, 2023 m. lapkričio 24 d., pasirašęs darbo sutartį, tą pačią dieną pasirašė ir prašymą taikyti NPD, kartu šiame prašyme ranka nurodė ir banko pavadinimą bei sąskaitos, į kurią turėtų būti pervestas darbo užmokestis, numerį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įvertinus šio atsakovės parengto prašymo šablono apimtį (du sakiniai, keturios eilutės) ir turinį, tekste paryškintą žodį „taikyti“ NPD, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas suklydo ar nesuprato, kokio turinio prašymą pasirašo. Pažymėtina, kad ieškovo pozicija byloje nebuvo nuosekli, iš pradžių jis iš viso neigė prašęs taikyti NPD, vėliau teigė, kad darbo sutarties sudarymo dieną pasirašė daug dokumentų ir nepastebėjo pasirašęs prašymą dėl NPD taikymo, tačiau, kaip minėta, šio dviejų sakinių (keturių eilučių) ilgumo prašymo formą ieškovas užpildė savo ranka, prašyme įrašė pareigas, vardą, pavardę, banko pavadinimą ir sąskaitos numerį, prašymą pasirašė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir aplinkybę, jog 2023 m. lapkričio 24 d. pasirašyta darbo sutartis įsigaliojo tik 2023 m. lapkričio 30 d. (darbo sutarties 12 punktas), taigi ieškovas turėjo pakankamai laiko – dar savaitę apsvarstyti ir įvertinti darbo sutartyje nurodytas sąlygas, taip pat ir darbo užmokesčio dydį, teirautis darbdavės, jeigu jam kilo klausimų, pasinaudoti apeliaciniame skunde paties nurodyta viešai prieinama skaičiuokle ir pasitikrinti, ar dėl tokio darbo užmokesčio dydžio tarėsi. Byloje nėra duomenų, kad ieškovui būtų kilę klausimų ar abejonių, jog darbo sutartyje nurodytas darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių dydis neatitinka jo su būsima darbdave sutarto dydžio atskaičius mokesčius, taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovas darbo santykių metu būtų kėlęs klausimą ar reiškęs pretenzijas, jog jam mokamas ne sutarto dydžio darbo užmokestis. Pažymėtina, kad ieškovas tik 2024 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą netaikyti NPD nuo 2024 m. balandžio 1 d.
45. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai nepagrindžia apelianto teiginių, kad su darbdave susitarė dėl 1300 Eur darbo užmokesčio į rankas dydžio būtent netaikant NPD. Ieškovas nepateikė jokių tokio susitarimo įrodymų, o visi trys byloje apklausti liudytojai (R. U., I. M. ir Ž. D.) parodė, kad darbo skelbimuose nurodomi darbo užmokesčio rėžiai „nuo“ – „iki“, o dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio deramasi su kandidatu atrankos metu įvertinus jo patirtį, žinias, tobulėjimo galimybes, lūkesčius, darbuotojo pageidavimą ir pan. aplinkybes. Liudytojų parodymai atitinka ir paties ieškovo pateiktą darbo skelbimą, pagal kurį jis kandidatavo į pareigas UAB „Vlantana“. Darbo skelbime nurodyti siūlomos (duomenys neskelbtini) pareigybės darbo užmokesčio rėžiai 1300–1500 Eur per mėnesį į rankas, nurodyta, kad darbo užmokestis priklausys nuo kandidato darbo patirties ir rezultatų, plačiau bus aptariamas ir sutariamas derybų su pasirinktu kandidatu metu. Apeliantas argumentuoja, kad darbo skelbime nebuvo jokios informacijos apie NPD taikymą ar netaikymą apskaičiuojant darbo užmokesčio dydį ir jis tarėsi būtent dėl 1300 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius ir netaikant NPD, tačiau teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad jokių tokio susitarimo egzistavimo įrodymų byloje nėra. Sutiktina su apeliantu, kad darbo skelbime nėra informacijos, ar minėtas 1300–1500 Eur per mėnesį į rankas darbo užmokesčio dydis apima NPD taikymą ar netaikymą, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai savaime nereiškia, kad šalys susitarė dėl darbo užmokesčio dydžio netaikant NPD. Tai, kad ieškovas galbūt suvokė ar įsivaizdavo, jog darbo užmokesčio dydis nurodytas netaikant NPD, savaime nereiškia, jog taip ir buvo. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų neparodė, taip pat ir pats apeliantas nenurodo, kad derybų metu atskirai buvo aptartas NPD taikymo ar netaikymo klausimas konkrečiu atveju. Liudytoja R. U., darbdavės vardu pasirašiusi ieškovo darbo sutartį, parodė, kad derybose ir darbo pokalbiuose su ieškovu ji nedalyvavo, dėl ko konkrečiai buvo susitarta, nežino, ji tik turi įgaliojimą pasirašyti darbo sutartis pagal jai nurodytas sąlygas. Liudytoja parodė, kad dėl NPD taikymo ar netaikymo visada apsisprendžia pats darbuotojas ir bet kuriuo metu gali pakeisti nuomonę pateikdamas prašymą. Liudytoja parodė, kad darbo skelbimuose nurodyti siūlomo atlyginimo rėžių dydžiai visada derinami su direktore, o asmenys, vykdantys atrankas ir padalinių vadovai turi teisę tartis direktorės patvirtintų rėžių ribose. Taip pat liudytoja parodė, kad įmonės skelbimuose darbo užmokestis nurodomas taikant NPD, bet jeigu darbuotojas prašytų jo netaikyti, darbo užmokestis neatskaičius mokesčių būtų paskaičiuojamas taip, kad netaikant NPD darbuotojas gautų sutartą atlyginimą, t. y. šiuo atveju, sutarus dėl 1300 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius ir netaikant NPD, atlyginimas neatskaičius mokesčių būtų paskaičiuotas ir darbo sutartyje nurodytas taip, kad darbuotojas ir gautų 1300 Eur į rankas, kad „neskriaustume darbuotojo“. Tuo tarpu, kaip minėta, ieškovas darbo sutarties pasirašymo metu pasirašė ir prašymą taikyti NPD, o kaip matyti iš atsiskaitymo lapelių (nevertinant mėnesių, kai ieškovas sirgo ar nepilnų dirbtų mėnesių), pritaikius NPD, ieškovo darbo užmokestis ir sudarė 1304,07 Eur į rankas. Taigi, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ieškovui buvo mokamas mažesnis nei sutartas darbo užmokestis ir nepagrįsti apelianto teiginiai, kad nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, jog jis prašė taikyti NPD.
46. Kaip liudytoja apklausta I. M., dirbusi UAB „Vlantana“ (duomenys neskelbtini), parodė, kad ieškovą kalbino kaip kandidatą, tačiau konkrečios darbo užmokesčio sumos, dėl kurios buvo susitarta su ieškovu, nepamena ir įvardyti negali. Liudytoja pažymėjo, kad kartais pretendentai pasidomi, ar darbo užmokestis nurodytas pritaikius NPD, ar ne, kaip buvo nagrinėjamu atveju ir dėl kokių konkrečių darbo sąlygų buvo sutarta su ieškovu, nepamena. Jos darbas buvo atrinkti kandidatus ir organizuoti pokalbius su jais, įdarbinimo procesą vykdė ir darbo sutartis pasirašydavo kiti darbuotojai, NPD taikymas ar netaikymas yra asmens pasirinkimas ir įdarbinimo procedūros, ne atrankos klausimas. Kaip liudytojas apklaustas buvęs ieškovo tiesioginis vadovas UAB „Vlantana“ (duomenys neskelbtini) Ž. D. parodė, kad konkrečių atrankos pokalbio su ieškovu detalių nepamena, kad pokalbio metu būtų kilęs klausimas dėl NPD, nėra atkreipęs dėmesio, nepamena.
47. Teisėjų kolegija pažymi ir aplinkybę, kad ieškovas neginčija ir neįrodinėja, kad darbdavė būtų neteisingai paskaičiavusi mokesčius, o ieškovo teiginiai, jog NPD buvo pritaikytas be teisinio pagrindo ar jo valios, nepagrįsti. Darbo sutartis patvirtina, kad šalys susitarė dėl 2103,50 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokesčio dydžio, nei pasirašęs darbo sutartį, nei visą darbo santykių laikotarpį ieškovas nereiškė pretenzijų darbdavei, kad jam mokamas mažesnis nei sutartas darbo užmokestis. Darbo sutarties nuostata dėl darbo užmokesčio dydžio yra konkreti ir aiški, teisėjų kolegijai abejonių dėl jos turinio nekyla, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad visos abejonės dėl darbo sąlygų turi būti aiškinamos darbuotojo naudai. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad darbo sutartyje yra neaiškių sąlygų, kurias reikėtų aiškinti darbuotojo naudai. Aplinkybė, kad atsakovės darbo skelbime į tą pačią poziciją, paskelbtame jau po ieškovo darbo santykių pabaigos ir kilus šiam ginčui, siūlomas darbo užmokestis nuodytas 1237–1426 Eur per mėnesį į rankas arba 2095–2455 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių, savaime nei patvirtina, nei paneigia apelianto poziciją ar teiginius. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai normalu ir apdairu iš darbdavės pusės konkretizuoti, koreguoti siūlomą darbo užmokestį atsižvelgiant į kilusio ginčo esmę ir pobūdį ir siekiant išvengti analogiškų situacijų ir ginčų ateityje.
48. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad ieškovas patikimais ir pakankamais įrodymais byloje nepagrindė savo teiginių, kad buvo susitaręs su atsakove dėl didesnio (1400 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio pasibaigus bandomojo laikotarpio terminui. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių bent netiesiogiai patvirtinti jo teiginius apie tokio susitarimo egzistavimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad natūralu tikėtis darbo užmokesčio augimo pasibaigus bandomajam laikotarpiui ir darbo rinkoje kai kur vyrauja tokia praktika, tačiau pažymi, jog tai savaime nereiškia, kad nagrinėjamu konkrečiu atveju egzistavo toks įpareigojantis šalių susitarimas. Priešingai, pats apeliantas pripažįsta, kad darbo užmokesčio padidėjimas pasibaigus bandomajam laikotarpiui galimas, jei ieškovas pateisins darbdavės lūkesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai normalu ir pagrįsta darbo atrankų metu kalbėti apie karjeros ar darbo užmokesčio didėjimo perspektyvas ir galimybes, tačiau tai nereiškia, kad konkrečiu atveju šalys sudarė tokį jas saistantį įsipareigojimą. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas per plačiai interpretuoja ir pernelyg išplečia šalių pokalbių metu aptartus klausimus ir nepagrįstai juos laiko įpareigojančiais susitarimais. Kaip minėta, ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių apie tokio susitarimo egzistavimą, pats pripažįsta, kad darbo užmokesčio padidinimo galimybė priklauso nuo darbuotojo darbo rezultatų bandomojo laikotarpio metu ir darbdavio lūkesčių pateisinimo. Tokias pačias aplinkybes parodė ir byloje apklausti minėti liudytojai. Liudytoja I. M. parodė, kad atrankos metu su pretendentu visada aptariama pirminė suma (darbo užmokestis), kuri šalims priimtina darbo santykių pradžioje, o po bandomojo laikotarpio toliau yra kalbama su vadovu, tai priklauso nuo rezultatų konkrečiu atveju. Liudytoja parodė, jog negali teigti, kad kas nors konkrečiai buvo pažadėta ieškovui, pažymėjo, kad jokių rašytinių susitarimų nebuvo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai sau naudinga linkme interpretuoja liudytojos parodymus teigdamas, kad ji nepatvirtino, jog nebuvo susitarta dėl darbo užmokesčio padidinimo po bandomojo laikotarpio. Priešingai, liudytoja parodė, kad negali teigti, jog taip buvo, nes neatsimena konkretaus pokalbio detalių. Liudytojas Ž. D. parodė, kad pasibaigus bandomajam laikotarpiui ieškovas kreipėsi į jį dėl darbo užmokesčio padidinimo, tačiau jis paaiškino, kad dėl to sprendžia ne jis, jis tik gali kreiptis į direktorę, tačiau turi savo siūlymą dėl darbo užmokesčio padidinimo konkrečiam darbuotojui pagrįsti, o nagrinėjamu atveju tokių pagrindų jis neturėjo. Tuomet ieškovas pasakė, kad pats kreipsis į direktorę. Šie liudytojo parodymai atitinka ir bylos rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad ieškovas 2024 m. kovo 28 d. elektroniniu laišku kreipėsi į UAB „Vlantana“ direktorę nurodydamas, jog į jo 2024 m. kovo 7 d. prašymą dėl darbo sutarties pakeitimo, pateiktą per dokumentų valdymo sistemą, nebuvo atsakyta, todėl jis prašo informuoti apie prašymo nagrinėjimo eigą ir priimtą sprendimą. UAB „Vlantana“ direktorė 2024 m. kovo 29 d. elektroniniu laišku ieškovui atsakė, jog vadovaujantis darbo sutarties 3 punktu ieškovui mokamas sulygtas 2103,50 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokestis, o dėl papildomų sąlygų, susijusių su darbo užmokesčio didinimu, šalys nesitarė. Bet koks susitarimas dėl darbo užmokesčio pakeitimo turi būti įformintas raštu, o visus sprendimus, susijusius su darbo užmokesčiu, būtinųjų darbo sutarties sąlygų nustatymo ir vėlesnio keitimo priima išimtinai ji ir įgaliojimų kitiems darbuotojams spręsti šiuos klausimus nėra suteikusi. Direktorė atsakyme taip pat nurodė mananti, kad UAB „Vlantana“ visas savo kaip darbdavės pareigas ieškovui vykdo tinkamai ir artimiausiu metu nenumatoma didinti ieškovo darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio.
49. Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, jog šalys buvo susitarusios dėl darbo užmokesčio ieškovui padidinimo iki 1400 Eur atskaičius mokesčius per mėnesį po bandomojo laikotarpio pabaigos.
50. Nors apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino liudytojų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes yra atsakovės darbuotojai, parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojai buvo apklausti ieškovo iniciatyva, liudytojos I. M. darbo santykiai su UAB „Vlantana“ nebesieja, be to, visų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinka rašytinius bylos įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Tai, kad liudytojai nepamena visų detalių, savaime nedaro jų parodymų nepatikimais, juo labiau, kad liudytojai parodė ir aplinkybes apie bendrą įmonėje vyravusią praktiką ginčo klausimais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad byloje apklaustų liudytojų paaiškinimai nesutapo su apelianto siekiamais gauti atsakymais, dar nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principo taisykles, taip pat tai nereiškia, kad liudytojai turėjo kokį nors suinteresuotumą bylos baigtimi ar davė neobjektyvius parodymus. Vien aplinkybė, kad liudytojai yra atsakovės darbuotojai, nėra pakankama atsisakyti tokius jų parodymus vertinti. Akcentuotina, kad liudytojų parodymai yra tik vienas iš įrodymų rinkimo būdų, o ginčijamas teismo sprendimas pagrįstas byloje esančių įrodymų visuma, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, daro išvadą, kad apelianto teiginiai, jog liudytojų parodymai nepatikimi ar kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino rungimosi principo, laikytini nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju nenustatytas teisinis pagrindas abejoti liudytojų parodymų objektyvumu.
51. Nenustatęs neteisėtų darbdavės veiksmų, kaip vienos iš privalomųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
52. Nesutiktina su ieškovo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovei nepriteistinos, kadangi atsakovė, įvertinus byloje keliamus teisinius klausimus, bylos sudėtingumą, nepagrindė teisės turėti samdomą atstovą, nes pati turi ne vieną dirbantį teisininką. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas; šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 55 straipsnis). CPK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu bei pagal pavedimą teisme juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Nagrinėjamu atveju vien tai, kad UAB „Vlantana” turi savo darbuotojų teisininkų, nesudaro pagrindo riboti jos teisę pasinaudoti kvalifikuota advokato teisine pagalba. Pažymėtina, kad bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė. Nereti atvejai, kai iškilus teisiniam klausimui įmonės vidiniai resursai gali būti nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti bendrovės interesus. Galimybės prisiteisti už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą turėtas išlaidas nebuvimas laikytinas teisę į atstovavimą ribojančia priemone.
53. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina ir tai, kad vienas iš CPK įtvirtintų bylinėjimosi (tarp jų – ir atstovavimo) išlaidų paskirstymo taisyklių, grindžiamų principu „pralaimėjęs moka“, tikslų – užkirsti kelią nepagrįstam bylinėjimuisi, taip apsaugant tiek valstybės, tiek privačių subjektų interesus. Šiems tikslams prieštarautų toks teisės aiškinimas, pagal kurį darbo bylose ieškovams (darbuotojams) būtų suteiktas lūkestis, kad net pareiškus nepagrįstą ieškinį bylinėjimasis teisme nekainuos ta apimtimi, kuria visos darbdavio išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą bet kuriuo atveju teks pačiam darbdaviui.
54. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavio, net ir turinčio jam dirbančius teisininkus, statusas savaime negali būti laikomas ribojančiu jo teisę naudotis advokato teisine pagalba darbo ginčuose. Tai reiškia, kad tokiose bylose darbdavio patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti savaime nelaikytinos nebūtinomis.
55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 93 straipsnyje reglamentuotos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
56. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovė teikė atsiliepimą byloje, papildomus įrodymus pagal ieškovo prašymus ir teismo įpareigojimus. Teismo posėdžiai truko: 2024 m. lapkričio 27 d. nuo 9.36 val. iki 10.25 val., 2025 m. sausio 27 d. nuo 9.05 val. iki 11.03 val., 2025 m. kovo 6 d. nuo 9.02 val. iki 10.34 val., 2025 m. kovo 10 d. nuo 13.17 val. iki 14.07 val., t. y. iš viso byloje teismo posėdžiai truko 5 valandas 9 minutes. Pagal Rekomendacijų 9 ir 10 punktą laikytina, kad atstovavimas teismo posėdžiuose truko 5 valandas. Atsakovė pateikė įrodymus, kad iš viso byloje pirmosios instancijos teisme patyrė 1966,25 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose, tačiau pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovės patirtų išlaidų suma, įvertinus tai, kad ji byloje turėjo procesinę pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį (ir jį pateikė), advokatas atstovavo teismo posėdžiuose, kurie iš viso byloje truko 5 val., yra daugiau nei tris kartus mažesnė už galimą priteisti išlaidų sumą už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Dėl to teisėjų kolegija atsakovės patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai nevertina kaip nepagrįstų ar patirtų pernelyg išlaidaujant. Taigi, sutiktina su atsakove, kad jos už teisines paslaugas byloje patirtos išlaidos nėra per didelės ir nėra teisinio pagrindo jas mažinti.
57. Į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
59. Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-109-14568/2024) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).
60. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas atsakovei nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisiją.