Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės, Reginos Bertašienės ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Ruškio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. sausio 26 d., 22.15 val., iki 2020 m. sausio 27 d., 14.48 val., t. y. viena para.

J. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. B. priteistas 200 Eur (dviejų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimas.

UAB „K.“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. B. priteistas 14,49 Eur (keturiolikos eurų 49 ct) turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato V. Ruškio apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamas padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistajam paskirtos bausmės proporcingumo klausimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pasisako būtent dėl esminių apeliacinio skundo klausimų, t. y. dėl R. B. padarytos veikos perkvalifikavimo ir galimybės nuteistajam skirti švelnesnę bausmę arba atidėti laisvės atėmimo vykdymą.

Dėl nuteistojo R. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

9. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog R. B. kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra visiškai įrodyta jo paties parodymais ir byloje surinktų įrodymų visuma – liudytojų parodymais, vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, peilio ir degtinės butelių apžiūromis, kita rašytine bylos medžiaga. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar R. B. veiksmai galėtų būti vertinami kaip atviroji vagystė, ar pirmosios instancijos teismas teisingai juos kvalifikavimo kaip plėšimą panaudojant peilį. Iš kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad vaizdo įraše užfiksuotas prekybos centro „E.“, esančio adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) seniūnija, (duomenys neskelbtini) savivaldybė, vaizdas iš vidaus ir iš išorės. Iš vaizdo įrašų, kurių yra trys failai, matyti, kaip į parduotuvę ateina vyras, pasiima du butelius ir juos įsideda į maišą. Pardavėjai bandant sulaikyti vyrą, paimant už maišo, vyras jėga traukia maišą savęs link. Vyras kilsteli ranką ir žengteli link pardavėjos, po to padavėja atsitraukia ir paleidžia vyro laikomą maišą. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kaip, vyrui išėjus iš parduotuvės, pardavėja, pravėrusi laukines parduotuvės duris, kažką vyrui sako, o po to pastarasis, atsisukęs ir rankoje turėdamas peilį, demonstratyviai eina link pardavėjos. Pardavėjai uždarius duris, vyras nuo parduotuvės nueina (t. 1, b. l. 35–37). Būtina pažymėti, jog analogiškai įvykio aplinkybes apibendrino ir nukentėjusioji J. S. (t. 1, b. l. 56–57, 58–59). Įvertinęs šias reikšmingas nusikalstamos veikos kvalifikavimui aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nuteistojo R. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip plėšimą panaudojant peilį.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Pvz., kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr.2K-245-696/2015, išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą, Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 ar pagal 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

11. Apeliaciniame skunde yra teisingai pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas sutiko, kad kaltininko veiksmuose buvo atvirosios vagystės pažymių. Ir plėšimui, ir atvirajai vagystei yra būdingas atviras turto užvaldymo būdas. Nagrinėjamu atveju R. B., turėdamas tikslą pagrobti UAB „K.“ parduotuvės „E.“ turtą, jį iš pradžių kėsinosi atvirai pagrobti, t. y. paimdamas alkoholinių gėrimų butelius nuo lentynos ir įsidėdamas į savo maišą. Jei tokiais veiksmais nuteistojo nusikaltimas ir būtų užsibaigęs, tai nesama abejonės, kad R. B. nusikalstama veika būtų buvusi kvalifikuota kaip atviroji vagystė pagal BK 178 straipsnį. Vis dėlto šiuo atveju įvykis R. B. veiksmais vien parduotuvėje neužsibaigė ir negali teisiniu požiūriu likti neįvertinti jo veiksmai, nuteistajam jau pasišalinus už parduotuvės, kai jis išsitraukė peilį ir jį demonstravo prieš nukentėjusiąją J. S. Plėšimas nuo atvirosios vagystės būtent ir skiriasi tuo, kad į plėšimo sudėtį įeina ne tik svetimo turto užvaldymas, bet ir grasinimas smurtu ar fizinio smurto panaudojimas prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, turint tikslą iki galo užvaldyti svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-696/2015, 2K-272-648/2015).

12. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad R. B. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip plėšimas, kadangi norimus pagrobti degtinės butelius jis jau buvo užvaldęs ir tik tuomet išsitraukė peilį. Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Vagystės baigtumo momentas priklauso nuo aplinkos, kurioje daromas nusikaltimas. Vagystės iš parduotuvių paprastai laikomos baigtomis, kai kaltininkas su pagrobta preke praeina pro kasą ar palieka parduotuvės patalpą. Tik tada jis užvaldo turtą, įgyja teisę juo disponuoti. Vis dėlto tokia atviroji vagystė gali peraugti į plėšimą, jei, dar visiškai neužvaldžius turto, panaudojamas smurtas siekiant jį išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2012, 2K-245-696/2015, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje 1-299-626/2019).

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, jog nors R. B. su pagrobtais iš kaimo parduotuvės alkoholiniais gėrimais jau buvo išėjęs pro duris, iki galo šio svetimo turto jis dar nebuvo užvaldęs, nes pardavėja jį vijosi, reikalavo degtinę atiduoti ir įspėjo kviesianti policiją. Būtent dėl šios priežasties R. B., jau būdamas lauke, ištraukė iš savo rūbų peilį, ir jį demonstruodamas bei artindamasis prie nukentėjusiosios, tokiu būdu palaužė jos valią toliau priešintis ir ginti parduotuvės nuosavybę nuo pagrobimo. Nusprendžiant, ar atviroji vagystė peraugo į plėšimą, labai svarbu atsakyti į klausimą, ar kaltininkas, prieš pavartodamas fizinį smurtą arba grasindamas jį pavartoti, buvo spėjęs užvaldyti turtą, kurį siekia pagrobti. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog nors R. B. su norimais pagrobti degtinės buteliais buvo spėjęs pasišalinti iš parduotuvės, t. y. išeiti į lauką, tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, jis nebuvo spėjęs užvaldyti svetimo turto. Vien tai, kad nuteistasis spėjo išbėgti iš parduotuvės dar nerodo, jog jis galėjo šiuo turtu – alkoholiniais gėrimais – disponuoti pagal savo valią. R. B. nuo parduotuvės nebuvo nutolęs, todėl per tą trumpą laiką, kol išėjo iš parduotuvės iki kol išsitraukė peilį, jis neturėjo jokios galimybės su alkoholiniais gėrimais elgtis kaip su savo turtu, pavyzdžiui, juos suvartoti, parduoti kitam asmeniui ar pan. Taigi darytina išvada, jog iki to momento, kai R. B. nukentėjusiajai demonstravo peilį, nuteistasis nebuvo spėjęs užvaldyti jam nepriklausančio turto – dviejų degtinės butelių. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog R. B., vis dar turėdamas tą patį tikslą – išlaikyti iš parduotuvės išsineštus alkoholinius gėrimus –, panaudojo peilį, jį pademonstruodamas besipriešinančiai nukentėjusiajai J. S., ir tokiu būdu užvaldė parduotuvės turtą. Neatmestina galimybė, jog, nedemonstruojant peilio, nukentėjusioji galėjo pasivyti nuteistąjį R. B. ir atimti jo iš parduotuvės išsineštus alkoholinius gėrimus. Tik nuteistajam pademonstravus peilį, tokiu būdu įbauginus nukentėjusiąją ir šiai netekus galimybės priešintis (J. S. išsigando ir pasislėpė parduotuvėje, uždarydama duris), R. B. visiškai užvaldė svetimą turtą ir įgijo galimybę disponuoti alkoholiniais gėrimais pagal savo valią.

14. Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad R. B. pradėta vykdyti atviroji vagystė peraugo į kvalifikuotą plėšimą. Ši jo veika, remiantis aptarta teismų praktika, pagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip kvalifikuotas plėšimas – svetimo turto pagrobimas panaudojant peilį.

Dėl nuteistajam R. B. paskirtos bausmės pagrįstumo

15. Nors apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – R. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę – R. B. padarė nusikalstamą veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

16. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

17. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog R. B. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau yra baustas administracine tvarka, be kita ko, ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnį už smulkią vagystę (t. 1, b. l. 126–129), skola už nesumokėtas baudas – 1 605 Eur (t. 1, b. l. 134), nuteistasis Užimtumo tarnyboje neregistruotas, pajamas gauna iš pavienių darbų ir žemės ūkio (t. 1, b. l. 124, 125). Po įvykio nukentėjusiosios J. S. neatsiprašė, žalos neatlygino. Nors prie bylos medžiagos yra prijungti duomenys, kad nuteistasis R. B. atlygino žalą UAB „K.“ už pagrobtą alkoholį, kuris nebegalėjo būti grąžintas į prekybą (t. 1, b. l. 187), vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad žalą nuteistasis atlygino jau po nuosprendžio priėmimo, kai teismo buvo įpareigotas tai padaryti. Pirmiausia šios aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo asmenybę, kad jis nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams, turi susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir socialines normas.

18. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. B., įvertino ir atsižvelgė taip pat į antraeiles aplinkybes, nors iš dalies apibūdinančias tiek padarytą nusikalstamą veiką, tiek nuteistojo asmenybę: nedidelė pagrobto turto vertė ir peilio panaudojimo momentas, t. y. peilis buvo panaudotas paskutiniu momentu, nuteistajam neberandant kitų būdų kaip išsaugoti norimą pagrobti turtą, o ne tyčia siekiant įbauginti nukentėjusiąją. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog, straipsnio sankcijoje esant numatytai vienintelei bausmės rūšiai, tinkamai ir detaliai įvertinęs visas nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė proporcingą laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys, jog laisvės atėmimo bausmės trukmė buvo nustatyta artima minimaliam jos dydžiui (BK 50 straipsnio 2 dalis).

19. Aplinkybę, jog R. B. nedaro tinkamų išvadų, nevertina savo elgesio kaip pavojingo ir nevisiškai suvokia jo priešingumą teisei, patvirtina apeliacinio skundo teiginys, kuriuo akcentuojama, kad jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, nes jis yra anksčiau neteistas. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas sutikti negali. Pažymėtina, jog, vadovaujantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu (t. 1, b. l. 130–133), matyti, kad R. B. teistumas yra išnykęs, tačiau tai nereiškia, kad jis apskritai anksčiau niekada nebuvo nusikaltęs ir nėra buvęs teistas. Teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, asmenines savybes, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Praeityje nuteistasis R. B. yra padaręs nusikalstamų veikų, kuriomis buvo sutrikdyta kitų žmonių sveikata, buvo grasinama pakenkti jų sveikatai ar gyvybei, o tai rodo, jog nors pastaraisiais metais R. B. nebenusikalsdavo, tačiau jo asmenybė nėra linkusi visiškai paklusti įstatymų numatytiems reikalavimams ir paisyti įtvirtintų draudimų. Be to, nors R. B. anksčiau yra buvusi paskirta net pati griežčiausia bausmė, jis nesistengia visomis įmanomomis pastangomis elgtis taip, jog nebebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Net nuteistojo asmeninės patirties sąlygotas žinojimas ir suvokimas, kokios gali kilti pasekmės už nusikalstamų veikų padarymą, nesulaiko jo nuo nusikaltimų darymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. B. paskyrus švelnesnę bausmę.

20. Apeliaciniame skunde taip pat yra išdėstytas prašymas, negalint paskirti švelnesnės bausmės, taikyti bausmės vykdymo atidėjimo nuostatas. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, be to, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016). Visos nurodytos aplinkybės jau buvo įvertintos ir padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. B. visiškai pagrįstai skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios švelninti nesama jokio pagrindo, o tai leidžia tvirtinti, kad ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų pagrįstas. Šio instituto taikymas leistų formuotis nuteistojo požiūriui, kad už pavojingas nusikalstamas veikas skiriamos per švelnios bausmės, jis nejaustų baudžiamosios atsakomybės griežtumo ir neišvengiamumo. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad praeityje R. B. už anksčiau jo padarytas nusikalstamas veikas buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (t. 1, b. l. 130–133), tačiau nuteistasis teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino. Pagrindinė priežastis, neleidžianti nuteistajam R. B. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo, yra įstatyme įtvirtintas reguliavimas, kuris numato, jog 75 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik padarius neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 75 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamu atveju R. B. yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

21. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas daro išvadą, kad R. B. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Ruškio apeliacinį skundą atmesti.