Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. N. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. N. V. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2019 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. P3-151 panaikinimo, procesinio termino atnaujinimo ir termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

13. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl Inspekcijos 2019 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. P3-151 panaikinimo, procesinio termino atnaujinimo ir termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teise nuo 2013 m. gegužės 20 d. valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Inspekcijos 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-30-170510-00037 buvo konstatuota savavališka statyba – ieškovė laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2016 metų liepos mėnesio savavališkai, neturėdama privalomo rašytinio pritarimo statinio projektui, nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje – Š. J. senojo miesto vietoje, pastatė II grupės nesudėtingą vieno aukšto poilsio paskirties pastatą su dengta terasa, kurioje įrengtos dvi patalpos pastato vakarinėje ir rytinėje pusėse. Pastato pamatai – betono stulpiniai, sienos – medinis karkasas, perdangos – medis, stogas – šlaitinis, danga – beasbestis šiferis, banguoti skaidrūs lakštai, bendras plotas apie 77,6 kv. m, ilgis – 11,79 m, plotis – 10,6 m, dengtos terasos aukštis – 2,48 m. Inspekcija 2017 m. gegužės 11 d. Privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170511-00042 įpareigojo ieškovę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę – nugriauti savavališkai pastatytą poilsio paskirties pastatą su dengta terasa, adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcija 2017 m. gegužės 11 d. privalomuoju nurodymu nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-170511-00042 įpareigojo ieškovę nevykdyti jokių savavališkai pastatyto poilsio paskirties pastato su dengta terasa, adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų.

16. Ieškovė nesutikdama su priimtu 2017 m. gegužės 11 d. Privalomuoju nurodymu su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Inspekcijos 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170510-00037, kuriuo konstatuotas savavališkos statybos faktas; panaikinti Inspekcijos 2017 m. gegužės 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-30-170511-00042, kuriuo ieškovė įpareigota iki 2017 m. lapkričio 11 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą poilsio paskirties pastatą su dengta terasa, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę ir panaikinti Inspekcijos 2017 m. gegužės 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSD-30-170511-00042, kuriuo pareiškėja įpareigota nevykdyti statinio ar jo dalies statybos darbų. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl Inspekcijos 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-30-170510-00037 panaikinimo, o kitos ieškinio dalies netenkino. Teismas, patikrinęs Inspekcijos priimtų aktų teisėtumą, konstatavo, kad atsakovė, konstatavusi savavališką statybą, neturint reikiamos dokumentacijos, pagrįstai surašė 2017 m. gegužės 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-30-170511-00042, kuriuo ieškovė įpareigota iki 2017 m. lapkričio 11 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą poilsio paskirties pastatą su dengta terasa, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, bei 2017 m. gegužės 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSD-30-170511-00042, kuriuo pareiškėja įpareigota nevykdyti statinio ar jo dalies statybos darbų. 2019 m. gegužės 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-439-460/2019 Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

18. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento direktorė 2019 m. spalio 8 d. priėmė potvarkį Nr. P3-151, kuriuo 1 punktu papildė 2017 m. gegužės 11 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170511-00042, įrašant į jį šiuos žodžius: „Jeigu asmuo, kuriam įteiktas privalomasis nurodymas, per nustatytą terminą jo neįvykdys, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis“. Skundžiamas potvarkis kitą dieną po jo priėmimo 2019 m. spalio 9 d. registruotu laišku buvo išsiųstas ieškovei ir įteiktas 2019 m. spalio 14 d. Ieškovė mano, kad ginčijamas potvarkis yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir atnaujintas ieškovės dėl svarbių priežasčių praleistas procesinis terminas kreiptis į Inspekciją dėl jos 2017 m. gegužės 11 d. privalomajame nurodyme Nr. PNSSP-30-170511-00042 netinkamai nustatyto šešių mėnesių procesinio termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo ir pratęstas ieškovei procesinis terminas, nurodytas Inspekcijos 2017 m. gegužės 11 d. privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170511-00042 dvejiems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, suteikiant teisę ieškovei (statytojai) gauti atitinkamą statybą leidžiantį dokumentą Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Plungės apylinkės teismas 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu netenkino ieškovės reikalavimų dėl Inspekcijos 2019 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. P3-151 panaikinimo, procesinio termino atnaujinimo ir termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo.

Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino teisės kreiptis į teismą termino praleidimo

19. Apeliantė nesutinka su ginčijamu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad ieškovė buvo praleidusi terminą skundui paduoti. Ieškovė 2019 m. lapkričio 7 d. skundą dėl ginčijamo Potvarkio pateikė Regionų apygardos administraciniam teismui, todėl procesinis terminas nebuvo praleistas, kadangi vėliau pasikeitė administracinės bylos teismingumas ir civilinis procesas buvo pradėtas Plungės apylinkės teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti dėl ieškinio reikalavimų esmės, kai ieškinį jau buvo atmetęs dėl praleisto ieškinio senaties termino.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013 ir kt.).

21. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovės surašytas aktas, kurį ginčija ieškovė, yra individualus administracinis aktas, todėl šioje byloje taikytinos ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Tai reiškia, kad šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.

22. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-627-556/2015).

23. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamas Potvarkis apeliantei buvo įteiktas (išsiųstas registruotu laišku) 2019 m. spalio 14 d. Taigi ieškovė buvo tinkamai faktiškai informuota apie priimtą skundžiamą Potvarkį, žinojo apie esminius šio Potvarkio elementus, t. y. Potvarkio priėmimo datą, numerį, jį priėmusią instituciją, taip pat žinojo jo turinį, tačiau į teismą kreipėsi su ieškiniu dėl Inspekcijos priimto akto panaikinimo tik 2020 m. sausio 14 d., kai procesinio termino kreiptis į teismą pabaiga šiuo atveju buvo 2019 m. lapkričio 14 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė su ieškiniu dėl ginčijamo Potvarkio kreipėsi žymiai praleidusi kreipimosi į teismą specialųjį procedūrinį terminą, nustatytą ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje.

24. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-492-6/2012).

25. Įvertinus apeliantės procesinių dokumentų turinį, nustatyta, kad apeliantė jokių procesinio termino praleidimo priežasčių ir aplinkybių, sukliudžiusių jai laiku pateikti ieškinį teismui, nenurodė ir nedetalizavo, taip pat neprašė šio termino atnaujinti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nebuvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, ir pati sau sukūrė neigiamas pasekmes. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas ieškovei piktnaudžiauti savo teisėmis.

26. Apeliaciniame skunde apeliantė deklaratyviai nurodo, kad procesinis terminas nebuvo praleistas, kadangi pasikeitė administracinės bylos teismingumas ir civilinis procesas buvo pradėtas Plungės apylinkės teisme. Ieškovė niekaip nepagrindė, kad nuo 2019 m. spalio 14 d. (nuo dienos, kai buvo įteiktas Potvarkis) objektyviai naudojosi įstatymu nustatytu vieno mėnesio terminu Potvarkiui ginčyti ir jis nebuvo praleistas. Jeigu įstatymo nustatytas terminas buvo praleistas, pakartotinai teikdama ieškinį apeliantė turėjo teismo prašyti atnaujinti praleistą terminą ir nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis ir pridėti įrodymus, patvirtinančius nurodytas priežastis, priešingu atveju praleistas įstatymo nustatytas terminas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas atnaujinti specialųjį procedūrinį terminą, tokių aplinkybių neįrodinėjo ir apeliantė. Deklaratyvūs teiginiai apie procesinių terminų nepraleidimą dėl bylos teismingumo pasikeitimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius pagrindžiančių dokumentų ar kt. įrodymų, negali būti vertinami kaip pagrįsti.

27. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vien jau procedūrinio termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl Potvarkio panaikinimo atmesti, tai reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovė praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį ji gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

28. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė keliais pagrindais, tiek konstatavęs, kad ieškovė praleido kreipimosi į teismą specialųjį procedūrinį terminą, nustatytą ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje, tiek nenustačius ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Teismų praktikoje toks teisinių argumentų dėstymas pirmosios instancijos teismo baigiamajame dokumente yra paplitęs ir galimas, nes yra pasisakoma dėl visų proceso metu pateiktų šalių argumentų. Specialaus procedūrinio termino kreiptis į teismą praleidimas yra savarankiškas pagrindas, kurio užtenka ieškiniui atmesti. Teismui nustačius, kad yra praleistas specialus procedūrinis terminas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas gali atmesti ieškinį vien šiuo pagrindu, tačiau teismui taip pat nėra draudžiama ir tokiu atveju pasisakyti dėl bylos esmės, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti dėl ieškinio reikalavimo esmės, kai ieškinį jau buvo atmetęs dėl praleisto specialaus procedūrinio termino.

Dėl 2019 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. P3-151 „Dėl 2017 m. gegužės 11 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170511-00042 papildymo“ teisėtumo ir pagrįstumo

29. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Priežiūros įstatymą bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, todėl teismas nepagrįstai neatnaujino ir nepratęsė termino savavališkos statybos padariniams pašalinti bei Inspekcijos 2019 m. spalio 8 d. potvarkį pripažino teisėtu. Teigia, kad Inspekcijos 2019 m. spalio 8 d. Potvarkis iš esmės pakeitė 2017 m. gegužės 11 d. Privalomąjį nurodymą, todėl atsakovė pakeitė 2017 m. gegužės 11 d. Privalomojo nurodymo turinį, nors įstatymai nesuteikia atsakovei teisės papildyti anksčiau priimto administracinio akto turinio.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus, tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Inspekcijos priimtas Potvarkis tik patikslina teisės aktuose numatytą Inspekcijos teisę statytojo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą statinį, kai statytojas tokio įpareigojimo neįvykdo pats. Papildant Privalomąjį nurodymą Potvarkyje nebuvo pareikalauta, kad ieškovė nustatytus įpareigojimus įvykdytų kitaip, nei nurodyta Privalomajame nurodyme, taigi esamų įpareigojimų turinys liko nepakitęs. Privalomasis nurodymas potvarkiu papildytas suteikiant Inspekcijai tik teisę, bet ne pareigą, nugriauti apeliantės savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę jos, kaip Privalomąjį nurodymą neįvykdžiusio asmens, lėšomis, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad priėmus potvarkį apeliantė yra atleidžiama nuo Privalomojo nurodymo įvykdymo, priešingai, tai jos tiesioginė pareiga šį įpareigojimą įvykdyti pačiai.

31. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, jeigu statytojas (o jeigu jo nėra, – vienas iš šių asmenų 1) statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkas, valdytojas ar naudotojas (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalis)), įpareigojamas nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, privalomajame nurodyme nurodoma, kad Inspekcija turi teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis, jam per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo.

32. Inspekcijos Privalomajame nurodyme nebuvo nurodyta, kad Privalomojo nurodymo neįvykdymo atveju Inspekcija turi teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę Privalomąjį nurodymą neįvykdžiusio asmens lėšomis, todėl šis papildytas priimtu Potvarkiu (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-1075/2023, 26 punktą). Tai, kad Potvarkiu papildytas Privalomasis nurodymas, suteikiant teisę Inspekcijai vykdyti Ieškovės savavališkai pastatyto statinio griovimo darbus, savaime nereiškia, kad jis yra neteisėtas ar kaip nors pablogina asmens padėtį. Apeliantė Privalomuoju nurodymu įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą poilsio paskirties pastatą su dengta terasa (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Priežiūros įstatymas reglamentuoja, kada privalomajame nurodyme turi būti nurodytos jo nevykdymo pasekmės nurodant teisę Inspekcijai atlikti neteisėtos statybos padarinių šalinimo veiksmus asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, lėšomis. Inspekcija, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir Inspekcijos viršininko 2017 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1V-80 (Inspekcijos viršininko 2019 m. liepos 19 d. įsakymo 1V-121 redakcija) „Dėl potvarkių surašymo“ nustatyta tvarka, privalėjo papildyti Privalomąjį nurodymą priimant Potvarkį. Taigi apeliantės prievolė pašalinti savavališkos statybos padarinius išliko ta pati ir tik prievolės nevykdymo atveju Inspekcijai yra suteikiama teisė remiantis įstatymu (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalis) nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę Privalomąjį nurodymą neįvykdžiusio asmens lėšomis. Atsakomybė ir pasekmės už Privalomojo nurodymo nevykdymą arba netinkamą vykdymą tenka asmeniui, kuriam surašytas Privalomasis nurodymas, kuriame nustatyti įpareigojimai nepasikeitė.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime tinkamai įvardijo Priežiūros įstatymo nuostatas, kurios aiškiai numato, kad Privalomojo nurodymo nevykdymo atveju teisė nugriauti savavališkai pastatytą statinį yra suteikiama Inspekcijai šias išlaidas išieškant iš Privalomojo nurodymo nevykdančio asmens ir kai Privalomajame nurodyme ši teisė Inspekcijai nenumatyta, papildomai priimant Potvarkį.

34. Apeliantė taip pat teigia, kad Inspekcija 2019 m. spalio 8 d. potvarkį priėmė vienasmeniškai ir neviešai, kadangi ieškovei apie 2019 m. spalio 8 d. Potvarkį nebuvo pranešta ir taip jai buvo užkirsta galimybė dalyvauti administracinėje procedūroje, kuri privalėjo būti vieša ir iš anksto žinoma ieškovei, kuri neturėjo teisės pateikti paaiškinimų ir (ar) pateikti atitinkamus rašytinius įrodymus arba būti tinkamai atstovaujama.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai laikytini deklaratyviais, nes nustatyta, kad skundžiamas Potvarkis kitą dieną po jo priėmimo 2019 m. spalio 9 d. registruotu laišku buvo išsiųstas apeliantei ir įteiktas 2019 m. spalio 14 d., taigi apie Potvarkio priėmimą apeliantė buvo informuota tinkamai, nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Be to, Potvarkyje aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka bei terminas, taigi apeliantei nebuvo atimta galimybė skųsti Potvarkį per vieną mėnesį nuo jo gavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės teisės ir interesai nebuvo pažeisti.

Dėl Privalomajame nurodyme nustatyto jo įvykdymo termino teisėtumo

36. Apeliantė nurodo, jog dėl ydingo Inspekcijos 2017 m. gegužės 11 d. Privalomojo nurodymo turinio jai buvo nustatytas terminas tik statinio nugriovimui, tačiau esminė jos teisė gauti statybą leidžiantį dokumentą nebuvo nurodyta. Dėl šios priežasties Privalomojo nurodymo 6 mėnesių terminas gauti statybą leidžiantį dokumentą neprasidėjo, kadangi toks terminas Inspekcijos nebuvo nurodytas 2017 m. gegužės 11 d. Privalomajame nurodyme. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės analizavo tik vienintelį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, t. y. esamo apeliantės statinio nugriovimą, todėl pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi visos teismo išvados buvo susijusios tik su statinio griovimu.

37. Teisėjų kolegija negali pritarti tokiems apeliantėms argumentams. Pažymėtina, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ir jo pratęsimas yra reglamentuotas Priežiūros įstatyme, kurio 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

38. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Reglamentas) 143 punkte nustatyta, kad Inspekcija, gavusi asmens, kuriam surašytas nurodymas, prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, prašymą, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, gali vieną kartą Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Jeigu nustatoma, kad nurodymo įvykdymo terminą pratęsti svarbių priežasčių nėra, Inspekcija Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priima administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo, nurodydama priežastis. Jeigu nustatoma, kad yra svarbių priežasčių pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, jis vieną kartą pratęsiamas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos, jeigu prašymas gautas iki nurodymo termino pasibaigimo.

39. Privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialūs teisės aktai – Priežiūros įstatymas bei Reglamentas, kuriuose aiškiai nurodoma, kad prašymas dėl termino privalomajam nurodymui pratęsti turi būti pateiktas iki nurodymo termino pabaigos tiek Inspekcijai, tiek ir teismui, jeigu asmuo siekia privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui.

40. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad minėti teisės aktai – Priežiūros įstatymas bei Reglamentas – nenumato asmens teisės prašyti atnaujinti terminą kreiptis į Inspekciją dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo, kadangi Inspekcija, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, neturi teisės pratęsti termino Privalomajam nurodymui įvykdyti, kai jis jau yra pasibaigęs, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas tiek Inspekcijai, tiek ir teismui nebetenka prasmės.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika patvirtina, kad kai privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra suėjęs, pasibaigusio termino pratęsimo galimybės nėra, kadangi galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2121-662/2019; 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016; 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1972/2013; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1980/2013; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3130/2012; 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-520-305/2012).

42. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Inspekcija apeliantei jau ne kartą savo pateiktuose atsakymuose išaiškino, kad specialūs teisės aktai – Priežiūros įstatymas bei Reglamentas – nenumato atnaujinimo galimybės kreiptis į Inspekciją ar teismą, taip pat, kad nėra galimybės pratęsti jau pasibaigusio termino Privalomajam nurodymui įvykdyti. Tai apeliantei patvirtino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-3341-342/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1803-662/2021), kurie atmetė apeliantės skundą dėl Inspekcijos atsakymo ir išsamiai paaiškino, jog pasibaigusio termino negalima atnaujinti, taip pat ir pratęsti bei kad tokio prašymo padavimas nebetenka prasmės. Taigi apeliantei tiek Inspekcija, tiek ir teismai nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, išaiškinimą, tačiau akivaizdu, kad apeliantė jai pateiktų išaiškinimų nepaiso.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės ginčijamas Privalomasis nurodymas jau yra įsiteisėjęs ir tapo privalomu vykdytinu dokumentu po Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties priėmimo (civilinė byla Nr. 2A-439-460/2019). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 kt.). Todėl aplinkybės dėl minėto Privalomojo nurodymo teisėtumo teisme pakartotinai negali būti vertinamos.

44. Priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir draudimą pakartotinai vertinti aplinkybes dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2021 m. gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1803-662/2021, priimtoje sprendžiant ginčą pagal apeliantės skundą dėl Inspekcijos 2020 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 2D-720 (16.51) „Dėl termino savavališkos statybos padariniams šalinti adresu (duomenys neskelbtini), nustatymo, atnaujinimo arba pratęsimo“ panaikinimo ir įpareigojimo Inspekcijai teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. gruodžio 17 d. prašymą, nurodė, kad „ginčas dėl Privalomojo nurodymo išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1586-889/2018 ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-439-460/2019). Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Todėl aplinkybės dėl minėto Privalomojo nurodymo teisėtumo teisme pakartotinai negali būti vertinamos“ . Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės argumentai dėl paties Privalomojo nurodymo neteisėtumo bei juo nustatyto netinkamo termino atmestini kaip nepagrįsti.

45. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą atgaline tvarka, kadangi teismas 2019 m. teismų praktiką taikė teisiniams santykiams, kurie tarp ieškovės ir Inspekcijos buvo susiklostę 2017 m.

46. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad apeliantė deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek įstatymą, tiek teismų praktiką, tačiau nekonkretizuoja, nei koks konkrečiai įstatymas buvo netinkamai taikomas, nei kokia teismų praktika netinkamai vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde tokia informacija nepateikta, o įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, matyti, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės ieškinį atmetė savo sprendimą grįsdamas ne tik 2019 metais, bet 2012 metais ir vėliau priimtais teismų procesiniais sprendimais, kuriuose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuoja tą pačią teismų praktiką taip, kad, kai privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra suėjęs, pasibaigusio termino pratęsimo galimybės nėra, kadangi galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai šis jau yra pasibaigęs – pratęsimo galimybė išnyksta. Tai, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė 2019 metų nutartimi, kurioje formuojama ir cituojama ta pati teismų praktika, kuri buvo dar ir 2012 metais, nevertintina kaip netinkamas įstatymo ar teismų praktikos taikymas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

47. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

50. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

51. Atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.