- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-323-744/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34600-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- J. Š.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini), A. Š.
- Advokatai
- Valdas Kairys, Vlada Buivydienė, Lionė Musteikienė
- Kategorijos
- 1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
- 2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
- 2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
- 2.1.15.1.1Turtinė žala
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
- 2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 10 mėnesių; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, įpareigojant: per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpį atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 514,35 Eur turtinę žalą; visą laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta J. Š. palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti; civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį nuspręsta patenkinti ir priteista iš J. Š. 514,35 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.; nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Š. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti iš dalies ir priteista iš J. Š. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1600 Eur proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. Š..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. J. Š. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 24 d. apie 21 val. prie G. K. garažo, esančio (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, tyčia du kartus kumščiu smogė A. Š. į krūtinės sritį, po ko pastarasis nuo smūgio nugriuvo ant žemės, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam A. Š. poodines kraujosruvas krūtinės kairėje, kairės pusės V-VI šonkaulių lūžius su pneumohidrotoraksu be ryškaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo ir odos nubrozdinimą kairėje alkūnėje, tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis grįstas ne neginčytinais įrodymais, o prielaidomis. Teismas, analizuodamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, o teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Nuteistojo teigimu, dėl pareikšto kaltinimo jis kaltu neprisipažino nuo pat pirmos apklausos, tačiau teismas jo parodymus nepagrįstai atmetė, o nenuosekliems A. Š. parodymams teikė prioritetą, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. A. Š. parodymai nėra nuoseklūs, nes jis apklausų metu nurodo skirtingas aplinkybes. Be to, A. Š. nesikreipė į policiją iš karto po patirto sužalojimo ar susižalojimo, net nuo savo sugyventinės stengėsi nuslėpti susižalojimo aplinkybes, nesakydamas, kad jis (J. Š.) jį sužalojo (liudytojos E. J. 2020 m. spalio 8 d. apklausos protokolas). Pranešimas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo gautas tik 2020 m. rugpjūčio 28 d. 16.33 val. Apie A. Š. sužalojimą pranešė ne pats A. Š., o E. J., kuri tą pačią dieną prie ligoninės susitiko su policininke D. R. ir aptarė įvykio aplinkybes. Nuteistojo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad E. J. yra suinteresuota bylos baigtimi ir tai verčia abejoti jos parodymų objektyvumu.
2.2. Apelianto tvirtinimu, iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. pirmą kartą buvo apklaustas tyrėjo T. K. tik po trijų parų, tai yra 2020 m. rugpjūčio 31 d., todėl darytina prielaida, kad E. J. gavo patarimų iš D. R. dėl parodymų davimo, kuriuos perdavė A. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas A. Š. parodė, kad jis (J. Š.) atėjo pas G. K. į garažą girtas ir pradėjo prie jo blaivaus kabinėtis. Apklausiamas teisme A. Š. parodė, kad G. K. atsivežė jį (J. Š.) girtą į garažą. Tačiau liudytojas G. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jis (J. Š.) buvo blaivus, o A. Š. buvo girtas. Liudytojas taip pat parodė, kad jis (J. Š.) pats atėjo pas jį į garažą ir atnešė jam (G. K.) butelį alaus. Tokie G. K. parodymai paneigia A. Š. parodymus ir patvirtina jo (J. Š.) parodymus, kad A. Š. buvo girtas.
Atsiliepimas
2.3. Nuteistojo J. Š. teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jeigu jis su A. Š. konfliktavo, tai jis pastarąjį ir sužalojo, nes apie konfliktą patvirtino liudytojas G. K.. Jis neneigia, kad konfliktavo su A. Š.. Konfliktas kilo dėl to, kad A. Š. pradėjo gerti jo atneštą alų bei dėl darbo, tačiau jų žodinis konfliktas neperaugo į smurtinius veiksmus. Tą patvirtino ir garaže buvęs liudytojas G. K., kuris nurodė, kad jis ir A. Š. ilgai kalbėjo pakeltu tonu, tačiau jokių smurto veiksmų jis nematė ir smūgių garsų negirdėjo. Liudytojas G. K. taip pat patvirtino, kad matė juos einančius link garažo durų, tačiau tai nepatvirtina, kad jis sudavė smūgius A. Š.. Nuteistojo J. Š. nuomone, liudytojas G. K. patvirtino jo parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas jo parodymus nepagrįstai atmetė, o vadovavosi nenuosekliais A. Š. parodymais.
2.4. Apeliantas pažymi, kad jis nuo pat pirmos apklausos sakė tiesą, jis nesudavė A. Š. nė vieno smūgio, todėl ikiteisminio tyrimo metu sutiko atlikti poligrafo tyrimą, o A. Š. nesutiko. Taigi A. Š. sakė netiesą ir nenorėjo, kad ji paaiškėtų. A. Š., nurodydamas, kad susižalojo pats nukrisdamas, melavo ir gydytojui, kuris ligoninėje jį apžiūrėjo, tačiau pirmos instancijos teismas nekreipė dėmesio į šiuos melagingus parodymus. Pirminėje apklausoje A. Š. teigė, kad jis (J. Š.) jam sudavė du smūgius į krūtinę, o papildomoje apklausoje nurodė, kad jis sudavė du smūgius į kairę krūtinės pusę. Papildoma apklausa buvo atlikta 2020 m. spalio 5 d., po specialisto išvados gavimo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate. Taigi A. Š. galėjo susipažinti su išvados duomenimis ir pakoreguoti savo parodymus. Nors pirmosios instancijos teismas teigia, kad A. Š. patvirtino savo parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu, tačiau parodymų patikrinimas buvo atliktas praėjus dviem mėnesiams po papildomos apklausos. Be to, jis (J. Š.) taip pat savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, tačiau teismas jo parodymus nepagristai atmetė. A. Š. visų apklausų metu teigė, kad smūgius jis (J. Š.) jam sudavė prie garažo durų slenksčio ir jis nugriuvo ant žvyro ir nusibrozdino alkūnę, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, kad prie garažo durų yra išklotos trinkelės. Taigi nors įvykio vietos apžiūros protokolas paneigia A. Š. parodymus, tačiau pirmos instancijos teismas nekreipė dėmesio į šį prieštaravimą ir jo nepašalino. Nuteistojo J. Š. nuomone, A. Š., E. J. parodymai negali būti laikomi patikimais ir teisingais, nes jie yra nenuoseklūs, be to, jie abu yra suinteresuoti bylos baigtimi – A. Š. yra pareiškęs net 6000 Eur ieškinį, taip pat siekia, kad jis apmokėtų Ligonių kasų pareikštą 514,35 Eur ieškinį už A. Š. gydymą.
2.5. Nuteistasis J. Š. teigia, kad nors specialisto išvados patvirtina A. Š. kūne rastus sužalojimas, tačiau jos nepatvirtina, kad šiuos sužalojimus padarė jis. Pirmos instancijos teismas nenustatė sužalojimų padarymo mechanizmo, tai yra, ar sužalojimai padaryti tiesioginiais smūgiais, ar nugriūnant ant kieto pagrindo. Jokiais duomenimis nėra paneigta versija, kad A. Š. girtas grįždamas iš garažo, galėjo nugriūti ir susižaloti pats. Tuo labiau, kad tokį galimą susižalojimo mechanizmą patvirtino ir specialistas T. Š.. Apklaustas specialistas T. Š. parodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir tiesioginiais smūgiais, ir griūnant ant kairės alkūnės ir ja spaudžiant šonkaulius. Tačiau ši išvada, apelianto nuomone, yra abejotina, nes žmogaus alkūnė yra žymiai žemiau negu V-VI šonkauliai. Specialistas neatsakė, ar plaučių pažeidimas buvo padarytas, suduodant smūgius, ar dėl nukentėjusiajam ne laiku suteiktos medicininės pagalbos ir jo judėjimo kelias dienas. Be to, pirmos instancijos teismas nesiaiškino, ar poodinės kraujosruvos atsirado dėl šonkaulių lūžių ar dėl smūgių sudavimo, nuosprendyje nebuvo nustatyta, ar tarp tariamų jo veiksmų ir visų atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Šalies argumentai
2.6. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme apklausiama jo žmona perpasakojo E. J. pasakojimą, todėl akivaizdu, jeigu E. J. melavo jo žmonai, tai ir jo žmona davė tokius pačius parodymus. E. J. jai sakė, kad sužalojimo vakarą buvo iškviesta greitoji ir policija, kuri nustatė A. Š. girtumą, E. J. taip pat sakė, kad A. Š. griuvo ant lovos. Jo žmona šių aplinkybių neišgalvojo, o tik atkartojo E. J. pasakojimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nėra duomenų, jog A. Š. būtų sužalotas anksčiau, tačiau teisme nebuvo apklaustas J. T., kuris jam (J. Š.) pasakojo apie A. Š. susižalojimo aplinkybes. Šis prieštaravimas taip pat nepašalintas. Be to, neišaiškintos ir žinutės gavimo aplinkybės. Ši žinutė patvirtina, kad kaltinimas yra išgalvotas.
2.7. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priteisė Valstybinei ligonių kasai 514,35 Eur už A. Š. gydymą, be to, įpareigojo jį atlyginti Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 514,35 Eur žalą, taigi, apelianto nuomone, teismas iš jo reikalauja dvigubos sumos už A. Š. gydymą. Tačiau Privalomas sveikatos draudimo fondas nėra pareiškęs ieškinio dėl žalos atlyginimo, todėl teismas jį nepagrįstai įpareigojo atlyginti jam žalą. Šis įpareigojimas turi būti panaikintas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad A. Š. susižalojo, būdamas girtas, todėl jis neturi ligonių kasoms atlyginti lėšų, išleistų jo gydymui.
Atsiliepimas
2.8. Nuteistojo J. Š. teigimu, pirmosios instancijos teismas A. Š. 6000 Eur ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jam 2500 Eur. Tačiau teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, kai nustatoma, jog nukentėjęs sužalojimo metu buvo girtas ar jo elgesys įtakojo sužalojimo atsiradimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalis numato, kad žalos dydis gali būti sumažintas ar reikalavimas gali būti atmestas, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens didelį neatsargumą. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 24 d. A. Š. buvo girtas. Specialisto išvada nustatyta, kad sužalojimas jam galėjo būti padarytas ir tiesioginiu smūgiu, ir nugriūnant. Po sužalojimo A. Š. iš karto nesikreipė į medikus, medicininė pagalba jam buvo suteikta tik 2020 m. rugpjūčio 28 d., todėl dėl jo paties nesikreipimo jis kentė skausmus. Pats nukentėjusysis netinkamai elgėsi ir dėl to kentė skausmą ir kitus išgyvenimus. Dėl šių aplinkybių, nuteistojo nuomone, nukentėjusiojo reikalavimas turėtų būti labiau sumažintas ar atmestas. Be to, pirmosios instancijos teismo A. Š. priteista 1600 eurų atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, todėl ji taip pat turėtų būti sumažinta.
3. Atsiliepimu į nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotoja, laikinai vykdanti direktoriaus pareigas, D. M. prašo Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis J. Š. netinkamai vertina pirmos instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą sprendimą dėl civilinio ieškinio priteisimo. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 514,35 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už nukentėjusiajam A. Š. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, kadangi nukentėjusiajam suteiktos paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, ir prašė žalą priteisti Valstybinei ligonių kasai. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio klausimas yra išspręstas tinkamai, tai yra apelianto nusikalstama veika padaryta 514,35 Eur žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui yra priteista Valstybinei ligonių kasai, kuri administruoja Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, taip pat ir priimtų teismo sprendimų, nuosprendžių ir kitų vykdomųjų dokumentų vykdymą. Jokio kito sprendimo dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pateikto civilinio ieškinio nuosprendyje nėra ir jokio dvigubo žalos atlyginimo iš apelianto nėra reikalaujama.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis J. Š. ir jo gynėjas advokatas Valdas Kairys prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir J. Š. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, išteisinti. Prokurorė J. K. prašė nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Nuteistasis J. Š. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes, jis nesudavė A. Š. nė vieno smūgio, jų tarpusavio žodinis konfliktas neperaugo į smurtinius veiksmus, todėl prašo skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo ir J. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje
7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas J. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl J. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) J. Š., nukentėjusįjį A. Š., liudytojus E. J., J. Š., G. K., specialistą T. Š., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek J. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – J. Š. teisinančius – įrodymus (paties J. Š. parodymus, liudytojos J. Š. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo J. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas taip pat atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė specialistą T. Š. dėl nukentėjusiajam A. Š. padarytų sužalojimų mechanizmo, išreikalavo iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės medicininius dokumentus, nurodytus specialisto T. Š. išvadoje, bei apklausė gydytoją L. J., kuris po byloje nagrinėjamo įvykio apžiūrėjo į ligoninę atvykusį nukentėjusįjį A. Š. ir surašė medicininius dokumentus, kuriais remiantis buvo pateikta specialisto išvada.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).
10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. Š. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nepripažino ir parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis ir nukentėjusysis A. Š., būdami pas G. K. garaže, apsižodžiavo dėl išgerto alaus ir jis A. Š. paėmęs už kaklo išvedė lauk iš garažo pro duris ir jas uždarė, A. Š. jis nemušė, jam jokių smūgių nesudavė (1 t., b. l. 195-196, 2 t., b. l. 13, 18-20, 131-134). Tiek 2020 m. rugsėjo 22 d. akistatos su nukentėjusiuoju A. Š. metu (2 t., b. l. 5-6), tiek 2020 gruodžio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje J. Š. parodė iš esmės tas pačias byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kad konflikto dėl išgerto alaus metu jis A. Š. nemušė, tik paėmė iš nugaros už striukės ir išvedė iš garažo (2 t., b. l. 25-26).
11. Nors viso proceso metu J. Š. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos J. Š. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiojo A. Š. ir liudytojų E. J., G. K. parodymais, specialisto T. Š. paaiškinimais, duotais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad J. Š. 2020 m. rugpjūčio 24 d. apie 21 val. prie G. K. garažo, esančio (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. Š. ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
12. Nukentėjusysis A. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 24 d. garaže pas G. K. kilo žodinis konfliktas tarp jo ir J. Š., prie didelių garažo durų J. Š. jam trenkė du kartus į krūtinę ir po antro smūgio jis nukrito šonu ant rankos alkūnės. Krisdamas ant žvyruotos dangos prie garažo nusibrozdino alkūnę (2 t., b. l. 134-136). Nukentėjusysis A. Š. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis A. Š. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 58, 65-66), savo parodymus ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 70-71) bei akistatos su J. Š. metu (2 t., b. l. 5-6). Netikėti nukentėjusiojo A. Š. parodymais bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Todėl tai, kad nukentėjusysis A. Š. pirmą kartą buvo apklaustas tyrėjo T. K. tik 2020 m. rugpjūčio 31 d., ar tai, kad A. Š., priešingai nei nuteistasis J. Š., nesutiko atlikti poligrafo tyrimo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas abejoti šių nukentėjusiųjų parodymų patikimumu.
13. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirminėje apklausoje nukentėjusysis A. Š. teigė, jog jis (J. Š.) jam sudavė du smūgius į krūtinę, o papildomoje apklausoje jau nurodė, kad jis (J. Š.) sudavė jam du smūgius į kairę krūtinės pusę. Kadangi papildoma nukentėjusiojo apklausa buvo atlikta 2020 m. spalio 5 d., po specialisto išvados gavimo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate, nuteistojo nuomone, nukentėjusysis A. Š. galėjo susipažinti su specialisto išvados duomenimis ir pakoreguoti savo parodymus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis A. Š. apklausiamas 2020 m. rugpjūčio 31 d. nurodė, kad konflikto metu J. Š. jam vieną kartą iš kumščio trenkė į krūtinę, pradėjus aiškintis su J. Š., kodėl jis mušasi, jis dar kartą trenkė iš kumščio į krūtinę ir nukentėjusysis pargriuvo ant žemės (1 t., b. l. 58). 2020 m. spalio 5 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis A. Š. nurodė, kad konflikto metu J. Š. jam kumščiu du kartus smogė į kairės pusės krūtinės sritį, po ko jis nugriuvo (1 t., b. l. 65-66). Įvertinęs šiuos nukentėjusiojo A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tarp tokių nukentėjusiojo parodymų nėra esminio skirtumo. Tai, kad papildomoje apklausoje nukentėjusysis patikslino įvykio aplinkybes, tai yra nurodė tikslesnes su fizinio smurto panaudojimu susijusias aplinkybes, negu apklausiamas pirminėje apklausoje, šią aplinkybę vertinti kaip esminį parodymų neatitikimą nėra pagrindo.
15. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminį tyrimą atliekanti pareigūnė – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja S. P. iki papildomos nukentėjusiojo A. Š. apklausos (iki 2020 m. spalio 5 d.) buvo paskyrusi net 2 užduotis atlikti objektų tyrimą ir pateikti specialisto išvadą Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Šiaulių skyriui, siekiant nustatyti A. Š. 2020 m. rugpjūčio 24 d. byloje nagrinėjamo įvykio metu galimai padarytus sužalojimus, jų padarymo būdą (1 t., b. l. 86-87, 94-95). 2020 m. rugsėjo 23 d. bei 2020 m. spalio 1 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautos dvi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto T. Š. specialisto išvados (1 t., b. l. 92-93, 97). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis prieš papildomą jo apklausą (iki 2020 m. spalio 5 d.) būtų susipažinęs su policijos komisariate gautomis minėtomis dviem specialisto išvadomis.
16. Iš byloje esančio supažindinimo su bylos medžiaga nebaigus ikiteisminio tyrimo protokolo matyti, kad 2020 m. spalio 5 d. prieš papildomą nukentėjusiojo A. Š. apklausą su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo supažindinta tik nukentėjusiojo atstovė advokatė Vlada Buivydienė, pats nukentėjusysis šiame procesiniame veiksme nedalyvavo (2 t., b. l. 64-65). Supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga vyko 2020 m. spalio 5 d. nuo 14.50 val. iki 15.10 val., o nukentėjusiojo papildoma apklausa buvo pradėta 15.14 val., todėl mažai tikėtina, kad per tokį trumpą laiką (per 4 minutes) po susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga nukentėjusiojo atstovė būtų papasakojusi nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių specialisto išvadų turinį. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiojo A. Š. parodymai papildomos apklausos metu buvo pakoreguoti atsižvelgus į minėtas specialisto išvadas.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo A. Š. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo A. Š. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs. Nukentėjusiojo A. Š. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos E. J. (nukentėjusiojo A. Š. sugyventinės) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad 2020 m. rugpjūčio 24 d. išėjęs pas G. K. į garažą A. Š. namo grįžo po 21 val. susiėmęs už kairio šono, nubrozdinta alkūne. Ranka buvo kruvina ir žvyruota nuo riešo iki alkūnės. A. Š. jai papasakojo, kad J. Š. garaže pas G. K. garaže pradėjo prie jo kabinėtis ir vieną kartą trenkė jam kumščiu į krūtinės kairę pusę. A. Š. jam pasakius „ką tu darai“, J. Š. trenkė antrą kartą, A. Š. pargriuvo ir atsikėlęs parėjo namo. 2020 m. rugpjūčio 26 d. A. Š. neapsikentęs skausmo, paprašė nuvežti jį į ligoninę į Priėmimo skyrių. 2020 m. rugpjūčio 28 d. ji, sužinojusi, kad A. Š. veža operuoti, nuvykusi prie ligoninės, iškvietė policiją (1 t., b. l. 147-148; 2 t., b. l 148-150); iš dalies liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad jam garaže tvarkant automobilį į garažą pas jį atėjo A. Š., o vėliau ir J. Š., jis girdėjo kaip jie abu pradėjo ginčytis, todėl jis juos tildė, tačiau, kas įvyko tarp J. Š. ir A. Š. prie jo garažo, nematė. Jis matė, kad J. Š. ir A. Š. „koliojosi“ vienas prieš kitą, garažo tarpduryje vienas nuo kito stovėjo metro atstumu (1 t., b. l. 129-130, 133-134; 3 t., b. l. 24-26); specialisto T. Š. pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai, kad nukentėjusiajam A. Š. buvo nustatytos poodinės kraujosruvos krūtinės kairėje, kairės pusės V-VI šonkaulių lūžiai su pneumohidrotoraksu be ryškaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo ir nubrozdinimas kairėje alkūnėje. Sužalojimai nustatyti iš medicininių dokumentų. Lūžiai ties vidurine pažastine linija – ne po pažastimi. Atsakydamas į klausimą, ar tie kaulų lūžiai galėjo atsirasti suduodant smūgį į priekinę krūtinės dalį, nurodė, kad yra įmanomas toks trenkiamasis lūžio mechanizmas, tačiau šiuo atveju šonkauliai nėra laisvi, pakankamai aukštai, tai tikėtina, kad smūgis šiuo atveju būtų į kairę pusę, tačiau paliekant galimybę, kad suduodant smūgį arba spaudžiant priekyje labiau kairės pusės, ne grynai per vidurį, tokiu atveju gali būti lenkiamasis mechanizmas. Teoriškai tai yra įmanoma, tačiau tikėtina, kad kairėje pusėje, kadangi yra kraujosruva krūtinės kairėje, tai šiuo atveju ties lūžusiu šonkauliu. Šiuo atveju sužalojimai galimi ir griūnant, tiesiogiai atsitrenkiant ties krūtinės ląsta arba gali būti prispausta alkūnė prie tos srities. Šonkaulių lūžiai nustatyti su poslinkiu. Būna tokių atvejų, kad jie atsiranda ne iš karto, o per laiką gali pasislinkti. Laikotarpis nuo sužalojimo priklauso nuo žmogaus skausmo pojūčio, kiek jis gali kęsti tą šonkaulio skausmą. Nukentėjusysis esant tokiam sužalojimui galėjo vaikščioti, valgyti, skausmas gali būti jaučiamas judesio metu. Tikėtina, kad plautis galėjo buvo pažeistas ir išsivystė pneumonija (2 t., b. l. 147-148); 2020 m. rugpjūčio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 43-46), 2020 m. rugpjūčio 28 d. E. J. pranešime policijai (ROIK (duomenys neskelbtini)), kad antradienį apie 21 val. pas G. K. garaže buvo sumuštas jos sugyventinis A. Š. (1 t., b. l. 48-51); 2020 m. rugpjūčio 28 d. tyrėjos D. R. tarnybiniame pranešime dėl A. Š. (1 t., b. l. 52); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 92-93), 2020 m. rugsėjo 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 97), 2020 m. spalio 5 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 101), 2020 m. lapkričio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 105) dėl A. Š. nustatytų kūno sužalojimų, jų padarymo būdo užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo J. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.
18. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis A. Š. bei liudytojai E. J., G. K. galėjo apkalbėti nuteistąjį J. Š., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Duomenų, patvirtinančių specialisto T. Š. šališkumą ar neobjektyvumą, byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo abejoti ar netikėti šio specialisto bylos nagrinėjimo teisme metu duotais paaiškinimais. Tiek nukentėjusysis A. Š. ir liudytojai E. J., G. K. parodymus, tiek specialistas T. Š. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.
19. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde, abejodamas nukentėjusiojo A. Š. ir liudytojos E. J. parodymų patikimumu ir objektyvumu, nurodo, kad A. Š. po patirto sužalojimo ar susižalojimo iš karto nesikreipė į policiją, net nuo savo sugyventinės E. J. stengėsi nuslėpti susižalojimo aplinkybes, nesakydamas, kad jis (J. Š.) jį sužalojo, pranešimas apie A. Š. sužalojimą (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo gautas tik 2020 m. rugpjūčio 28 d. 16.33 val., apie tai pranešė ne pats A. Š., o E. J.. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad J. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. Š. ir liudytojos E. J. parodymų pirmosios instancijos teisme, jie paaiškino tokio savo elgesio priežastis (A. Š. parodė, kad jis iškart po įvykio nepranešė policijai apie įvykusį konfliktą ir patirtą smurtą, nes nesitikėjo, kad bus sužalotas taip stipriai ir nenorėjo pyktis su J. Š., nenorėjo, kad jis būtų baudžiamas, nes buvo pažįstami, kaimynai, jų žmonos bendravo (2 t., b. l. 134-136), o E. J. taip pat parodė, kad jų santykiai su J. Š. buvo draugiški, gyvena kaimynystėje, todėl A. Š. pamelavo gydytojui, kad susižalojo pats įkritęs į garažo duobę, tačiau A. Š. sveikatai labai pablogėjus ir prireikus net operacijos, ji nebegalėjo tylėti ir pati pranešė policijai apie įvykusį konfliktą, papasakojo, kaip buvo iš tikrųjų (2 t., b. l. 148-150)). Taip pat pažymėtina, kad kiekvieno žmogaus reakcija į patirtą smurtą yra individuali, todėl pakankamai santūri nukentėjusiojo A. Š. reakcija į J. Š. jo atžvilgiu pavartotą smurtą nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinama kaip J. Š. teisinantys duomenys, juo labiau, kad smurto padariniai įrodyti ne tik paties nukentėjusiojo parodymais, bet ir teismo medicininio tyrimo duomenimis.
20. Nuteistojo J. Š. nuomone, A. Š. ir E. J. parodymai negali būti laikomi patikimais ir teisingais, nes jie abu yra suinteresuoti bylos baigtimi – A. Š. yra pareiškęs net 6000 Eur civilinį ieškinį, taip pat siekia, kad jis (J. Š.) apmokėtų Ligonių kasų pareikštą 514,35 Eur ieškinį už A. Š. gydymą. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis byloje pareiškia civilinį ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo, savaime nesuteikia pagrindo abejoti jo parodymais, nes kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, turi teisę pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Be to, nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo pateiktas tik tada, kai byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą. Kaip jau minėta, nukentėjusysis A. Š. po byloje nagrinėjamo įvykio net neskubėjo apie jį parnešti policijai, nenorėjo pyktis su J. Š., norėjo susitaikyti. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ar jo sugyventinė E. J. būtų kreipęsi į J. Š., reikalaudami pinigų dėl patirtų sužalojimų.
21. Nuteistojo J. Š. teigimu, A. Š. visų apklausų metu teigė, kad smūgius jis (J. Š.) pastarajam sudavė prie garažo durų slenksčio ir jis nugriuvo ant žvyro ir nusibrozdino alkūnę, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, kad prie garažo durų yra išklotos trinkelės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nuteistojo nurodytos aplinkybės taip pat nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. Š. parodymu patikimumu. Kaip matyti iš byloje esančių įvykio vietos fotonuotraukų (1 t., b. l. 76), nuteistojo minimų trinkelių prie garažo durų plotas yra labai nedidelis, daugiausia aplink garažą yra neasfaltuota, padengta žvyru, kelio danga, ant kurios, kaip nurodė nukentėjusysis, po suduotų smūgių jis ir nukrito, todėl tikrai galėjo nusibrozdinti alkūnę.
22. Nuteistojo J. Š. nuomone, jo parodymus, kad jo ir nukentėjusiojo A. Š. konfliktas neperaugo į smurtinius veiksmus, patvirtino liudytojas G. K., kuris nurodė, kad jie (J. Š. ir A. Š.) ilgai kalbėjo pakeltu tonu, tačiau jokių smurto veiksmų jis nematė ir smūgių garsų negirdėjo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojo parodymai nepatvirtina, kad J. Š. nesudavė smūgių A. Š., nes liudytojas G. K. visą laiką nestebėjo J. Š. ir A. Š. konflikto eigos, nes remontavo automobilį, ir tai, kad jis nematė suduotų smūgių, nereiškia, kad jie nebuvo suduoti.
23. Nuteistojo J. Š. įsitikinimu, pirmos instancijos teismas nenustatė nukentėjusio A. Š. sužalojimų padarymo mechanizmo, tai yra, ar sužalojimai padaryti tiesioginiais smūgiais, ar nugriūnant ant kieto pagrindo, todėl jokiais duomenimis nėra paneigta versija, kad A. Š. girtas, grįždamas iš garažo, galėjo nugriūti ir susižaloti pats. Atsižvelgiant į tokius apeliacinio skundo argumentus, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė specialistą T. Š., išreikalavo iš (duomenys neskelbtini) ligoninės medicininius dokumentus, taip pat apklausė gydytoją L. J., kuris apžiūrėjo nukentėjusįjį A. Š..
24. Apeliacinės instancijos teisme specialistas T. Š. paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam A. Š. buvo lūžęs penktas ir šeštas šonkauliai kairėje pusėje, vidurinėje pažasties linijoje, tai yra visiškai šone krūtinės. Šie šonkauliai yra vienas šalia kito, todėl tokį sužalojimą buvo galima padaryti ir ribotu daiktu, ir atsitrenkiant į paviršių. Pagal medicininius dokumentus A. Š. kraujosruvos buvo padarytos irgi kairėje krūtinės pusėje. Smūgiai turėtų būti suduoti ten, kur yra šonkaulių lūžiai. Jeigu buvo suduota kietu buku daiktai, tai konkrečiai ir tiesiogiai į tą šonkaulių sritį, kuri yra lūžusi. Šonkaulis yra paslankus, jis gali lenktis per tą vietą, kurioje yra lūžis. Tokiu atveju, gali įvykti lenkiamas šonkaulio lūžio mechanizmas. Jeigu nukentėjusysis teigia, kad jam buvo suduota į krūtinę iš priekio į kairę pusę, neatmestina ši galimybė dėl lenkiamojo šonkaulio lūžio mechanizmo. Nuo smūgio stiprumo priklauso, ar susidarys kraujosruvos. Jeigu suduodamo smūgio stiprumas yra pakankamai didelis, kad būtų viršytas konkretaus žmogaus kūno audinių atsparumas, tada kraujosruvos susidarys. Jeigu yra lenkiamasis šonkaulio lūžio mechanizmas, pakanka ne tik smūgio, bet ir spaudimo į tą sritį. Tokiu atveju, nebūtinai atsiranda kraujosruva. Paprastai kumštis yra didesnis nei du šonkauliai, tai yra du šonkauliai neišeina iš kumščio ribų. Iš medicininių dokumentų pasakyti, kiek buvo užfiksuota mėlynių jis negali, kadangi medicininiuose dokumentuose parašyta „kairės krūtinės ląsta skausminga ir mėlynės“. Konkretus mėlynių skaičius nenurodytas. Lūžio vietoje taip pat gali atsirasti kraujosruvos nuo paties lūžio ir suduodant į tą sritį smūgį gali atsirasti kraujosruva. Jeigu lūžis vyksta, smūgiuojant į tą pačią vietą, kur lūžęs šonkaulis, tai poodinė kraujosruva gali susiformuoti nuo pačio smūgio į tą sritį, o kur lūžta šonkaulis ir nuo paties šonkaulio lūžio, kadangi šonkaulio lūžis yra sužalojimas ir įtakoja kraujosruvos atsiradimą. Šiuo atveju, kraujosruvos buvo kairėje krūtinės ląstos pusėje, ne priekyje. Taigi smūgis galėjo būti suduotas į kairę pusę, tiesiogiai į šonkaulių sritį, kur yra nustatyti lūžiai, tačiau neatmetamas ir netiesioginis šonkaulio lūžio mechanizmas, kuomet yra lenkiamas mechanizmas, kai iš priekio, truputėlį iš kairės pusės, suduodamas smūgis ar spaudimas, gali vykti lenkiamasis mechanizmas ir lūžta šonkauliai netiesiogiai, kaip šiuo atveju buvo, vidurinėje pažasties linijoje. Toje srityje kraujosruva gali formuotis ir netiesiogiai nuo pačio lūžio. Medicininiuose dokumentuose yra pažymėta, kad nukentėjusįjį apžiūrint, buvo nustatyta, jog skausmas (palpuojant) yra ties kairiu speneliu. Gydytojas yra įrašęs „stiprus skausmas krūtinės kairėje“ ir „krūtinės ląstoje ties speneliu skausminga palpuojant“. Dėl skausmingumo, jeigu yra lūžęs šonkaulis, jis per tą lūžio sritį yra paslankus ir tas judinimas per tą sritį tikrai yra skausmingas. Kadangi šonkaulis yra pakankamai ilgas, jį galima spausti ir priekinėje dalyje, tokiu atveju skausmas vis tiek yra juntamas. Pagal dydį kumštis apima daugiau nei du šonkaulius. Iš esmės, skirtumo ar vertikaliai, ar horizontaliai kumštis eina, nėra, nes abiem atvejais traktuojama, kad suaugusiojo kumštis apima du šonkaulius. Du šonkauliai patenka į kumščio plotą. Smūgiuojant kumščiu, jeigu jis ir apimtų tris šonkaulius, gali lūžti ir du, ir vienas, nebūtinai, visi trys šonkauliai (3 t., b. l. 84-86).
Žemesnės instancijos teismas
25. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas L. J. parodė, kad jis apžiūrėjo į ligoninės priėmimo skyrių atvežtą nukentėjusįjį A. Š., kuris buvo susimušęs kairę krūtinės ląstos sienos pusę. Iš pradžių A. Š. sakė, kad buvo kritęs pats, bet paskui išaiškėjo, kad jis buvo sumuštas. Buvo nustatyta, kad jam lūžę penktas ir šeštas šonkauliai kairėje pusėje. Vizualiai apžiūrint, kairės krūtinės ląstos pusėje iš pažasties pusės srities buvo „mėlynės“ ir apčiuopiama šonkaulių gravitacija, tai yra čiuopėsi lūžę šonkauliai. Dar lyg ranka buvo nubrozdinta. Žiūrint nuo kairiojo spenelio pusės – daugiau į pažasties pusę, bet žemiau spenelių. Hiodropneumotraktas išsivystė dėl šonkaulio lūžio. Lūžo šonkaulis ir pradūrė plautį. Pradūrus plautį, atsirado oras ir kraujas. Greičiausiai viskas įvyko tuo pačiu metu, kai lūžo šonkaulis ir buvo pradurtas plautis (3 t., b. l. 93-94).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie specialisto T. Š. paaiškinimai ir liudytojo L. J. parodymai, be jokios abejonės, patys savaime neįrodo, jog nukentėjusiajam A. Š. nustatyti sužalojimai buvo padaryti smurtiniais veiksmais, tačiau šie paaiškinimai ir parodymai, vertinant juos su anksčiau aptartų duomenų visuma, sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad sužalojimai nukentėjusiajam A. Š. buvo padaryti suduodant smūgius. Nei specialistas T. Š., nei liudytojas L. J. nepaneigė, kad nukentėjusiajam A. Š. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius į kairę krūtinės pusę. Taigi specialisto T. Š. paaiškinimai ir liudytojo L. J. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo A. Š. nurodomų faktų dėl sužalojimų padarymo aplinkybių ir tuo pačiu nepatvirtina nuteistojo J. Š. versijos, kad A. Š. galėjo nugriūti ir susižaloti pats. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų, išskyrus nuteistąjį J. Š. ir jo žmoną J. Š., nėra nurodęs, kad A. Š. iki byloje nagrinėjamo įvykio būtų turėjęs kokius nors sužalojimus. Nuteistasis J. Š. ir jo žmona J. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė įvairias A. Š. galimo sužalojimo versijas (kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. užėjęs pas A. Š. į namus J. Š. rado jį gulintį lovoje ir pastarais minėjo, kad jam visur skauda, jam buvo šviežiai praskeltas antakis, kad nukentėjusiojo sugyventinė J. Š. sakė, jog A. Š. iškrito iš lovos ir taip susilaužė šonkaulius, kad J. Š. girdėjo, jog A. Š. buvo susimušęs laive), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jų nurodomas aplinkybes. Nors nuteistasis J. Š. pageidavo, kad teisme būtų apklaustas liudytojas J. T., kuris jam pasakojo apie A. Š. susižalojimo aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pats nuteistasis patvirtino, kad buvo sutikęs J. T. ir pastarasis nurodė, jog tikrai neduos parodymų teisme, nes nenori nemalonumų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nuteistasis J. Š. nebeprašė šio liudytojo kviesti į teismą. Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad poodinės kraujosruvos krūtinės kairėje, kairės pusės V-VI šonkaulių lūžiai su pneumohidrotoraksu be ryškaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo ir odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje nukentėjusiajam buvo padaryti būtent byloje nagrinėjamo įvykio metu.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, J. Š. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent J. Š..
28. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis J. Š. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo J. Š. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo A. Š. atžvilgiu, patvirtina, kad J. Š. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (A. Š.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – J. Š. išteisinti, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam J. Š. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.
29. Apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu nuteistojo J. Š. gynėjas advokatas Valdas Kairys atkreipė dėmesį į tai, kad prokurorės 2020 m. spalio 27 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas, nes nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių J. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau vėliau, neatsiradus jokių naujų duomenų, šis prokurorės nutarimas buvo panaikintas ir byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą, kur pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą vertino, kad yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių J. Š. kaltę ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
30. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. K. 2020 m. spalio 27 d. nutarim u, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 2 punktu, ikiteisminis tyrimas šioje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, nes nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių J. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (1 t. 19-25). Tačiau Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. G. 2020 m. spalio 29 d. nutarimu šis prokurorės J. K. 2020 m. spalio 27 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikintas ir nutarta ikiteisminį tyrimą atnaujinti, nes aukštesnysis prokuroras, patikrinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, konstatavo, kad procesinis sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nepakankamai pagrįstas, neatlikti visi reikiami proceso veiksmai, todėl nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą priimtas skubotai (1 t. b. l. 12-13). Ikiteisminio tyrimo metu atlikus papildomus veiksmus, ikiteisminio tyrimo medžiaga kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota apylinkės teismui (2 t., b. l. 92). Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta anksčiau, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys), teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, todėl tai, kaip bylos duomenis vertino prokuroras ikiteisminio tyrimo metu, teismui nėra kriterijus, į kurį jis turi atsižvelgti, vertindamas jam pateiktoje byloje esančius duomenis.
Dėl civilinių ieškinių
31. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė Valstybinei ligonių kasai 514,35 Eur už A. Š. gydymą, be to, įpareigojo jį (J. Š.) atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 514,35 Eur žalą, taigi, apelianto nuomone, teismas iš jo reikalauja dvigubos sumos už A. Š. gydymą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti.
32. Kaip matyti iš bylos medžiagos, (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 514,35 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už nukentėjusiajam A. Š. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, kadangi nukentėjusiajam suteiktos paslaugos sveikatos priežiūros įstaigai buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų ir prašė šią žalą priteisti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (1 t., b. l. 113-117). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo patenkintas – 514,35 Eur žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri administruoja Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Nuteistajam J. Š. už nusikalstamą veiką paskyrus laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, J. Š. buvo įpareigotas per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpį atlyginti minėtą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistą 514,35 Eur žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, todėl teigti, kad J. Š. už A. Š. gydymą turės sumokėti dvigubai, nėra jokio pagrindo.
33. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
34. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.
35. Šioje byloje nustatyta, kad dėl J. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiajam A. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusysis A. Š. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl J. Š. veiksmų jam buvo padaryti sužalojimai – poodinės kraujosruvos, šonkaulių lūžiai, odos nubrozdinimas alkūnėje, dėl padarytų sužalojimų jam trūko plautis, jis buvo operuotas ir ilgai gydėsi ambulatoriškai, dėl šių pasekmių buvo apribota galimybė dirbti, jis patyrė didelį psichologinį stresą, nes smurtauta jo atžvilgiu buvo jam pažįstamoje aplinkoje, pažįstamų asmenų rate, jis labai išgyveno, patyrė dvasinį diskomfortą, jaučiasi nesaugiai, todėl patyrė 6000 Eur neturtinę žalą ir prašė ją priteisti iš J. Š. (2 t., b. l. 126-128). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo A. Š. civiliniame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes, kad jam padarytą neturtinę žalą sudaro patirtas skausmas, diskomfortas po atliktos operacijos, keletą mėnesių trukęs gydymosi laikotarpis, negalėjimas dirbti, be to, jis po įvykio emociškai išgyveno, neužmigdavo, pergyveno, kad susipyko su kaimynu, kamavo nemiga, taip pat atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, J. Š. atliktų veiksmų intensyvumą, A. Š. sukeltas pasekmes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką priteisiant neturtinę žalą dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, konstatavo, kad teisinga kompensacija už nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, galimus liekamuosius reiškinius, kitus nepatogumus šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste yra 2500 Eur, todėl nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies – iš J. Š. nukentėjusiajam priteisė 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013, 2K-235-628/2020). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-235-628/2020).
37. Pirmosios instancijos teismas, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis veikų padarymo aplinkybėmis, nukentėjusiojo parodymais, civiliniame ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, kad nukentėjusiajam A. Š. dėl J. Š. nusikalstamų veikų buvo padaryta neturtinė žala. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejoti tokia išvada nėra jokio teisinio pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis A. Š. dėl J. Š. tyčinių veiksmų patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą, nesaugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydžio, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir, nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą įvertinęs 2500 Eur suma, nuo teismų formuojamos praktikos nenukrypo. Išdėstytų aplinkybių visuma paneigia nuteistojo J. Š. apeliacinio skundo prašymą sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį ar jos išvis nepriteisti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam A. Š. sukeltą fizinį skausmą, patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam nustatytas 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus ir proporcingas, kadangi neturtinės žalos priteisimas negali virsti siekiu pagerinti savo turtinę padėtį. Tai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus ar kad dėl patirtų sužalojimų iškart nesikreipė į gydymo įstaigą, vertinant šias aplinkybes byloje nagrinėjamos konfliktinės situacijos eigos ir pasekmių kontekste, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pats nukentėjusysis A. Š. reikšmingai prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo.
38. Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą išsprendė tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi BPK ir CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei formuojama teismų praktika šiuo klausimu. Konstatuoti, kad nukentėjusiajam A. Š. priteistos neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis ir keisti jį nuteistojo J. Š. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
39. Nuteistojo J. Š. nuomone, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam A. Š. priteista 1600 eurų atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, todėl turėtų būti sumažinta. Byloje esantys nukentėjusiojo A. Š. atstovės advokatės Vlados Buivydienės pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas, banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, pinigų priėmimo kvitas (3 t., b. l. 16-19) patvirtina, kad nukentėjusysis A. Š. sumokėjo jai 1600 Eur už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
40. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo atstovės advokatės prašymą priteisti nukentėjusiajam 1600 Eur turėtų atstovavimo išlaidų tenkino visiškai. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiojo atstovė dalyvavo atstovaudama A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, parengė civilinį ieškinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą teisme nukentėjusiojo atstovė buvo aktyvi, išsamiai susipažinusi su bylos medžiaga, tinkamai gynė nukentėjusiojo interesus ir visapusiškai užtikrino jo atstovavimą. Nors byloje buvo reiškiamas kaltinimas tik dėl vienos nusikalstamos veikos, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas, apklausti asmenys. Įvertinus advokatės įdėto darbo kiekį ir laiko sąnaudas, nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų dydį, ir, vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam A. Š. turi būti atlyginta visa atstovavimo išlaidų suma, tai yra 1600 Eur. Teisėjų kolegija su tokia suma sutinka. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl priteistos sumos pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteista atstovavimo išlaidoms suma nėra neproporcinga ar per didelė, todėl ją sumažinti pagrindo nėra.
41. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 15 d. nutartimi nuteistajam J. Š. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Lionė Musteikienė. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. spalio 27 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš J. Š. valstybės naudai priteisti 117 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
42. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
43. Kaip jau minėta, šioje byloje nuteistajam J. Š. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja, tačiau 2021 m. spalio 27 d. į teismo posėdį atvykus J. Š. pasirinktam gynėjui Valdui Kairiui (3 t., b. l. 78), kuris ir gynė nuteistąjį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paskirtoji gynėja buvo atleista nuo gynybos ir teismo posėdžiuose nedalyvavo (3 t. b. l. 79-80). Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. Š. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.??
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Iš J. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.