Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2023 m. gegužės 31 d.), ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta trečdaliu ir V. M. paskirta galutinė 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. 01.45 val. iki 2022 m. rugpjūčio 22 d. 14.12 val., t. y. viena diena, ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo V. M. sulaikymo, vykdant nuosprendį, dienos.

Priteista civiliniam ieškovui UAB „R.“ iš V. M. ir I. J. solidariai 153,23 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas I. J., šis nuteistasis apeliacinio skundo nepadavė, taip pat dėl jo apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė jam per griežtą bausmę, neįvertinęs, jog anksčiau jo įvykdyti nusikaltimai buvo padaryti jam būnant nepilnamečiu, gyvenant (duomenys neskelbtini), pilnametystės jis sulaukė (duomenys neskelbtini), o tai tik patvirtina, kad įkalinimo įstaiga darė tik neigiamą įtaką nuteistajam, bausmės tikslai nebuvo pasiekti, laivėje nuteistasis pabuvo tik 8 mėnesius, todėl neturėjo galimybės gyventi pagal egzistuojančias visuomenės moralės normas, jo abu tėvai ir močiutė buvo alkoholikai, jį maitino ir globojo „C.“ (duomenys neskelbtini), nuo vaikystės jis buvo gydomas „V.“.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. M. iš esmės neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, pirmosios instancijos teismas galėjo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl paskirtos bausmės.

9. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra, bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

10. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu V. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Įstatymų leidėjas už šios nusikalstamos veikos padarymą numatė alternatyvias bausmių rūšis – baudą, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki šešerių metų.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. M. padarė vieną apysunkį nusikaltimą – svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, veika buvo baigta, padaryta bendrininkų grupėje, ja buvo padaryta turtinė žala, kuri nuosprendžio priėmimo metu nebuvo atlyginta. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nustatyta viena V. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo V. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis – iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad V. M. yra 5 kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, taip pat už smurtinius nusikaltimus bei nusikaltimą žmogaus gyvybei ir sveikatai (b. t. 2, b. l. 1-39). V. M. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė praėjus vos 8 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, atlikęs ilgalaikę bausmę už kitus nusikaltimus, tarp jų – ir labai sunkų nusikaltimą. Apeliantą neigiamai charakterizuoja ir jo per vienerius metus padaryti du administraciniai nusižengimai (b. t. 1, b. l. 184). Atsižvelgdamas į nurodytas nuteistąjį bei padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 178 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą skyrė įstatymo sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant mažesnį, nei sankcijoje numatytas vidurkis – 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino trečdaliu ir skyrė galutinę 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

13. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, galėtų būti švelninama, tačiau teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą, su tokia nuteistojo pozicija nesutinka. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvams, pažymi, kad bausme yra siekiama tiek nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tiek ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, paveikti nusikaltimą padariusį asmenį, kad jis daugiau nenusikalstų. Todėl atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė, pažeidžia teisingumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-172/2008, Nr. 2K-452/2012, Nr. 2K- 276-1073/2020).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės ir apelianto teistumai akivaizdžiai rodo, jog ankstesniais nuosprendžiais taikytos bausmės pakankamos teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, nuo pasirinkto nusikalstamo elgesio modelio bei nusikalstamų veikų darymo neatgrasė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apibendrinant V. M. charakterizuojančių duomenų visumą, įvertinus jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, V. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), padarymą tinkamiausia bausmės rūšis, kuria galima pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, yra laisvės atėmimas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei BK 178 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 2 metų laisvės atėmimo. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta trečdaliu ir nuteistajam paskirta galutinė 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tokios trukmės bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis, nėra laikytina per griežta ir ribojančia V. M. labiau nei tai yra būtina, jos trukmė nepažeidžia proporcingumo principo, o paskiriant švelnesnę bausmę nebūtų įgyvendinamas teisingumo principas.

15. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. akcentuoja, kad anksčiau jo įvykdyti nusikaltimai buvo padaryti jam būnant nepilnamečiu, gyvenant (duomenys neskelbtini), pilnametystės jis sulaukė (duomenys neskelbtini), jo tėvai, močiutė buvo alkoholikai, jį maitino ir globojo „C.“ (duomenys neskelbtini), nuo vaikystės jis buvo gydomas „V.“, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nepateisina nuteistojo V. M. poelgio ir nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Byloje nenustatyta, jog V. M. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. V. M. suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes jam pačiam, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl dabar jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

16. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Individualizuojant bausmę buvo įvertintos visos, tiek su apelianto asmenybe, jo elgesiu, tiek su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ir pavojingumu susijusios aplinkybės, tiek ir tai, kad apeliantas V. M. nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino ir byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Nuteistajam paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus bei neprieštarauja nei teisingumo, nei proporcingumo principams ir nelaikytina per griežta. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo.

17. Bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Taigi, vadovaujantis komentuojamu įstatymu teismui sprendžiant dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo yra svarbūs du kriterijai: kokios rūšies nusikaltimas yra padarytas ir kokio dydžio bausmė yra paskirta, taip pat, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-654/2023). Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018).

18. Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021, 2K-18-697/2023, Nr. 2K-45-654/2023).

19. Atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą akivaizdu, kad V. M. formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas atitinka, t. y. skundžiamu nuosprendžiu V. M. už vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą paskirta ne didesnė kaip ketverių metų bausmė. Tačiau šioje nutartyje nurodytos, taip pat skundžiamame nuosprendyje aptartos V. M. padarytą nusikaltimą apibūdinančios aplinkybės, nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat aptarti V. M. charakterizuojantys duomenys leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad šiuo atveju akivaizdžiai nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

20. Apelianto V. M. akcentuojamos aplinkybės, kad jis atlygino veika padarytą žalą UAB „R.“, kreipėsi dėl gydymo nuo alkoholizmo, kreipėsi į Užimtumo tarnybą, turi gyvenimo draugę, ruošiasi susituokti, negali būti vertinamos kaip išimtinės, sudarančios pagrindą teismui pasitikėti nuteistuoju. Iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad apeliantui ne kartą buvo taikytas laisvės atėmimas, taip pat ir ilgalaikis, tačiau tai nesulaikė V. M. nuo nusikalstamo elgesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog šiuo atveju paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas taip pakeistų V. M. elgesį, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, V. M. atidėjus bausmės vykdymą, nuteistasis nepajus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, darant nusikalstamas veikas, jam gali būti sušvelninta baudžiamoji atsakomybė.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, jog tik realus laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą, o apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

22. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. spalio 17 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 50,00 Eur už V. M. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. M. turtinė padėtis nėra gera, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų ir proporcingumo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 50,00 Eur iš nuteistojo V. M. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.