- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-256-487/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-00098-2012-01
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Evaldas Gražys, Evaldas Pašilis
- Nuteistasis
- R. G., J. F., E. S.
- Advokatai
- Sigitas Mikliušas, Laureta Ulbienė, Ridas Žemkauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G., J. F. (J. F.) bei nuteistojo E. S. gynėjo advokato Sigito Mikliušo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir nuteista:
- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms;
- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. G. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviejų) metų terminui, bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
R. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nustatyta panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas R. G. nekilnojamajam turtui: 1) gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) viralinei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 5) pirčiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 6) ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 7) ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 8) žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki civilinio ieškinio patenkinimo.
E. S. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms;
- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. S. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviejų) metų terminui, bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
E. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nustatyta panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas E. S. priklausančiam turtui – poėmio metu AB „SEB“ banke išnuomotame seife paimtoms vertybėms: 1) 2 000 Eur; 2) 11 vnt. geltono metalo spalvos monetų ir 1 vnt. geltono metalo spalvos plokštelei, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Nuosprendžiui įsiteisėjus, nustatyta 2 000 Eur nukreipti civilinio ieškinio atlyginimui, o laikiną nuosavybės teisių apribojimą 11 vnt. geltono metalo spalvos monetų ir 1 vnt. geltono metalo spalvos plokštelei palikti galioti iki visiško civilinio ieškinio patenkinimo.
J. F. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių suklastojimo ir panaudojimo) ir nuteistas:
- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms;
- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. F. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. vasario 21 d. nutartimi subendrinta galutine 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme, paskirtas bausmes iš dalies sudedant ir J. F. paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laisvės atėmimo bausmės laikas, atliktas pagal Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. vasario 21 d. nutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartimi subendrintą 40 MGL (1 520 Eur) dydžio baudą nustatyta vykdyti atskirai.
Laisvės atėmimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo kaltinamojo sulaikymo momento, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.
J. F. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Iš E. S. ir R. G. solidariai priteista 236 561,00 Eur civilinio ieškovo – Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) naudai.
Iš E. S. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 572 334,16 Eur.
Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteista I. M., tačiau ji apeliacinio skundo nėra pateikusi.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. G., E. S. ir J. F. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, kartu su skundo nepateikusia I. M., laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo bei panaudojo tikrus buhalterinius dokumentus ir dėl to buvo padaryta didelė žala, o būtent:
R. G., laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., būdama UAB „A“ (ankstesni pavadinimai UAB „E“, UAB „B“), į. k. (duomenys neskelbtini), direktore, J. F., laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., būdamas UAB „E“ direktoriumi, o šiai bendrovei bankrutavus – neteisėtai atstovaudamas UAB „E“, I. M., laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., o E. S., laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., būdamas UAB „A“ akcininku, vadybininku bei atskaitingu asmeniu, disponuodamas bendrovės kasoje esančiomis piniginėmis lėšomis, kartu su UAB „A“ direktore R. G. faktiškai vadovaudamas UAB „A“ veiklai,
R. G. bei E. S., žinodami, kad UAB „E“ jokių prekių neparduos ir paslaugų bendrovei UAB „A“ nesuteiks, susitarė su I. M., kad ji gautų suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, siekdami jas vėliau įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir tokiu būdu pasisavinti UAB „A“ pinigines lėšas bei panaikinti UAB „A“ turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą privalomus mokesčius, iš jų PVM,
I. M. perdavė UAB „A“ rekvizitus, būtinus įrašyti į apskaitos dokumentus, tyrimo nenustatytam asmeniui, atspausdinusiam UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, bei surado J. F., kuris sutiko pasirašyti fiktyvias UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius. Tuomet I. M. šiuos atspausdintus dokumentus pateikė J. F., kuris, būdamas UAB „E“ direktoriumi ir suvokdamas, kad UAB „E“ jokių prekių nepardavė ir paslaugų UAB „A“ nesuteikė, pasirašė I. M. jam pateiktas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), bei kasos pajamų orderius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“, tai yra:
‒ UAB „E“ 2009-02-27 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 28 sumai 81 406,71 Lt, iš jų PVM 12 997,71 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-03-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 29 sumai 143 763,90 Lt, iš jų PVM 22 953,90 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-03-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 30 (šalia ranka padarytas skaičiaus taisymas į 48) sumai 346 689,20 Lt, iš jų PVM 60 169,20 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-04-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 30 sumai 10 124,52 Lt, iš jų PVM 1 616,52 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-05-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 31 sumai 82 581,24 Lt, iš jų PVM 13 185,24 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-06-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 32 sumai 155 771,00 Lt, iš jų PVM 24 871,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-07-31 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 33 sumai 261 991,59 Lt, iš jų PVM 41 830,59 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-08-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 34 sumai 208 012,00 Lt, iš jų PVM 33 212,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-08-31 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 35 sumai 47 731,53 Lt, iš jų PVM 7 621,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-10 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 37 sumai 104 302,00 Lt, iš jų PVM 18 102,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 38 sumai 99 490,81 Lt, iš jų PVM 17 267,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-10-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 47 sumai 170 944,19 Lt, iš jų PVM 29 668,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-11-27 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 40 sumai 280 552,90 Lt, iš jų PVM 48 691,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-12-24 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 43 sumai 329 483,00 Lt, iš jų PVM 57 183,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2010-01-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 45 sumai 329 846,00 Lt, iš jų PVM 57 246,00 Lt
‒ UAB „E“ 2010-02-26 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 47 sumai 306 130,00 Lt, iš jų PVM 53 130,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2010-06-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 59 sumai 479 644,00 Lt, iš jų PVM 83 244,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-04-30 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 96 sumai 300 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-07-31 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 97 sumai 200 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-11 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 98 sumai 397 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-30 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 99 sumai 298 175,30 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-10-28 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 106 sumai 170 944,19 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-11-27 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 108 sumai 300 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-12-24 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 110 sumai 310 035,90 Lt.
Tokiu būdu I. M. bei J. F. suklastojo UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius.
Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, J. F. šias fiktyvias UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius perdavė I. M., kuri, R. G. bei E. S. nurodymu, perdavė tiesiogiai arba per kitus asmenis UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai vyriausiajai buhalterei I. K. įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Toliau, I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą.
Tokiu būdu E. S. bei R. G. panaudojo suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, kurių pagalba vėliau pasisavino didelės vertės svetimą turtą - 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) UAB „A“ pinigines lėšas bei panaikino didelės vertės 151 305 Eur (522 426 Lt) PVM turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.
Be to, tęsdami nusikalstamą veiką E. S. bei R. G., veikdami bendrininkų grupe, remiantis J. F. bei I. M. suklastotomis ir I. M. pateiktomis UAB „E“ PVM sąskaitomis-faktūromis, per UAB „A“ vyriausiąją buhalterę I. K., kuri nežinojo apie nusikalstamą sumanymą, organizavo žinomai neteisingų duomenų įrašymą į UAB „A“ PVM deklaracijas.
I. K. UAB „E“ PVM sąskaitose-faktūrose atvaizduotas sumas įtraukė į UAB „A“ PVM deklaracijas (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2009-02-01 iki 2010-06-30, dėl ko 2009-2010 metų laikotarpio PVM deklaracijose melagingai deklaruotas 382 162 Eur (1 319 529 Lt) atskaitomas pirkimo PVM, vietoje realiai atskaitomo 230 857 Eur (797 103 Lt) pirkimo PVM, t. y. nepagrįstai deklaruotas didesnis atskaitomas pirkimo PVM sumai 151 305 Eur (522 426 Lt), po ko šias deklaracijas su neteisingais duomenimis I. K. laikotarpiu nuo 2010-01-08 iki 2010-12-22 elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai :
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-01-08 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-02-01 iki 2009-02-28, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 46 216 Lt;
‒ 2009-04-27 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-04-27 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-03-01 iki 2009-03-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 476 Lt;
‒ 2009-05-25 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-05-25 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-04-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 54 889 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-06-19 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2009-05-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 497 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-10-26 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-06-01 iki 2009-06-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 50 261 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-01-08 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-07-01 iki 2009-07-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 687 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-10-26 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2009-08-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 438 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-01-08 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-09-01 iki 2009-09-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 53 239 Lt;
‒ 2009-11-24 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-11-24 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-10-01 iki 2009-10-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 51 478 Lt;
‒ 2009-12-29 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-12-28 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-11-01 iki 2009-11-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 58 020 Lt;
‒ 2010-03-31 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-03-31 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-12-01 iki 2009-12-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 45 946 Lt;
‒ 2010-10-04 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-10-05 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-01-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 70 044 Lt;
‒ 2010-04-26 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-04-25 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-02-01 iki 2010-02-28, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 62 616 Lt;
‒ 2011-04-26 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-09-28 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-03-01 iki 2010-03-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 69 809 Lt;
‒ 2010-12-22 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-12-22 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-04-01 iki 2010-04-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 84 853 Lt;
‒ 2010-12-22 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-12-22 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2010-05-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 94 675 Lt;
‒ 2010-12-22 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-12-22 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-06-01 iki 2010-06-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 96 683 Lt.
Šių suklastotų deklaracijų pagrindu atskaitos būdu nepagrįstai sumažintas į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinas PVM sumai 151 305 Eur (522 426 Lt).
Tokiu būdu E. S. bei R. G., veikdami bendrininkų grupe, suklastojo bei panaudojo tikrus dokumentus ‒ UAB „A“ PVM deklaracijas bei šių suklastotų deklaracijų pagrindu UAB „A“ naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 151 305 Eur (522 426 Lt) PVM, tuo padarydami Lietuvos Respublikai 151 305 Eur turtinę žalą. Tokie R. G., E. S. ir J. F. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 3 dalyje.
2. Taip pat R. G., E. S. ir J. F. nuteisti už tai, kad, R. G. ir E. S. veikiant bendrininkų grupe, padedant J. F. bei skundo nepateikusiai I. M., pasisavino didelės vertės svetimą turtą – UAB „A“ pinigines lėšas sumoje 572 334 Eur (1 976 155 Lt), o būtent:
R. G., laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m. būdama UAB „A“ direktore, o E. S., laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m. būdamas UAB „A“ akcininku, vadybininku bei atskaitingu asmeniu, disponuodamas bendrovės kasoje esančiomis piniginėmis lėšomis, kartu su UAB „A“ direktore R. G. faktiškai vadovaudamas UAB „A“ veiklai,
panaudojo J. F. bei I. M. suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), bei kasos pajamų orderius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“, tai yra:
‒ UAB „E“ 2009-02-27 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 28 sumai 81 406,71 Lt, iš jų PVM 12 997,71 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-03-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 29 sumai 143 763,90 Lt, iš jų PVM 22 953,90 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-03-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 30 (šalia ranka padarytas skaičiaus taisymas į 48) sumai 346 689,20 Lt, iš jų PVM 60 169,20 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-04-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 30 sumai 10 124,52 Lt, iš jų PVM 1 616,52 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-05-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 31 sumai 82 581,24 Lt, iš jų PVM 13 185,24 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-06-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 32 sumai 155 771,00 Lt, iš jų PVM 24 871,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-07-31 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 33 sumai 261 991,59 Lt, iš jų PVM 41 830,59 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-08-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 34 sumai 208 012,00 Lt, iš jų PVM 33 212,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-08-31 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 35 sumai 47 731,53 Lt, iš jų PVM 7 621,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-10 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 37 sumai 104 302,00 Lt, iš jų PVM 18 102,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 38 sumai 99 490,81 Lt, iš jų PVM 17 267,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-10-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 47 sumai 170 944,19 Lt, iš jų PVM 29 668,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-11-27 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 40 sumai 280 552,90 Lt, iš jų PVM 48 691,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-12-24 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 43 sumai 329 483,00 Lt, iš jų PVM 57 183,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2010-01-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 45 sumai 329 846,00 Lt, iš jų PVM 57 246,00 Lt
‒ UAB „E“ 2010-02-26 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 47 sumai 306 130,00 Lt, iš jų PVM 53 130,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2010-06-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 59 sumai 479 644,00 Lt, iš jų PVM 83 244,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-04-30 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 96 sumai 300 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-07-31 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 97 sumai 200 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-11 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 98 sumai 397 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-30 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 99 sumai 298 175,30 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-10-28 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 106 sumai 170 944,19 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-11-27 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 108 sumai 300 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-12-24 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 110 sumai 310 035,90 Lt, kuriuos UAB „A“ vyriausioji buhalterė I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą.
J. F. bei I. M., suvokdami, kad suklastotų UAB „E“ dokumentų pagrindu bus neteisėtai įgytos UAB „A“ piniginės lėšos, suklastodami bei perduodami šiuos fiktyvius UAB „E“ dokumentus, padėjo R. G. bei E. S. apgaule pagrįsti E. S. kaip UAB „A“ atskaitingo asmens, disponuojamų ir direktorės R. G. žinioje esančių, o vėliau pasisavintų UAB „A“ piniginių lėšų panaudojimą 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, o E. S. apgaule pagrindė jo, kaip atskaitingo asmens, disponuojamų ir direktorės R. G. žinioje esančių, o vėliau pasisavintų UAB „A“ piniginių lėšų panaudojimą 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, kuriuos 2009-2010 metų laikotarpiu E. S. gavo grynaisiais pinigais pats sau išmokėdamas iš UAB „A“ kasos bei pats atlikdamas mokėjimus bankiniais pavedimais arba nurodydamas tokius mokėjimus bankiniais pavedimais atlikti vyriausiajai buhalterei I. K. iš UAB „A“ sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „DNB“, sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „SEB“ į E. S. asmenines sąskaitas Nr. LT86 21400 300 0028 3085, Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius“. Tokie R. G. ir E. S. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje, o J. F. veiksmai – kaip nusikalstama veika, numatyta BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje.
3. Taip pat R. G. ir E. S. nuteisti už tai, kad, tęsiant nusikalstamą veiką, UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi vyriausioji buhalterė I. K., pati nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, toliau vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, J. F. bei I. M. suklastotose ir I. M. pateiktose UAB „E“ PVM sąskaitose-faktūrose atvaizduotas sumas įtraukė į UAB „A“ PVM deklaracijas (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2009-02-01 iki 2010-06-30, dėl ko 2009-2010 metų laikotarpio PVM deklaracijose melagingai deklaruotas 382 162 Eur (1 319 529 Lt) atskaitomas pirkimo PVM, vietoje realiai atskaitomo 230 857 Eur (797 103 Lt) pirkimo PVM, t. y. nepagrįstai deklaruotas didesnis atskaitomas pirkimo PVM sumai 151 305 Eur (522 426 Lt), po ko šias deklaracijas su neteisingais duomenimis I. K. laikotarpiu nuo 2010-01-08 iki 2010-12-22 elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai:
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-01-08 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-02-01 iki 2009-02-28, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 46 216 Lt;
‒ 2009-04-27 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-04-27 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-03-01 iki 2009-03-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 476 Lt;
‒ 2009-05-25 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-05-25 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-04-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 54 889 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-06-19 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2009-05-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 497 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-10-26 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-06-01 iki 2009-06-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 50 261 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-01-08 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-07-01 iki 2009-07-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 687 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-10-26 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2009-08-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 48 438 Lt;
‒ 2010-01-08 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-01-08 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-09-01 iki 2009-09-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 53 239 Lt;
‒ 2009-11-24 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-11-24 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-10-01 iki 2009-10-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 51 478 Lt;
‒ 2009-12-29 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2009-12-28 UAB „A“ PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-11-01 iki 2009-11-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 58 020 Lt;
‒ 2010-03-31 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-03-31 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2009-12-01 iki 2009-12-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 45 946 Lt;
‒ 2010-10-04 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-10-05 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-01-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 70 044 Lt;
‒ 2010-04-26 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-04-25 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-02-01 iki 2010-02-28, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 62 616 Lt;
‒ 2011-04-26 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-09-28 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-03-01 iki 2010-03-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 69 809 Lt;
‒ 2010-12-22 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-12-22 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-04-01 iki 2010-04-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 84 853 Lt;
‒ 2010-12-22 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-12-22 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2010-05-31, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 94 675 Lt;
‒ 2010-12-22 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2010-12-22 UAB „A“ patikslintą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010-06-01 iki 2010-06-30, deklaruojant atskaitomą pirkimo PVM 96 683 Lt.
Šių suklastotų deklaracijų pagrindu atskaitos būdu nepagrįstai sumažintas į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinas PVM sumai 151 305 Eur (522 426 Lt).
Tokiu būdu R. G. ir E. S., veikdami bendrininkų grupe, remiantis suklastotomis UAB „E“ PVM sąskaitomis-faktūromis, kurias I. K. įtraukė į UAB „A“ PVM deklaracijas ir šias deklaracijas pateikė mokesčių administratoriui bei šių suklastotų deklaracijų pagrindu UAB „A“ naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 151 305 Eur (522 426 Lt) PVM, tuo padarydami Lietuvos Respublikai 151 305 Eur turtinę žalą. Tokie R. G., ir E. S. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje.
4. Taip pat R. G., E. S. ir J. F. nuteisti už tai, kad R. G., būdama UAB „A“ direktore, o E. S., būdamas UAB „A“ faktiniu vadovu, veikdami bendrininkų grupe, siekdami to paties nusikalstamo tikslo – apgaule panaikinti UAB „A“ naudai mokestinę prievolę bei pasisavinti UAB „A“ pinigines lėšas, 2009-2010 metais apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o J. F. bei skundo nepateikusi I. M., suklastodami UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras bei kasos pajamų orderius ir I. M. šiuos dokumentus pateikdama, padėjo 2009-2010 metais apgaulingai tvarkyti UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o būtent:
R. G., būdama UAB „A“ direktore, faktiškai vadovaudama UAB „A“ veiklai ir organizuodama buhalterinę apskaitą,
bei E. S., būdamas UAB „A“ akcininku, vadybininku bei atskaitingu asmeniu, disponuodamas bendrovės kasoje esančiomis piniginėmis lėšomis, kartu su UAB „A“ direktore R. G. faktiškai vadovaudamas UAB „A“ veiklai ir organizuodamas buhalterinę apskaitą,
vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 Nr. VIII-1835) 37 str. 12 d. 1 p. nuostata – „Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 14 str. 2 d. nuostata – „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, 21 str. 1 d. nuostata – „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdami atsakingi už UAB „A“ veiklos organizavimą, apskaitos dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą,
pažeisdami Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 4 str. nuostatą – „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama <...>“, 6 str. 2 d. nuostatą – „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 str. 1 d. nuostatą, jog „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>;
turėdami vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule panaikinti UAB „A“ naudai mokestinę prievolę bei pasisavinti UAB „A“ pinigines lėšas, žinodami, kad UAB „E“ jokių prekių neparduos ir paslaugų bendrovei „A“ nesuteiks, R. G. bei E. S., veikdami bendrininkų grupe, susitarė su I. M., kad ji gautų suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius. I. M. perdavė UAB „A“ rekvizitus, būtinus įrašyti į apskaitos dokumentus, tyrimo nenustatytam asmeniui, atspausdinusiam UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius bei surado J. F., kuris sutiko pasirašyti fiktyvias UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius. Tuomet I. M. šiuos atspausdintus dokumentus pateikė J. F., kuris būdamas UAB „E“ direktoriumi ir suvokdamas, kad UAB „E“ paslaugų UAB „A“ nesuteikė, pasirašė I. M. jam pateiktas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), bei kasos pajamų orderius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“, tai yra:
‒ UAB „E“ 2009-02-27 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 28 sumai 81 406,71 Lt, iš jų PVM 12 997,71 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-03-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 29 sumai 143 763,90 Lt, iš jų PVM 22 953,90 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-03-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 30 (šalia ranka padarytas skaičiaus taisymas į 48) sumai 346 689,20 Lt, iš jų PVM 60 169,20 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-04-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 30 sumai 10 124,52 Lt, iš jų PVM 1 616,52 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-05-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 31 sumai 82 581,24 Lt, iš jų PVM 13 185,24 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-06-30 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 32 sumai 155 771,00 Lt, iš jų PVM 24 871,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-07-31 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 33 sumai 261 991,59 Lt, iš jų PVM 41 830,59 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-08-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 34 sumai 208 012,00 Lt, iš jų PVM 33 212,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-08-31 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 35 sumai 47 731,53 Lt, iš jų PVM 7 621,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-10 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 37 sumai 104 302,00 Lt, iš jų PVM 18 102,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 38 sumai 99 490,81 Lt, iš jų PVM 17 267,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-10-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 47 sumai 170 944,19 Lt, iš jų PVM 29 668,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-11-27 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 40 sumai 280 552,90 Lt, iš jų PVM 48 691,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-12-24 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 43 sumai 329 483,00 Lt, iš jų PVM 57 183,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2010-01-28 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 45 sumai 329 846,00 Lt, iš jų PVM 57 246,00 Lt
‒ UAB „E“ 2010-02-26 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 47 sumai 306 130,00 Lt, iš jų PVM 53 130,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2010-06-29 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 59 sumai 479 644,00 Lt, iš jų PVM 83 244,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-04-30 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 96 sumai 300 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-07-31 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 97 sumai 200 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-11 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 98 sumai 397 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-09-30 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 99 sumai 298 175,30 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-10-28 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 106 sumai 170 944,19 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-11-27 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 108 sumai 300 000,00 Lt;
‒ UAB „E“ 2009-12-24 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) Nr. 110 sumai 310 035,90 Lt.
Tokiu būdu I. M. bei J. F. suklastojo UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius.
Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, J. F. šias fiktyvias UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius perdavė I. M., kuri, R. G. bei E. S. nurodymu, perdavė tiesiogiai arba per kitus asmenis UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai vyriausiajai buhalterei I. K. įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Toliau, I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Taip buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos.
Tokiu būdu J. F. ir skundo nepateikusi I. M. padėjo apgaulingai tvarkyti UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o R. G. bei E. S., per nekaltą asmenį ‒ buhalterinę apskaitą tvarkiusią vyriausiąją buhalterę, organizuodami suklastotų UAB „E“ dokumentų įtraukimą į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tokie R. G. ir E. S. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, o J. F. veiksmai – kaip nusikalstama veika, numatyta BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
5. Nuteistoji R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba grąžinti bylą tirti iš naujo; atlikti byloje apeliaciniame skunde išdėstytos apimties įrodymų tyrimą.
5.1. Apeliantės teigimu, apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesprendė, kas faktiškai valdė UAB „A“, nepakankamai išsamiai vertino akcininko E. S. vaidmenį įmonės veikloje bei nusikaltimo padaryme, nevertino jos parodymų kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kitų nuteistųjų, liudytojų parodymų kontekste, nesprendė, ar UAB „A“ direktorė – R. G. realiai galėjo turėti ir daryti įtaką bendrovės valdymui, disponuoti bendrovės turtu bei be akcininko E. S. atlikti nusikalstamus veiksmus. Teigia, kad teismas ją baudžiamojon atsakomybėn patraukė kaip įmonės direktorę, vadovaudamasis vien formaliais kriterijais, kadangi nuosprendyje nėra nei vieno epizodo, kuriame būtų nedviprasmiškai, be abejonių nustatyti konkretūs apeliantės, kaip bendrovės direktorės veiksmai, už kuriuos taikytina baudžiamoji atsakomybė.
5.2. Skunde apeliantė nurodo, kad ji tik formaliai atliko vadovo funkcijas, kurias de facto (faktiškai, iš tikrųjų) vykdė bendrovės akcininkas E. S., kas teismo nebuvo įvertinta kartu su visais byloje surinktais įrodymais. Apeliantės teigimu, teismas privalėjo atskirti formalų ir faktinį vadovavimą UAB „A“. Tai, kad įmonėje realias vadovo funkcijas, ypatingai susijusias su įmonės strateginiais klausimais, finansų valdymu, turto disponavimu vykdė E. S., o ne R. G., neginčijamai įrodo jos pačios parodymai, kurie sutampa su liudytojų – pavaduotojo V. P., buhalterės I. K., L. P. parodymais. Skunde apeliantė pateikia minėtų liudytojų parodymų analizę ir teigia, kad jos pačios parodymai nėra paneigti, jie patvirtina, kad E. S. vienas priiminėjo įmonėje esminius sprendimus, valdė įmonės finansinius srautus, vienintelis turėjo galimybę valdyti įmonės sąskaitas, disponuoti jose nei kasoje esančiais pinigais, tuo tarpu apeliantė, būdama formalia direktore, rūpinosi tik klientų paieška ir apsaugos veiklos organizaciniais klausimais.
5.3. Apeliantė pažymi, kad netgi banke pagal išrašytus kvitus banko darbuotoja pinigus išmokėdavo, tik įsitikinusi, kad tai daroma E. S. valia (banko darbuotoja skambindavo E. S.). Šis faktas, pasak jos, paneigia teismo išvadą, kad R. G. disponavo bendrovės turtu, kadangi byloje esančios aplinkybės rodo, kad ji tinkamai disponuoti formaliai jai patikėtu turtu negalėjo, nes veikė ne kaip įmonės vadovė, o kaip vadybininkė, vykdanti bendrovės akcininko, veikiančio kaip vadovo de facto, nurodymus. Apeliantė nurodo esant akivaizdu, kad E. S., numatęs nusikalstamais veiksmais išvengti prievolės valstybei, pasisavinti pinigines lėšas, suprato ir numatė galimą atsakomybę, todėl, siekdamas jos išvengti, direktore paskyrė R. G., o faktiškai, būdamas akcininkas, nuolatos vadovavo įmonei, priiminėjo sprendimus, davė valdingus nurodymus ne tik pačiai įmonės direktorei bei vadovavo kitiems įmonės darbuotojams. Teismas į šiuos klausimus nesigilino, kas lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą.
5.4. Toliau skunde pateikia liudytojų V. P., I. K., L. P., J. Z., nuteistosios I. M. parodymų analizę ir teigia, kad jie ne tik patvirtina apeliantės versiją, bet ir paneigia E. S. parodymus. Liudytojo V. P. parodymai sutampa su ginamosios parodymais ir patvirtina, kad valdingus įgalinimus bendrovėje turėjo vienintelis E. S., kuris disponavo bendrovės pinigais ir elgėsi su jais kaip su asmeninėmis lėšomis. Pasak apeliantės, šios aplinkybės patvirtina, kad E. S. bendrovės pinigais disponavo be jos žinios. Kaip ypatingą svarbą turinčius apeliantė nurodo I. K. parodymus, kuri būdama UAB „A“ buhaltere, turėjo prieigą prie banko sąskaitų ir atlikdavo mokėjimus, kuriuos jai nurodydavo E. S.. Be to, R. G. niekada nebuvo suteikta teisė atlikti bankinius mokėjimus ar valdyti, disponuoti bendrovės grynaisiais pinigais, ji, kaip patvirtino I. K., nurodymų dėl buhalterinės apskaitos organizavimo neduodavo. Nurodo, kad liudytojas V. P. savo parodymuose taip pat nurodė, kad I. K. dažnai su kažkokiais dokumentais eidavo pas E. S., kas, pasak apeliantės, patvirtina faktą, kad kertiniais UAB „A“ finansiniais klausimais bendravo E. S. ir I. K., finansines operacijas darė be R. G. žinios. Todėl teigia esą negalima sutikti, kad bendrovės buhalterė, dvejus metus atlikdama bankines bei kasos operacijas akcininko E. S. nurodymu, tardamasi su juo, nežinojo apie pastarojo nusikalstamą veiklą. Taip pat nurodo apie neteisėtas operacijas, kaip ir V. P., sužinojusi būtent iš buhalterės I. K., kuri, kaip nurodė savo parodymuose, užėjusi į apeliantės kabinetą, papasakojo, kas vyksta. Tuo metu kabinete buvo ir V. P.. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismas šių aplinkybių nesiaiškino, prieštaringus vertinimus keliančių aplinkybių nepašalino.
5.5. Apeliantė teigia, kad visų byloje apklaustų liudytojų ir tuo metu kaltinamųjų, išskyrus E. S., parodymai bei kita byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog ji neatliko tyčinių veiksmų, kuriais ji kaltinama bei kurie būtų pagrindas kitų veiksmų atsiradimui. Pasak apeliantės, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderius į bendrovę atnešdavo I. M. ir tiesiogiai perduodavo vyr. buhalterei I. K., palikdavo sekretorėms, kad jos dokumentus perduotų vyr. buhalterei. Byloje nėra nustatyta, kad būtent apeliantė dalyvavo šioje schemoje, t. y. priimdavo suklastotus dokumentus ir perduodavo I. K., kad ji juos įtrauktų į apskaitą.
5.6. Skunde teigiama, kad nors minėti liudytojai ir nurodė, jog R. G. turėjo tam tikrą veiksmų laisvę, tačiau, pasak apeliantės, tai nereiškia, kad ji turėjo įtaką bendrovės veiklos vadovavimui, kaip tai būdinga įmonės direktoriui. Būtent todėl teismas ir privalėjo spręsti įmonės de facto valdymo klausimą, ko nepadarė. Apeliantės teigimu, vien kasdienių, elementarių nurodymų davimas darbuotojams, nereiškia vadovavimo įmonei de facto, tokius nurodymus gali duoti bet kuris pagal pavaldumą įmonėje aukščiau hierarchijoje esantis darbuotojas. Atkreipia dėmesį, kad vertinant pirmiau išvardintų liudytojų parodymus kaip vieną visumą, jie identiški ir, svarbiausia, neprieštarauja vyr. buhalterės I. K. parodymams, kuriuos teismas pripažįsta. Taigi nurodo kritiškai vertinanti teismo išvadą, jog pastaroji suvokė savo kaip direktorės pareigas ir atsakomybę, turėjo galimybę disponuoti įmonės turtu bei, kad E. S. ir ji buvo vykdytojai.
5.7. Apibendrinant apeliantė nurodo nesutinkanti su teismo argumentais dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog I. M. R. G. nurodymu būtų perdavusi UAB „E“ sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius I. K., kad ši juos įtrauktų į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Taip pat nesutinka su teismo argumentais dėl jai inkriminuotos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kadangi, kaip jau buvo minėję, UAB „A“ de facto vadovavo E. S. ir tik su jo žinia ir veiksmais PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius I. K. įtraukė į apskaitą. Kaip nurodė buhalterė I. K., R. G. nurodymų dėl buhalterinės apskaitos organizavimo neduodavo, UAB „F“, UAB „E“, UAB „G“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius jai dažniausiai tiesiogiai pateikdavo E. S., kartais į biurą atvykusi I. M.. Taip pat apeliantė nesutinka su teismo argumentais ir dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, kadangi, priešingai nei nurodė teismas, nebuvo įgijusi galimybės disponuoti UAB „A“ pinigais, kas neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, liudytojų parodymais, jos pačios parodymais. Apeliantė negalėjo disponuoti UAB „A“ turtu, neturėjo prieigos prie banko sąskaitų, grynųjų pinigų, be to apie akcininko nusikalstamą veiklą sužinojo kai ji jau buvo vykdoma. E. S. bylai aktualiu laikotarpiu nusikalstamą veiklą suplanavo ir vykdė nepriklausomai nuo apeliantės valios, jai nežinant. Teigia, kad teismas vadovavosi tik prielaidomis, o prieštaravimams pašalinti net nebuvo atlikta I. K. ir E. S. akistata, nors jų parodymų vertinimas yra reikšmingas. Taip pat nebuvo vertinta ta aplinkybė, kad nusikalstama E. S. veikla vyko ir tuo metu, kai apeliantė dėl ligos ar atostogų nebūdavo darbe.
5.8. Apeliantė nurodo daranti išvadą, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme, nors ir truko itin ilgą laiką, atliktas neišsamiai, nuosprendis surašytas paskubomis, siekiant išvengti senaties terminų, surašytas neįsigilinus į byloje esančius įrodymus. Byloje daug nepašalintų abejonių ir prieštaravimų. Atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog R. G. kartu su E. S. 2009 – 2010 metais organizavo jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, jos atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis arba byla grąžinta tirti iš naujo.
6. Nuteistasis J. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, nurodo, kad yra nekaltas, o ir terminas suėjo. Kitų argumentų nepateikia.
7. Nuteistojo E. S. gynėjas advokatas Sigitas Mikliušas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir E. S. išteisinti dėl visų inkriminuotų nusikalstamų veikų arba taikyti BK 95 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nurodo manantys, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl neteisingos inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, neteisingai taikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai byloje surinktų įrodymų vertinimo, teismų suformuotos praktikos nesilaikymo ir nukrypimo nuo jos.
7.1. Gynėjas skunde nurodo, kad teismas be jokio pagrindo ignoravo pagrindinius baudžiamosios teisės ir proceso principus (in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) ir nekaltumo prezumpcijos) bei jų nesilaikė, tuo pačiu pažeisdamas E. S. teisę į teisingą ir kvalifikuotą bylos nagrinėjimą teisme. Teigia, kad teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažino E. S. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, kadangi ne buvo surinkta pakankamai ginamojo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Be to, šioje byloje buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas.
7.2. Gynėjo teigimu, E. S. inkriminuoti nusikaltimai pagal BK 82 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nepagrįstai, kadangi iš esmės už tas pačias veikas buvo taikomi du skirtingi baudžiamojo kodekso straipsniai. Atkreipia dėmesį, kad ginamojo E. S. parodymai šioje byloje niekada nesikeitė ir buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Nurodo, kad E. S. yra paaiškinęs, kad visos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos 2009 – 2010 m. laikotarpyje, t. y. tada, kai būdamas jauno amžiaus, pabandė pradėti verslą. Jis visiškai pasitikėjo R. G. ir I. M., kadangi jos turėjo didesnę verslo ir gyvenimo patirtį. Tiek tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis labai aiškiai ir konkrečiai, nuosekliai paaiškino visas buhalterijos tvarkymo, dokumentų išrašymo ir paruošimo, grynųjų pinigų panaudojimo aplinkybes. Pagal jo parodymus, visas sutartis su klientais, PVM sąskaitas-faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus jam paruošdavo ir pateikdavo pasirašyti arba R. G. arba I. M.. Į įmonės kasą jis įnešdavo tiek pinigų, kiek jam nurodydavo R. G.. Be to, nuimtus banke pinigus pagal paruoštus ir pasirašytus buhalterinius dokumentus (sumas, kurių reikia, jam nurodydavo R. G.) atiduodavo arba R. G. arba I. M.. Su J. F. niekada jokių reikalų nepalaikė, su juo bendravo (kiek jam yra žinoma) I. M.. E. S. būdavo nuolat informuojamas, kad jo perduoti pinigai yra naudojami statybos reikmėms ir, kad jie yra perduoti darbus atliekantiems asmenims. Kadangi visiškai pasitikėjo tiek R. G., tiek I. M., nuolat statybinių darbų atlikimo netikrindavo. Nurodo, kad aplinkybę, jog atliktus darbus prižiūrėjo R. G., patvirtino ir liudytojas V. P. savo pirminiuose parodymuose. Teigia, kad visos problemos E. S. paaiškėjo ir tapo žinomos, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Buhalterinės apskaitos ir dokumentų pildymo jis nesuprato ir nežinojo, tiesiog pasirašydavo visus dokumentus, kuriuos jam paruošdavo.
7.3. Skunde teigiama, kad itin svarbu, jog šiuos ginamojo E. S. parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga – J. F. parodymai, iš dalies I. M. parodymai bei R. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos ji davė laisva valia, dalyvaujant gynėjui. Taip pat itin svarbūs buhaltere bendrovėje dirbusios nesuinteresuotos liudytojos I. K. parodymai. Gynėjas nurodo, kad ši liudytoja iš esmės patvirtino E. S. parodymus ir tuo pačiu paneigė R. G. parodymus apie tai, kad tariamai įmonėje faktiniu vadovu buvo E. S.. Ši liudytoja nurodė labai konkrečias aplinkybes apie dokumentų, tame tarpe ir buhalterinių, tvarkymą, taip pat paaiškino, kad realiai ir faktiškai bendrovės veiklai vadovavo R. G., o ne E. S.. Taip pat ji nurodė, kad E. S. bendrovėje niekada nebuvo paskirtas kasininku, kasos netvarkė ir grynųjų pinigų savo žinioje niekada neturėjo. Šie parodymai sutampa su byloje esančiais buhalteriniais dokumentais, kurie pasirašyti būtent R. G., o ne kitų asmenų.
7.4. Gynėjas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje rėmėsi VMI atliktų ūkinės veiklos tyrimų ir specialistų išvadomis, kadangi jie neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų, nes apklausus specialistus paaiškėjo, kad jie net nenagrinėdami ir netikrindami faktų apie fiksuotų ūkinių operacijų realumą, iš karto kaip įrodytą priėmė faktą, nurodytą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) pareigūnų užduotyje apie tai, kad tariamai ūkinės operacijos, dėl kurių prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir mokesčių paskaičiavimus, realiai nevyko. Apklausiami specialistai teisme pripažino, kad operacijų realumo jie net netyrė, todėl jų išvada yra neteisinga, nepagrįsta ir teismas negalėjo ja remtis. VMI specialistai teisme nurodė ir patvirtino, kad vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 22 d. užduotimi, tyrimo metu PVM ataskaita nebuvo nagrinėta kas mėnesį dar ir dėl to, kad jiems nebuvo pateikti PVM sąskaitų-faktūrų registrai, pagal kuriuos pateiktos PVM deklaracijos.
7.5. Gynėjo teigimu, ši aplinkybė yra itin svarbi nustatant senaties terminą, kadangi VMI specialistai, negalėdami nustatyti PVM atskaitos pagal konkrečius mėnesius, nurodė visų VMI pateiktų UAB „A“ PVM deklaracijų datas iki 2010 m. gruodžio mėn. pabaigos (nors realiai nėra aišku ir nėra nustatyta, kurį mėnesį buvo įvykdyta neteisėta PVM atskaita), nors iš kasos išlaidų orderių matyti, kad grynųjų pinigų išėmimo ir perdavimo operacijos su UAB „E“ pasibaigė dar 2009 m. gruodžio 24 d. Būtent šių PVM deklaracijų pateikimo VMI datas kaltinimas siejo su ginamajam E. S. inkriminuojama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors, gynėjo teigimu, tam nebuvo jokio pagrindo, kadangi jau yra pasibaigęs BK 95 straipsnyje (galiojusio veikų padarymo metu) numatyto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Tokiu būdu, kaltinimas neįvykdė jam įstatymo leidėjo imperatyviai deleguotos pareigos tiksliai ir neabejotinai nustatyti nusikaltino padarymo laikotarpį, nusikaltimo pabaigos laiką, o teismas šios klaidos taip pat neištaisė.
7.6. Gynėjas nurodo, kad inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu (2009 – 2010 m.) galiojo BK 95 straipsnio 2000 m. spalio 25 d. redakcija, pagal kurią asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję aštuoneri metai, kai buvo padarytas apysunkis nusikaltimas ir dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas. Iš pakeisto kaltinimo teksto matyti, kad E. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas) ir 300 straipsnio 3 dalį (apysunkis nusikaltimas) buvo kaltinamas laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. Pasak gynėjo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dešimties metų senatis pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pasibaigė 2019 m. gruodžio 24 d., o pagal BK 300 straipsnio 3 dalį aštuonerių metų senatis pasibaigė 2017 m. gruodžio 24 d.
7.7. Taip pat nurodo, kad iš pakeisto kaltinimo teksto matyti, kad E. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas) ir 300 straipsnio 3 dalį (apysunkis nusikaltimas) buvo kaltinamas už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Teismas šių BK straipsnių taikymą sieja su UAB „A“ PVM deklaracijų pateikimu VMI. Gynėjas teigia, kad jau minėta, jog byloje apklausti VMI specialistai negalėjo tiksliai pagal mėnesius nustatyti, kada ir į kurią VMI pateiktą PVM deklaraciją buvo įtraukta neteisėta (ir kokiai sumai) PVM suma. Tokiu būdu, nėra jokio pagrindo BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą sieti su bendro pobūdžio pateiktomis deklaracijomis, kuriose yra deklaruojamas ir iš kitų sandorių gautas bei atskaitomas PVM. Ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje aiškiai nustatyta, kad paskutinė UAB „E“ PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta 2010 m. birželio 29 d., o paskutinis UAB „E“ išrašytas kasos pajamų orderis yra 2009 m. gruodžio 24 d. data.
7.8. Gynėjas taip pat nurodo, kad iš pakeisto kaltinimo teksto matyti, kad E. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apysunkis nusikaltimas) buvo kaltinamas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. Gynėjo teigimu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo aštuonerių metų senatis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pasibaigė 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimui 2010 m. birželio 15 d. priėmus BK 95 straipsnio pakeitimus, kurie įsigaliojo 2010 m. birželio 29 d., naujosios nuostatos sunkina kaltinamųjų padėtį (pratęsdamos senaties terminus), todėl jos turi būti ir gali būti taikomos tik toms nusikalstamoms veikoms, kurios jau buvo padarytos po šių pakeitimų įsigaliojimo, o dėl ankstesnių veikų byla turėjo būti nutraukta dėl senaties. Teismas šias nuostatas ignoravo ir dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą bei dėl nesuprantamų priežasčių neskaičiavo senaties termino kiekvienam iš inkriminuotų nusikaltimų atskirai (kiekvienai veikai).
7.9. Apibendrindamas gynėjas nurodo, kad teismo nuosprendyje nėra tiesioginių, objektyvių ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių ginamojo E. S. kaltę ir teismas jų nenurodė. Yra nurodomos tik prielaidos ir abejonės dėl E. S. kaltės, todėl jis turėjo būti išteisintas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Gynėjo teigimu, teismas pastarojo atžvilgiu turėjo taikyti BK 95 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. S. gynėjas advokatas Sigitas Mikliušas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išteisinti ginamąjį arba nutraukti jam baudžiamąją bylą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Nuteistojo J. F. gynėja advokatė Laureta Ulbienė prašė ginamąjį išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, nepadarius jam veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Taip pat prašė nepriteisti gynybos išlaidų. Nuteistoji R. G. ir jos gynėjas advokatas Ridas Žemkauskas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Darius Karčinskas prašė nuteistųjų ir nuteistojo gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistųjų nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal įsigaliojusią naują BK redakciją.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistųjų R. G., J. F. bei nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
10. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistųjų R. G., E. S. bei J. F. atžvilgiu ir prašoma juos išteisinti, taip pat R. G. apeliaciniame skunde reiškiamas alternatyvus prašymas bylą grąžinti tirti iš naujo. Apeliaciniai skundai argumentuojami pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu,.
11. Nuteistoji R. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kas faktiškai (ji ar bendrovės akcininkas E. S.) valdė UAB „A“, taip pat neatsižvelgė, kad jai buvo inkriminuotas nusikalstamų veikų darymas ir tuomet, kai dėl ligos ji nebūdavo darbe, nes turėjo nedarbingumą. Nuteistasis J. F. apeliaciniame skunde, nepateikdamas išsamesnių argumentų, tvirtino esąs nekaltas, taip pat kėlė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą. Nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo įrodymų dėl ginamojo kaltės vertinimas, argumentuojant in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimais, taip pat ginčijamas ginamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, teigiant, kad E. S. už tuos pačius veiksmus, juos kvalifikuojant kaip atskiras veikas (BK 182 straipsnio 2 dalis ir BK 183 straipsnio 2 dalis), nubaustas du kartus. Skunde taip pat keliamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimas.
12. Taigi, apeliaciniuose skunduose iš esmės išreiškiama kritika byloje atliktam įrodymų vertinimui, kaip netinkamam, neišsamiam, nevertinant ar netinkamai vertinant apeliantų nurodomas, jų nuomone, svarbias aplinkybes. Apeliantai, pateikdami savitą byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. G. ir E. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn neteisingos.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje atliktą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analizę, neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto R. G., E. S. ir J. F. nuteisimo. Nors apeliaciniuose skunduose akcentuojamas netinkamas byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų vertinimas, sąlygojęs, apeliantų manymu, ir baudžiamojo įstatymo normų taikymo pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantų pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu, formuojančiu priešingą išvadą nei padaryta pirmosios instancijos teismo. Priešingai, nei teigiama skunduose, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą bei padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas tiek dėl R. G., tiek dėl E. S. bei J. F. padarytų veiksmų teisinio vertinimo, jų kaltės įrodytumo.
14. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuotas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas, keliamas šiam loginiam procesui, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Savo ruožtu, proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl įrodymų tyrimo apimties ir dėl išvadų, daromų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius procesinius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, jų gynėjai ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai.
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, su kuriuo nesutikti nėra objektyvaus pagrindo. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus byloje, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus – nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus, rašytinius bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat išdėstyti aiškūs įrodymų vertinimo bei nuteistųjų gynybos versijos atmetimo motyvai.
16. Kita vertus, nustačius, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2023 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, įsigaliojusiu 2023 m. birželio 1 d., buvo pakeisti BK XXVIII ir BK XXXII skyriaus straipsniai, kurie švelnina bausmes ir kitokiu būdu palengvina nusikalstamą veiką padariusių asmenų teisinę padėtį, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir suformuota teismų praktika, teisėjų kolegija pasisakys ir dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalies, BK 183 straipsnio 2 dalies ir BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikavimo į naujosios redakcijos BK 182 straipsnio 3 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį.
Dėl bendrovės vadovo ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybės
17. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės: suklastojus UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo atvaizduotos neįvykusios ūkinės operacijos, bei kasos pajamų orderius, kuriuose buvo imituojamas UAB „A“ atsiskaitymas grynaisiais su UAB „E“, juos panaudojus – įtraukus šiuos dokumentus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą bei išrašant netikrus kasos pajamų orderius, buvo pasisavintos UAB „A“ piniginės lėšos. Taip pat šių suklastotų dokumentų – PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu į UAB „A“ PVM deklaracijas buvo įrašyti melagingi duomenys apie neva vykusius pirkimus ir šios deklaracijos buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip panaikinant UAB „A“ mokestinę prievolę, t. y. nepagrįstai sumažinant į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtiną PVM. Taip pat, minėtus suklastotus dokumentus įtraukus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, apgaulingai buvo vedama minėtos bendrovės apskaita.
18. Skundžiamu nuosprendžiu R. G. ir E. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad: J. F. būnant UAB „E“ direktoriumi ir pasirašius buhalterės I. M. jam pateiktas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), bei kasos pajamų orderius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“, t. y. suklastojus UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, šie dokumentai R. G. ir E. S. nurodymu buvo įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y. R. G. ir E. S. panaudojo suklastotus UAB „E“ sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius. Taip pat suklastotų dokumentų pagrindu R. G. ir E. S., veikdami bendrininkų grupe, padedant J. F. ir skundo nepadavusiai I. M., pasisavino didelės vertės svetimą turtą – UAB „A“ pinigines lėšas – 572 334 Eur (1 976 155 Lt). Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, E. S. ir R. G., veikdami bendrininkų grupe, organizavo šių žinomai neteisingų duomenų įrašymą į UAB „A“ PVM deklaracijas už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., dėl ko 2009-2010 metų laikotarpio PVM deklaracijose buvo nepagrįstai deklaruotas didesnis atskaitomas pirkimo PVM sumai 151 305 Eur (522 426 Lt), vėliau šios deklaracijos buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip nepagrįstai sumažintas į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinas PVM šiai sumai, Lietuvos Respublikai padarant turtinę žalą. Taip pat R. G. ir E. S., organizuodami minėtų suklastotų dokumentų – UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių, kuriuose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, įtraukimą į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, apgaulingai tvarkė šios bendrovės buhalterinę apskaitą.
19. Nuteistoji R. G. bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu savo kaltės nepripažino, tvirtino, kad kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, nes ji buvo tik formali bendrovės vadovė, o faktinis UAB „A“ vadovas buvo nuteistasis E. S.. Nuteistasis E. S. teigė, kad jis buvo tik bendrovės „A“ akcininkas ir atskaitingas asmuo, o reali UAB „A“ vadovė buvo direktorė R. G., kuri priimdavo visus sprendimus įmonėje.
20. Nuteistosios R. G. apeliacinio skundo ir nuteistojo E. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šie nuteistieji nepagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kaip bendrovės vadovai, nes jais nebuvo, atmetami.
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovėje direktorės pareigas laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. ėjo būtent R. G., o E. S. laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 11 d. iki 2013 m. kovo 18 d. buvo registruotas bendrovės akcininku (t. 2, b. l. 32-35).
22. Asmens vadovaujantis vaidmuo bendrovėje gali būti nustatomas ne tik pagal asmens teisinį statusą juridiniame asmenyje, bet ir pagal jo faktiškai atliekamas funkcijas. Nuteistosios R. G. skunde nurodoma, kad aplinkybę dėl tik formalaus jos vadovavimo bendrovei patvirtina liudytojai V. P., L. P., J. Z., kurie minėjo, kad UAB „A“ viskam vadovavo E. S.. Tačiau pažymėtina, kad minėti liudytojai be kita ko nurodė ir tai, jog jie vykdė ir pačios nuteistosios nurodymus ir kad ji turėjo tam tikrą veiksmų laisvę (t. 17, b. l. 65-66; t. 20, b. l. 175-184). Liudytoju apklaustas bankroto administratorius A. Z. nurodė, kad jis su R. G. bendravo bankroto proceso metu, kaip su UAB „A“ direktore (t.18, 123-128). Liudytoja apklausta UAB „A“ buhalterė I. K. patvirtino, kad R. G. buvo reali įmonės direktorė, o ji, I. K. darydavo pavedimus tik gavusi direktorės sprendimą; liudytoja parodė, kad visą laiką viską spręsdavo direktorė ir akcininkas E. S. (t. 17, b. l. 172- 180; t. 20, b. l. 40-49).
23. Byloje nustatyta, kad nuteistoji R. G., kaip bendrovės vadovė, aktyviai dalyvavo UAB „A“ veikloje. Antai liudytoja I. K. parodė, kad svarbiausiais įmonės veiklos klausimais R. G. tardavosi su E. S.. Be to, kai jai pačiai reikėdavo, viską spręsdavo su R. G., nes ji buvo direktorė ir priimdavo visus sprendimus, visi parašai buvo jos (t. 17, b. l. 172-180). Iš nuteistosios I. M. parodymų matyti, kad ji, kaip bendrovės UAB „E“ buhalterė, fiktyvių statybos darbų klausimais bendravo ne tik su E. S., bet ir su R. G. (t. 19, b. l. 151-161).
24. Todėl R. G. pozicija, kad ji buvo tik formali UAB „A“ vadovė – negalėjo priimti jokių sprendimų, su buhalterinės apskaitos organizavimu nesusijusi, nežinojo apie jokius suklastotus dokumentus, atmestina, kaip paneigta bylos įrodymais nustatytais faktiniais duomenimis ir vertintina, kaip gynybinė jos taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
25. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo E. S. pozicija, kad jis UAB „A“ nevadovavo, jokių bendrovės valdymo klausimų nesprendė, buhalterinių reikalų nesuprato, buvo tik bendrovės akcininkas, pasitikėjo bendrovės vadove R. G., kaip turinčia daugiau patirties. Ši jo pozicija paneigta ne tik nuteistųjų R. G., I. M. parodymais, bet ir liudytojos I. K. parodymais, kad E. S. visada domėjosi įmonės finansine padėtimi, rengė pasitarimus bendrovės veiklos klausimais (t. 17, b. l. 172-180) bei bankroto administratoriaus A. Z. parodymais, kad E. S. domėjosi vykstančiu UAB „A“ bankroto procesu (t. 18, b. l. 123-128). Taip pat byloje nustatyta, kad E. S. disponavo įmonės lėšomis, turėjo galimybę elektroninės bankininkystės pagalba jungtis prie bendrovės sąskaitų bankuose ir atlikti mokėjimo pavedimus.
26. Teismų praktikoje pripažįstama, kad galimos ir tokios teisinės situacijos, kai pagal juridinio asmens steigimo dokumentus juridinio asmens vadovas yra vienas asmuo, nors tokiam juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja kitas asmuo. Tokiu atveju, priklausomai nuo bylos faktinių aplinkybių, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami abu vadovai kaip bendrininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-222/2015, Nr. 2K- 137- 697/2019, Nr. 2K-118-489/2022). Tokia situacija yra nustatyta nagrinėjamoje byloje. Nusikalstamų veikų padarymo metu E. S., būdamas UAB „A“ akcininkas bei atskaitingas asmuo, rūpinosi bendrove, jos veikla, finansais, faktiškai vadovavo bendrovei, o R. G., paskirta UAB „A“ direktore ir būdama ja pakankamai ilgą laikotarpį, atstovavo šią įmonę, priiminėjo sprendimus jos vardu ir kontroliavo jos veiklą, taigi, neabejotinai suvokė savo kaip direktorės pareigas ir atsakomybę, t. y., kad jai yra patikėtas įmonės turtas, ji yra atsakinga už sudaromus sandorius bei tinkamą disponavimą jai patikėtu bendrovės turtu. Pirmosios instancijos teismas, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad E. S. ir R. G. kartu vystė verslą, sprendė bendrovei svarbius klausimus, buhalterijai pateikdavo dokumentus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad jie abu buvo atsakingi už įmonės valdymą, tokiu būdu pagrįstai buvo pripažinti tinkamais jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektais, bendravykdžiais.
Dėl nuteistųjų nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį
27. Nuteistoji R. G. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jos kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 3 dalį, kadangi galimybės disponuoti UAB „A“ piniginėmis lėšomis neturėjo, nes neturėjo prieigos prie banko sąskaitų, grynųjų pinigų, apie E. S. suplanuotą nusikalstamą veiką nežinojo. Nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl E. S. kaltės, kaip neįrodytos įrodymais, o paremtos tik prielaidomis. Nuteistojo J. F. apeliaciniame skunde argumentų dėl nepagrįstai nustatytos jo kaltės nepateikta.
28. Skundžiamu nuosprendžiu R. G. ir E. S. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, o J. F. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį bei pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, teismui konstatavus, kad J. F. kaip UAB „E“ direktoriui, pasirašius buhalterės I. M. jam pateiktas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), bei kasos pajamų orderius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir tariamus UAB „A“ atsiskaitymus su UAB „E“ ir taip suklastojus UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, minėti suklastoti dokumentai R. G. ir E. S. nurodymu buvo įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y. R. G. ir E. S. panaudojo suklastotas UAB „E“ sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius. Taip pat suklastotų dokumentų pagrindu R. G. ir E. S., veikdami bendrininkų grupe, padedant J. F. ir skundo nepadavusiai I. M., pasisavino didelės vertės svetimą turtą – UAB „A“ pinigines lėšas – 572 334 Eur (1 976 155 Lt). Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, E. S. ir R. G., veikdami bendrininkų grupe, organizavo šių žinomai neteisingų duomenų įrašymą į UAB „A“ PVM deklaracijas už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., dėl ko 2009-2010 metų laikotarpio PVM deklaracijose buvo nepagrįstai deklaruotas didesnis atskaitomas pirkimo PVM sumai 151 305 Eur (522 426 Lt), vėliau šios deklaracijos buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip nepagrįstai sumažintas į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinas PVM šiai sumai, Lietuvos Respublikai padarant turtinę žalą.
29. Kaip minėta, bylos duomenimis buvo nustatyta, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu R. G. ir E. S. ėjo UAB „A“ atsakingas pareigas: R. G. – direktorės, o E. S. buvo vadybininkas, atskaitingas asmuo, todėl jie turėjo galimybę disponuoti įmonės turtu, pagal pareigas šis turtas jiems buvo patikėtas. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas R. G. ir E. S. pagrįstai pripažino jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų vykdytojais. Nuteistasis J. F., būdamas bendrovės „E“ direktorius, o vėliau faktiškai eidamas bendrovės vadovo pareigas, aktyviais veiksmais suklastojant (BK 300 straipsnio 3 dalis) ir pateikiant suklastotus dokumentus UAB „A“, padėjo R. G. ir E. S. įgyvendinti nusikalstamus ketinimus. Tokiu būdu, nuteistojo J. F. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip padėjėjo įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
30. Baudžiamojoje byloje nebuvo gauta tikslių duomenų, individualizuojančių kiekvieno nuteistojo vaidmenį darant nusikalstamas veikas ir tai lėmė pačių nuteistųjų pozicijos jiems nepripažįstant kaltės, nurodant skirtingas aplinkybes dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, kiekvienam nuteistajam pateikiant save teisinančią versiją. Tiek R. G., tiek E. S., tiek ir J. F. teigė, kad jie jokių nusikalstamų veikų nepadarė – neklastojo ir nepanaudojo suklastotų dokumentų, kurių pagrindu buvo atlikti neteisėti veiksmai, pasisavintas didelės vertės svetimas turtas (UAB „A“ piniginės lėšos) bei suklastotų dokumentų pagrindu suformavus žinomai melagingas PVM deklaracijas ir pateikus jas mokesčių administratoriui, apgaule buvo išvengta didelės vertės turtinės prievolės bei vėliau apgaulingai tvarkoma UAB „A“ buhalterinė apskaita. Baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes jie aiškino, pateikdami sau palankias, teisinančias versijas.
31. 2015 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/189 konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „E“ išrašytomis 17 PVM sąskaitomis-faktūromis UAB „A“ buvo įforminti pardavimai „pagal sutartį Nr. 2008/12-02-1“ už 2 855 476,43 Lt ir 582 988,16 Lt pirkimo PVM, iš viso 3 438 464,59 Lt (t. 13, b. l. 13-22).
32. Baudžiamosios bylos tyrimo metu taip pat nustatyta, kad tarp UAB „A“ atsiskaitymui išduotų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų yra pateikti 7 UAB „E“ laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 30 dienos iki 2009 m. gruodžio 24 dienos išrašyti kasos pajamų orderių kvitai, kuriais įformintas bendrovės UAB „A“ atsiskaitymas su UAB „E“ 1 976 155,39 Lt grynais pinigais.
33. Taip pat minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „A“ buhalterinės apskaitos registruose „Atskaitingų asmenų suvestinė“, sudarytuose pagal atskaitingą asmenį E. S., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. įrašyta, jog UAB „A“ atskaitingas asmuo E. S. atsiskaitymui su UAB „E“ nuo 2009 m. balandžio 30 dienos iki 2010 m. sausio 6 dienos panaudojo 1 976 155,39 Lt, kurių panaudojimui pagrįsti yra pateikti pirmiau nurodyti UAB „E“ nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. išrašyti kasos pajamų orderiai.
Žemesnės instancijos teismas
34. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė J. L. patvirtino šias išvadas dėl UAB „A“ atskaitingo asmens E. S. veiksmų tariamai atsiskaitant su UAB „E“ už minėtuose dokumentuose įformintas neįvykusias ūkines operacijas. Kad tam tikros operacijos realiai neįvyko, davė išvadą iš užduotyje pateiktų faktinių aplinkybių (t. 16, b. l. 203-205; 19 t., b. l. 46-53).
35. Nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl byloje pateiktų specialistų išvadų patikimumo, kadangi, gynėjo teigimu, jos neatitinka tokiems dokumentams keliamų reikalavimų, o apklausiamos teisme specialistės patvirtino, kad išvados duotos, atsižvelgus į užduotyje pateiktą faktinę aplinkybę, todėl pagal dabartinę teismuose suformuotą šios kategorijos bylų praktiką, tokios išvados būtų tik sąlyginės, nors teismas rėmėsi jomis kaip kategoriškomis.
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šiuos gynėjo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustos specialistės, byloje pateikusios savo išvadas, tiek specialistė J. L., kuri atliko ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikė 2015 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/189 dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, tiek VMI specialistė L. S., byloje pateikusi 2016 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadą Nr. (21.73-32) 363, dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos.
Žemesnės instancijos teismas
37. Teisiamojo posėdžio metu specialistės patvirtino savo išvadas, pateikė paaiškinimus į proceso dalyvių užduotus klausimus, todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo abejoti šių išvadų patikimumu ir jomis nesivadovauti.
38. Nuteistasis J. F. apeliaciniame skunde nepateikė argumentų dėl jo nekaltumo, tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, teigė dokumentų neklastojęs, tačiau pripažino pasirašęs jam buhalterės I. M. pateiktuose tuščiuose blankuose, paaiškinant, kad neva reikėjo sutvarkyti bendrovės balansus. Jis pasirašinėjo tuščius dokumentų blankus, nes skubėjo, kadangi jam sudėtinga iš (duomenys neskelbtini) atvažiuoti. Jis pasirašė tuščius blankus, nes su buhaltere I. M. visada buvo normalūs, pasitikėjimu grįsti santykiai (t. 16, b. l. 71-75). Šia jo keliama versija pagrįstai nebuvo patikėta, kadangi, kaip patvirtina baudžiamosios bylos duomenys, UAB „E“ buhalterė I. M. bendrovėje dirbo nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. ( t. 2, b. l. 50), 2008 m. spalio 27 d. UAB „E“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro (t. 2, b. l. 46), o 2009 m. gegužės 21 d. teismo nutartimi UAB „E“ buvo iškeltas bankrotas (t. 2, b. l. 47-49; 16 t., b. l. 167-170). Tuo tarpu byloje nustatyta, kad UAB „E“ PVM sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai buvo klastojami 2009-2010 metų laikotarpiu. J. F., būdamas vadovu, turint gyvenimiškos ir verslo patirties, pasirašinėdamas tuščius dokumentų blankus, suprato, kad tokie veiksmai gali sukelti atitinkamas teisines pasekmes.
39. Pagrindinė dokumento funkcija – patvirtinti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami paliudyti melagingą faktą. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis numato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan.
40. Nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo arba realizavo, ir norėjo taip veikti.
41. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais yra nustatyta, kad nuteistasis E. S. kartu su R. G. vystė verslą, sprendė įmonei svarbius klausimus, buhalterijai pateikdavo dokumentus. Apklausiami nurodė, kad planavo sujungti UAB „A“ apsaugos verslą su taksi bendrove „G“, įsigyti patalpas (duomenys neskelbtini) ir ten persikelti, dėl to neva reikėjo atlikti patalpų remonto darbus, kuriuos turėjo atlikti UAB „E“. Tačiau, kaip nustatyta bylos duomenimis, šių nuteistųjų parodymų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Priešingai, nuteistoji R. G., nors ir nurodė, kad buvo tokių minčių dėl verslų sujungimo, tačiau aiškino, kad to nepavyko įgyvendinti, o ir E. S. patvirtino, jog nepavyko to padaryti dėl lėšų trūkumo. Akivaizdu, kad, nepavykus įgyvendinti šių planų, nebuvo sudarytos ir jokios sutartys bei susitarimai su remontą naujai įsigyjamose patalpose turėjusia atlikti bendrove dėl remonto darbų, t. y. nebuvo verslo santykių tarp UAB „A“ ir UAB „E“. Nors liudytojas V. P. savo parodymuose yra nurodęs, kad kartą į tas patalpas su lengvuoju automobiliu vežė direktorę R. G. ir nedidelį kiekį kažkokių statybinių medžiagų (ar dažus, ar glaistą) kurias paliko minėtose patalpose (t. 1, b. l. 130), o nuteistoji R. G. akistatos tarp jos ir I. M. metu (t. 15, b. l. 28-31) teigė, kad iš paslaugų suteikimą patvirtinančių dokumentų (sutarčių, atliktų darbų aktų, sąskaitų) ji matė, jog UAB „E“ atliko statybos darbus bendrovei UAB „A“ patalpose (duomenys neskelbtini), todėl jai nebuvo pagrindo netikėti, kad darbai neatlikti, nors pačių darbų ji nematė, byloje nėra jokių susitarimus ar sutartis tarp minėtų bendrovių dėl patalpų remonto darbų atlikimo patvirtinančių dokumentų. Taip pat ir pats nuteistasis E. S. patvirtino, jog jam nebuvo žinoma, kas ir kaip konkrečiai atliko remonto darbus, asmeniškai minėtų remonto darbų jis nematė (t. 5, b. l. 24-27). Patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkas G. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, kad minėtose patalpose UAB „E“ jokių statybos darbų neatlikinėjo (t. 16, b. l. 167-170). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. K., kuri parodė, kad, jai dirbant bendrovėje UAB „F“ adresu (duomenys neskelbtini) (dirbo nuo 2009 m. iki 2012 m.), šiose patalpose kiti asmenys, išskyrus patalpų savininką G. K., jokių statybos darbų neatlikinėjo (t. 16, b. l. 137-138). Svarbūs yra nuteistojo J. F. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, kad byloje pateiktuose UAB „E“ finansiniuose dokumentuose yra jo parašai (abejojo tik dėl vienos sąskaitos-faktūros), tačiau jokių UAB „E“ išrašytose 2009-2010 m. PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų statybos darbų bendrovei „E“ (teismo pastaba – ankstesnis UAB „A“) pavadinimas, taip pat adresu (duomenys neskelbtini) UAB „E“ neatlikinėjo, jokių paslaugų neteikė ir minėtų sumų nei jis asmeniškai, nei jo bendrovė nėra gavę (t. 16, b. l. 71-75).
42. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė įrodytu, kad jokių susitarimų dėl remonto (statybinių) darbų adresu (duomenys neskelbtini) nebuvo sudaryta ir jokie darbai minėtose patalpose nebuvo atlikti. Konstatavus, kad jokių verslo santykių tarp UAB „A“ ir UAB „E“, turėjusios atlikti remonto darbus, nebuvo, akivaizdu, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo išrašyti kaltinime nurodytų PVM sąskaitų-faktūrų bei jų pagrindu išmokėti pinigų pagal kasos pajamų orderius. Pagrįstai teismas sprendė, kad padarė nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, siekiant nusikalstamų tikslų. Kaip minėta, nuteistieji R. G. ir E. S. tvirtino, kad ne jie buvo iniciatoriai dėl verslų sujungimo ir remonto darbų atlikimo, tačiau byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina bendrą nuteistųjų R. G. ir E. S. veikimą įmonės veiklos klausimais. Antai nuteistoji I. M., apklausiama teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad fiktyvių statybos darbų klausimais bendravo tiek su E. S., tiek su R. G. (t. 20, b. l. 81-91). Iš liudytojos, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios I. K. parodymų matyti, kad svarbiausiais įmonės veiklos klausimais R. G. tardavosi su E. S. (t. 17, b. l. 172-180). Nuteistasis E. S. taip pat patvirtino remonto klausimais bendravęs su direktore R. G., o ir iš pačios nuteistosios R. G. parodymų akivaizdu, kad ji aktyviai sprendė verslų sujungimo ir remonto darbų atlikimo klausimus.
43. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad verslo santykių tarp UAB „A“ ir UAB „E“, priešingai nei teigė nuteistieji, nebuvo, UAB „E“ išrašytose fiktyviose PVM sąskaitose-faktūrose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie suteiktas paslaugas, o J. F., būdamas atsakingu bendrovės vadovu, žinojo, kad minėtuose dokumentuose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, taip pat jokie pinigai UAB „E“ nebuvo perduoti. Todėl jis, pasirašydamas dokumentus, kuriuose įrašyti žinomai netikri duomenys apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“, minėtus dokumentus suklastojo. Nuteistasis J. F. pagrįstai pripažintas kaltu dėl UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. bei kasos pajamų orderių už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. suklastojimo.
44. Šių dokumentų pagrindu E. S. apgaule pagrindė jo kaip atskaitingo asmens disponuojamų ir direktorės R. G. žinioje esančių, o vėliau pasisavintų UAB „A“ piniginių lėšų panaudojimą 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai.
45. Nuteistoji R. G., prašydama ją išteisinti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, apeliaciniame skunde nurodo byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad I. M. būtent apeliantės nurodymu būtų perdavusi fiktyvias UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius finansinę apskaitą bendrovėje „A“ tvarkiusiai I. K., kad ši juos įtrauktų į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Nuteistieji R. G. ir E. S. savo parodymuose teigė, kad I. M. užeidavo į UAB „A“ ofisą, atnešdavo dokumentus, nors kiekvienas iš jų teigė, kad I. M. ateidavo ne pas juos individualiai, bet pas vyr. buhalterę. Kita vertus, UAB „A“ dirbusios buhalterės I. K. parodymais nustatyta, kad ji vykdė tiek E. S., tiek R. G. nurodymus, taip pat visus su įmonės finansine veikla susijusius veiksmus atlikdavo, gavusi nuteistosios R. G. pritarimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje ištirtais įrodymais nustatyti duomenys patvirtina nusikalstamų veikų modelį ir kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį jame, žinant, kad paslaugos realiai nebuvo suteiktos, o pinigai nebuvo mokami.
46. Byloje nustatyta, kad buvo suklastoti ne tik UAB „E“ buhalterinės apskaitos dokumentai – PVM sąskaitos-faktūros bei kasos pajamų orderiai, tačiau UAB „E“ PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas sumas įtraukus į UAB „A“ PVM deklaracijas, jose buvo nurodyti neteisingi duomenys. Jas vėliau pateikus VMI, buvo nepagrįstai panaikinta didelės vertės turtinė prievolė sumokėti PVM mokestį į valstybės biudžetą. Byloje pateiktoje VMI 2016 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadoje Nr. (21.73- 32) 363-1 konstatuota, kad VMI pateiktose UAB „A“ PVM deklaracijose už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. įrašyti neteisingi duomenys, nes pagal turimus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus Bendrovė šiuo laikotarpiu į atskaitomą pirkimo PVM teisėtai galėjo įtraukti 797 103 Lt PVM, t. y. 522 426 Lt mažiau, nei buvo deklaruota PVM deklaracijose už minėtą laikotarpį. Taip pat padaryta išvada, jog pagrindinė priežastis dėl nepagrįstai padidinto atskaitomo pirkimo PVM yra į atskaitą įtrauktos UAB „E“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros (t. 13, b. l. 130-177).
47. Esant tokiems byloje surinktiems įrodymams, neginčytinai nustatyta, kad nuteistieji R. G. ir E. S. žinodami, jog UAB „E“ jokių prekių nepardavė ir paslaugų UAB „A“ nesuteikė, nurodė bendrovės buhalterei įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą J. F. pasirašytas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras bei kasos pajamų orderius su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei UAB „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“. Vėliau šiose UAB „E“ PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos sumos buvo įtrauktos į UAB „A“ PVM deklaracijas, kurios pateiktos VMI. Todėl nuteistieji suprato, kad suklastojo UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras bei kasos pajamų orderius ir šiuos suklastotus dokumentus panaudojo, pasisavinant didelės vertės svetimą turtą, o suklastotas PVM sąskaitas-faktūras įtraukus į UAB „A“ PVM deklaracijas, jų pagrindu apgaule panaikinta didelės vertės turtinė prievolė sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, jie norėjo taip veikti, kadangi turėjo būtent tokį nusikalstamą sumanymą.
48. Nuteistoji R. G. apeliaciniame skunde be kita ko nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos turėtus nedarbingumo laikotarpius ir pripažino ją padariusią nusikalstamas veikas visu jai inkriminuotu laikotarpiu. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė SoDros duomenis, t. y. Informaciją apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, išduotus viešosios įstaigos Antakalnio poliklinikos, iš kurių matyti, kad R. G. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 15 d., taip pat laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai.
49. Teisėjų kolegija šį nuteistosios R. G. skundo argumentą atmeta, kaip nepagrįstą. Pasisakant dėl nuteistosios nedarbingumo laikotarpių reikšmės nustatytoms jos padarytų nusikalstamų veikų faktinėms aplinkybėms, pažymėtina, kad nuteistoji pripažinta kalta už trunkamojo pobūdžio 2009 m. –2010 m. padarytas nusikalstamas veikas, todėl vertintina, kas ir kokia apimtimi buvo atsakingas už juridinio asmens veiklą jo vadovės nedarbingumo laikotarpiais.
50. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje aptariamos situacijos, kai juridinio asmens vadovas laikinai negali eiti pareigų ir yra paskiriamas asmuo laikinai eiti vadovo pareigas. Išaiškinta, kad sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas. Pirmoji – tai neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų, kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas ar pan. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą. Antroji – kai yra paskirtas nuolatinis bendrovės vadovas, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (laikinas nedarbingumas, komandiruotė, atostogos ir pan.) jis laikinai negali atlikti vadovo funkcijų. Šiuo atveju juridinio asmens vadovas išleidžia įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas darbuotojui bei išduoda jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Taigi, antroji sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ reikšmė – tai atvejai, kai vienasmenis valdymo organas dėl nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ar kitų svarbių priežasčių negali vykdyti savo funkcijų ir įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas. Tokia teisinė situacija, kai juridinio asmens vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Taigi, pirmuoju atveju laikinai paskirtasis vadovas yra valdymo organas, antruoju – jis tik tikrojo vadovo įgaliotinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-378/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018)
51. Baudžiamojoje byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad UAB „A“ direktorės R. G. nedarbingumo laikotarpiu būtų paskirtas asmuo laikinai eiti vadovės pareigas. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad juridiniam asmeniui – UAB „A“ vadovavo tiek teisiškai paskirta direktorė R. G., tiek faktinis bendrovės vadovas E. S., todėl vieno iš jų nebuvimo laikotarpiu veiklos tęstinumas buvo užtikrintas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistosios R. G. nedarbingumo laikotarpiai, kurie patvirtinti byloje patiektais rašytiniais įrodymais, jos baudžiamosios atsakomybės nesiaurina.
52. Nuteistųjų R. G. ir E. S. apeliacinių skundų argumentai dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, nepadarymo, atmetami kaip paneigti byloje esančių įrodymų visuma. Bylos duomenimis, I. M. ateidavo pas bendrininkus R. G. ir E. S., atnešdavo kito bendrininko J. F., su kuriuo ji tardavosi tiesiogiai, pasirašytus UAB „E“ dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius), kurie būdavo perduodami įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Būtent I. M. parodymai rodo, kad minėti suklastoti dokumentai, kurių suklastojimo faktas byloje yra neginčijamai nustatytas, juos pristatant į UAB „A“, būdavo pateikiami abiem, t. y. faktiniam ir juridiniam bendrovės vadovams. Tokiu būdu pagrįstai nustatyta, kad visi nuteistieji veikė bendrais neteisėtais veiksmais, atliko jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, nustatytas bendras nuteistųjų susitarimas klastoti dokumentus, sukčiauti, pasisavinti svetimą turtą, apgaulingai tvarkyti finansinę apskaitą.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo
53. Nuteistosios R. G. skunde nesutinkama ir dėl jos nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teigiant, kad ji negalėjo disponuoti UAB „A“ turtu, neturėjo prieigos prie banko sąskaitų, grynųjų pinigų, be to akcininkas E. S. nusikalstamą veiklą suplanavo ir vykdė jai nežinant. Nuteistojo E. S. gynėjo skunde teigiama, kad ginamasis nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip už dvi atskiras nusikalstamas veikas, taip jį nubaudžiant du kartus už tą patį, be to, jo parodymai visada buvo nuoseklūs, nesikeitė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šio nuteistojo gynėjo skunde nurodomo argumento – viena tai nusikalstama veika ar dvi – pasisakys vėliau, po to, kai bus aptarta nuteistiesiems inkriminuota ir nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
54. Byloje nustatyta, kad R. G. ir E. S., veikiant bendrininkų grupe, panaudojo J. F. suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), bei kasos pajamų orderius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“. UAB „A“ vyriausiajai buhalterei I. K., nežinojusi apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus, veikdama su jų žinia, įtraukė minėtus suklastotus dokumentus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Minėtų dokumentų pagrindu E. S. apgaule pagrindė panaudojimą jo, kaip atskaitingo asmens, disponuojamų ir direktorės R. G. žinioje esančių, o vėliau pasisavintų UAB „A“ piniginių lėšų 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, kurias 2009-2010 metų laikotarpiu E. S. gavo grynaisiais pats sau išmokėdamas iš UAB „A“ kasos bei pats atlikdamas mokėjimus bankiniais pavedimais arba nurodydamas tokius mokėjimus bankiniais pavedimais atlikti vyriausiajai buhalterei I. K. iš UAB „A“ sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „DNB“, sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „SEB“ į E. S. asmenines sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius“.
55. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistoji R. G. nurodė, nėra gavusi jokių pinigų, išskyrus atlyginimą, nei iš E. S., nei iš UAB „A“, t. y. ji nesisavino jokių piniginių lėšų ar turto. Ji tvirtino, kad tik E. S. galėjo duoti nurodymą buhalterei įtraukti UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras į įmonės apskaitą, jis disponavo įmonės piniginėmis lėšomis ir buvo faktinis įmonės vadovas (t. 20, b. l. 73- 76).
56. Nuteistasis E. S. savo ruožtu kaltės dėl bendrovės „A“ lėšų pasisavinimo taip pat nepripažino, nurodė, pavedimų asmeniškai nedaręs, nežinantis, ar jis turėjo prieigas prie bankinių sąskaitų. Galėjo būti situacijos, kad jam grąžino kaip skolą arba sumokėjo už paslaugas kitai įmonei, Gal kitaip negalėjo būti tai įforminama buhalterinėje apskaitoje. Bendrovės „A“ pinigų niekada neturėjo, jų neišiminėjo (t. 20, b. l. 81-91).
57. Teisėjų kolegija nuteistųjų parodymus, kuriais jie neigia padarę BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, atmeta, nes jie paneigti byloje ištirtais įrodymais, ir vertina juos, kaip jų pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Būtent siekis pasisavinti UAB „A“ turtą (pinigines lėšas) buvo pagrindinis nuteistųjų E. S. bei R. G. nusikalstamo elgesio tikslas. Šiam tikslui įgyvendinti jie atliko eilę nusikalstamų veiksmų, kad nuslėptų turto pasisavinimą ir parodytų, kad tai buvo įprastinė bendrovės veikla, o iš bendrovės paimti pinigai naudojami su UAB „A“ veikla susijusioms paslaugoms apmokėti.
58. Pažymima, kad nagrinėjamu atveju vertinant apeliacinių skundų ir nuteistųjų argumentus bei spendžiant, ar E. S., R. G., be kita ko, ir J. F. pagrįstai nuteisti už BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, teisiškai reikšminga yra tai, ar UAB „E“ bylai aktualiu laikotarpiu galėjo atlikti ir atliko tam tikrus remonto darbus bendrovei „A“, ar sandoriai tarp šių bendrovių buvo realūs ar tuo pagrindu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose buvo nurodyta tikrovę atitinkanti informacija, ar vis tik šie sandoriai buvo imituojami (tariami) siekiant pasisavinti UAB „A“ turtą.
59. Byloje nustatyta, kad 2008 m. spalio 27 d. UAB „E“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro (t. 2, b. l. 46), o 2009 m. gegužės 21 d. teismo nutartimi UAB „E“ buvo iškeltas bankrotas (t. 2, b. l. 47-49; t. 16, b. l. 167-170). Tuo tarpu nustatyta, kad UAB „E“ PVM sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai buvo klastojami laikotarpiu 2009-2010 metais. Aptariant nuteistiesiems inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „A“ turtas buvo pasisavintas jau pirmiau aptartų suklastotų dokumentų (UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių) pagrindu. Nustatyta, kad jokių statybos ar remonto darbų UAB „E“ bendrovei „A“ bylai aktualiu laikotarpiu neatlikto, išrašytos PVM sąskaitos-faktūros buvo fiktyvios, o jas įtraukus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, sudaryta regimybė apie buvusius verslo santykius tarp UAB „E“ bei UAB „A“. Toliau, pateisinant E. S. atsiskaitymą įmonei UAB „E“ už nesuteiktas paslaugas, buvo panaudoti ir fiktyvūs UAB „E“ kasos pajamų orderiai, įtraukiant juos į UAB „A“ buhalterinę apskaitą bei jų pagrindu išmokant pinigines lėšas ir taip pasisavinant UAB „A“ turtą.
60. Nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji ginčija, kas buvo faktinis bendrovės vadovas, tačiau, kaip jau aptarta pirmiau, byloje esančiais objektyviais įrodymais nustatyta, kad abu nuteistieji – tiek R. G., tiek E. S. aktyviai vadovavo UAB „A“ veiklai. Dėl savo einamų pareigų R. G., kaip įmonės direktorė, kuriai turtas buvo patikėtas pagal pareigas, bei E. S., kaip pagrindinis įmonės akcininkas bei atskaitingas asmuo, kuris faktiškai sprendė dėl įmonės turto panaudojimo, turėjo teisę pavaldiniams (tarp jų ir buhalterei I. K.) duoti nurodymus dėl šio turto. Todėl visiškai nelogiški ir nepagrįsti nuteistosios R. G. skundo argumentai, kad ji neturėjo galimybės disponuoti UAB „A“ turtu. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes tiek R. G., tiek E. S. atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto subjekto sampratą. Be to, nuteistosios R. G. pozicija, kad ji, būdama atsakinga bendrovės vadovė ir pasirašinėdama finansinės atskaitomybės dokumentus, nepastebėjo į ją įtrauktų pakankamai didelių pinigų sumų, nelogiška, juo labiau, kad, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, tokia veikla buvo vykdoma ilgą laiko tarpą – apie dvejus metus.
61. 2015 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „A“ atskaitingas asmuo E. S. atsiskaitymui su UAB „E“ nuo 2009 m. balandžio 30 dienos iki 2010 m. sausio 6 dienos panaudojo 1 976 155,39 Lt ir šiam atsiskaitymui pagrįsti pateikė įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą nurodytus UAB „E“ nuo 2009 m. balandžio 30 dienos iki 2009 m. gruodžio 24 dienos išrašytus fiktyvius kasos pajamų orderius (t. 13, b. l. 13-22). Apklausta specialistė J. L. patvirtino savo išvadą (t. 16, b. l. 23-205). Pagrindo abejoti specialisto išvados teisingumu baudžiamojoje byloje nenustatyta.
62. Nustačius, kad jokie sandoriai tarp UAB „A“ ir UAB „E“ dėl remonto ar statybos darbų nebuvo sudaryti, konstatuojama, kad pagrindo atsiskaityti už fiktyvius sandorius E. S. taip pat nebuvo. Nuteistojo pozicija, kad UAB „A“ lėšomis jam galėjo būti grąžinama skola, atmetama, kaip paneigta byloje ištirtais rašytiniais įrodymais. Nors UAB „E“ kasos pajamų orderiuose neįvardinta, kas konkrečiai iš UAB „A“ sumokėjo pinigus, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad E. S. UAB „A“ buhalterei pateikė duomenis, kad jis atsiskaitymui su UAB „E“ panaudojo 1 976 155,39 Lt, priėjo prie pagrįstos išvados, jog jis ir disponavo šiais pinigais. Kaip minėta, byloje buvo nustatyta, jog E. S. disponavo įmonės lėšomis, galėjo jungtis prie elektroninės bankininkystės ir atlikti reikiamus pavedimus.
63. Aptarta įrodymų visuma sudaro nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri leidžia daryti išvadą, kad pirmiau nurodytais suklastotais dokumentais E. S. apgaule pagrindė jo, kaip atskaitingo asmens, disponuojamų ir buvusių jo žinioje, o direktorei R. G. patikėtų pagal pareigas, vėliau pasisavintų UAB „A“ piniginių lėšų panaudojimą 1 976 155,39 Lt sumai, kuriuos 2009-2010 metų laikotarpiu E. S. gavo grynaisiais pats sau išmokėdamas iš UAB „A“ kasos bei pats atlikdamas mokėjimus bankiniais pavedimais arba nurodydamas tokius mokėjimus bankiniais pavedimais atlikti vyriausiajai buhalterei I. K. iš UAB „A“ sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „DNB“, sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „SEB“ į savo asmenines sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius“.
64. Nuteistasis J. F. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, veikęs kaip padėjėjas. Nuteistasis J. F., kuris suklastojo UAB „E“ kasos pajamų orderius, kuriuose įtvirtinta melaginga informacija, kad J. F., kaip UAB „E“ direktorius, gavo 1 976 155,39 Lt už paslaugas iš UAB „A“, padėjo E. S. pasisavinti UAB „A“ pinigines lėšas. J. F. suprato, kad pasirašydamas kasos pajamų orderius įmonei UAB „A“, jis šiais buhalteriniais dokumentais sukuria fiktyvaus atsiskaitymo regimybę ir savo veiksmais prisideda prie R. G. bei E. S. nusikalstamos veikos darymo, padėdamas jiems. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad jis veikė kaip padėjėjas.
65. Nuteistosios R. G. skunde teigiama, kad teismui iš kaltinimo pašalinus aplinkybę dėl pasisavintų piniginių lėšų pasidalinimo, ji neturėtų būti teisiama už šios veikos padarymą, kadangi ji neįgijo galimybės disponuoti UAB „A“ pinigais. Šie jos argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė BK183 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumo momentą.
66. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį (redakcija) turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-300-697/2019, Nr. 2K-254-895/2020, Nr. 2K- 99-489/2023).
67. Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-314-693/2018, Nr. 2K-254-895/2020). Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes – kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.). Kadangi turto pasisavinimo sudėtis yra materiali, tai lemia ir šios veikos baigtumo momentą. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-138/2014, Nr. 2K- 169- 976/2022). Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
68. Nagrinėjamoje byloje R. G. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., eidama UAB „A“ direktorės pareigas, vadovaudama bendrovės veiklai ir turėdama teisę ją kontroliuoti, priimti sprendimus šios bendrovės vardu ir savo žinioje turėdama UAB „A“ priklausantį, jai patikėtą turtą – pinigus, veikdama bendrininkų grupe su E. S., panaudojus J. F. bei I. M. suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), bei kasos pajamų orderius už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai, su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „E“, kurie bendrovės vyr. buhalterei vykdant R. G. ir E. S. nurodymus ar veikiant jiems žinant, buvo įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Todėl R. G., būdama atsakinga už įstatymais grįstą bendrovės valdymą, suvokė, kad suklastotų dokumentų pagrindu bus neteisėtai įgytos UAB „A“ piniginės lėšos, kurios vėliau bendravykdžio E. S. per kelis kartus atlikus bankinius pavedimus į savo sąskaitas ir išsimokant grynaisiais, pasisavintos.
69. Pagal byloje nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistosios R. G. santykį su svetimu turtu, t. y. kad ji pakankamai ilgai ėjo UAB „A“ direktorės pareigas, kartu su akcininku E. S. vadovavo bendrovės veiklai, turėjo teisę kontroliuoti bendrovės veiklą, priimti sprendimus šios bendrovės vardu ir savo žinioje turėjo jai patikėtą svetimą UAB „A“ turtą – pinigus, kuriuos bendrais su E. S. veiksmais pasisavino. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. G. veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), net ir pašalinus iš nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių tai, kad pasisavintos lėšos buvo padalintos bendrininkų grupės nariams, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarydamas išvadą, kad R. G. suvokė savo kaip direktorės pareigas ir atsakomybę, taip pat ir pareigą tinkamai disponuoti jai patikėtu bendrovės turtu. Apeliantės skunde dėstoma pozicija, kad ji jokių pinigų, išskyrus atlyginimą, negavo, atmestina, kaip jos gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
70. Nuteistieji E. S. ir R. G. buvo nuteisti ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ši nusikalstama veika glaudžiai susijusi su jau aptarta svetimo turto pasisavinimo nusikalstama veika. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. G. ir E. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi kaip nurodoma nuteistojo E. S. gynėjo skunde, E. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį nubaustas už tą pačią veiką du kartus. Nuteistosios R. G. skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kad būtent E. S. faktiškai vadovavo bendrovei „A“ ir tik pastarojo žinia bei veiksmais UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius buhalterė I. K. įtraukė į buhalterinę apskaitą. Todėl, anot jos, neįrodyta, kad būtent ji priėmė sprendimą panaudoti šiuos dokumentus taip, kad jie būtų įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą bei vėliau įtraukti į PVM deklaracijas, dėl ko buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Su šiais apeliantų argumentais sutikti nėra pagrindo.
71. Minėta, kad byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, jog verslo santykių tarp UAB „A“ ir UAB „E“, priešingai nei teigė nuteistieji, nebuvo, todėl UAB „E“ PVM sąskaitos-faktūros už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumai, iš jų PVM 168 845 Eur (582 988,16 Lt), su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ nepagrįstai buvo įtrauktos į PVM deklaracijas ir pateiktos VMI, taip deklaruojant neteisingus pirkimo PVM duomenis.
72. Byloje esančioje 2015 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „E“ išrašytomis 17 PVM sąskaitomis-faktūromis įmonei UAB „A“ buvo įforminti pardavimai, nurodant pagal sutartį Nr. 2008/12- 02-1 už 2 855 476,43 Lt ir 582 988,16 Lt pirkimo PVM, iš viso 3 438 464,59 Lt (t. 13, b. l. 13-22).
73. 2016 m. lapkričio 21 specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad VMI pateiktose UAB „A“ PVM deklaracijose už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. įrašyti neteisingi duomenys, nes šiuo laikotarpiu į atskaitomą pirkimo PVM įmonė teisėtai galėjo įtraukti 797 103 Lt PVM, t. y. 522 426 Lt mažiau, nei buvo deklaruota PVM deklaracijose už minėtą laikotarpį. Taip pat padaryta išvada, jog pagrindinė priežastis dėl nepagrįstai padidinto atskaitomo pirkimo PVM yra į atskaitą įtrauktos UAB „E“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros (t. 13, b. l. 130-177; t. 14, b. l. 1-42).
74. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaip sukčiavimas kvalifikuojami ir veiksmai, kuriais siekiama įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018).
75. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su VMI, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-7-398/2013, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-258-222/2018). Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, Nr. 2K- 363- 746/2016). Tokiomis veikomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Teismų praktikoje sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai mokesčių administratoriui pateikiama PVM deklaracija, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, Nr. 2K- 258- 222/2018). Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką kvalifikuojant tokią veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią panaikinti prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, kuri pasireiškia tuo, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, jog sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Išvada dėl kaltininko tyčios turinio daroma, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar kaltininkas, perduodamas suklastotus dokumentus bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, jam nurodo šiuos dokumentus ne tik įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, bet ir jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99-489/2023).
76. Nuteistieji R. G. ir E. S. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už sukčiavimą, panaikinant didelės vertės turtinę prievolę, nustačius, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, sukčiavo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje. Pagal nuteistųjų E. S. ir R. G. taikytą sukčiavimo schemą UAB „E“ neva suteikė bendrovei „A“ patalpų remonto paslaugas, tačiau ūkinės operacijos neįvyko; išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis dėl faktiškai neįvykusių ūkinių finansinių operacijų buvo tik imituojamas šių paslaugų įsigijimas iš UAB „E“. PVM sąskaitose-faktūrose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaracijas, kurios buvo pateiktos VMI. Deklaruodama neva įsigyjant patalpų remonto paslaugas iš kitos bendrovės sumokėtą didelės vertės PVM, kuris iš tiesų nebuvo sumokėtas, UAB „A“ nepagrįstai įgijo teisę pasinaudoti PVM atskaita ir atitinkamai sumažinti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM. Taigi nustatyta, kad UAB „E“ PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas sumas įtraukus į UAB „A“ PVM deklaracijas, buvo suklastotos UAB „A“ PVM deklaracijos, kurios buvo pateiktos VMI, taip panaikinant didelės vertės turtinę prievolę. Kaip buvo minėta, byloje buvo konstatuota, kad E. S. bei R. G. vadovavo įmonei, turėjo galimybę duoti nurodymus įmonės darbuotojams bei priimti sprendimus dėl įmonės turto.
77. Byloje ištirtais įrodymais buvo nustatyta, kad abu nuteistieji bendrai priėmė sprendimą panaudoti UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras taip, kad jos būtų įtrauktos į buhalterinę apskaitą, po ko bendrovės vyriausioji buhalterė I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, suklastotose UAB „E“ PVM sąskaitose-faktūrose atvaizduotas sumas įtraukė į UAB „A“ PVM deklaracijas (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., dėl to 2009-2010 metų laikotarpio PVM deklaracijose melagingai deklaruotas 1 319 529 Lt atskaitomas pirkimo PVM, t. y. nepagrįstai deklaruotas didesnis atskaitomas pirkimo PVM 522 426 Lt sumai (įmonė galėjo deklaruoti 797 103 Lt pirkimo PVM), po to šias deklaracijas su neteisingais duomenimis I. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. elektroniniu būdu pateikė VMI. Tokiu būdu, šiais veiksmais E. S. ir R. G., veikdami bendrininkų grupe, siekė fiktyviu pagrindu valstybės sąskaita kompensuoti realiai nesumokėtą PVM ir tai laikytina valstybės biudžeto lėšų grobimu sukčiaujant (BK 182 straipsnio 2 dalis).
78. Visi pirmiau nurodyti objektyvūs nuteistųjų R. G. ir E. S. veiksmai (UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų bei kasos pajamų orderių suklastojimas ir suklastotų dokumentų įtraukimas į jų vadovaujamos bendrovės „A“ buhalterinę apskaitą ir pagal juos užpildytų PVM deklaracijų su neteisėtai padidintu pirkimo PVM pateikimas VMI) sieja tiesioginis priežastinis ryšys su sukeltais nusikalstamais padariniais (panaikinta UAB „A“ prievolė sumokėti PVM į valstybės biudžetą ir atitinkamai kilo didelė turtinė žala valstybei). Šie nuteistųjų veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, t. y. R. G. ir E. S. suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnyje nurodyti padariniai, t. y. bus apgaule panaikinta prievolė sumokėti mokėtiną PVM, ir norėjo taip veikti. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jie veikė kaip bendravykdžiai, R. G., būdama bendrovės direktore, o E. S. – akcininku ir atskaitingu asmeniu, veikė kartu, abu matydami ir žinodami apie vienas kito veiksmus ir jiems pritardami. Nors nuteistosios R. G. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nėra įrodymų, jog būtent ji priėmė sprendimą panaudoti minėtas PVM sąskaitas-faktūras įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą, su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apeliantės kaltės padarė, įvertinęs bylos objektyviais įrodymais nustatytų faktinių duomenų visumą, parodančią bendrą nuteistųjų R. G. ir E. S. susitarimą atlikti nusikalstamus veiksmus, siekiant nusikalstamo tikslo, ir kilusių padarinių pobūdį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis apygardos teismo išvadomis. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nuteistųjų R. G. ir E. S. veiksmai atitinka sukčiavimo PVM srityje objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl jie pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų vertinimo
79. Nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniame skunde keliamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto dvigubo baudimo draudimo principo pažeidimo klausimas, teigiant, kad nuteistajam nepagrįstai buvo inkriminuoti du atskiri nusikaltimai, numatyti BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. taip jis buvo nubaustas už tą pačią veiką du kartus. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
80. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. S. buvo nuteistas už dviejų skirtingų nusikaltimų padarymą – kvalifikuotą sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir kvalifikuotą turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį E. S. nuteistas už tai, kad apgaule, t. y. įtraukus fiktyvias UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras už neva atliktas remonto paslaugas į PVM deklaracijas ir jas pateikus VMI, panaikino prievolę mokėti atitinkamą, didelės vertės PVM sumą į valstybės biudžetą. Pagal BK 183 straipsnio 3 dalį E. S. nuteistas už tai, kad, panaudojęs suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „E“ suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir šios bendrovės tariamus atsiskaitymus su UAB „E“, įtraukiant šiuos dokumentus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, pasisavino didelės vertės svetimą UAB „A“ turtą – pinigines lėšas.
81. Tai, kad buvo padarytos dvi atskiros nusikalstamos veikos, patvirtina ir tai, jog E. S. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis skirtingo dydžio žala padaryta skirtingiems subjektams: apgaule panaikinant prievolę mokėti PVM žala padaryta valstybei, o pasisavinant turtą – bendrovei UAB „A“. Taigi, E. S. pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už dviejų skirtingų, nors tarpusavyje ir susijusių, veikų padarymą. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138/2014).
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
82. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose taip pat ginčijamas jų nuteisimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apeliantei R. G. teigiant, kad byloje nėra duomenų, kad ji duotų nurodymus buhalterei dėl buhalterinės apskaitos organizavimo, taip pat kad kažkokiu būdu gautų suklastotus dokumentus ir juos pateiktų bendrovėje buhaltere dirbusiai I. K. ir lieptų jai įtraukti juos į finansinę apskaitą. Nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniame skunde, prašant ginamąjį išteisinti iš visų jam inkriminuotų nusikaltimų, tame tarpe ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad ginamasis bylos tyrimo ir nagrinėjime metu labai nuosekliai paaiškino visas buhalterijos tvarkymo aplinkybes, nurodydamas buhalterinės apskaitos ir dokumentų pildymo visiškai nesupratęs, todėl jis, pasitikėdamas R. G., tiesiog pasirašydavo visus dokumentus, kuriuos jam paruošdavo. Tokie nuteistųjų apeliacinių skundų teiginiai yra nepagrįsti.
83. Šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybė už netinkamą įmonės finansinės apskaitos tvarkymą, tačiau nuteistųjų veikų padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija), kuriuo ir bus vadovaujamasi bei pagal kurį baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
84. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį R. G. ir E. S. nuteisti už tai, kad į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtraukus suklastotus buhalterinius dokumentus (UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras bei kasos pajamų orderius) apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, o J. F. savo veiksmais (pasirašęs minėtus suklastotus dokumentus) padėjo nuteistiesiems R. G. ir E. S. apgaulingai tvarkyti UAB „A“ buhalterinę apskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
85. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. S. dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nurodė nesigilinęs į bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą, kadangi už tai buvo atsakinga buhalterė, o atskirai gal prisidėdavo ir direktorė R. G.. Galėjo perduoti kokią sąskaitą-faktūrą buhalterei, tačiau nurodė tiksliai neprisimenantis (t. 20, b. l. 92-97). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. S. taip pat nurodė, kad už bendrovės apskaitos tvarkymą buvo paskirti atsakingi asmenys, kurie tuo tiesiogiai rūpinosi, t. y. direktorė ir buhalterė. Pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus – kasos pajamų orderius, kiek atsimena, jis perduodavo arba direktorei, arba buhalterei (t. 14, b. l. 95-96).
86. Nuteistoji R. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tik E. S. galėjo duoti nurodymą buhalterei įtraukti UAB „E“ sąskaitas į įmonės apskaitą, kadangi jis disponavo įmonės piniginėmis lėšomis ir jis buvo realus įmonės vadovas (t. 20, b. l. 73-76). Ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat nurodė, jog nėra liepusi UAB „A“ buhalterei įtraukti jokių suklastotų dokumentų į bendrovės apskaitą, nėra davusi jokių nurodymų minėtų sąskaitų pagrindu atskaityti PVM ir (ar) kitaip neteisėtai veikti, taip pat jų pagrindu išmokėti lėšas. Tai, jos manymu, daryti galėjo tik E. S., kadangi jis disponavo įmonės piniginėmis lėšomis, taip pat tik jis galėjo duoti tokius nurodymus atsakingiems bendrovės asmenims be jos žinios (t. 14, b. l. 80-81).
87. Tokius nuteistųjų teiginius paneigia byloje surinktų duomenų, kurie pripažinti tinkamais įrodymais, visuma. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „A“ buhalterinę apskaitą tiriamuoju laikotarpiu tvarkė pasamdyta buhalterė I. K., tuo metu R. G. ėjo direktorės pareigas, o E. S. buvo bendrovės akcininku.
88. Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta buhalterė I. K. patvirtino, kad dėl jai pateiktų kasos išlaidų orderių, kasos pajamų orderių jai įtarimų nekildavo, ji nenustatė, kad parašai būtų kažkokie išskirtiniai. Kasos išlaidų orderiai dėl grynų pinigų išmokėjimo būdavo pasirašomi ne jos akivaizdoje, jai atnešdavo juos užpildytus, kaip ir visus dokumentus. Pirmas parašas yra direktorės, buhalterės ir to, kas gavo grynus pinigus. Viską spręsdavo su R. G., nes ji buvo direktorė ir priimdavo visus sprendimus, visi parašai buvo jos. Ji visą laiką su direktore tardavosi, kam lėšas pervesti pirmiausia. Svarbiausiais įmonės veiklos klausimais R. G. taip pat tardavosi su E. S. (t. 17, b. l. 172-180; t. 21, b. l. 40-49). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. K. nurodė, kiek atsimenanti, atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus (išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius) E. S. pateikdavo jai tiesiogiai arba palikdavo direktorei ar administratorei, kad juos ji, I. K., įtrauktų į bendrovės apskaitą (t. 1, b. l. 105-106, 107, 108-110, 113-117).
89. Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą.
90. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai jis sąmoningai pateikia buhalteriui suklastotus (pagamintus netikrus) buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad pastarasis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris (buhalterinė įmonė) apie tai neinformuojamas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, Nr. 2K- 277- 696/2017, Nr. 2K-356-696-2017, Nr. 2K-161-693/2019 ir kt.). Būtent tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju yra nustatytos skundžiamu nuosprendžiu.
91. Byloje nustatyta, kad tyrimui aktualiu laikotarpiu UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkyti buvo pasamdyta buhalterė I. K.. R. G., kaip bendrovės vadovė, bei E. S., kaip akcininkas ir tolygus vadovui asmuo, faktinis vadovas, buvo atsakingi už apskaitos dokumentų, juose esančių įrašų teisingumą, pateikimą apskaitą tvarkančiam subjektui. Kaip matyti iš liudytojos I. K. parodymų, atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus (išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius) E. S. pateikdavo jai tiesiogiai arba palikdavo direktorei ar administratorei. Taip pat liudytoja nurodė, kad be bendrovei „A“ bendrais aktyviais veiksmais vadovavusių E. S. ir R. G. sprendimų niekas nevykdavo. Dėl savo einamų pareigų R. G., kaip įmonės direktorė, bei E. S., kaip pagrindinis įmonės akcininkas bei atskaitingas asmuo, faktinis vadovas turėjo teisę pavaldiniams (tarp jų ir buhalterei I. K.), duoti nurodymus pagrindiniais bendrovės veiklos klausimais, o taip pat ir dėl finansų politikos ir buhalterinės apskaitos tvarkymo.
92. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog be bendrovės akcininko E. S. ir šios bendrovės direktorės R. G. žinios ir valios buhalterinę apskaitą bendrovėje tvarkiusi I. K. nebūtų turėjusi galimybės įtraukti suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras bei kasos pajamų orderius į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, R. G. ir E. S., įtraukiant į UAB „A“ buhalterinę apskaitą suklastotų UAB „E“ finansinius dokumentus, siekė įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą – panaikinti prievolę sumokėti dalį PVM mokesčio bei pasisavinti UAB „A“ pinigines lėšas. Pažymėtina tai, kad tokių dokumentų įtraukimas į apskaitą nebuvo vienkartinis atvejis, UAB „A“ buhalterinė apskaita apgaulingai buvo vedama net dvejus metus. Todėl pagrįstai buvo konstatuota, kad nuteistoji R. G., būdama pagal pareigas atsakinga už tinkamą bendrovės valdymą, laikantis įstatymų, o nuteistasis E. S. – faktiniais veiksmais valdydamas bendrovę, neabejotinai suprato, kad dėl netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos, į ją įtraukiant suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus, nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl nuteistieji R. G. ir E. S., priešingai nei teigiama skunduose, pagrįstai pripažinti tinkamais nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektais.
93. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) baudžiamas tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
94. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/189 dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad įvertinus tyrimui pateiktus UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, buvo nustatyta, kad tvarkant UAB „A“ buhalterinę apskaitą buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, kadangi nagrinėjamu atveju į apskaitą įtrauktos įmonės UAB „E“ išrašytos fiktyvios PVM sąskaitos-faktūros bei kasos pajamų orderiai, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Taip pat nustatyta, kad tvarkant UAB „A“ buhalterinę apskaitą buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatos, jog ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama bei 12 straipsnio 1 dalies reikalavimo, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Šioje specialisto išvadoje yra konstatuota, kad dėl tyrimo metu nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ 2009-2010 metų veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, t. y. konstatuoti padariniai, atitinkantys aprašytus BK 222 straipsnyje (t. 13, b. l. 13-22).
Žemesnės instancijos teismas
95. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė J. L. patvirtino pateiktas išvadas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti specialistės išvadų teisingumu. Kaip jau buvo aptarta, bylos duomenys patvirtina, kad verslo santykių tarp UAB „A“ ir UAB „E“ nebuvo, todėl nebuvo pagrindo išrašyti suklastotas UAB „E“ PVM sąskaitas-faktūras ir bendrovei UAB „A“ ar nuteistajam E. S. pagal jas atsiskaityti.
96. Specialisto išvadose konstatuoti sisteminiai buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai paneigia nuteistųjų E. S., R. G. pozicijas dėl neprisidėjimo prie apgaulingo UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Priešingai, nustatyti UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų pobūdis ir jų skaičius (17 PVM sąskaitų-faktūrų ir 7 kasos pajamų orderiai), netinkamo apskaitos tvarkymo laikotarpis duoda pagrindą išvadai dėl nuteistųjų E. S. ir R. G. tyčinių veiksmų, apgaulingai tvarkant UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, vertinant įmonės vadovo tyčią apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, atsižvelgiama ir į tai, ar jo veiksmai nebuvo vienkartiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2011, Nr. 2K- 561/2010, Nr. 2K-7-304-976/2016). Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad byloje tiriamu laikotarpiu nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą, remiantis vien tik UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentais, nebuvo įmanoma, todėl kilo BK 222 straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai ir atsakingiems asmenims pagrįstai taikyta baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, Nr. 2K-16/2014, Nr. 2K-180/2014, Nr. 2K- 7- 234-942/2015 ir kt.).
97. Aptarta įrodymų visuma patvirtina, kad R. G., būdama bendrovės vadove, taip pat E. S., būdamas bendrovės akcininku ir atskaitingu asmeniu, aktyviai dalyvaudamas UAB „A“ valdyme, neabejotinai žinodami apie vadovo pareigą užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, sąmoningai šios pareigos nevykdė, numatė, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. G. ir E. S. minėtą nusikaltimą padarė veikdami tiesiogine tyčia.
98. Aptariant nuteistojo J. F. veiksmus šios nusikalstamos veikos padaryme, matyti, kad byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad jis, žinojęs, jog jokių UAB „E“ išrašytose 2009-2010 m. PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų statybos darbų bendrovei „A“, taip pat (duomenys neskelbtini) UAB „E“ neatlikinėjo, jokių paslaugų neteikė ir minėtų sumų nei jis asmeniškai, nei jo bendrovė nėra gavę, pasirašydamas I. M. jam pateiktas sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, veikė kaip padėjėjas, nes, būdamas bendrovės „E“ vadovas, o šiai bendrovei bankrutavus – neteisėtai atstovaudamas UAB „E“, neabejotinai suprato, kad jo pasirašyti suklastoti buhalterinės apskaitos dokumentai bus įtraukti į bendrovės UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Nuteistasis J. F. neabejotinai suprato, kad šiais buhalteriniais dokumentais yra sukuriama fiktyvaus verslo santykių bei atsiskaitymo už fiktyvias paslaugas situacija, dėl ko bus iškreipta kitos bendrovės buhalterinė apskaita. Taip pat jis suprato ir tai, kad tokiais veiksmais padeda R. G. ir E. S. daryti nusikalstamą veiką, kadangi be pastarojo pagalbos (suklastojant finansinius dokumentus) pastarieji nebūtų galėję įtraukti minėtus dokumentus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, pripažįstant J. F. kaltu dėl BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat yra pagrįstos ir teisingos.
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
99. Nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniame skunde keliamas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino klausimas, nurodant, kad turėjo būti taikoma nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi 2000 m. spalio 25 d. BK 95 straipsnio redakcija, kuri numatė 8 metų senatį apysunkiams nusikaltimams ir 10 metų senatį sunkiems nusikaltimams. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo taikyta vėlesnė minėto straipsnio redakcija (įsigaliojusi 2010 m. birželio 29 d.) sunkina nuteistojo teisinę padėtį, todėl negali būti taikoma.
100. BPK 3 straipsnyje yra nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Terminai, kuriems suėjus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nustatyti BK 95 straipsnio 1 dalyje. To paties straipsnio 2–8 dalyse nustatytos terminų skaičiavimo taisyklės (be kita ko, senaties eigos sustojimo sąlygos), o 9 dalyje išvardyti nusikaltimai, kuriems nėra senaties.
101. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (šio straipsnio 2 dalis), kiekvienu konkrečiu atveju ir dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai.
102. Nuteistojo E. S. gynėjo skunde neginčijamas padarytų nusikalstamų veikų laikas, tačiau, atsižvelgus, kad keitėsi BK 95 straipsnio redakcija, keliamas klausimas, kuri iš jų turėjo būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė BK 95 straipsnio redakcijos galiojimą laiko atžvilgiu.
103. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 3 dalyje buvo trunkamojo pobūdžio. Pažymima, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatyti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).
104. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta tiksli PVM sąskaitų-faktūrų, kasos pajamų orderių, PVM deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo data, tačiau buvo nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymo laikas yra 2009 – 2010 metai. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, vertino minėtuose dokumentuose nurodytas datas arba jų paskutinio panaudojimo (PVM deklaracijų pateikimo) momentą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje bei BK 300 straipsnio 3 dalyje (dėl UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių suklastojimo ir panaudojimo) yra baigtos 2010 m. birželio 29 d. (paskutinės fiktyvios PVM sąskaitos-faktūros data), o nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje bei BK 300 straipsnio 3 dalyje (dėl UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių suklastojimo ir panaudojimo bei UAB „A“ PVM deklaracijų suklastojimo) yra baigta 2010 m. gruodžio 22 d., kai buvo pateikta paskutinė suklastota PVM deklaracija VMI. Tokiu būdu, teisingai buvo taikoma nusikalstamų veikų darymo metu galiojusi 95 straipsnio 2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija, įsigaliojusi 2010 m. birželio 29 d. bei numačiusi, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo dvylika metų, kai buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas (BK 222 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 3 dalis) bei penkiolika metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas (BK 182 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam vertinimui.
105. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. S. bei R. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, tuo tarpu J. F. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 3 dalyje (dėl UAB „E“ PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių suklastojimo), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad skirsis ir nuteistiesiems nusikalstamų veikų baigtumo momentas. Įvertinęs pirmiau nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei jų pabaigos laiką, teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas E. S. bei R. G. skaičiuojamas nuo 2010 m. gruodžio 22 d., kuomet jų bendru sprendimu ir nurodymu VMI buvo pateikta paskutinė suklastota UAB „A“ PVM deklaracija, o J. F. nuo 2010 m. birželio 29 d., kuomet jis pasirašė paskutinę fiktyvią UAB „E sąskaitą-faktūrą.
106. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo E. S. gynėjo apeliaciniame skunde, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad teismo sprendimas buvo priimtas likus vos kelioms dienoms iki sueinant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, savaime šio pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto nedaro neteisėtu.
Dėl BK pakeitimų
107. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių, skyriaus pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo tam tikrais straipsniais ir atitinkamų straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo buvo pakeisti, be kita ko, BK 182, 183 ir 222 straipsniai, už kuriuose numatytų nusikalstamų veikų padarymą nagrinėjamoje byloje priimtu skundžiamu nuosprendžiu nuteisti E. S., R. G. ir J. F..
Žemesnės instancijos teismas
108. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu E. S. ir R. G., be kita ko, pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami apgaule UAB „A“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėti 151 305 Eur PVM, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už UAB „A“ didelės vertės turto pasisavinimą, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. J. F. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį kaip padėjėjas.
109. Šių nusikalstamų veikų padarymo metu ir skundžiamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 182 straipsnio 2 dalies 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, BK 183 straipsnio 2 dalies 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija ir BK 222 straipsnio 1 dalies 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija. Tačiau, vykstant bylos apeliaciniam procesui, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurią pasikeitė šių nusikalstamų veikų teisinis vertinimas. Pakeistas buvo ir BK 190 straipsnis dėl šiame BK skyriuje numatyto turto vertės išaiškinimo.
110. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
111. E. S. ir R. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kai šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis yra didelės vertės – 151 305 Eur (522 426 Lt) – turtinės prievolės panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą didelės vertės turtu buvo laikomas turtas, kurio vertė viršija 250 MGL (iki 2015 m. sausio 1 d. tai sudarė 32 500 Lt, nes 1 MGL buvo prilyginamas 130 Lt). Įstatymų leidėjas 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2023 m. birželio 1 d., pakeitė didelės vertės turto sąvoką – turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos. Įstatyme taip pat įtvirtinta labai didelės vertės turto sąvoka – turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą. Atitinkamai pakeistas ir BK 182 straipsnis – šio straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta už didelės vertės turtinės prievolės išvengimą, o 3 dalyje – už labai didelės vertės turtinės prievolės išvengimą.
112. Sprendžiant nuteistųjų veiksmų perkvalifikavimo klausimą svarbu įvertinti ir tai, kad MGL dydis, turintis reikšmės veiksmų kvalifikavimui, pastarųjų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo kitoks, nei galiojantis šiuo metu. Pažymėtina, jog kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad MGL yra ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių. Kadangi dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, BK 3 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos netaikomos MGL dydį nustatančioms teisės normoms. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Todėl šie dydžiai vertinami, atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7- 519/2006, Nr. 2K-348/2008, Nr. 2K-64/2011, Nr. 2K-1-697/2019, Nr. 2K- 88- 303/2020, Nr. 2K-140-788/2022).
113. Nuteistieji E. S. ir R. G. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2010 metų, veikų padarymo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1031 1 MGL buvo lygus 130 Lt (37,66 Eur). Nuteistiesiems inkriminuota į valstybės biudžetą nesumokėta PVM suma buvo 522 426 Lt (151 305 Eur), o tai pagal nusikalstamos veikos metu galiojusį MGL dydį atitiko virš 4000 MGL. Kadangi nuteistiesiems inkriminuota PVM suma buvo didesnė negu 250 MGL, todėl jų veika, atsižvelgiant į BK 190 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turto vertės išaiškinimą, teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės turto pasisavinimas panaudojant apgaulę.
114. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcijoje turtas yra laikomas didelės vertės turtu kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos (BK 182 straipsnio 2 dalis), o labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą (BK 182 straipsnio 3 dalis) (BK 190 straipsnio 1 dalis (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija)). Tokiu būdu nuteistųjų nusikalstama veika šiuo metu atitinka BK 182 straipsnio 3 dalį. Taip pat naujos redakcijos BK 182 straipsnio 3 dalies sankcijoje įtvirtinta alternatyvi švelnesnė bausmė – bauda, todėl nauja redakcija nuteistųjų atžvilgiu laikytina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir tai, kad nuteistieji panaudodami apgaulę panaikino turtinę prievolę, kurios vertė – 151 305 Eur, šis turtas pagal šiuo metu galiojančio BK 190 straipsnio nuostatas pripažįstamas labai didelės vertės turtu, todėl nagrinėjamu atveju E. S. ir R. G. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuojami pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).
115. E. S. ir R. G. pripažinti kaltais ir nuteisti taip pat ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o J. F. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį už UAB „A“ didelės vertės – 572 334 Eur (1 976 155 Lt) turto pasisavinimą bei J. F. už padėjimą šį turtą pasisavinti. Kaip ir dėl BK 182 straipsnio, taip ir dėl BK 183 straipsnio, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakcijoje, šio straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą, o 3 dalyje – už labai didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Turtas yra laikomas labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą (BK 183 straipsnio 3 dalis), o didelės vertės turtu laikomas turtas, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos (BK 183 straipsnio 2 dalis). Taip pat naujos redakcijos BK 183 straipsnio 3 dalies sankcijoje įtvirtinta alternatyvi švelnesnė bausmė – bauda ir nuo 10 (dešimties) iki 8 (aštuonerių) metų sumažintas sankcijoje nustatytas maksimalus laisvės atėmimo bausmės dydis, todėl nauja redakcija nuteistųjų atžvilgiu laikytina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir tai, kad iš viso buvo pasisavintas 1 976 155 Lt (572 334 Eur) turtas ir toks turtas pagal šiuo metu galiojančio BK 190 straipsnio nuostatas pripažįstamas labai didelės vertės turtu, todėl nagrinėjamu atveju E. S. ir R. G. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuojami pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakcija), o J. F. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakcija).
116. E. S. ir R. G. pripažinti kaltais ir nuteisti taip pat ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o J. F. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Sankcija numatė baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki 4 (ketverių) metų. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje papildomai atsirado naujos alternatyvios veikos (nesaugojo, netvarkė ir neorganizavo) bei naujas požymis – alternatyvūs padariniai – didelė žala. Šioje byloje nuteistiesiems inkriminuotas apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškė UAB „A“ apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, todėl iš dalies negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsakomybė už tokią veiką numatyta ir naujos redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ir nauja alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Kad naujosios redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalis yra laikomas bausmę švelninančiu įstatymu, patvirtina ir jau galiojanti teismų praktika (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 166-495/2023). Taigi, E. S. ir R. G. nusikalstama veika, skundžiamame nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), perkvalifikuotina pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), o J. F. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), perkvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakcija).
Dėl nuteistiesiems skiriamų bausmių
117. Perkvalifikavus minėtas nusikalstamas veikas, nuteistiesiems E. S., R. G. ir J. F. iš naujo spręstinas bausmių skyrimo klausimas, kartu pažymint, kad nusikalstamos veikos perkvalifikavimas neturi būti suprantamas kaip savaiminis pagrindas skirti švelnesnę bausmę, šiuo atveju iš naujo įvertinamos visos bausmei skirti reikšmingos aplinkybės.
118. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais bausmių skyrimo motyvais ir mano, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės nei rūšimi, nei dydžiu nebuvo aiškiai per griežtos. Tačiau perkvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamas veikas pagal jų padėtį lengvinančius baudžiamuosius įstatymus, jiems skiriamos ir naujos bausmės, o nuteistajam J. F. skiriama ir nauja subendrinta bausmė. Skiriant bausmes, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41 straipsnio nuostatomis, kurios įtvirtina bausmės paskirtį, atsižvelgia į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir į tuos duomenis, kurie jau buvo išdėstyti skundžiamo nuosprendžio bausmių skyrimo motyvuose.
119. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistųjų E. S., R. G. bei J. F. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o visų jų atsakomybę sunkina, tai, kad visos nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skiriant bausmes pagal BK 182 straipsnio 3 dalį bei 183 straipsnio 3 dalį, kolegija atsižvelgia ir į šių nusikaltimų pavojingumo laipsnį, į tai, kad tai tyčiniai sunkūs nusikaltimai, kurie nuteistųjų buvo padaryti neatsitiktinai, buvo gerai suplanuoti, truko pakankamai ilgą laikotarpį, padaryti nuteistiesiems veikiant tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija atsižvelgia, kad po šių nusikaltimų padarymo praėjo daug laiko, tačiau taip pat atsižvelgia ir į didelę pasisavinto svetimo turto vertę bei tai, kad nuteistasis E. S. iki šiol neatlygino nei dalies padarytos turtinės žalos. Taip pat atsižvelgiama į nuteistųjų asmenybes: R. G. per paskutinius penkerius metus administracine tvarka bausta šešis kartus, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, paskirtos baudos yra sumokėtos (t. 21, b. l. 194-196), dirba UAB „S“ direktore, praeityje teista, tačiau teistumas išnykęs (t. 21, b. l. 192-193). Ji turi legalų pragyvenimo šaltinį, yra sukūrusi šeimą ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Vertinant E. S. asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad jis dirba UAB „L“ direktoriumi, UAB ,,J“ direktoriumi bei kitose įmonėse, administracine tvarka per paskutinius 5 metus baustas du kartus, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, paskirtos baudos yra sumokėtos (t. 22, b. l. 1), praeityje neteistas (t. 21, b. l. 199-200), turi legalų pragyvenimo šaltinį, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Vertinant nuteistojo J. F. asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad jis Lietuvoje nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, administracine tvarka per pastaruosius 5 metus baustas du kartus (t. 22, b. l. 19-20), praeityje teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs (t. 22, b. l. 10-18). Taip pat įvertintina ir tai, jog J. F., padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 3 dalyje, atliko padėjėjo vaidmenį, kas vertinama kaip mažesnio pavojingumo, nei šiuos nusikaltimus padariusių vykdytojų veiksmai.
120. Įvertinusi šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad švelnesnės rūšies bausmės, t. y. baudos, paskyrimas nuteistiesiems už jų padarytus nusikaltimus neužtikrins bausmės paskirties, todėl ir pagal naujausios redakcijos BK 182 straipsnio 3 dalį bei 183 straipsnio 3 dalį skiria E. S., R. G., o J. F. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį BK 183 straipsnio 3 dalį – terminuoto laisvės atėmimo bausmes, jų dydį nustatant mažesnį nei minėtų straipsnių sankcijose numatytas bausmės vidurkis.
121. Skundžiamu nuosprendžiu E. S., R. G. ir J. F. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirtos 1 metų 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Įvertinant tai, kad suklastoti dokumentai buvo panaudoti darant kitus, sunkius tyčinius nusikaltimus, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistiesiems paskirtas bausmes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kaip teisingas, aiškiai ne per griežtas bausmes ir jų nuteistiesiems taip pat nešvelnina.
122. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais bausmių skyrimo motyvais ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, konkrečias veikos padarymo aplinkybes. Naujosios redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalis vertinamas švelnesniu baudžiamuoju įstatymu tik todėl, kad, palyginus su BK 222 straipsnio 1 dalimi (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314), naujojoje įstatymo redakcijoje numatyta švelnesnės už terminuotą laisvės atėmimą bausmės rūšis, t. y. laisvės apribojimo bausmė. Tačiau būtina pažymėti, kad nuteistiesiems jau yra paskirtos švelnesnės rūšies bausmės – areštas. Šiuo atveju pažymima, kad, parinkdama bausmės rūšį ir nustatydama jos dydį, apeliacinės instancijos teismo tiesėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, sprendžia, jog ir perkvalifikavus nuteistųjų veiksmus pagal naujos redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalį, jiems skirtinos arešto bausmės.
123. Skiriant nuteistiesiems E. S., R. G. ir J. F. galutines subendrintas bausmes, vadovaujamasi BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, nustačius, kad visos nuteistųjų nusikalstamos veikos buvo padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai. Taip pat J. F. paskirta galutinė bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis bendrinama su Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. vasario 21 d. nutartimi subendrinta galutine 5 metų laisvės atėmimo bausme, paskirtas bausmes iš dalies sudedant.
124. Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 75 kodekso straipsniu, nuteistiesiems E. S. ir R. G. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų terminui.
125. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas bausmėms skirti reikšmingas aplinkybes, pritaria apygardos teismo išvadoms, kad nuteistiesiems E. S. ir R. G. paskirtų laisvės atėmimo bausmių tikslus galima pasiekti išreiškiant pasitikėjimą ir atidedant jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Be kita ko, nagrinėjamoje byloje prokuroras tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo keisti teismo sprendimo dalį dėl paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo. Įvertinus tai, kad nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 24 d. redakcija (2015 m. kovo 19 d. įstatymas Nr. XII-1554) yra palankesnė nei šiuo metu galiojanti, kuri nebenumato visiško bausmės vykdymo atidėjimo asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, teisėjų kolegija naujų subendrintų bausmių vykdymą E. S. ir R. G. taip pat atideda, taikant tos pačios redakcijos BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymas Nr. XII-1554).
Dėl civilinio ieškinio ir turto konfiskavimo
126. Šioje baudžiamojoje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija yra pareiškusi civilinį ieškinį 522 426 Lt (151 305 Eur) sumai, prašydama ją priteisti iš kaltų asmenų (1 t., b. l. 95-96). Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl neteisėtų E. S. ir R. G. veiksmų – suklastotų UAB „A“ PVM deklaracijų pateikimo VMI – valstybei buvo padaryta 522 426 Lt (151 305 Eur) žala, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnį privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Taip pat nurodoma, kad 2016 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadoje nustatyta, jog žala valstybės biudžetui civilinio ieškinio pateikimo dienai atlyginta nebuvo. Taip pat nustatyta, kad iki UAB „A“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro 2014 m. spalio 31 d. nebuvo patikslintos atitinkamų mokestinių laikotarpių PVM deklaracijos pagal minėtoje specialisto išvadoje nustatytus duomenis.
127. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme civilinio ieškovo įgaliotas atstovas R. J. parodė, kad civilinis ieškinys yra parengtas pagal šioje baudžiamojoje byloje esančias dvi specialisto išvadas, t. y. pagal 2015 m. gruodžio 16 d., kurią surašė FNTT ir Vilniaus apskrities VMI kompleksinės pajėgos ir pagal 2016 m. lapkričio 21 d. VMI prie Finansų ministerijos specialisto išvadą (19 t., b. l. 30-32). Jos teisiamųjų posėdžiu metu buvo patvirtintos jas pateikusių specialisčių.
128. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad VMI civilinis ieškinys dėl UAB „A“ panaikintos prievolės sumokėti PVM yra pagrįstas.
129. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą.
131. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tarp tyčinių neteisėtų abiejų nuteistųjų – E. S. ir R. G. veiksmų ir atsiradusių padarinių (žalos valstybei) yra priežastinis ryšys, t. y. būtent šių nuteistųjų nusikalstami veiksmai lėmė, kad būtų panaikinta didelės vertės UAB „A“ turtinė prievolė Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, todėl jie privalo atlyginti padarytą žalą. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „A“ 2013 m. kovo mėn. iškelta bankroto byla, bankrotas buvo baigtas, išregistruojant įmonę iš įmonių registro, kas patvirtina, kad išieškoti mokesčius priverstinai iš UAB „A“ Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka nėra galimybės, todėl valstybei atstovaujančios Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas šią neįvykdytą prievolę pripažinti valstybės patirta žala atitinka teismų praktikos nuostatas dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-37-648/2023).
132. Todėl, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, šioje dalyje nustatytos visos būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė), tad teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies (nepriteisiant iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepadariusių I. M. ir J. F.) patenkino VMI pareikštą civilinį ieškinį ir priteisė jį solidariai iš E. S. ir R. G., nes žala valstybės biudžetui atsirado dėl bendrų nusikalstamų šių nuteistųjų veiksmų.
133. Kita vertus, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodyta, kad valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkinamas visiškai ir iš E. S. bei R. G. solidariai priteisiama 236 561 Eur suma civilinio ieškovo naudai. Ši klaida laikytina rašymo apsirikimu, kurią apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ištaiso, nebloginant nuteistųjų padėties.
134. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apygardos teismas, įvertinęs tai, jog nuteistasis J. F. ir apeliacinio skundo nepadavusi I. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kuri ir lėmė žalą valstybei, nurodė iš jų šios žalos nepriteisti. Todėl teismas nurodė, jog tenkina iš dalies civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir iš E. S. bei R. G. solidariai priteisia 151 305 Eur (nepriteisiant iš I. M. bei J. F.).
135. Esant tokiems motyvams dėl civilinio ieškinio išsprendimo, akivaizdu, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta techninė rašymo apsirikimo klaida, kurią būtina ištaisyti, siekiant išvengti nuosprendžio vykdymo metu kilsiančių neaiškumų, rezoliucinėje dalyje nurodant, kad „Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš E. S. bei R. G. solidariai 151 305 Eur civilinio ieškovo naudai“.
136. Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.
137. Baudžiamojoje byloje pateikta 2015 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada nustatyta, kad UAB „A“ atskaitingas asmuo E. S. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 dienos iki 2010 m. gruodžio 31 d. pagrindė jo, kaip atskaitingo asmens UAB „A“ piniginių lėšų panaudojimą 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumai atsiskaitant su UAB „E“. Kadangi buvo nustatyta, kad jokių verslo santykių tarp UAB „A“ bei UAB „E“ nebuvo, todėl nebuvo ir jokio teisinio pagrindo panaudoti šiuos pinigus. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „A“ piniginių lėšų panaudojimo pagrindu buvo pasisavintas UAB „A“ didelės vertės turtas – 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) piniginės lėšos, kurias gavo būtent E. S.. Tokiu būdu pagrįstai ši suma pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta gauta iš nusikalstamos veikos (nusikaltimo rezultatu) ir nuspręsta konfiskuoti iš nuteistojo E. S..
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
138. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. lapkričio 13 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) pažyma dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-256-487/2023. Šioje pažymoje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam J. F. buvo patirtos 356,67 Eur dydžio išlaidos. Šios išlaidos susidarė už gynėjo suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.
139. Vertinant pateiktus duomenis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nuteistajam J. F. gynėjas paskirtas teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama, be kita ko, ir pagal nuteistojo J. F. apeliacinį skundą, kuris atmestas. Duomenų apie nuteistojo J. F. turtinę padėtį byloje nėra, kaip ir duomenų, kad jis disponuotų kokiu nors turtu. Atsižvelgtina ir į tai, kad, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuteistasis J. F. turės atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, dėl ko jo galimybė sumokėti nurodytą sumą bus apsunkinta. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomos išieškoti iš nuteistojo J. F. išlaidos, susidariusios už gynėjo jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 1891, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199¹, 199², 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 2241, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267¹, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253², 256², 260¹, 266¹, 267², 267³, 276⁴, 282¹ straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų R. G., J. F. (J. F.) bei nuteistojo E. S. gynėjo advokato Sigito Mikliušo apeliacinius skundus atmesti.
R. G. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jai 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
R. G. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jai 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
R. G. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jai 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes bei bausmę, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir R. G. paskirti galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dviejų) metų terminui. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
E. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
E. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
E. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes bei bausmę, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir E. S. paskirti galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dviejų) metų terminui. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
J. F. (J. F.) nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.
J. F. (J. F.) nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes bei bausmę, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir J. F. (J. F.) paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, J. F. (J. F.) paskirtą subendrintą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. vasario 21 d. nutartimi subendrinta galutine 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme, paskirtas bausmes iš dalies sudedant, ir skirti J. F. (J. F.) galutinę subendrintą bausmę – 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaityti laisvės atėmimo bausmės laiką, atliktą pagal Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. vasario 21 d. nutartį, kuria buvo imtinai įskaitytas bausmės laikas ir įskaityti laikotarpiai, vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį, Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendį. Nustatyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartimi subendrinta 40 MGL (1 520 Eur) dydžio bauda vykdytina atskirai.
Laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo momento, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme netenkinti.
Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą klaidą, nurodant, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies ir priteisiama iš E. S. bei R. G. solidariai 151 305 Eur civilinio ieškovo naudai.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.