Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

civilinio ieškovo akcinės bendrovės (toliau – AB) (duomenys neskelbtini) lizingas atstovei advokatei Kristinai Balevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) lizingas atstovo L. P. ir nuteistojo R. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš R. T. priteista 41 432,80 Lt AB (duomenys neskelbtini) lizingas (ankstesnis pavadinimas - UAB (duomenys neskelbtini) lizingas; toliau tekste – AB (duomenys neskelbtini) lizingas) turtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Iš R. T. nuspręsta išieškoti 362,81 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) lizingas atstovo bei nuteistojo R. T. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent: R. T. Šiaulių mieste, AB (duomenys neskelbtini) lizingas Šiaulių atstovybėje, 2007 m. gruodžio 27 d. su AB (duomenys neskelbtini) lizingas sudarė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio BMW 730, 2005 metų, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 140 000 Lt vertės, priklausančio AB (duomenys neskelbtini) lizingas, valdymo ir naudojimosi ilgalaikės išperkamosios nuomos. 2007 m. gruodžio 27 d. įmokėjo 42 000 Lt pradinį įnašą bei nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2009 m. gruodžio 16 d. įmokėjo privalomas įmokas: 1 376,84 Lt, 1 384,61 Lt, 1 301,72 Lt, 90,73 Lt, 1 400,28 Lt, 1 408,19 Lt, 1 416,13 Lt, 1 412,68 Lt, 264,27 Lt, 1 156,80 Lt, 1 289,05 Lt, 140,44 Lt, 1 373,35 Lt, 64,63 Lt, 1 256,8 Lt, 189,73 Lt, 973,91 Lt, 481,20 Lt, 1 521,99 Lt, 1 528,62 Lt, viso 63 561,19 Lt, po to įmokų mokėjimą nutraukė. AB (duomenys neskelbtini) lizingas nuo 2010 m. kovo 2 d. nutraukė minėtą sutartį bei telefonu R. T. pareikalavo iki 2010 m. kovo 19 d. grąžinti automobilį. R. T. automobilio negrąžino. Šiais veiksmais jis iššvaistė jam patikėtą didelės – 76 432,81 Lt vertės AB (duomenys neskelbtini) lizingas nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW 730 valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Taip pat teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atsisakė tirti papildomus įrodymus bei padarė nemotyvuotas išvadas, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) lizingas atstovė prašė tenkinti civilinio ieškovo apeliacinį skundą, o nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmestinas, civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) lizingas apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų

Tokie apelianto skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.

Dėl BPK pažeidimų

Nors apeliantas skunde teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tačiau apeliacinio skundo turinys ir jame pateikti argumentai rodo, kad jis iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su R. T. pareikštu kaltinimu, surinktus įrodymus ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje ir LAT Senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytus reikalavimus. Priešingai nei skunde teigia apeliantas, nuosprendyje yra aprašytos teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistas R. T., aplinkybės, nurodyta veikos padarymo vieta ir laikas. Iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių, matyti, kad R. T. nusikalstamos veikos padarymo vieta yra Šiaulių miestas, AB (duomenys neskelbtini) lizingas Šiaulių atstovybė, kur tarp R. T. ir AB (duomenys neskelbtini) lizingas buvo sudaryta Lizingo sutartis dėl automobilio valdymo ir naudojimosi ilgalaikės išperkamosios nuomos, o nusikalstamos veikos padarymo laikas - 2010 m. kovo 19 d. - data iki kurios R. T. buvo įpareigotas įvykdyti sutartį ir grąžinti automobilį jo teisėtam savininkui AB (duomenys neskelbtini) lizingas, tačiau to nepadarė, dėl ko atsirado baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti visi įrodymai, nurodyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. T. kaltumo, ir motyvuotai atmesta kaltinamojo versija, kad dėl prarasto automobilio kaltas V.R.; nurodyti motyvai, kuriais vadovavosi teismas kvalifikuodamas R. T. nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir išvados, kad R. T. padarė šią nusikalstamą veiką, taip pat išdėstyti bausmės parinkimo motyvai.

Teisėjų kolegija esminių BPK normų pažeidimų aptariamoje byloje nenustatė, taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir priimdamas joje sprendimą, buvo šališkas ar neobjektyvus.

Dėl nuteistojo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Esminiu nuteistojo R. T. apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija laiko apelianto teiginį, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes sudarius Lizingo sutartį dėl automobilio BMW 730 išperkamosios nuomos tarp jo ir AB (duomenys neskelbtini) lizingas susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie į baudžiamuosius teisinius santykius neperėjo, todėl jo elgesys (automobilio negrąžinimas) negalėjo būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymas.

Toks apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais jų atžvilgiu. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu.

Apeliantas, neneigdamas, kad automobilį, be Lizingo bendrovės sutikimo, neatlygintinai perdavė tretiesiems asmenis, bando įtikinti teismą, kad jis taip pasielgė nežinodamas, kad perleisti teisę naudotis automobiliu be Lizingo bendrovės sutikimo yra draudžiama. Tokį teiginį apeliantas grindžia, teismo nuomone, prieštaringais, argumentais: vienu atveju teigia, kad Lizingo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, su kuriomis jis nebuvo tinkamai supažindintas, todėl šios jam yra neprivalomos; kitu atveju - nurodo detaliai neskaitęs Lizingo sutarties, todėl nežinojęs, kad be raštiško Lizingo bendrovės sutikimo automobilio negali perduoti trečiajam asmeniui. Teisėjų kolegija šiuos apelianto skundo teiginius vertina kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius bylos duomenims.

Deklaratyvus ir prieštaraujantis bylos duomenims yra apelianto skundo teiginys, kad jam nebuvo tinkamai atskleista Lizingo sutarties 4.7. punkte numatyta sąlyga, draudžianti perleisti teisę naudotis turtu be AB (duomenys neskelbtini) lizingo sutikimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamai atskleistos standartines sutarties sąlygos yra tada, kai jas sudariusi šalis sudarė protingą galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu (kasacinė nutartis 3K-3-516/2006).

Apelianto ginčijama Lizingo sutarties sąlyga, numatyta 4.7 punkte (teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas iš esmės ginčija tik vieną, akivaizdžiai jam nepalankią, Lizingo sutarties sąlygą), yra įtraukta į rašytinės Lizingo sutarties tekstą. Sąlygoje suformuluota Kliento elgesio taisyklė yra aiški, konkreti ir kategoriška (naudojama lingvistinė išraiška – žodžiai „griežtai draudžiama“), todėl negali būti nesuprantama ar neteisingai interpretuojama. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad Lizingo sutarties 4.7 punkte ir 1.1 punkte numatytos sąlygos tarpusavyje yra nesuderintos. Lizingo sutarties 1.1 punkte yra apibrėžtas sutarties dalykas, nurodant, kad AB (duomenys neskelbtini) lizingas, įsigijęs kliento nurodytą turtą, suteikia teisę klientui, išperkamosios nuomos pagrindu, lizingo termino metu valdyti ir naudotis turtu, o Klientas moka lizingo mokėjimus, nustatytus Mokėjimų grafike – sąskaitoje. Pasibaigus lizingo terminui ir Klientui įvykdžius Sutarties sąlygas Turtas perduodamas Kliento nuosavybėn Sutartyje numatytomis sąlygomis. Šiame punkte numatytą Kliento teisę naudotis turtu detalizuoja Lizingo sutarties 4 dalyje numatytos naudojimosi Turtu sąlygos, tarp kurių yra ir 4.7 punkte numatyta sąlyga, griežtai draudžianti Klientui perleisti teisę naudotis turtu be AB (duomenys neskelbtini) lizingo sutikimo. Taigi jokių prieštaravimų tarp aptartų Lizingo sutarties sąlygų nėra. Visos Lizingo sutarties sąlygos yra tarpusavyje suderintos, viena kitą detalizuojančios ar papildančios. Aptariama Lizingo sutartis yra patvirtinta AB (duomenys neskelbtini) lizingas atstovo ir kliento - R. T. parašais. Apeliantas nurodo, jog ne visi Lizingo sutarties lapai yra jo pasirašyti, kas, jo teigimu, rodo, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su Sutarties sąlygomis. Toks apelianto teiginys vertinamas kaip bandymas išvengti atsakomybės. Iš Lizingo sutarties turinio matyti, kad bendrosios sutarties sąlygos yra išdėstytos ant trijų lapų ir ant kiekvieno iš jų yra apelianto parašas, tai, kad apeliantas nepasirašė kitoje lapo pusėje, nedaro Lizingo sutarties niekinės ar negaliojančios. Lizingo sutartis yra vientisas ir nedalomas dokumentas. R. T., pasirašydamas Lizingo sutartį, patvirtino, kad su šia sutartimi ir visomis jos sąlygomis (tiek standartinėmis, tiek individualiomis) išsamiai susipažino, visos sąlygos jam aiškios ir jis sutinka jų laikytis (1 t., 25, 26-28 b. l.). Todėl apelianto teiginiai, kad jam nebuvo tinkamai atskleistos Lizingo sutarties sąlygos, prieštarauja bylos rašytiniams dokumentams. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad Lizingo sutartis buvo sudaryta R. T. iniciatyva (grįžtamasis lizingas), todėl nelogiški apelianto teiginiai, kad jis negalėjo atsisakyti sudaryti šią sutartį. Be to, pastebėtina ir tai, kad apeliantas pripažįsta, kad jam buvo išaiškinta, todėl žinoma, kad parduodant automobilį reikia atsiskaityti su Lizingo bendrove, t. y. su automobilio savininku, tačiau jis ir šios, jam išaiškintos ir žinomos, sąlygos neįvykdė, Lizingo bendrovei priklausantį automobilį tretiesiems asmenims perdavė neatlygintinai, su Lizingo bendrove neatsiskaitė.

Nuteistasis R. T. apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, tvirtina, kad jis negalėjo grąžinti automobilio Lizingo bendrovei, nes negalėjo jo atsiimti iš V. R., kuriam buvo jį patikėjęs, nes šis žadėjo automobilį pirkti. Pirmosios instancijos teismas šią apelianto versiją išsamiai ištyrė. Teismas, apklausęs liudytojus V. R., Ž. K., S. B., S. M., R. Š., Ž. G., R. G., išanalizavęs ir įvertinęs jų parodymus bei kitus rašytinius bylos įrodymus, padarė išvadą, kad R. T. nurodyta aplinkybė, kad automobilio jam negrąžino ir jį neteisėtai užvaldė V. R., paneigta nustatytomis bylos aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. R. patvirtino, kad jis naudojosi R. T. lizingo būdu pirktu automobiliu BMW 730, tačiau neigė jį ketinęs pirkti. Jis parodė, kad R. T. leido jam naudotis automobiliu už skolą, todėl automobiliu naudojosi kelis mėnesius, po to jį grąžino R.T. Automobilį grąžino (duomenys neskelbtini) asmeniui, pristačiusiam nuo R. Automobilio grąžinimo metu su juo buvo Ž. K. (3 t., 56-57 b. l.).

Apeliacinės instancijos teisme, apelianto prašymu, apklausta liudytoja K. R., su kuria, apelianto teigimu, jis ne kartą bendravo dėl automobilio BMW grąžinimo, parodė, jog R. T. yra mačiusi porą kartų, kai šis buvo atvažiavęs pas juos į namus ir atvežęs jai daiktų, kuriais prekiavo. Ji su automobiliu BMW 730 jokių sąsajų neturi, matė, kad vyras (V. R.) važinėjo automobiliu BMW, tačiau ar jis ketino šį automobilį pirkti nežino. Vyras minėtu automobiliu važinėjo trumpai, paskui jį grąžino R., kokiomis aplinkybės automobilis buvo grąžintas - nežino. Ji su R. T. dėl automobilio grąžinimo niekada nebendravo ir susitikusi su juo, nei prie (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) nebuvo (4 t., 91-92 b. l.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų K. R. ir Ž. K. parodymais. Byloje nenustatyta, kad šie liudytojai turėtų kokį nors pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Tai, kad minėtų liudytojų parodymai nesutapo su nuteistojo ir liudytojo R. G. parodymais, jų nedaro nepatikimais. Iš liudytojo R. G. parodymų turinio matyti, kad jis su nuteistuoju yra geri draugai, o V. R. ir K. R. jis asmeniškai nepažįsta. Apie automobilio perdavimo V. R. ir negrąžinimo aplinkybes liudytojas žino iš nuteistojo pasakojimų, nes pats nei perduodant automobilį V. R., nei vėlesniuose nuteistojo susitikimuose ir pokalbiuose dėl automobilio grąžinimo asmeniškai nedalyvavo, visada būdavo nuošalyje (3 t., 156-158 b. l.). Taigi liudytojo R. G. parodymai yra išvestiniai iš to, ką jam pasakojo nuteistasis R. T., todėl negali būti vertinami kaip apelianto versiją neginčijamai patvirtinantys įrodymai, nes kitų patikimų įrodymų, kad V. R. negrąžino R. T. automobilio BMW 730, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. J. patvirtino, kad tarp jam pirkti automobilį BMW 730 siūliusių piliečių R. T. nebuvo, tačiau jam duotuose automobilio dokumentuose buvo nurodyta R. T. pavardė ir buvo duota jo paso kopija. Jis R. T. anksčiau nepažinojo, o V. R. buvo matęs kelis kartus (t. 4. 92-93 b. l.). Tokie liudytojo R. J. parodymai taip pat nepatvirtina apelianto pateiktos versijos, kad automobiliu BMW 730, be jo žinios, disponavo V.R. Liudytojas R. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, kad tarp jam automobilį BMW 730 siūliusių asmenų būtų buvęs V. R., nors jis pastarąjį pažinojo. Liudytojas konkrečių asmenų, kurie jam siūlė pirkti automobilį, iš viso neįvardijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad automobilis buvo pardavinėjamas V. R. iniciatyva.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto versija, kad jis negalėjo grąžinti automobilio Lizingo bendrovei dėl V. R. neteisėtų veiksmų, nepasitvirtino, apeliacinės instancijos teismas naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindą byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nei juos įvertinio pirmosios instancijos teismas, nenustatė.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti yra ir apelianto skundo teiginiai, kad automobilio BMW 730 perdavimo tretiesiems asmenims teisėtumo klausimas turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, nes tarp jo ir Lizingo bendrovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-7-388/2007 yra pasisakęs, kad „sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.“

Šioje byloje sudarius Lizingo sutartį dėl automobilio BMW 730 ilgalaikės išperkamosios nuomos tarp R. T. ir Lizingo bendrovės susiklostė civiliniai teisniai santykiai, tačiau tolimesni R. T. veiksmai padarė Lizingo sutarties vykdymą neįmanomą, lizingo davėjo pažeistų teisų atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas dėl nuteistojo sąmoningų veiksmų, kurie padarė Lizingo sutarties vykdymą neįmanomą. Tai rodo teismo nustatytos faktinės aplinkybės.

R. T., būdamas civilinių teisinių santykių subjektas, sąmoningai nevykdė Lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų: nustatytais terminais nemokėjo įmokų, svetimą, jam patikėtą, didelės vertės turtą - automobilį, be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, neatlygintinai, be jokių rašytinių dokumentų, perleido tretiesiems asmenims, vengė bendrauti su Lizingo bendrovės atstovais, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl neteisėto, kaip teigia apeliantas, turto užvaldymo. Dėl šių priešingų teisei apelianto veiksmų svetimas turtas buvo prarastas. Kadangi apeliantas įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį nevykdė (įmokų nemokėjo), automobilio Lizingo bendrovei negrąžino ir negalėjo nurodyti tikslios jo buvimo vietos, Lizingo sutarties vykdymas ir Lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas. Apeliantui neteisėtai (pažeidžiant Lizingo sutarties sąlygas, griežtai draudžiančias perleisti teisę naudotis turtu be AB (duomenys neskelbtini) lizingo sutikimo) ir neatlygintinai perleidus tretiesiems asmenims jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą – automobilį BMW 730, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai. Kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti, svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis yra mokus (turi pakankamai turto) ir galėtų atlyginti jam pareikštą ieškinį civilinio proceso tvarka, nepašalina baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo. Nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei po skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo nesistengė atlyginti civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą, nors akivaizdu, kad tokia žala buvo padaryta dėl jo neteisėtų veiksmų. Priešingai, apeliantas skunde ginčija Lizingo sutarties atitiktį imperatyviosioms teisės normos, teigdamas, kad Lizingo sutartis yra niekinė ir jam neprivaloma, nors po Lizingo sutarties sudarymo iki automobilio dingimo, sutarties teisėtumas nuteistajam abejonių nekėlė, tai rodo, kad nuteistasis nėra nuoširdus ir bando bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamoje byloje yra nustatytos sąlygos, kuriomis atsiradę civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius. Nuteistojo R. T. kaltė iššvaisčius jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą įrodyta byloje surinktų, teisme patikrintų ir ištirtų įrodymų visuma, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. T. kaltu ir kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnį 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl kaltės formos

Turto išvaistymas gali būti padarytas tyčia (tiesiogine ir netiesiogine) ir dėl neatsargumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. T. didelės vertės svetimą turtą iššvaistė veikdamas netiesiogine tyčia. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad kaltinamasis R. T. su jam patiktu didelės vertės svetimu turtu elgėsi abejingai, jį kelis kartus perdavė kitiems asmenims, nors pagal Lizingo sutarties 4.7 punktą jam buvo draudžiama perleisti teisę naudotis turtu be AB (duomenys neskelbtini) lizingo sutikimo, kol jį prarado, todėl R. T. kaltė išvaisčius lizingo bendrovė turtą pasireškia netiesiogine tyčia.

BK 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikaldamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Nors apeliantas neigia iššvaistęs jam patikėtą turtą, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, apeliantas, pasirašydamas Lizingo sutartį, prisiėmė tam tikrus įpareigojimus ir atsakomybę už jų nevykdymą. Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad apeliantas nuo 2009-12-16 nemokėjo privalomų įmokų pagal Lizingo sutartį, liudytojas T. V. parodė, jog R. T. neapmokėjo sąskaitų už 2009 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesius (3 t., 73-75 b. l.), automobilį, be lizingo davėjo sutikimo, perleido tretiesiems asmenims (byloje nustatyta, kad taip elgėsi ne vieną kartą), nei lizingo davėjui, nei teisėsaugos institucijoms nepranešė apie automobilio dingimą, kol pats turto savininkas nesikreipė į policiją dėl negrąžinto automobilio, vengė bendrauti su Lizingo bendrovės atstovais. Šių aplinkybių visuma, o taip pat kaltininką apibūdinantys duomenys (R. T. subrendęs (1972 m. gim.), turintis aukštesnįjį išsilavinimą, direktoriaus pareigas užimantis asmuo), leidžia manyti, kad R. T. suprato, jog pažeidžia turto savininko interesus, daro jam materialinę žalą, ir nors savo veika nesiekė žalingų padarinių (byloje nenustatyta, kad apeliantas būtų siekęs prarasti turtą), sąmoningai leido jiems atsirasti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nusikaltimas padarytas esant netiesioginei tyčiai.

Dėl paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. T. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsnio išdėstytas aplinkybes ir, teisėjų kolegijos nuomone, nustatė nuteistajam tinkamą bausmės dydį. Teisėjų kolegija švelninti nuteistajam paskirtą bausmę pagrindo nenustatė.

Apelianto padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikta netiesiogine tyčia. R. T. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinta nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga, iš kurios matyti, kad anksčiau jis neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra dirbantis.

Baudžiamasis įstatymas už turto išvaistymą (BK 184 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų.

Apygardos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliantui skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl atsižvelgdama į anksčiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam R. T. už jo padarytą nusikaltimą paskirta tinkamo dydžio bausmė, laikyti šią bausmę aiškiai per griežta nėra įstatyminio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo R. T. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Dėl civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) lizingas atstovo apeliacinio skundo argumentų

Civilinis ieškovas AB (duomenys neskelbtini) lizingas 2010-08-11 pareiškė 83 069,43 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (1 t. 47, 48 b. l.).

2012-08-27 civilinis ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, prašydama iš R. T. priteisti 17 786,52 EUR dėl turtinės žalos padarymo, nurodydamas, kad R. T. skolą – 17 786,52 EUR (61 413,29 Lt) sudaro: pradelsti lizingo objekto vertės dengimo mokėjimai – 5121,13 EUR (17682,24 Lt), pradelsti palūkanų mokėjimai – 701,83 EUR (2 423,28 Lt), delspinigiai – 1 220,27 EUR (4 213,35 Lt), neapmokėta lizingo objekto vertė po sutarties nutraukimo ir AB (duomenys neskelbtini) lizingas pardavus automobilį „BMW 730“ – 6 878,64 EUR (23750,56 Lt), automobilio rakto pagaminimo išlaidos - 264,65 EUR (913,78 Lt), automobilio pargabenimo iš Ukrainos išlaidos – 3600 EUR (12 430,08 Lt). Be to, civilinis ieškovas prašė iš R. T. turtinės žalos atlyginimą priteisti eurais (3 t. 174, 175 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo R. T. priteisė 41 432,80 Lt civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) lizingas tiesioginei turtinei žalai atlyginti, o likusioje dalyje civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu. Teismas sprendė, kad civiliniam ieškovui padaryta 41 432,80 Lt (11 999,77 EUR) žala, kurią sudaro pradelsti lizingo objekto vertės dengimo mokėjimai – 5 121,13 EUR (17 682,24 Lt) ir neapmokėta lizingo objekto vertė po sutarties nutraukimo ir automobilio pardavimo – 6 878,64 EUR (23 750,56 Lt), padaryta kaltais R. T. veiksmais, todėl R. T. privalo ją atlyginti, kaip tai numato CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tačiau teismas paliko nenagrinėtą civilinio ieškovo reikalavimą priteisti iš R. T. pradelstas palūkanas ir delspinigius bei išlaidas, turėtas pagaminant automobilio raktą ir pargabenant automobilį iš Ukrainos, motyvuodamas tuo, kad reikalavimai priteisti pradelstas palūkanas ir delspinigius yra išimtinai civilinio pobūdžio, o kiti reikalavimai neturi jokio ryšio su tiesiogiai nusikaltimu ieškovui padaryta žala.

Civilinio ieškovo atstovas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį, kuria AB (duomenys neskelbtini) lizingas civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta, pakeisti ir visiškai tenkinti AB (duomenys neskelbtini) lizingas civilinį ieškinį dėl 17 786,52 EUR žalos atlyginimo, šią sumą iš nuteistojo priteisiant eurais.

Toks civilinio ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su civilinio ieškovo apeliacinio skundo teiginiais ir juos pagrindžiančiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio patenkinimo klausimą, palikdamas nenagrinėtu civilinio ieškinio dalį dėl reikalavimų priteisti iš nuteistojo pradelstas palūkanas ir delspinigius bei išlaidas, susijusias su automobilio rakto pagaminimu ir jo pargabenimu iš Ukrainos.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Civilinio ieškinio dalyku pagal BPK 109 straipsnį gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala. Turtine žala laikoma tokia žala, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai. Į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku. Tokia nuostata yra suformuluota CK 6.249 straipsnyje, pagal kurią žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (kasacinės nutartys 2K-254/2009, 2K-7-35/2011, 2K–173/2013).

Iš šioje byloje aptariamos Lizingo sutarties turinio matyti, kad joje buvo iš anksto susitarta ne tik dėl turto kainos ir finansuojamos sumos, bet ir dėl palūkanų normos, taikomos sutarties galiojimo metu, taip pat numatytas delspinigių dydis netesybų atveju (1 t., 25, 26-28 b. l.). Taigi civilinio ieškovo prašomos priteisti palūkanos ir delspinigiai buvo iš anksto numatytos ir realiai tikėtinos gauti pinigų sumos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų nuteistojo veiksmų, todėl jos pripažintinos civilinio ieškovo negautomis pajamomis (netiesioginiais nuostoliais) ir priteistinos iš nuteistojo civiliniam ieškovui.

Kaip jau buvo minėta, viena iš turtinės žalos rūšių – išlaidos, kurios atsirado, pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Civilinis ieškovas nurodė, kad jis turėjo tokių išlaidų ir jos susijusios su automobilio rakto pagaminimu ir automobilio pargabenimu iš Ukrainos į Lietuvą, bei pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus (3 t., 169 - 173 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos civilinio ieškovo išlaidos atsirado šalinant nusikalstamos veikos pasekmes, todėl jos pripažintinos turtine žala ir priteistinos iš nuteistojo Lizingo bendrovei.

Dėl to, kas išdėstyta, iš nuteistojo R. T. priteistina AB (duomenys neskelbtini) lizingui turtinė žala didintina iki 61 413, 29 Lt (prie priteistos 41 432,80 Lt sumos pridedant civilinio ieškovo negautas pajamas (pradelstos palūkanos (2 423,28 Lt) ir delspinigiai (4213,35 Lt) bei išlaidas, kurias civilinis ieškovas patyrė šalindamas nusikalstamos veikos pasekmes (913,78 Lt automobilio raktų pagaminimas ir 12 430,08 Lt automobilio pargabenimas iš Ukrainos).

Tačiau atmestinas apelianto civilinio ieškovo prašymas - priteisti turtinę žalą valiuta - eurais.

Pinigų išleidimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad, išleidus nacionalinius pinigus, litai ir centai Lietuvos Respublikoje tampa vienintele teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemone.

Apelianto nurodoma CK 6.36 straipsnio 3 dalis taikoma vykdant pinigines prievoles, kur teisinis santykis susiklosto tarp kreditoriaus ir skolininko. Nagrinėjamu atveju civilinis ieškinys pareikštas baudžiamojoje byloje dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo. Baudžiamajame kodekse turto vertė (BK 190 straipsnis), baudų dydžiai (BK 47 straipsnis) yra siejami su minimaliu gyvenimo lygio (MGL) dydžiu, kuris nustatomas nacionaline valiuta – litais, todėl baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas neturi galimybės pasirinkti turtinės žalos atlyginimo valiutos. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad už automobilio rakto pagaminimą ir už jo pargabenimą iš Ukrainos buvo atsiskaityta litais (3 t., 180-182 b. l.), todėl prašyti šią sumą priteisti eurais nėra pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, civilinio ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti:

Iš R. T. priteistą atlyginti turtinės žalos dydį padidinti iki 61 413, 29 Lt (šešiasdešimt vieno tūkstančio keturių šimtų trylikos litų, 29 centų) ir šią sumą priteisti atlyginti AB (duomenys neskelbtini) lizingas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.