Alytaus apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – uždaroji akcinė bendrovė „YIT Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė V. S. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė) 580 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, jog (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) link. Važiavo per remontuojamą kelio atkarpą, kuri nebuvo pažymėta įspėjamaisiais ženklais. Minėtame kelyje vyko asfalto keitimo darbai, tačiau nebuvo jokių nurodančių ženklų, jog vieta akmenuota ir reikėtų saugotis iš po ratų atskriejančių akmenų. Tačiau nuo prekybos centro „Lidl“ adresu: (duomenys neskelbtini), iki prekybos centro (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), kelio ruožas buvo nusėtas apie 5 cm skersmens akmenimis. Bevažiuojant iš po nenustatyto automobilio ratų atskriejo akmuo ir įdaužė ieškovės vairuojamo automobilio C. C., valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį stiklą. Įdauža pažeidė visą automobilio stiklą išilginiu skylimu. Apie įvykį ieškovė pranešė bendruoju pagalbos telefonu, įvykis užregistruotas ROIK 0124000253714. (duomenys neskelbtini) automobiliui buvo pakeistas priekinis stiklas, priekinio stiklo keitimas su detale įkainotas 580 Eur. Ieškovė nurodo, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaip kelio ruožo savininkės bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (įrengti įspėjančius kelio ženklus, nukreipti eismą per asfaltuotą kelio ruožą) nesilaikymo, atsakomybė kyla atsakovei, ji yra atsakinga už įspėjamųjų kelio ženklų įrengimą ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnį atsako už tretiesiems asmenims padarytą žalą be kaltės.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė: pasiūlyti ieškovei pakeisti atsakovę byloje į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „YIT Lietuva“, o netenkinus šio prašymo - prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti ieškiniu prašomą priteisti nuostolių dydį.

Akcentuojama ir tai, kad ieškovės veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu vairuojant automobilį, kuris laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Vairuotojas turi pasirinkti saugų važiavimo greitį atsižvelgiant į eismo sąlygas, matomumą, meteorologines sąlygas, kelio reljefą. Taigi, jei įvažiavusi į remontuojamą gatvę, ieškovė matė, jog joje yra akmenų, turėjo ir galėjo suvokti, jog yra galima jų pakėlimo rizika, ir, būdama atidi bei rūpestinga, pati galėjo imtis veiksmų – sustoti ir nedelsiant pranešti apie tai savivaldybei. Įvertinus tai, kas išdėstyta, galima teigti, jog dėl automobilio sugadinimo patirta žala bent iš dalies kilo ir dėl vairuotojos kaltės.

Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti, iš esmės palaikė savo ieškinyje nurodytus argumentus. Paaiškino, kad PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta detalė yra priekinis stiklas. Važiavo nuo prekybos centro „Lidl“, esančio (duomenys neskelbtini), iki prekybos centro (duomenys neskelbtini). Kelio darbai nebuvo pažymėti, asfaltas nuskustas. Iš po nenustatyto automobilio ratų atskriejo akmuo, kuris išilginiu įdūžiu paveikė priekinį stiklą. Važiavo leistinu greičiu, 50-60 km/h, atsižvelgė į kelio dangą, akmenis pamatė staiga, judėjo su srautu. Policijos pareigūnai į įvykį atsisakė vykti, nurodė, kad tokiu atveju tik fiksuojamas įvykis raštu. Automobiliai judėjo visose juostose, ieškovė važiavo pirmąja juosta. Akmuo pataikė į keleivio pusę.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai..

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovės teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė, vairuodama automobilį C. C., valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kelio atkarpoje link prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), įvažiavo į remontuojamą kelio atkarpą, kuri nebuvo paženklinta įspėjamuoju kelio ženklu Nr. 121 Žvyras (Patobulintos dangos kelio ruožas, kuriame iš po ratų gali būti išsviesta žvyro, skaldos ir panašiai), ir apgadino vairuojamos transporto priemonės priekinį stiklą. Šias aplinkybes patvirtina ieškovės į bylą pateikti įrodymai – automobilio ir įvykio vietos nuotraukos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus raštas „Dėl informacijos pateikimo ROIK 0124000253714“, taip pat atsakovės pateikta (duomenys neskelbtini) ilgalaikė eismo organizavimo schema.

Byloje pateikti įrodymai dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos 580 Eur sumai: (duomenys neskelbtini) UAB „Egintra“ išrašyta PVM sąskaita faktūra už priekinio stiklo keitimą su detale, kurios suma – 580 Eur, ir tos pačios dienos kvitas, patvirtinantis, kad už paslaugas buvo apmokėta.

Nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama atlyginti žalą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Infrastuktūros grupė raštu „Dėl prašymo atlyginti žalą“ informavo ieškovę, kad nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, teismas nėra įvertinęs patirtų nuostolių pagrįstumo, todėl Vilniaus miesto savivaldybė neturi teisinio pagrindo šiuos nuostolius padengti. Ieškovei išaiškinta teisė dėl patirtos žalos kreiptis į teismą bendrąja ieškinio teisenos tvarka.

Dėl (ne)tinkamos atsakovės

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šiuo atveju įvykis įvyko vietinės reikšmės (duomenys neskelbtini) kelyje, o vietinės reikšmės keliai ir gatvės, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), kuriai nustatyta pareiga vietinės reikšmės kelius ir gatves prižiūrėti bei remontuoti, kad jie atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas (VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 32 punktas). To paties įstatymo 3 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad savivaldybė – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso nustatyta tvarka išrinktus savivaldybės tarybą ir savivaldybės merą. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. VSĮ 33 straipsnis reglamentuoja savivaldybės administracijos statusą – tai savivaldybės įstaiga, kuri, be kita ko, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; taip pat įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų, išlaidų ir kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą. Tai savivaldybė įgyvendina per savo vykdomąją instituciją – savivaldybės administracijos direktorių. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad tinkamas atsakovas yra savivaldybės administracija, veikianti Vilniaus miesto savivaldybės vardu, nes savivaldybės vardu veikia savivaldybės institucijos pagal Vietos savivaldos ir kituose įstatymuose joms suteiktus įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010). Būtent veikdama pagal savo įgaliojimus, Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė Darbų (rangos) pirkimo sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „YIT Lietuva“.

Kasacinis teismas, formuodamas CK 6.266 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, nes tokiu atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-105/687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Taigi, tuo atveju, kai viešame registre nurodytas statinio savininkas (valdytojas) siekia paneigti statinio valdymo prezumpciją ir taip ginčija savo atsakomybę už statinio defektais padarytą žalą, būtina nustatyti, ar konkrečia sutartimi daikto valdymas CK 6.266 straipsnio prasme buvo perleistas kitam asmeniui.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija (užsakovas) ir trečiasis asmuo UAB „YIT Lietuva“ (rangovas) (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Darbų (Rangos) pirkimo sutarties specialiųjų sąlygų 1.1, 1.2 punktus Vilniaus miesto savivaldybės administracija (užsakovas) ir UAB ,,YIT Lietuva“ (rangovas) sudarė pirkimo sutartį, pagal kurią rangovas įsipareigojo atlikti Vakarinės (duomenys neskelbtini) dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o užsakovas įsipareigojo priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 8.1. punktą, užsakovas sumoka rangovui už faktiškai atliktus darbus, jei darbai atlikti tinkamai, kokybiškai ir laiku pagal darbų priėmimo-pardavimo aktą, darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras arba lygiaverčius dokumentus. Rangovas įsipareigoja ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo pateikti ir su užsakovu suderinti darbų atlikimo grafiką arba vykdyti darbus pagal atskirus užsakovo užsakymus (kaip nustatyta techninėje specifikacijoje) (Sutarties bendrųjų sąlygų 5.1.5. punktas). Sutarties techninės specifikacijos 7.1.9 papunktyje įtvirtinta, kad tiekėjas privalo nuolat vykdyti jam perduotų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. Kai duobės gylis daugiau kaip 5 cm šalina defektus ir be atskiro pavedimo. Defektus, kurie kelia grėsmę visų eismo saugumui, tiekėjas privalo nedelsdamas pažymėti gairėmis, aptverti ir šalinti (taisyti) ir apie šią aplinkybę informuoti perkančiąją organizaciją. Tiekėjas nuo sutarties įsigaliojimo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos atitinkamos Vilniaus miesto dalies valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės (Techninės specifikacijos 7.1.10. p.).

Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo, kad kelio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, kurią atstovauja atsakovė. Taigi atsakovės, kaip viešojo subjekto, nuosavybės teisės įgyvendinimas visų pirma reglamentuojamas imperatyviųjų viešosios teisės normų.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja: 1) savivaldybių tarybos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise; 3) kiti juridiniai asmenys – VSTVNDJĮ 12 straipsnyje nustatytais atvejais pagal turto patikėjimo sutartį (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas). VSTVNDJĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir turto patikėjimo sutartis VSTVNDJĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. Pagal VSTVNDJĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis, be kita ko, viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, o savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta ir VSĮ 48 straipsnio 2 dalyje.

Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu. Į bylą nėra pateiktų duomenų apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą perduoti (duomenys neskelbtini), valdymą patikėjimo teise kitam subjektui.

Kartu pažymėtina, kad gatvių priežiūra yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kuri pagal savo funkcinį veiklos pobūdį laikytina viešosios paslaugos teikimu. Organizuodama šios viešosios paslaugos (gatvių taisymo bei priežiūros) teikimą savivaldybė turi teisę jos įgyvendinimą pavesti viešųjų paslaugų teikėjams, tačiau viešosios teisės aktai nenumato galimybės viešųjų paslaugų įgyvendinimą organizuoti taip, jog civilinės sutarties pagrindu, nesilaikant specialių procedūrų, numatytų viešosios teisės aktuose, būtų perduota kelių (gatvių) valdymo teisė privačiam juridiniam asmeniui. Taigi, viešosios nuosavybės teisinis reguliavimas nenumato galimybės savivaldybei civilinės sutarties pagrindu perduoti savarankiškų kelio (gatvės) valdymo funkcijų privatiems juridiniams asmenims.

Vertinant Sutarties techninės specifikacijos 7.1.10 papunkčio nuostatą, kurioje įrašyta sąlyga, jog UAB „YIT Lietuva“ yra gatvių valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme, pažymėtina, jog tokia sąlyga savaime neįrodo, kad atsakovė perdavė savarankišką kelio (gatvės) valdymą teisę. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 4.254 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję sandoriai ir sprendimai, kuriais iš esmės keičiamos registruojamo daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Atsakovė teismui nepateikė įrodymų apie tai, kad (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), valdymo perdavimas būtų įregistruotas viešame registre CK 4.254 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat nepateikė dokumentų, kurių pagrindu būtų perduotos kelio (gatvės) valdymo teisės (pvz., priėmimo–perdavimo aktas). Atsakovė 7.1.10 techninės specifikacijos papunktyje nurodė nuorodas ne į bendrąsias valdymo teisės nuostatas, numatytas CK 4 knygoje, o tik į CK 6.266 straipsnį. Jau minėta, kad CK 6.266 straipsnis nereguliuoja valdymo teisės perdavimo klausimų. Sutarties 7.1.10 papunktyje numatyta nuoroda į CK 6.266 straipsnio nuostatą labiau pagrindžia tai, kad šalys susitarė dėl civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.252 straipsnio) tarpusavio teisėms ir pareigoms. Kadangi prievolių teisėje, skirtingai nei daiktinėje teisėje, galioja sutarties uždarumo principas, tai Sutarties 7.1.10 papunkčio nuoroda į valdymo teisės perdavimą CK 6.266 straipsnio kontekste teisiniu požiūriu aktuali tik tarpusavio sutarties šalių teisių ir pareigų žalos atlyginimo prievolėje apimčiai. Aptarta nuostata nepagrindžia aplinkybės, jog atsakovė būtų perdavusi savarankišką valdymo teisę trečiajam asmeniui su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, kurios būtų įgyvendinamos jau valdymo teisės turėtojo nuožiūra. Be to, minėta, Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo, kuriuo būtų perdavusi trečiajam asmeniui patikėjimo teise valdyti (duomenys neskelbtini). Tokios pozicijos laikomasi ir aukštesnės instancijos teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-430/2020; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-633-619/2020; 2020 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020; 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-310-661/2020, 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1598-430/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1682-933/2020, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1327-864/2021, 2022-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-704-560/2022 ir kt.).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovės ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) sutartis vertinama kaip susitarimas dėl kelių techninės priežiūros darbų vykdymo. Dėl to spręstina, kad sutartimi kelių valdymo teisė nebuvo perduota trečiajam asmeniui UAB „YIT Lietuva“ ir kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme yra atsakovė.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl statinio (kelio) trūkumų, atlyginimo. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką taikant minėtą teisės normą, yra nurodęs, kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad minėtai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžia kelio sąvoką: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme. Minėto straipsnio 10 dalyje apibrėžta kelio priežiūros sąvoka: nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio ir jo statinių naudojimo laiką. Kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) važiuojamąją kelio dalį ir kitus kelio įrengimus, kad šie objektai atliktų savo funkcijas, prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai būtų techniškai tvarkingi. Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad kelio darbų atlikimo metu atsiradę akmenys, buvę ginčo kelio važiuojamojoje dalyje, dėl kurios įvyko eismo įvykis, yra kelio konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl netinkamos kelio konstrukcijų priežiūros (CPK 178, 185 straipsniai). Priešingai nei nurodo atsakovės atstovė, nagrinėjamu atveju akmenys kelyje atsirado ne atsitiktinai, iškritus iš važiuojamosios transporto priemonės, o vykdant kelio remonto darbus. Tą patvirtina ir ieškovės foto nuotraukos, kuriose matyti asfalto nelygumai ir akmenys, todėl jie pagrįstai laikomi kelio trūkumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali būti įtraukiami iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-62/2009). Atsižvelgiant į tai, ginčo kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, savininko (valdytojo) atžvilgiu nagrinėjamu atveju taikytina griežtoji atsakomybė CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Nagrinėjamu atveju atsakovė teigė, kad ieškovė neįrodė, jog transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent dėl kelyje esančių akmenų, į įvykio vietą nebuvo atvykę policijos pareigūnai, o nuotraukose užfiksuoti pažeidimai blogai matomi. Teismas nesutinka su tokia atsakovės pozicija, nes kaip minėta, byloje pateikti rašytiniai įrodymai - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas, foto nuotraukos, patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, o žalos dydis įrodytas UAB „Egintra“ (duomenys neskelbtini) išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės nėra nuginčytas.

Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

Byloje ieškovės pateikti įrodymai yra nuoseklūs, vienas kitam neprieštarauja, jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad eismo įvykis įvyko būtent ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, t. y. transporto priemonei įvažiavus į remontuojamą kelio ruožą (duomenys neskelbtini), kuris padengtas skalda ir įvairaus stambumo akmenimis, nepažymėtą įspėjamuoju kelio ženklu Nr. 121 Žvyras (Patobulintos dangos kelio ruožas, kuriame iš po ratų gali būti išsviesta žvyro, skaldos ir panašiai), dėl to buvo patirti automobilio apgadinimai. Atsakovės argumentai, kad eismo įvykio aplinkybės ir patirtos žalos dydis bei priežastinis ryšys yra neįrodyti, per se, t. y. nepateikus priešingų įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti ieškovės į bylą pateiktais įrodymais apie patirtos žalos dydį bei priežastinio ryšio egzistavimą tarp automobilio apgadinimų ir eismo įvykio.

Išanalizavus ir įvertinus byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad jie patvirtina transporto priemonės apgadinimus ir jų priežastinį ryšį su transporto priemonės įvažiavimu į remontuojamą kelio ruožą padengtą akmenimis, teismas taip pat nemato pagrindo nesivadovauti ieškovės pateiktais duomenimis apie transporto priemonei padarytos žalos dydį. Atsakovei nenuginčijus fakto, kad prašoma priteisti žala yra realiai patirta ir susijusi su įvykiu (CPK 178 straipsnis), taip pat nepaneigus žalos dydžio pagrįstumo, vadovaujantis pirmiau nurodytomis atsakomybę be kaltės reglamentuojančiomis teisės normomis, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 580 Eur žalos atlyginimą yra pagrįstas ir įrodytas.

Dėl vairuotojo kaltės

CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, apie kurią buvo įspėtas ar neabejotinai žinojo (turėjo žinoti) ją esant.

Civilinių bylų procese taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įpareigojanti šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti ieškovės automobilį vairavusios V. S. didelį neatsargumą ar kito vairuotojo kaltę. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė būtų elgusis nerūpestingai, kad žalą sukėlė trečiojo asmens neteisėti veiksmai, o samprotavimai apie galimai pažeistas kelių eismo taisykles paremti tik prielaidomis. Atsakovė neįrodinėjo, kad ant kelio esantis akmuo buvo pakeltas dėl kito vairuotojo neteisėtų veiksmų, jam viršijus greitį. Pažymėtina, kad remontuojamoje kelio atkarpoje nebuvo įspėjamojo ženklo Nr. 121 Žvyras (Patobulintos dangos kelio ruožas, kuriame iš po ratų gali būti išsviesta žvyro, skaldos ir panašiai) (DOK – 37141, Priedas), atkarpoje eismas yra ypatingai intensyvus. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė važiavusi pirmąja eismo juosta, kur eismas yra lėčiausias, judėjusi kartu su srautu. Nors atsakovė nurodo, kad neįtikėtina, kad akmuo galėjo būti pakeltas į tokį aukštį, tačiau iš ieškovės nuotraukų matyti, kad atkarpoje buvo leidžiamas ir sunkiasvorių transporto priemonių eismas, kurių ratai yra pakankamai dideliame aukštyje. Akmenys yra išsidėstę visame važiuojamajame kelio plote, per tris juostas, kas tik patvirtina ieškovės argumentus, kad akmenukas atlėkė iš nežinia kur. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad akmens pakėlimui nuo ratų užtenka staigesnio ratų prasisukimo, neviršijant leistino greičio. Tokiu būdu atsakovė neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo ar kitas vairuotojas būtų elgęsis nerūpestingai ar neatidžiai, važiavęs itin dideliu greičiu arba pavojingai manevruodamas, būtų pažeidęs kelių eismo taisykles, kad jis turėjo ir galėjo matyti arba žinoti apie kelio trūkumą bei jo išvengti, tačiau to nepadaręs prisidėjo prie kilusios žalos (CPK 178 straipsnis). Atsakovės argumentai dėl galimos vairuotojo ar trečiojo asmens vairavusio transporto priemonę kaltės yra hipotetinio pobūdžio, nepagrįsti įrodymais ir vertintini kaip siekis išvengti civilinės atsakomybės.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (580 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269–270, 279, 307 straipsniais,

nutaria:

Ieškovės V. S. ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710061, 580 Eur (penkių šimtų aštuoniasdešimties eurų) žalos atlyginimą, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 580 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusius Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.