- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-06
- Bylos Nr.
- e2-13141-433/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- UAB „Agramitas“
- Atsakovas
- UAB „Luvel transportas“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Agramitas“ ieškinį atsakovui UAB „Luvel transportas“ dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodo, kad pagal atsakovo rašytinį užsakymą 2017 m. gruodžio mėnesį ieškovas atliko atsakovo valdomo automobilio Iveco Daily, valstybinis N r. (duomenys neskelbtini) remontą už bendrą 423,50 EUR sumą. Atlikęs remonto darbus ieškovas išrašė bei pateikė atsakovui apmokėjimui PVM sąskaitą - faktūrą, tačiau iki šiol atsakovas jos neapmokėjo bei neatsiėmė suremontuoto automobilio. Priimant automobilį remontui šalys raštu susitarė, kad ne vėliau kaip per 3 dienas nuo remonto pabaigos atsakovas jį atsiims, priešingu atveju mokės ieškovui 50,00 EUR per mėnesį dydžio automobilio saugojimo mokestį, kas šiuo metu jau sudaro 600,00 EUR (50,00 EUR/mėn x 12 mėn.). Jokių pretenzijų ieškovas iš atsakovo dėl atliktų darbų kokybės, kiekybės ir komplektacijos nėra gavęs. Pagal LR CK 6.38 str. 1 d. prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Atsakovas yra laikomas pažeidusiu prievoles, nes neįvykdė įsipareigojimo sumokėti ieškovui už atliktus darbus bei automobilio saugojimą. Šiais savo veiksmais atsakovas pažeidė sutarčių vykdymo principus, numatytus LR CK 6.200 str., bei prievolę (LR CK 6.63 str.), todėl iš atsakovo ieškovo naudai yra priteistina 1023,50 EUR suma. Pagal LR CK 6.37 str. 2 d. skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LR CK 6.210 str. 2 d. nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi ieškovas ir atsakovas yra verslininkai, todėl atsakovas privalo mokėti ieškovui 6 % dydžio metines palūkanas nuo visos skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Paduodamas ieškinį ieškovas sumokėjo 23,00 EUR dydžio žyminį mokestį. LR CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl iš atsakovo ieškovo naudai yra priteistinas ieškovo sumokėtas žyminis mokestis. Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. 1 d. nustatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 40,00 EUR suma. Viso ieškovui iš atsakovo priteistinos 63,00 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
Atsakovo pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad reikalavimas reiškiamas ne tam atsakovui. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad 2017-11-30 dieną asmuo vardu J. D. pasirašė prašymą, kuriuo paprašė atlikti „mašinos remontą reduktoriaus keitimą (automobilis IVECO daily (duomenys neskelbtini) Pagal šį rašytinį įsipareigojimą, jis įsipareigojo pasiimti akumuliatorių ir apmokėti 50 eur/mėn už automobilio saugojimą. J. D. niekaip nesusijęs su UAB „Luvel transportas“ ir nėra aišku, kodėl šis asmuo įmonės vardu atlikto tokius veiksmus ir iš kur turėjo transporto priemonės, kuria kažkada naudotis turėjo teisę atsakovas, liudijimo kopiją. Atsiliepime pripažįstama, kad tokią transporto priemonę atsakovas turėjo, ji priklausė lizingo bendrovei, tačiau paskui ja nebesinaudojant, ji buvo atiduota lizingo bendrovei, įmokos taip pat nebuvo mokamos. Taigi, bendrovė šia transporto priemone nesinaudojo ir jos neeksploatavo jau du metus, todėl atsakovui nėra žinoma nei kur yra automobilis, nei kas juo naudojasi, nei juolab kur jis yra remontuojamas ir kam reikia už tai susimokėti. Akivaizdu, kad remonto darbus užsakė su įmone visiškai nesusijęs asmuo ir šiuo metu susiremontavęs automobilį reiškia reikalavimą skolą priteisti iš kažkada valdytoju buvusio asmens. Transporto priemone ir/ar jos dokumentu pasinaudojo svetimas asmuo, o ieškinys yra reiškiamas vien tik faktu, kas yra įmonės registracijos dokumentuose, tačiau akivaizdžiai esant svetimo asmens pasinaudojimui, negalima traukti atsakomybėn asmens, kuris nėra susijęs su minėtu susitarimu. Susitarimas buvo sudarytas tarp ieškovo ir J. D., kuris pats asmeniškai, o ne įmonės vardu sudarė susitarimą, pats asmeniškai įsipareigojo ir neveikė įmonės pavedimu, jos vardu. Ieškovas, matydamas, kad automobilis priklauso teisiškai kitam asmeniui, turėjo pareigą informuoti įmonę ar bent jau patikrinti asmens duomenis ir rasti ryšį su įmone, kadangi įmonės vardu veikti bet kas negali, juolab negali pasirašinėti sąskaitų, pildyti dokumentų, daryti užsakymų neturint tam jokio įmonės įgaliojimo. Taigi, šiuo atveju pats ieškovas buvo neapdairus ir pakankamai ne rūpestingas tam, kad galėtų bent jau paprašyti įmonės įgaliojimo veikti jos vardu, ar paklausti įmonės pritarimo, paprašyti įmonės vadovo uždėti parašą ar kaip kitaip imtis aktyvių veiksmų tam, kad nustatyti asmens, pateikusio prašymą tapatybę ir sąsają su bendrove. Neatlikus tokių veiksmų ir nenustačius fakto, kad užsakovas nėra susijęs su įmone nei darbo, nei pavedimo, nei kokiais kitais santykiais, negalima šiuo metu reikšti reikalavimų įmonei apmokėti trečiojo asmens užsakytas paslaugas ar padengti skolas. Tokie veiksmai prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams bei įstatymų normoms. Atsakovo įmonė jokių paslaugų neužsakinėjo, jokių sutarčių nepasirašinėjo, jokių sąskaitų nepriėmė, todėl jai reiškiamas reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi šiuose santykiuose ji nedalyvavo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti sandorius ne tik asmeniškai, bet ir per atstovus, išskyrus sandorius, kuriuos dėl jų pobūdžio galima sudaryti tik asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai: santykiai tarp atstovaujamojo (asmens, kuris suteikia teises kitam asmeniui veikti jo vardu ir interesais) ir atstovo (asmens, kuriam suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu ir interesais) bei santykiai tarp atstovaujamojo ir trečiojo asmens dėl atstovo veiksmų. Pagal CK 2.137 straipsnio 1 dalį įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris, kuriame nurodomos atstovui suteikiamos teisės (įgaliojimai) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais su trečiaisiais asmenimis. CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisinius padarinius atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nedavė įgaliojimų sandorį sudariusiam asmeniui, jis nebuvo susijęs su įmone jokiais kitais pagrindais, neveikė įmonės vardu, įmonė nežinojo ir negalėjo žinoti apie sudaromą sandorį, todėl atsakovas šiuo atveju nėra susijęs su sudarytu sandoriu ir ieškinys turi būti atmetamas. Atsakovas prašo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas J. D. prašymu atliko transporto priemonės Iveco Daily, valstybinis N r. (duomenys neskelbtini) remontą. Atlikęs remonto darbus, ieškovas 2017-12-29 išrašė atsakovui UAB „Luvel transportas“ apmokėjimui išankstinę sąskaitą KUZ-000566 viso 423,50 Eur sumai. Gyventojų registro duomenimis J. D. mirė 2018-12-15.
Atsakovo tvirtinimu, ieškovas ieškinį reiškia netinkamam atsakovui, nes ieškovas dėl transporto priemonės remonto susitarė su trečiuoju asmeniu J. D., bet ne su atsakovu. Tarp ieškovo ir atsakovo niekada nebuvo jokio susitarimo ar sutarčių, todėl atsakovui negali kilti prievolė mokėti už ieškovo transporto priemonės remonto darbus.
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo prievolės apmokėti ieškovo 2017 m. gruodžio 29 d. išrašytą išankstinę sąskaitą KUZ-000566 už transporto priemonės Iveco Daily, valstybinis N r. (duomenys neskelbtini) remontą. Taigi, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju ieškovui tvirtinant, jog jis atliko transporto priemonės remontąs, už kurį pareigą sumokėti turi atsakovas, – bylos aplinkybės atitinka CK 6.644 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius, todėl šioje byloje bus aiškinamasi ar tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai ir todėl taikytinos normos, nustatančios atsakomybę už tokios sutarties pažeidimą (CK 6.644 – 6.671 straipsniai).
Pirmiausia pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; etc.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; etc.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Antra, pažymėtina, kad pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas. Kadangi rangos sutartimi įsipareigojama sukurti tam tikrą darbo rezultatą, tai rangos santykius reglamentuojančiose CK normose nustatytas medžiagų ir darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas šalims (CK 6.649 straipsnis), šalių pareigos, susijusios su atliktų darbų priėmimu (CK 6.662 straipsnis), darbų kokybės garantija (CK 6.663–6.666 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
Trečia, taip pat svarbu pažymėti, kad CK 6.156 straipsnyje nustatyta šalių teisė nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kitas sąlygas, taip pat sudaryti Civiliniame kodekse nenumatytas sutartis. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 256 straipsnio 2 dalis). Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis. Bendradarbiavimo pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę ir nepriimti atliktų darbų bei nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2004; 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2012; etc.).
Ketvirta, šioje byloje taip pat aktualu yra tai, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).
Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad su atsakovo atstovu J. D. susitarė, jog ieškovui atlikus transporto priemonės remontą, atsakovas apmokės už atliktus darbus, ir šias aplinkybes įrodinėja 2017-11-30 J. D. pasirašytu prašymu. Tačiau teismas šį 2017-11-30 prašymą vertina kritiškai, nes iš jo turinio negalima kategoriškai daryti išvados, kad būtent atsakovas UAB „Luvel transportas“ užsakė transporto priemonės remontą (CPK 185 straipsnis). Byloje nėra pateikta jokių susitarimų ar sutarčių, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškovo UAB „Argamitas“ ir atsakovo UAB „Luvel transportas“ įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu (CPK 177, 178 straipsniai), todėl teismas apie susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo (ne)buvimą sprendžia iš kitų, byloje esančių tiek rašytinių įrodymų, tiek šalių atstovų paaiškinimų (CPK 185 straipsnis).
Iš byloje esančio įrodymų viseto, teismas daro išvadą, kad ieškovą ir atsakovą nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai.
Teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog pagal CK 2.137 straipsnio 1 dalį įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris, kuriame nurodomos atstovui suteikiamos teisės (įgaliojimai) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais su trečiaisiais asmenimis. Iš teismui pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos apie „Apdraustųjų, kurių valstybinis socialinis draudimas prasidėjo per nurodytą laikotarpį, sąrašo“ nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2018-12-31 J. D. UAB „Luvel transportas“ nedirbo. Ieškovo atstovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad J. D., užsakydamas transporto priemonės remontą, veikė UAB „Luvel transportas“ vardu ir pagal jam išduotą įgaliojimą. Iš 2017-11-30 prašymo akivaizdžiai matyti, kad transporto priemonės IVECO daily, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) remontą užsakė asmeniškai J. D., veikdamas kaip fizinis asmuo, o ne UAB „Luvel transportas“ atstovas. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad prierašas aukščiau minėtame 2017-11-30 J. D. prašyme „Nepasiėmus sutvarkyto Iveco per 3 d.d. už saugojimą mokama 50 eur/mėn.“ įrašytas ne J. D., o kito asmens, ką teismo posėdžio metu pripažino ir ieškovo atstovas. Ar šis prierašas buvo įrašytas J. D. sutikimu nustatyti nėra galimybės. Nors ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 600,00 Eur transporto priemonės saugojimo mokestį, ši suma į ieškovo 2017 m. gruodžio 29 d. išrašytą išankstinę sąskaitą KUZ-000566 nėra įtraukta.
Taigi, visos aukščiau išdėstytos šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas atliko transporto priemonės IVECO daily, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) remontą ne atsakovo prašymu, todėl visi ieškovo argumentai, susiję su atsakovo skola jam, yra atmestini kaip nepagrįsti ir todėl ieškinys yra netenkinamas.
Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 1023,50 Eur skolos priteisimo, reikalavimai dėl 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų bei 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylinėjimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo taip pat atmestini.
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam iš atsakovo nepriteisiamos.
Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 178 straipsnis).
Valstybė patyrė 1,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu iš ieškovo nepriteisimaos.
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.