Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. E. ieškinį atsakovėms E. R., J. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Byloje apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį pripažinti dovanojimo sutarčių dalis niekinėmis, pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

12. Byloje nustatyta, kad 2005 m. liepos mėn. ieškovė V. E. kartu su savo vyru (P. E., ieškinio pateikimo dienai miręs), gavusi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų J. S. ir J. S. (miręs (duomenys neskelbtini)) sutikimą statyti sodybą, nugriovė seną ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo vietoje pradėjo statyti kitą pastatą. Ieškovė pastatą statėsi ūkio pastato vietoje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl pastatas, ieškovės nurodomas kaip gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo įregistruotas kaip pastatas - sandėlis, o jo priestatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip pagalbinio ūkio pastatas.

13. 2005-11-16 J. S. (miręs (duomenys neskelbtini)) ir atsakovė J. S. sudarė sutartį dėl nekilnojamojo daikto dovanojimo (toliau – Dovanojimo sutartis Nr. 1), pagal kurią J. S. savo sutuoktinei J. S. asmeninėn nuosavybėn padovanojo jam nuosavybės teise priklausantį 0,4098 ha ploto žemės sklypą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (plane pažymėtas 1A1m, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinius: pastatą - tvartą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - dirbtuves (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - daržinę (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - viralinę (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - sandėlį (plane pažymėtas 8I1b, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus inžinerinius statinius - kiemo statinius: šulinį, tualetą, rūkyklą, tvorą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)).

14. 2020-02-11 atsakovė J. S. ir atsakovė E. R. sudarė dovanojimo sutartį (toliau – Dovanojimo sutartis Nr. 2), pagal kurią J. S. padovanojo savo dukrai E. R. 1 0,4098 ha žemės sklypą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (plane pažymėtas 1A1m, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinius: pastatą - tvartą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - dirbtuves (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - daržinę (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - viralinę (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - sandėlį (plane pažymėtas 8I1b, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), pagalbinio ūkio pastatą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 10I1b) ir kitus inžinerinius statinius - kiemo statinius: šulinį, tualetą, rūkyklą, tvorą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)).

15. Šiaulių apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8650-772-2020 atmetė ieškovės ieškinį, kuriuo ieškovė V. E. 2020-07-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms E. R. ir J. S. dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir gynimo, kuriame prašė pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į pastatą - sandėlį ir pagalbinio ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16. Ieškovė V. E. prašo pripažinti Dovanoji sutarties Nr. 1 dalį, kuria J. S. padovanojo atsakovei J. S. pastatą- sandėlį bei Dovanojimo sutarties Nr. 2 dalį, kuria atsakovė J. S. padovanojo E. R. pastatą – sandėlį, niekinėmis ir negaliojančiomis.

Dėl prejudicinių faktų vertinimo

18. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; kt.).

19. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prejudiciniais faktais kitoje byloje nustatytus faktus galima laikyti tik tuomet, kai pirmesnėje byloje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat kai tie patys faktai yra įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17 ir 18 punktus; kt.).

20. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8650-772-2020 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Minėtame įsiteisėjusia sprendime konstatuota: „nei anksčiau atsakovė J. S., nei vėliau atsakovė E. R. neprisidėjo lėšomis ar darbu prie ieškovės nurodytų ginčo pastatų statybos, jų nefinansavo, nedavė ieškovei tinkamo sutikimo atlikti statybos darbus atsakovėms priklausančiame žemės sklype, nors tuo pačiu ir nekėlė jokių sąlygų ieškovei dėl nuosavybės teisės įgijimo į statybos darbų rezultatus ir naudojimosi pastatytais pastatais, kuomet pati ieškovė finansavo statybos rangos darbus. Taigi, nors ieškovė kaip statytoja faktiškai sukūrė naują daiktą – ginčo pastatus, o vienas iš jų statytas ir anksčiau buvusio statinio vietoje, tačiau dėl to ieškovė netapo teisėta šių pastatų valdytoja ir/ar savininke. Ieškovė, neturėdama statytojos teisių ir pareigų, jas įgyvendino netinkamai, tai yra ne pagal teisės aktų reikalavimus, todėl ji savo veiksmais neįgijo asmeninės nuosavybės teisių į nurodytus pastatus ir netapo teisėta žemės sklypo, reikalingo pastatams pastatyti valdytoja.“; „ieškovė negali būti pripažįstama įgijusia asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kaip savarankiškus objektus, jų pagaminimo (statybos) būdu (CK 4.47 straipsnio 1 d. 4 p.).“; „ieškovė neįrodė, jog pradėdama statyti ginčo pastatus ji būtų gavusi įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypo buvusios savininkės (atsakovės J. S. ir jos vyro J. S.) tinkamos formos sutikimą, kas tuo pačiu būtų, suteikę teisinį pagrindą ieškovei nepriklausančiame daikte (žemės sklype) atsirasti ir nuosavybės teisei į ginčo pastatus.“; „Kadangi ieškovė nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į ginčo daiktus ir kitokiais CK 4.47 straipsnyje nurodytais būdais, todėl nėra teisinio pagrindo jai nustatyti ir nuosavybės teisių į juos.“; „kadangi tokia statyba, nesukūrė ieškovei nuosavybės teisių į pastatytus pastatus, kaip savarankiškus objektus, tai pripažintina, jog šie pastatai pagal paskirtį negali būti naudotini kaip nekilnojamojo turto objektai ir šiuo metu jie laikytini pastatais sudarytais iš statybinių medžiagų, kurie šiuo metu nuosavybės teise viešame registre yra įregistruoti atsakovės E. R. vardu.“; „nors viešame registre ir nurodyta, kad ginčo statiniai yra atsakovės E. R. asmeninė nuosavybė, tačiau pastarajai nepretenduojant į juos, o ieškovei nors ir neginčijant viešo registro duomenų, laikytina, jog tik jai priklauso šių pastatų statyboje panaudotos medžiagos.“; „ieškovė esant atsakovės E. R. reikalavimui privalės pasirinkti vieną iš jos nuosavybės teisių gynimo būdų, arba juos nusigriauti, arba parduoti minėtai atsakovei.“

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8650-772-2020 konstatuotas aplinkybės, sutinka su atsakovių argumentu, kad ieškovė neteisingai traktuoja minėtame teismo sprendime padarytas teismo išvadas. Iš šios nutarties 20 punkto matyti, kad teismas nekonstatavo, jog ginčo pastatai tėra statybinės medžiagos, kas reiškia, kad tai nėra savarankiški objektai, kuriuos dovanojimo sutartimi galima būtų perleisti kitiems, todėl ginčijamos dovanojimo sutartys negalioja, kadangi dovanotojas nebuvo dovanos savininkas (CK 6.470 straipsnio 3 dalis). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu aiškiai nurodyta, kad ieškovė negali būti laikoma statytoja Statybos įstatymo prasme ir ji neįgijo nuosavybės teisių CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu, nes neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų statytojui visumos, kad ieškovė neįrodė savo daiktinių teisių į padovanotus ginčo pastatus, tik į medžiagas, iš kurių jie pagaminti.

Dėl sandorių negaliojimo CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindu

22. Apeliantė byloje teigia, kad Dovanojimo sutartis Nr. 1 ir Dovanojimo sutartis Nr. 2 yra negaliojančios, kadangi dovanotojas nebuvo dovanos savininkas, todėl negalėjo disponuoti perleidžiamu turtu, kad tikroji nekilnojamųjų daiktų savininkė buvo ieškovė.

23. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).

24. Apeliantė nurodo, kad jos ginčijamos dovanojimo sutartys prieštarauja šiai imperatyviai normai, tai yra, CK 6.470 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodyta, kad dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodyta teisės norma, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra imperatyvi, tačiau apeliantė neįrodė, kad ši imperatyvi norma būtų pažeista apeliantės ginčijamomis sutartimis. Kaip teisingai nurodo atsakovės, apeliantė neteisingai aiškina CK 6.470 straipsnio 3 dalies nuostatą ir įgaliojimo sąvoką, nepagrįstai teigia, kad dovanos davėjai nebuvo tinkamai įgalioti padovanoti ginčo pastatus. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčijamos dovanojimo sutartys buvo sudarytos pastatų savininkų, o ne jų įgaliotų asmenų.

25. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dovanos davėjai J. S. ir J. S. buvo dovanojamų daiktų, pastato - sandėlio, plane pažymėto 811b, ir pagalbinio ūkio pastato, plane pažymėto 1011b, savininkai (tą pagrindžia Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-8650-772-2020), todėl galėjo juos padovanoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas - pastatas - sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 811 b) pastatytas 2005 metais, jo paskirtis: pagalbinio ūkio; 2005 m. spalio 28 d. (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu Nr. 218, kuriuo sandėlis 811 b pripažintas tinkamu naudotis ir teisiškai įregistruotas J. S. vardu; 2005-10-17 nustatytais šio pastato kadastro duomenimis, kuriais jis įregistruotas Nekilnojamųjų daiktų registre J. S. vardu. Bylos duomenys įrodo, kad J. S. buvo pagrindinių nekilnojamųjų daiktų, t. y. žemės sklypo ir gyvenamojo namo, savininkas, taip pat antraeilių daiktų, t. y. ūkio pastatų, savininkas, todėl turėjo teisę Dovanojimo sutartimi Nr. 1 jam priklausančius nekilnojamuosius daiktus padovanoti savo žmonai J. S.. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2007 metais minėtame žemės sklype buvo pastatytas pagalbinio ūkio pastatas, plane pažymėtas 1011b. 90; 2007 m. spalio 10 d. (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu sandėlis 1011 b pripažintas tinkamu naudotis ir Valstybės Įmonės „Registrų centras“ kadastro duomenų bazėje teisiškai įregistruotas J. S. vardu, pastato kadastro duomenys nustatyti 2007-08-24. Atsakovė J. S. buvo jai padovanotų pagrindinių daiktų, t. y. žemės sklypo ir gyvenamojo namo, savininkė, antraeilio daikto, t. y. ūkinio pastato, plane pažymėto 1011 b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl ji turėjo teisę Dovanojimo sutartimi Nr. 2 jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus padovanoti savo dukrai E. R.. Ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijo dovanos davėjų J. S. ir J. S. nuosavybės teisės į ginčo turtą, ginčijamos dovanojimo sutartys patvirtintos notariškai, laikantis sandorio sudarymo formos. Pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė nereiškė teismui reikalavimo dėl viešojo registro duomenų teisingumo.

26. Byloje pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai akcentavo, kad ginčo pastatai pastatyti žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklausė dovanotojams, o ne ieškovei. Remiantis 4.40 straipsnio 1 dalimi, žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai. Byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.47 straipsnį, kuriame konstatuoti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai ir kuris nenumato nuosavybės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo būdo - jų pastatymo už pretendento lėšas ar iš pretendento statybinių medžiagų. Įstatymas nedraudžia savininkui statyti pastatą panaudojant kitų asmenų lėšas, turto pagerinimas ar sukūrimas kitų asmenų lėšomis nesuteikia nuosavybės teisių į statinius lėšų davėjams (tik teisę susigražinti įdėtas lėšas kompensacijos forma) ir nedaro statybos neteisėta. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, statinio pastatymas už ieškovės lėšas nelėmė statinio nuosavybės teisės modifikavimo, pažymint ir tai, kad statinys buvo statomas kaip ūkinis pastatas, tai yra, priklausinys, kuris ir negali būti savarankišku nuosavybės objektu nevaldant gyvenamojo pastato (namo) dalies (CK 4.12-4.14 straipsniai). Ieškovei neturint nuosavybės teisių į ginčo objektą, dovanotojams nereikėjo ieškovės leidimo ar įgaliojimo ieškovės ginčijamiems dovanojimo sandoriams sudaryti, nepaisant to, kad į ginčo turtą ieškovė įdėjo lėšas.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog ginčijamų dovanojimo sutarčių objektai, jų dovanojimas nepažeidė nei imperatyviųjų, nei dovanojimo sutartims taikomų teisės normų, todėl jų perleidimas teisėtas.

28. Apeliantė ginčijamus dovanojimo sandorius laiko prieštaraujančiais CK 1.81 straipsnio 1 daliai, kadangi ginčijamų sandorių šalys siekė neteisėtai pasisavinti ieškovei priklausantį turtą.

29. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Remiantis CK 1.81 str., turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014).

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė byloje neįrodė atsakovių nesąžiningumo, kadangi tarp ieškovės ir atsakovių nebuvo susitarimo nei dėl žemės sklypo, nei dėl pastatų nuosavybės teisių perleidimo ieškovei.

31. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003 ir 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.J. v. R.N., kt., Nr. 3K-3-409/2012 yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl apeliantės nurodytomis nutartimis nėra pagrindo remtis.

Dėl ieškovės teisės ginčyti dovanojimo sandorių dalį

32. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).

33. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, G. M. v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

34. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Taigi, teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

35. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą, pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Todėl materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Tai reiškia, kad teisme nagrinėtini tik tokie ieškiniai, kurių dalykas yra susijęs su tam tikrų materialinių teisinių padarinių atsiradimu arba pasibaigimu. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą civilinių teisių gynybos, be kita ko (lot. inter alia), ieškinyje turi aiškiai ir konkrečiai apibrėžti kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. ieškinyje turi būti įvardintas jo teisės ar kurio nors intereso pažeidimas, kurį būtų galima pašalinti būtent ieškinyje pasirinktu vienu iš CK 1.138 straipsnyje ar kitame įstatyme numatytų būdų. Jeigu ieškovas to nepadaro, o teismas iš procesiniuose dokumentuose suformuotos pozicijos negali identifikuoti konkretaus to asmens teisės pažeidimo, kurį pašalintų byloje priimamas teismo sprendimas, teismas arba CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisako priimti tokį ieškinį kaip teisme civilinio proceso tvarka nenagrinėtiną, arba, jeigu tokia aplinkybė paaiškėja tik po ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo, bylą pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą nutraukia.

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė nebuvo ginčo dovanojimo sutarčių šalis, nebuvo ginčo ūkio pastatų savininkė, todėl nebūdama atsakovių J. S. ir E. R. atstovė ir neturėdama įgaliojimų ginti viešąjį interesą, šioje byloje neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti dovanojimo sandorį. Taip pat teismas teisingai nurodė, jog teismo sprendimas ieškovei nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes ji netaptų ginčo ūkio pastatų savininke.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

37. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

38. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; kt.).

39. Taigi, teisinio santykio šalis nuo jai teisme reiškiamų reikalavimų gali gintis ieškinio senatimi, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

40. Ieškovės ginčijami dovanojimo sandoriai buvo sudaryti 2005-11-16 ir 2020-02-11. CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Atsakovės byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą, ieškovė praleido 2005-11-16 dovanojimo sandorio ginčijimui taikomą 10 metų senaties terminą. Apeliantė neteisingai nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžios momentu laikytinas Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-8650-772-2020, kuriame teismas konstatavo, kad ieškovei priklauso pastato - sandėlio (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinio ūkio pastato (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) statyboje panaudotos medžiagos. Teisėjų kolegijos vertinimu, įsiteisęs teismo sprendimas nelemia kitokio ieškinio senaties taikymo, kadangi aplinkybė, jog turtas buvo dovanotas, nekeičia ieškovės teisinės padėties, kadangi ji neturi ir neturėjo nuosavybės teisių į atsakovei padovanoto turto dalį. Ieškovė gyveno pastatytame pastate ir 2005-11-16 Dovanojimo sutarties sudarymo metu žinojo, kad jos lėšomis pastatytas pastatas - sandėlis (plane pažymėtas 811b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2005 metais įregistruotas nuosavybės teise J. S. vardu, 2005-11-06 Dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise perleidžiamas J. S.. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

41. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Atsakovė E. R. advokatei sumokėjo 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų, todėl šios išlaidos atsakovės naudai priteistinos iš ieškovės V. E..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei E. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės V. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 500,00 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.