Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K.L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. liepos 20 d. (b.l. 15). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. liepos 20 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. liepos 20 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013 m. liepos 21 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. mėnesio (ABTĮ 56 str.).

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 162, 210, 215, 217, 237, 241, 244, 324, 337 (b.l. 40-62). Didesniąją laiko dalį jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos nebuvo užtikrintas 170 parų (teko nuo 3,24 kv. m iki 2,66 kv. m gyvenamojo ploto). Pareiškėjui tuo metu trūko nuo 0,36 kv. m iki 0,94 kv. m gyvenamojo ploto, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip ir dėl to, kad Kauno TI kamerose buvo netinkamas apšvietimas, buvo drėgna, buvo netinkamas vėdinimas, trūko oro, patalynė susidėvėjusi ir nešvari. Pareiškėjas į bylą visiškai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 66, 68, 69, 71, 73, 74) patvirtina, kad pirmo ir antro aukšto kamerų langai atsidaro, trečiojo aukšto kamerose yra ventiliacijos orlaidės ir jos gali būti uždarytos arba atidarytos, kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Taip pat pateiktose nuotraukose matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo kamerų apšvietimo, drėgmės, netinkamo vėdinimo, oro trūkumo, susidėvėjusios ir nešvarios patalynės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, drėgmę, netinkamą vėdinimą, oro trūkumą, susidėvėjusią ir nešvarią patalynę informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos netinkamo kamerų apšvietimo, drėgmės, netinkamo vėdinimo, oro trūkumo, susidėvėjusios ir nešvarios patalynės galėjo patirti papildomus nepatogumus laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodė, kad dušu galima buvo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Iš byloje pateikto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo matyti, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min (14 punktas)(b.l. 104-105). Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas kad pasinaudoti dušu galima vieną kartą per savaitę 15 minučių. Taigi, Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip ir numatyta Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 68 punkte. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo kur laikyti rūbų ir asmeninių daiktų, nebuvo kur laikyti greitai gendančio maisto, dviejų aukštų lovos buvo be kopėtėlių ir apsaugų, be to, visiems kamerose esantiems žmonėms neužtekdavo vietos prie stalo. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 p.). Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato spintų drabužiams bei šaldytuvų įrengimo tardymo izoliatorių kamerose, taip pat nenumato kopėtėlių ir apsaugų dviejų aukštų lovose įrengimo. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b.l. 66-67) matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą, stalas bei prie jo įrengti stalo ilgio suolai yra pakankamai nemažų matmenų, prie stalo gali atsisėsti pavalgyti 4 žmonės. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo laikomi 5-7 asmenys, teismas sprendžia, kad kameroje esant 5 ar 7 asmenims, nebuvo galimybės visiems susėsti pavalgyti prie stalo, tačiau šios aplinkybės sietinos su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl nevertintinos kaip savarankiškas neturtinės žalos atsiradimo pagrindas.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo atliekamas patalpų cheminis valymas. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009-08-05 įsakymu Nr.1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo 6 punktą atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką (b. l. 106). Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 6, 9 punktus, vykdant pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą, kuris atliekamas kartą per mėnesį nuo 10 iki 15 mėnesio dienos, nuteistieji yra aprūpinami dezinfekuojančiomis medžiagomis (b. l. 107). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų valymo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo sanitarinis mazgas, kuris atitvertas sienelėmis, tačiau ne iki viršaus, dėl ko kameroje kaupėsi nemalonus kvapas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus Taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos, gana aukštos sienelės įrengimą patvirtina įbylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 70-71). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Anot pareiškėjo, skirta tik viena valanda pasivaikščioti gryname ore, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, be stogų. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl ši teisė pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog jam turėjo būti sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei vieną valandą, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Teismui pateikti duomenys (b. l. 78, 81) patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos stoginės, kuriuos atskirais atvejais saugo nuo kritulių ir tiesioginių saulės spindulių. Šioje dalyje teismas pareiškėjo teiginius laiko deklaratyviais ir klaidinančiais teismą. Taisyklės nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

Higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 7 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – Kauno TI (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012) - t.y. pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvykęs į Kauno TI nurodė, kad jis yra nerūkantis (b. l. 39). Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Kauno TI ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją dėl kitų kartu su juo gyvenančių nuteistųjų rūkymo, ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, kur kali nerūkantys asmenys. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų ir nuteistųjų laikymą atskirai, 1 dalies 4 punktas nustato, kad asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, laikomi atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių.

Iš TIS Liteko duomenų (Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-66-290/2015, proceso Nr. 1-20-1-00119-2013-1) matyti, jog pareiškėjas anksčiau buvo teistas, bet teistumas išnykęs. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nepateikė duomenų, jog jis anksčiau nebuvo atlikęs su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus Kauno TI administracijai, jog būtų perkeliamas į kitas kameras, ir kad šie prašymai nebuvo tenkinami. Todėl byloje esančių įrodymų pagrindu nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą. Ši teismo išvadą atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, vertinant ar suėmimą vykdanti įstaiga nepažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015).

Iš atsakovo pateiktų duomenų (b.l. 63-65) matyti, kad pareiškėjas nesikreipė į psichologus dėl pergyvenimų, kuriuos įtakojo netinkamos kalinimo sąlygos, taip pat nurodė, kad pagalbos nereikia, todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gan ilgą laikotarpį (170 parų), tačiau byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 746 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo K.L. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 746 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.