Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2S-1579-826/2015

NUTARTIS

2015 m. spalio 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos G. Z. atskirąjį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutarties, kuria netvirtintas mokumo atkūrimo planas ir bankroto byla nutraukta, civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. Z. ir S. Z. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-06-08 Kretingos rajono apylinkės teisme gautas pareiškėjų bankroto administratoriaus prašymas patvirtinti mokumo atkūrimo planą, patikslintą pagal Klaipėdos apygardos teismo 2015-01-15 ir 2015-05-07 nutartis bei 2015-06-01 kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 3 su priedais. Teismas, susipažinęs su pateiktais dokumentais, nustatė, kad kreditorių susirinkimas pareiškėjų kreditinių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projektui nepritarė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, kai jam trečią kartą nepritaria kreditoriai. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tvirtinti pareiškėjų pateiktą mokumo atkūrimo planą, nes konstatavo, jog pareiškėjų kreditoriai pagrįstai nepritarė mokumo atkūrimo planui bei nurodė, kad netvirtinimo priežastys atitinka FABĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotais mokumo atkūrimo plano trūkumais.

Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka, kartu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą (FABĮ 1 str. 1 d.). Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame mokumo atkūrimo plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra mokumo atkūrimo plano parengimas ir tvirtinimas.

FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria mokumo plano projektui, nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. FABĮ 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju teismas gali patvirtinti planą, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taigi pagal FABĮ 8 straipsnio 8 dalį, esant šio straipsnio 3 dalyje nurodytam atvejui, teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga tvirtinti mokumo atkūrimo planą. Teismas, nustatęs, kad mokumo atkūrimo planas pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus, o kreditorių susirinkimo nurodytos netvirtinimo priežastys patenka į FABĮ 7 str. nustatytų reikalavimų apimtį, turi teisę pateikto plano netvirtinti bei bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 str. 1 d. 2 p.), tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 str. nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne. Ir tik tuomet, kai kreditoriai pakartotinai nepritaria mokumo atkūrimo planui, jis gali būti teikiamas teismui tvirtinti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad planas negali būti įgyvendinamas, nes neužtikrina kreditorių ir skolininko teisingos interesų pusiausvyros, jame nėra nustatyta jokių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, nėra numatyta jokių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, plane numatytos bankroto administravimo išlaidos yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Kaip matyti iš trečią kartą tikslinamo pareiškėjų mokumo atkūrimo plano (t. 3, b. l. 104–114), pareiškėjai nustatė, kad plano įgyvendinimo terminas yra iki 2020-04-01, t. y. pareiškėjai nustatė ne maksimalų terminą. Kreditorių reikalavimai – 74 936,11 Eur, administravimo išlaidos kiekvieną mėnesį yra 100 Eur už abu asmenis kas mėnesį bei konkreti suma nuo parduoto turto vertės. Pareiškėjai dirba ir jų gaunamas mėnesio atlyginimas yra 639,24 Eur plius pareiškėjui mokami dienpinigiai, kai jis būna komandiruotėse, ir kurių pareiškėjai neįskaito į gaunamas pajamas. Plane nurodoma, kad pareiškėjai persikvalifikuoti neketina, nes dėl darbo grafikų tokios galimybės neturi. Pareiškėja nurodo, kad norėtų įgyti buhalterės kvalifikaciją, tačiau lankyti kursų negali, o tuo atveju, jeigu darbo grafikas būtų palankesnis, ji įsipareigoja baigti buhalterių mokymo kursus. Pareiškėjų vienintelis turimas turtas yra žemės sklypas su sodo pastatu, kurio preliminarioji vertė pagal VĮ Registrų centro atliktą masinį vertinimą yra 13 110 Eur. Pareiškėjai nurodė, kad turtą ketina parduoti po to, kai bus nustatyta reali turto pardavimo kaina bei atlyginimas bankroto administratoriui už šio turto pardavimą. Nors plane nėra numatytas numatomo parduoti turto terminas (FABĮ 7 str. 1 d. 3 p.), tačiau iš kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiko galima daryti išvadą, kad bankrutuojantys asmenys turto pardavimą numatė jau 2015-10-01, nes tikėjosi, kad šis trečią kartą kreditorių susirinkimui teikiamas mokumo atkūrimo planas bus patvirtintas. Taigi iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad pareiškėjų turimas turtas bei gaunamos pajamos yra gerokai mažesnės vertės už turimus įsiskolinimus, todėl net ir realizavus visą turtą, gautų lėšų pakaks tik daliai skolų grąžinti.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad realių perspektyvų gauti geriau apmokamą darbą ar kitų lėšų nėra, tuo labiau, kad pareiškėjai nurodo, jog persikvalifikuoti neketina, pardavus pareiškėjų turimą turtą, kitų sudėtingų bankroto procedūrų ar sandorių ginčijimo nenusimato. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad vien administratoriaus pareigų išvardijimas nereiškia, jog administratoriui bus būtina atlikti nurodytus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog administratoriui nėra jokio pagrindo gauti dvigubą kasmėnesinį atlyginimą vien dėl to, kad jis administruos dviejų fizinių asmenų bankrotą. Bankrutuojantys asmenys turi vieną turtą, dirba pagal darbo sutartis ir nereikalinga jokia individualios veiklos apskaita, o tuo labiau, kad pareiškėja tik hipotetiškai nurodė galimą profesijos keitimą (buhalterių kursus) ir tik tuo atveju, jeigu ji galbūt ateityje pakeis darbą, kurio darbo grafikas bus palankesnis papildomų kursų lankymui. Byloje taip pat neįrodyta, kad pardavus turtą plane nurodyto dydžio išlaidos pardavimo organizavimui, naujo turto administravimui, teisiniams ginčams, transportui bus reikalingos; plane nurodyta, jog plano ataskaitų rengimas bei informacija kreditoriams rengiama kartą per šešis mėnesius, nors šioms išlaidoms plane numatyta po 6 Eur/mėn. Taip pat kelia abejonių, ar visą bankroto laikotarpį bus reikalingos teisinės paslaugos, nors teisminių ginčų, kuriuose dalyvaujama ar ketinama inicijuoti, nenurodoma, tuo labiau, kad pareiškėjai neturi jokių skolininkų. Kanceliarinėms išlaidoms numatoma skirti po 6 Eur per mėnesį, nors nurodoma, kad ataskaitos kreditoriams bus rengiamos tik kas pusmetį, bendravimas su kreditoriais, tarp jų ir susirinkimai, dažniausiai vyksta nuotoliniu būdu, pasitelkiant informacines technologijas. Pareiškėjai iš gaunamo darbo užmokesčio planuoja mokėti atlyginimą administratoriui bei skirti lėšas savo būtinųjų poreikių tenkinimui ir jokia gaunamų pajamų dalis nėra numatoma skirti kreditoriams. Nors pareiškėjai nurodo, kad S. Z. gaunami dienpinigiai yra skirti tik dienos išlaidoms kompensuoti jam dirbant užsienyje, tačiau visuotinai žinoma, jog tolimųjų reisų vairuotojams mokami dienpinigiai sudaro didžiąją dalį gaunamų pajamų. Plane numatyta, jog pareiškėjai įsipareigojimus kreditoriams ketina vykdyti tik iš parduoto turto ir nė dalies gaunamų pajamų neskirs kreditoriams, nes jų tiesiog nebepakanka. Dar daugiau, pareiškėjai numatė, kad įsipareigojimus kreditoriams dengs iš parduoto turto, tačiau kartu nurodo, jog tuo atveju, jeigu numatytą mokėjimo dieną jie neturės pakankamai lėšų, mokėjimus atliks tik kitą artimiausio mokėjimo dieną, t. y. po 6 mėn. Tokia įsipareigojimų kreditoriams vykdymo tvarka negali būti vertinama kaip atitinkanti kreditorių ir skolininkų interesų pusiausvyrą, nes ji yra palanki išimtinai skolininkams ir užtikrinanti tik jų interesų apsaugą.

Nagrinėjamu atveju kreditinių reikalavimų padengimo dalis (4500 Eur) per visą pareiškėjų numatomą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį būtų mažesnė nei vykdant priverstinį išieškojimą, net jei turimas turtas būtų parduotas tik už preliminarią masinio vertinimo metu nustatytą vertę, t. y. už 13 110 Eur. Be to, dalį už parduotą turtą gautos sumos dar numatoma skirti ir administratoriui. Be to, turto pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone skolininkų mokumui atkurti, kadangi jiems nereikės imtis jokių aktyvių veiksmų, turto pardavimą atliks bankroto administratorius, o vien tik skolininkams priklausančio turto realizavimui bankroto procedūros nėra būtinos. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju plane nustatytas beveik maksimalus bankroto procedūrų terminas, tačiau tokios trukmės bankroto procesas šiuo atveju nedaro jokios teigiamos įtakos kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėms, kadangi, kaip jau minėta, – bankroto procese yra apsiribojama tik nekilnojamojo turto pardavimu. Šiuo atveju nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog bankroto procesas labiau atitiktų kreditorių interesus nei priverstinis turto pardavimas. Per likusį laikotarpį bankrutuojantys asmenys, būdami jauno ir darbingo amžiaus, nesiima jokių aktyvių veiksmų didesnėms pajamoms uždirbti ir apsiriboja tik hipotetinėmis galimybėmis lankyti papildomus kursus, bet tik tuo atveju, jeigu darbo grafikas būtų tam palankus. Teismo vertinimu, pareiškėjai nėra suinteresuoti realiu savo mokumo atkūrimu, o siekia tik skolų nurašymo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismui pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektas iš esmės yra naudingas tik patiems skolininkams. Plano projektas ir jame numatytos pareiškėjų mokumo atkūrimo priemonės pažeidžia pareiškėjų kreditorių teises ir teisėtus interesus, o tai sudaro pagrindą plano netvirtinimui (FABĮ 8 str. 8 d.). Tuo labiau įvertinus tai, kad pareiškėjai net tris kartus teikė planą kreditorių susirinkimui, tačiau realių pataisymų pagal nurodytas pastabas ir pasiūlymus nepateikė.

Pareiškėja mano, kad teismas taip pat privalėjo, jeigu jam kilo abejonių dėl tam tikrų aplinkybių pagrįstumo, įpareigoti pareiškėjus pateikti nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, o ne iš karto nutraukti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjai turėjo visas galimybes tikslinti planą pagal kreditorių pastabas bei teismų nurodymus, taip pat galėjo teikti visus jų nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, nes plano tinkamumas buvo vertinamas net tris kartus. Pareiškėjų bankroto byla buvo nutraukta ne iš karto, o tik po trijų pareiškėjų mokumo atkūrimo plano tikslinimų bei svarstymų.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patvirtinti pareiškėjų G. ir Z. Z. mokumo atkūrimo planą. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jei teismas nepatvirtina plano. Nagrinėjamu atveju teismui nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano, buvo pagrindas nutraukti pareiškėjų bankroto bylą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2015-07-28 nutartį palikti nepakeistą.