Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui G. K. dėl be pagrindo įgytų pinigų ir nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo Z. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išnagrinėjęs bylą teismas sprendė, kad surinkti įrodymai yra visiškai pakankami konstatuoti, kad šalys 2010 m. birželio mėnesį sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas G. K. pardavė ieškovui V. L., o V. L. nupirko iš atsakovo G. K. automobilį Mercedes Benz V230, su Švedijos valstybiniu Nr.(duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr.(DUOMENYS NESKELBTINI). Po ko ieškovas V. L. 2010 m. birželio mėnesį automobilį pardavė pil. K. D., kuris 2010-06-21 kreipėsi į VĮ „Regitra“ Kauno filialą dėl nuosavybės teisės į automobilį įregistravimo, bet transporto priemonių registravimo įmonėje paaiškėjo, kad šis automobilis, kurio VIN kodas (DUOMENYS NESKELBTINI) ir kurio Estijos valstybinis Nr.869 MCJ, nuo 2009-11-09 yra ieškomos Estijos policijos, dėl to VĮ „Regitra“ Kauno filialas atsisakė registruoti automobilį K. D. vardu bei pranešė policijai. Tą pačią dieną Kauno apskrities VPK Kauno m. Santakos PK pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.24-1-007664-10 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 189 str. 1 d. K. D. 2010-06-21 perdavė automobilį policijos pareigūnams. Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010-11-15 nutarimu automobilis grąžintas jo savininkui Estijos pil. E. V., o 2011-02-14 pirkimo-pardavimo sutartimi automobilis jo savininko E. V. parduotas K. D. už 1,00 Lt (b.l. 51). Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2011-06-27 nutarimu automobilis grąžintas K. D., kuris 2011-07-27 atsiėmė automobilį iš policijos. Automobilis 2011-07-28 registruotas transporto priemonės savininko K. D. vardu, suteikiant transporto priemonei Lietuvos valstybinį Nr.(duomenys neskelbtini) Automobilis 2012-01-12 parduotas (b.l. 49). Prokuroro 2011-07-28 nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens. Pil. K. D. 2010-12-09 kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui V. L. (nagrinėjamos bylos ieškovas) dėl nuostolių atlyginimo (civ. byla Nr.2-1882-435/2011 / 2-6334-435/2012). Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė K. D. iš V. L. 10800,00 Lt, taip pat 1500,00 Lt išlaidų advokato pagalbai ir 325,00 Lt žyminio mokesčio. Teismas sprendime nurodė, kad V. L. pardavinėjo jam nepriklausantį automobilį, už kurį iš K. D. be pagrindo paėmė 10800,00 Lt. Teismo 2011 m. gruodžio 12 d. papildomu sprendimu K. D. priteistos iš V. L. metinės 5 procentų dydžio palūkanos už be pagrindo įgytą 10800,00 Lt sumą nuo 2010-06-21. Kauno apygardos teismas 2012-03-01 nutartimi, išnagrinėjus V. L. apeliacinius skundus, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą ir 2011 m. gruodžio 12 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus ir priteisė iš V. L. 1000,00 Lt atstovavimo išlaidų K. D. naudai. Teismas teigė, jog Kauno miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje teismo 2011-10-10 posėdžio protokole padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas rašant asmens, iš kurio V. L. įsigijo automobilį, pavardę, į V. L. paaiškinimus įrašant, kad automobilį jis įgijo „iš pirkimo-pardavimo sutarties su K.“. V. L. nuo pat atsiliepimo į ieškovo K. D. ieškinį pateikimo atkakliai teigė teismui raštu ir žodžiu, kad automobilį jis nupirko iš G. K., kurį prašė teismo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, raštu nurodydamas ir G. K. gyvenamosios vietos adresą. Teismas konstatavo, jog atsakovo G. K. paaiškinimai, kad automobilį ieškovas V. L. įgijo iš asmens, kurio pavardė „K.“, yra nepagrįsti ir, teismo nuomone, nesąžiningi. Atsakovas savo paaiškinimais patvirtino, kad jis automobilį nupirko iš trečiojo asmens Z. K. pagal užsienio kalba surašytus dokumentus, kuriuos K. D. kartu su automobiliu 2010-06-21 atidavė policijos pareigūnams ir kurie yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.24-1-00764-10. Pagal įrašus viename iš šių dokumentų (kvittens), kuriame įrašyti atsakovo vardas ir pavardė, galima spręsti, kad G. K. iš švedo C. V. S. 2010-06-05 perka automobilį Mercedes Benz V230TD, (DUOMENYS NESKELBTINI), už 2000,00 eurų. Atsakovas paaiškino, kad šiuos įrašus įrašė trečiasis asmuo Z. K. automobilio pardavimo atsakovui metu. Taip pat atsakovas paaiškino, kad automobilio pardavimo metu pardavėjas Z. K. perdavė jam ir dar vieną su analogiškais spausdintiniais įrašais neužpildytą (be įrašų) blanką (kvittens kopia), kuriame, kaip matyti, vėliau buvo įrašytas vėl švedas C. V. S. ir K. D., įrašant ir K. D. gyvenamosios vietos adresą. Minimų rašytinių dokumentų, kuriuos atsakovas G. K. gavo iš trečiojo asmens Z. K. (taip nurodo atsakovas) automobilio pirkimo iš trečiojo asmens metu, buvimas pas K. D. dar kartą patvirtina, kad būtent atsakovo G. K. ieškovui V. L., o ne jokiam kitam asmeniui, parduotas automobilis buvo vėliau V. L. parduotas K. D.. Atsakovas G. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo byloje 2010-12-07 nurodė, kad automobilį su švediškais numeriais įsigijo Rokiškio rajone iš asmens, kurio pavardė „K.“, sumokėdamas apie 2800 eurų, o tą pačią dieną, grįžęs iš Rokiškio rajono, internete paskelbė skelbimą dėl automobilio pardavimo. Atsakovo G. K. pasirašytame apklausos protokole užfiksuota: „...Tą pačią dieną paskambino vyriškis Valdemaras, kuris atvažiavo ir automobilį nupirko, sumokėjo panašiai tiek, kiek aš sumokėjau, tikslios sumos nepamenu, bet apie 2800 eurų“. Pagal šiuos bei kitus bylos duomenis teismas sprendė, jog kad automobilį ieškovas pirko iš atsakovo. Teismas konstatavo, jog automobilio identifikacinis numeris ištirtas ikiteisminio tyrimo byloje, kiti bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad yra du skirtingi automobiliai su tuo pačiu VIN kodu juolab, kad dviejų skirtingų automobilių su tuo pačiu identifikavimo VIN kodu ir negali būti. Teismas taip pat konstatavo, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutarties rašytinės formos nesilaikymas savaime nereiškia automobilio pirkimo-pardavimo negaliojimo. Nagrinėjamu atveju ne rašytinės sutarties formos nesilaikymas daro tarp šalių sudarytą sutartį negaliojančia. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad atsakovas neįvykdė pareigos perduoti daiktą ir užtikrinti, kad jam priklauso nuosavybės teisės į automobilį, nes atsakovas pardavė jam nuosavybės teise nepriklausantį automobilį ir nebūdamas automobilio savininko įgaliotas. Dėl nurodyto nuosavybės teisės į automobilį ieškovui negalėjo būti perduotos ir nebuvo perduotos. Ieškinyje pagrįstai nurodoma, kad šalių 2010 m. birželio mėnesį sudarytas sandoris dėl automobilio Mercedes Benz V230, kurio identifikavimo Nr.(DUOMENYS NESKELBTINI), pirkimo-pardavimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinis ir negalioja CK 1.80 str. 1 d. pagrindu. Niekinis sandoris negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d.). Ieškovas neprivalėjo reikšti reikalavimą dėl tarp šalių sudarytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Be to, kaip pažymėta ir ieškinyje nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje 3K-3-229/2008, įstatymo tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.323 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovo ieškovui parduotą automobilį paėmus ne iš ieškovo, bet iš ieškovo pirkėjo, t.y. iš K. D., teismo sprendimu iš ieškovo priteisiant K. D. šio sumokėtą kainą už automobilį, ieškovas pagrįstai remiantis CK 6.237 ir 6.323 str., reikalauja iš atsakovo grąžinti ieškovo už automobilį sumokėtus pinigus ir atlyginti turėtus nuostolius. Ieškinio reikalavimų faktinis bei teisinis pagrindimas yra aiškus, suprantamas, atitinka teismų praktiką. Teismas, nesant rašytinių įrodymų apie ieškovo už automobilį sumokėtą kainą, vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma, laikė, jog ieškovo nurodyta automobilio įsigijimo iš atsakovo 10500,00 Lt kaina yra neįrodyta, todėl pagal bylos duomenis padarė išvadą, jog ieškovas už automobilį sumokėjo atsakovui apie 2800 eurų. Ieškovo paaiškinimų, kad už automobilį jis atsiskaitė litais, pagrindu teismas suapvalino 9667,84 Lt (3,4528LTx2800EUR) sumą, ir ieškovui iš atsakovo priteisė 9670,00 Lt sumą. Teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas iš ieškovo ir iš policijos pareigūnų apie tai, kad automobilis vogtas, sužinojo 2010-06-21. Atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminiame tyrime atsakovas apklaustas 2010-12-07, teismas nutarė, jog metinės penkių procentų dydžio palūkanos už priteisiamą 9670,00 Lt sumą priteisiamos už laikotarpį nuo 2010-12-07 iki ieškinio pateikimo teismui dienos 2013-02-28, t.y. 1077,13 Lt. Teismas sprendė, jog iš ieškovo civilinėje byloje Nr.2-6334-435/2012 priteista 2500,00 Lt suma nepripažintina ieškovo nuostoliais, todėl reikalavimą dėl 2500,00 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog atsakovas, trečiasis asmuo ir jų atstovai ypatingą reikšmę suteikė 2011-02-14 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai, pagal kurią automobilio savininkas E. V. automobilį pardavė K. D. už 1,00 Lt, tačiau konstatavo, jog ši automobilio pirkimo-pardavimo sutartis neturi jokios reikšmės ginčo išsprendimui, kadangi automobilio savininko nuosavybės teisių perleidimas K. D. būdas, t.y. pirkimas-pardavimas, taip pat šio perleidimo kaina -1,00 Lt, neturi reikšmės šalių V. L. ir G. K. tarpusavio santykių, perkant-parduodant automobilį, kvalifikavimui: atsakovas pardavė ieškovui svetimą daiktą, todėl turi grąžinti be pagrindo iš ieškovo įgytus pinigus.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą, sandorių negaliojimą, pardavėjo atsakomybę, pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimą, taikymą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeJ. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog tirdami ir vertindami įrodymus teismai nukrypo nuo aptartos kasacinio teismo praktikos, neatsižvelgė į nagrinėjamos bylos ypatumus.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, jog atsakovas 2010 m. birželio mėnesį Vilniuje, prie prekybos ir pramogų centro „Ozas“ esančioje degalinėje, pardavė ieškovui automobilį Mercedes Benz V230, su Švedijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr.(DUOMENYS NESKELBTINI), kurį ieškovas 2010 m. birželio mėnesį pardavė K. D.. Šalys pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė. Paaiškėjus, jog minėtas automobils vogtas, Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010-11-15 nutarimu automobilis grąžintas jo savininkui Estijos pil. E. V.. K. D. kreipusis į teismą su ieškiniu V. L. dėl nuostolių atlyginimo, K. D. iš V. L. buvo priteista 10800,00 Lt, metinės 5 procentų dydžio palūkanos už be pagrindo įgytą 10800,00 Lt sumą nuo 2010-06-21 taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Taigi ginčo aplinkybės yra pakankamai aiškios, ir teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti jomis ar atlikto ikiteisminio tyrimo objektyvumu ir nešališkumu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, jog nors šalys byloje skirtingai nurodė atskiras automobilio perleidimo ieškovui aplinkybes ir tame tarpe automobilio pardavimo kainą, atsakovas atsiliepimu į ieškinį aiškiai pripažino nurodyto automobilio pardavimo faktą, nurodęs, kad atsakovas šį automobilį 2010 m. birželio mėnesį nupirko iš trečiojo asmens Z. K., o ieškinyje ir atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytos faktinės automobilio pirkimo-pardavimo aplinkybės, šalių paaiškinimai byloje apie automobilio pirkimą-pardavimą, ikiteisminio tyrimo Nr.24-1-00764-10 bylos duomenys ir šioje byloje esantys įrodymai suteikia pagrindą atmesti kaip neturinčiais objektyvaus pagrindo atsakovo bylos nagrinėjimo eigoje išreikštas abejones dėl automobilio pardavimo ieškovui fakto. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog, nors šalys rašytinės automobilio pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė, vien rašytinės formos nesilaikymas savaime nereiškia automobilio pirkimo-pardavimo negaliojimo, kadangi šalių tarpusavio santykių, perleidžiant automobilį, turinys atitinka pirkimo-pardavimo sutarties turinį. Be to teismas teisingai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ne rašytinės sutarties formos nesilaikymas daro tarp šalių sudarytą sutartį negaliojančia. Šiuo atveju nuosavybės teisės į automobilį ieškovui apskritai negalėjo būti perduotos ir nebuvo perduotos, kadangi automobilis nepriklausė ir negalėjo priklausyti atsakovui, kadangi buvo vogtas, o vėliau grąžintas teisėtam savininkui. Teismas, be kita ko, tinkamai ištyrė ir įvertino bylos duomenis, susijusius su automobilio identifikacija. Teismas konstatavo, jog dviejų skirtingų automobilių su tuo pačiu identifikavimo VIN kodu negali būti, o byloje esančių duomenų apie automobilio spalvą, pagaminimo datą, registracijos vietą nesutapimai nėra esminiai ir gali būti logiškai paaiškinami.

Nors atsakovas pagrįstai teigia, jog civilinėse bylose Nr. 2-1882-435/2011 ir 2A-673-605/2013 nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje byloje, kadangi skiriasi ginčo šalys, tačiau toliau pats apeliacinį skundą grindžia tuo, jog civilinėse bylose Nr. 2-1882-435/2011 ir 2A-673-605/2013 tariamai padarytos išvados, jog minėtose bylose priimti teismo sprendimai negali turėti įtakos atsakovui, nes jam nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos. Tokie prieštaringi atsakovo teiginiai suponuoja, jog atsakovas palankius bylos duomenis interpretuoja savo naudai, o nepalankius – atmeta. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neįvertino dalies prejudicinių faktų, nustatytų civilinėse bylose Nr. 2-1882-435/2011 ir 2A-673-605/2013 atmestini.

Teismas padarė išvadą, kad išaiškėjus automobilio vagystės faktui, ginčo automobilio nuosavybės teisės nebuvo perėjusios nei ginčijamo sandorio pardavėjui (atsakovui), nei pirkėjui (ieškovui). CK 6.307 straipsnio 1 dalis numato, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal pirkėjo ieškinį. Tokio ieškinio reikalavimo ieškovas nereiškė. Tačiau teismas teisingai konstatavo, jog 2010 m. birželio mėnesį šalių sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis laikytina niekine pagal CK 1.80 straipsnį kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms.

Pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.323 str. 1 d.). Ši teisės norma taikytina ir tada, kai pardavėjas yra sąžiningas daikto įgijėjas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, jog atsakovas iš esmės neginčijo priteistos už automobilį sumos dydžio, teismas pagrįstai ieškovui iš atsakovo priteisė 9670 Lt sumą.

Dėl CK 6.237 ir 6.323 str . nuostatų taikymo bei palūkanų priteisimo

CPK 330 str. numato, jog materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, jog įstatymo tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.323 str. 1 d.), kas yra išaiškinta ir kasacinio teismo praktikoje. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su pirmos instancijos teismo aiškinimu, jog nagrinėjamu atveju atsakovo ieškovui parduotą automobilį paėmus ne iš ieškovo, bet iš ieškovo pirkėjo, t.y. iš K. D. ir Kauno apylinkės teismo sprendimu iš ieškovo priteisiant K. D. šio sumokėtą kainą už automobilį, ieškovas pagrįstai remiantis tiek CK 6.237 str., tiek 6.323 str. reikalauja iš atsakovo grąžinti ieškovo už automobilį sumokėtus pinigus ir atlyginti turėtus nuostolius.

Šiuo atveju pirmos instancijos teismas ieškovui iš atsakovo 9670 Lt sumą priteisia remdamasis dvejomis skirtingomis materialinės teisės nuostatomis ir nesivadovauja paties nustatytomis aplinkybėmis, t.y. jog 2010 m. birželio mėnesį šalių sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis laikytina niekine pagal CK 1.80 straipsnį kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. CK 1.80 str. 2 d. numato, jog kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Vadovaujantis CK 6.145 str. 1 d., restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.147 str. 2 d. nustato, jog kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Kadangi šiuo atveju akivaizdu, jog turto grąžinti natūra neįmanoma, atsakovas turi atlyginti jo vertę pinigais. Nors šiuo atveju parduotas daiktas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, buvo ne tiesiogiai atiteistas iš ieškovo, tačiau ieškovas kitoje byloje kaip atsakovas turėjo atlyginti iš ieškovo pirkėjo atiteisto daikto vertę pinigais.

Pažymėtina, jog CK 6.237 str. numatytas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, taikomas tada, kai yra šios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr.3K-3-593/2008; kt.). Taip pat CK 6.237 str. nuostatos pagrindu kyla teisinis pagrindas skaičiuoti palūkanas pagal CK 6.240 str.

Atsižvelgiant į tai, jog taikant restituciją, taikyti ir CK 6.237 str. ir iš to kylančių teisinių padarinių nėra pagrindo, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas neteisingai taikė materialines teises normas, todėl ieškovo reikalavimas tenkinamas tik CK 6.323 str. 1 d. numatytu pagrindu.

Ieškovas prašomas priteisti palūkanas pagal CK 6.240 str. kildina būtent iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto. Nustačius, jog pirmos instancijos teismas neteisingai taikė materialines teises normas, dėl ko nepagristai ieškinį tenkino tiek CK 6.237 str., tiek 6.323 str. pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė palūkanas nuo priteistos pagrindinės sumos, todėl yra pagrindas šioje dalyje pirmos instancijos sprendimą pakeisti.

Dėl procesinių palūkanų

Teismas konstatuoja, jog atsakovas klaidingai interpretuoja teisės normas, reglamentuojančias palūkanų taikymą. Teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 5 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.).

Atsižvelgiant į tai, jog ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nekilo, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako ir keičiant ieškinio patenkintų reikalavimų mastą atitinkamai perskirstomo pirmos instancijos teisme patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas.

Patenkinus 67 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovo priteisiama atitinkamai 289 Lt žyminio mokesčio bei 1883 Lt už advokato teisinę pagalbą.

Atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo priteisiama 330 Lt už advokato teisinę pagalbą.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad trečiajam asmeniui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis yra lygi atsakovui atlygintinai bylinėjimosi išlaidų daliai, todėl trečiajam asmeniui iš ieškovo priteisiama 1049 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 str.).

Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiama 23 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias sudarė procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 str.).

Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, iš ieškovo proporcingai patenkintų atsakovo reikalavimų daliai, t. y. 10 proc., priteistinos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 32 Lt žyminio mokesčio.

Ieškovas prašo priteisti 2420 Lt bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 2 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintą rekomendaciją dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 2000 Lt. Taip pat atsižvelgiant į atmestų apeliacinio skundo reikalavimų dalį, t. y. 90 proc., ieškovui iš atsakovo priteisiama 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą dalyje dėl palūkanų priteisimo ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo G. K. ieškovui V. L. 9670 Lt sumą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 9670 Lt sumą nuo 2013-03-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2172 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinį nepatenkintoje dalyje atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. L. atsakovui G. K. 330 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. L. trečiajam asmeniui Z. K. 1049 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo G. K. 23 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą įmokos kodu 5660.“

Priteisti iš ieškovo V. L. atsakovui G. K. 32 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti iš atsakovo G. K. ieškovui V. L. 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.