Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Beta plius“ atstovei advokatei Karinai Račkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Beta plius“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012m. gruodžio 3d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1217-260/2012 pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovams likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Kuvyta“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotų administravimas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Beta plius“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo D. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

3. Skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, neparemtas byloje esančių įrodymų visuma dėl to naikintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl faktinės bylos situacijos

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Faktinės situacijos aptarimas atskleidė, jog bylos nagrinėjimo dalyką sudaro pinigų perdavimo, ar neperdavimo, pagal ginčo paskolos sutartį ieškovui fakto nustatymas. Į šį klausimą galima atsakyti tik įvertinus byloje esančius faktus ir įrodymus. Kadangi apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija patikrina, ar pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino ir išvadas priėmė remdamasis kasacinio teismo suformuota įrodymų vertinimo praktika.

Šiuo atveju teisėjų kolegija susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, neturi pagrindo manyti, jog teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka aptartų kasacinio teismo suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliaciniu skundu teigiama, jog teismo išvada dėl pinigų neperdavimo ieškovui nepagrįsta jokiais įrodymais, todėl nesudarė pagrindo tenkinti ieškinio. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.), t. y. ieškovui ir atsakovui. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Iš išdėstyto išplaukia, kad pareiga pagrįsti tam tikrus teiginius tenka ne teismui, o bylos šalims. Bylą nagrinėjantis teismas tik vadovaudamasis šalių pateiktais įrodymais ir kasacinio teismo nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis daro išvadas ir tai atlieka ne remdamasis atskiru įrodymu, bet jų visuma ir vidiniu teismo įsitikinimu apie tam tikrų aplinkybių, susijusios su ginčo dalyku, buvimą ar nebuvimą, todėl apelianto teiginiai, jog teismas savo išvadas turėjo pagrįsti atskirais byloje esančiais įrodymais –laikytini nepagrįstais.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Teismas ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aptarė faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymų ir atliko ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų analizę, argumentuotai atsakė į šalių nurodytas aplinkybes, bei pažymėjo, kurie įrodymai leido priimti skundžiamas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamos pirmosios instancijos teismo motyvacijos, nelaikytini pagrįstais. Papildomai pažymėtina, jog įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą ar aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Susipažinusi su civilinės ir prie jos prijungtos baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija taip pat mano, jog įrodymų visuma tikėtinai patvirtina, jog pinigai pagal ginčo paskolos sutartį ieškovui nebuvo perduoti, kas sudaro pagrindą paskolos sutartį laikyti nesudaryta ir nesukeliančia bylos šalims teisinių pasekmių. Kaip minėta, paskolos sutartis yra realinė, jos sudarymo faktas siejamas su pinigų paskolos gavėjui perdavimu. Apeliantas nurodo, jog teismo išvados dėl to, jog pinigai nebuvo perduoti ieškovui, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir šio apsisprendimo nemotyvavo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti ir toks teismo sprendimas turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl tam tikrų įrodymų nevertina kaip įrodančių realų paskolos sudarymo faktą, tačiau tik ši aplinkybė, nesudaro pagrindo manyti, jog teismo išvados ginčo klausimais yra neteisingos.

Teisėjų kolegijos manymu, siekiant įvertinti, ar UAB „Kuvyta“ realiai perdavė pagal ginčo paskolos sutartį ieškovui pinigus, būtina nustatyti, ar įmonės finansinės galimybės leido skolinti 420 000 Lt dydžio sumą ieškovui. Apelianto teigimu, šį faktą neabejotinai įrodo 2009 m. balandžio 10 d. Kasos pajamų orderis Nr. 117, pagal kurį K. S. įnešė į UAB „Kuvyta“ kasą 420 000 Lt, nepanaudoto avanso (t. 2, b. l. 228). Minėta suma, pasak atsakovo, ir buvo suteikta ieškovui kaip paskola pagal 2009 m. balandžio 10 d. paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog tik apelianto nurodytas kasos pajamų orderis neįrodo lėšų įmonės kasoje buvimo fakto, kadangi kaip jau minėta, teismas nustatydamas tam tikrų faktų buvimą, remiasi byloje esančių įrodymų visuma (o ne pavieniu įrodymu). Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00348-10 esanti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialisto išvada (toliau tekste - FNTT specialisto išvada) patvirtina, jog 2009 m. balandžio 9 d. pabaigai UAB „Kuvyta“ kasoje nepanaudotas pinigų likutis sudarė 15 014,45 Lt (baudžiamosios bylos t. 3 b. l. 141). Byloje pateikti duomenys, jog 2009 m. balandžio 10 d. (paskolos sutarties sudarymo dieną) kasos pajamų orderiais Nr. 115, Nr. 116 ir Nr. 117 įregistruotas grynųjų pinigų įnešimas į įmonės kasą 534 000 Lt sumai (100 000 Lt įnešė V. K.; 14 000 Lt R. S. ir 420 000 Lt K. S.) (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 88; t. 3 b. l. 169-173, ). Šie duomenys, apelianto teigimu, papildomai įrodo pinigų įmonės kasoje buvimą. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais teiginiais. FNTT specialisto išvadoje nustatyta, jog minėtų lėšų įnešimas į kasą nėra patvirtintas įmonės buhalterio parašu (baudžiamosios bylos t. 3 b. l. 169), be to, išvadoje ne kartą pažymėta, jog įmonės buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, kas leidžia abejoti nurodytų duomenų, apie pinigų įnešimą į kasą, teisingumu, kurie FNTT specialisto išvados manymu, tikėtina buvo surašyti neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti. Dar didesnes abejones, jog nurodyto dydžio lėšos buvo realiai apskaitytos įmonės kasoje, patvirtina ir baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymai. Administratore įmonėje dirbusi G. R. teigė, jog nėra mačiusi, jog įmonės kasoje būtų buvę virš 420 000 Lt dydžio lėšų (baudžiamosios bylos t. 2 b. l. 123). Be to, vertinant, ar 420 000 Lt dydžio suma buvo K. S. įnešta į įmonės kasą ir vėliau paskolinta jam ginčo sutarties pagrindu, būtina įvertinti, ar tokio dydžio lėšomis ieškovas realiai disponavo. Teismui bylos nagrinėjimo metu pateiktomis avanso apyskaitomis įrodinėjama, jog nuo 2008 m. kovo mėnesio ieškovui pradėjus dirbti įmonėje, jam buvo išduodamos lėšos ūkio reikalams ir atsiskaitymams su tiekėjais. Remiantis avanso apyskaitomis matyti, jog ieškovui praktiškai visą laiką (nuo 2008 m. balandžio mėnesio iki 2009 m. balandžio mėnesio) buvo išmokamos žymiai didesnės sumos nei buvo būtina (t. 2, b. l. 138-170). Tik keturis mėnesius iš dvylikos buvo išmokėta mažiau lėšų, nei buvo būtina ieškovui padengti su darbu susijusias išlaidas (2008 m. balandžio, rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais), tuo tarpu visą kitą laiką ieškovui buvo išmokamos gerokai didesnės nei buvo būtina, sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kokio dydžio išlaidas ieškovas patirdavo per mėnesį ir kokios sumos, remiantis avanso apyskaitomis jam buvo išmokamos, leidžia abejoti šių duomenų teisingumu. Apeliacinės instancijos teismui atrodo neįtikinama ir ekonomiškai bei logiškai nepagrįsta UAB „Kuvyta“ finansiniuose dokumentuose pavaizduota situacija, pasak kurios, ieškovui valdant nepanaudotas lėšas pagal ankstesnes apyskaitas 415 381,67 Lt sumai, jam papildomai įmonė išmoka 90 400 Lt (2008 m. spalio 31 d. avanso apyskaitos duomenys; t. 2, b. l. 142). Nors ši konkrečiai aptarta situacija atspindi tik 2008 m. spalio mėnesio duomenis, byloje esančios avanso apyskaitos ir už kitus laikotarpius rodo, jog ieškovas praktiškai visuomet turėdavo pakankamai reikšmingą nepanaudoto avanso apyskaitos likutį, tačiau nepaisant to, kas mėnesį papildomai gaudavo lėšų išlaidoms. Šiomis avanso apyskaitomis siekiama įrodyti situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reali. 2008 – 2009 metų UAB „Kuvyta“ finansinės ataskaitos rodo, jog įmonės turto vertė buvo apie 1 000 000 Lt (t. 2, b. l. 229), įmonės pardavimai 2008 metais sudarė 1 025 571 Lt (Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio patikrinimo rezultatų ataskaitos duomenys, baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 34), todėl neįtikinama, jog įmonė, kurios metinė apyvarta sudaro apie 1 000 000 Lt, vienam iš darbuotojų būtų leidusi laikyti nepanaudoto avanso apyskaitas, kartais viršijančias net 400 000 Lt.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog mažai tikėtina, kad ieškovas būtų disponavęs 420 000 Lt dydžio negrąžinto avanso apyskaitos sumomis, kurias grąžino įmonei. Nesant tikėtinai pagrįstai šiai aplinkybei, o atsakovams bylos nagrinėjimo metu laikantis pozicijos, jog paskolos sutartimi ieškovui perduotos lėšos ir buvo ieškovo grąžintos nepanaudotos avanso apyskaitos, neįrodinėjant kitų lėšų įmonėje atsiradimo aplinkybių, teisėjų kolegija laiko neįrodytą ir faktą, jog įmonė turėjo finansinių galimybių paskolinti ieškovui nurodyto dydžio sumą ir realiai išmokėjo pagal 2009 m. balandžio 10 d. paskolos sutartį ieškovui 420 000 Lt sumą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo neaptarti įrodymai – kasos pajamų orderiai, patvirtinantys, jog K. S. įnešdavo lėšas į įmonės kasą, kaip paskolos grąžinimą, bei jo prašymas pakeisti skolos mokėjimo terminus rodo, jog pats ieškovas pripažino ir patvirtino paskolos sudarymą ir lėšų pagal sutartį išmokėjimą. Tačiau teisėjų kolegijos manymu, išdėstytų aplinkybių kontekste labiau tikėtina, jog paskolos sutartis ir apelianto minimi įrodymai buvo surašyti ne kaip šalis siejusių teisinių santykių pasekmė, bet kaip siekis įforminti lėšų judėjimą įmonės kasoje, nulemtas tuometinių UAB „Kuvyta“ akcininko ir vadovo įtakos.

Be nustatinėtinų aplinkybių, ar įmonė realiai turėjo lėšų, kurias kaip teigiama paskolino ieškovui, siekiant įvertinti sudarytos paskolos realumą būtina įvertinti ir tai, ar ieškovas naudojosi, kaip teigiama, pagal paskolos sutartį suteiktomis lėšomis. Teisėjų kolegijos manymu, byloje tokių duomenų nėra: ieškovo pateiktoje 2009 metų pajamų deklaracijoje 2009 m. balandžio 10 d. paskolos sutartis nedeklaruota (t. 1, b. l. 27-31); ginčo paskolos suteikimo laikotarpiu ieškovas turėjo įsipareigojimų finansų įstaigoms (t. 1, b. l. 40-43), todėl akivaizdu, jog gavęs nurodomo dydžio paskolą, būtų padengęs kitus įsipareigojimus. Byloje taip pat neįrodyta, jog ieškovas ginčo laikotarpiu už paskolintas lėšas įgijo turtą. Apeliantas kartu su skundu papildomai pateikė duomenis, jog ant ieškovui su sutuoktine priklausančio žemės sklypo yra pastatytas gyvenamasis namas (t. 2, b. l. 45-52), kurio vertė, anot apelianto, ne mažesnė kaip 300 000 Lt. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog apelianto įvardijama gyvenamojo namo vertė nepagrįsta jokiais skaičiavimais ar vertinimais, todėl laikytina nepagrįsta. Antra, ieškovo kartu su atsiliepimu į skundą pateikti įrodymai pagrindžia, jog minėto namo sukūrimui buvo naudojama ieškovui jo giminaičių perduota mediena (t. 2, b. l. 82-84), ieškovas patvirtino, jog daugelį statybos darbų jis atliko pats, todėl nėra įrodyta, jog ieškovas gavo pagal ginčo sandorį lėšas ir naudojo jas savo reikmėms.

Apeliantas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylose (baudžiamojoje ir civilinėje) esančių liudytojų – R. S. ir V. D. parodymų, kurie anot jo, patvirtino ieškovui suteiktos paskolos realumą. Teisėjų kolegija pasisakydama šiuo klausimu pažymi, jog vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Šiuo atveju liudytojo R. S. parodymai, esantys bylose, keitėsi kelis kartus, kardinaliai prieštaravo vieni kitiems. Baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00348-10 apklausiamas liudytojas patvirtino visas ieškinyje nurodytas tariamos paskolos suteikimo aplinkybes, bei teigė, jog pasirašyti tariamą paskolos sutartį, pildyti kasos pajamų ir išlaidų orderius, neva patvirtinančius pinigų judėjimą įmonės kasoje, jis buvo įpareigotas įmonės akcininko V. K. (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 57-58). Nurodytos pozicijos R. S. laikėsi visos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 127-128). Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme pagal ieškovo ieškinį, R. S. atsisakė duoti parodymus, susijusius su paskolos sutarties sudarymo ir paskolos suteikimo aplinkybėmis (t. 1, b. l. 160, 182), tačiau civilinę bylą išnagrinėjus ir konstatavus, jog paskolos sutartis realiai nebuvo sudaryta, Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauti notaro patvirtinti rašytiniai R. S. parodymai, kuriuose liudytojas dėstė visiškai priešingas, nei apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodytas, sutarties sudarymo aplinkybes. Liudytojo teigimu, paskolos sutartis realiai buvo sudaryta, pinigai ieškovui išmokėti, kadangi įmonės buhalteriniai dokumentai buvo tvarkomi tinkamai, paskolos ir pinigų išmokėjimo faktą patvirtina kasos pajamų ir išlaidų orderiai (t. 2, b. l. 104). Teisėjų kolegijai R. S. paaiškino, jog jo pirminių parodymų, palankių ieškovui, davimą įtakojo noras padėti K. S., tačiau supratęs, jog taip pakenks pats sau – nusprendė išdėstyti tikrąsias sandorio sudarymo aplinkybes. Įvertinus tai, jog liudytojas keičia parodymus ir tai, kaip nurodo ir pats liudytojas, įtakoja siekis pačiam išvengti atsakomybės, akivaizdu, jog šio liudytojo, kuris pats suinteresuotas bylos baigtimi, parodymai yra subjektyvūs, nulemti susiklosčiusios padėties, todėl teisėjų kolegija šio liudytojo parodymais nesiremia. Teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo keisti išvadų dėl paskolos teisinių santykių nebuvimo ir remiantis liudytojo V. D. parodymais. Šio asmens parodymai apie paskolos sutarties tarp UAB „Kuvyta“ ir K. S. sudarymą, paremti ne jo tiesioginiu dalyvavimu sudarant sandorius ar derantis dėl jų, bet iš aplinkinių asmenų pokalbių, iš kurių, kaip jis pats nurodo, susidarė nuomonę apie paskolos teisinių santykių buvimą (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 55-56). Teisėjų kolegijos manymu, subjektyvi UAB „Kuvyta“ buvusio darbuotojo nuomonė, susidariusi išklausius kitų asmenų pokalbius, sudaro pagrindą teismui vertinti liudytojo parodymus kaip nepatikimus, kadangi jie prieštarauja aukščiau aptartiems įrodymams, patvirtinantiems, jog įmonė realiai nedisponavo lėšomis, kurios neva buvo paskolintos ieškovui.

Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, jog aplinkybes, kad ieškovui pagal paskolos sutartį pinigai realiai buvo perduoti patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-677-249/2011. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Aiškindamas nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Šiuo atveju nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-677-249/2011, 2011 m. sausio 19 d. nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl paskolos grąžinimo pagal UAB „Beta plius“ ieškinį atsakovui K. S.. Nurodytos civilinės bylos nagrinėjimo metu 2009 m. balandžio 10 d. tarp ieškovo ir UAB „Kuvyta“ sudarytos paskolos sutarties galiojimo klausimas nebuvo vertinamas, teisminio nagrinėjimo ribas sudarė paskolos sumos priteisimas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad civilinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, o šiuo atveju situacija yra kitokia, teisėjų kolegija nemano, jog apelianto nurodytoje civilinėje byloje konstatuotos paskolos sudarymo ir pinigų perdavimo aplinkybės, kurios turi būti vertinamos kaip prejudicinės nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija mano, jog aptarti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl to, kad pagal 2009 m. balandžio 10 d. tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Kuvyta“ pasirašytą paskolos sutartį pinigai ieškovui realiai nebuvo perduoti, kas šią sutartį leidžia pripažinti nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.).Šios pirmosios instancijos teismo išvados priimtos įvertinus byloje pateiktų įrodymų visetą: pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvavimo ir įrodymų nevertinimo, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas arba jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą reglamentuojantys procesiniai įstatymai.

Konstatavus, jog 2009 m. balandžio 10 d. paskolos sutartis teisinių santykių sutarties šalims nesukūrė ir remiantis ja UAB „Kuvyta“ reikalavimo teisių į ieškovą neįgijo, pirmosios instancijos teismas spendė ir 2009 m. gruodžio 28 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 09/12/09, kuria UAB „Kuvyta“ perleido UAB „Beta plius“ reikalavimus į K. S. prievolę grąžinti 315 000 Lt pagal minėtą paskolos sutartį, galiojimo klausimą. Kadangi pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti, o CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti, todėl paskolos sutartį, pripažinus nesudaryta, laikytina, jog UAB „Kuvyta“ neturėjo reikalavimo teisių į ieškovą ir negalėjo jų perleisti reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Beta plius“, kas rodo, jog reikalavimų perleidimo sutartis pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta niekine.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas K. S. kartu su trečiuoju asmeniu D. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese jų patirtas atstovavimo išlaidas. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės šios bylos šalys pateikė teismui įrodymus apie patirtas 2 000 Lt dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas (t. 2, b. l. 128-130). Vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos (Rekomendacijų 7 bei 8.11 p.), todėl teismas sprendžia, kad iš apelianto ieškovui K. S. priteistinos 2 000 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.). Išlaidos atlyginamos ieškovui, kadangi pinigų priėmimo kvitai patvirtina, jog būtent jis ir mokėjo už advokato suteiktą pagalbą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantui 8 200 Lt dydžio žyminio mokesčio mokėjimas jo paties prašymu, buvo atidėtas iki apeliacinio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 2, b. l. 54), todėl bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjus, iš apelianto valstybės naudai priteistinas 8 200 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 84 str.; 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Beta plius“, įmonės kodas 302435246, 2 000 Lt (du tūkstančius litų) atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Beta plius“, įmonės kodas 302435246, 8 200 Lt (aštuonis tūkstančius du šimtus litų) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas.