Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja L.Gurevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-149/2015

Teisėjas T.Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00924-2013-5

2015 m. liepos 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. gynėjo advokato Justo Vilio ir civilinio atsakovo UAB „Transgeta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. ir jam paskirta 40 MGL (5200 Lt) (1506 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 42, 67 ir 68 str., M. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus.

Šiuo nuosprendžiu priteista iš civilinio atsakovo UAB ,,Transgeta“ (įmonės kodas 284506240, Varėna, Savanorių g. 20-31) A. D. 25 000 Lt (7240 eurų) neturinei žalai atlyginti. Iš M. L. nukentėjusiojo A. D. naudai priteista 3 000 Lt (868 eurų) proceso išlaidų už sutektą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteistas už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2013 m. gegužės 27 d., apie 15.47 val., Vilniaus r., kelyje Vilnius-Panevėžys 15 km, 40 m vairuodamas krovininį automobilį „VOLVO FL7 “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtintų 2002-12-11 Nr. 1950 su pakeitimais ir papildymais galiojančių nuo 2013-01-01, Kelių eismo taisyklių (toliau-KET) 4., 9., 122., 132. punktų reikalavimus, numatančius, kad „<<eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui..>>, įpareigojančius <<jeigu važiuojamoji dalis ženklinimo linijomis ir kelio ženklais suskirstyta į eismo juostas, transporto priemonės turi važiuoti šiomis juostomis...>>, <<vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus...>>, tai yra nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, dešinės pusės ratais užvažiavo ant nukreipimo salelės KET 1.15.3, žyminčios važiuojamosios dalies pirmos juostos ir greitėjimo juostos susiliejimo vietą, pravažiuodamas pro skiriamojoje salelėje sustojusį ar lėtai važiavusį automobilį „Renault Twingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, sunkvežimio priekinės dalies dešine puse trenkė į automobilio „Renault Twingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės dalies kairįjį kraštą ir nubloškė jį nuo kelio Panevėžys-Vilnius sankasos jos dešinėje pusėje. Kelių eismo įvykio metu nukentėjo automobilio „Renault Twingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. D., kuriam dėl atviro įspaustinio kairio smilkinkaulio lūžio, nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo veiksmais M. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliantas skunde nurodė, kad nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.2510 str. 2 d. įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013). Atsižvelgiant į teismų praktiką, į kaltinamojo asmenybę (charakterizuojamas teigiamai, prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi), turtinę padėtį (šiuo metu neturi realios galimybės atlyginti žalą), padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas neatsargus nusikaltimas), nuteistajam turėtų būti mažinamas priteistinos neturtinės žalos dydis nukentėjusiajam.

Civilinis atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad teismų praktikoje akcentuojama, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo vadovautis protingumo principais ir saugoti vidutiniškai jautrių asmenų interesus, derindamas juos su kaltojo dėl žalos padarymo asmens interesais. Šis interesų derinimo principas ypatingai reikšmingas tais atvejais, kai žala padaryta netyčiniais veiksmais, t. y, dėl neatsargumo (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-676-462/2013). Kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t.y. kai nukentėjusiajam sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos atveju. Tokia pozicija yra akivaizdi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2007, kurioje konstatuota, kad. priteisiant mažesnį nei prašyta civiliniame ieškinyje neturtinės žalos atlyginimą, be kitų 6.250 str. 2 d. nustatytų kriterijų, įvertinta ir žalą padariusio asmens kaltė, kuri atsirado dėl neatsargumo (nuteistasis A.Š. sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiajam dvasinių ir moralinių išgyvenimų, todėl neatsargios kaltės atveju neturtinės žalos dydis yra atitinkamai mažesnis nei tyčiai). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistos sumos šioje byloje atitinka iš už tyčinius nusikaltimus nuteistų asmenų priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo sumas ir net jas viršija. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovo nepagrįstai pabloginta. Įstatymas numato, jog neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į pasekmes, tačiau ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, o taip pat, nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros.

Civilinio atsakovo nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, nukrypo nuo teismų praktikos ir, neįvertinęs visų reikšmingų bylos aplinkybių, priteisė nepagrįstai didelę neturtinę žalą nukentėjusiojo A. D. atžvilgiu, todėl nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio tenkinimo masto turi būti keičiamas. Civilinio atsakovo manymu, protingą abiejų šalių interesų pusiausvyrą užtikrintų 8000 Lt suma neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. D. atsikirtime į M. L. apeliacinį skundą prašo atnaujinti ikiteisminį tyrimą šioje byloje ir paskirti naują autotechninę ekspertizę, o taip pat perkvalifikuoti M. L. veiką į pasikėsinimą nužudyti. Teismui atsisakius atnaujinti šį tyrimą, prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jam priteisti ne 25000 Lt, bet 50000 Lt. Nesutinka su M. L. prašymu panaikinti jam bausmę, susijusią su teise vairuoti transporto priemones. Nukentėjusiojo nuomone, teismas neturėtų panaikinti šios bausmės, kadangi M. L. yra daugybę kartų baustas už saugaus eismo taisyklių pažeidimus, sukėlė avariją, kurioje vos nukentėjusysis nežuvo.

Kadangi nukentėjusysis apeliacine tvarka nuosprendžio neskundė, 2015-01-14 Vilniaus apygardos teisme gautame jo atsikirtime į apeliacinį skundą suformuluotas prašymas – atnaujinti įrodymų tyrimą ir M. L. veiką perkvalifikuoti į pasikėsinimą nužudyti bei priteisti iš M. L. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti – paliekamas nenagrinėtas (BPK 313 str.).

Teismo posėdyje nuteistasis M. L. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, dėl UAB „Transgeta“ apeliacinio skundo nepasisakė.

Civilinis atsakovas UAB „Transgeta“ prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo nepasisakė.

Prokuroras prašė nuteistojo M. L. ir civilinio atsakovo UAB „Transgeta“ apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. D. ir jo atstovas advokatas taip pat prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. L. ir civilinio atsakovo UAB „Transgeta“ apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje bylų apeliacinio nagrinėjimo ribas, nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K- 383/2010 ir kt.).

Dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 68 str. taikymu

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismų praktika patvirtina, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nusikaltimą M. L. padarė naudodamasis specialia teise, taip pat tai, kad, nors M. L. šiuo metu neturi galiojančių nuobaudų, tačiau ta aplinkybė, jog jis anksčiau buvo daug kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, yra reikšminga jo asmenybės charakterizavimui, nes eismo įvykio metu jis, vėlgi, padarė šiurkščius KET pažeidimus, ko pasėkoje nukentėjusysis patyrė sunkų kūno sužalojimą, pagrįstai kartu su bausme M. L. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones įstatyme numatytam laikui (BK 67 str. 3 d. ir 68 str.), (t.1, b.l. 110-119, 167-168). Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi ir teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2006, Nr. 2K-317/2008, Nr. 2K-353/2009, Nr. 2K-103/2010, Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-329/2013, Nr. 2K-431/2013). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo laikyti, kad M. L. paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą dvejus metus vairuoti kelių transporto priemones – buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl nuteistojo M. L. ir civilinio atsakovo UAB „Transgeta“ apeliacinių skundų argumentų, dėl priteistos A. D. neturtinės žalos dydžio

Nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, jog nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Be to, pažymėtina ir tai, kad esant situacijai, kai įstatymas nereglamentuoja konkrečių žalos atlyginimo dydžių, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, remiasi teismų praktikos formuojamais pavyzdžiais.

Pažymėtina, jog ir pats civilinis atsakovas UAB „Transgeta“ nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką asmenims, patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 20 000 Lt iki 80 000 Lt (kasacinės nutartys 2K-384/2007, 2K-126/2009, 2K-181/2010, 2K-638/2010), todėl šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, dėl šių sužalojimų jo patirtas kančias ir išgyvenimus bei galimus neigiamus padarinius ateityje ir numatomas operacijas, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, kuris neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, bei formuojamai teismų praktikai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-11-10 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti. Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinių skundų argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantai, gi, vadovaudamiesi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-10 nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, Nr. 2K-455/2013, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-467/2013, Nr. 2K-60/2014, Nr. 2K-62/2014, Nr. 2K-19/2014, Nr. 2K-422/2014, Nr. 2K-308/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K/129/2014, Nr. 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. L. ir civilinio atsakovo UAB „Transgeta“ apeliacinius skundus atmesti.