Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui R. M. ir atsakovo priešieškinį dalyje dėl nekilnojamojo turto padalinimo, dėl kompensacijos priteisimo ir termino kompensacijai sumokėti nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme tarp šalių sprendžiamas ginčas dėl nekilnojamojo turto padalinimo būdo, teisės į kompensaciją panaudojus asmenines lėšas, dėl kompensacijos dydžio, sumokėjimo termino.

23. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024-04-11 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui R. M. ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, 2024-07-11 nutartimi teismo sprendimą dalyje dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 52 400,00 Eur vertės; gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 127 000,00 Eur vertės; ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 3500,00 Eur vertės; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 5900,00 Eur vertės; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 603,00 Eur vertės; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 4280,00 Eur vertės) padalinimo, dėl kompensacijos priteisimo, dėl nustatyto dvejų metų termino nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos 81 988,46 Eur kompensacijai sumokėti bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikino ir bylą šioje dalyje grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusioje dalyje sprendimas paliktas nepakeistas.

24. Šalys santuokoje įgijo šį bendrą dalintiną turtą: žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 52 400,00 Eur vertės; gyvenamąjį namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 127 000,00 Eur vertės; ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 3 500,00 Eur vertės; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 5 900,00 Eur vertės, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 603,00 Eur vertės; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 4 280,00 Eur vertės. Bendra nekilnojamojo turto vertė 193 683,00 Eur. Dėl turto vertės ginčo tarp šalių nėra. Esant šalių bendrai prievolei, kurios įvykdymo terminas nėra suėjęs, dalintino turto suma mažintina 32 602,08 Eur suma ir sudaro 161 080,92 Eur (193 683,00 Eur- 32 602,08 Eur).

25. 2015-10-14 pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu už 106 000,00 Eur buvo parduoti asmeninės nuosavybės teise R. M. priklausantis žemės sklypas ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise R. M. ir I. M. priklausantis gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Šalys nurodė, kad už šį parduotą turtą gauti pinigai buvo panaudoti šalims įsigyjant šioje byloje dalintiną bendrą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos sutarties pagrindu

30. Apeliantas nurodo, kad pats pirmosios instancijos teismas sprendime sutiko su atsakovo pozicija, jog byloje nėra jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių visas ieškovės patirtas išlaidas ir investicijas gyvenamojo namo statybai, ieškovei pradėjus gyventi kartu su atsakovu, iki 2005 metų, kai buvo sudaryta šalių santuoka. Kad pateikti įrodymai nagrinėjamu atveju negali sudaryti pakankamo pagrindo daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo gyvenamasis namas iki santuokos sudarymo buvo statomas buvus ir realizuojant tuomet dar nesusituokusių asmenų susitarimą dėl bendro nekilnojamojo turto sukūrimo (kaip nustatyta CK 6.970 straipsnyje), t. y. siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę į nekilnojamąjį turtą. Teismas sutiko ir su tuo, kad ieškovės elgesys nagrinėjamoje situacijoje, jeigu iš tikrųjų egzistavo jos nurodytos aplinkybės, negali būti vertinamas kaip bonus pater familias, t. y. neatitinka protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio tokioje situacijoje standarto, kadangi nėra aišku, kodėl per visą laikotarpį nuo 1999 m., kai, anot ieškovės, buvo pradėta galvoti apie bendrą gyvenimą ir bendro namo statybą, t. y. bendro nekilnojamojo turto sukūrimą, o vėliau ir vykdyta tokia statyba, iki pat santuokos sudarymo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų teisiškai įforminti ir užtikrinti tarp jų faktiškai galimai susiklosčiusius santykius, surinkti ir užtikrinti įrodymus jiems pagrįsti.

31. Galiojančio Lietuvos Respublikos CK trečiosios knygos nuostatos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, tačiau šios normos nereglamentuoja bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokiu atveju kylančius ginčus, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia tokiu atveju yra siejama su laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o asmenų turtinių santykių į bendrai įgytą turtą apsaugai taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

32. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Taigi, kartu gyvenantiems ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims nėra būtina sudaryti atitinkamų rašytinių susitarimų tam, kad jų bendromis pastangomis sukurtas, įgytas ar pagerintas turtas galėtų būti pripažintas jų bendrąja daline nuosavybe. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, įstatymų nurodytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

33. Pažymėta, kad, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.

34. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys susipažino 1998 m., o kartu pradėjo gyventi 2000 m. Iš šalių ir liudytojų duotų parodymų nustatyta, jog šalys jau 2000 metais kartu nuomojosi būstą, o 2001 metais kartu nutraukė būsto nuomos sutartį ir išsikėlė gyventi į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas šių aplinkybių neginčijo.

35. Byloje nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas atsakovo už jo asmenines lėšas 1999-07-14. Atsakovas 1999-07-28 sudarė rangos sutartį dėl gyvenamojo namo statybos šiame žemės sklype ir 1999-09-10 gavo statybos leidimą. 1999-08-31 ieškovė pardavė savo butą (duomenys neskelbtini) už 28 000 Lt. 1999-09-01 ieškovė sumokėjo UAB „Volminis“ 34 800,00 Lt už statybų darbus ir statybines medžiagas pagal 1999-07-28 sudarytą sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa įvykių eigos seka leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad abi šalys planavo statytis namą ir jame gyventi – atsakovas 1999-07-14 įsigyja žemės sklypą, kuriame šalys planuoja statytis namą, tada 1999-07-28 sudarė rangos sutartį dėl gyvenamojo namo statybos šiame žemės sklype, ieškovė 1999-08-31, po mėnesio po žemės sklypo įsigijimo, pardavė savo butą (duomenys neskelbtini) ir 1999-09-01, po mėnesio po žemės sklypo įsigijimo jau sumokėjo UAB „Volminis“ 34 800,00 Lt už statybų darbus ir statybines medžiagas pagal 1999-07-28 sudarytą sutartį. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys buvo susitarusios statyti namą bendrai, kas vertintina kaip šalių jungtinė veikla. Nors apeliantas byloje įrodinėja, kad jis su ieškove nors ir pradėjo gyventi kartu, tačiau bendro ūkio nevedė, bylos įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šalys nuo 1999 m. vedė bendrą ūkį ir abu siekė vienodo rezultato – pasistatyti namą, į kurį įsikėlė kartu ir kuriame kartu gyveno.

36. Nepagrįstais vertintini apelianto argumentai, kad ieškovės sumokėtą sumą vertino kaip paskolą. Pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad atsakovas nenurodė, nei kuriam laikotarpiui, nei kokiomis sąlygomis tokią sumą iš ieškovės skolinosi.

37. Nepagrįstais vertinti ir apelianto argumentai, kad nuo 2021 metų rudens šalys apsigyveno name, tada namas buvo visiškai įrengtas, tai patvirtina 2004-10-18 fotonuotraukos. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš atsakovo pateiktų nuotraukų nematyti, kada jos padarytos, kokio tiksliai namo ir jos nepatvirtina namo įrengimo būklės. Priešingai, ieškovė ir apklausti liudytojai nurodė, jog name buvo tik sienos (neužbaigtos), nebuvo laiptų, baldų. Šalys namą įsirenginėjo jame gyvendamos. Namas dar buvo be jokio įrengimo, tik su daline apdaila – sienos nedažytos, grindys tik cementas. Baldai į namą buvo atvežti iš ieškovės parduoto buto (duomenys neskelbtini). Ieškovės ir liudytojų parodymus patvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovas 2000-07-26 sudarė 10 350 JAV dolerių kredito sutartį gyvenamojo būsto remontui (apdailai). Bylos duomenys patvirtina, kad šalys minėtame name pradėjo gyventi 2000 m. Taigi, nors paskolą pasiėmė apeliantas savo vardu, gali būti, jog ir mokėjo pats, tačiau, šalims vedant bendrą ūkį, kuomet atsakovas mokėjo paskolą, ieškovė didesne dalimi prisidėdavo prie šeimos narių ir namų išlaikymo. Pažymėtina, jog sukuriant bendrą turtą nebūtinai turi būti bendrasavininkų investuotos vienodos piniginės dalys.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos įrodymai patvirtina aplinkybes, jog ieškovė ne tik prie bendro turto sukūrimo prisidėjo savo lėšomis, tačiau ir prisidėjo darbu. 1999-09-01 ieškovė sumokėjo UAB „Volminis“ 34 800,00 Lt už statybų darbus. Tiek apklausta teisme ieškovė, tiek liudytojai V. V. ir O. V. nurodė, kad ieškovė atlikdavo įvairiausius darbus įsirenginėjant namus (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktos ieškovės VSDFV Pažymos apie gautas pajamas laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2007 m. ieškovė pradėjo dirbti nuo 1998 m. Nuo tada ji dirbo nuolatos, dažniausiai keliose darbovietėse vienu metu. Taip pat ieškovė nuo 1989 metų iki 2000 m. (imtinai) gaudavo našlaičio pašalpą. Ieškovė teigia, kad šias pajamas ieškovė naudojo namo (duomenys neskelbtini) statyboms ir įrengimui. 1999-08-31 ieškovė pardavė savo butą (duomenys neskelbtini) už 28 000,00 Lt. Todėl nesutiktina su apelianto argumentais, kad ieškovė niekaip neprisidėjo prie namo sukūrimo. Kaip jau nutartyje minėta, sukuriant bendrą turtą, nebūtinai bendrasavininkai turi investuoti lygiomis dalimis, tai yra šalių susitarimas, kaip sukurs bendrą turtą. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Tačiau pagal CK 6.970 str. 2 d. preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.

40. Pirmosios instancijos teismo ir apelianto pabrėžiamas faktas, kad ieškovė per visą laikotarpį nuo 1999 m., kai, anot ieškovės, buvo pradėta galvoti apie bendrą gyvenimą ir bendro namo statybą, t. y. bendro nekilnojamojo turto sukūrimą, o vėliau ir vykdyta tokia statyba, iki pat santuokos sudarymo, ieškovė nesiėmė jokių veiksmų teisiškai įforminti ir užtikrinti tarp jų faktiškai galimai susiklosčiusius santykius, surinkti ir užtikrinti įrodymus jiems pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė galimai pasitikėjo apeliantu, jų susitarimu kurti bendrą turtą, todėl nesiėmė jokių veiksmų teisiškai įforminti turtą. Tačiau tikėtina, kad ieškovė šį turtą laikė kaip abiejų šalių bendrąją nuosavybę. Pažymėtina, kad 2015-10-14 šalys jau būdamos santuokoje, namą (duomenys neskelbtini) pardavė kaip šeimos turtą už 106 000,00 Eur. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, jog parduodamas žemės sklypas ir pastatas individualus gyvenamasis namas. Sutarties 1.2. punkte nurodyta, kad parduodamas žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise priklauso R. M., o sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad parduodamas pastatas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso R. M. ir I. M.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad notarė 2015-10-14 namų valdos (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartyje įrašydama, kad namas priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tiesiog vadovavosi namo statybos užbaigimo teisine registracija, įvykusia 2007 metais, t. y. jau šalims sudarius santuoką. Tačiau pažymėtina, kad atsakovas sutiko, jog minėtas turtas yra bendroji šalių nuosavybė, tai patvirtino raštu, išreiškė laisva valia pasirašydamas pirkimo – pardavimo sutartį. Sutiktina su ieškovės argumentais, jog, jeigu atsakovas laikė, kad namas yra jo asmeninė nuosavybė, turėjo galimybę registruojant šį nekilnojamąjį turtą įregistruoti jį kaip asmeninę nuosavybę. Šalys būdamos santuokoje taip pat turi galimybę įgyti turtą asmenine nuosavybe. Akivaizdu, kad šiuo atveju abi šalys laikė, jog namas priklauso abiem šalims ir dėl to ginčų niekuomet anksčiau nekilo. Pažymėtina, jog dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

41. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylos įrodymų visuma leidžia teismui spręsti apie šalių susitarimą dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo bei faktinį tokio susitarimo vykdymą iki santuokos sudarymo ir po jos, jiems bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų, taip pat jų darbo, intelekto nukreipimą, siekiant sukurti nekilnojamąjį turtą – gyvenamąją namą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovo prašymą turtą padalinti nukrypstant nuo lygių dalių principo dėl asmeninių lėšų -102 442,06 Eur panaudojimo bendro nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimui, pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo

42. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

43. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2008; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011). Jeigu konkrečios bylos aplinkybės lemia, kad šis būdas negali būti taikomas, tai vadovaujantis įstatymo nuostatomis yra taikomas šioje byloje teismų pasirinktas turto padalijimo būdas, t. y. vienam sutuoktiniui turto natūra priteisimas, kitam sutuoktiniui atitinkama jo dalies kompensacija pinigais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

44. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai abu sutuoktiniai prašo tą patį objektą priteisti kiekvienam jų asmeninės nuosavybės teise, teismas turi įvertinti: 1) kuriam iš sutuoktinių šis objektas yra reikalingesnis, t. y. kuriam sutuoktiniui dėl jo amžiaus, sveikatos, materialinės padėties, kartu liekančių vaikų ir kitų priežasčių šis turtas teiktų didesnę naudą; 2) ar sutuoktinis, kuriam šis turtas natūra teiktų didesnę naudą, yra finansiškai pajėgus išmokėti kitam sutuoktiniui kompensaciją; tais atvejais, kai sutuoktinis, kuriam šis turtas natūra teiktų didesnę naudą, yra nepajėgus išmokėti kitam sutuoktiniui kompensacijos, turi būti sprendžiama dėl kito sutuoktinio galimybės išlaikyti turtą natūra sumokant kitam kompensaciją pinigais; pažymėtina, kad sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, gali jį realizuoti, siekdamas atsiskaityti su kitu sutuoktiniu, kuriam priteista kompensacija, todėl, vertinant turto natūra teiktiną naudą, turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes, kad būtų surastas kiek labiau abi šalis tenkinantis sprendimas turėti didžiausią naudą iš dalijamo turto; 3) tais atvejais, kai piniginė kompensacija priteisiama už tokį socialiai vertingą turtą kaip gyvenamasis namas ar butas, inter alia (be kita ko), turėtų būti įvertinamos ir sutuoktinio, gaunančio piniginę kompensaciją, galimybės įsigyti kitą panašaus pobūdžio daiktą (daikto dalį) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018).

45. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime nėra nė vieno motyvo, kodėl teismas nusprendė visą nekilnojamąjį turtą priteisti natūra būtent ieškovei, o ne atsakovui, kurio vienas iš alternatyvių reikalavimų buvo priteisti jam asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, nustatyti, kad visa piniginė prievolė pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su AB SEB banku, pagal kurią likusi neišmokėta paskolos dalis (neįskaitant palūkanų) yra 31 702,07 Eur iki visiško prievolės įvykdymo tenka atsakovui, prieš banką su ieškove atsakant solidariai; ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti 28 011,22 Eur piniginę kompensaciją iš atsakovo, nustatant, kad šią sumą atsakovas privalo išmokėti ieškovei per 2 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Į teismo klausimą paskutiniame teismo posėdyje atsakovas teismui patvirtino, kad šis jo reikalavimas yra prioritetinis ir tinkamiausias, kitų jis iš esmės nebepalaiko. Taip pat atsakovas patvirtino, kad galėtų surinkti pinigų ir išmokėti ieškovei kompensaciją per 1 mėnesį. Atsakovas byloje motyvavo, kad su gyvenamąją vieta (duomenys neskelbtini) kaime atsakovą sieja glaudus emocinis ryšys, jis įdėjo daug darbo į komfortiškos gyvenimo aplinkos sukūrimą ir palaikymą. Laikinai išeiti, kol teisme išsispręs ginčas, atsakovas buvo priverstas dėl ieškovės keliamų konfliktų, siekdamas nuo tokių situacijų sukeliamų neigiamų emocijų apsaugoti vaikus.

46. Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl sodyba priteistina ieškovei, tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju išsamių motyvų nepateikimas dėl ginčo turto priteisimo ieškovei, nevertinamas esminiu, kadangi iš esmės bylą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.

47. Sodybą kūrė ir rengė abi šalys, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog tik jį sieja glaudus emocinis ryšys su sodyba. Apelianto argumentai, jog jis įdėjo daug darbo į komfortiškos gyvenimo aplinkos sukūrimą, nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog būtent apeliantui svarbesnis šis ginčo turtas. Bylos duomenimis nustatyta, kad sodyboje šiuo metu gyvena ieškovė su vaikais, vaikai ten gyvena visada, jie yra prisirišę prie šios gyvenamosios vietos ir aplinkos, toje vietovėje vaikai lanko mokymosi įstaigas, užklasinius užsiėmimus. Kitos gyvenamosios vietos ieškovė neturi. Apeliantas su ieškove nebegyvena nuo 2023-08-10, todėl šiuo metu turi kitą gyvenamąją vietą, nors ir nuomojamą. Sodybą natūra priteisus atsakovui, ieškovė, su kuria gyventi paliekami vaikai, turėtų ieškoti kito būsto, o tai gali neigiamai paveikti vaikus, nes kaip minėta, vaikai yra prisirišę prie šios gyvenamosios vietos, toje vietovėje vaikai lanko mokymosi įstaigas, užsiėmimus. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ginčo turtas ieškovei reikalingesnis ir šis turtas natūra ieškovei ir šalių vaikams teiks didesnę naudą.

48. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė neketina gyventi ginčo name, nors prašo šį turtą jai priteisti, ieškovė iki šios bylos iškėlimo savo raštuose nuolat siūlė turtą parduoti, be to, taip pat siūlė nekilnojamąjį turtą pasilikti atsakovui, ieškovei išmokant kompensaciją. Todėl ieškovė, skirtingai nei atsakovas, neketina pasilikti gyventi namų valdoje, o ketina ją parduoti, juo labiau, kad ji neturi galimybių išmokėti priteistą atsakovui kompensaciją. Ieškovė nurodo, kad procesiniuose ieškovės pateiktuose dokumentuose yra aiškiai nurodyta, kad pirmiausia ieškovė siekia išlaikyti savo nuosavybėje turimą nekilnojamąjį turtą, nes su ieškove gyvena nepilnamečiai vaikai, kurie yra pripratę prie turimos gyvenamosios vietos, toje vietovėje vaikai lanko mokymosi įstaigas, užklasinius užsiėmimus. Siekdama kuo mažiau daryti vaikams neigiamą poveikį dėl vykstančių skyrybų, ieškovė siekia likti su vaikais gyventi santuokoje įgytame turte. Kita vertus, buvo nurodomos ir aplinkybės, kaip ieškovė ketina išmokėti atsakovui kompensaciją už jai atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį – ieškovė pirmiausia spręstų klausimą dėl lėšų skolinimosi, o tik kraštutiniu atveju, iškilus nenumatytoms aplinkybėms ir nepavykus gauti reikiamo dydžio paskolos, nekilnojamasis turtas būtų parduodamas. Taigi atsakovo vertinimas, kad ieškovė pirmiausia siekia parduoti nekilnojamąjį turtą, yra klaidinantis.

49. Teisėjų kolegija nemato pagrindo netikėti ieškovės pareiškimu, jog ji siekia išsaugoti ginčo turtą, šeimos namus ir likti ten gyventi su šalių vaikais. Kitą vertus, nėra draudžiama ir parduoti po santuokos nutraukimo asmenine nuosavybe paliktą turtą. Dėl galimybės išmokėti kompensaciją pažymėtina, kad nė viena šalis kompensacijos sumos neturi, abi šalys planuoja skolintis pinigus kompensacijai išmokėti. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kad bankas jam suteiktų 20 000,00 Eur vartojimo kreditą. Tačiau pažymėtina, kad kompensacijos suma nėra tokia. Iš kokių lėšų atsakovas išmokėtų ieškovei 80 540,46 Eur kompensaciją, nėra niekaip pagrindžiama.

50. Taip pat apeliantas teigia, jog akivaizdu, kad ieškovė neturi realių galimybių dengti tokias išlaidas kas mėnesį dvejus metus. Pirmosios instancijos teismas net negalėjo išmokėjimo atidėti, kadangi įstatyme aiškiai nustatyta, kad teismas kompensacijos mokėjimą gali atidėti tik pateiktus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą (CK 3.117 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismas net nekėlė prievolės įvykdymo užtikrinimo klausimo.

51. CK 3.117 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali norma, reglamentuojanti buvusių sutuoktinių teisinius santykius, kuomet vienam iš sutuoktinių yra priteista kompensacija už priteisto didesnę turto vertę, t. y. CK 3.117 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams.

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-421/2023 pažymėjo, kad šioje normoje nustatytos kompensacijos sumokėjimo sąlygos yra skirtos abiejų sutuoktinių interesų pusiausvyrai užtikrinti: viena vertus, sutuoktiniui, kuriam santuokos nutraukimo byloje atsirado prievolė sumokėti kitam sutuoktiniui kompensaciją už jam priteistą didesnę turto dalį, yra sudaromos sąlygos tinkamai pasiruošti įvykdyti tokią prievolę (parduoti turtą, gauti paskolą ar kitu būdu sukaupti reikiamą pinigų sumą); antra vertus, kompensacijos sumokėjimo termino atidėjimas neturėtų nepagrįstai suvaržyti ir kito sutuoktinio, kuriam yra priteista kompensacija, teisių, kadangi, pirma, galimybė atidėti kompensacijos sumokėjimo terminą yra nustatyta tik tuo atveju, jeigu tokią kompensaciją turintis mokėti sutuoktinis pateiks adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, antra, įstatyme yra nustatytas maksimalus 2 metų terminas, kurio teismas, priimdamas sprendimą dėl kompensacijos sumokėjimo termino atidėjimo, negali viršyti.

53. Nei CK 3.117 straipsnio 3 dalyje, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokia konkreti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė laikytina adekvačia, toks vertinimas paliktas klausimą dėl kompensacijos sumokėjimo atidėjimo sprendžiančio teismo diskrecijai. Kita vertus, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo (ar atidėjimo) klausimą, būtina atsižvelgti į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius (atidėjus) teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. CK 3.117 straipsnio 3 dalyje nustatytos kompensacijos sumokėjimo sąlygos yra skirtos abiejų sutuoktinių interesų pusiausvyrai užtikrinti: viena vertus, sutuoktiniui, kuriam santuokos nutraukimo byloje atsirado prievolė sumokėti kitam sutuoktiniui kompensaciją už jam priteistą didesnę turto dalį, yra sudaromos sąlygos tinkamai pasiruošti įvykdyti tokią prievolę (parduoti turtą, gauti paskolą ar kitu būdu sukaupti reikiamą pinigų sumą); antra vertus, kompensacijos sumokėjimo termino atidėjimas neturėtų nepagrįstai suvaržyti ir kito sutuoktinio, kuriam yra priteista kompensacija, teisių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-421/2023).

54. Kaip jau anksčiau teisėjų kolegija minėjo, nagrinėjamu atveju abi šalys pajamų, kad iš karto po teismo sprendimo sumokėti kompensaciją, neturi. Abi šalys planuoja gauti kompensacijos mokėjimui paskolą. Ieškovė teigė, kad kompensaciją išmokės gavusi iš banko paskolą, o kitą dalį pasiskolinusi iš giminaičių. Toks terminas yra reikalingas būtent tam, kad ieškovė objektyviai spėtų susitvarkyti paraiškos ir paskolos gavimo klausimus. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad su ieškove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ir po sprendimo priėmimo skubus išsikėlimas iš būsto neužtikrintų nei ieškovės, nei šalių nepilnamečių vaikų interesų, apeliantas jau kurį laiką turi kitą gyvenamąją vietą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei nustatytas dvejų metų terminas kompensacijai sumokėti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepažeis šalių interesų ir išlaikys šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeis šalių nepilnamečių vaikų interesų.

Dėl reikalavimo taikyti CK 3.127 straipsnio 2 dalį

55. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškovės ieškinį, kuriuo turtas padalytas lygiomis dalimis, teismas privalėjo tirti atsakovo 2024-12-02 pateiktus įrodymus ir spręsti ne dėl 641,00 Eur kompensacijos už atsakovo po gyvenimo skyrium pradžios sumokėtų paskolos įmokų priteisimo (pagal sumą buvusią nagrinėjant bylą pirmą kartą), o dėl rašytiniuose paaiškinimuose įrodymais pagrįstos 3465,91 Eur pusės sumos priteisimo. Sprendimo rezoliucinėje dalyje net nenurodyta, kam teismas priteisė iš ieškovės 641,00 Eur paskolos įmokų, sumokėtų bankui.

56. Pažymėtina, kad apeliantas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, tačiau priešieškinio reikalavimų netikslino ir papildomų sumų priteisti neprašė. Dėl to, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti kokių nors kitų sumų, nei, kad atsakovo sumokėtas paskolos įmokas bankui.

57. Taip pat pažymėtina, kad 2024-12-20 teismas nutartimi nutarė ištaisyti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024-12-19 sprendimo civilinėje byloje rezoliucinėje dalyje padarytus rašymo apsirikimus. Teismas nutartyje nurodė, kad pastraipoje, kurioje iš ieškovės I. M. priteistos 641,00 Eur paskolos įmokos, sumokėtos kreditorei AB SEB bankas pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyti, kad ši suma priteistina atsakovui R. M., ir šią pastraipą išdėstyti taip: „Priteisti iš ieškovės I. M. 641 Eur paskolos įmokų, sumokėtų kreditorei AB SEB bankas pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui R. M.“. Ši nutartis yra sudėtinė 2024-12-19 teismo sprendimo civilinėje byloje dalis.

58. Apeliantas nurodo, kad prievolės bankui sumą teismas sprendimo aprašomojoje dalyje taip pat nustatė pagal metų senumo banko 2023-11-14 ir 2023-12-15 atsiliepimus į ieškinį bei priešieškinį, o sprendimo rezoliucinėje dalyje net nenurodė prievolės, kurią įpareigojo dengti ieškovė vienasmeniškai, prievolei bankui liekant solidariai su atsakovu, sumos. Nors atsakovas su 2024-12-02 rašytiniais paaiškinimais pateikė duomenis, kad kredito likutis iki sekančio mokėjimo 31 702,047 Eur, o sekanti įmoka pagal grafiką 2024-12-16, t. y. po bylos išnagrinėjimo.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra būtina nurodyti tikslią sumą, tikslų kredito likutį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė: „Nustatyti I. M. pareigą vienasmeniškai vykdyti prievoles pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytą su AB SEB banku, prievolei bankui liekant solidariai su R. M.“. Iš teismo sprendimo akivaizdu, kad ieškovė toliau vienasmeniškai mokės paskolą bankui (visą likusią paskolos sumą ir susijusias įmokas), tačiau prievolė nemodifikuojama, t. y. bankui lieka solidari, kadangi trečiasis asmuo AB SEB bankas pažymėjo, jog šalių prievolė bankui pagal Kredito sutartį lieka solidari, bankas tokiems reikalavimams neprieštarauja, pažymėdamas, kad santykyje su Banku prievolės vykdymo tvarka neturi keistis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Apeliantas skundžia sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, neva atsakovas šioje byloje patyrė 2 593,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 593,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 1 000,00 Eur advokato pagalbai apmokėti), t. y. išlaidas, kurias atsakovas buvo patyręs nagrinėjant bylą pirmą kartą iki pirmo apeliacinio skundo.

61. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovas šioje byloje patyrė 2593,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (1593,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 1 000,00 Eur advokato pagalbai apmokėti). Taip pat sprendė, kad Vilniaus apygardos teismui 2024-07-11 nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024-04-11 sprendimą panaikinus dalyje dėl nekilnojamojo turto padalijimo, o likusioje dalyje palikus nepakeistą bei šio nagrinėjimo metu iš esmės tenkinus ieškovės reikalavimą, o priešieškinio reikalavimus tenkinus tik dėl paskolos įmokų dalies priteisimo, ieškovės turėtos 5 643,00 Eur bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo, t.y. sprendė, jog atsakovo bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

62. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto pateiktais į bylą įrodymais, sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą. Teisėjų kolegija nustatė, jog byloje apeliantas patyrė: 1593,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 2 000,00 Eur advokato pagalbai apmokėti. Tačiau pažymėtina, jog aplinkybė, kad teismo sprendime buvo nurodyta mažesnė suma, nei apeliantas patyrė advokato pagalbai apmokėti, sprendimo esmės nekeičia, nes apelianto išlaidos šioje byloje jokia dalimi nebuvo priteistos, tenkinus ieškovės ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, jog apeliantas nenurodo jokių argumentų dėl to, kad jam nebuvo atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos sprendimu priteisti tik ieškovei bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsakovo priešieškinis buvo tenkintas labai maža apimtimi, todėl nemato pagrindo keisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

63. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).

Dėl procesinės bylos baigties

64. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

66. Ieškovė prašo priteisti iš apelianto R. M. ieškovės I. M. naudai bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 900,00 Eur. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, ieškovės atstovės paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš apelianto ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti I. M. iš R. M. 900,00 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.