Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-378-988/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-09-16
Bylos Nr.: 1A-378-988/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-35778-2024-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Pranka, Mindaugas Povilanskas, Ugnės Gailiūnienė
Nuteistasis: D. G.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Marius Monkevičius

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 118 str. 2 d., 119 str. 3 ir 4 d., 147 str. 3 d., 1471 str. 3 d., 147² str. 2 d., 157 str. 3 d., 189¹ str. 2 d., 226 str. 6 d., 227 str. 6 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės arba suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-378-988/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35778-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.4.6.3.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Okuškienei,nuteistajai D. G., jos gynėjui advokatui Mariui Monkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, jai paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, D. G. paskirtas įpareigojimas laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

D. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš D. G. 25,05 Eur (dvidešimt penki eurai 5 ct) turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. G. nuteista už tai, kad nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: ji 2024 m. rugsėjo 2 d., apie 08.30 val., D. M. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, asmeninio konflikto su D. M. metu, dėl renkamų obuolių, tyčia abejomis rankomis pastūmė D. M., po ko pastaroji nukrito ant žemės ir patyrė kairiojo kelio sumušimą pasireiškusį skausmingumu ir patinimu 3 cm skersmens plote, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajai D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Nuteistosios D. G. gynėjas advokatas Marius Monkevičius apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir D. G. išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu arba pritaikyti BK 37 straipsnį ir D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, bylą jos atžvilgiu nutraukti ir civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka teismo (apkaltinamajam) nuosprendžiui keliamų reikalavimų, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nuosprendyje padarytos išvados dėl D. G. kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstą ir nemotyvuotą pirmenybę teikiant D. G. kaltinantiems įrodymams, nevertinant jų kitų įrodymų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje išvados grindžiamos prielaidomis ir tendencingu įrodymų interpretavimu tik apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šią išvadą teismas grindė nukentėjusiosios ir liudytojos I. M. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojos I. M. ir D. G. tarpusavio santykiai nėra geri, tačiau liudytojos parodymais teismas nematė pagrindo abejoti, kadangi nenustatė, jog ji turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąją nagrinėjamo įvykio kontekste. Tuo tarpu nuteistosios parodymus teismas nuosprendyje deklaratyviai įvardino kaip jos gynybinę poziciją, tačiau tokių savų išvadų visiškai nemotyvavo.

2.2. Byloje neginčytinai nustatyta, jog tiek nukentėjusiosios ir nuteistosios, tiek liudytojos I. M. ir nuteistosios santykiai ilgą laiką buvo konfliktiški. Tuo tarpu liudytojos ir nukentėjusiosios D. M. santykiai yra draugiški, todėl tiek liudytoja I. M., tiek nukentėjusioji D. M. turi pagrindą apkalbėti nuteistąją, dėl ko jų parodymai turėtų būti vertinami visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimu metu nurodė, kad jos ir D. G. kiemas yra bendras, tačiau teisiamojo posėdžio metu teigė, kad kiemas yra padalintas į du atskirus sklypus. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gyvena 18 name, nors iš tiesų gyvena 20 name. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad liudytoja I. M. matė visą konfliktą, tačiau apklausiama teisme savo poziciją pakeitė ir teigė, kad I. M. viso įvykio nematė. Pažymėtina, kad nukentėjusioji D. M. apklausiama teisme nurodė, jog nuteistoji ją pastūmė du kartus dviem rankomis ir ji griuvo ant šuns, ant griovelio, nors ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog D. G. ją pastūmė vieną kartą dviem rankomis. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad nuteistoji ją „koliojo“ tik jai nugriuvus, tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu apklausiama teigė, kad ji „koliojama“ buvo jau jai priėjus prie suolo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, jog šuo buvo šalia nuteistosios ir ant jos nugriuvusios šokinėjo, tačiau teisme teigė, kad šuo buvo be pavadėlio ir ant jo nugriuvo. D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog D. G. pirmoji po įvykio pakilo greta įvykio vietos esančiais laiptais, tačiau nuteistosios turimame įvykio vaizdo įraše, kurį teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos medžiagos, matyti, jog būtent nukentėjusioji pirma pakilo (nubėgo) minėtais laiptais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą bei nuteistosios teisę į gynybą, visiškai nepagrįstai atsisakydamas prijungti prie bylos minėtą nuteistosios mobiliuoju telefonu padarytą įvykio vaizdo įrašą.

2.3. Liudytojos I. M. parodymų nepatikimumą ir prieštaringumą patvirtina tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog iš kito namo išėjo kaimynė D. M., kuri prie jos priėjusi paklausė, kas vyksta, po ko liudytoja nurodė jai pačiai nueiti ir paklausti. Vis tik apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja neigė, kad prieš konfliktą buvo susitikusi su D. M.. Be to, nors apklausta teisme liudytoja patvirtino, kad visą įvykį matė puikiai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad nuteistoji nukentėjusiąją pastūmė vieną kartą viena ranka ir ji griuvo ant žolės, teisme teigė, kad nukentėjusioji buvo pastumta vieną kartą viena ranka ir griuvo ant šono. Nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas akivaizdžiai patvirtina, kad šių asmenų parodymai negali būti laikomi patikimais, kaltę pagrindžiančiais įrodymais, priešingai nei formaliai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas. Tokiais parodymais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas padarė esminį baudžiamojo proceso normų, konkrečiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, pažeidimą.

2.4. Pažymėtina, kad nuteistosios parodymai išliko nuoseklūs viso proceso metu. D. G. teigimu, 2024 m. rugsėjo 2 d. įvyko konfliktas su nukentėjusiąją. Konfliktas įvyko nuteistosios sklype, kuomet į jį nekviesta atėjo nukentėjusioji ir be jokios aiškios priežasties priėjusi prie suoliuko, pasilenkė ir stumtelėjo nuteistąją, į ką pastaroji atsakė nukentėjusiosios atstūmimu nuo savęs viena ranka vieną kartą. Akivaizdžių sužalojimų, kokie yra nurodyti specialisto išvadoje ir kaltinime, ant nukentėjusiosios kairiojo kelio, matyti nebuvo. Šios D. G. nurodomos esminės įvykio aplinkybės nėra paneigtos kokiais nors kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, minėtos aplinkybės patvirtina, jog būtent nukentėjusioji ateidama į D. G. priklausantį sklypą ir ją be aiškios priežasties pastumdama, savo provokuojamu ir agresyviu elgesiu sukėlė konfliktą, kurio metu D. G. turėjo teisę gintis nuo akivaizdaus, realaus ir vykstančio puolimo prieš ją iš nukentėjusiosios pusės. Pažymėtina, kad pirmoji pastūmė ne nuteistoji, bet nukentėjusioji. Nuteistosios veiksmuose nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajai, kadangi D. G. ne puldama, o gindamasi stumtelėjo nukentėjusiąją. Be kita ko, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji kaltinime nurodytus sužalojimus patyrė dėl nuteistosios atlikto stūmimo veiksmo. Byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuos pateikė liudytoja, taip pat nepatvirtina tokių sužalojimų buvimo pas nukentėjusiąją. Byloje esanti specialisto išvada vertinant ją atskirai ir vertinant ją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat nepatvirtina, kad nukentėjusioji patyrė sužalojimus nugriuvusi po to, kai ją atstūmė nuteistoji. Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, tiek kiekvieną jų atskirai, tiek visumą, palyginus juos tarpusavyje, vis dėlto neįrodyta, kad D. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą D. M., nes patikimų ir pakankamų įrodymų byloje nesurinkta. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

2.5. Nagrinėjamu atveju D. G. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau tuo atveju, jeigu teismas netenkintų apeliacinio skundo reikalavimo dėl D. G. išteisinimo, yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės. Visų pirma, iki įvykio tarp D. M. ir D. G. buvo susiklostę įtempti santykiai. Antra, pats įvykis ir D. G. vienas atstūmimas galimai sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo tiesiogiai išprovokuotas nukentėjusiosios elgesio. Trečia, nukentėjusiajai galimai padaryti sužalojimai, t. y. kairiojo kelio sumušimas, pasireiškęs skausmingumu ir patinimu 3 cm skersmens plote, kurie iš esmės atsirado dėl pačios nukentėjusiosios netinkamo sąmoningo elgesio kurstant konfliktą. Ketvirta, žala nėra didelė, dėl ko nuteistajai negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Taigi, D. G. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl yra pagrindas D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. G. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus skundas tenkinamas iš dalies

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018).

6. Nuteistosios D. G. gynėjas advokatas Marius Monkevičius apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad D. G. nusikalstamos veikos nepadarė, nes byloje nėra jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Todėl prašo ją išteisinti, o apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad D. G. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, atleisti D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl D. G. pripažinimo kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

7. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys pagrindžia, jog nuteistoji padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal apylinkės teismo nustatytas aplinkybes D. G. nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: ji 2024 m. rugsėjo 2 d., apie 08.30 val., D. M. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, asmeninio konflikto su D. M. metu, dėl renkamų obuolių, tyčia abejomis rankomis pastūmė D. M., po ko pastaroji nukrito ant žemės ir patyrė kairiojo kelio sumušimą pasireiškusį skausmingumu ir patinimu 3 cm skersmens plote, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajai D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.

8. Pirmiau paminėtų apeliacinio skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

10. Apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistoji D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kadangi skundžiamame nuosprendyje išvados yra grindžiamos prielaidomis ir tendencingu įrodymų interpretavimu. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas D. G. parodymų neanalizavo, nevertino arba atmetė vadovaudamasis tik prielaidomis, nenurodydamas jokių argumentų. Vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.

10.1. D. G. 2024 m. spalio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta įtariamąja parodė, kad savo pozicijos dėl kaltės nenurodys, ją išsakys papildomos apklausos metu, dalyvaujant advokatui. Nurodė, kad įvykis, kuris nurodytas pranešime apie įtarimą buvo. D. M. buvo atėjusi į jų kiemą, esantį (duomenys neskelbtini) ir ją „koliojo“, kai ji rinko obuolius. D. M. pradėjo bėgti link jos suolo. Ji nesuprato, ką nukentėjusioji ruošiasi daryti. Nukentėjusioji pasilenkė link jos ir ją pastūmė, po ko pastaroji tuo metu nukentėjusiąją atstūmė. Buvo jos šuniukas, kurį laikė už pavadėlio. Nuo tokio atstūmimo gal ir galėjo nukentėjusioji nukristi. Girdėjo kaip kaimynė I. M. kvietė policiją. Ji taip pa iškvietė policiją, kad jai trukdo rinkti obuolius ir prie jos priekabiauja (1 t., b. l. 77–80).

10.2. Apklausta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio D. G. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad dieną prieš įvykį nuėjo pas nukentėjusiąją prie vartelių ir paprašė, kad surinktų obuolius, nes sekančią dieną planavo pjauti žolę. Nukentėjusioji ignoravo jos prašymą, išvadino ją necenzūriniais žodžiais. 2024 m. rugsėjo 2 d. išgirdo trimerių garsą, išėjo į kiemą ir nusikabino skalbinius. Darbininkų paprašyta, skubėdama rinko obuolius į kibirą, kad netrukdytų šienauti. Viskas vyko (duomenys neskelbtini), kieme. Naudojimosi sklypu tvarka dar nėra nustatyta. Obelis auga (duomenys neskelbtini) priklausančiame namo sklype ir šakomis pereina į jos sklypą, kur ir rinko obuolius. D. M., stovėdama jos kieme, šaukė, įžeidinėjo ir liepė neliesti obuolių. Ji nekreipė dėmesio ir toliau rinko obuolius. Aprinkusi obuolius, su šuniuku, kurį laikė už pavadėlio, nuėjo prie suolo ir tvarkė savo skalbinius. Matė nuo šlaito besileidžiančią D. M.. Jų santykiai su nukentėjusiąją anksčiau buvo geri, bet jie nutrūko. Prieš 10 m. nukentėjusioji buvo sudavusi delnu jai per veidą, todėl D. M. priartėjus, nežinojo ko iš jos tikėtis ir pradėjo filmuoti. D. M. žengė kelis žingsnius už suoliuko, staiga grįžo atgal, priartėjo prie jos, žemai pasilenkė virš šuns ir pradėjo ją stumti. Priartėjusi nukentėjusioji D. M. pasilenkė ir stūmė ją petimi. Ji pergyveno, kad jos šuo neįkąstų nukentėjusiajai, todėl ją atstūmė nuo savęs. Ją atstūmė dėl būtinosios ginties, kadangi moteris ją puolė. Prieš atstūmimą, ji nukentėjusios tris kartus paprašė išeiti, bet jai nepasitraukus, atstūmė ją nuo savęs. D. M. apsisuko ir norėdama pasišalinti, prieš pakylant į kalniuką, suklupo. Suklupo taip, kad ant abiejų kelių nenukrito, šiek tiek dešiniu keliu palietė žemę ir apsisukusi atsistojo. Nukentėjusioji pirma ją pastūmė, o ji atstūmė ją. Atstūmė viena ranka. Nukentėjusioji suklupo ne pieš ją, o jau toliau nuo jos. Sužalojimų nematė pas nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios veide neatsispindėjo skausmas, nesimatė, kad ji būtų susižalojusi, ji nei drebėjo, nei verkė, kaip nusileido žvaliai, taip žvaliai ir pakilo laiptais, stovėjo prieš jos buto langus, įžeidinėjo ją, vadino necenzūriniais žodžiais, grubiai šaukė, kad padėtų obuolius į vietą. D. M. stovėjo šalia I. M., kuri telefone žiūrėjo įvykusio įvykio vaizdo įrašą. Bijodama dėl savo saugumo, paskambino policijai ir paaiškino pareigūnams, kad D. M. obelis trukdo jai tvarkyti savo kiemą, kabinti skalbinius. Kaip supranta, D. M. į jos kiemą atėjo pakviesta I. M.. Šios abi moterys dažnai priekabiauja. Praeitais metais parašė policijai pareiškimą dėl D. M. priekabiavimo, buvo pradėta administracinė teisena. Abi moterys nori su ja susidoroti, todėl duoda netikslius parodymus. Policijos pareigūnai atvažiavę nebuvo. Greitoji pagalba taip pat nebuvo atvažiavusi. Vėliau automobiliu išvažiavo į darbus. Pravažiuojant D. M. dukra prie vartelių ištiesusi ranką rodė vidurinį pirštą. Nenori konfliktų ateityje, gali atsiprašyti nukentėjusiosios.

10.3. Kaip matyti, nuteistoji D. G. viso proceso metu tvirtino, kad pirmoji ją pastūmė nukentėjusioji D. M., po ko nuteistoji ją atstūmė. Taigi, D. G. iš esmės savo veiksmus vertina kaip būtinąją gintį. Be to, nuteistosios teigimu, tiek nukentėjusioji D. M., tiek liudytoja I. M. nori su ja susidoroti, tarp jų santykiai konfliktiški, dėl ko duoda netikslius parodymus.

10.4. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistosios parodymus, pažymi, kad skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, D. G. pozicija dėl tam tikrų įvykio aplinkybių nebuvo nuosekli. Antai, ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji nurodė, jog D. M. buvo atėjusi į jų kiemą, esantį (duomenys neskelbtini) ir ją „koliojo“, kai ji rinko obuolius, tačiau apklausta 2025 m. balandžio 10 d. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad aprinkusi obuolius, su šuniuku nuėjo prie suolo ir tvarkė savo skalbinius ir tada pamatė nuo šlaito besileidžiančią D. M.. Taigi, nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nukentėjusioji pas ją atėjo tuo metu, kai buvo renkami obuoliai, tačiau teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog D. M. atėjo jau po to, kai buvo surinkti obuoliai. Be to, D. G. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad D. M. pradėjo bėgti link jos suolo, po to pasilenkusi pastūmė nuteistąją, po ko pastaroji ją atstūmė. Vis tik, teisiamojo posėdžio metu nuteistoji nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kad nukentėjusioji būtų bėgusi link jos, o tvirtino, kad D. M. priartėjus ji pradėjo filmuoti. Nuteistoji nurodė, kad D. M. žengė kelis žingsnius už suoliuko, staiga grįžo atgal, priartėjo prie jos, žemai pasilenkė virš šuns ir pradėjo ją stumti. Prieš atstūmimą, ji nukentėjusios tris kartus paprašė išeiti, bet jai nepasitraukus, atstūmė ją nuo savęs. Kaip matyti, nuteistoji teisiamojo posėdžio metu, praėjus beveik 6 mėnesiams po ikiteisminio tyrimo apklausos, nurodė detalesnes įvykio aplinkybes, t. y. kad ji pradėjo įvykį filmuoti, apie tai, kad nukentėjusioji būtų bėgusi, nieko neminėjo, o priešingai, teigė, jog nukentėjusioji žengė žingsnius už suoliuko, po to grįžo atgal, o prieš atstumiant nukentėjusiąją, jos dar tris kartus paprašė išeiti. Nepaisant to, kad D. G. neneigė, jog pastūmė nukentėjusiąją, tačiau jos nurodytos įvykusio konflikto aplinkybės privalo būti vertinamos kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

11. Apeliaciniu skundu kritikuojami proceso metu apklaustų liudytojos I. M. bei nukentėjusiosios D. M. parodymai, teigiant, kad jų parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl negali būti laikomi patikimais, kaltę pagrindžiančiais įrodymais, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas.

11.1. Nukentėjusioji D. M. 2024 m. rugsėjo 13 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2024 m. rugsėjo 2 d., apie 08.30 val. ji buvo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), kai pamatė, kad jos sode kaimynė D. G. renka obuolius. Kaimynė gerus obuolius dėjo sau į kibirą, o supuvusius metė į jos sklypo pusę. Kratė obels šakas, laužė jas. Ji priėjusi mandagiai paklausė, ar skanūs obuoliai. Kaimynė ją ignoravo, net neatsisuko. Ji priėjo arčiau kaimynės ir dar kartą paklausė to paties. Kaimynė atsisukusi pradėjo ją įžeidinėti, varyti ir iš visos jėgos rankomis stumtelėjo ją į pečius, dėl ko ji pargriuvo ant kelių. Pargriuvusi pajuto stiprų fizinį skausmą. Iš karto pajuto tvinksėjimą kelyje, jis pradėjo tinti, po kurio laiko susidarė kraujosruva. Jai parkritus, kaimynė ir toliau ją įžeidinėjo, konfliktavo. Po to kaimynė nuėjo į savo namus. Kadangi pasijuto blogai, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir šoką, nuėjo pas gretimo namo gyventoją I. M., kuri tuo metu buvo kieme, paprašė jos pagalbos. Kaimynė iškvietė policiją. Kaimynė I. M. visą konfliktą matė ir girdėjo. Policijos pareigūnai ilgai neatvyko, todėl vėliau dukra jai iškvietė medikus. Paties įvykio dukra nematė. 2024 m. rugsėjo 2 d., apie 13.07 val. jai nuvykus į VĮ „Trakų rajono sveikatos centras“, po gydytojo apžiūros jai buvo nustatytas kairio kelio priekiniame paviršiuje žemiau ir girnelės apie 3 cm ribotas tinimas, skausminga kraujosruva (1 t., b. l. 17–20, 23–24).

11.2. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji D. M. parodė, kad įvykis buvo 2024 m. rugsėjo 2 d. Matė, kaip D. G. kratė obelį, nulaužė kelias jos šakas. Nusileidusi prie obels paprašė, kad D. G. rinktų visus obuolius ir nemėtytų supuvusių obuolių į jų sklypą. Po to, ji nuėjo prie suoliuko, pasilenkė pasižiūrėti prie kibiro obuolių, o D. G. kaip pasiutusi pribėgo prie jos, dviem rankomis stumtelėjo ją į krūtinę. Nesitikėdama smūgio, apsisuko ir nukrito ant žolės. Po to atsikėlė ir nuėjo prie kaimynės I. M.. Susistumdymas vyko (duomenys neskelbtini) namo sklype. Parodymų patikrinimo vietoje metu konflikto vietą įvardino (duomenys neskelbtini), nes konfliktas prasidėjo (duomenys neskelbtini), o pasibaigė adresu (duomenys neskelbtini). Ji D. G. nestūmė, tiesiog pasilenkė pažiūrėti į obuolius. Ji pati prie jos pribėgo, stumtelėjo ir ji pasisukusi nukrito. Kai D. G. ją pastūmė, ji nukrito ant šuns ir jį prispaudė, todėl išsigando, kad neįkastų. D. G. iš pradžių stumtelėjo viena ranka į petį, po ko jos apsižodžiavo. Ji atsitraukė nuo D. G. per žingsnį. Su D. G. stovėjo viena priešais kitą ir ji jos paprašė nelaužyti obels šakų, susirinkti visus, o ne tik sveikus obuolius. Tuomet ji ją pavadino necenzūriniu žodžiu ir dviem rankomis stipriai pastūmė į pečių sritį. D. G. ją stūmė du kartus. Po D. G. pastūmimo, kuomet nukrito, nuėjo prie I. M.. Kildama laipteliais pas kaimynę nebuvo nugriuvusi. I. M. pastebėjo, kad jos kelis tinsta ir mėlsta. Buvo susijaudinusi, drebėjo, I. M. jai davė išgerti tabletę. Paprašė, kad I. iškviestų policiją, ką ji ir padarė. Laukė pareigūnų, bet jie neatvažiavo. I. M. paklausė, ar jai reikalinga medicininė pagalba. Paprašė jos, kad iškviestų greitąją, nes buvo labai susijaudinusi, visa drebėjo, išsigando, kad neištiktų infarktas ar insultas. I. M. paprašė, kad pakviestų dukrą. Atėjo dukra ir jos palydėjo ją iki namų. Vėliau atvyko greitoji medicininė pagalba, pamatavo spaudimą ir pasiūlė kreiptis į ligoninės priimamąjį skyrių.

11.3. Liudytoja I. M. 2024 m. lapkričio 22 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su kaimyne D. G. gyvena tame pačiame name, tik skirtinguose namo įėjimuose. Su D. G. pastoviai vyksta konfliktai, kadangi D. G. be priežasties užsipuola kaimynus, vartoja necenzūrinius žodžius tiek jos, tiek kitų kaimynų atžvilgiu, provokuoja. 2024 m. rugsėjo 2 d., apie 08.30 val. ji išėjo į lauką su kavos puodeliu ir ant laiptų gėrė kavą. Gerdama kavą ji pamatė ateinančius du vyriškus iš Trakų paslaugų, kurie šienavo bendros naudojimo teritorijos žolę ir pasiteiravo jos dėl padžiautų skalbinių. Ji ranka parodė į D. G., kuri vėliau nusiėmė skalbinius ir pasiėmusi kibirą nuėjo rinkti obuolius. Po kurio laiko iš kito namo išėjo kaimynė D. M. ir priėjusi prie jos paklausė, kas čia vyksta, kodėl D. G. mėto supuvusius obuolius į jos sklypą, o gerus obuolius dedasi į savo kibirą ir nešasi prie savo namo. Ji juokais pasakė, kad D. M. nueitų ir paklaustų D. G.. Tada nukentėjusioji keliuku nuėjo prie D. G. ir girdėjo, kaip pastaroji D. G. paklausė, ar skanūs obuoliai. Kadangi vyrai pjovė žolę, ji negirdėjo pokalbio tarp D. G. ir D. M.. Tada ji pamatė, kaip D. G. viena ranka, negali pasakyti kurią, stipriai stūmė D. M., po ko ji nukrito kelienais ant žemės. D. G. obuolius rinko ir šalia buvo jos šuniukas. D. M. atsikėlė nuo žemės ir atėjo prie jos ir paprašė, kad ji iškviestų policijos pareigūnus. Ji paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir iškvietė policiją. Diana pradėjo stipriai skaudėti koją, ji nuvedė D. M. ir pasodino ant suoliuko. D. M. visa drebėjo, verkė, todėl jai padavė vandens ir raminančią tabletę. Ji paskambino D. M. dukrai ir paprašė, kad ji ateitų pas mamą. Ji policijos nesulaukė ir išvažiavo į darbą (1 t., b. l. 56–60).

11.4. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja I. M. parodė, kad 2024 m. rugsėjo 2 d., apie 08.20 val. išėjo į kiemą ir matė ateinančius vyrus šienauti žolės. Jie jos klausė, kieno skalbiniai – atsakė, kad kaimynės ir kaip tik tuomet pasirodė D. G. su šuniu. D. G. nusiėmė skalbinius ir stvėrusi kibirus bėgo rinkti obuolių nuo kaimynės D. M. sodintos obels. Supuvusius obuolius ji mėtė į šalia esantį sklypą, o gerus rinko į kibirus. Kieme pasirodė kaimynė D. M., kuri šiek tiek pastovėjusi priėjo arčiau obels. Tuo metu vyrai užsivedė trimerį ir pradėjo šienauti, todėl nelabai ką ir girdėjo. Prieš pradedant šienauti, girdėjo kaip D. M. ramiu balsu pasisveikino su D. G. ir kažką pasakė, bet ką pasakė negirdėjo, nes vyrai pradėjo dirbti. Matė, kaip D. M. priėjo arčiau, šalia lakstė šuo. Staiga D. G. pribėgo ir pastūmė D. M., o ši nuo smūgio nugriuvo. Matė vieną pastūmimą iš D. G. į D. M. nuo kurio ji „nuskrido“. Vėliau D. M. pašoko, pribėgo link jos ir paprašė kviesti pareigūnus. Neatsimena, kokioje pozoje buvo D. M., kai D. G. ją stūmė. D. G. buvo priekiu į ją, o D. M. – nugara. Įvykį stebėjo iš 10 metrų atstumo. Matė, kaip D. G. dešine ranka stūmė D. M. ir ji griuvo ant kelių. Nukritimo momentą taip pat matė, tačiau neprisimena, kokia buvo nukentėjusiosios kūno padėtis. Nulipo nuo laiptų ir paskambino pareigūnams. Diana stovėjo šalia, suprato, kad jai skauda, ji apžiūrinėjo savo kelius ir visa drebėjo. Matė, kad jai blogai, ji pradėjo verkti. Laukė policijos, bet ji neatvažiavo. Tuomet pakvietė nukentėjusiosios dukrą E., kuriai liepė iškviesti greitąją. Nesulaukus greitosios medicininės pagalbos, padėjo nuvesti mamą namo, o pati išvažiavo į darbą. Su D. G. 15 metų yra kaimynės – 15 metų tęsiasi smurtas, kiekvieną dieną D. G. kažkas netinka, ji nuolat kviečia policiją. Santykiai su D. G. jai netrukdo būti objektyviai.

11.5. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuomet, kai yra nustatoma, jog nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai įvertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat įvertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Taigi, vertinant nukentėjusiosios D. M. parodymus, atsižvelgiama ir į tai, kad tarp jos ir nuteistosios yra susiklostę konfliktiški santykiai, kas reiškia, kad ji galimai hiperbolizuoja įvykusio įvykio aplinkybes, nurodydama tokias, kurių apskritai nebuvo, todėl neatmestina reali tikimybė, kad tam tikras įvykio aplinkybes ji galėjo nurodyti neteisingai. Antai, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. G. ją įžeidinėjo ir iš visos jėgos rankomis stumtelėjo ją į pečius, dėl ko ji pargriuvo ant kelių. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog D. G. prie nukentėjusiosios pribėgo, stumtelėjo ir ji pasisukus nukrito ant šuns ir jį prispaudė, todėl išsigando, kad šis neįkastų. Taip pat nukentėjusioji teigė, kad D. G. iš pradžių stumtelėjo viena ranka į petį, po ko jos apsižodžiavo ir po to D. G. dviem rankomis stipriai pastūmė nukentėjusiąją į pečių sritį. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, iš pradžių D. M. nurodė, kad buvo pastumta tik vieną kartą, vėliau teigė, kad buvo pastumta du kartus. Be to, apklausiama pirmosios instancijos teisme pažymėjo, jog nukrito ant šuns, kai tuo tarpu apklausta ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. G. ją pastūmė ir ji pargriuvo ant kelių.

11.6. Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad liudytojos I. M. parodymuose taip pat yra tam tikrų netikslumų. Pavyzdžiui, ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog girdėjo, kaip nukentėjusioji D. G. paklausė, ar skanūs obuoliai. Po to pokalbio negirdėjo, bet pamatė, kaip D. G. viena ranka stipriai stūmė D. M., po ko ji nukrito ant kelių ant žemės. Tuo metu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja teigė, jog girdėjo, kaip D. M. ramiu balsu pasisveikino su D. G. ir kažką pasakė, bet ką pasakė negirdėjo. Matė, kaip D. M. priėjo arčiau, o D. G. staiga pribėgo ir pastūmė D. M., o ši nuo smūgio nugriuvo. Kaip matyti, liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nurodė skirtingus išgirstus nukentėjusiosios pasakytus teiginius D. G., t. y. ikiteisminio tyrimo girdėjo, kaip nukentėjusioji paklausė, ar skanūs obuoliai, o pirmosios instancijos teisme nurodė, jog girdėjo, kaip nukentėjusioji ramiu balsu pasisveikino. Be to, I. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog matė, kaip D. G. viena ranka pastūmė nukentėjusiąją, tuo metu apklausta pirmosios instancijos teisme teigė, jog matė, kaip D. M. priėjo arčiau, o D. G. staiga pribėgo ir pastūmė nukentėjusiąją, t. y. nurodė skirtingas aplinkybes prieš pastūmimą. Vis dėlto, nepaisant minėtų liudytojos ir nukentėjusios parodymų netikslumų, visumoje jie patvirtina aplinkybę, kad D. G. pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko ši parkrito ir tokiu būdu padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, šias aplinkybes pavirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai.

11.7. Nukentėjusioji D. M. po 2024 m. rugsėjo 2 d. įvykusio konflikto su nuteistąja kreipėsi į gydymo įstaigą, kur buvo atlikta jos apžiūra. 2024 m. rugsėjo 23 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 3039/2024(01) nurodyta, kad D. M. nustatyta poodinė kraujosruva kairiajame kelyje padaryta, kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėmis nurodytu laiku. Nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. Nustatytas vienas sužalojimas. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. D. M. nustatyta poodinė kraujosruva kairiame kelyje padaryta, kontaktuojant su kietu buku daiktu. Sužalojimo vietoje pėdsakų, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie įrankio formą, dydį neužfiksavo. Neatmetama galimybė, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajai griūnant. Nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Po nustatyto sužalojimo nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 28–29). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta specialisto išvada patvirtina, kad D. M. buvo nustatytas konkretus sužalojimas, t. y. poodinė kraujosruva kairiame kelyje, kuris galėjo būti padarytas griūnant, t. y. tomis aplinkybėmis, kurias nurodė tiek pati nukentėjusioji, tiek liudytoja I. M.. Be to, specialisto išvadoje pažymėta, jog sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu laiku – 2024 m. rugsėjo 2 d.

11.8. Sprendžiant klausimą, ar D. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (tuo pačiu ir fizinio skausmo sukėlimas) buvo padarytas būtent D. G. veiksmais, atsižvelgtina į byloje esančius vaizdo įrašus (2 t., b. l. 70). Vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip D. G. kieme rinko obuolius, o liudytoja I. M. kartu su nukentėjusiąja D. M. stovėjo ant kelio, netoliese esančios vietos, kur nuteistoji rinko obuolius ir kažką kalbėjosi. Kartu su D. G. buvo šuo. Iš vaizdo įrašo Nr. 19E3526F-F520-4A1F-85E6-67941C03F2BD.MOV matyti, kaip D. M. nueina prie vietoje esančio suoliuko, kur D. G. rinko obuolius. Nukentėjusioji nueina už suoliuko, dingsta iš vaizdo stebėjimo kameros. Matyti, kai D. M. apeina aplink suoliuką, iš tos pusės, iš kurios atėjo. Vaizdo įraše matyti, jog prieš nukentėjusiajai apeinant suoliuką, arčiau suoliuko prieina D. G.. Po to, D. M. stovėdama prieš D. G. pasilenkia ir kažką daro, o D. G. rankomis ją pastumia, po ko nukentėjusioji krenta ant kelių ant žolės. Matyti, kaip nukentėjusioji suklupusi ant žemės atsistoja.

11.9. Iš esmės analogiškas aplinkybes patvirtina ir apygardos teisiamojo posėdžio metu nuteistosios gynėjo pateiktas vaizdo įrašas (kuris teisėjų kolegijos sprendimu buvo prijungtas prie bylos). Iš šio vaizdo įrašo taip pat matyti, kaip D. M. prieina prie nuteistosios, tuo metu abi rankas laikydama kišenėse. Priėjusi visai arti prie D. G., lenkiasi žemyn ir dešinę ranką ištraukia iš kišenės bei tuo pačiu ją leidžia žemyn. Iš vaizdo įrašo nesimato, ką tuo metu daro abi konflikto dalyvės, tačiau iš karto po nukentėjusiosios pasilenkimo, nuteistoji ją nustumia sakydama: „eik iš čia“. Nuo tokio pastūmimo D. M. nukrenta ant žolės, ant abiejų kelių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis vaizdo įrašas iš esmės patvirtina nukentėjusiosios parodymų dalį, jog ši pasilenkė pasižiūrėti į nuteistosios surinktus obuolius.

12. Sujungus į vieną loginę grandinę visas nustatytas aplinkybes (D. M. nustatytas objektyvus kūno sužalojimas; nukentėjusiosios bei liudytojos parodymus dalyje, kad D. M. pastūmė D. G.; D. G. nurodytas aplinkybes, t. y. ji neneigė pastūmusi nukentėjusiąją; vaizdo įrašuose užfiksuotus D. G. veiksmus bei nukentėjusiosios griuvimą, kurie atitinka specialisto išvadoje nurodyto sužalojimo padarymo mechanizmą), teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent tyčiniais nuteistosios D. G. veiksmais. Aptarti įrodymai papildo vienas kitą ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai leidžiančia spręsti, kad D. G. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji savo provokuojamu ir agresyviu elgesiu sukėlė konfliktą, kurio metu D. G. turėjo teisę gintis nuo akivaizdaus, realaus ir vykstančio puolimo iš nukentėjusiosios pusės. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais.

13.1. Visų pirma, BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015). Antra, būtinoji gintis yra konstatuojama esant tokioms sąlygoms: 1) ginamasi nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis yra realus; 3) kėsinimasis yra akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020 ir kt.). Pastebėtina, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, o asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

13.2. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija nemato pagrindo šioje byloje taikyti BK 28 straipsnio nuostatų. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į šio nuosprendžio 10.1. – 10.2. punktuose aptartus D. G. parodymus, kuriuose nuteistoji tvirtino, kad ji D. M. stūmė gindamasi. Nuteistoji apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. M. pradėjo bėgti link jos suolo. Ji nesuprato, ką nukentėjusioji ruošiasi daryti. Nukentėjusioji pasilenkė link jos ir ją pastūmė, po ko D. G. tuo metu nukentėjusiąją atstūmė (1 t., b. l. 77–80). D. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog D. M. priartėjus, nežinojo ko iš jos tikėtis ir pradėjo filmuoti. D. M. žengė kelis žingsnius už suoliuko, staiga grįžo atgal, priartėjo prie jos, žemai pasilenkė virš šuns ir pradėjo ją stumti. Priartėjusi nukentėjusioji D. M. pasilenkė ir stūmė ją petimi. Ji pergyveno, kad jos šuo neįkastų nukentėjusiajai, todėl ją atstūmė nuo savęs. Ją atstūmė dėl būtinosios ginties, kadangi moteris ją puolė. Prieš atstūmimą, ji nukentėjusios tris kartus paprašė išeiti, bet jai nepasitraukus, atstūmė ją nuo savęs.

13.3. Viena vertus, pati nuteistoji nurodė, kad atstūmė nukentėjusiąją dėl to, kad neįkastų jai šuo, kokių nors kitų D. M. atliktų agresyvių, pavojingų, puolamojo pobūdžio veiksmų, nuo kurių ji turėjo gintis, nuteistoji neįvardijo. Kita vertus, tiek iš byloje esančių vaizdo įrašų, tiek iš nukentėjusiosios ir liudytojos I. M. parodymų negalima daryti išvados, jog nuteistajai buvo kilusi reali ir akivaizdi grėsmė, nuo kurios ji turėjo teisę gintis. Priešingai, nuteistoji atliko stūmimo veiksmą dėl to, jog D. M. priėjo per arti jos bei reiškė pretenzijas dėl renkamų obuolių. Taigi nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacija nebuvo susiklosčiusi.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad yra pagrindas D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu, motyvuojant tuo, kad D. G. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais skundo argumentais.

14.1. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016). Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

14.2. Bylos duomenimis, nuteistoji ir nukentėjusioji yra kaimynės, konfliktas tarp jų kyla nebe pirmą kartą, įvykio dieną konfliktas kilo dėl D. G. renkamų obuolių. Pati nukentėjusioji priėjo prie nuteistosios, norėdama papriekaištauti, kad nuteistoji supuvusius obuolius meta į jos sklypą ir taip tarp moterų kilo žodinis konfliktas, kurio metu D. G. pastūmė D. M.. Po nuteistosios pastūmimo, nukentėjusioji nugriuvo ant žemės. Taigi, šiuo atveju fizinio smurto panaudojimas nebuvo savitikslė D. G. nusikalstama veika, jos veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti, juos lėmė ne D. G. siekis sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, o kilęs konfliktas. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad pati nukentėjusioji buvo aktyvi konflikto dalyvė, kas ir turėjo įtakos byloje nustatytų D. G. veiksmų atlikimui. Svarbu ir tai, kad nuteistoji D. G. smūgių nukentėjusiajai nesudavė, jos smurtiniai veiksmai pasireiškė nukentėjusiąją pastumiant, dėl ko pastaroji griuvo ir kojos kelį susitrenkė į žemę (žolę). Pastebėtina ir tai, kad D. G. atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai nepasireiškė smūgiavimu, nebuvo nukreipti į gyvybiškai svarbias nukentėjusiosios kūno vietas (veido, galvos, vidaus organus), pats veiksmas truko vos kelias akimirkas, buvo atliktas vienu judesiu (vienu pastūmimu). Be to, nors D. M. nuteistosios buvo pastumta ir nugriuvo, tačiau D. M. buvo padaryta nedidelė poodinė kraujosruva kairiame kelyje, kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, rodo, kad trauminis poveikis ir padaryta fizinė žala nukentėjusiosios kūnui nebuvo žymi ar didelė.

14.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas konfliktinės situacijos kilimo aplinkybes, nukentėjusiosios veiksmus, tai, kad nusikaltimo padariniai nėra dideli, liekamųjų reiškinių nukentėjusiosios sveikatai nenustatyta, įgyvendindama humanizmo, atsakomybės diferenciavimo, teisinio poveikio priemonių proporcingumo konstitucinius principus, konstatuoja, kad nuteistosios D. G. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymas. Šioje vietoje pažymėtina, kad nors nuteistoji byloje nepripažino savo kaltės ir nuoširdžiai nesigailėjo dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, vis dėlto, šios aplinkybės nėra tokios, kurių pagrindu nebūtų galimas BK 37 straipsnio nuostatų taikymas, kadangi šioje teisės normoje, priešingai nei, pavyzdžiui, BK 38, 39 ar 40 straipsniuose, šie reikalavimai (asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi ir pan.) nėra nustatyti kaip būtinieji šio teisinio instituto taikymui. Šiuo atveju, įvertinus tiek nuteistosios D. G. padarytą veiką, tiek jos asmenybę (neteista, administracine tvarka nebausta, vykdo individualią veiklą, duomenų apie psichiatrinį ir priklausomybės ligų gydymą, nėra), taip pat tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip metai ir per šį laikotarpį nuteistoji naujų teisės pažeidimų nepadarė, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus D. G. atžvilgiu galima užtikrinti taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, tai yra atleidžiant D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jos įvykdyto nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

14.4. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės BK X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, nurodytos toje pat dalyje. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018).

14.5. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistoji D. G. iki šiol jau du kartus buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas: pirmą kartą 2020 metais, antrą – 2024 metais. Dar anksčiau – 2016 metais ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 38 straipsnį. Viena vertus, baudžiamasis įstatymas nenumato ribų, t. y. nenustatyta, kad asmuo negalėtų būti kelis kartus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks reguliavimas nustatytas dėl to, jog kiekvienu atveju vertinama padaryta veika ir jos pavojingumas, kas reiškia, kad asmuo net ir kelis kartus gali padaryti veiką, kuri pagal savo pobūdį ir pavojingumo turinį, dėl dalyko, padarytos žalos ir kitų aplinkybių, gali būti pripažįstama mažareikšme. Kita vertus, kai asmuo kelis kartus padaro veiką, kuri formaliai atitinka nusikalstamos veikos požymius, tačiau dėl konkrečių nustatytų aplinkybių pripažįstama mažareikšme, rodo, jog to asmens elgesiui ir asmenybės įvertinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir sprendžiama dėl priemonių, kurios padėtų tokį elgesį koreguoti. Šiuo atveju D. G. jau trečią kartą atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir visais atvejais ji padarė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką (BK 140 straipsnio 1 dalis). Šio aplinkybės rodo, kad nuteistojo turi problemų dėl savo smurtinio elgesio, todėl jai tikslinga skirti BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

14.6. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla D. G. atžvilgiu nutrauktina, esant BK 37 straipsnyje numatytam pagrindui.

Dėl civilinio ieškinio

15. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nutraukus baudžiamąją bylą D. G. BK 37 straipsnio pagrindu, įvertinus jau išanalizuotą situaciją ir faktus, dėl kurių jos padaryta veika pripažintina mažareikšme, civilinis ieškinys tenkintinas. Nors šioje byloje D. G. yra atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, jos teisei priešingi veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp jų, yra įrodyti.

16. Baudžiamosios byloje civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 25,05 Eur turtinės žalos atlyginimo, susijusios su D. M. gydymu ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 124–126). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir civilinės ieškovės naudai priteista iš D. G. 25,05 Eur turtinės žalos atlyginimas, o 5 procentų metines palūkanos priteistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio pagrindu. Nors skundžiamoje nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakyta dėl 5 procentų metinių palūkanų, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad dėl nukentėjusiosios sveikatai padarytos žalos D. G.veiksmais, civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė išlaidas dėl nukentėjusiosios gydymo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl 5 procentų metinių palūkanų, todėl ieškinys priteisiamas, nurodant kartu ir minėtas palūkanas.

17. Baudžiamojoje byloje buvo gautas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė ligonių kasa) 2025 m. liepos 11 d. prašymas dėl procesinių teisių perėmimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-378-988/2025. Minėtu prašymu prašoma baudžiamojoje byloje civiline ieškove Vilniaus teritorinę ligonių kasą pakeisti jos teisių perėmėja, t. y. Valstybine ligonių kasa.

18. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2024 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. V-1190/1K-335 „Dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Kauno teritorinės ligonių kasos, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, minėtos biudžetinės įstaigos nuo 2025 m. liepos 1 d. reorganizuotos jungimo būdu – prijungtos prie biudžetinės įstaigos Valstybinės ligonių kasos, kuriai po reorganizavimo perėjo visos reorganizuojamų įstaigų teisės ir pareigos.

19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, bet kurioje proceso stadijoje, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.

20. Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat tai, kad Valstybinė ligonių kasa civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos teises perėmė po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, kad nuteistoji D. G. civilinei ieškovei priteistą žalą įpareigota atlyginti, ją sumokėdama būtent į Valstybinės ligonių kasos atsiskaitomąją banko sąskaitą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybinės ligonių kasos prašymas yra pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas. Pažymėtina ir tai, kad civilinės ieškovės – įstaigos pavadinimo patikslinimas nuteistosios teisinei padėčiai įtakos neturi.

Kiti bylos klausimai

21. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė baudžiamojoje byloje esančių daiktų klausimo, nors vadovaujantis BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be kita ko, turi būti nurodytas sprendimas dėl daiktinių įrodymų likimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad daiktas, turėjęs reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinis diskas, esantis byloje (2 t., b. l. 70), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios D. G. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, D. G., padariusią nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Paskirti D. G. BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

D. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš D. G. 25,05 Eur (dvidešimt penkių eurų 05 ct) žalos atlyginimą bei 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Daiktą, turėjusį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską, esantį byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Ugnės GailiūnienėMindaugas PovilanskasDarius Pranka