Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, išnagrinėjusi ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovams V. N., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovų V. N. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ solidariai priteisti 12374,37 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad atsakovas V. N. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013-10-01 tarptautinių pardavimų vadovu. 2014-07-30 ieškovė pasirašė sutartį su Danijoje registruota įmone „Elcor“ ir pradėjo su ja bendradarbiauti. Ieškovė komandiruodavo savo darbuotojus į šią įmonę Danijoje elektros darbams atlikti. Šį bendradarbiavimą ir darbuotojų komandiravimą koordinavo būtent atsakovas V. N., kuris žodžiu informuodavo Personalo skyrių apie naujų darbuotojų poreikį. 2014-10-01 atsakovas V. N. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo, darbo sutartis su juo nutraukta 2014-10-03. Atsakovas V. N. iš karto įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros vadovu. Šios įmonės pagrindinė veikla, panašiai kaip ir ieškovės, yra elektros tinklų, silpnų srovių sistemų instaliavimo ir įjungimo darbai, taip pat visų tipų suvirinimo ir dažymo darbai laivuose ir pramoniniuose objektuose, vamzdžių sistemų tiesimas, ventiliacijos ir oro kondicionavimo sistemų montavimas. 2014-10-13 ieškovė sužinojo, kad atsakovas V. N. siunčia darbuotojus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į įmonę „Elcor“ Danijoje atlikti analogiškus darbus, kuriuos dirbo specialistai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas V. N. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir ieškovei padarė žalos atskleisdamas atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ieškovės klientę Danijos įmonę „Elcor“, klientės tam tikros kvalifikacijos darbuotojų poreikį, bendradarbiavimo sąlygų ir kainų struktūrą ir išsiųsdamas atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus komandiruotėms į ieškovės klientę Danijos įmonę „Elcor“. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo ruožtu gavo komercinę paslaptį sudarančią informaciją iš asmens, neturinčio teisės šios informacijos perduoti, t. y. iš atsakovo V. N., turėdama tikslą konkuruoti, gavo naudą bei padarė žalą ieškovei, taigi taip pat atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Mano, kad atsakovai atliko veiksmus, draudžiamus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, CK 1.116 straipsnio 3 dalimi.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-12-15 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės 1080,00 Eur atstovavimo išlaidų atsakovui V. N. ir 641,27 Eur atstovavimo išlaidų atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, vadovaujantis DK 299 straipsnio 2 dalimi, ieškovės reikalavimai dėl žalos atlyginimo nagrinėtini tiesiogiai teisme, nes jie kildinami iš kitų įstatymų nustatytų atvejų, todėl nėra pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą tuo pagrindu, kad ieškovė nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros, tai yra ginčas nespręstas darbo ginčų sprendimo komisijoje. Ieškovė ėmėsi protingų pastangų ir informaciją apie ieškovės klientus pripažino konfidencialia, 2014-02-03 įsakymu patvirtindama komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašą. Be to, šią informaciją įtraukė į su atsakovu V. N. pasirašytą darbo sutartį (10.7 p.), kuria atsakovas įsipareigojo šios informacijos neatskleisti. Taigi ieškovė dėjo protingas pastangas ir parodė, jog laiko šią informaciją slapta ir vertinga. Atsižvelgdamas į tai bei į komercinės paslapties turinį nustatančias teisės normas, teismas konstatavo, kad informacija, dėl kurios neteisėto atskleidimo vyksta ginčas (apie ieškovės klientę Danijos įmonę „Elcor“) pagal savo esmę atitinka komercinės paslapties turinį. Nors atsakovas V. N. dirbdamas pas ieškovę UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ žinojo ar galėjo naudoti tam tikrą bendrovės informaciją, kuri sudaro ieškovės komercinę paslaptį, tačiau pagal byloje esančius įrodymus negalima daryti išvados, kad šią informaciją atsakovas atskleidė ar panaudojo neteisėtai. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas V. N., pasinaudodamas ta informacija, kurią žinojo dirbdamas pas ieškovę, perdavė ją atsakovei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, dėl ko atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ užmezgė santykius su ieškovės kliente Danijos įmone „Elcor“, nes sutartiniai santykiai tarp atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Danijos įmonės atsirado dar iki atsakovui V. N. įsidarbinant pas atsakovę. Jokių duomenų, kad atsakovą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejo kitokie santykiai nei darbo, byloje nėra. Pats paslaugų teikimo klientei Danijos įmonei „Elcor“ faktas ir atsakovo V. N. įsidarbinimo pas atsakovę UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ faktas nesudaro pagrindo pripažinti atsakovų veiksmų nesąžiningais. Kitų nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų ar aplinkybių ieškovė byloje nepateikė. Kontaktai su kliente Danijos įmone „Elcor“ buvo užmegzti daug anksčiau, nei atsakovas V. N. įsidarbino pas atsakovę UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Nėra duomenų, jų nenurodė ir ieškovės atstovė, kad atsakovas V. N. būtų įsipareigojęs tam tikrą laiką nepradėti dirbti konkuruojančioje įmonėje. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės atstovės teiginius, kad atsakovas V. N. galbūt bendravo su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar dirbdamas pas ieškovę ir atskleidė komercinę paslaptį. Pateiktas ieškovės ir Danijos įmonės elektroninis susirašinėjimas atsakovo neteisėtų veiksmų taip pat nepagrindžia. Visų pirma, į bylą pateikta tik dalis susirašinėjimo, iš kurio negalima spręsti, apie ką konkrečiai buvo kalbama. Antra, visiškai neaišku, kokiame kontekste ir į kokį klausimą atsakant buvo siunčiami Danijos įmonės atsiųsti V. N. kontaktai. Tiek ieškovė, tiek atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ į bylą pateikė jų sudarytas bendradarbiavimo sutartis su Danijos įmone „Elcor“, iš kurių matyti, kad jos sudarytos panašiomis sąlygomis, sutartos panašios kainos, šalys neneigė, kad sutarčių sąlygos parengtos Danijos įmonės, todėl atmesti argumentai, kad atsakovė, turėdama ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, galėjo sutartį sudaryti palankesnėmis sąlygomis. Nors ieškovė sutartį su Danijos įmone sudarė keliais mėnesiais anksčiau nei atsakovė, tai nepatvirtina jos išskirtinių ir ilgalaikių santykių šioje rinkos srityje. Iki ginčo kilimo ieškovė su Danijos įmone dirbo tik keletą mėnesių, kas negali patvirtinti Danijos įmonę esant ieškovės nuolatine ir lojalia kliente. Ieškovės darbuotojų skaičius ne tik nesumažėjo, o išliko toks pat, be to, sutartiniai santykiai nenutrūko, o tęsėsi net ir po to, kai atsakovė savo darbuotojų nebesiuntė. Be to, byloje ieškovės liko nepaneigta atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovės siunčiamų darbuotojų skaičiui įtakos galėjo turėti Danijos įmonės reiškiamos pretenzijos ieškovei dėl jos darbuotojų darbo kokybės. Tai patvirtina į bylą pateiktas atsakovo V. N. ir Danijos įmonės „Elcor“ elektroninis susirašinėjimas.

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015-12-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pridėti papildomus rašytinius įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas sprendime akcentavo, kad egzistuoja tam tikra įrodinėjimo specifika nesąžiningos konkurencijos bylose, tačiau į ją neatsižvelgė, taikė per aukštą įrodinėjimo standartą civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti, todėl nepagrįstai konstatavo, jog neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėti veiksmai.Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojo duotus parodymus, todėl netinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo V. N. atstovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas V. N. atskleidė ar neteisėtai panaudojo ieškovės informaciją apie klientą, neįrodyta, jog V. N. perdavė žinomą informaciją apie klientą atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir nėra jokių pagrindų konstatuoti kokius nors atsakovų veiksmus ieškovės atžvilgiu kaip neteisėtus ar nesąžiningus.

Atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė, turėdama pareigą įrodyti neteisėtų atsakovų veiksmų žalos dėl neteisėtų atsakovų veiksmų buvimą, priežastinio ryžio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos buvimą, apeliaciniame skunde, kaip ir ginčo, nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, metu, iš esmės vadovaujasi savo sukurtomis ir teismui teikiamomis prielaidomis, spėliojimais ir interpretacijomis apie ieškovės komercinės paslapties perdavimo atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybes, sunkią galimo bendradarbiavimo su Danijos bendrove pradžią, galimus artimus atsakovo V. N. ir liudytojo T. M. ryšius pan. Ieškovės darbuotojų skaičius visu užsakymų iš Danijos bendrovės teikimo laikotarpiu buvo stabilus, nekintantis, dėl to ieškovės pajamų lygis išliko nepakitęs, nesumažėjo, kas patvirtina, kad teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad dėl kokių nors atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus – įmonės „Elcor“ interneto puslapio kopiją su vertimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ interneto puslapio kopiją, Juridinių asmenų registro išrašą. Kadangi šiais įrodymais ieškovė grindžia apeliacinio skundo argumentus, yra pagrindas juo pridėti prie bylos.

Iš ieškovės apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškinio palikimo nenagrinėto nesilaikius nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos nėra, todėl dėl šios sprendimo dalies apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo sprendžiama dėl sąlygų civilinei atsakomybei už nesąžiningos konkurencijos veiksmus kilti buvimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojo duotus parodymus, taikė per aukštą įrodinėjimo standartą civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti, todėl netinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Nesutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Ieškovė ieškinyje įrodinėjo, kad atsakovas V. N. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir ieškovei padarė žalos atskleisdamas atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ieškovės klientę Danijos įmonę „Elcor“, klientės tam tikros kvalifikacijos darbuotojų poreikį, bendradarbiavimo sąlygų ir kainų struktūrą ir išsiųsdamas atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus komandiruotėms į ieškovės klientę Danijos įmonę „Elcor“. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo ruožtu gavo komercinę paslaptį sudarančią informaciją iš asmens, neturinčio teisės šios informacijos perduoti (būtent iš atsakovo V. N.), turėdama tikslą konkuruoti, gavo naudą bei padarė žalą ieškovei, tokiu būdu taip pat atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis, – informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Kasacinis teismas jau yra pažymėjęs, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai. Tokiu atveju ji gali būti pripažinta komercine paslaptimi ir atitinkamai saugoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovės direktorius 2014 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 14-02-03 patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinių (gamybinių) paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašą, kuriame numatė, kad ieškovės komercine paslaptimi ir konfidencialia informacija laikomi duomenys apie ieškovės klientus, užsakovus, verslo partnerius bei jų vykdomą veiklą, ketinamas sudaryti sutartis, jų sąlygas, kainas, atsiskaitymų terminus, taikomų nuolaidų dydžius, gautus dalykinius pasiūlymus, kainodarą ir pan. Atsakovas V. N. su šiuo sąrašu supažindintas 2014-03-03 pasirašytinai. Pažymėtina, kad minėtame sąraše taip pat numatytas draudimas atskleisti komercines paslaptis ar konfidencialią informaciją bei taikomos sankcijos. Taigi, darytina išvada, jog tokiais savo veiksmais ieškovė konstatavo, kad turima informacija apie klientus ieškovei yra vertinga ir slapta, ir ieškovė dėjo pakankamas ir protingas pastangas apsaugoti šią informaciją. Be to, įpareigojimas saugoti ir neatskleisti ieškovės komercinių paslapčių nurodytas atsakovo V. N. darbo sutarties 10.7 punkte. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog duomenys apie jos klientę Danijos įmonę „Elcor“ atitinka komercinės paslapties turinį.

Nacionaliniame teisiniame reguliavime, konkrečiai – Konkurencijos įstatymo (toliau ir – KĮ) 15 straipsnyje – nustatytas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas bei atskleidžiamas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Draudžiamas yra informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (KĮ 15 straipsnio 4 dalis).

Ginčo teisinių santykių metu atsakomybę už komercinių paslapčių paviešinimą ir (arba) panaudojimą reglamentavo CK 1.116 straipsnio 3 dalis. Šiuo metu atsakomybė už komercinių paslapčių paviešinimą ar panaudojimą reglamentuota CK 1.116 straipsnio 4 dalyje. Jame numatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu.

CK 1.116 straipsnio 4 dalis nuo KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto atribojama visų pirma pagal subjektus, kuriems taikomos atitinkamos normos, – CK 1.116 straipsnio 4 dalis taikoma visiems asmenims, o KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas – tik ūkio subjektams, antra, šios teisės normos atskiriamos pagal tikslo konkuruoti egzistavimą arba neegzistavimą – kai jo nėra, taikomas tik CK 1.116 straipsnis, jam esant – ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Taigi, atsakovo V. N. atsakomybė turėtų būti vertinama pagal CK 1.116 straipsnio nuostatas, taip pat KĮ 15 straipsnio 4 dalies nuostatą, kurioje įtvirtintas įpareigojimas asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti nepraėjus vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip, o atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ – pagal CK 1.116 straipsnį ir KĮ 15 straipsnį.

Tam, kad įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Įrodinėjimas civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, turi savą specifiką. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei žalos priežastinio ryšio, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gauti pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė būtinos sąlygos atsakomybei dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų kilti – neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau nurodomų motyvų.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bylose dėl komercinių paslapčių reikia nustatyti, kaip konkrečiai byloje pasireiškė neteisėti veiksmai, t. y. ar neteisėti veiksmai pasireiškė tik kaip neteisėtas informacijos gavimas, atskleidimas, perdavimas, ar informacija buvo pasinaudota, kokie kiekvieno iš šių veiksmų padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų nebuvimo įrodytumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-472/2011).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2011 m., jos pagrindinė veikla yra elektros tinklų, silpnų srovių montavimo darbų vykdymas bei telekomunikacijų įrengimo projektai tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse. Atsakovas V. N. nuo 2013-10-01 dirbo pas ieškovę UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tarptautinių pardavimų vadovu. Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2014-10-03 DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nutraukęs darbo santykius atsakovas nuo 2014-11-07 įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros vadovu. Ginčo tarp šalių nėra, jog ginčo laikotarpiu atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinė veikla, panašiai kaip ir ieškovės, buvo elektros tinklų, silpnų srovių sistemų instaliavimo ir įjungimo darbai, taip pat visų tipų suvirinimo ir dažymo darbai laivuose ir pramoniniuose objektuose, vamzdžių sistemų tiesimas, ventiliacijos ir oro kondicionavimo sistemų montavimas.

Ieškovė teigė, kad atsakovas, nutraukęs darbo sutartį du ieškove, nedelsdamas įsidarbino konkuruojančiame verslo subjekte ir perdavė jam konfidencialią ieškovės informaciją apie Danijos įmonę „Elcor“, taip akivaizdžiai pažeisdamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ta aplinkybė, jog atsakovas nutraukė darbo sutartį su ieškove ir įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“, negali būti pagrindas išvadai, jog atsakovas atskleidė ieškovės komercinę paslaptį. Be to, pažymėtina tai, kad atsakovas ne iš karto po darbo sutarties su ieškove nutraukimo, t. y. 2014-10-03, bet daugiau nei po mėnesio 2014-11-07 sudarė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad atsakovas darbo sutartį su ieškove nutraukė be priežasties, nėra reikšminga, kadangi asmuo nutraukdamas darbo sutartį neprivalo nurodyti priežasčių. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog priežastis, paskatinusi nutraukti darbo sutartį, buvo nesutarimai su ieškove dėl sutarto darbo užmokesčio mokėjimo.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė sutartį su Danijos įmone „Elcor“ sudarė 2014-07-30. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ į bylą pateikė sutartį, sudarytą tarp atsakovės ir Danijos įmonės „Elcor“, iš kurios matyti, kad sutartis sudaryta 2014-10-10. Taigi, sutartis tarp atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės „Elcor“ sudaryta dar iki atsakovo įsidarbinimo. Atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino praėjus beveik mėnesiui po sutarties pasirašymo. Teismo posėdžio metu atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nurodė, kad kontaktai su Danijos įmone „Elcor“ užmegzti 2014 m. rugpjūčio mėnesį. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas T. M. parodė, jog jis pats su Danijos įmone „Elcor“ ryšius užmezgė 2014 m. vasaros pradžioje. Taigi, atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo paaiškinimai bei liudytojo parodymai patvirtina, jog su Danijos įmone „Elcor“ derybos dėl sutarties sudarymo vyko daug anksčiau, nei atsakovas nutraukė darbo sutartį su ieškove.

Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo jokių galimybių internete įmonės „Elcor“ elektroninėje svetainėje sužinoti informaciją, kad ši įmonė ieško darbuotojų nuomai, bei pateikė „Elcor“ interneto svetainės kopiją. Pažymėtina tai, kad ieškovė taip pat su Danijos įmone „Elcor“ pradėjo bendradarbiauti suradusi šios įmonės kontaktus internete, taigi nepagrįstas ieškovės argumentas, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo galimybių pati užmegzti ryšių su minėta įmone. Ieškovės vertinimu, atsakovės atstovo paaiškinimai ir liudytojo parodymai apie kontaktų su Danijos įmone užmezgimą taip pat buvo prieštaringi. Išklausius 2015-11-25 teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas paaiškino, jog atsakovė darbo santykius su Danijos įmone kūrė elektoriniais laiškais ir telefonu, o kaip liudytojas apklaustas T. M. parodė, jog buvo bendrauta telefonu. Pažymėtina, jog šių paaiškinimų negalima laikyti prieštaringais, kadangi tiek atsakovės atstovas, tiek liudytojas nurodė vienodas aplinkybes, jog kontaktai su įmone „Elcor“ užmegzti 2014 m. vasarą. Kaip parodė T. M., jis buvo tas asmuo, kuris internete surado ir pradėjo derėtis su įmone „Elcor“, skambino, tarėsi dėl sutarties sudarymo, o atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas sutarties sudarymo procese nedalyvavo, todėl daryti išvadą, kad šių asmenų parodymai prieštaringi, nėra pagrindo.

Ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad atsakovą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejo santykiai, dėl ko atsakovas dar iki 2014-11-07 darbo sutarties sudarymo padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsiųsti darbuotojus dirbti į Danijos įmonę „Elcor“, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad V. N. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovą ar kitus darbuotojus iki darbo sutarties sudarymo būtų sieję draugiški, giminystės ar kitokie artimi santykiai (CPK 178 straipsnis). Iš liudytojo T. M. parodymų nustatyta, kad atsakovo telefono numerį gavo iš pažįstamo. Taip pat nepagrįstas ieškovės argumentas, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad įsidarbino atsakovės įmonėje tik lapkričio mėnesį, nors skambučio iš T. M. sulaukė praėjus savaitei po darbo sutarties nutraukimo su ieškove, įrodo, jog atsakovas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendravo iki darbo sutarties sudarymo ir atsakovas atskleidė ieškovės komercinę paslaptį. Tokia išvada darytina dėl to, kad ieškovė darbo sutartį su atsakovu nutraukė 2014-10-03, o sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmone „Elcor“ sudaryta 2014-10-10, taigi net ir esant aplinkybėms, kad atsakovui iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo buvo skambinta po savaitės nuo darbo sutarties nutraukimo tarp atsakovo ir ieškovės (apie 2014-10-10), nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo atskleisti ieškovės komercinę paslaptį apie įmonę „Elcor“, kadangi T. M. atsakovui skambino jau esant sudarytai sutarčiai su įmone „Elcor“ ar jos sudarymo dieną. Kadangi pati ieškovė teigia, kad sutartį su Danijos įmone sudaryti ieškovei užtruko beveik mėnesį laiko, darytina išvada, kad atsakovas neturėjo galimybės tą pačią dieną susisiekti su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atskleisti komercinę paslaptį apie įmonę „Elcor“ ir kartu padėti sudaryti sutartį su įmone „Elcor“.

Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovės projektų vadovo M. G. ir Danijos įmonės „Elcor“ nepagrindžia atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi neaišku, apie ką jame kalbama. Nesutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Ieškovė pateikė į bylą Danijos įmonės „Elcor“ Skagen A/S vadovo J. P. (J. P.) ir ieškovės darbuotojo projektų vadovo M. G. elektroninį susirašinėjimą, kuriuo įrodinėjo, kad atsakovas V. N. perdavė komercinę paslaptį UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šis susirašinėjimas neįrodo, jog atsakovas atskleidė ieškovės komercinę paslaptį, kadangi iš jo neįmanoma nustatyti, apie ką jame buvo kalbama. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi, kaip matyti iš ieškovės projektų vadovo M. G. 2014-11-28 laiško turinio, jame buvo prašoma: „Ačiū už atsakymą, J.. Ar galėtumėte man atsiųsti taip pat ir įmonės pavadinimą? Arba netgi sutarties, kurią pasirašėte, kopiją? Jei sutartis yra tokia pati, kaip ir mūsų, tai labai padėtų toliau spręsti situaciją...<...> tikiuosi, kad suprantate mūsų poziciją ir pareigą imtis teisinių priemonių prieš asmenį, kuris tyčia padarė žalos įmonei ir perdavė konfidencialią informaciją bei panaudojo ją prieš mus.“ Iš šio laiško turinio neįmanoma nustatyti, apie kokią sutartį, įmonės pavadinimą ir kokią situaciją yra kalbama, kadangi, kaip teisingai ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pateikta tik dalis šalių susirašinėjimo. Iš Danijos įmonės „Elcor“ gautame 2014-11-28 elektroniniame laiške tik nurodyti atsakovo bei atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitai, tačiau jokio papildomo paaiškinimo, kokiu tikslu yra siunčiami atsakovų rekvizitai, ar duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas perdavė atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės komercinę paslaptį apie klientę „Elcor“, nėra. Esant šioms aplinkybėms, šis įrodymas nėra pakankamas konstatuoti, jog atsakovas atskleidė atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės komercinę paslaptį apie įmonę „Elcor“.

Į bylą pateiktų ieškovės ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutarčių su Danijos įmone „Elcor“ sąlygos yra panašios. Analizuojant abiejų sudarytų sutarčių sąlygas matyti, kad atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartis su Danijos įmone „Elcor“ nesudaryta išskirtinėmis sąlygomis. Sutarties 2.1 punkte numatyta, kad kaina už darbuotojų laikiną įdarbinimą sudarys, atsižvelgiant į dirbtų valandų skaičių taikant fiksuotą valandinį įkainį, 25,52 Eur, išskaičiuojant iš darbuotojų atlyginimo 8 proc. ir 30 proc. įmokoms ir mokesčiams. Nustatytas darbuotojų darbo krūvis – 40 valandų per savaitę (2.2 punktas). Ieškovės ir Danijos įmonės „Elcor“ sudarytoje sutartyje numatytos tokios pačios sąlygos, tik vienos darbo valandos įkainis nurodytas 190 DKK (Danijos kronos). Ieškovė paskutiniame patikslintame ieškinyje nurodė, kad nuo sutarties su Danijos įmone sudarymo siuntė darbuotojus į šią įmonę kiekvieną mėnesį, rugpjūčio mėnesį išsiųsta 4, rugsėjį – 7, spalį – 6, lapkritį – 5, gruodį – 3. Atsakovė patvirtino, jog savo darbuotojus į įmonę „Elcor“ siuntė tik du mėnesius: spalio mėnesį 4 ir lapkričio mėnesį 8 žmones. Šios aplinkybės patvirtina, kad net ir sudarius atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį su Danijos įmone, ieškovės bendradarbiavimas su šia įmonė nenutrūko, ieškovė išsiuntė spalio ir lapkričio mėnesiais, kuomet darbuotojus pradėjo siųsti ir atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, į Danijos įmonę iš esmės tą patį darbuotojų skaičių. Nutrūkus atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „Elcor“ bendradarbiavimui, iš ieškovės nebuvo išsiųsta daugiau darbuotojų į Daniją nei ankstesniais mėnesiais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų, jog įmonei „Elcor“ 2014 m. spalio ir lapkričio mėnesiais būtų atsiardęs poreikis užsisakyti daugiau darbuotojų, nėra pateikta. Ta aplinkybė, jog atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ minėtais mėnesiais išsiuntė savo darbuotojus, nesudaro pagrindo išvadai padaryti, kad Danijos įmonė „Elcor“ galimą darbuotojų trūkumą tais mėnesiais būtų patenkinusi samdydama darbuotojus iš ieškovės, kadangi įrodymų, kad įmonė „Elcor“ buvo įsipareigojusi darbuotojus nuomotis tik iš ieškovės įmonės, nėra. Juo labiau iš liudytojo T. M. parodymų nustatyta, kad jam nuvykus į Danijos įmonę „Elcor“ jam tapo žinoma, kad joje dirba žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių.

Esant šių aplinkybių visumai, įvertinęs tai, kad sutartis tarp atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Danijos įmonės „Elcor“ sudaryta iki atsakovui įsidarbinant pas atsakovę UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesant įrodymų, jog atsakovas darbo ieškovės įmonėje metu ar po darbo sutarties nutraukimo bendradarbiavo su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsižvelgęs į tai, kad atsakovei sudarius sutartį su įmone „Elcor“, ieškovės bendradarbiavimas šia įmone nenutrūko, ieškovės siunčiamų darbuotojų kiekis į įmonę „Elcor“ nesumažėjo bei nepadidėjo net ir po to, kai atsakovė nutraukė bendradarbiavimą su įmone „Elcor“, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovės ieškinį nepažeidė civilinio proceso teisės normų, susijusių su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu, ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas žinodamas ieškovės komercinę paslaptį apie klientę „Elcor“ bei pareigą šią paslaptį saugoti, įsidarbindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos neatskleidė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės komercine paslaptimi nepasinaudojo, todėl nenustačius atsakovo ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas atsakovų atsakomybei kilti.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas V. N. pateikė įrodymus apie patirtas 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė įrodymus apie 350,00 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atmetus apeliacinį skundą atsakovių bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui V. N., patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, patirtas apeliacinės instancijos teisme.