Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Vilkstata“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimas ir apskaita“ apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Vilkstata“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimas ir apskaita“ ieškinį atsakovams M. B., S. Ž., V. K., Ž. Ž. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje D. Ž.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24.1 Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina ir papildo ieškinio aplinkybes, pažeidė ieškovo teisę pateikti teismui reikšmingus bylai ir bylos aplinkybėms neginčijamus įrodymus ir tokiu būdu nesiėmė tinkamų priemonių ir veiksmų, kad šioje civilinėje byloje jau pirmojoje teisminėje instancijoje būtų nustatyta objektyvi tiesa, esminės ir reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės. Pažymi, kad ieškovo pateikti papildomi įrodymai patvirtina, kad UAB „Vilkstata“ dar iki 2006 m. spalio 1 d. buvo neatsiskaičiusi su SODROS biudžetu, tačiau vykdant lėšų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergė, paskirstymą SODRA į kreditorių sąrašą nebuvo įtraukta. Be to, nėra duomenų, jog tuometiniai UAB „Vilkstata“ akcininkai ir administracijos vadovai būtų informavę antstolę N. J., kad yra nepadengta skola SODRAI.

26.1 Apeliacinis skundas yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, nėra aiškus apeliacinio skundo pagrindas, o skunde yra išdėstyti tik apelianto pasvarstymai ir formalus, subjektyvus bylos medžiagos vertinimas. Tuo tarpu Ukmergės rajono apylinkės teismas priimdamas sprendimą pilnai bei objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo BUAB „Vilkstata“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimas ir apskaita“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.Apeliaciniu skundu ieškovas prašo priimti su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus – antstolės N. J. pateiktų dokumentų apie vykdytą išieškojimą iš UAB „Vilstata“ nuorašus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti. CPK 314 str. nustatyti ribojimai pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t.y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šis nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti.Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdyje nutarė neprijungti ieškovo atstovų pateiktų dokumentų, kadangi jie pateikti prieš pat posėdį, ir nepateikta tiek priedų kopijų, kiek yra šalių, kiti proceso dalyviai neturi galimybės susipažinti su pateiktais dokumentais. Vertinant ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos priimti, teisėjų kolegija šiuo atveju atsižvelgia ir į ieškovo procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu. Visi dokumentai, kuriuos apeliantas nori prisijungti apeliacinės instancijos teisme kaip įrodymus, yra 2003-2008 metų datomis. Visi teikiami dokumentai turėjo būti žinomi jau prieš iškeliant šią civilinę bylą, turint mintyje ir faktą, jog bankroto administratorius prieš teikdamas ieškinį 2014 m. buvo susipažinęs ir su ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš kurios, jo teigimu, jis ir sužinojo apie antstolės N. J. vykdytą išieškojimą iš UAB „Vilkstata“. Įvertinus, kad PVM sąskaita - faktūra antstolės N. J. už šių dokumentų kopijas apeliantui buvo išrašyta 2015 m. birželio mėnesį, teisėjų kolegija sutinka su atsakovų M. B. ir V. K. atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad šiuos dokumentus apeliantas 2015 metų birželio mėnesį jau turėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratoriaus veiksmai, kuomet didelės apimties dokumentus teismui pateikė tik vienu egzemplioriumi 2015 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdyje, nelaikytini sąžiningais siekiant greito ir išsamaus bylos ištyrimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo pateiktus įrodymus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, bei įvertinus įrodymų turinį, matyti, kad minėti įrodymai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl nėra pagrindo jų priimti ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 314 str., pateiktų naujų įrodymų nepriima.CPK 312 str. numato draudimą apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės ir naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, t.y. ne tik reiškia naują reikalavimą - pripažinti negaliojančiu UAB „Vilkstata“ 2006 m. spalio 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 18, tačiau nurodo ir kitas naujas faktines aplinkybes, kuriomis nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t.y. nurodo, kad įmonei padaryta žala dėl netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, neatsiskaitymo su UAB „Vilkstata“ kreditoriais laiku, turint bendrovei pakankamai tam turto ir lėšų, nuslepiant nuo antstolės N. J. aplinkybes, kad UAB „Vilkstata“ skolinga SODRAI, ir tuo pažeidžiant tuo metu galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas, taip pat tai, kad vienintelis veikęs ir sprendimus bendrovės UAB „Vilkstata“ vardu priiminėjęs nuo pat bendrovės įkūrimo pradžios buvo akcininkas V. K., t.y. tikrasis, realus ir vienintelis faktinis UAB „Vilkstata“ vadovas ir vienintelis akcininkas, o atsakovė M. B., įkurdama tokia pačia veikla užsiimančią bendrovę UAB „Statbara“ ir persivesdama UAB „Vilkstata“ darbuotojus, pažeidė BUAB „Vilkstata“ kreditorių interesus ir kt. Kadangi šiuo atveju reikalavimas priteisti 6755,38 Eur nuostolius, nebuvo grindžiamas šiomis aplinkybėmis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ex officio nagrinėti šių aplinkybių, todėl dėl jų nepasisako. Nagrinėjamu atveju ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš buvusios bendrovės vadovės ir akcininkų neteisėtais veiksmais ir veikla padarytos 6755,38 Eur žalos ir nuostolių, padarytų bankrutuojančiai UAB „Vilkstata“. Pagal ieškinio turinį buvusios BUAB „Vilkstata“ administracijos vadovės M. B. civilinę atsakomybę ieškovas kildina konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimą laiku (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) ir įmonei iškėlus bankroto bylą neįvykdžius pareigos perduoti bankroto administratoriui turto. Valdymo organų ir akcininkų, civilinę atsakomybę ieškovas kildina tik dėl neįvykdytos pareigos išsaugoti ir perduoti bankroto administratoriui (23 324,98Lt) 6 755,38 Eur vertės materialųjį turtą.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškinio pagrindą sudarančiomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog ieškinyje atsakovų solidari deliktinė atsakomybė kildintina iš bendrąsias vadovo pareigas reglamentuojančių normų CK 2.87 straipsnio 1 dalies, ABĮ 37 straipsnio 7, 8, 12 dalių, BAĮ 4, 12, 21 straipsnių), bei akcininkų teises ir pareigas reglamentuojančių normų (ABĮ 14, 16, 19 straipsnio 5, 6 dalis, 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktai, 2 dalis, 24 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 36, 37, 58, 59 straipsniai, CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, remdamasis faktiniu ieškinio pagrindu, teisiškai kvalifikavo ginčo santykius.Tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Vilkstata“ valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir vadovas: nuo 1998 m. gegužės 8 d. iki 2002 m. birželio 6 d. bendrovės vadovu buvo registruotas direktorius V. A.; nuo 2002 m. birželio 6 d. įmonės vadove registruota direktorė M. B. (11-13 b.l., 1 t.), tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog M. B. nuo 2006 m. spalio 20 d. UAB „Vilkstata“ nebedirbo. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino UAB „Vilkstata“ akcininkų susirinkimo neteisėtu dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo kaip neįvykusį dėl kvorumo nebuvimo, o 2006 m. spalio 6 d. UAB „Vilkstata“ akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 18, kuriuo nutarta nuo 2006 m. spalio 6 d. M. B. atleisti iš UAB „Vilkstata“ direktorės pareigų, negaliojančiu ir suklastotu, ir tokiu būdu nepagrįstai pripažino, jog M. B. atleista iš UAB „Vilkstata“ direktorės pareigų, vertintini kritiškai. Pabrėžtina, kad ieškiniu nebuvo pareikštas toks reikalavimas ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ex officio pripažinti negaliojančiu UAB „Vilkstata“ 2006 m. spalio 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą. Kaip matyti iš ieškinio turinio, paties ieškovo pozicija, kuomet jis teigė, kad nėra duomenų, jog M. B., išeidama iš UAB „Vilkstata“ būtų realiai perdavusi 2006 m. spalio 19 d. turto perdavimo aktuose nurodytą bendrovės materialaus turtą, lėmė, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vertinti 2006 m. spalio 6 d. UAB „Vilkstata“ akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 18 teisėtumo. Pažymėtina, kad minėtame akcininkų susirinkimo protokole Nr. 18 esančių parašų autentiškumą patvirtino patys susirinkimo protokole nurodyti akcininkai, priėmę sprendimą M. B. atleisti iš UAB „Vilkstata“ administracijos vadovės pareigų. Aplinkybę, kad M. B. nuo 2006 m. spalio 20 d. UAB „Vilkstata“ nebedirbo, patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus pateikti duomenys, kurie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Taigi, iš to seka, kad bankroto bylos iškėlimo metu atsakovė nebuvo bendrovės vadove, todėl jai nekilo įstatyme nustatyta pareiga įmonės bankroto administratoriui perduoti bankrutuojančios UAB „Vilkstata“ turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė M. B., būdama UAB „Vilkstata“ vadove iki 2006 m. spalio 20 d., turėjo pareigą tinkamai apskaityti ir išsaugoti bendrovės turtą ir būtent ji turėjo įrodyti, jog atsistatydinimo iš pareigų metu ji turtą perdavė bendrovei.Nagrinėjamoje byloje ieškovas pats prie ieškinio pateikė UAB „Vilkstata“ 2006-10-19d. turto perdavimo aktus, kurie tvirtina atsakovės M. B. nurodytas aplinkybes, jog ji išeidama iš UAB „Vilkstata“ perdavė visą bedrovės tuo metu turėtą materialųjį turtą pagal 2006 m. spalio 19 d. turto perdavimo aktą. Šį faktą iš esmės patvirtino atsakovai V. K., S. Ž., teisme apklausta liudytoja UAB „Vilkstata“ dirbusi buhaltere Z. Š.. Atsižvelgiant į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atsistatydindama iš UAB „Vilkstata“ pareigų M. B. neperdavė bendrovei (jos akcininkams) materialaus bendrovės turto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, atsakovės M. B. neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu ieškovas prašo žalos atlyginimo.Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. ĮBĮ (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, yra būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo argumentas dėl atsakovės M. B. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo yra nepagrįstas, nes ieškovas žalos atlyginimo klausimą kelia ne dėl susidariusios skolos kreditoriams, bet dėl neišsaugoto ir bendrovei neperduoto 6755,38 Eur vertės turto, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į viešąjį interesą, tikslinga pasisakyti šiuo klausimu. Tam, kad būtų konstatuotas vadovės veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).Pažymėtina, kad pagal tuo metu galiojusios ĮBĮ redakcijos 2 str. 8 p. įmonės nemokumas apibrėžiamas, kaip įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.Ieškovas teigdamas, kad atsakovė M. B. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškinyje nurodė, kad dar 2006 m. UAB „Vilkstata“ buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų SODRAI, Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šią aplinkybę, grindė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 1321 Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 14-19-3120 Išieškoti mokestinę nepriemoką. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2015 m. gegužės 2 d. rašto matyti, kad UAB „Vilkstata“ skola VSDFV biudžetui pradėjo formuotis 2006 metų ketvirtajame ketvirtyje (28 b.l., 2 t.). Iš prie civilinės bylos prijungtos baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00021-08 esančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriaus 2008 m. kovo 15 d. rašto matyti, kad įsiskolinimas SODRAI 2016 m. spalio 1 d. buvo 1 634,04Eur. Laikotarpyje nuo 2006m. spalio 1d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. atleidus visus darbuotojus, tame tarpe ir direktorę, buvo priskaičiuota 2 552,24Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų suma. Per šį laikotarpį pagal debeto mokėjimo nurodymus iš bendrovės banko sąskaitos į skyriaus sąskaitą buvo pervesta 823,23Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų suma (baudžiamosios bylos t. 1, b.l 39). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus direktorius 2006 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1321 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka (civilinės bylos 2 t., 13 l.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindinė skola SODRAI susidarė būtent po atsakovės atleidimo, įmonei nebevykdant jokios veiklos.Iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gegužės 11 d. rašto matyti, kad UAB „Vilkstata“ skola pradėjo formuotis nuo 2005 m. vasario 26 d. (37-74 b.l., 2 t.). Iš antstolės N. J. 2008 m. kovo 18 d. rašto FNTT prie LR VRM Vilniaus skyriui matyti, kad UAB „Vilkstata“ skola valstybės biudžetui 2006 m. sausio 3 d. sudarė 12 496,56Eur (baudžiamosios bylos t. 1, b.l. 28). Pagal paskutinį įmonės balansą 2005 m. matyti, kad įmonė iš viso turėjo 30 822,52 Eur vertės turto, o per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 34 993,34 Eur (baudžiamosios bylos t. 1, b.l. 163-164). Vertinant ar vadovaujant atsakovei M. B. egzistavo pagrindai bankroto bylos iškėlimui, šiuo atveju esminės reikšmės turi aplinkybė, jog antstolei N. J. 2006 m. spalio 10 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu UAB „Vilkstata“ nuosavybės teise priklausiusį gamybinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės m., už 24 997,75 Eur pardavus UAB „Tavo servisas“, buvo pilnai patenkinti kitų išieškotojų reikalavimai, tame tarpe ir iki tol buvęs įsiskolinimas valstybės biudžetui. Nepaisant fakto, kad pagal 2005 m. balansą formaliai įmonė buvo nemoki, tačiau įvertinus aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovei jos valdymo laikotarpiu neatsirado prievolė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi su kreditoriais nors ir priverstine tvarka, bet įmonė galėjo atsiskaityti. Pažymėtina, kad šį faktą pripažįsta ir bankroto administratorius apeliaciniame skunde teigdamas, jog bendrovė galėjo, bet neatsiskaitė su SODRA.

Dėl akcininkų civilinės atsakomybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovų – BUAB „Vilkstata“ akcininkų S. Ž., V. K., Ž. Ž. solidarią atsakomybę dėl žalos (nuostolių) bendrovei atsiradimo ieškovas kildino iš piktnaudžiavimo akcininkų teisėmis ir pareigomis, taip pat pareigos išsaugoti 2006 m. spalio 19 d. turto priėmimo – perdavimo aktuose užfiksuotą materialųjį bendrovės turtą nevykdymo. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad UAB „Vilkstata“ akcininkai privalėjo priimti sprendimą dėl kito administracijos vadovo paskyrimo ir imtis visų teisėtų priemonių susigrąžinti ir/ar išsaugoti įmonės turtą, o jeigu jis prarastas, imtis teisinių priemonių išieškoti žalą iš M. B.. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai negu vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015; 2014 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004). Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju neteisėtus akcininkų veiksmus ieškovas įvardija kaip teismo nutarties nevykdymą perduoti administratoriui turtą, lėmusį įmonei 6 755,38 Eur nuostolio atsiradimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrovėje buvo trys akcininkai: S. Ž. turintis 16079 vnt. akcijų, kas sudaro 44 proc. balsų, V. K. turintis 11081 vnt. akcijų, kas sudaro 31 proc. balsų, bei Ž. Ž. turintis 9053 vnt. akcijų, kas sudaro 25 proc. balsų. Atsižvelgiant į tai, kad visuotinis akcininkų susirinkimas 2006 m. spalio 6 d. sprendimu atleido bendrovės vadovę, jis privalėjo priimti sprendimą dėl kito administracijos vadovo paskyrimo ir imtis kitų, jo kompetencijai priskirtų veiksmų, numatytų Akcinių bendrovių įstatyme, atlikimo. Šiuo atveju, priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su atsakovų, kaip juridinio asmens dalyvių, civilines atsakomybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas Ž. Ž. ir po to, kai Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (61-62, b.l. 2 t.) jam priklausiusios bendrovės „Vilkstata“ akcijos perėjo jo buvusiai sutuoktinei D. Ž., faktiškai ir toliau liko UAB „Vilstata“ akcininku. Šios aplinkybės neginčija ir pats apeliantas. Bylos duomenimis konstatuota, jog akcininkai S. Ž., V. K. ir Ž. Ž., iš esmės iki 2006 m. spalio 6 d. priėmę sprendimą, kad UAB „Vilkstata“ savo veiklą nutraukia, jokių kitų sprendimų dėl bendrovės veiklos nutraukimo nepriėmė, todėl bendrovei toliau kaupėsi skola Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybiniam socialinio draudimo fondui. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visų UAB „Vilksata“ akcininkų, dėl kurių neveikimo įmonės veikla buvo faktiškai nutraukta, neveikimas nesutvarkius bendrovės veiklos nutraukimo procedūrų, pagal CK 6.246 straipsnį kvalifikuotini kaip nesąžiningi, todėl bendrovės atžvilgiu buvo neteisėti. Nagrinėjamu atveju įmonei paradytos žalos dydis grindžiamas vieninteliu įrodymu 2006 m. spalio 19 d. turto priėmimo –perdavimo aktu, kuriame nurodyta bendrovės „Vilkstata“ ilgalaikio turto ir atsargų bendra likutine verte. Bylą nagrinėjantis teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas žalos apskaičiavimas pagal 2006 m. spalio 19 d. turto priėmimo – perdavimo aktuose užfiksuoto materialaus bendrovės turto (atsargų ir ilgalaikio turto) likutine verte nagrinėjamu atveju iš esmės prieštarautų teisingumo bei protingumo principams. Iš ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo akto lentelės matyti, kad joje yra nurodytas pagalbinis pastatas, kurio likutinė vertė nurodyta (15 469 Lt) 4 480,13Eur. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų pripažinti , jog perdavimo akte nurodytas „pagalbinis pastatas“ ir 2006 m. spalio 10 d. antstolės surašytame akte nurodytos parduotos „gamybinės patalpos“ nėra tas pats objektas ((Nekilnojamojo turto registre pirkimo-pardavimo sandoris išviešintas 2006-11-14). Pirmosios instancijos teismas iš VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašų nustatė, kad per visą BUAB „Vilkstata“ veiklos laikotarpį buvo įregistruoti keturi nuosavybės ir nuomos teise šios bendrovės valdyti nekilnojamieji daiktai ir kad visi nuosavybės teise valdyti nekilnojamieji daiktai yra perleisti kitiems juridiniams asmenims. Duomenų, kad bendrovei „Vilkstata“ priklausė kiti nekilnojamieji daiktai byloje nustatyta nebuvo. Kaip jau minėta byloje iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. kovo 14 d. Turto arešto akto Nr. 14-2-123 nustatyta, kad gamybinis pastatas, unikalus Nr. 8196-8000-7108, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergės m., dėl UAB „Vilkstata“ nesumokėtos mokestinės nepriemokos buvo areštuotas (156-157 baudžiamosios b.l., 1 t.). Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija 2003 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 14-8-52 išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „Vilkstata“ (154 baudžiamosios b.l., 1 t.). Antstolė N. J. 2006 m. spalio 10 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu minėtą gamybinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergės m., pardavė UAB „Tavo servisas“. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą teismas patvirtino 2006 m. spalio 31 d. (31 baudžiamosios b.l., 1 t.). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2006 m. spalio 19 d. ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo momentu (duomenys neskelbtini), Ukmergės esantis gamybinis pastatas formaliai dar priklausė UAB „Vilkstata“, todėl ir buvo įrašytas į minėtą aktą. Aplinkybė, kad minėtas pastatas parduotas už ženkliai didesnę kainą negu 2006 m. spalio 19 d. ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo akte nurodyta šio pastato likutinė vertė, nepatvirtina, kad turto perdavimo akte yra nurodytas kitas pastatas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatytų aplinkybių kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad pavadinimo skirtumai – „gamybinis pastatas“ ir „pagalbinis pastatas“ yra vienas ir tas pats pastatas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš bendrovės „Vilkstata“ ilgalaikio turto ir atsargų bendros likutinės vertės 6 755,38 EUR išskaičiavo 2006 m. spalio 19 d. ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo akte nurodyto „pagalbinio pastato“ likutinę vertę 4 480 Eur.Iš ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo akto lentelės matyti, kad joje yra nurodytas lengvasis automobilis Ford Escort, (duomenys neskelbtini) kurio likutinė vertė 2006m. spalio mėn. buvo nurodyta 1013,67Eur. Iš į bylą 2015 m. lapkričio 2 d. pateikto VĮ „Regitra“ rašto Nr. (0.12)-24-4526 matyti, kad bendrovei priklausęs keleivinis automobilis Ford Escort, (duomenys neskelbtini) 1993 m. gamybos, išregistruotas 2014 m. rugsėjo 29 d. ilgiau nei 2 metus negavus duomenų, kad transporto priemonė atitinka saugaus eismo automobilių keliais įstatymo reikalavimus (nebuvo atlikta techninė apžiūra, privalomas automobilio draudimas t. 3, b.l. 13-16). Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvada, jog 1993m. gamybos, neeksploatuojamo automobilio vertė bankroto bylos iškėlimo metu (2013 m. rugpjūčio 28 d.) galėjo išlikti tokia pati. Atsižvelgiant į automobilio amžių, aplinkybę, jog jis nebuvo eksploatuojamas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks turtas tapo beverčiu. Pasisakant dėl kitų 2006-10-19d. turto priėmimo – perdavimo akte nurodytų daiktų lentelėje nurodytų įregimų, įrankių ir pan., pažymėtina, kad liudytoja Z. Š. teismo posėdžio metu tvirtino, jog kartu su gamybiniu pastatu kaip jo priklausiniai perėjo slėgio reguliatoriaus dėžutė, 381,36 Lt likutinės vertės, dujų balionai, 152,55 Lt likutinės vertės, manometras, 36,40 Lt likutinės vertės, elektrinis šildytuvas „CLIMA“, 66,37 Lt likutinės vertės, vandens šildytuvas, 167,22 Lt likutinės vertės, kaloriferis „Devitemp“, 52,16 Lt likutinės vertės, ir dulkių surinkimo agregatas, 1,00 Lt likutinės vertės. Šios liudytojos parodymai nebuvo paneigti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą dėl įrengimų nusidėvėjimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo ieškovui priteisti prašomą žalą dėl 2006-10-19d. aktuose nurodyto turto neperdavimo, kuris bankroto bylos kėlimo dienai buvo nusidėvėjęs, tai yra bevertis.Pažymėtina, jog paminėtuose turto priėmimo – perdavimo aktų lentelėse nurodytiems daiktams tapus beverčiams, turėjo būti surašyti ir bankroto administratoriui perduoti tokio turto nurašymo aktai. Tokių duomenų byloje taip pat nėra, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti egzistuojant civilinės atsakomybės priežastiniam ryšiui ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pagal ieškovo nurodytas aplinkybes, nėra būtinos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei nustatyti. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi nepagrįstai nesprendė klausimo dėl V. K. (iš)kvietimo į teismo posėdį ir apklausos. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka, kadangi atsakovą byloje atstovavo advokatas (pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus), o ieškovas nenurodė, kokias konkrečiai aplinkybes galėtų nurodyti tik pats atsakovas, ko negalėjo paaiškinti jo atstovas. Tokių aplinkybių ieškovas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovams iš ieškovo bankroto administratoriaus atstovavimo išlaidas, nukrypo nuo teismų praktikos, nes šios išlaidos gali būti apmokamos tik iš BUAB „Vilkstata“ administruoti skirtų lėšų, todėl šioje dalyje teismo sprendimas tikslintinas, konstatuojant, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš BUAB „Vilkstata“ administruoti skirtų lėšų, t.y. priteisti iš BUAB „Vilkstata“ administruoti skirtų lėšų 318,58 EUR atsakovės M. B. naudai, 296,22 EUR atsakovo S. Ž. naudai ir 450 EUR atsakovo V. K. naudai. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 str.). Tokios išlaidos atlygintinos atsakovui V. K., t.y. 340 EUR išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti, kurias pagrindžiantys įrodymai apeliacinės instancijos teismui yra pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str.). Šios išlaidos priteistinos iš BUAB „Vilkstata“ administruoti skirtų lėšų. Atsakovei M. B. atstovavimo išlaidos neatlygintinos, kadangi nėra pateikta jas pagrindžiančių įrodymų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstant taip:

„Ieškovo BUAB „Vilkstata“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimas ir apskaita“ ieškinį atsakovams M. B., S. Ž., V. K., Ž. Ž. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, trečiais asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje D. Ž., atmesti.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Vilkstata“ administravimui skirtų lėšų 318,58 EUR (trys šimtai aštuoniolika eurų 58 ct) atsakovės M. B., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai, 296,22 EUR (du šimtus devyniasdešimt šešis eurus 22 ct) atsakovo S. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 450 EUR (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) atsakovo V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai“.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Vilkstata“ administravimui skirtų lėšų išlaidų 340 EUR advokato pagalbai atlyginti atsakovo V. K. naudai.