Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų sprendimas

išvadą byloje duodančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Loretai Milkevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. M. patikslintą ieškinį atsakovui R. M. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos pakeitimo, tikslinės išmokos priteisimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų R. M., J. M., išvadą byloje duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio reikalavimai ir argumentai

II. Atsikirtimai į ieškinį

III. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, pozicija ir išvadą byloje duodančios institucijos išvada

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Faktinės bylos aplinkybės

Dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo

10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustatyta ir tarptautinėje teisėje – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu.

11. Tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, jie gyvena kartu ar atskirai. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų. Išlaikymo dydžio keitimas reglamentuotas CK 3.201 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, o 2 dalyje numatyta, kad priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžio pakeitimo sąlyga – iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba (ir) vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).

12. Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintą ieškinį dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo grindžia iš esmės pasikeitusiais (padidėjusiais) šalių nepilnamečių dukterų poreikiais. Teismas, įvertinęs tai, kad šalių nepilnametėms dukroms J. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir A. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), materialinis išlaikymas buvo priteistas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu, t. y. beveik prieš 4 metus, kad tuo metu šalių nepilnametėms dukroms – J. M. buvo 10 metų, o šiuo metu J. yra 14 metų amžiaus, A. M. buvo 4 metai, o šiuo metu A. yra 8 metų amžiaus, kad mergaitės yra mokyklinio amžiaus, nuolat augančios, toliau besivystančios, esant visuotinai pripažinta, jog augant nepilnamečių vaikų poreikiai didėja, kad per nurodytą laikotarpį šalies ekonominė situacija keitėsi ir visų produktų bei paslaugų kainos kilo, sprendžia, jog yra akivaizdu, kad nuo išlaikymo priteisimo praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, šalių nepilnametėms dukroms natūraliai nuolat augant ir vystantis, padidėjo ir joms išlaikyti skirtinų lėšų suma, reikalinga jų būtinų poreikių tenkinimui bei papildomam ugdymui ir vystymuisi.

13. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Minėtas proporcingumo principas įtvirtintas ir CK 3.192 straipsnio 2 dalyje. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. CK 3.201 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 3.3 straipsnis, 1.5 straipsnis).

14. Konstatavus, jog egzistuoja pagrindas pakeisti pirmiau paminėtu teismo sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams – J. M. ir A. M. dydį, būtina nustatyti jų poreikius bei išlaidas jiems tenkinti, o kartu įvertinti ir jų tėvų turtinę padėtį, t. y. nustatyti kriterijus, remiantis kuriais nustatomas nepilnamečiams vaikams teiktino materialinio išlaikymo dydis.

Dėl nepilnamečių vaikų poreikių ir išlaidų jiems tenkinti

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių dukrų J. M. ir A. M. poreikių bei išlaidų jiems tenkinti, taip pat dėl atsakovo galimybių teikti šalių dukroms ieškovės prašomo dydžio išlaikymą proporcingai jo turtinei padėčiai. Atsakovo teigimu, ieškovės nurodoma išlaidų šalių nepilnametėms dukroms poreikiams tenkinti suma yra pernelyg didelė ir neatitinkanti tėvų turtinės padėties, todėl turi būti mažinama. Teismas su šiais atsakovo argumentais iš dalies sutinka.

16. Teismas pažymi, jog būtent vaiko poreikiai yra pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą, o kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vaikams augant jų poreikiai didėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikiui, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami jo gabumai. Ieškovės teismui pateiktoje šalių dukrų J. M. ir A. M. poreikių lentelėje nurodyti ne tik būtinieji šalių nepilnamečių dukrų poreikiai ir išlaidos jiems tenkinti, taip pat ir išlaidos lavinimui, laisvalaikiui, bendravimo galimybių užtikrinimui, poilsiui, tačiau ir išlaidos specialiesiems šalių dukrų poreikiams tenkinti.

18. Teismas pažymi, kad įrodinėjant įprastus nepilnamečio vaiko poreikius, tokius kaip maistas, apranga, išlaidos mokyklinėms prekėms ir pan., būtų neracionalu reikalauti iš ieškovės pateikti visas išlaidas pagrindžiančius kvitus (mokėjimų nurodymus ar kt.), kuriuose atsispindėtų konkrečių ir išimtinai vaikui skirtų prekių ar paslaugų kainos. Iš pateiktų mokėjimo dokumentų būtų neįmanoma nustatyti, kokios prekės (pavyzdžiui, maistas) ar paslaugos buvo pirktos išimtinai vaiko poreikių tenkinimui, kokios – kitų asmenų (kartu su vaiku gyvenančių asmenų). Teismas taip pat pažymi, jog šiuo atveju ieškovei nereikia įrodinėti visiems žinomų aplinkybių, kad vaikui reikalingas maistas, drabužiai, avalynė, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, komunalinės paslaugos, ugdymo priemonės, lėšos saviraiškai, ugdymui ir kt. Juo labiau kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina jos turimas išlaidas kai kuriems dukrų poreikiams tenkinti. Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad su ieškove gyvenančios J. M. ir A. M. yra netinkamai prižiūrimos, auginamos ar auklėjamos, todėl aplinkybė, kad prašomas priteisti išlaikymo dydis visa apimtimi yra nepagrįstas rašytiniais ir (ar) kitais įrodymais, nelaikytina sudarančia pagrindą savaime netenkinti ieškovės pareikšto ieškinio. Teismas, išklausęs ieškovės žodinius paaiškinimus apie dukterų poreikius ir turimas išlaidas, ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus dėl šių vaikų poreikių, šiuos duomenis įvertinęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų aspektu, sprendžia, kad iš esmės visi ieškovės nurodyti vaikų poreikiai yra protingi ir adekvatūs, o šiems poreikiams tenkinti skirtinos lėšos – tik iš dalies. Atsižvelgiant į tai, iš dalies pagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad ieškovės nurodytos išlaidos vaikų būtiniesiems poreikiams tenkinti yra pernelyg didelės.

19. Pasisakydamas dėl ieškovės sudarytoje poreikių lentelėje nurodytų dukrų poreikių ir išlaidų jiems tenkinti, teismas, kaip jau ir buvo minėjęs, pažymi, kad poreikis maistui nekvestionuojamas. Ieškovė nurodė, kad bendrai maistui namuose išleidžia apie 400,00 Eur per mėnesį, todėl šalių dukroms maistui per mėnesį tenkanti dalis, dalijant nurodytą sumą į lygias dalis, sudarytų apie 133,00 Eur kiekvienai dukrai. Poreikių lentelėje nurodyta, kad maistui dukroms ieškovė per mėnesį išleidžia 120,00 Eur. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalių dukros sparčiai auga, todėl joms yra būtinas maistas, užtikrinantis organizmo poreikius pagal fiziologines normas ir savybes, kad būtinas maitinimasis kiekvieną dieną, spręstina, kad ieškovės nurodyta išlaidų suma maistui per mėnesį – 120,00 Eur kiekvienai iš dukrų, yra objektyviai būtina ir pagrįsta, ir nėra laikytina pernelyg didele norint užtikrinti sveiką ir visavertį vaiko maitinimąsi. Teismas pagrįstomis laiko ir ieškovės nurodytas išlaidas dienpinigiams, – 40,00 Eur per mėnesį kiekvienai dukrai, kurie yra skirti pietums mokykloje. Įvertinus tai, kad vidutiniškai per mėnesį darbo dienų yra apie 20, kiekvienai dienai pietums skiriama suma yra apie 2,00 Eur. Nurodyta išlaidų suma, teismo vertinimu, yra objektyvi, pagrįsta, nėra pernelyg didelė. Kita vertus, atsižvelgtina ir į tai, kad atostogų metu šalių dukros mokyklos nelanko ir papildomai joms pietūs nereikalingi, todėl tokios išlaidos maistui nėra būtinos ištisus metus. Tačiau, teismo manymu, skiriamus dienpinigius šalių dukros gali panaudoti kitiems savo poreikiams tenkinti savo nuožiūra.

20. Kitas būtiniausias vaiko poreikis yra turėti tinkamas gyvenimo sąlygas nagrinėjamu atveju taip pat yra užtikrintas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalių dukros gyvena kartu su ieškove jai priklausančiame trijų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad išlaidas būstui išlaikyti sumoka ji pati. Ieškovės teigimu, dukroms tenkančios būsto išlaikymo išlaidos yra kiekvienai po 45,00 Eur per mėnesį. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius išlaidas būstui išlaikyti, remiantis kuriais nustatyta, kad ieškovė moka mokesčius už elektrą, dujas, vandenį, televiziją, internetą, šildymą bei kitas komunalines paslaugas (1 t., e. b. l. 38–44, 60–62, 63–65; 2 t., e. b. l. 11–13). Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad dukroms per mėnesį tenkanti mokesčių dalis yra 15,00–40,00 Eur per mėnesį kiekvienai dukrai, t. y. mažesnė nei kad nurodyta ieškinyje pateiktoje poreikių lentelėje, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos būstui išlaikyti skiriasi priklausomai nuo metų laiko, sezoniškumo, sprendžia, kad reali ir objektyviai pagrįsta išlaidų būstui išlaikyti dalis, tenkanti šalių dukroms kas mėnesį, yra kiekvienai po 35,00 Eur.

21. Neginčytina, kad vaikų kasdienei ir mokyklinei bei užklasinei veiklai yra būtina tinkama (kasdieninė, šventinė, laisvalaikio ir pan.) apranga ir avalynė, papildomai atsižvelgiant į metų sezonus. Nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu ginčijo šias išlaidas, nurodydamas, kad šių išlaidų suma gali sudaryti tik 1/3 dalį per metus, kadangi kiekvieną mėnesį nėra perkami rūbai, avalynė, tačiau teismas nori atkreipti dėmesį, kad, atsižvelgiant į vaikų amžių, vystymąsi, ieškovė, gyvendama kartu su nepilnamečiais vaikais, neabejotinai rūpinasi dukterų apranga ir dėl to patiria tam tikras išlaidas. Vien tai, kad galbūt tokių išlaidų nebūna kiekvieną mėnesį, nesudaro pagrindo šių išlaidų laikyti nepagrįstomis. Pažymėtina, kad šioms išlaidoms tenkanti suma gali būti padalinta skaičiuojant visiems mėnesiams lygiomis dalimis. Todėl teismas sprendžia, kad atsakovo atstovo argumentas, jog drabužiams ir avalynei reikalinga išlaidų suma, nurodyta poreikių lentelėje, turėtų sudaryti 1/3 dalį per metus, yra nepagrįsta. Juo labiau kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos išlaidas dukrų aprangai ir avalynei. Poreikių lentelėje ieškovė nurodė, kad dukrų rūbams per mėnesį skiria kiekvienai po 40,00 Eur, o avalynei – 35,00 Eur, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad dukrų rūbams ir avalynei vidutiniškai per mėnesį skiria drabužiams apie 80,00 Eur kiekvienai, o avalynei – papildomai po 40,00 Eur. Taigi teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad dukrų rūbams ir avalynei jos kas mėnesį skiriama suma yra 120,00 Eur kiekvienai dukrai. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad išlaidos šiems poreikiams tenkinti yra kintančios, kadangi priklauso nuo dukrų pageidaujamų įsigyti darbužių ir avalynės, kuriuos renkasi pačios dukros, bei sezoniškumo. Teismas, įvertinęs ieškovės teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes dėl dukrų poreikių aprangai ir avalynei, išlaidas šiems poreikiams tenkinti, byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad šiems poreikiams kas mėnesį patenkinti pakankama ir objektyviai būtina suma yra 75,00 Eur kiekvienai dukrai.

22. Ieškovė poreikių bei išlaidų lentelėje nurodo, kad patalynei ir rankšluosčiams skiria po 3,00 Eur per mėnesį, kirpyklai – 8,00 Eur (2 t., e. b. l. 18), higienos priemonėms (J. – 25,00 Eur, A. –15,00 Eur), skalbimo priemonėms po 3,00 Eur kiekvienai dukrai. Atsakovo atstovas šias išlaidas ginčijo teigdamas, kad kiekvieną mėnesį nereikia naudotis kirpimo paslaugomis, taip pat nėra išlaidų skalbimo priemonėms, patalynei ir rankšluosčiams. Teismas sutinka su atsakovo atstovo argumentu, kad šios išlaidos nėra būtinos kiekvieną mėnesį, ypač kirpimo paslaugos, tačiau vien tai nesudaro pagrindo šias išlaidas laikyti nepagrįstomis, jų sumą galint padalinti lygiomis dalimis kiekvienam mėnesiui. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į ieškovės teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad higienos priemonėms, priešingai nei nurodyta išlaidų lentelėje, kas mėnesį išleidžiama iki 10,00 Eur kiekvienai dukrai, tačiau tuo pačiu atsižvelgdamas į tai, kad šalys turi dukras, kad jos auga ir bręsta ir jų higienos poreikiams tenkinti reikia vis didesnės pinigų sumos, sprendžia, kad poreikių lentelėje nurodytų išlaidų dydis vis tik turėtų būti koreguojamas. Teismo vertinimu, nurodytoms išlaidoms kas mėnesį būtina ir šalių dukrų poreikius užtikrinanti suma yra 20,00 Eur per mėnesį kiekvienai dukrai.

23. Šalių dukroms esant moksleivėms, neabejotinai turima išlaidų ir jų lavinimui bei ugdymui. Ieškovė poreikių lentelėje nurodo, kad lavinimui (kanceliarinės priemonės, knygos ir kita) skiria dukroms po 20,00 Eur, rinkliavoms mokykloje, neplanuotoms išlaidoms – 10,00 Eur, tačiau ieškovė posėdžio metu nurodė, kad šioms išlaidoms skiria apie 10,00 Eur per mėnesį kiekvienai dukrai (didžiąją išlaidų dalį sudaro apsipirkimas prieš rugsėjo 1-ąją), o rinkliavoms mokykloje – 3,00–4,00 Eur. Kaip paaiškino ieškovė teismo posėdžio metu, dukroms yra perkamos kanceliarinės prekės, pratybos, knygos, todėl teismas, įvertinęs nepilnamečių vaikų teisę į lavinimą ir ugdymą, šias ieškovės išlaidas laiko būtinomis ir pagrįstomis, tačiau, įvertinęs ieškovės posėdžio metu nurodytus duomenis apie išlaidas šiems poreikiams tenkinti, sprendžia, jog pakankama ir objektyvi suma yra 15,00 Eur kiekvienai dukrai per mėnesį. Teismas pagrįstomis laiko ir poreikių lentelėje nurodytas išlaidas rinkliavoms mokykloje bei neplanuotoms išlaidoms, kadangi tikėtina ieškovės nurodytomis aplinkybėmis dėl klasėje organizuojamos rinkliavos bei kitų neplanuotų išlaidų, turimų mokykloje. Taip pat pagrįstomis ir būtinomis šalių dukrų visapusiškam ugdymui ir lavinimui laikytinos išlaidos būreliams ir priemonėms juose. Nors ieškovė poreikių lentelėje yra nurodžiusi, kad šios išlaidos atitinkamai J. yra 19,00 Eur per mėnesį, o A. – 10,00 Eur per mėnesį, tačiau įvertinus ieškovės teisme duotus paaiškinimus apie tai, kad poreikių lentelėje yra nurodyti tik mokami mėnesiniai mokesčiai už užsiėmimus, o papildomai šiems užsiėmimams reikalinga ir apranga, speciali avalynė, sprendžia, kad šioms išlaidoms kas mėnesį skirtina ir reikalinga 20,00 Eur suma. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad už (duomenys neskelbtini) lankomą J. būrelį mokamas 19,42 Eur dydžio mėnesinis mokestis, kuris šalių santuokos nutraukimo metu, kaip kad nurodė ieškovė, buvo 14,00 Eur (1 t., e. b. l. 55–59). Byloje esantys duomenys patirtina ir ieškovės išlaidas A. lankomam karatė būreliui (2 t., e. b. l. 172–173).

24. Pasisakydamas dėl šalių dukrų poreikių laisvalaikiui, laisvalaikio priemonėms, atostogoms, kompiuteriui, telefono aparatui, mp3 grotuvui, ausinėms, kolonėlei ir kt. išlaidoms, kuriems ieškovės teigimu iš viso yra skiriama 150,00 Eur (poreikių lentelėje nurodytos išlaidos), teismas sprendžia, jog nurodyti poreikiai yra būtini šalių dukroms norint užtikrinti jų kaip visapusiškų asmenybių formavimąsi, sudaryti galimybę šalių dukroms ilsėtis, atostogauti, turėti turiningą laisvalaikį ir socialinį bendravimą. Teismo vertinimu, siekiant sudaryti galimybę šalių dukroms užtikrinti jų socialinius poreikius, būtinybę pailsėti ir turėti laisvalaikį, atitinkantį jų amžių ir poreikius, plėsti savo akiratį, saviraišką, bendravimą, šie poreikiai, o kartu ir išlaidos jiems tenkinti, yra būtini. Tačiau tuo pačiu teismas pažymi, jog poreikių lentelėje nurodytos išlaidų sumos šiems poreikiams tenkinti tik iš dalies laikytinomis objektyviai pagrįstomis. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad kas mėnesį laisvalaikiui (kinui, teatrui, gimtadieniams ir kt.) kiekvienai iš dukrų yra skiriama apie 10,00 Eur, laisvalaikio priemonėms apie 10,00–20,00 Eur, kad per atostogas yra atostogaujama tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat paaiškėjusias aplinkybes, kad dukroms nebuvo pirkti poreikių lentelėje nurodyti: kompiuteris, mp3, ausinės, usb kolonėlė, sprendžia, kad ieškovės nurodyta išlaidų suma šiems poreikiams tenkinti yra objektyviai nepagrįsta. Teismo vertinimu, išlaidos kiekvienai dukrai nurodytiems poreikiams per mėnesį tenkinti, kurios laikytinos atitinkančiomis protingumo kriterijus, yra 50,00 Eur kiekvienai.

25. Teismas pagrįstomis laiko ir išlaidas telefonui – J. ir A. po 10,00 Eur, kadangi šalių nepilnametės dukros yra tokio amžiaus, kai joms yra būtinas tiek internetas, tiek ir komunikavimo (bendravimo) priemonė, o be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tokių išlaidų faktą (1 t., e. b. l. 44–54; 2 t., e. b. l. 14–16).

26. Sprendžiant dėl ieškovės nurodytų išlaidų vaistams, vitaminams, specialiesiems poreikiams tenkinti, pažymėtina, kad šias išlaidas ieškovė taip pat turi, tačiau teismas, įvertinęs šalių dukrų amžių (J. yra 14 metų, o A. – 8 metai), ieškovės nurodytus dukrų turimus specialiuosius poreikius – J. turi regos sutrikimą, sąkandžio problemų (dėl išlaidų ortodonto paslaugoms atlyginimo pareikštas savarankiškas reikalavimas), o A. diagnozuota bronchinė astma, buvo atlikta ausų operacija (išlaidos, susijusios su tuo nėra nuolat būtinos), būtinybę dukras vežti į konsultacijas pas specialistus, sprendžia, kad ieškovės nurodytos sumos vaistams ir vitaminams – po 20,00 Eur kiekvienai dukrai, taip pat specialiųjų poreikių išlaidos – J. 25,00 Eur, o A. – 15,00 Eur, nėra objektyviai pagrįstos. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos išlaidų šiems poreikiams tenkinti sumos yra neadekvačios, pernelyg didelės, jos nėra nuolat patiriamos, todėl jos mažintinos iki 25,00 Eur per mėnesį kiekvienai dukrai. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad šalių nepilnametės dukros turi tokių sveikatos sutrikimų, kuriems gydyti yra reikalingi nuolatiniai medikamentai (Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1457-324/2017).

27. Pasisakant dėl kitų ieškovės nurodytų išlaidų, pažymėtina, kad išlaidų lentelėje ieškovė yra nurodžiusi, kad kas mėnesį dukrų draudimui skiriama po 3,00 Eur, tačiau byloje pateiktas draudimo nuo nelaimingų atsitikimų liudijimas (polisas) (1 t., e. b. l. 26) leidžia daryti išvadą, jog už abiejų dukrų draudimą nuo nelaimingų atsitikimų (metams), ieškovė sumokėjo 33,18 Eur dydžio draudimo įmoką, kas, įvertinus tai, kad įmoka sumokėta už abi dukras, leidžia daryti išvadą, kad per mėnesį draudimui dukroms skiriama suma yra apie 1,38 Eur. 2019 m liepos 17 d.

ieškovė už dukrų draudimą nuo nelaimingų atsitikimų sumokėjo 46,98 Eur įmoką, todėl vienai dukrai kas mėnesį tenkanti įmokų suma yra 1,96 Eur (2 t., e. b. l. 57). Atsižvelgiant į tai, poreikių lentelėje nurodyta išlaidų suma neatitinka faktiškai ieškovės turėtų išlaidų, tačiau vertinant, kad ieškovės mokamos draudimo įmokos nuolat didėja, darytina išvada, kad ieškovės nurodyta 3,00 Eur suma yra iš esmės pagrįsta.

28. Pasisakant dėl kitų ieškovės pateiktoje šalių dukrų poreikių lentelėje nurodytų išlaidų – išlaidų kurui bei baldams, priemonių atnaujinimui, remontui, spręstina, kad ieškovė turi išlaidų kurui veždama dukras iš jų gyvenamosios vietos Žiežmariuose į Kaišiadoris apsipirkti, pas gydytojus, tačiau, teismo vertinimu, ieškovės nurodyta išlaidų kurui suma yra neadekvati ir pernelyg didelė. Juo labiau kad atstumas nuo Žiežmarių iki Kaišiadorių yra nedidelis, o kelionės į kitus miestus nėra itin dažnos. Teismo vertinimu, pakankama tokioms išlaidoms suma per mėnesį kiekvienai dukrai yra 10,00 Eur. Tokią išlaidų sumą ieškovė iš esmės nurodė ir teismo posėdžio metu. Vertinant ieškovės nurodytas išlaidas baldams, remontui, priemonių atnaujinimui, ieškovė jokių kitų išlaidų kaip tik išlaidas roletams teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis apie ieškovės išlaidas tam tikriems su namų apstatymu ir įrengimu susijusiems daiktams įsigyti (1 t., e. b. l. 66–75), sprendžia, jog ieškovė, įsigijusi naują gyvenamąjį būstą, tokias išlaidas galėjo turėti, taip pat ir įrengdama dukroms skirtą kambarį, įsigydama naujus baldus, buitinę techniką. Tačiau teismas, vertindamas tokių daiktų nusidėvėjimą, kad jie yra ilgalaikio naudojimo, o būsto remontas daromas ne kasmet, sprendžia, kad ieškovės nurodyta išlaidų šiems poreikiams tenkinti suma yra pernelyg didelė ir neadekvati. Teismas sprendžia, kad pakankama šioms išlaidoms suma per mėnesį yra 10,00 Eur kiekvienai dukrai.

29. Taigi, byloje nustatyta, kad šalių dukrų poreikiams kas mėnesį patenkinti reikalinga suma yra apie 440,00 Eur kiekvienai dukrai. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra objektyviai būtina, pagrįsta, atitinkanti šalių dukrų amžių ir jų būtinus poreikius. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad dukroms gali būti skiriama ir 500,00 Eur suma, tačiau, kita vertus, atsakovo atstovas ginčijo ieškovės nurodytas išlaidas šalių dukrų poreikiams, teigdamas, kad jos yra objektyviai nepagrįstos ir ieškovė tokio dydžio išlaikymo dukroms negali skirti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas neginčijamai sutiko su šalių dukrų poreikiams tenkinti reikalinga suma – 500,00 Eur. Todėl teismas, išsamiai įvertinęs bylos duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl šalių dukroms teiktino išlaikymo, bus vadovaujamasi teismo nustatyta išlaikymui reikalinga pinigų suma kiekvienai dukrai. Juo labiau kad įvertinus šalių santuokos nutraukimo metu sutuoktinių tarpusavio susitarimu nustatyto dukroms teiktino išlaikymo dydį – 320,00 Eur, darytina išvada, kad teismo nustatytas poreikių pokytis yra objektyviai pagrįstas ir proporcingas pasikeitusiems dukrų poreikiams bei išlaidoms jiems tenkinti (160,00 Eur x 2 = 320,00 Eur). Taigi, teismui nustačius, kad šiuo metu kiekvienai iš šalių dukrų reikalingas išlaikymas yra 440,00 Eur kiekvienai, o atsakovo teikiamo išlaikymo dalis yra tik 160,00 Eur, spręstina, jog egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas pakeisti šalių susitarimu nustatyto dukroms teikiamo išlaikymo dydį.

Dėl tėvų turtinės padėties ir galimybės teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui

30. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi kitų išlaikomų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011). Įstatymai neapibrėžia, kaip ir kokie vaiko poreikiai turi būti tenkinami, kiekvienu atveju tai turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant ir į tėvų turtinę padėtį, t. y. teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010). Siekiant nustatyti, kokiomis dalimis vaiko tėvai gali prisidėti prie išlaikymo, būtina įvertinti abiejų tėvų turtinę padėtį ir galimybes prisidėti prie vaiko išlaikymo.

31. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-294/2010), tačiau tėvų gaunamos minimalios pajamos ar turtiniai įsipareigojimai kitiems asmenims negali būti priežastimi priteisti mažesnį nei reikalinga išlaikymą.

33. Sprendžiant dėl atsakovo R. M. turtinės padėties, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas gyvena Norvegijoje kartu su sutuoktine R. M. bei dviem nepilnamečiais vaikais: G. M., gimusia (duomenys neskelbtini), ir T. R., gimusiu (duomenys neskelbtini). Atsakovo sutuoktinė susilaukė šio vaiko iš ankstesnės santuokos (1 t., e. b. l. 128, 187, 151–152). Atsakovas R. M. dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, jo 2019 m. gegužės–liepos mėnesiais gautas vidutinis darbo užmokestis buvo 36 117,94 NOK (3 633,46 Eur) (Lietuvos banko oficialioje svetainėje 2020 m. sausio 24 d. skelbtas Euro ir Norvegijos kronos santykis 1,00 Eur : 9,93750 NOK; https://www.lb.lt/) (1 t., e. b. l. 166–171). Atsakovas Lietuvos Respublikoje registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonės neturi (1 t., e. b. l. 140, 2 t., e. b. l. 86 ), atsakovo sutuoktinė taip pat neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių Lietuvoje (2 t., e. b. l. 132–133). Atsakovo šeima Norvegijoje nuomojasi būstą, už kurį per mėnesį mokėtina nuomos mokesčio suma 12 500,00 NOK (1 257,50 Eur) (2 t., e. b. l. 71). Atsakovas Norvegijoje turi dvi transporto priemones, kurios yra įkeistos (2 t., e. b. l. 150–151), o atsakovo sutuoktinė – vieną transporto priemonę (2 t., e. b. l. 154–155). Atsakovas turi dar vieną nepilnametį išlaikymo reikalaujantį vaiką, t. y. G. M. ir padeda išlaikyti sutuoktinės R. M. kartu gyvenantį nepilnametį sūnų T. R. iš jos ankstesnės santuokos. Atsakovas taip pat turi dar vieną vaiką – sūnų A. M., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris yra pilnametis, ir, kaip paaiškino atsakovo atstovas teisme, jis nėra atsakovo išlaikomas (2 t., e b. l. 85). Atsakovo sutuoktinės R. M. vidutinės iš darbo teisinių santykių gaunamos pajamos 2019 metų gegužę–liepą yra apie 12 413,58 NOK (1 248,81 Eur) (1 t., e. b. l. 160–165). Atsakovo pateiktu paskaičiavimu, jų šeimos vidutinės pajamos per mėnesį yra 48 531,00 NOK (4 882,22 Eur), o išlaidos – 48 311,00 NOK (4 860,09 Eur) (1 t., e. b. l. 142–143).

34. Įvertinus pirmiau nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad kurio nors iš tėvų turtinė padėtis nagrinėjamu momentu yra daug geresnė, nei kad kito iš tėvų. Sutiktina, kad atsakovo, dirbančio Norvegijoje, gaunamos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos yra didesnės nei kad ieškovės gaunamas darbo užmokestis, tačiau būtina atsižvelgti ir į byloje esančius duomenis apie atsakovo išlaidas jo šeimos poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad vien tik išlaidų būsto nuomai suma sudaro trečdalį atsakovo gaunamo darbo užmokesčio sumos, todėl konstatuoti daug geresnę atsakovo turtinę padėtį ir nukrypti nuo lygių dalių principo išlaikant vaikus, teismo vertinimu, nėra objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad atsakovas turi daugiau išlaikytinių, prisideda prie savo sutuoktinės sūnaus, gyvenančio kartu su jais, išlaikymo, neturi nekilnojamojo turto, šeimoje turi tris transporto priemones, kai tuo tarpu ieškovė turi įsigijusi savo būstą, turi vieną transporto priemonę ir vieną kreditorinį įsipareigojimą – būsto paskolą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, kad abiejų tėvų teikiamo išlaikymo dukroms dydis turėtų būti toks pats – po 220,00 Eur kiekvienai dukrai. Teismo vertinimu, nurodyta tėvų teikiamo išlaikymo suma atitinka jų turtinę padėtį ir vaikų būtiniausius poreikius, o nustatytas išlaikymo dydis nepažeis atsakovo turimos kitos dukters poreikių gauti tinkamą išlaikymą.

35. Teismas, spręsdamas dėl šalių nepilnametėms dukroms teikiamo išlaikymo, atmeta atsakovo ir jo atstovo argumentus, kad ieškovė iš valstybės kiekvieną mėnesį gauna apie 50,00 Eur dydžio išmoką kiekvienai dukrai ir todėl turėtų būti atitinkamai mažinamas išlaikymo dydis. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso nuostatas, tėvų ir vaikų turtas yra atskirtas, todėl atsakovas negali savo prievolės mokėti išlaikymą mažinti paties vaiko piniginėmis lėšomis (CK 3.161 straipsnio 4 dalis).

36. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas dėl priteisto išlaikymo nepilnametėms dukroms J. M. ir A. M. dydžio pakeitimo tenkintinas iš dalies, padidinant atsakovo dukroms teikiamo išlaikymo dydį nuo 160,00 Eur sumos iki 220,00 Eur sumos kiekvienai dukrai.

37. Ieškovė priteistų materialinio išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise buvo paskirta 2015 m. lapkričio 24 d. teismo sprendimu, todėl šioje byloje pakartotinai spręsti šį klausimą nėra pagrindo.

Dėl dalies dukros gydymui turėtų išlaidų priteisimo

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal įstatymą vaiko išlaikymo pareiga apima ne tik tėvų dalijimąsi vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinomis išlaidomis, bet ir vienkartinio, laikino ar nuolatinio pobūdžio papildomomis vaiko priežiūros išlaidomis. Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į tėvų valdžios lygybės principą (CK 3.156 straipsnis, CK 3.161 straipsnio 5, 6 dalys, 3.163 straipsnio 1 dalis) bei vaikui skirtų išlaidų dalijimosi taisyklę (CK 3.192 straipsnio 3 dalis), teisę nuspręsti dėl papildomos vaiko priežiūros poreikio, jo patenkinimo būdo ir priemonių, taip pat dėl tam reikalingų išlaidų pasidalijimo turi abu tėvai. Kai dėl pirmiau nurodytų dalykų nusprendžia vienas iš tėvų, paprastai jis de facto (lot. iš tikrųjų) patiria ir papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo išlaidas. Tokiais atvejais jis įgyja teisę reikalauti, kad antrasis tėvas (motina) proporcingai savo turtinei padėčiai atlygintų jam dalį tokių išlaidų, tačiau tik jeigu papildomos vaiko priežiūros poreikis buvo objektyvus, pasirinktas šio poreikio patenkinimo būdas ir priemonės – būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis – protingas. Jei antrasis iš tėvų proporcingai savo turtinei padėčiai atsisako atlyginti dalį objektyvaus papildomos vaiko priežiūros poreikio nulemtų būtinų protingo dydžio išlaidų, jos gali būti priteisiamos teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-291-969/2016).

40. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei ieškovės ir jos atstovės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, sprendžia, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo ieškovės turėtų išlaidų dukros J. gydymui dalį yra pagrįstas. Atsižvelgtina į tai, kad J. atsiradę specialieji poreikiai, t. y. sąkandžio problemos, dantų ištiesinimas, reikalauja gydymo, kuris yra būtinas. Pažymėtina, kad tėvai privalo suteikti vaikams tokias gyvenimo ir gydymo sąlygas, kurios jų nežalotų nei einamuoju gyvenimo periodu, nei atsirastų pasekmių ateityje. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šalių dukrai tokios paslaugos nebuvo reikalingos ar kad jas buvo galima atlikti pigiau ar nemokamai. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu neginčijo šių išlaidų būtinumo, tačiau neigė savo pareigą mokėti prašomą dalį išlaidų, kadangi jos visos nėra pagrįstos objektyviais įrodymais, juo labiau, atsakovas nurodo savo pareigą įvykdęs.

41. Teismas nesutinka su atsakovo ir jo atstovo prieštaravimu, kad prašoma vienkartinė tikslinė išmoka negali būti priteista, nes atsakovas, kaip teigia atsiliepime, visas išlaidas 2016 metais apmokėjo iš bendrai su ieškove skiriamų lėšų bei mokėdamas priteistą išlaikymą, nes visada pervesdavo didesnę sumą nei teismo sprendime nurodyta priteistina suma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra apmokėjęs J. gydymo išlaidas ar jų dalį, taip pat neįrodė tarp šalių egzistavus kitokį susitarimą dėl šių išlaidų apmokėjimo. Atsakovo pateiktais skaičiavimais, jis nuo 2015 m lapkričio 27 d. iki 2019 m. birželio 26 d. ieškovei yra pervedęs 2 185,00 Eur daugiau dukrų išlaikymui skirtų lėšų, nei kad yra nustatyta teismo sprendimu (1 t., e. b. l. 150). Tačiau teismas, visų pirma, pažymi, kad atsakovo pateikti paskaičiavimai yra padaryti neatsižvelgus į išlaikymo sumos indeksavimą, visų antra, didesnės materialinio išlaikymo sumos nei teismo sprendimu priteistina suma dukroms skyrimas, dėl ko susidarė išmokų permoka, neleidžia daryti išvados, kad ši permoka turi būti įskaitoma į ieškovės turėtas išlaidas dukros ortodontinėms paslaugoms apmokėti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ir ieškovė būtų taręsi, jog atsakovo mokamos didesnės sumos ar jų dalis bus skiriamos apmokėti šalių dukros J. ortodontiniam gydymui. Tokios aplinkybės atsakovas neįrodė, o ieškovė tokio susitarimo egzistavimą neigė, nurodydama, kad atsakovas, žadėjęs prisidėti prie dukros gydymo, savo įsipareigojimo neįvykdė. Pažymėtina, kad tėvui (motinai), iš kurio yra priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, nėra draudžiama savo laisva valia ir nuožiūra teikti didesnį išlaikymą, nei kad yra nustatyta teismo ar, kaip kad šiuo atveju, šalių susitarimu, jei tai leidžia jo turtinė padėtis ir, jei jo manymu, tai yra būtina vaikų ne tik būtiniems, bet ir galbūt papildomiems poreikiams patenkinti, tačiau toks savanoriškas didesnio išlaikymo teikimas, tarp tėvų nesant susitarimo dėl galimo mokamų išmokų skirtumo tikslingo panaudojimo konkretiems vaikų poreikiams tenkinti, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad didesnį išlaikymą teikęs tėvas (motina), neturi pareigos atlyginti papildomų (tikslingų) išlaidų vaiko poreikiams patenkinti, kurias turėjo kitas iš tėvų. Taigi, atsakovui neįrodžius, kad jo papildomai teikiama išlaikymo suma šalių susitarimu buvo skirta J. ortodontiniam gydymui, atsakovas, nepateikęs įrodymų apie dalies šių išlaidų atlyginimą ieškovei, taip pat teismui nenustačius, kad atsakovas dėl savo turtinės padėties negalėtų sumokėti dalies šių išlaidų, sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl tikslinės išmokos J. gydymui apmokėti priteisimo iš atsakovo yra pagrįstas.

42. Tačiau teismas sutinka su atsakovu ir jo atstovu, jog byloje nėra įrodyta, kad ieškovė turėjo iš viso 1 680,00 Eur išlaidų už dukters J. ortodontinį gydymą. Su šiomis aplinkybėmis sutiko bei jas patvirtino ir ieškovės atstovė, teigdama, kad kitos, jos nurodytos išlaidos, yra labiau tikėtinos. Teismas, nesant šias išlaidas patvirtinančių rašytinių įrodymų, neturi pagrindo daryti išvadą, kad būtent tokią papildomų išlaidų sumą ieškovė turėjo už papildomai suteiktas paslaugas ar įsigytas prekes. Nesant tokių įrodymų, teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais dėl ieškovės turėtų išlaidų dukros ortodontiniam gydymui – 1 481,00 Eur, sprendžia, kad iš atsakovo ieškovei turi būti priteista 1/2 dalis jos turėtų išlaidų šalių dukros J. ortodontiniam gydymui – 740,50 Eur.

Dėl atsakovui Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos išmokėtų išmokų priteisimo

44. Iš byloje esančios Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos (NAV) pateiktos 2019 m. rugsėjo 30 d. asmeninės apžvalgos matyti, kad atsakovui už vaikus nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. išmokėta iš viso 75 920,00 NOK išmokų vaikams (ieškovės skaičiavimais nurodyta suma eurais yra 7 962,04 Eur) (2 t., e. b. l. 157). Atkreiptinas dėmesys, kad nors apžvalgoje nurodyta, kad išmokų mokėjimo laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., tačiau, kaip matyti iš pateiktų duomenų, minėtos išmokos atsakovui buvo pradėtos mokėti tik nuo 2016 m. sausio 1 d., t. y. po ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo. 2016 metais atsakovui iš viso išmokėta 23 280,00 NOK suma, 2017 metais – 23 280,00 NOK, 2018 metais – 18 560,00 NOK, o 2019 metais, laikotarpiu nuo 2019 m sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. – 10 800,00 NOK. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino, jog minėtos išmokos buvo mokamos atsakovui tik už jo nepilnametes dukras – J. ir A. M., nors atsakovas išmokų išmokėjimo metu turėjo ir kitų nepilnamečių vaikų. Teismo vertinimu, byloje esatys duomenys nesudaro pagrindo abejoti šiomis atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms atsiųstame paklausime Norvegijos institucija nurodė, kad R. M. gauna 1 940,00 NOK išmokų per mėnesį, nes vaiko išmokos bendra suma yra 970,00 NOK per mėnesį už vieną vaiką ir toks reglamentavimas galioja nuo 2016 m. sausio 1 d. (2 t., e. b. l. 125). Kaip matyti iš bylos duomenų, 2016 metais R. M. buvo sumokėta 23 280,00 NOK išmoka ((970,00 NOK x 12) x 2 = 23 280,00 NOK). Nurodyto dydžio išmokos buvo išmokėtos ir 2017 metais, kadangi išmokos dydis nebuvo pasikeitęs (2 t., e. b. l. 126). 2018 metais mokėtina išmoka buvo 940,00 NOK (2 t., e. b. l. 127), tačiau 2018 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pradėjus mokėti vaiko išmoką šalių dukroms Lietuvoje, dalis šių išmokų buvo įskaitytos tarpusavyje, todėl, tikėtina, atsakovui mokėtinos vaiko išmokos sumos sumažėjo. Taigi pirmiau nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovui Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos išmokėtos išmokos šeimai buvo skirtos ir mokamos už jo nepilnametes dukras J. M. ir A. M.. Duomenų apie tai, kad šios išmokos galėjo būti mokamos kitiems vaikams, byloje nėra.

45. Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes apie atsakovui mokėtų išmokų mokėjimo laikotarpį, teismas sprendžia, jog vien tai, kad ieškovė reikalavimą dėl atsakovui išmokėtų išmokų vaikams priteisimo reiškė už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m rugsėjo 30 d., savaime nepaneigia ieškovės reikalavimo pagrįstumo, nes tuo laikotarpiu, kai šalys buvo santuokoje, išmokos atsakovui nebuvo mokamos ir buvo pradėtos mokėti tik nuo 2016 m. sausio 1 d., t. y. jau po šalių santuokos nutraukimo, šalių nepilnamečių dukrų gyvenamajai vietai esant nustatytai ir gyvenant su motina. Netikslaus išmokų mokėjimo laikotarpio nurodymas, juo labiau kad tuo laikotarpiu išmokos atsakovui nebuvo mokamos, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas.

47. Pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, susijusių su Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos sprendimu jam mokama išmoka šeimai, teismas pažymi, kad nors atsakovo atsiliepime nurodyta ir vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovo atstovas neigė, kad minėta atsakovui mokėta išmoka yra išmoka už vaikus (išmoka vaikams), teigė, kad ji yra skirta šeimai išlaikyti, mokama konkrečiai Norvegijoje dirbančiam atsakovui ir jis turi teisę savo nuožiūra disponuoti gaunamomis išmokomis, tačiau 2019 m. gruodžio 3 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovo atstovas iš esmės pripažino, kad šios išmokos yra analogiškos Lietuvos Respublikos Vyriausybės mokamoms išmokoms vaikams, o tai paneigia atsakovo poziciją, jog minėta išmoka yra skirta jam ir kad jis gali disponuoti šiomis išmokomis savo nuožiūra. Aplinkybę, jog Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos sprendimu atsakovui mokamos išmokos dukroms yra laikytinos išmokos šeimai (vaikams), kurios atsakovui buvo mokamos už jo turimas dvi nepilnametes dukras, patvirtina ir minėtos institucijos paklausimai, adresuoti Lietuvos Respublikos atitinkamoms institucijoms, kuriose prašoma pateikti informaciją apie šeimos teisę į vaiko išmokas. Pažymėtina, jog šie paklausimai siųsti remiantis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatomis, reglamentuojančiomis išmokas šeimai, kai šeimos nariai gyvena kitoje valstybėje narėje (Reglamento 883/2004 67 straipsnis). Minėtame reglamente įtvirtinta asmens teisė gauti išmokas šeimai pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus, taip pat ir už savo šeimos narius, gyvenančius kitoje valstybėje narėje, tartum jie gyventų pirmoje valstybėje narėje. Vadovaujantis minėto Reglamento 68a straipsnio, reglamentuojančio išmokų mokėjimą, nuostatomis, pagal kurias tuo atveju, jei išmokomis šeimai nesinaudoja asmuo, kuriam jos turėtų būti teikiamos šeimos nariams išlaikyti, kompetentinga įstaiga šias išmokas moka fiziniam ar juridiniam asmeniui, faktiškai išlaikančiam šeimos narius, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovui gaunant išmokas savo šeimos nariams – nepilnametėms dukroms išlaikyti, tačiau šių išmokų nenaudojant šiam tikslui, tokios išmokos turėtų būti mokamos faktiškai jas išlaikančiai ieškovei. Išmoka šeimai minėtame Reglamente suprantama kaip visos išmokos natūra arba pinigais, skirtos padengti šeimos išlaidoms. Teismo vertinimu, pirmiau paminėtas teisinis reglamentavimas, priešingai nei nurodo atsakovas, jam Norvegijoje mokėtos išmokos už vaikus nesudaro pagrindo pripažinti tokia išmoka, kurią atsakovas galėjo naudoti savo nuožiūra savo šeimos, o ne šalių nepilnamečių dukrų poreikiams tenkinti. Teismas pažymi, jog nurodytame teisiniame reglamentavime nėra konkrečiai įtvirtinta, kur turėtų būti panaudojamos mokamos šeimos išmokos už vaikus, tačiau vienareikšmiškai šios išmokos turi būti panaudotos jas gaunančio asmens vaikų, už kuriuos jos yra mokamos, išlaikymui ir su tuo susijusioms išlaidoms padengti. Priešingu atveju, kaip kad jau buvo nurodyta, tokios išmokos mokamos faktiškai vaikus išlaikančiam asmeniui. Taigi vien tai, kad minėta atsakovui mokėta išmoka įvardijama kaip šeimos išmoka, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas, gautas išmokas galėjo naudoti savo nuožiūra savo šeimos, o ne savo dukrų, už kurias šios išmokos ir buvo mokamos, išlaidoms padengti. Teismas taip pat pažymi, kad išlaikymas vaikams yra būtinas kasdien ir nuolatinis, todėl atsakovo nurodyti argumentai, jog jis galimai gautas išmokas būtų panaudojęs ateityje savo dukrų mokslams ar kitaip savo nuožiūra, negali būti laikomi pagrįstais. Minėtos išmokos vaikams mokamos būtent šeimos, kurioje gyvena šie vaikai, išlaidoms padengti, tačiau, kaip teigia ieškovė, atsakovas šių išmokų savo dukrų poreikiams ir su jų išlaikymu susijusioms išlaidoms padengti nepanaudojo, šių išmokų ieškovei, kuri faktiškai išlaiko dukras, nepervedė. Juo labiau teismo poziciją dėl atsakovui mokėtos išmokos pobūdžio sustiprina Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-288 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmokomis mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo, priimto siekiant užtikrinti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, įgyvendinimą, nuostatos, pagal kurias išmoka šeimai yra apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme (Žin., 1994, Nr. 89-1706; 2004, Nr. 88-3208) nustatyta išmoka vaikui. Minėto įstatymo (aktuali redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d.) 6 straipsnyje, reglamentuojančiame išmoką vaikui, įtvirtinta, kad kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų arba iki nepilnametis vaikas pripažįstamas emancipuotu ar sudaro santuoką ir emancipuotam ar susituokusiam nepilnamečiam vaikui arba vyresniam kaip 18 metų asmeniui, jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą (įskaitant ir profesinio mokymo įstaigose besimokančius pagal bendrojo ugdymo programą ir pagal bendrojo ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa, iki baigs bendrojo ugdymo programą), bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 21 metai, skiriama ir mokama 1,54 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Taigi, būtent vaikui yra skiriama ir mokama tam tikro dydžio išmoka, o tai tik patvirtina teismo išvadą, jog pagal galiojantį Europos Sąjungos reglamentavimą atsakovui mokama išmoka taip pat laikytina išmoka vaikui, skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti ir (ar) šeimos išlaidoms su vaiko poreikiams padengti.

48. Konstatavus, kad atsakovo argumentai dėl jam Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos sprendimu mokamos išmokos šeimai asmeninio pobūdžio nepasitvirtino, teismas išsamiau dėl atsakovo argumentų, susijusių su jo galimybėmis savo nuožiūra disponuoti tokiomis pinigų sumomis ar kad jos mokamos būtent jam dėl jo darbinių santykių Norvegijoje, nepasisako.

49. Tačiau pažymėtina, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu iš pradžių neigęs išmokos vaikams pobūdį, nurodė, kad šias išmokas jis jau yra panaudojęs savo dukrų poreikiams tenkinti, todėl ieškovės reikalavimas negalėtų būti tenkinamas. Atsakovo ir jo atstovo teigimu, atsakovas papildomai prisidėjo prie savo dukrų išlaikymo (su jomis atostogauja, vedėsi į pramogų parkus, lankė muziejus, pirko skrydžio bilietus, atostogų metu mergaitėms pirko maistą, davė grynųjų pinigų jų išlaidoms, yra pirkęs tam tikrus daiktus, dovanas). Šias aplinkybes atsakovas įrodinėjo į bylą pateikdamas fotonuotraukas.

50. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovas, teigdamas, jog jis gautomis išmokomis prisidėjo prie dukrų poreikių tenkinimo, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo turimas ir (ar) turėtas papildomas išlaidas, susijusias su dukrų mityba, laisvalaikiu, ugdymu, lavinimu. Nors teismui atsakovas pateikė fotonuotraukas (3 t., e. b. l. 4–48), kaip įrodymą, kad atsakovas atostogaudamas su šalių dukromis turėjo tam tikrų išlaidų, tačiau pažymėtina, kad šie įrodymai nelaikytini galinčiais patvirtinti atsakovo turėtas išlaidas, juo labiau kad atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie jo turėtas išlaidas dukrų poreikiams tenkinti. Vien atsakovo abstraktaus pobūdžio argumentai, kad jis šias išlaidas turėjo, nenurodant nei konkretaus išlaidų dydžio, nei jų panaudojimo tikslo, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovui išmokėtos išmokos dukroms buvo panaudotos pagal paskirtį – jų išlaidoms padengti. Juo labiau, kad kaip buvo minėta, šie įrodymai negali patvirtinti, kiek, jei atsakovas tokių išlaidų ir būtų turėjęs, atsakovas iš šių pinigų skyrė dukrų poreikiams tenkinti. Be to, teismo vertinimu, atsakovo pirminė byloje išsakyta pozicija dėl šių išmokų pobūdžio, priešingai, nei nurodo atsakovas, leidžia spręsti, jog nurodytas išlaidas atsakovas naudojo ne savo dukrų, bet savo šeimos poreikiams tenkinti, ir tik vėliau, siekdamas išvengti ieškovės pareikšto reikalavimo, nurodė, kad šias išmokas skyrė savo dukrų poreikiams – atostogų su jomis metu, rūbams, dovanoms nupirkti. Pažymėtina, kad jokių kitų įrodymų apie atsakovo galimai turėtas išlaidas dukrų poreikiams tenkinti teismui nebuvo pateikta, išsamiai nenurodytos ir galimos išlaidos ir jų dydžiai, kas tik sustiprina poziciją, jog atsakovas tokiu būdu siekia išvengti mokėti dukroms tas pinigų sumas, kurios joms yra skirtos. Taigi, byloje esant nustatyta, kad atsakovui Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos sprendimu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo išmokėta iš viso 75 920,00 NOK išmokų vaikams (ieškovės skaičiavimais nurodyta suma eurais yra 7 962,04 Eur), atsakovui neįrodžius, kad minėtos išmokos buvo panaudotos jo dukrų, kurioms ir skirtos šios išmokos, poreikiams tenkinti, ieškovės reikalavimas dėl šių išmokų priteisimo laikytinas pagrįstu ir tenkintinu.

51. Teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės pateiktu atsakovui išmokėtos išmokų sumos konvertavimu į eurus. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad kiekvienais metais atsakovui išmokėtą išmokų sumą konvertavo pagal oficialiai skelbiamą euro ir Norvegijos kronos santykį tuo metu, tuo tarpu atsakovas, nurodydamas, kad nėra aišku, kaip buvo paskaičiuota reikalaujama priteisti suma, jokių savo paskaičiavimų neteikė, nenurodė, kokioje dalyje reikalaujama priteisti suma, jo manymu, yra nepagrįsta ir ar apskaičiuota netinkamai.

52. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad iš atsakovo priteistina ieškovei nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos jam išmokėta vaiko pinigų suma – 7 962,04 Eur, paskiriant atsakovę šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

53. Teismas, atsižvelgdamas į iš atsakovo priteisiamą pinigų sumą, vadovaudamasis CPK 284 straipsnyje jam suteikta teise savo iniciatyva, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą išdėstyti, mano, jog nagrinėjamu atveju neišdėsčius iš atsakovo priteistos sumos mokėjimo, gali būti pažeistos atsakovo nepilnamečio vaiko (gyvenančio su juo), o taip pat ir kitų vaikų, kuriems atsakovas teikia išlaikymą, teisės ir teisėti interesai. Atsakovui turint pareigą iš karto įvykdyti teismo sprendimą, gali būti neužtikrinta pirmiau paminėtų asmenų teisė į išlaikymą. Be to, teismas, spręsdamas dėl būtinybės išdėstyti šioje dalyje teismo sprendimo įvykdymą, atsižvelgia ir į ieškovės, kuri ilgą laiką nerealizavo teisės kreiptis į teismą, elgesį, ir per šį laikotarpį susidariusią skolos sumą. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat spręsdamas, kad priteista suma atsakovui, įvertinus jo turtinę padėtį, yra pakankamai didelė, dėl ko atsakovas šios sumos iš karto sumokėti ieškovei negalėtų, sprendžia, jog šioje dalyje teismo sprendimo įvykdymas išdėstytinas 12 mėnesių, kas mėnesį mokant atsakovui po 663,50 Eur, o paskutinįjį mėnesį sumokant 663,54 Eur.

Dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos pakeitimo

54. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali gyventi atskirai, tačiau jiems neatimama teisė ir pareiga bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu ir artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

55. Bylos duomenimis, 2015 m. lapkričio 24 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu nutraukus šalių santuoką, buvo patvirtinta šalių pasirašyta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė, jog atsakovas R. M. gali lankyti ir bendrauti su savo nepilnametėmis dukromis kaip patogu dukroms ir tėvui, atsižvelgiant į dukrų norus, jų galimybes, užimtumą ir poreikius, apie numatomo lankymo datą, jo laikotarpį ir vietą informuojant ieškovę (1 t., e. b. l. 16–17). Taigi, šalims nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, konkreti atsakovo, gyvenančio skyrium nuo savo nepilnamečių dukrų, bendravimo ir dalyvavimo jas auklėjant tvarka nebuvo nustatyta, apsiribojant bendro pobūdžio šalių susitarimu dėl atsakovo laisvo bendravimo su savo dukromis, atsižvelgiant į jų poreikį.

57. Atsakovas ir jo atstovas su tokiu ieškovės reikalavimu dėl bendravimo tvarkos pakeitimo nesutinka, motyvuojant tuo, kad atsakovas gyvena Norvegijoje, apie metus laiko nėra atostogavęs ir nežino, kada galės atostogauti. Be to, 2015 m. lapkričio 24 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas sprendimu nenustatė jokių įpareigojimų dėl bendravimo tvarkos, tai yra, atsakovas turi teisę, bet ne pareigą bendrauti su nepilnametėmis dukromis. Teismas nesutinka su atsakovo ir jo atstovo prieštaravimais, pažymėdamas, kad atsakovas, kaip nepilnamečių dukrų tėvas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo dukromis, kad tinkamai galėtų įgyvendinti savo kaip tėvo valdžią jų atžvilgiu, tinkamai dalyvautų jų auklėjime. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini atsakovo atsikirtimai, kad jis neprivalo bendrauti su savo dukromis, nes toks įpareigojimas būtų neįvykdomas.

58. Teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teismo nustatyta tvarka nedraudžia šalims susitarti ir dėl intensyvesnio bendravimo bei priemonių sklandžiam bendravimo tvarkos įgyvendinimui. Skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Taigi darytina išvada, kad nustatant nepilnamečių vaikų bendravimo su vienu iš tėvų tvarką, prioritetas teikiamas vaikų, o ne to iš tėvų, su kuriuo nustatoma bendravimo tvarka, interesams, todėl teismas nepagrįstais laiko atsakovo argumentus dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, kurie yra išimtinai susiję su jo darbine veikla ir (ar) užimtumu.

59. Vertinant byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismo posėdyje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, nustatyta, kad atsakovas su savo šeima šiuo metu gyvena užsienio valstybėje – Norvegijoje, iš kurios į Lietuvą grįžtą kartą per metus, Lietuvoje būna apie 3 savaites. Būtent tada atsakovas susitinka su dukromis ir praleidžia laiką kartu. Daugiausiai su jomis bendrauja socialinių tinklų pagalba (1 t., e. b. l. 115–117). Išvadą byloje teikiančios institucijos darbuotojoms šalių dukros patvirtino, jog norėtų, kad bendravimas su tėvu būti dažnesnis, o toks pageidavimas, teismo vertinimu, nenustačius jokių aplinkybių, kad intensyvesnis bendravimas su tėvu galėtų kenkti nepilnamečių dukrų teisėms ir teisėtiems interesams, laikytinas atitinkančiu jų interesus.

60. Iš išvadą duodančios institucijos 2019 m. liepos 25 d. išvados matyti, kad atsakovui ieškovės prašoma nustatyti bendravimo su dukromis tvarka netinkama, kadangi, jo teigimu, tokios tvarkos jis negalės suderinti su savo darbo laiku, ji būtų objektyviai neįgyvendinama. Tačiau paprašytas pasiūlyti savo bendravimo tvarką, atsakovas to padaryti negalėjo. Pažymėtina, kad atsakovas jam priimtinos bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarkos nepasiūlė viso bylos nagrinėjimo teisme metu, nenurodė, kada ir ar kokiu intensyvumu galėtų bendrauti su savo dukromis, tokios tvarkos nesiūlė ir jo atstovas. Teismo vertinimu, tokia atsakovo pozicija rodo jo nenorą rasti kompromisinį, abiem šalims ir jų nepilnametėms dukroms labiausiai priimtiną sprendimą, kuris būtų tinkamas šalims ir nepažeistų šalių dukrų interesų. Teismo vertinimu, atsakovo pozicija leidžia spręsti apie paties atsakovo nenorą bendrauti su savo dukromis intensyviau, tačiau tai nepaneigia atsakovo pareigos tinkamai vykdyti savo kaip tėvo pareigas. Vien tai, kad atsakovas gyvena Norvegijoje, o dėl darbo pobūdžio ne visada gali atostogauti, nėra pateisinama priežastis, atsižvelgiant į šalių dukrų norą matytis dažniau su atsakovu, netenkinti ieškovės reikalavimo dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.

61. Kita vertus, teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimą keisti atsakovo ir dukrų bendravimo tvarką, nustatant, kad atsakovas su dukromis bendrauja jų atostogų metu, atsižvelgia į ieškovės pateiktus duomenis apie šalių dukrų atostogų laikotarpius. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, J. M. rudens atostogos tęsėsi 4 dienas (2019 m. spalio 28 d. – 2019 m. spalio 31 d.), žiemos (Kalėdų) atostogos truko 12 dienų (2019 m. gruodžio 23 d. – 2020 m. sausio 3 d.), žiemos atostogos truks 5 dienas (2020 m. vasario 17 d – 2020 m vasario 21 d.), pavasario (Velykų) atostogos tęsis 4 dienas (2020 m balandžio 14 d. – 2020 m. balandžio 17 d.), vasaros atostogos tęsis 2 mėnesius ir 13 dienų (2020 m. birželio 18 d. – 2020 m. rugpjūčio 31 d.) (2 t., e. b. l. 161). A. M. rudens, žiemos (Kalėdų), žiemos, pavasario (Velykų) atostogos sutampa su pirmiau nurodytomis J. M. atostogomis, o vasaros atostogos tęsis ilgiau – 2 mėnesius ir 27 dienas (2020 m. birželio 4 d. – 2020 m. rugpjūčio 31 d.) (2 t., e. b. l. 162). Ieškovei prašant nustatyti tokią atsakovo bendravimo su dukromis tvarką, kad jis su dukromis praleistų pirmą pusę numatytų mokyklinių rudens, žiemos, pavasario atostogų, paimant dukras iš jų gyvenamosios vietos ir grąžinant jas į jų gyvenamąją vietą pirmą ir paskutinę dieną, įvertinus duomenis apie dukrų atostogų laikotarpius, spręstina, jog trumpai besitęsiančių atostogų – rudens ir žiemos bei pavasario metu atsakovas su dukromis turėtų praleisti itin nedaug laiko – po 2–3 dienas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas su šeima gyvena užsienio valstybėje – Norvegijoje ir nėra duomenų apie tai, kad jis ketintų grįžti į Lietuvą gyventi nuolat, spręstina, jog tokiam bendravimui atsakovas ir (ar) jo dukros turėtų vykti į (iš) Lietuvą/Norvegiją. Teismo manymu, įvertinus kelionei skirtiną laiką, tėvo ir dukrų bendravimas truktų minimaliai ir nebūtų užtikrinti tokiu bendravimu siekiami tikslai, jis nebūtų produktyvus ir sudarantis sąlygas stiprinti atsakovo kaip tėvo ryšius su savo dukromis. Įvertinus pirmiau nurodytus argumentus, teismas sprendžia, jog netikslinga nustatyti ieškovės prašomą atsakovo bendravimo su dukromis tvarką pirmiau nurodytų mokyklinių rudens, žiemos, pavasario atostogų metu, todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimas netenkinamas. Teismo vertinimu, atsakovas, kaip tėvas, savo pareigas gali įgyvendinti su dukromis bendraudamas ir kitu būdu – naudodamasis telekomunikacijų galiniais įrenginiais ir pan., kaip kad nurodė ieškovė, atsakovas su dukromis bendrauja ir šiuo metu. Tačiau teismas sprendžia, jog dukrų žiemos (Kalėdų) atostogų metu, kurios, ieškovės pateiktais duomenimis, tęsiasi 12 dienų, prašoma nustatyti atsakovo bendravimo su dukromis tvarka, atsakovui praleidžiant su dukromis pirmą pusę numatytų šių mokyklinių atostogų, yra galima, atitiktų šalių dukrų interesus ir būtų objektyviai įgyvendinama. Tokios trukmės atostogų dalis leistų užtikrinti atsakovui pakankamos trukmės bendravimą su dukromis, net ir įvertinus galimai kelionei skirtiną laiką. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje ieškovės reikalavimas tenkinamas.

62. Pasisakydamas dėl ieškovės prašymo nustatyti tokią atsakovo bendravimo su dukromis tvarką, pagal kurią atsakovas su nepilnametėmis dukromis vasaros atostogų laikotarpiu bendrauja poriniais metais visą liepos mėnesį, neporiniais metais – visą rugpjūčio mėnesį, paimdamas ir parveždamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą ir paskutinę to mėnesio dieną, apie tikslų paėmimo laiką informuojant ieškovę prieš vieną mėnesį, teismas pažymi, kad ieškovės prašoma nustatyti maksimali vasaros atostogų bendravimo su vaikais tvarka, atsakovui su dukromis praleidžiant vieną iš vasaros mėnesių, negali būti laikoma labiausiai atitinkančia šalių dukrų interesus. Pažymėtina, kad nors vienai iš šalių dukrų – J. – yra 14 metų, tačiau A. yra tik 8 metai, o tokio amžiaus vaikams itin ilgas atskyrimas nuo jų įprastos gyvenamosios aplinkos, taip pat nuo jiems artimiausio ir su jais nuolat gyvenančio asmens – mamos, gali turėti neigiamų pasekmių, nepriklausomai nuo to, kad jie tuo metu būtų su savo tėvu. Todėl teismas sprendžia, kad šiuo metu pakankama, labiausiai atitinkanti šalių dukrų interesus būtų atsakovo bendravimo su jomis tvarka, pagal kurią atsakovas su nepilnametėmis dukromis vasaros atostogų laikotarpiu bendrautų taip – poriniais metais liepos mėnesį dvi savaites, neporiniais metais – rugpjūčio mėnesį dvi savaites, paimdamas ir parveždamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą ir paskutinę dieną, apie tikslų paėmimo laiką informuojant ieškovę prieš vieną mėnesį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

63. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jei abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

64. Pagal pareikšto ieškinio kategoriją, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktais, 7 dalimi, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 85 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, už pareikštus turtinius ir neturtinį reikalavimus mokėtinas 273,00 Eur dydžio žyminis mokestis (75,00 Eur žyminis mokestis už reikalavimą pakeisti nustatytą atsakovo bendravimo su šalių nepilnametėmis dukromis tvarką bei 198,00 Eur žyminis mokestis už reikalavimą dėl 7 962,04 Eur ir tikslinės 840,00 Eur išmokų priteisimo). Už reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo (išlaikymo dydžio pakeitimo) ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau, įvertinus ieškovės pareikštą reikalavimą, už jį mokėtinas 76,00 Eur žyminis mokestis.

65. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė už pareikštą patikslintą ieškinį yra sumokėjusi 75,00 Eur dydžio žyminį mokestį (1 t., e. b. l. 96). 2019 m. liepos 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, tenkinus ieškovės K. M. prašymą, iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo ieškovei K. M. atidėtas 216,00 Eur žyminio valstybei sumokėjimas.

66. Įvertinus tai, kad ieškovės reikalavimai patenkinti 91,70 procentų (patenkinta 73,40 ieškovės turtinių reikalavimų sumos ir, teismas laiko, kad iš esmės patenkintas neturtinis reikalavimas, kadangi pakeista anksčiau šalių nustatyta bendravimo su dukromis tvarka), ieškovei iš atsakovo R. M. proporcingai patenkintų reikalavimų sumai priteistina 68,78 Eur jos sumokėto žyminio mokesčio.

67. Įvertinus tai, kad patenkinta 42,86 procentai ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, proporcingai patenkinto reikalavimo sumai priteistina valstybei iš atsakovo 32,57 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista. Atmestų reikalavimų dalyje žyminis mokestis iš ieškovės valstybei nepriteistinas.

68. Ieškovės reikalavimai dėl išmokų priteisimo, už kuriuos mokėtinas 198,00 Eur žyminis mokestis, buvo patenkinti 98,87 procentais, todėl valstybei iš atsakovo priteistina 195,76 Eur žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, o likusi dalis mokėtino žyminio mokesčio, proporcingai nepatenkintų ieškinio reikalavimų sumai, – 2,24 Eur, valstybei priteistina iš ieškovės.

69. CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtina nuostata, pagal kurią šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

70. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovę K. M. byloje atstovavo advokatė Jurgita Žiužnienė. Ieškovė už teisines paslaugas savo atstovei 2019 m. spalio 2 d. sumokėjo 160,00 Eur, už konsultaciją, priedų teismui parengimą, pasirengimą teismo posėdžiui, teismo posėdį, savo atstovei 2019 m. lapkričio 26 d. sumokėjo 240,00 Eur, 2019 m. gruodžio 2 d. sumokėjo 240,00 Eur, už atstovavimą, dokumento surašymo, patarimą, kitas teisines paslaugas, 2019 m. gruodžio 3 d. sumokėjo 550,00 Eur (3 t., b. l. 61, 64–66). Taigi ieškovė K. M. už suteiktas teisines paslaugas bei atstovavimą teisme savo atstovei advokatei Jurgitai Žiužnienei iš viso sumokėjo 1 190,00 Eur. Teismo vertinimu, nurodyta išlaidų suma yra objektyviai pagrįsta, neviršija nustatymų maksimalių advokatams ar advokatų padėjėjams priteistinų sumų, vertinant nagrinėtos bylos kontekste, nelaikytina pernelyg didele. Remiantis proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai, kuri yra 91,70 procentų, iš atsakovo ieškovei priteistina (1 190,00 Eur x 91,70 proc. = 1 091,23 Eur) 1 091,23 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Taip pat ieškovė turėjo išlaidų, susijusių su vertimo paslaugomis, nes teikdama teismui rašytinius įrodymus turėjo juos versti iš norvegų kalbos į lietuvių kalbą. Ieškovė iš viso turėjo 39,02 Eur tokių išlaidų (3 t., e. b. l. 62–63). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovei priteistina 35,78 Eur (39,02 Eur x 91,70 proc. = 35,78 Eur) suma už vertimo paslaugas.

71. Vertinant, kad atsakovą byloje atstovavo advokato padėjėjas Nerijus Žvingila, už kurio paslaugas, t. y. konsultacijas, prašymų teismui rengimą/surašymą, procesinių dokumentų surašymą, atstovavimą teismo posėdžiuose, atsakovas sumokėjo 900,00 Eur (3 t., e. b. l. 50–51), proporcingai atmestai ieškovės reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovui priteistina 74,70 Eur (900,00 Eur x 8,3 proc. = 74,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Taip pat atsakovas turėjo išlaidų, susijusių su vertimo paslaugomis, kurios sudaro 389,78 Eur (2 t., e. b. l. 87, 158–159), todėl proporcingai atmestų ieškovės reikalavimų sumai šių išlaidų dalis – 32,35 Eur atsakovui priteistina iš ieškovės.

72. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėtu sprendimu ieškovei ir atsakovui yra priteistos tam tikros bylinėjimosi ir kitų išlaidų sumos vienam iš kito, mano esant tikslinga atlikti šių sumų įskaitymą. Ieškovei iš atsakovo priteista 1 195,79 Eur, o atsakovui iš ieškovės – 107,05 Eur, todėl įskaičius iš ieškovės atsakovui priteistą sumą į iš atsakovo ieškovei priteistą sumą, ši suma mažintina ir ieškovei iš atsakovo priteistina suma yra 1 088,74 Eur.

73. Nustatyta, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje yra 5,24 Eur. Proporcingai ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai, valstybei iš atsakovo priteistina 4,81 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš ieškovės valstybei turėtų būti priteista 0,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendra valstybei iš ieškovės priteistina suma – žyminis mokestis (2,24 Eur) ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (0,43 Eur) neviršija minimalios valstybei priteistinos 5,00 Eur dydžio sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteisimos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo (TAR, 2014, Nr. 2014-12793), šios išlaidos valstybei iš ieškovės nepriteistinos.

74. Valstybei iš atsakovo priteistina 233,14 Eur (32,57 Eur + 195,76 Eur + 4,81 Eur) žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.201 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 98 straipsniais, 290-291, straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1969-840/2015 patvirtintoje šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytą atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teikiamą materialinio išlaikymo dydį nepilnametėms dukroms J. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir A. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), iš 160,00 Eur (vieno šimto šešiasdešimt eurų 00 ct) kiekvienai dukrai į 220,00 Eur (dviejų šimtų dvidešimt eurų 00 ct) kiekvienai dukrai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teisme gavimo dienos (2019 m. liepos 9 d.) iki dukrų pilnametystės, išlaikymo sumą pervedant į ieškovės K. M. sąskaitą už einamąjį mėnesį iki to mėnesio 15 dienos, išlaikymą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti ieškovei K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 740,50 Eur (septynių šimtų keturiasdešimt eurų 50 ct) tikslinę vienkartinę išmoką už ortodontinį J. M., gimusios (duomenys neskelbtini), gydymą.

Priteisti ieškovei K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7 962,04 Eur (septynis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt du eurus 04 ct) vaiko pinigų, išmokėtų atsakovui už nepilnametes dukras J. M. ir A. M. Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę K. M..

Išdėstyti 7 962,04 Eur (septynių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 04 ct) vaiko pinigų sumos išmokėjimą 12 (dvylikos mėnesių laikotarpiui), nurodant, kad atsakovas R. M. kas mėnesį turi mokėti ieškovei K. M. po 663,50 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt tris eurus 50 ct), o paskutinįjį mėnesį – 663,54 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt tris eurus 54 ct).

Pakeisti 2015 m. lapkričio 24 d. Kaišiadorių rajono apylinkės sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1969-840/2015 patvirtintoje šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytą atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendravimo su nepilnametėmis dukromis J. M., gimusia (duomenys neskelbtini), ir A. M., gimusia (duomenys neskelbtini), tvarką ir nustatyti, kad:

- atsakovas R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su nepilnametėmis dukromis J. M., gimusia (duomenys neskelbtini), ir A. M., gimusia (duomenys neskelbtini), praleidžia pirmą pusę numatytų mokyklinių žiemos (Kalėdų) atostogų, paimant dukras iš jų gyvenamosios vietos ir grąžinant jas į jų gyvenamąją vietą pirmą ir paskutinę dieną, apie tikslų paėmimo laiką informuojant ieškovę K. M. prieš dvi savaites;

- atsakovas R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su nepilnametėmis dukromis J. M., gimusia (duomenys neskelbtini), ir A. M., gimusia (duomenys neskelbtini), vasaros atostogų laikotarpiu bendrauja poriniais metais – liepos mėnesį dvi savaites, neporiniais metais – rugpjūčio mėnesį dvi savaites, paimdamas ir parveždamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą ir paskutinę dieną, apie tikslų paėmimo laiką informuojant ieškovę K. M. prieš vieną mėnesį.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 088,74 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt aštuonis eurus 74 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 233,14 Eur (dviejų šimtų trisdešimt trijų eurų 14 ct) žyminį mokestį ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Šios sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.