Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties, kuria patenkintas iš dalies kreditoriaus V. M. prašymas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą akcinės bendrovės „Aušra“ bankroto byloje Nr. B2-1310-343/2015.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Administratoriaus įgaliotas asmuo teismo posėdyje nurodė, jog vadovaujantis sąžiningumo prezumpcija, su pareiškėjo prašymu sutinka iš dalies: sutiko, kad būtų patvirtintas 49 610,54 Lt dydžio finansinis reikalavimas ir prašė netenkinti reikalavimo dėl uždelsto atsiskaityti laiko. Administratoriaus nuomone, nepagrįstas ir neteisėtas reikalavimas dėl palūkanų ir delspinigių. Nurodė, jog A. M. įmonėje dirbo direktoriumi, jo žmona M. buvo dominuojantis dalyvis – akcininkas. Pareiškėjas turi teisinį išsilavinimą, būtent jo pareiga ir buvo siekti, kad būtų mokami atlyginimai, todėl toks laiko tempimas, kurį jis taiko, neatitinka CK 1.5 str. įtvirtintų principų: teisingumo, sąžiningumo, protingumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Vien aplinkybė, kad kiti kreditoriai savanoriškai atsisakė reikalavimo dėl palūkanų ir delspinigių patvirtinimo, negali būti tinkamas argumentas netvirtinti jo kreditorinio reikalavimo pilna apimtimi, nes trečiųjų asmenų sprendimai jokia apimtimi negali įtakoti apelianto sprendimų.Teismo argumentas, kad apeliantas turi teisinį išsilavinimą ir dėl to turėjo suprasti, ką reikia daryti siekiant išsiieškoti neišmokėtą darbo užmokestį, tačiau nieko nedarė, yra netinkamas ir nepagrįstas. Apeliantas žinojo, kad AB „Aušra“ finansinė padėtis nėra gera ir nenorėdamas jos dar labiau bloginti išieškojimo procedūromis, nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl darbo užmokesčio išieškojimo. Tokie apelianto veiksmai turi būti vertinami kaip sąžiningi, nes apeliantas, priklausomai nuo susitarimų su naujaisiais įmonės savininkais, tikėtina, jog būtų atsisakęs visos ar didesnės dalies vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį tuo atveju, jei AB „Aušra“ finansinė padėtis būtų pagerėjusi ir ji galėtų atsiskaityti su apeliantu. Pažymi, kad apeliantui atlikus aktyvius veiksmus, siekiant išieškoti jam priklausantį darbo užmokestį, atsakovas nebūtų atleidžiamas nuo pareigos mokėti vidutinį darbo užmokestį dėl laiku nesumokėto darbo užmokesčio.Teismo argumentas, kad dėl didelio darbo užmokesčio įsiskolinimo ne tik sau, bet ir visiems įmonės darbuotojams yra kaltas apeliantas, yra nepagrįsti. Apelianto darbo sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu, pasikeitus įmonės akcininkams bei vadovui. Apeliantas pažymi, jog būtent jam vadovaujant buvo sumažinti gerokai didesni įsiskolinimai darbuotojams, tiekėjams bei kitiems kreditoriams, ko pasėkoje AB „Aušra“ galėjo vykdyti savo veiklą sklandžiau bei ilgainiui atsiskaityti su visais kreditoriais. Patikrinus 2008 m. – 2012 m. AB „Aušra“ finansinės atskaitomybės dokumentus akivaizdžiai būtų nustatyta, jog būtent apeliantui vadovaujant įmonės finansinės būklės gerėjimas, o ne blogėjimas.Teismo argumentas, kad vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką net du kartus viršija patį įsiskolinimą nėra pagrindas netvirtinti kreditorinio reikalavimo, nes vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priskaičiavimas yra vienas iš saugiklių, kuris gina darbuotoją nuo darbdavio vengimo atsiskaityti su juo atleidimo dieną.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

AB ,,Aušra“ bankroto byloje Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 9 d. nutartimi patvirtino 49 610,54 Lt (neišmokėtas darbo užmokestis) V. M. kreditorinį reikalavimą. V. M. prašomą patvirtinti 118 329,99 Lt kreditorinį reikalavimą, kurio pirmosios instancijos teismas netvirtino, sudaro: 99 912,54 Lt vidutinio, nuo laiku nesumokėto, darbo užmokesčio; 5 728,60 Lt delspinigių; 702,34 Lt palūkanų, skaičiuojamų nuo delspinigių; 6 082,44 Lt palūkanų, skaičiuojamų nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio; 5 904,07 Lt palūkanų, skaičiuojamų nuo laiku nesumokėto vidutinio darbo užmokesčio.

Byloje nustatyta, kad V. M. AB ,,Aušra“ laikinai einančiu direktoriumi dirbo nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. 2014 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi AB ,,Aušra“ iškelta bankroto byla. 2014 m. spalio 27 d. V. M. bankroto administratoriui pateikė prašymą įrašyti jį į kreditorių sąrašą ir pateikti teismui patvirtinti jo 167 940,53 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą (b. l. 7).

DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką (DK 141 str. 3 d.). Taigi pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes atsiranda, kai darbdavys ne visiškai atsikaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną ir dėl tokio uždelsimo darbuotojas yra nekaltas.

Įmonės vadovas yra atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimo terminų laikymąsi. Pagal bankroto byloje esančius duomenis V. M. vadovavimo AB ,,Aušra“ laikotarpiu bendrovė buvo nepajėgi mokėti darbuotojams darbo užmokestį. Bankroto administratorius bankroto byloje pateikė duomenis, kad 2011 metais (tuo metu bendrovei vadovavo V. M.) AB ,,Aušra“ faktiškai buvo nemoki, didžiausius įsiskolinimus sudarė nesumokėti mokesčiai VMI ir darbo užmokestis darbuotojams.

Juridinio asmens vadovo statusas yra specifinis, įpareigojantis būti maksimaliai rūpestingu, veikti juridinio asmens interesais. Tais atvejais, kai įmonė negali išmokėti darbuotojams darbo užmokesčio, įmonės vadovas, įmonės savininkas privalo teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). V. M., kaip juridinio asmens vadovas, esant tokiai finansinei situacijai, kaip bendrovė dėl slegiamų skolų neturėjo galimybės mokėti darbo užmokesčio, turėjo nedelsti ir neauginti skolų, bet spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 4 str. 1 d. 1 p.). Taigi, V. M., kaip AB „Aušra“ vadovas, turėjo teisę priimti sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d. 3 p., 4 str. 1 d. 1 p.). Ši aplinkybė yra reikšminga ne tik sprendžiant klausimą dėl žalos, kurią kreditoriai galėjo patirti dėl to, kad buvo pavėluota teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, bet ir šioje byloje sprendžiant V. M., kaip kreditoriaus, reikalaujančio bankroto byloje išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsiskaityti, delspinigius, palūkanas, skaičiuojamas nuo delspinigių, palūkanas, skaičiuojamas nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio, palūkanas nuo laiku nesumokėto vidutinio darbo užmokesčio, kaltės klausimą. Minėta, V. M. neišmokėtas darbo užmokestis, nuo kurio reikalauja delspinigių, vidutinio darbo užmokesčio už laiku nesumokėtą darbo užmokestį, palūkanų, susidarė jo vadovavimo AB ,,Aušra“ laikotarpiu. Dėl pirmiau išdėstytų argumentų V. M., kaip AB „Aušra“ vadovas, privalėjo ne auginti darbo užmokesčio skolas, o, vykdydamas pareigą laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (DK 35 str., ĮBĮ 8 str. 1 d.). Tačiau V. M. šios jam įstatymais nustatytos pareigos nevykdė, nors jo vadovavimo laikotarpiu AB ,,Aušra“ turėjo darbo užmokesčio skolų. Pažymėtina, kad V. M. AB ,,Aušra“ vadovu dirbo tuo metu, kai jo sutuoktinė H. M. buvo pagrindinė akcininkė už vieną litą iš UAB koncerno ,,Achemos grupė“ nusipirkusi AB ,,Aušra“ akcijas, o vėliau už tą pačią kainą perleidusi V. D., kuris ir nutraukė su V. M. darbo sutartį. Be to, reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio nuo laiku nesumokėto, delspinigių, palūkanų V. M. pareiškė praėjus daugiau kaip dvejiems metams po darbo sutarties nutraukimo ir tokiu būdu užaugino vidutinio nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio sumą iki 99 912,54 Lt, palūkanas ir delspinigius, skaičiuojamus nuo darbo pradžios bendrovėje iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, už tai, kad V. M. pats nevykdė pareigos laiku sumokėti darbo užmokestį, bendrovei esant nepajėgiai vykdyti finansinius įsipareigojimus ir nesiėmė priemonių šiai situacijai nutraukti, reikalauja kompensacijos sau, o buvusiam darbdaviui taikyti dvigubai didesnes sankcijas nei jam neišmokėtas darbo užmokestis. Toks V. M. elgesys pripažintinas nesąžiningu.

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neatsiskaityta laiku buvo dėl paties V. M. kaltės, todėl pagrįstai nepatvirtino 118 329,99 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties dalį, kuria nepatvirtintas V. M. 118 329,99 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, palikti nepakeistą.