Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

11. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutraukta civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog pareiškėjo prosenelis laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose).

14. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06). CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.

15. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Nustatytos tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021).

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo prosenelis H. S. (taip pat žinomas kaip I. Š.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

17. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.

18. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010; 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

19. Minėta, kad nors Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas ir ši teisė negali būti paneigiama (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka.

20. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-790-943/2017). Išankstinio ginčų sprendimo tvarka gali būti nustatyta įstatymuose (CPK 22 straipsnio 1 dalis).

22. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – Pilietybės įstatymas) (1 straipsnis).

23. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).

24. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

25. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4, 5 dalyse nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.

26. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas 2023 m. kovo 1 d. pareiškėjui per MIGRIS išsiuntė pranešimą dėl papildomų dokumentų pateikimo, kuriame nurodė, kad pareiškėjas turėtų pateikti: H. S. asmens duomenų keitimą patvirtinančius dokumentus ar kitus dokumentus, patvirtinančius, kad H. S. ir I. Š. yra tas pats asmuo; esant galimybei pateikti I. Š. gimimo dokumentą bei Pietų Afrikos Respublikoje išduotus asmeniui dokumentus; papildomus dokumentus, patvirtinančius I. Š. išvykimą iš Lietuvos; H. S. laidojimo paraišką ir keleivių, išvykstančių iš JK sąrašą, patvirtintą Apostille. Minėtu pranešimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas nagrinėti nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos, o per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų, asmens prašymo nagrinėjimas bus nutrauktas.

28. Pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. Migracijos departamentui papildomai pateikė: H. S. laidojimo paraišką patvirtintą dokumentų tvirtinimo pažyma Apostille ir vertimą į lietuvių kalbą; H. S. natūralizacijos liudijimą patvirtintą dokumentų tvirtinimo pažyma Apostille ir vertimą į lietuvių kalbą. Pažymėjo, kad dalis dokumentų buvo pateikta su pirminiu prašymu. Taip pat, pareiškėjas 2024 m. kovo 18 d. Migracijos departamentui davė sutikimą naudotis jo asmens byloje esančiais dokumentais. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 24S85604 (toliau – Sprendimas) nutraukė prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nes pareiškėjas per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikė prašomos informacijos ar dokumentų. Sprendime pažymima, kad archyvinėje asmens byloje dokumentų, reikalingų pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimui spręsti, nėra, o esantys byloje dokumentai nėra patvirtinti Aprašo 5 punkte nustatyta tvarka per metus laiko, t. y. iki 2024 m. kovo 1 d. dokumentai, reikalingi sprendimui priimti nepateikti.

29. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 26 d., t. y. po Sprendimo priėmimo, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekdamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo D. S. prosenelis H. S. (taip pat žinomas kaip I. Š.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškime nurodė, kad pareiškėjo turimų dokumentų Migracijos departamentui nepakako nustatyti, jog pareiškėjo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990m. kovo 11 d., bei priimti sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui atkūrimo. Pažymėjo, kad neturi kitų galimybių (ne teismo tvarka) patvirtinti fakto, kad pareiškėjo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjas atskirajame skunde taipogi nurodė, kad jokių kitų dokumentų neturi ir pateikti negali.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisės normos nenustato, kokiu būdu ar forma, ar momentu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija turi (gali) konstatuoti, kad reikalaujamus duomenis patvirtinančių dokumentų nėra pakankamai. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliantas, teismų praktikoje pripažįstama, kad šiuo atveju nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente konstatuota, jog duomenys nėra pakankami (teikime, rašte ar kt.), pareiškėjui atsiranda prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1397-643/2020; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1611-567/2020; 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2023). Taigi šio ginčo atveju aktualus yra ne tokio sprendimo formos, tačiau turinio klausimas.

31. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas faktines aplinkybes, suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentui Sprendime konstatavus, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, reikalingų nustatyti, ar pareiškėjo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir pareiškėjui nurodžius, kad jų gauti kitu būdu neturi galimybės, pareiškėjui atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo šiuo pagrindu, tokiu būdu įgyvendinant teisminės gynybos principą.

32. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad Migracijos departamentas nepagrįstai tvirtina, jog pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo tik tuomet, kai Migracijos departamentas priimtų tarpinį sprendimą dėl bylos sustabdymo, kuriame, be kita ko, būtų konstatuota, jog pateiktų dokumentų nepakanka. Išankstinės tvarkos laikymasis savaime suponuoja išvadą, kad minėtos tvarkos turi būti laikomasi iki kreipimosi į teismą dienos. Šiuo atveju inicijuoti išankstinę iki kreipimosi į teismą tvarką ir lygiagrečiai pradėti teisminį procesą dėl to paties fakto nustatymo prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau ekonomiškumo, proceso koncentracijos, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netoleruotina situacija, kai pareiškėjas, siekdamas nustatyti norimą faktą, tą siektų padaryti tuo pačiu metu pajungdamas kelių valstybės institucijų (Migracijos departamento ir teismo) tiek finansinius, tiek žmogiškuosius išteklius, todėl pareiškėjas tokiu atveju turėtų sulaukti, kol Migracijos departamentas priimtų sprendimą (raštą ar kitokią formą), iš kurio būtų matyti, kad duomenų tikrai nepakanka norimam faktui nustatyti ir / ar nutrauks pareiškėjo inicijuotas administracines procedūras. Be to, iš Migracijos departamento pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą nėra aišku, kada jo minimas sprendimas yra priimamas, kadangi po to, kuomet pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus dokumentus ir pareiškėjui pateikus turimus dokumentus, procedūra nebuvo sustabdyta bei joks pranešimas pareiškėjui dėl papildomų dokumentų pateikimo nebuvo siunčiamas ir vėliau tik buvo priimtas sprendimas dėl procedūros nutraukimo.

33. Aptartų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos, taip pat nėra pagrindo sutikti, kad toks ginčas nėra nagrinėtinas teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tiek Sprendimo turinys, tiek Migracijos departamento atsiliepime į pareiškimą ir atskirąjį skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad institucijai reikalingi papildomi dokumentai, todėl pareiškėjas, neturėdamas prašomų pateikti papildomų dokumentų, turėjo procesinę teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).

34. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apeliantui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo ginti savo teises administracine tvarka, t. y. skųsti Sprendimą. Aplinkybė, kad Sprendimas nebuvo skundžiamas administracine tvarka, niekaip neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl tam tikrų duomenų, siekiant tinkami realizuoti teisę į pilietybės atkūrimą. Juolab, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog Migracijos departamentas nepagrįstai nutraukė prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ar nepagrįstai reikalavo pateikti papildomus dokumentus.

35. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-206-854/2022, 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1839-580/2022, 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-199-866/2023, kadangi bylų ratio decidendi (faktinis reikalavimo pagrindas) šiuo atveju nesutampa.

36. Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-684/2016). Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).

37. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1839-580/2022 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartį, kuria pareiškėjo A. M. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad C. P. (gim. (duomenys neskelbtini), gyvenęs Anykščiuose, Utenos apsk., laikomas žydų tautos Lietuvos piliečiu) bei H. (N.) C. (M.) (gim. (duomenys neskelbtini)) yra vienas ir tas pats asmuo ir gali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu, paliktas nenagrinėtas. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 1V-554 pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkintas, kadangi pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalyje nustatyto apibrėžimo ir kartu Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo pareiškimas dėl pilietybės atkūrimo yra išnagrinėtas administracine tvarka ir dėl jo priimtas administracinis sprendimas, todėl administracinis procesas dėl pilietybės atkūrimo pareiškėjo atžvilgiu yra baigtas ir šio prašymo sprendimui nėra reikalingi papildomi dokumentai, kurie gautini nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo prašymas dėl pilietybės įgijimo yra atmestas ne tik dėl to, kad jis nepateikė dokumentų, kad C. P. G. ir N. M. yra tas pats asmuo, bet nepateikė duomenų, kad pareiškėjo senelis N. M. atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, nes išvyko ne iš Lietuvos.

38. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-199-866/2023 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį, kuria nutraukta civilinė byla pagal pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjo tėvas I. L., vadovaujantis 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę ir 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Byloje teismas nustatė, kad apelianto inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr.1V-503 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kadangi šiuo įsakymu ne tik nebuvo nustatyta, kad pateiktų duomenų nepakanka atkurti apelianto tėvui pilietybę, tačiau apeliantas buvo informuotas apie šio sprendimo apskundimo tvarką ir galimybę ginčyti nustatytus faktus, tačiau tokia galimybe pasinaudota nebuvo. Kadangi administracinis sprendimas priimtas, tai administracinis procesas dėl pilietybės atkūrimo yra baigtas ir šio prašymo sprendimui nėra reikalingi papildomi dokumentai, kurie gautini nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.

39. Taigi aptariamosiose bylose pareiškėjų prašymai dėl pilietybės atkūrimo išnagrinėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priimant įsakymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo. Tuo tarpu šioje byloje buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas nutraukti procesą dėl pilietybės atkūrimo.

40. Kitoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-206-854/2022 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartį, kuria nutraukta civilinė byla pagal pareiškėjų T. C. O. ir S. C. D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog pareiškėjos S. C. D. S. senelis, pareiškėjo T. C. O. prosenelis M. (Brazilijoje – ir „M.“) Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui 2021 m. sausio 27 d. teikime konstatavus, kad nepakanka pareiškėjų pateiktų duomenų nustatyti, ar pareiškėjų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, šiuo pagrindu nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente tas konstatuota (teikime, rašte ar kt.), atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tačiau, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad Migracijos departamentas teikime konstatavo ne tik anksčiau nurodytą aplinkybę, bet ir tai, kad netgi tuo atveju, jeigu pareiškėjų senelis/prosenelis ir būtų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., jis būtų laikomas jos netekusiu, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą – Migracijos departamentas teikime pasisakė dėl pareiškėjų prašymo iš esmės – sprendė, kad netgi ir esant duomenims, kad pareiškėjų senelis/prosenelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, bet kokiu atveju būtų pripažinta, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko (nutarties 41 punkte nurodyta 3-oji sąlyga). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju, esant konstatuotai pastarajai sąlygai, kitos sąlygos, ar pareiškėjų senelis/prosenelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nustatymas teismine tvarka tampa betikslis ir nesukeliantis materialių teisinių padarinių pareiškėjams.

41. Taigi aptartoje byloje civilinė byla buvo nutraukta iš esmės dėl to, kad net ir pateikus dokumentus, kurie patvirtintų, jog pareiškėjų senelis/prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjai negalėtų atkurti pilietybės. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo pareiškimą tenkinus – nustačius juridinį faktą, kad pareiškėjo D. S. prosenelis H. S. (taip pat žinomas kaip I. Š.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, šiam pilietybė vis tiek nebūtų atkuriama.

42. Aptartų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad civilinėse bylose Nr. e2S-206-854/2022, Nr. e2S-1839-580/2022, Nr. e2S-199-866/2023, ir šioje nagrinėjamoje byloje bylų ratio decidendi (faktinis reikalavimo pagrindas) nesutampa, todėl jos neturi precedento galios.

Dėl bylos procesinės baigties

43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pobūdį, aktualų teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė civilinę bylą konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir, kad prašomas nustatyti faktas šiuo atveju neturi juridinės reikšmės. Todėl atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti civilinę bylą nagrinėti apylinkės teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Tenkinti pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti civilinę bylą nagrinėti apylinkės teismui iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.