Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. N. V. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. N. V. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-30-170510-00037, 2017 m gegužės 11 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-30-170511-00042, 2017 m. gegužės 11 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSD-30-170511-00042 panaikinimo, tretieji asmenys A. K., D. K., V. V., V. Š. ir V. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

15. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kolegija pirmiausia pažymi, kad tiek rašytinis procesas, tiek žodinis yra lygiaverčiai procesai, užtikrinantys vienodą įrodinėjimo paskirstymo naštą, abu procesai užtikrina teisėtą teismą ir teismo procesinis sprendimas priimamas tik ištyrus įrodymus ir atlikus jų vertinimą. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose. Teisėjų kolegija, netenkindama šio prašymo, sprendžia, kad atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir civilinio proceso principų. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste darytina išvada, kad rašytinis procesas užtikrina civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 185 straipsnis).

Dėl įrodymų priėmimo

17. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje pirmosios instancijos teisme jau buvo pateikti ir priimti minėti AB „Gimtasis sodžius“ įrodymai (t. 1, b. l. 125, 127), mano, kad pakartotinis jų pateikimas nebetikslingas. Dėl to kolegija atsisako priimti apeliantės pateiktą AB „Gimtasis sodžius“ 2003 m. balandžio 17 d. ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktą, AB „Gimtasis sodžius“ 2003 m. balandžio 17 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija LAD, Nr. 3966231 (CPK 314 straipsnis).

18. Įrodymai apie bylinėjimosi išlaidas pateikti iki bylos nagrinėjimo apeliacine rašytinio proceso tvarka posėdžio pradžios, jie susiję su bylos nagrinėjimu apeliacinėje instancijoje, dėl to priimtini (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003 m. balandžio 4 d. pardavėja AB „Gimtasis sodžius“ perdavė pirkėjai I. N. V. inventorizuotus poilsio pastatus pagal inv. bylą Nr. 1855, plane pažymėtus 1K1ž, 2K1ž, (duomenys neskelbtini) gatvėje (2003 m. balandžio 17 d. ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas) (t. 1, b. l. 125). Už šiuos pastatus ieškovė sumokėjo AB „Gimtasis sodžius“ 1 000 Lt (289,62 Eur) (t. 1, b. l. 126–127). Ieškovei nuosavybės teise nuo 2013 m. gegužės 20 d. priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 41–42). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-30-170510-00037 buvo konstatuota savavališka statyba – ieškovė laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2016 metų liepos mėnesio savavališkai, neturėdama privalomo rašytinio pritarimo statinio projektui, nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje – Šventosios Janmarienburgo senojo miesto vietoje (kodas 16194), pastatė II grupės nesudėtingą, vieno aukšto poilsio paskirties pastatą su dengta terasa, kurioje įrengtos dvi patalpos pastato vakarinėje ir rytinėje pusėse. Pastato pamatai – betono stulpiniai, sienos – medinis karkasas, perdangos – medis, stogas – šlaitinis, danga – beasbestis šiferis, banguoti skaidrūs lakštai, bendras plotas apie 77,6 kv. m, ilgis – 11,79 m, plotis – 10,6 m, dengtos terasos aukštis – 2,48 m (t. 1, b. l. 5–7). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2017 m. gegužės 11 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170511-00042 įpareigojo ieškovę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę – nugriauti savavališkai pastatytą poilsio paskirties pastatą su dengta terasa, adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę (t. 1, b. l. 8–11). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2017 m. gegužės 11 d. privalomuoju nurodymu nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-170511-00042 įpareigojo ieškovę nevykdyti jokių savavališkai pastatyto poilsio paskirties pastato su dengta terasa, adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų (t. 1, b. l. 12–15).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus (nekilnojamo daikto kadastrinių matavimo bylą Nr. 25/24784, ieškovės rašytinius paaiškinimus, statinio įsigijimo dokumentus) ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas.

Dėl statybos pradžios, kadastrinių matavimų bei inventorinių bylų

21. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad jai priklausantis ginčo statinys yra pastatytas 1975 metais, dėl to turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos, galiojusios tuo metu, ir netaikytinos Statybos įstatymo nuostatos.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad ginčo statinys buvo pastatytas teisėtai, ir pateikti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai).

23. Kaip žinia, Nekilnojamo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – Nuostatai), 12 punkte nustatyta, kad nekilnojamų daiktų kadastro duomenis nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto kadastro įstatyme nurodyti asmenys (vykdytojai). Nuostatų 13 punkte numatyta, kad Nekilnojamo daikto kadastro duomenų nustatymo pagrindas yra užsakovo ir vykdytojo sutartis. Šiuo atveju ieškovė savavališkai pastatyto statinio statybos metus įrodinėja Nekilnojamo turto kadastrinių matavimų byla Nr. 25/24784 (t. 2, b. l. 27–82). Šioje byloje nurodoma, kad statinio statybos metai yra 1975-ieji, tačiau kokiais duomenimis remiantis buvo nurodyti tokie ginčo statinio statybos metai, byloje bei kadastrinių matavimų byloje nėra nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teisingai nurodo atsakovė, duomenys apie statinių statybos metus nurodomi tokie, kokius nurodo kadastrinių matavimų užsakovas, t. y. statytojas. Svarbu ir tai, jog kadastrinių matavimų byla buvo parengta ieškovės iniciatyva, tačiau Nekilnojamojo turto registre ji nėra įregistruota ir statiniui nėra suteiktas individualus adresas.

24. Tęsiant kadastrinių matavimų bylos analizę paminėtina, kad pirmosios instancijos teismo buvo teisingai nustatyta, kad ieškovės pateiktose kadastrinių matavimų bei inventorinėje bylose nurodomi duomenys nesutampa su Statybos inspekcijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu nustatytais duomenimis (neatitiko statinio plotas, statinio medžiagos, apdaila, langai, planas). Kadastrinių matavimų byloje nurodyta, jog statinio priestatas (terasa) yra be sienų, tačiau Statybos inspekcijos nustatyta, jog ginčo statinio terasos yra su sienomis; kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad statinio langai ir durys yra mediniai, tačiau Statybos inspekcijos patikrinimo metu nustatyta, jog ginčo statinio langai ir durys yra plastikiniai; kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad statinio stogo danga yra asbestinis šiferis, o pavėsinės ir iš plastiko, o Statybos inspekcijos patikrinimo metu nustatyta, kad ginčo statinio stogo danga yra beasbestis šiferis (naujo tipo stogo danga, kurios gamyba pradėta nuo 2008 metų). Įvertinus šiuos duomenis, akivaizdu, kad ieškovės pateiktoje kadastrinių matavimų byloje nurodyti statinio duomenys neatitinka Statybos inspekcijos nustatytų ginčo statinio duomenų, tai reiškia, jog ginčo statinys yra visiškai naujas statinys, priešingai, nei nurodyta kadastrinių matavimų byloje.

26. Esant akivaizdžiam statinio nesutapimui su Statybos inspekcijos apžiūrėtu ginčo statiniu, vertinant liudytojo G. V. teiginius bei įrodymus, nesutiktina su ieškove, kad ji ginčo statinio renovacijos darbus atliko tik 2005 metais. Dėl to konstatuotina, kad Statybos inspekcija pagrįstai konstatavo savavališką statybą laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2016 metų liepos mėnesio. Šiuo atveju teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė byloje neįrodė, jog ginčo statinys buvo pastatytas būtent 1975 metais, o po to renovuotas tik 2005 metais.

Dėl statinio teisinės registracijos

27. Atsakovė byloje nurodė pastatų teisinės registracijos reglamentavimą ankstesniu laikotarpiu. Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 (galiojo nuo 1975 m. birželio 25 d. iki 1983 m. rugpjūčio 4 d.), 1 punkte buvo reglamentuota tai, kad kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis turi teisę asmeninės nuosavybės teisėmis statytis gyvenamąjį namą arba keli piliečiai statyti kelių butų gyvenamąjį namą, remdamiesi atitinkamais įstatymais ir šiais nuostatais; be gyvenamojo namo, individualinis statytojas jam suteiktame sklype gali statyti: garažą (vieną boksą), iki 25 kv. m ploto (jeigu turi automobilį arba motociklą su priekaba); vieno aukšto ūkinį pastatą su pastoge pašarams (arba be jos), iki 20 kv. m ploto, šiltnamį iki 20 kv. m ploto. Nuostatų 3 p. imperatyviai nurodyta, kad gyvenamojo namo, ūkinio pastato bei kitų įrenginių statyba gali būti pradėta tik tam reikalui skirtame sklype, turint nustatyta tvarka suderintą ir patvirtintą statybos techninę dokumentaciją, sutartį dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui ir leidimą statybai; statant gyvenamąjį namą iš anksčiau turimame sklype, be šių dokumentų, dar reikalingas atitinkamas miesto (miesto tipo gyvenvietės) vykdomojo komiteto sprendimas, leidžiantis gyvenamąjį namą statyti šiame sklype.

28. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 buvo reglamentuota tai, kad Respublikoje bet kokia nauja statyba ir esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėti vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Minėto Įsakymo 1 p. nustatyta tai, kad leidimus statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir civilinius pastatus iš valstybinių, kooperatinių ir kolūkinių lėšų duoda respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų kurortų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimus statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus (išskyrus anksčiau išvardytus) įformina miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją.

29. Pagal galiojusios Teisinio pastatų registravimo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos, patvirtintos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, 2 punkto nuostatas, teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai. Pagal minėtos Instrukcijos 5 punktą teisiškai registruojami galėjo būti tik baigti statyti ir priimti eksploatuoti pastatai su naudojamais žemės sklypais. Atsakovė teisi, jog šios Instrukcijos teisinio reglamentavimo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad pastatus statyti buvo galima tik nustatyta tvarka skirtame žemės sklype, o pastatyti pastatai turėjo būti priimti eksploatuoti ir teisiškai registruojami. Šie teisės aktai reglamentuoja statybos būdu sukuriamų daiktų teisinę tvarką, kurios laikantis teisėtai sukuriami daiktai kaip nuosavybės objektai. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu. Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu.

30. Nagrinėjamu atveju primintina, kad ieškovė nuosavybės teise nuo 2013 m. birželio 3 d. valdo žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau duomenų apie žemės sklype esančius statinius nėra. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. kovo 15 d. išraše (t. 2, b. l. 80–81) nurodoma, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas vienas statinys, priklausantis N. Ž.. Apie ieškovei priklausantį ginčo statinį duomenų nėra. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad ginčo statinio statybos metai yra įrodyti byloje surinkta medžiaga. Taigi, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo statinys buvo pastatytas 1975 metais parengus nustatyta tvarka projektinę dokumentaciją ir gavus statybą leidžiantį dokumentą bei jį įregistravus.

Dėl atliktų statybų projektinės dokumentacijos bei leidimų

31. Ieškovė byloje pripažino ir neginčijo aplinkybės, kad ji neturi ginčo statinio projektinės dokumentacijos bei statybą leidžiančių dokumentų. Ieškovė byloje teigė, jog, ginčo statiniui esant priskirtam I grupės nesudėtingų statinių grupei, nereikia projektinės dokumentacijos ir statybą leidžiančių dokumentų.

32. Svarstant šį klausimą pažymėtina, jog Statybos įstatymo 2 straipsnio 58 dalyje nurodoma, jog „statinio paprastasis remontas“ (atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso sąvoką „einamasis remontas“) – statyba, kurios tikslas – atnaujinti statinį jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant. Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 dalyje nurodoma, kad „statyba“ – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį. Ši sąvoka taip pat apima kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos darbus ar statinių statybą kultūros paveldo objektų teritorijose. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 punkte nurodoma, jog „savavališka statyba“ – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

34. Atsakovė ir tretieji asmenys teisūs teigdami, jog nagrinėjamoje situacijoje taikytinas statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintas aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878. Minėto STR 1.05.01:20173 3 priedo 1.2 punkte imperatyviai nustatyta, kad leidimas statyti naują statinį privalomas šiais naujo nesudėtingojo statinio statybos atvejais: „mieste, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, upėje ar jos dalyje, kuri įgyvendinant Vandens įstatymą įtraukta j ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą, gamtos paveldo objekto, valstybinio parko, valstybinio rezervato, draustinio ar biosferos rezervato buferinės apsaugos zonoje (jei pagal Saugomų teritorijų įstatymą šioje teritorijoje statyba galima), Europos ekologinio tinklo „Natūra 2000“ teritorijoje (jeigu statoma ne sodyboje) – statant II grupės nesudėtingąjį statinį“. Apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai nustatytos ginčo statinio grupės kolegija atmeta kaip nepagrįstą, nes statybos techninio reglamento 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713, 2 lentelėje „Nesudėtingųjų statinių sąrašas“ 5 eilutėje nurodyta, kad statiniai, kurių didžiausias plotas yra nuo 50 iki 80 kv. m, priskiriami II grupei. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo statinio plotas yra apie 77,6 kv. m, todėl akivaizdu, kad ginčo statinys priskirtinas II grupei. Papildomai pažymėtina, jog leidimas rekonstruoti statinį taip pat yra privalomas jau nurodytu analogišku atveju (žr. STR 1.05.01:20173 3 priedo 2.2 p.).

35. Atkreiptinas dėmesys, kad Reglamento 53 punkte nustatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai, suteikiantys teisę rekonstruoti statinius, išduodami tik nustatyta tvarka užbaigus šių statinių statybą (naujo statinio statybą). Ši Reglamento nuostata aktuali ir šiuo atveju, kadangi nenustačius ginčo statinio statybos užbaigimo fakto ir įteisinimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad bet kokie toliau vykdomi statybos darbai statinyje yra jo rekonstravimas ar remontas.

36. Taigi, kaip matyti iš anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo, ginčo statiniui yra privaloma turėti nustatyta tvarka parengtą projektinę dokumentaciją bei statybą leidžiantį dokumentą. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog ieškovė klysta teigdama, kad ginčo statiniui neprivaloma turėti projektinės dokumentacijos ir statybą leidžiančių dokumentų. Kaip anksčiau minėta, ieškovė statybą leidžiančių dokumentų neturi, dėl to atsakovės priimti aktai yra teisėti. Tą pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl įrodymų pateikimo pirmosios instancijos teisme

37. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad atsakovė sąmoningai nuslėpė byloje ieškovės paaiškinimus. Bylos duomenimis nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi tenkino ieškovės atstovo prašymą dėl civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo ir įpareigojo šalis pateikti visus turimus įrodymus (t. 1, b. l. 172–176). Pažymėtina, kad ieškovės atstovas kartu su 2018 m. vasario 21 d. prašymu atnaujinti bylos nagrinėjimą pateikė visus ieškovės teiktus paaiškinimus atsakovei ir kadastrinių matavimų bylą Nr. 25/24784. Taigi, visi bylai reikšmingi paaiškinimai buvo pateikti, iki pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą. Spręstina, kad ieškovės teiginiai, jog atsakovė slepia dar kažkokius dokumentus ir kad tai užkirto kelią ieškovei tinkamai apginti pažeistas teises, yra nepagrįsti.

38. Ieškovė apeliacinio skundo 23 pastraipoje tvirtina, kad jai iki „dabartinio momento“ (apeliacinio skundo surašymo) nebuvo įteiktas 2017 m. vasario 14 d. faktinių duomenų partikrinimo aktas Nr. FAK-205 ir šis aktas buvo slepiamas nuo ieškovės. Su šiuo teiginiu kolegija nesutinka. Pabrėžtina, kad faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. FAK-205 į byla buvo pateiktas kartu su 2017 m. rugsėjo 22 d. Inspekcijos atsiliepimu į skundą (t. 1, b. l. 63–87). Kitas aspektas tas, kad teisės aktai nenumato Inspekcijai pareigos įteikti ieškovei faktinių duomenų patikrinimo aktą su priedais. Visais atvejais nustačius savavališkos statybos faktą siunčiami savavališkos statybos aktas, privalomasis nurodymas ir privalomasis nurodymas nevykdyti statybos darbų (statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – Reglamentas), 121–124 punktai, 132 punktas).

Dėl ginčo aktų atitikties jų turiniui keliamiems reikalavimams

39. Apeliantė skunde teigia, kad savavališkos statybos akte ir privalomuosiuose nurodymuose nėra identifikuotas griautinas statinys. Tikina, jog žemės sklype yra 6 statiniai, visi statiniai turi unikalius numerius, tačiau atsakovė šių duomenų nenurodė, todėl ieškovei nėra aišku, kurį statinį konkrečiai atsakovė reikalauja nugriauti. Mano, kad dėl šios priežasties atsakovės nurodymai yra nekonkretūs, todėl administraciniai aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, šį apeliantės teiginį paneigia Statybos inspekcijos apžiūros metu užfiksuoti faktiniai duomenys (t. 1, b. l. 63–84) (CPK 12, 178 straipsniai). Administraciniuose aktuose yra aiškiai identifikuotas griautinas statinys, nubraižyta jo dislokacijos vieta, nurodyta jo vieta kitų statinių atžvilgiu. Be to, aktai pasirašyti atsakingų asmenų, nurodyta jų apskundimo tvarka, pateiktas faktų, įrodymų teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovės surašytų aktų neteisėtumo ir prieštaravimo teisės aktams, teisėjų kolegija aktų neteisėtumo irgi nenustatė (CPK 185 straipsnis).

Dėl senaties termino taikymo

42. Ieškovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl senaties termino taikymo.

43. Aktualu tai, jog CK 1.125 straipsnyje įtvirtintas senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju Statybos inspekcijai aplinkybė dėl savavališkos statybos fakto tapo žinoma priėmus 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170510-00037. Sutiktina su atsakove ir trečiaisiais asmenimis, jog senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas tik nuo momento, kai tapo žinoma apie savavališką statybą (t. y. nuo momento, kai Statybos inspekcijai tapo žinomas savavališkos statybos faktas). Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog šioje byloje turėjo būti sprendžiama dėl 10 metų senaties termino taikymo dėl ginčijamų aktų priėmimo.

Dėl 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-30-170510-00037

44. Apeliantė teigia, kad savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-170510-00037 yra ginčo dalykas, dėl to pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nepagrįstai nutraukė.

45. Kolegija atkreipia dėmesį, šią aplinkybę teisingai nurodo ir atsakovė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad „<...> administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, o tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).

46. Šiuo atveju 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-170510-00037 nenurodyta jokių privalomų įpareigojimų, tik užfiksuotas savavališkos statybos faktas. Kadangi savavališkos statybos aktas pats savaime nesukelia ieškovei teisinių pasekmių, todėl teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio ir 103 straipsnio 1 punktu ir CPK 293 straipsnio 1 dalimi, bylos dalį dėl 2017 m. gegužės 10 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-30- 170510-00037 panaikinimo pagrįstai nutraukė.

Dėl trečiųjų asmenų suinteresuotumo byloje

47. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su nepagrįstu trečiųjų asmenų įtraukimu į civilinės bylos nagrinėjimą.

48. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad šioje byloje tretieji asmenys turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju būtent tretieji asmenys kreipėsi į Statybos inspekciją, informuodami apie ieškovės atliekamą statybą. Tretieji asmenys nurodė, kad 2016 m. birželio–liepos mėnesiais žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei priklausančiame poilsio namelyje, kuris nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, buvo vykdomi statybos, rekonstrukcijos darbai. Dėl ieškovės statybos darbų ieškovės neregistruoto poilsio namelio konstrukcijos priartėjo prie tretiesiems asmenims priklausančio pastato – virtuvės, esančio (duomenys neskelbtini), todėl iškilo klausimas dėl atstumų tarp statinių ir kitų būtinų statybai reikalavimų (pvz., priešgaisrinės saugos reikalavimų).

49. Pažymėtina, jog Statybos inspekcija faktinio patikrinimo metu užfiksavo savavališkos statybos atvejį. Atsižvelgiant į tai, tretieji asmenys, turintys suinteresuotumą byloje, pagrįstai įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnis).

Dėl kitų ieškovės teisių (ne)pažeidimo

50. Akcentuotina, kad ieškovei buvo uždrausta tęsti savavališkas statybas, tačiau nebuvo uždrausta teisės aktų nustatyta tvarka atlikti statinio projektavimo darbų. Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad statybos sustabdymo priežastys pašalintos, galima gauti leidimą tęsti sustabdytą statybą. Kolegijos įsitikinimu, atsakovė, nustačiusi savavališkos statybos atvejį, pagal jai deleguotą kompetenciją privalėjo priimti skundžiamus aktus. Klausimai, susiję su ginčo statybų tęstinumu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

51. Apibendrinant anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir atsižvelgdamas į bylos šalių paaiškinimus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

52. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta.

53. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

54. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai. Tretieji asmenys prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad jų sumokėti 800 Eur (po 400 Eur) už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, rekomenduojamo priteisti užmokesčio, išlaidos pripažintinos būtinomis. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, tretiesiems asmenims D. K. ir V. V. iš apeliantės priteistina 800 Eur (po 400 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliantės I. N. V. prašymo dėl skundo nagrinėjimo apeliacine žodinio proceso tvarka netenkinti.

Atsisakyti priimti apeliantės I. N. V. pateiktą AB „Gimtasis sodžius“ 2003 m. balandžio 17 d. ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktą, AB „Gimtasis sodžius“ 2003 m. balandžio 17 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija LAD, Nr. 3966231.

Priimti apeliantės I. N. V. įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Tretiesiems asmenims D. K. ir V. V. priteisti iš apeliantės I. N. V. po 400 Eur, iš viso 800 Eur, bylinėjimosi išlaidų.