Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovei V. E. ir jos atstovui adv. E. M., atsakovėms: 1. E. R. ir 2. J. S. ir jų atstovei adv. E. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. E. ieškinį atsakovėms: 1. E. R. ir 2. J. S. dėl nuosavybės teisių gynimo (pripažinimo).

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė V. E. 2020-07-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms: 1. E. R. ir 2. J. S. dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir gynimo, kuriame prašė pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į pastatą - sandėlį ir pagalbinio ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).

Ieškovė ieškinyje nurodė šias faktines aplinkybes.

2005 m. vasario mėn. ieškovė V. E. kartu su jau mirusiu ieškovės vyru P. E. (mirė (duomenys neskelbtini) automobiliu vežė ieškovės brolį R. R. ir ieškovės brolio sutuoktinę E. R. į Vilniaus oro uostą. Kelionės metu ieškovė išsikalbėjo apie tai, kad su vyru jau metus ieško nusipirkti sodybą ir niekaip negali rasti tinkamos. E. R. iškart pasiūlė paskambinti jos mamai J. S., kuri gyvena (duomenys neskelbtini). E. R., sakė, kad galima su jos mama pakalbėti, kad perleistų dalį savo turimo žemės sodybai pasistatyti. Be to, E. R. sakė, kad tuo pačiu galėsime prižiūrėti ir jos mamą, nes E. R. su R. R. išvyksta gyventi į JAV. Jų vaikai taip pat gyveno užsienyje. Dar bevažiuojant automobiliu, E. R. paskambino savo mamai J. S. ir paklausė dėl galimybės perleisti dalį žemės. Telefoninio pokalbio metu J. S. pasakė, kad ieškovė atvyktų į (duomenys neskelbtini), pasikalbėti vietoje. Maždaug savaitės bėgyje ieškovė su vyru nuvyko pas J. S.. Nuvykus pokalbis vyko labai geranoriškai. Pokalbyje dalyvavo ieškovė, jos vyras, atsakovė J. S. ir jos vyras J. S. (mirė (duomenys neskelbtini). Pokalbio metu J. S. ir J. S. sakė, kad žemės turi daug ir, kad ieškovė su vyru gali ten statyti sodybą, siūlė išsirinkti vietą žemės sklype, kur statyti sodybą. Tokiu būdu ieškovė susitarė su S., kad šie perleis dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini). namo statybai. Ieškovei ir jos vyrui rengiantis namo statybai ir jau peržiūrint žemės sklypo dokumentus, paaiškėjo, kad S. nebuvo iki galo susitvarkę žemės sklypo nuosavybės dokumentų. Ieškovė su vyru (P. E.) apsiėmė sutvarkyti dokumentus. Kai, tvarkant dokumentus reikėdavo parašo, ieškovė ar jos vyras nuveždavo pasirašyti J. S.. Kai nuosavybės dokumentai J. S. į 2,59 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sutvarkyti, paaiškėjo, kad jame iš karto nebus galima statyti gyvenamojo namo, nes žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties. Tam paaiškėjus, S. ieškovei ir jos vyrui pasiūlė statyti sodybą kitame, esančiame šalia, jų žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame 0,4098 ha dydžio sklype jau stovėjo S. priklausantys gyvenamasis namas ir kiti pastatai. Tam, kad atsilaisvintų vieta namo statybai, ieškovė su vyru S. leidimu, 2005 metais nugriovė seną ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo vietoje 2005 liepos mėn. pradėjo statyti gyvenamąjį namą sau.

Ieškovės šeima gyvenamąjį namą statė ūkio būdu, daugiausia prie namo statybos dirbo ieškovės vyras P. E. ir sūnus A. Z. 2005m. gruodžio mėn. gyvenamasis namas jau buvo pastatytas tik dar nebaigtas įrengti. Iki gyvenamojo namo statybos pabaigos ieškovė su vyru gyveno apie pusę metų kartu su J. S. ir J. S. pas juos. 2006 metais ieškovės šeima pabaigė įsirengti gyvenamąjį namą ir persikraustė gyventi į jį. 2006 metais ieškovė su vyru nusprendė pasididinti gyvenamąjį namą ir pasistatė namo priestatą.

Kadangi gyvenamasis namas ir jo priestatas buvo statomi ūkio pastato vietoje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas kaip pastatas - sandėlis, o jo priestatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip pagalbinio ūkio pastatas. Kadangi žemės sklypas priklausė J. S., o nuo 2005-11-16 J. S., be to, buvo susitarimas dėl žemės sklypo su visais pastatais perleidimo ieškovei ir jos vyrui, gyvenamasis namas buvo įregistruoti J. S. vardu, o priestatas J. S. vardu.

Ieškovė ir jos vyras su S. buvo susitarę, kad S. mums parduos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su visais jame esančiais S. priklausančiais (išskyrus mūsų gyvenamąjį namą su priestatu), o S. bus leista gyventi sename gyvenamajame (duomenys neskelbtini) name bei naudotis kitais ūkiniais pastatais (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iki gyvos galvos. Ieškovės šeima su S. sugyveno gerai, todėl forminti nuosavybės dokumentų neskubėjo.

(duomenys neskelbtini) J. S. numirė, taip ir nesuforminus perleidimo dokumentų. Po J. S. mirties nuosavybė į žemės sklypą, jame esančius pastatus ir ieškovės gyvenamąjį namą su priestatu perėjo atsakovei J. S. Vis buvo pakalbama apie susitarimo vykdymą, bet J. S. pradėjo bijoti likti be namų ir perleisti turtą neskubėjo. Ieškovė su vyru taip pat atsakovės J. S. neskubino, nes santykiai buvo geri. Be to, J. S. buvo ieškovės brolio žmonos mama.

2013 - 2014 metais ieškovės brolis (R. R.) su savo žmona (E. R.) pradėjo kalbėti apie skyrybas. Tada ir iškilo klausimas, kad žemės sklypo su pastatais ieškovei niekas nebeparduos. Dar po kiek laiko J. S. dukra E. R. ieškovei pasakė, kad jokio pardavimo nebebus. Nepaisant E. R. pozicijos, J. S. vis kalbėdavo, kad susitarimą vis dėlto reikės įvykdyti. J. S. tebebuvo faktiška žemės sklypo ir pastatų savininkė, todėl, tikintis susitarimo įvykdymo, ieškovė su vyru pralaukė dar kelis metus.

Visą laiką nuo gyvenamojo namo su priestatu pastatymo iki ieškinio pateikimo teismui, gyvenamuoju name ir priestate gyveno ir jais naudojosi ieškovė ir jos vyras. Ieškovės vyrui P. E. mirus (duomenys neskelbtini), gyvenamuoju namu ir priestatu iki šiol naudojasi ieškovė.

Brolio šeimai faktiškai iširus (apie 2018 m.), atsakovė E. R. ieškovei tiesiogiai pradėjo grasinti, kad J. S. nebeparduos gyvenamojo namo. Be to, prasidėjo kalbos, kad iš ieškovės bus atimtas ir jos gyvenamasis namas su priestatu. Atsakovė J. S. apie tai kalbėti jau vengė. Ieškovei bandant ką nors pasiaiškinti su J. S., ši sakydavo, kad pati niekio jau nebesprendžia ir viską reikia derinti sujos dukra E. R.. Ši per ieškovės brolį R. R. perdavė, kad savo pastatytame name ieškovė gali gyventi iki 2020 pavasario, o vėliau turės išsikelti. Tą patį ji atkartojo pokalbio su ieškove telefonu metu 2020-02-06.

2020-02-11 J. S. padovanojo žemės sklypą su visais pastatais (tame tarpe ir ieškovės gyvenamąjį namą su priestatu) E. R..

Po dovanojimo sutarties sudarymo E. R. atvirai ieškovei pasakė, kad jokio sutarto perleidimo nebus, o ieškovės gyvenamasis namas su priestatu „pagal popierius“ priklauso E. R.. Ieškovei už gyvenamąjį namą su priestatu E. R. pasiūlė 20 000 eurų, o šiai atsisakius, nurodė, kad ieškovė negaus iš vis nieko. Vykdydama savo grasinimus nusavinti ieškovės turtą, E. R. atsiuntė ieškovei 2020-05-29 Pranešimą, kuriuo pareikalavo „išsikraustyti iš mano sodybos pastato - sandėlio Nr. (duomenys neskelbtini)“ iki 2020-08-31.

Supratusi, kad susitarimas su S. nebebus vykdomas, o jai priklausantis gyvenamasis namas su priestatu bus nusavintas, ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą.

Ieškovės motyvai ir argumentai.

Ieškovė su savo vyru P. E. J. ir J. S. leidimu J. S. priklausančiame žemės sklype iš savo piniginių lėšų savo jėgomis ūkio būdu 2005 m. pasistatė gyvenamąjį namą. Šis gyvenamasis namas 2005-10-28 Aktu Nr. 218 buvo pripažintas tinkamu naudoti (kaip pastatas – sandėlis). 2007 m. ieškovė su vyru pastatė gyvenamojo namo priestatą, kuris buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007-10-10 Aktu (kaip pagalbinio ūkio pastatui). Nepaisant įrašų Nekilnojamojo turto registre, paminėti pastatai faktiškai yra gyvenamasis namas su priestatu.

Tiek atsakovė J. S., tiek atsakovė E. R. žinojo ir dabar žino, kad gyvenamasis namas su priestatu priklauso ieškovei. Nepaisant to šiuo metu atsakovės ne tik nesutinka gera valia įforminti nuosavybės į ginčo pastatus ieškovės vardu, bet ir siekia šį turtą iš ieškovės atimti.

Nuosavybės teisė - teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 str. 1 d.). Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CK 4.93 str. 2 d. 1 p.).

Aukščiau išdėstytos materialiosios teisės normos, bendriausia prasme apibrėžiančios nuosavybės teisės turinį, inter alia (be kita ko), ir šios teisės apsaugos ribas, patvirtina, kad, viena vertus, savininkas turi plačią diskreciją nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste ir kartu jam yra garantuojama aukšto lygio šios teisės apsauga, kita vertus, nuosavybės teisė, kad ir kokio aukšto lygio apsauga jai suteikiama, nėra absoliuti. Aptariamos materialiosios subjektinės teisės sąlygiškumas yra pabrėžiamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai), ir kasacinio teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201- 695/2018, 55 punktas; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 29 punktas). Vis dėlto nuosavybės teisė, nors jai ir būdingas sąlygiškumas, be paties savininko valios gali būti apribota išimtinai tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (pvz., CK 4.93 straipsnio 3 - 4 dalys, 4.94 straipsnis ir kt.). Konstitucinis Teismas aptariamu klausimu, be kita ko, yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarimas).

CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Taigi šioje įstatymo normoje nenustatyta, kad nekilnojamasis daiktas, esantis ant žemės sklypo, kiekvienu atveju yra šios žemės sklypo priklausinys. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9, 10 straipsniuose taip pat nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektai, esantys ant žemės sklypo, jeigu įstatymo nenustatyta kitaip, gali būti registruojami kaip atskiri turto objektai, vieno arba kėliųjų priklausiniai arba sklypo priklausiniai. Toks žemės sklypo ir jame esančio nekilnojamojo daikto santykio reguliavimas reiškia, kad galima situacija, kai dėl tam tikru priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės i sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiu statiniu.

CK 4.47 str. 1 d. 4 p. numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Šiuo atveju gyvenamasis namas su priestatu buvo įgytas ieškovės ir jos vyro pagaminant naują daiktą statybos būdu., todėl nuosavybės teisių į žemės sklypą priklausimas atsakovėms J. S. ir E. R. (atitinkamai iki ir po 2020-02-11 Dovanojimo sutarties) savaime negali lemti išvados, kad ir jame esantis ginčo gyvenamasis namas su priestatu buvo ar yra jų nuosavybė.

Tokia faktinė situacija, kad gyvenamasis namas su priestatu nebuvo įregistruoti ieškovės ar jos vyro vardu, susiklostė dėl tos priežasties, kad taip ieškovės ir jos vyro su S. buvo susitarta dėl žemės sklypo su pastatais pardavimo. Ginčo namas su priestatu buvo statomas ieškovės ir jos vyro su žemės sklypo savininkų (S.) žinia ir leidimu.

Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kitų principų, jų subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Civiliniams teisiniams santykiams būdingas skirtingų subjektinių interesų egzistavimas ir kartu yra neišvengiama konkurencija tarp tokių interesų, o pirmiau įvardytų principų, kuriais, be kitų, grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, taikymas reikalauja užtikrinti, kad, konkuruojant dviem skirtingiems subjektiniams interesams, būtų pasiekta tinkama, inter alia, protinga, tokių interesų pusiausvyra (tiek, kiek tokios pusiausvyros užtikrinimas yra objektyviai įmanomas), kad vienas interesas nebūtų suabsoliutintas ir be pagrindo iškeltas virš kito konkuruojančio intereso. Vienas iš pagrindinių civilinių santykių principų yra šalių sąžiningumo principas. Akivaizdus sąžiningumo principo nesilaikymas negali būti pagrindu įgyti nuosavybės teisę į daiktą.

Atsakovės negali neigti ieškovės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą su priestatu vien dėl to, kad ši nuosavybės teisė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto Registre.

Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančia, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretu daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kuri lemia nuosavybės teisės į ta registruotina daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ „Varėnos miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-399/2010).

Atsakovės J. S. ir E. R. neturi jokio teisinio pagrindo teigti, kad ginčo gyvenamasis namas su priestatu priklausė ar priklauso joms. Priešingai, joms nuo pat pradžių buvo žinoma, kad ginčo pastatai yra ieškovės nuosavybė.

Ieškovės nurodomą aplinkybę, kad nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą su priestatu statybos būdu įgijo ieškovė su savo vyru P. E. patvirtins liudytojai R. M. (santechnikas, 2013 m. rudenį keitė gyvenamojo namo kuro katilą ir boilerį), V. Š. (ieškovės šeimos draugas, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes, 2005-2006 metais padėjo ieškovės vyrui dengti stogus gyvenamajam namui ir priestatui), A. S. (ieškovės šeimos draugas, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes), I. V. (ieškovės pusseserė, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes), A. Č. (ieškovės pusbrolis, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes), V. S. (ieškovės marčios mama, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes, bendravo ir su atsakove E. R.), A. K. (šalia esančios sodų bendrijos „Ž.G.“ pirmininkas, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes), S. T. (šalia esančios sodų bendrijos „Ž. G.“ sodininkas, ieškovės bendraklasis, įvedė gyvenamajame name elektros instaliaciją), E. R. (šalia esančios sodų bendrijos „Ž.G.“ sodininkė, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes), V. A. (šalia esančios sodų bendrijos „Ž. G.“ sodininkė, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes), R. R. (ieškovės brolis, žino gyvenamojo namo statybos aplinkybes), Z. D. ir A. D. (ieškovės ir jos vyro prašymu sumūrijo visą gyvenamąjį namą).

Be to, ieškovė, kaip jos ir jos vyro vykdytą gyvenamojo namo su priestatu statybos įrodymą teikią nuotraukas, kuriose užfiksuota gyvenamojo namo su priestatu statybos eiga.

Naudojimosi atsakovei E. R. priklausančio žemės sklypo dalimi klausimas šioje civilinėje byloje nekeliamas. Civilinėje byloje išsprendus gyvenamojo namo su priestatu nuosavybės klausimą, naudojimosi žemės sklypo dalimi nustatant servitutą ieškovė tikisi su atsakove E. R. išspręsti taikiai. Nepasiekus susitarimo, šis klausimas bus sprendžiamas kitoje civilinėje byloje.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, kai yra grėsmė, kad būsimo teismo sprendimas gali pasunkėti, arba pasidaryti neįmanomu. Ieškovės vertinimu, esamomis aplinkybėmis, kai reiškiamas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto nuosavybės pripažinimo yra būtina užtikrinti, kad atsakovė E. R. neperleistų šio nekilnojamojo turto kitiems asmenims arba neapsunkintų jo turtinėmis prievolėmis (įkeitimu, nuoma ir pan.). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu.

Dėl žyminio mokesčio dydžio.

Nekilnojamojo turto registre bendra ginčo nekilnojamojo turto vertė nurodyta 2 050 Eur (pastato - sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 1 210 Eur, pastato - ūkinis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė - 840 Eur), todėl mokėtinas žyminis mokestis 46 Eur (2050 Eur x 3% x 75%).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau, ieškovė Teismo prašo:

1. taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždėti areštą pastatui - sandėliui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagalbinio ūkio pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2. į teismo posėdį kviesti ir apklausti liudytojus;

3. pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į pastatą - sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagalbinio ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais ir šiais įrodymais.

Liudytoja Z. D. duodama parodymus nurodė, kad ieškovė yra jos velionio brolio žmona. Parodė, kad ji dalyvavo ieškovei ir jos vyrui statant namą, brolienė tikėjosi, jog vėliau galės įsigyti iš S. ne tik žemės sklypą, bet ir įsiteisins pastatytus pastatus. Brolienė padėjo S. susitvarkyti jų valdomo žemės sklypo dokumentus. Ieškovė ir jos vyras pastatus statė savo darbų ir lėšomis, o kiti artimieji jiems tik padėjo. Vėliau ji išgirdo, kad prasidėjo ieškovės nesutarimai su atsakove E. R., nes pastaroji pareikalavo brolienės išsikelti iš pastatų ir siūlė jai už juos nedidelę pinigų sumą. Anksčiau ginčo, kad pastatuose brolienė nebegali gyventi ji negirdėjo. Taip pat žino, kad V. E. turi ir gyvenamąjį butą.

Liudytoja I. V. parodė teismui, jog yra ieškovės pusseserė. Ji žino, kad ieškovė ieškojo žemės sklypo namui pastatyti, o jiems padėjo S. Ji taip pat dalyvavo kaip talkininkė pusseserei statantis namą ir ūkinį pastatą. Ji visą laiką manė, kad jeigu E. statosi namą tai jame ir gyvens, nes jų santykiai su S. buvo draugiški. Girdėjo, kad R. siūlė E. už namą tik 20 tūkst. Eurų, mano, jog šį suma yra per maža. Ieškovės nesutarimai atsakovėmis prasidėjo, kada E. norėjo pasidaryti atskirą kelią privažiavimui iki pastatų.

Atsakovės su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime į ieškinį nurodė šiuos atsikirtimus.

Dėl proceso šalių.

Atsakovu civiliniame procese gali būti asmuo (fizinis ar juridinis), kuriam yra pareikštas materialinis reikalavimas. Ieškinys yra pareikštas atsakovei E. R. ir J. S.. Ginčo pastatai nuosavybės teise priklauso E. R., o J. S. nėra šių pastatų savininkė, joks teisinis materialinis reikalavimas jai nėra pareikštas, todėl ji šioje byloje nepagrįstai nurodyta atsakove.

Faktinės aplinkybės.

Atsakovė J. S. ir jos sutuoktinis J. S. santuokoje 1984-08-02 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu (notarinio registro Nr. 44) nusipirko nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini): gyvenamąjį namą, plane pažymėtą 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir priklausinius: pastatą - tvartą, plane pažymėtą 211 ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - dirbtuves, plane pažymėtas 3I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - daržinę (stoginė 2i1 ž-neįregistruota), plane pažymėtą 5I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - viralinę, plane pažymėtą 6I1 p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (šulinį, tualetą, rūkyklą, tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

2002-07-10 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) nusipirko 4098 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), ant kurio stovi minėti pastatai.

1999 metais buvo pastatytas pastatas - dirbtuvės , plane pažymėtos 3I1ž, 2005 metais buvo pastatytas pastatas - sandėlis, plane pažymėtas 8I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio.

2005 m. spalio 28 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu Nr. 218 sandėlis 8I1b ir dirbtuvės 3I1ž pripažinti tinkamais naudotis ir teisiškai įregistruoti. J. S. vardu, Valstybės Įmonės „Registrų centras“ kadastro duomenų registre suteikiant unikalius numerius: pastatas - dirbtuvės, plane pažymėtos 3I1Ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - sandėlis, plane pažymėtas 8I1 b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

2005-11-16 J. S. visus nekilnojamuosius daiktus - žemės sklypą ir statinius - padovanojo savo žmonai J. S..

2007 metais minėtoje namų valdoje pasistatytas sandėlis, plane pažymėtas 10I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio.

2005 m. spalio 10 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu sandėlis 10I1b pripažintas tinkamu naudotis ir teisiškai įregistruotas J. S. vardu. Valstybės Įmonės „Registrų centras“ kadastro duomenų registre suteikiant unikalų numerį: pastatas -ūkinis pastatas, plane pažymėtas 10I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nors įregistruotas J. S. vardu, šis statinys buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl mirus J. S., 2008-08-27 J. S. buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (notarinio registro Nr. 8203) į šio pastato dalį.

Būdama visų nekilnojamųjų daiktų savininkė, J. S. 2020 m. vasario 11 d. dovanojimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) padovanojo žemės sklypą ir pastatus E. R.. Sutarties 6.3 punkte atžymėta, kad „dovanotojas patvirtina, kad <.. .> nėra sudaryta jokių sutarčių, susijusių su dovanojamu Nekilnojamuoju daiktu, už kurias Dovanotojas yra skolingas ir/ar nėra įvykdyti šių sutarčių įsipareigojimai, ir/ar įsipareigojimų įvykdymas yra atidėtas“.

Nesutikimo su ieškiniu pagrindai.

Neteisingai Ieškinyje teigiama, kad 2005 m. vasario mėnesį ieškovei ir jos vyrui automobiliu vežant į aerouostą atsakovę E. R. ir jos vyrą - ieškovės brolį R. R., atsakovė E. R. „iškart pasiūlė paskambinti jos mamai J. S. <...> kad galima su jos mama pakalbėti, kad perleistų dalį savo turimo žemės sodybai pasistatyti“.

Tokia kelionė į Vilniaus aerouostą buvo, bet pokalbio turinys buvo kitas. Atsakovė laimėjo JAV Žaliąją kortą ir su vyru vyko gyventi į JAV. Kelionės metu į aerouostą ieškovė verkė ir guodėsi, kad vasarą neturi kur poilsiauti, nes jų gyvenamas narnas sublokuotas su kaimynų namu, o su kaimynais jų santykiai blogi, jie bylinėjasi, teisme byla ,,užstrigo“, kad erdvės mažai, nemalonu susitikti su kaimynais, atėjus vasarai, nėra kur kojos padėti ant kiemo. Atsakovė E. R. pasiūlė ieškovei pasikalbėti su jos tėvais - mama atsakove J. S. ir tėvu J. S. ir jų paprašyti, gal šie leistųjų naudojamos žemės ūkio paskirties žemės sklypo pakraštyje pasistatyti mobilų namelį, kad galėtų vasarą poilsiauti, leistų naudoti dalį žemės daržui. Kad ieškovė ieško pirkti sodybą, tikrai nebuvo tokios kalbos, o apie žemės perleidimą - tuo labiau. Buvo kalba, kad man, t. y. atsakovei E. R., bus ramiau, kol su šeima grįš iš JAV, kad bent kartais savi žmonės bus netoli jos tėvų S.

Priežiūros S. nereikėjo: jie gyveno ūkiškai, turėjo gyvulių, buvo savarankiški. Dėl žemės perleidimo atsakovė E. R. su J. S. ir J. S. iš viso nekalbėjo, nes apskritai dar net nebuvo aišku, ar S. leis ieškovei pasidaryti daržą žemės ūkio paskirties žemėje.

Neteisingai Ieškinyje teigiama, kad „maždaug savaitės bėgyje“ pokalbio metu, J. S. ir J. S. sakė, kad „žemės turi daug ir kad ieškovė su vyru gali ten statyti sodybą, siūlė išsirinkti vietą žemės sklype, kur statyti sodybą“.

S . nesiūlė ieškovei pasirinkti žemė statybai ir nesitarė dėl žemės sklypo perleidimo, o apie atsakovės E. R. pasiūlymą ieškovei tartis dėl daržo ir mobilaus namelio nebuvo kalbos. Apie tokį E. R. pasiūlymą J. S. sužinojo tik iš ieškinio.

Ieškovė J. S. ir J. S. prašė leisti pastato sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vietoje pasistatyti laikiną statinį - vasarnamį, pavasarojimui, pažvejojimui, nes čia pat yra Bubių tvenkinys. Apie gyvenamojo namo statybą nebuvo jokios kalbos, o apie žemės sklypo perleidimą tuo labiau.

Ieškinyje neteisingai nurodyta, kad „ieškovei ir jos vyrui rengiantis namo statybai ir jau peržiūrint žemės sklypo dokumentus, paaiškėjo, kad S. nebuvo iki galo susitvarkę žemės sklypo nuosavybės dokumentų“, kad ieškovė ir jos vyras „apsiėmė sutvarkyti dokumentus“, kad jie nuveždavo J. S. pasirašyti „kai reikėdavo parašo“, o kai „nuosavybės dokumentai J. S. į 2,59 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sutvarkyti, paaiškėjo, kad jame iš karto nebus galima statyti gyvenamojo namo, nes žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties“.

Minėtą žemės ūkio paskirties žemės sklypą J. S. įsigijo nuosavybėn 2005-06- 29 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatyta sąlyga „neperleisti turto trečiajam asmeniui“, bei apribojimas keisti daikto pagrindinę tikslinę paskirtį“.

Šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginius, kad dėl šios žemės „perleidimo“ buvo tartasi su E. R. 2005 m. vasario mėnesį, o su S. „maždaug savaitės bėgyje“ , nes šis žemės sklypas negalėjo būti jokių derybų ar susitarimų objektu dėl jo perleidimo.

Neteisingai ieškinyje teigiama, kad „tam paaiškėjus, S. ieškovei ir jos vyrui pasiūlė statyti sodybą kitame, esančiame šalia, jų žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame, jau stovėjo S. priklausantis gyvenamasis namas ir kiti pastatai“.

Atsakovė J. S. iš viso nesupranta, už ką ji būtų galėjusi siūlyti ieškovei statyti gyvenamą namą savo kieme. Tai yra netiesa. Ieškovė prašė leisti nugriauti pastatą sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ant jo pamatų pasistatyti vasarnamį, kuriame jie apsistotų tik vasarai, pasimaudyti ir ištrūkti iš miesto. S. pasitarė tarpusavyje ir nusprendė leisti statytis vasarnamį už pagalbą ūkyje. Ieškovė net neprašė iš S. jokių pažadų ar susitarimų dėl nuosavybės teisių į vasarnamį, o tuo labiau į žemę.

Neteisingai ieškinyje teigiama, kad ieškovė ir jos vyras ,,S. leidimu“ 2005 m. liepos mėnesį pradėjo statyti gyvenamąjį namą, kuris buvo pabaigtas statyti 2005 m. gruodžio mėnesį ,,tik dar nebaigtas įrengti“.

Minėta, 2005 metais buvo pastatytas pastatas - sandėlis, plane pažymėtas 8I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio, o ne gyvenamasis namas.

2005 m. spalio 28 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu Nr. 218 sandėlis 8I1b pripažintas tinkamu naudotis ir teisiškai įregistruotas J. S. vardu. Tai įrodo, kad tuo metu sandėlis buvo pastatytas ir įrengtas. Neteisingai Ieškinyje teigiama, kad „ieškovė ir jos vyras buvo susitarę, kad S. parduos visą žemės sklypą „su visais jame esančiais S. priklausančiais (išskyrus mūsų gyvenamąjį namą su priestatu) pastatais.“

J. ir J. S. niekada nežadėjo perleisti ieškovei ir jos vyrui nuosavybės teisės nei į žemės sklypą, nei į pastatus.

Minėta, 2005-11-16 J. S. visus nekilnojamuosius daiktus - žemės sklypą ir statinius, tame tarpe ir ūkinį pastatą - sandėlį, plane pažymėtą 8I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio, padovanojo savo žmonai J. S. Jeigu, kaip teigia ieškovė, būtų susitarta su S. dėl viso žemės sklypo ir ūkio pastatų nuosavybės perleidimo, šis susitarimas būtų realizuotas 2005 metų lapkritį. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta notaro, todėl kartu buvo galima pas notarą sudaryti ir kitus sandorius, jeigu būtų tartasi dėl nuosavybės teisių perleidimo. Šios Dovanojimo sutarties ieškovė ir jos vyras neginčijo, kiti sandoriai sudaryti nebuvo, o tai rodo, kad nebuvo jokių susitarimų dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus perleidimo.

Ieškovė neteisingai teigia, kad „2006 metais ieškovė su vyru nusprendė pasididinti gyvenamąjį namą ir pasistatė namo priestatą“.

Ieškovė ir jos vyras prašė S. leisti prie vasarnamio pristatyti ,,verandžikę“. S. suprato, kad veranda bus tokia, kaip prie jų namo. Tačiau, ,,verandžikės“ vardu atsirado naujas priestatas. Kadangi ieškovės vadinamas „gyvenamasis namas“ buvo ne gyvenamosios paskirties, teisiškai įregistruotas kaip pagalbinės paskirties pastatas - sandėlis, todėl ir priestatas įregistruotas ne kaip gyvenamojo namo priestatas, o kaip sandėlis, plane pažymėtas 10I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio.

2007 m. spalio 10 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu sandėlis 10I1b pripažintas tinkamu naudotis ir teisiškai įregistruotas J. S. vardu, Valstybės Įmonės „Registrų centras“ kadastro duomenų registre suteikiant unikalų numerį: pastatas - ūkinis pastatas, plane pažymėtas 10I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Statant šį pastatą, tarp ieškovės ir S. nebuvo jokio susitarimo nei dėl žemės sklypo, nei dėl pastato nuosavybės teisių perleidimo ieškovei.

Ieškinyje teigiama, kad „(duomenys neskelbtini) J. S. numirė, taip ir nesuforminus perleidimo dokumentų“, kad po jo mirties „nuosavybė į žemės sklypą, jame esančius pastatus ir ieškovės gyvenamąjį namą su priestatu perėjo atsakovei J. S.“ bei nuosavybės perleidimo klausimai nebuvo sprendžiami, nes „J. S. pradėjo bijoti likti be namų ir perleisti turtą neskubėjo, o ieškovė ir jos vyras „J. S. neskubino, nes santykiai buvo geri.“

Šiais teiginiais ieškovė siekia įrodyti, kokie artimi santykiai, pagrįsti pasitikėjimu, neva buvo taip jos ir S., tačiau tai neatitinka tikrovės.

Jeigu santykiai būtų buvę artimi, ieškovė žinotų atsakovės vyro pavardę: atsakovės J. S. vyras buvo J. S., ne „S.“;

J. S. mirties dieną jam priklausė nuosavybės teise tik 1/2 dalį sandėlio, plane pažymėto 10I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). J. S. po J. S. mirties paveldėjo tik 1/2 dalį sandėlio, plane pažymėto 10I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypą ir kitus pastatus J. S. ne paveldėjo, o juos gavo dovanų ir šių nekilnojamųjų daiktų savininkė yra nuo 2005-11-16, tokiu būdu iki ieškinio teisine pareiškimo J. S. daugiau kaip 16 metų buvo žemės sklypo ir pastatų savininkė.

Jokios pagalbos ūkyje S. iš ieškovės taip ir nesulaukė, tik problemų. Statant pastatus, ieškovė ir jos vyras naudojosi atsakovės J. S. gyvenamojo namo elektra, dujomis, tačiau už nieką nemokėjo, jau nekalbant apie nepatogumus. Atsakovės kiemas tapo ieškovės šeimos ir visų jų svečių mašinų parkavimosi aikštele; Atsakovei J. S. paprašius neparkuoti mašinų jų kieme, ieškovė atsakė ,,ar jums mažai vietos?..“ ir toliau parkavo mašinas. Ieškovė įsidarbino šalia esančių kolektyvinių sodų buhaltere. Sodų gyventojai mašinomis atvažiuodavo į kiemą mokėti mokesčių, ko pasėkoje rudenį ir pavasarį kiemas virsdavo klampyne.

Kai J. ir J. S. paprašė sutvarkyti, ieškovė atsakė ,,čia ne mūsų kiemas“. Ieškovė laikė malkas S. daržinėje - malkos vertė S. daržinės sieną, dėl ko daržinė sukrypo; paprašius sutvarkyti, ieškovė atsakė ,,čia ne mūsų daržinė“, nors naudojosi ta patalpa. S. paprašius nupjauti pakelės, vedančios į sodybą žolę, ieškovė pareiškė ,,tai ne mūsų kelias“, nors juo pagrinde naudojosi tik jie ir jų svečiai.

Ieškovė ir jos vyras naudojosi proga, kad S. dukra gyvena užsienyje, todėl tiesiog savivaliavo, turbūt tikėdamiesi ateityje pasisavinti S. sodybą. Kartą ieškovės vyras prie kompanijos pasigyrė, kad užpylė savo kaimyno (su kuriuo bylinėjosi) kanalizaciją cementu, kas labai įbaugino S. Todėl, kai buvo S. prašoma kokių nors leidimų, jie bijojo ieškovei ir jos vyrui pasipriešinti, kad jiems nenutiktų dar blogesnių dalykų.

Nepagrįstai ieškinyje teigiama, kad 2013-2014 metais „iškilo klausimas, kad žemės sklypo su pastatais ieškovei niekas nebeparduos“ , kai ieškovės brolis R. R. su savo žmona E. R. neva pradėjo kalbėti apie skyrybas. R. šeima iki šiol nėra išsiskyrusi, atsakovės E. R. šeimos narių tarpusavio santykiai jokios įtakos ieškovės ir atsakovės J. S. tarpusavio santykiams neturėjo ir neturi. Ieškovė neteisingai nurodo, kad J. S. kalbėjo, jog kažkokį susitarimą reikėtų vykdyti, nepaisant E. R. pozicijos. J. S. ir E. R. pozicija buvo ta pati. J. S. niekada nežadėjo perleisti ar parduoti ieškovei žemę ir pastatus.

Nepagrįstai Ieškinyje teigiama, kad „prasidėjo kalbos, kad iš ieškovės bus atimtas gyvenamasis namas su priestatu“. Niekas iš ieškovės nesikėsino namo atimti, o priešingai, jau prieš 10 metų bandyta susitarti geruoju, siūlant ieškovei įvairius variantus: siūlyta sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už į pastatus sudėtas sąnaudas (apie 20 000 Eurų), arba sudaryti žemės ir komunikacijų nuomos sutartį.

Nė su vienu pasiūlymu ieškovė nesutiko ir daugiau nei 15 m. gyveno S., o pastaruoju metu E. R. sodyboje, neatsilygindama jokia forma.

2019 m. ieškovė pareiškė, kad jeigu jai neparduos žemės sklypo, ant kurio stovi ūkinis pastatas - sandėlis, ji pastatus nusikels. Atsakovės sutiko, tačiau su sąlyga, kad ieškovė atstatytų buvusį pastatą sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nesutiko.

2020 m. po to, kai niekaip nepavyko susitarti geruoju, atsakovės ieškovei pasiūlė pirkti visa pasodybinį sklypą su pastatais už 2020-02-11 Dovanojimo sutartyje nurodytą vidutinę rinkos vertę. Ieškovei ir tas pasiūlymas netiko.

Kadangi geruoju susitarti nepavyko, o ieškovė ir toliau gyveno atsakovės E. R. nuosavybėje ir ja nemokamai naudojosi, 2020-05-29 atsakovė E. R. nusiuntė ieškovei įspėjimą išsikelti iš jos nuosavybės.

Nesutikimo su ieškiniu teisiniai pagrindai.

Ieškovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į du pastatus: į pastatą - sandėlį, plane pažymėtą 8I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagalbinio ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 10I1b. Šiuos pastatus ieškovė nepagrįstai įvardija kaip gyvenamąjį namą su priestatu.

Manome, kad pastatai, į kuriuos prašoma pripažinti nuosavybės teisę ieškovei, negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais.

Pagal LR CK 4.12 straipsnį savarankiškas teisinių santykių objektas gali būti tik pagrindinis daiktas. Šiuo atveju pagrindiniai daiktai yra 0.4098 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)ir gyvenamasis namas, plane pažymėtas 1A1 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nekilnojamieji daiktai: pastatas - sandėlis, plane pažymėtas 8I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir pagalbinis ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 10I1b, yra gyvenamojo namo, plane pažymėto 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Pagal LR CK 4.13 str. jie yra antraeiliai daiktai, todėl juos ištinka pagrindinio daikto likimas (LR CK 4.14 str. 1 d.).

Nepagrįstai Ieškinyje teigiama, kad „nepaisant įrašų Nekilnojamojo turto registre, paminėti pastatai faktiškai yra gyvenamasis namas su priestatu.“

LR Nekilnojamojo turto kadastro Įstatymo 8 straipsnis numato, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant kadastrinius matavimus, naudojant tinkamus metodus ir priemones, užtikrinančius teisės aktų nustatytų reikalavimų matavimų kokybei patenkinimą, kai šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais formuojami nekilnojamieji daiktai. Ginčo nekilnojamieji daiktai yra pastatyti ir pripažinti tinkamais naudoti, suformuoti ir Nekilnojamojo turto kadastre įregistruoti, jų paskirtį nurodant „pagalbinio ūkio pastatai“.

Pastato teisinį statusą apsprendžia jų registracija Nekilnojamojo turto kadastro duomenų registre. Pagal CK 4.262 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio nuostatas įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

Ieškovė neginčijo šių pastatų teisinio statuso nei jų suformavimo momentu, nei šiuo metu, todėl neturi teisės reikalauti pripažinti jai nuosavybės teisę į antraeilius daiktus.

Nekilnojamojo turto vertintojams nėra suteikta teisė nustatyti nekilnojamojo daikto statusą, todėl ieškovės pateikta UAB korporacijos „Matininkai“ išvada šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga.

Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose, be kitų aplinkybių, pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Įrodinėtinų aplinkybių apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Nurodyti ieškinio pagrindą yra ieškovo pareiga.

Ieškovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į du pastatus: į pastatą - sandėlį, plane pažymėtą 8I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagalbinio ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 10I1b.

Minėti pastatai nuosavybės teise yra įregistruoti atsakovės E. R. vardu, kaip prieš tai buvo įregistruoti J. S. ir J. S. vardu. Ieškovė teisingai nurodo, kad nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą nulemia ne asmens teisių registracija viešajame registre, o nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt.). Ginčo pastatai buvo pastatyti ir įregistruoti J. S. vardu, vėliau - dovanojimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu J. S. vardu, o šiuo metu - E. R. vardu Dovanojimo sutarties pagrindu. Nei vieno iš jų nuosavybės teisių ar nuosavybės teisių perleidimo sandorių ieškovė neginčija. Neginčydama nuosavybės teisės E. R. atsiradimo pagrindo, ieškovė nepagrįstai prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į kito asmens nuosavybę.

Nuosavybės teisė gali būti teismo konstatuota tik nustačius konkrečius įstatyme įtvirtintus ieškovo nuosavybės teisės įgijimo pagrindus - įstatyme nustatytas aplinkybes, su kuriomis siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.

Šiuo atveju nėra CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų pagrindų pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į minėtą turtą.

Ieškovė nurodo, kad atsakovės „nesutinka gera valia įforminti nuosavybės į ginčo pastatus ieškovės vardu“, bet nenurodo, kokio įforminimo būdo ieškovė iš atsakovių tikisi. Ieškinyje minima, kad su S. tarėsi dėl nekilnojamojo turto perleidimo, bet turto perleidimo sandoris neegzistuoja. Ieškovė nenurodė, su kuo konkrečiai ir dėl kokio konkrečiai sandorio sudarymo - atlygintino ar neatlygintino - tarėsi.

Pastatas - sandėlis, plane pažymėtas 8I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra pastatytas ant S. priklausiusio nugriauto pastato sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pamatų. Ieškovė nenurodo, kokio sandorio pagrindu šių pamatų nuosavybės teisė jai perleista, kad ji galėtų pretenduoti į pastatą, pastatytų ant šių pamatų.

Atsakovės kategoriškai neigia, kad su ieškove ir jos vyru buvo susitarta dėl žemės sklypo su pastatais ar pamatais pardavimo. Ieškovė nenurodo, kokia sutartis ir kada tarp jų buvo sudaryta, bei kokiomis sąlygomis.

Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad nuosavybės teisę į pastatus - „gyvenamąjį namą ir priestatą“ - įgijo statybos būdu.

Kasacinio teismo konstatuota, kad tam, jog būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų, kurių šiuo atveju nėra.

Gyvenamojo namo statymas yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, jeigu statybos procesas vyksta teisės aktų nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-61 1/2015).

Statybos įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja teisę būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimo sąlygas. Šio straipsnio antrojoje dalyje, nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas nuosavybės teise valdo arba kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais valdo ir naudoja žemės sklypą, kuriame statomas statinys; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Pažymėtina, kad statytojo teisei įgyvendinti yra būtinos abi šios sąlygos - bent vienos sąlygos nebuvimas užkerta kelią įgyvendinti statytojo teisę, t. y. statyti statinį. Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad statyba yra draudžiama, jeigu statytojas neatitinka bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, ir kartu suponuoja statybos neteisėtumą, jeigų jau pradėti vykdyti statinio statybos darbai.

Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad žemės sklypo, kuriame planuojama vykdyti statinio statybą, teisėtas valdymas ir naudojimas yra sąlyga, be kurios nėra galimas statytojo teisės įgyvendinimas. Be to, ši sąlyga yra pirminė statytojo teisei įgyvendinti - pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punktą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu asmuo, prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą, neturi teisės būti statytoju pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus.

Pagal LR CK 1.74 str. 1 d. 1 p. daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos įvykdymui užtikrinti nėra keliamas reikalavimas, jog statytojas išimtinai tik nuosavybės teise valdytų žemės sklypą, kuriame planuojama statinio statyba, - pakanka, kad jis turėtų valdymo ir naudojimo teises, į kurių turinį įeina ir teisė statyti statinius, į planuojamą užstatyti žemės sklypą, tačiau tai aptarianti sutartis turi būti sudaroma notarine forma.

Ieškovė pripažįsta, kad nuosavybės teisė į žemę po pastatais priklauso atsakovei, kad žemės sklypas po pastatais jai nebuvo ir nėra išnuomotas. Pažadas ateityje parduoti žemės sklypą nesuteikia teisės ieškovei būti teisėta statytoja, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad ginčo pastatai priklauso jai nuosavybės teise.

Materialiosios teisės normos (CK 6.394 straipsnio 2 dalis), nustatančios reikalavimus nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandoriams, tais atvejais, kai daikto perleidėjas yra žemės sklypo, kuriame yra perleidžiamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, imperatyviai nustato reikalavimą susitarti dėl teisių į žemės sklypą perdavimo (nuosavybės, nuomos ar užstatymo ar kt. teisės), imperatyviai nustato, kad naudojimosi žemės sklypu teisė turi būti aptarta nekilnojamojo daikto, esančio žemės sklype, pirkimo - pardavimo sutartyje.

Ieškovė nurodo, kad „naudojimosi atsakovei E. R. priklausančio žemės sklypo dalimi klausimas šioje civilinėje byloje nekeliamas“. Ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į statinius, neaptariant teisių į žemės sklypą, prieštarauja imperatyvioms materialiosios teisės normoms.

Iš ieškinio fabulos nėra aišku, į kokio dydžio žemės sklypą pretenduotų ieškovė: į visą 0.4098 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini), ar tik į jo dalį po ginčo pastatais.

LR CK 6.394 straipsnio 3 dalis nedraudžia įsigyti nekilnojamojo daikto be žemės sklypo, kuriame jis yra, tačiau tais atvejais, kai pastatas ir žemės sklypas priklauso skirtingiems asmenims, žemės sklypas, kaip suformuotas nekilnojamojo turto objektas, turi būti identifikuotas ir aptartas pastato pirkimo - pardavimo sutartyje (CK 6.396 straipsnis). Pastatų pardavimo ir nuosavybės teisės į pastatus perleidimo sutarčių sąlygos turi būti tokios, kad pagal jas būtų galima aiškiai nustatyti pastato perleidėjo teisių į žemės sklypą apimtį ir turinį esant situacijoms, kai perleidžiamo pastato savininkas ir žemės sklypo savininkas yra skirtingi asmenys, t. y. žemės sklypo savininkas turi būti identifikuotas ir nurodytas tokiuose sandoriuose. Žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) stovi gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, nuosavybės teise priklausantys atsakovei E. R.. Žemės sklypas po ginčo pastatais nėra suformuotas ir identifikuotas, todėl pripažinti nuosavybės teises į ginčo pastatus, suteikiant ieškovei naudotis visu žemės sklypu (ir po atsakovės pastatais) suteiktų ieškovei nepagrįstą pranašumą.

Savininko nuosavybės teisių apimtis yra didelė. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises, t. y. valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą, juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Asmenų naudojimasis tam tikru daiktu (turtu) gali būti grindžiamas ne tik nuosavybės teisės pagrindu, bet ir, pavyzdžiui, nuoma, panauda ar kt. Tai, kad ieškovė ir jos vyras ilgą laiką naudojasi ginčo pastatais, kad juos statė ar įrengė, nesukuria ieškovei nuosavybės teisių į antraeilius pagalbinės paskirties nekilnojamuosius daiktus, todėl ieškovės pateiktos fotonuotraukos neįrodo ieškovės nuosavybės teisių į ginčo pastatus.

CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą - sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Minėta, visi nekilnojamųjų daiktų perleidimo ar daiktinių teisių į juos suvaržymo sandoriai turi būti sudaryti notarine forma (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Notarinė sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovės nesutinka, kad ieškovė nuosavybės atsiradimo pagrindą įrodinėtų liudytojų parodymais. Ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika nėra aktuali šioje byloje, nes faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl ieškovės nurodytose nutartyse suformuota teismų praktika nėra šioje byloje precedentas.

Bandymas laikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje bylose priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

1. Ieškinį atmesti.

2. Priteisti atsakovėms iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

3. Jeigu ieškovė nepateiks teismui parengiamųjų procesinių dokumentų, prašome priimti teismo sprendimą už akių.

Atsakovės atsikirtimus į ieškovės ieškinį grindė rašytiniais įrodymais.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir jos atstovas palaikė ieškinyje pareikštus reikalavimus, iš esmės pagal pateiktus argumentus, kurie yra išdėstyti procesiniame dokumente. Prašė ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atskirai pripažino, kad byloje nėra ginčo, jog pastatai yra pastatyti už ieškovės lėšas ir jos bei artimųjų darbu. Taip pat byloje nekyla ginčas, kad žemė, ant kurios yra nurodyti pastatai, dabar priklauso atsakovei E. R. Nors statybų metu teko nugriauti vieną pastatą, tačiau naujas pastatas pastatytas ant naujų, o ne ant senų buvusio pastato pamatų. Abu pastatai pastatyti esant S. sutikimui, todėl egzistuoja sąlygos šiuos pastatus pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe.

Atsakovės ir jų atstovė bylos nagrinėjimo metu palaikė savo argumentus, išdėstytus procesiniame dokumente ir baigiamojoje kalboje. Mano, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teises į nurodytus pastatus, kadangi jie buvo statomi pažeidžiant tiek privatinės, tiek viešosios teisės aktų nuostatas. Be to ieškovė iš pradžių sakė, kad nori statyti tik vasarnamio tipo pastatą, kokį atsakovės jiems ir leido. Tačiau faktiškai ieškovė pastatė visai kitus objektus. Jokio susitarimo nei su dabar velioniu J. S., nei J. S. dėl stacionarių pastatų statybos ir leidimo juos statyti jiems priklausančiame žemės sklype su ieškove nebuvo tartasi. Todėl kilus ginčui ieškovė turi juos nusigriauti, o pastatų naudojimas jai nesukuria nuosavybės. Taip pat laiko, kad ieškovė savo nuosavybės teisių į tokius pastatus kokie jie yra dabar negali įrodinėti liudytojų parodymais. Todėl prašė teismo jos ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovei 1. E. R. nuosavybės teise priklauso 0,4098 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini), kuriame yra šie pastatai: gyvenamasis namas, plane pažymėtas 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausiniai:

1. pastatas - tvartas, plane pažymėtas 211ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2. pastatas - dirbtuvės, plane pažymėtas 3I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

3. pastatas - daržinė (stoginė 2i1ž - neįregistruota), plane pažymėtą 5I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

4. pastatas - viralinė, plane pažymėtą 6I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

6. pastatas - ūkinis pastatas, plane pažymėtas 10I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

7. pastatas - sandėlis, plane pažymėtą 7I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pažymėtas kaip sunaikintas.

8. kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (šulinys, tualetas, rūkykla, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jai pripažintina nuosavybės teisė į anksčiau paminėtus 5 ir 6 priklausinius. Šį reikalavimą ieškovė grindžia tuo, jog esant tuo metu žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų J. S. (mirusio (duomenys neskelbtini) ir atsakovės J. S. sutikimui, ji kartu su vyru P. E. (mirusiu (duomenys neskelbtini) 2005 m. liepos mėnesį, nugriovę seną ūkinį pastatą, pradėjo statyti gyvenamąjį namą, o vėliau 2006 metais pasistatė namo priestatą. Kadangi abu pastatai yra sukurti jos šeimos lėšomis ir darbu, todėl mano, jog yra įgijusi asmeninės nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus. Tačiau atsakovėms nesutinkant pripažinti jos nuosavybės teisę į nuodytus pastatus, yra priversta kreiptis į teismą.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardyti CK 4.47 straipsnyje. Vienas iš šiame straipsnyje nurodytų savarankiškų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Būtent šia įstatymo nuostata ieškovė ir grindžia savo reikalavimą atsakovėms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 išaiškinta, kad, siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis nustato, kad statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad ši norma turi būti aiškinama ir taikoma kartu su Statybos įstatymo 3 straipsnio normomis. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas statytojo teisė, statant naują statinį, gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Taigi, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų.

Ieškovė procesiniame dokumente nors ir nurodė, kad esant S. sutikimui ji pradėjo su vyru statyti nurodytus nekilnojamuosius daiktus, tačiau atsakovėms neigiant buvus tokį susitarimą, pripažintina, jog byloje nėra duomenų apie tokio susitarimo buvimą ar egzistavimą, tai yra nei dėl statyboms reikalingo žemės sklypo perdavimo ieškovei, nei dėl jame statomų stacionarių pastatų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018 yra remiamasi pirmiau nurodytoje kasacinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 pateiktais išaiškinimais, taip pat konstatuota, kad Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų tinkamas įvykdymas užtikrina būsimų statybos darbų suderinimą su visais suinteresuotais asmenimis ir sudaro prielaidas statytojui įgyvendinant savo teises ateityje nepažeisti kitų asmenų teisių, nesukelti ginčų ir nepatirti nuostolių dėl kitų asmenų teisių pažeidimo, t. y. įstatymo laikymasis, be kita ko, užtikrina teisinį apibrėžtumą.

Taigi, nurodytose nutartyse išaiškinta, kad naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris atitinka šias sąlygas: 1) investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises; 2) turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) teisėtu pagrindu valdo žemės sklypą, kuriame statomas statinys (ketinama vykdyti statybas). Jose (nutartyse) kuri nors (kurios nors) iš šių sąlygų nėra įvardyta kaip teisiškai reikšmingesnė arba esanti mažiau reikšminga už kitas, taigi visos jos nurodytos kaip vienodai teisiškai reikšmingos.

Dėl to nepagrįstu pripažintinas ieškovės ieškinio motyvas, kuriuo remiamasi, kad esant iš pradžių atsakovės J. S. sutikimui ir žodiniam susitarimui su pastarąja, statytoja pradėjo teisėtai nurodytų pastatų statybą ir ją užbaigė, nors ir neturėdama statybą leidžiančio dokumento ir nevaldydama pagal susitarimą pastatų statybai reikalingą žemės sklypą.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais, todėl statybos būdu sukurtų nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (Statybos įstatymo ir kitų statybą reglamentuojančių teisės aktų normų) įgyvendinimas. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011). Statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-686-611/2015). Statytojas naudoja lėšas statybai, nes jų pagrindu įgyja medžiagas ir užsako darbus naujam daiktui sukurti. Investuojamos į statybą lėšos priklauso statytojui, o šis daiktinės teisės normų prasme yra kuriamo daikto savininkas. Tai gali būti jo nuosavos ar pasiskolintos lėšos, bet abiem atvejais jos nuosavybės teise priklauso tam asmeniui, kuris investuoja į statybą, o faktinio statytojo ar užsakovo tik panaudojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004).

Kasacinis teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo namo nuosavybės teisės įgijimo, yra pažymėjęs, kad būtent namo statymas statybos procese teisės aktų nustatyta tvarka yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o ne jo teisinė registracija. Gyvenamojo namo neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį. Nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 29, 30 punktai).

Statytojo teisinio statuso įgijimas reiškia, kad asmuo ar keli asmenys, įvardijami statytojais, atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, būtinus įvykdyti, siekiant įgyti statytojo teises (Statybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Jeigu statytojas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama (Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis). Tačiau atitiktis viešosios teisės reikalavimams savaime nesukuria asmens teisių į nuosavybę, nes nuosavybei įgyti būtina atitiktis nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus nustatančioms teisės normoms (CK 4.47 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: nei anksčiau atsakovė J. S., nei vėliau atsakovė E. R. neprisidėjo lėšomis ar darbu prie ieškovės nurodytų ginčo pastatų statybos, jų nefinansavo, nedavė ieškovei tinkamo sutikimo atlikti statybos darbus atsakovėms priklausančiame žemės sklype, nors tuo pačiu ir nekėlė jokių sąlygų ieškovei dėl nuosavybės teisės įgijimo į statybos darbų rezultatus ir naudojimosi pastatytais pastatais, kuomet pati ieškovė finansavo statybos rangos darbus. Taigi, nors ieškovė kaip statytoja faktiškai sukūrė naują daiktą – ginčo pastatus, o vienas iš jų statytas ir anksčiau buvusio statinio vietoje, tačiau dėl to ieškovė netapo teisėta šių pastatų valdytoja ir/ar savininke. Ieškovė, neturėdama statytojos teisių ir pareigų, jas įgyvendino netinkamai, tai yra ne pagal teisės aktų reikalavimus, todėl ji savo veiksmais neįgijo asmeninės nuosavybės teisių į nurodytus pastatus ir netapo teisėta žemės sklypo, reikalingo pastatams pastatyti valdytoja.

Teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė negali būti pripažįstama įgijusia asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kaip savarankiškus objektus, jų pagaminimo (statybos) būdu (CK 4.47 straipsnio 1 d. 4 p.).

Dėl CK 4.40 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Atsakovės atsiliepime į ieškinį argumentuoja, jog ieškovė neturi ir jokių teisių į žemės sklypą, kuriame yra pastatyti ginčo pastatai, tuo pačiu atsakovės pažymi, kad nelaiko savęs šių pastatų savininkėmis, tai yra tarp šalių dėlto ginčo nėra.

CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.

Šioje įstatymo normoje nenustatyta, kad nekilnojamasis daiktas, esantis ant žemės sklypo, kiekvienu atveju yra šios žemės sklypo priklausinys. Galima situacija, kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai. Nepaneigus šios prezumpcijos ir neįrodžius nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo, pagal šią normą statiniai pripažintini žemės sklypo priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012). CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

Teismas, remdamasi tuo, kas anksčiau nurodyta, konstatuoja, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija šioje byloje yra nepaneigta, dėl to nesant susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės E. R. minėti pastatai, kaip savarankiški objektai, negali būti pripažintini žemės sklypo, kuris priklauso atsakovei E. R. priklausiniais. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodė, jog pradėdama statyti ginčo pastatus ji būtų gavusi įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypo buvusios savininkės (atsakovės J. S. ir jos vyro J. S.) tinkamos formos sutikimą, kas tuo pačiu būtų, suteikę teisinį pagrindą ieškovei nepriklausančiame daikte (žemės sklype) atsirasti ir nuosavybės teisei į ginčo pastatus.

Pripažintina, kad ieškovė galėjo tapti naujo daikto savininke, tik esant suderintai jos ir žemės sklypo savininko (ų) valiai. O tokios valios nesant, teismui nėra ir teisinio pagrindo pripažinti ieškove teisėta ginčo pastatų savininke. Net jei ir vėliau atsakovė J. S. būtų atsisakiusi ieškovei suteiktos teisės, leidžiančios sukurti ginčo pastatus anksčiau minėtai savininkei priklausančiame žemės sklype, ieškovės interesai galėtų būti ginami tuo aspektu, kad nesusidarytų statytojos teisinės padėties neapibrėžtumas. Tokiu atveju ieškovės teisės būtų irgi ginamos, neleidžiant atsakovei nepagrįstai praturtėti. Tačiau bylos atveju nesant šalių suderintos valios dėl ieškovės teisės statyti ginčo pastatus jai nepriklausančiame žemės sklype, teismui nėra ir teisinio pagrindo ginti pastatų statytojos teisės.

Dėl ieškovės teisės į statybines medžiagas panaudotas pastatų statybai.

Kadangi ieškovė nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į ginčo daiktus ir kitokiais CK 4.47 straipsnyje nurodytais būdais, todėl nėra teisinio pagrindo jai nustatyti ir nuosavybės teisių į juos.

Teismas, atmeta ir vieną iš ieškovės argumentų, kad statant pastatą iki 80 kv. m. pagal teisės aktų nuostatas nėra reikalingas leidimas jo statybai. Pirmiausia, tokia supaprastinta tvarka taikoma, jeigu asmuo stato sodo bendrijos teritorijoje ir sodo namą iki 80 m², tuomet nereikalingas nei projektas, nei leidimas statybai. Antra, tačiau gyvenamajam namui jau reikalingas projektas ir leidimas statybai. Trečia, jeigu asmuo rajone stato namų valdos ar žemės ūkio paskirties sklype, tai ūkiniam namui leidimo nereikia, o miesto teritorijoje jau reikalingas projektas ir leidimas statybai.

Pagal registro duomenis matyti, kad ieškovė pastatė pastatą sandėlį (o ne gyvenamąjį namą) ir ūkinį pastatą.

Kaip jau teismas yra nurodęs, kadangi tokia statyba, nesukūrė ieškovei nuosavybės teisių į pastatytus pastatus, kaip savarankiškus objektus, tai pripažintina, jog šie pastatai pagal paskirtį negali būti naudotini kaip nekilnojamojo turto objektai ir šiuo metu jie laikytini pastatais sudarytais iš statybinių medžiagų, kurie šiuo metu nuosavybės teise viešame registre yra įregistruoti atsakovės E. R. vardu. Šią išvadą patvirtina ne tik bylos nagrinėjimo metu teismo nustatytos aplinkybės, bet ir šalių veiksmai ieškovei teisme iškėlus bylą. Pirma, atsakovė E. R. neneigia, kad šių pastatų statybai panaudotos medžiagos priklauso ieškovei. Antra, atsakovė E. R. sutinka, kad ieškovė šiuos pastatus nusigriautų ir pasiimtų jų statybai panaudotas bei jai priklausančias statybines medžiagas.

Taigi, atsižvelgiant į teismo nustatytas faktinės aplinkybes, nors viešame registre ir nurodyta, kad ginčo statiniai yra atsakovės E. R. asmeninė nuosavybė, tačiau pastarajai nepretenduojant į juos, o ieškovei nors ir neginčijant viešo registro duomenų, laikytina, jog tik jai priklauso šių pastatų statyboje panaudotos medžiagos. Be to ieškovė nuo pastatų pastatymo momento juos valdo ir jais naudojasi, t. y. kaip šių daiktų valdytoja (CK 4.25 straipsnis).

Tuo pačiu teismas konstatuoja, kad ieškovės pastatyti pastatai, kol kas tėra tik iš kilnojamųjų daiktų (pastato konstrukcijų ir statybinių medžiagų) sudaryti pastatai, kurie sukūrusia ieškovei asmeninės nuosavybės teises į šiuos daiktus. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovei priklausantys daiktai viešame nekilnojamojo turto registre įregistruoti atsakovės E. R. vardu, nepaneigia šioje byloje išdėstytų teisinių argumentų ir nesukuria pagrindo priešingai išvadai, nes pastaroji šios priklausomybės neginčija. Be to ieškovės pastatytų pastatų įregistravimo nekilnojamojo turto registre atsakovės E. R. vardu teisėtumas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl ieškovė esant atsakovės E. R. reikalavimui privalės pasirinkti vieną iš jos nuosavybės teisių gynimo būdų, arba juos nusigriauti, arba parduoti minėtai atsakovei.

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir atlikęs byloje įrodymų vertinimą pagal savo vidinį įsitikinimą sutinka su atsakovių pateiktais argumentais ir juos pagrindžiančiais įrodymais, tuo pačiu atmeta ieškovės argumentus ir jos pateiktus įrodymus kaip nepagrįstus.

Teismas sprendime nekartoja ir kai kurių atsakovių atsiliepime nurodytų teisinių argumentų (pvz., dėl sandoriams taikytinos formos kuomet perleidžiami nekilnojamieji daiktai ar daiktinės teisės ir teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant šių sandorių egzistavimą ir kt.), nes jiems pritaria, todėl plačiau dėl jų nepasisako. Tačiau atmestinas atsakovių atstovės argumentas, kad ieškovė reikšdama ieškinį teisme, nepagrįstai kaip atsakovę nurodė ir J. S.. Ieškovės ieškinio reikalavimas siejasi ne tik su nuosavybės teisės pripažinimu, bet ir su ankstesnės pastatų savininkės J. S. sutikimu pradėti ginčo pastatų statybą, todėl pripažintina, jog ieškovės materialinis teisinis reikalavimas nurodytai atsakovei ją įtraukiant į procesą byloje, laikytinas pagrįstu.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių anksčiau egzistavo glaudūs asmeniniai santykiai, tačiau jiems pasikeitus, pasikeitė ir teisinių santykių tarp šalių pobūdis. Pastebėtina, kad ieškovės reikalavimo nepagrįstumą atsakovėms pagrindžia įrodymų visuma, nuoseklūs atsakovių paaiškinimai, kurie nebuvo paneigti ir liudytojų parodymais, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą teismui pagrįstai manyti, kad atsakovių atsiliepimo argumentas, jog jos nepripažįsta ieškovės reikalavimo dėl asmeninės nuosavybės į pastatus pripažinimo, sudaro pagrindą ieškovės ieškiniui atmesti.

Atskirai pažymėtina, kad šalys įrodymų atskleidimo procesui teisme, be abejonės, turi skirti reikiamą dėmesį, nes tinkamas įrodymų atskleidimo proceso suvaldymas gali paveikti bylos baigtį. Šiuo atveju labai svarbu parodyti savo, kaip šalies, patikimumą, todėl atskleidžiant įrodymus svarbu pademonstruoti bendradarbiavimą, sąžiningumą (atvirumą), norą pateikti dokumentus pagal pateiktus prašymus. Net jeigu, šalies manymu, ir yra formalių pagrindų neteikti dokumentų, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir būti atsargiam jais naudojantis, siekiant teismui nesudaryti „nepatikimo“, ,,nesąžiningo“ bylininko įspūdžio.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2 - 3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Kaip jau teismas yra nurodęs dėl kitų atsakovių atsikirtimų į ieškovės ieškinį teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atmestus ieškinį iš ieškovės priteistinos atsakovių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.). Atsakovė E. R. prašo priteisti iš ieškovės V. E. 1 000,00 Eur byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus. Kadangi jos atitinka advokato darbo laiko sąnaudas bei Rekomendacijų maksimalių dydžių neviršija, todėl iš ieškovės atsakovei E. R. priteistina 1 000,00 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimui.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės V. E. 6,64 Eur pašto išlaidų atlyginimui (CPK 92 str.).

Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikintina byloje 2020-07-14 priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 - 268, 270 str., 307 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Atmesti ieškovės V. E., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovėms: 1. E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir 2. J. S., (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisės gynimo ir pripažinimo asmeninės nuosavybės teisės į pastatą - sandėlį ir pagalbinio ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).

2. Priteisti iš ieškovės V. E., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

3. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovės V. E. 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) pašto išlaidų atlyginimui.

4. Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti byloje 2020-07-14 priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo rūmus.