Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis D. Z. nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas neprisipažino. Paaiškino, kad jis penkis metus buvo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Bendrovė buvo įkurta didmeninei (duomenys neskelbtini) prekybai, tačiau nieko neišėjo, todėl jis dar buvo išsiėmęs licenciją (duomenys neskelbtini) prekybai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam yra žinoma bendrovė, jis 2017 metų pabaigoje yra pirkęs iš šios bendrovės tauriųjų metalą, atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Sumos buvo įvairios, priklausomai nuo perkamo kiekio. Jis yra bendravęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, jo vardo ir pavadės neatsimena, tačiau tas asmuo prisistatė direktoriumi. Jis ikiteisminio tyrimo metu šio asmens neatpažino, jis bendravo visai su kitu asmeniu, ne tuo, kurio nuotraukos buvo pateiktos byloje. Perkant iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pildomi buhalteriniai dokumentai, t. y. kasos čekis dėl grynųjų pinigų, kasos pajamų orderis, kurį jis išrašydavo, pasirašydavo ir žmogus, iš kurio jis pirkdavo. Jis nežinojo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė jokios veiklos, kaip nurodyta byloje, apie tai sužinojo tik iš tyrėjo. Jis su šia bendrove atsiskaitydavo grynais, kadangi tai yra įprasta prekyboje tauriaisiais metalais. Jam tekdavo ir skolintis pinigų, nes įmonėje tiek pinigų nebūdavo, kad galėtų atsiskaityti iš karto.

Jis yra pirkęs metalą iš įvairių bendrovių, atsiskaitydavo grynaisiais pinigais ir pavedimais. Buhalterinę apskaitą jo bendrovei tvarkė apskaitos įmonė, kokia konkrečiai ir kuriuo laikotarpiu, neatsimena. Metai prieš bendrovės pardavimą jis nebeturėjo buhalterės, apskaitos įmonė jam perdavė visus jo dokumentus. Kadangi daug veiklos nebuvo, jis pasikonsultuodavo su VMI, ką reikia daryti, ką deklaruoti ir susitvarkydavo pats. Buhalterinius dokumentus jis laikė pas save namuose. Dokumentai būdavo įvairūs: sąskaitos-faktūros, sutartys ir kt. Kai pardavė įmonę, visus dokumentus perdavė naujam savininkui. Perduodamas dokumentus naujam įmonės savininkui, pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, surašė, kokie yra perduodami buhalterinės apskaitos segtuvai. Dokumentų perdavimo-priėmimo aktas buvo pasirašytas, tačiau jis nežino, kur jis yra, namuose jo nerado, galimai kai kraustėsi, prarado.

Dėl kaltinimo dalies, kurioje yra kaltinamas pasisavinęs 610 500 eurų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis kaltės taip pat nepripažįsta. Bendrovė tokios sumos vienu metu niekada neturėjo. Jis niekada nepasisavino, yra deklaravęs kiekvienais metais privalomą pelno-nuostolio ataskaitą, gal 2016 m. įmonė buvo uždirbusi kapitalo, sumokėjo pelno mokesčio apie 30 000 tūkstančių eurų. Bendrovės sąskaitoje pinigų būdavo, nes atsiskaitydavo pirkėjai. Jis ėmė iš sąskaitos grynaisiais pinigais, kadangi jis įnešdavo savo lėšas, savo lėšas ir pasiimdavo. Jis yra įnešęs į bendrovės sąskaitą 30 tūkst. eurų, 40 tūkst. eurų, juos ir pasiėmė. Iš bendrovės sąskaitos per 5 mėnesius paimti pinigai – 610 tūkst. eurų buvo paimti kaip paskolos bendrovei grąžinimas. Ar buvo tai įforminta buhalterijoje, negali pasakyti, bet pinigai iš oro neatsirasdavo, kiek įnešdavo į sąskaitą, tiek ir pasiimdavo. Jis nežino, kodėl nėra jokių buhalterinių dokumentų apie tai, jis po trijų metų šių aplinkybių neatsimena, jokių dokumentų neturi, nes pardavęs bendrovę, perdavė juos naujam direktoriui. Kai būdavo įnešami pinigai, būdavo pažymima, kad kaip akcininkas įneša pinigų paskolą, paskui pasigrąžina tuos pinigus atgal. Viskas vykdavo per bankus, nieko negalima nenuslėpti, tai nėra juoda buhalterija, kad kažko nesimatytų. Tai buhalterinėje apskaitoje buvo fiksuota, buvo sudaroma paskolos sutartis tai sumai su bendrove ir būdavo įnešama tą suma kaip akcininko. Gali būti, kad už paimtus pinigus jis taip pat pirkdavo prekes, kur ir kokias konkrečiai, jis neatsimena, nes praėjo daug laiko. Išmokant pinigus grynais iš kasos būdavo rašomas kasos pajamų orderis. Nuimdamas pinigus iš bankomato įformindavo buhalteriškai, parašydavo, kad yra išsigryninti pinigai iš kasos.

Jis dabar negali atsiminti, kodėl nėra pateiktos paskolos sutartys tyrimui, jo niekas nekvietė pasiaiškinti, netikrino, ėmėsi tikrinti, kai jau pardavė įmonę ir nieko nebegali paaiškinti, nes neatsimena. Jis nuiminėdavo grynuosius pinigus iš bankomatų, kaip nurodyta kaltinime, jei tai būdavo daroma su jo bankine kortele, niekas kitas jo banko kortele nesinaudodavo.

Dėl kaltinimo apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu gali pasakyti, kad jis viską deklaruodavo. Dokumentai užsienio kalba yra todėl, kad jis jų niekam nepateikinėjo, o prekiaujant su užsienio bendrovėmis, dokumentai visada yra užsienio kalba, juos reikėtų versti, jei pareikalautų VMI, tačiau to nereikėjo. VMI ne kartą buvo atlikusi patikrinimus, jokių pažeidimų nebuvo rasta.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis D. Z. PVM sąskaitose faktūrose: 2017-09-27 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-09-28 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-09-28 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-09-29 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-11 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-12 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-13 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-18 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-24 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-27 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-30 serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) išskirtas PVM sumas įtraukė į 2017 m. rugsėjo, spalio mėn. PVM deklaracijas, kaip pirkimo PVM (3 t., b. l. 28–33), tuo, kaip patvirtina specialisto išvada bei specialistės paaiškinimai, 88445 eurų suma buvo padidinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM atskaita iš biudžeto. Tačiau byloje surinkti įrodymai, t. y. liudytojo A. S., A. Š. parodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu, kuomet buvo neva išrašytos kaltinime nurodytos PVM sąskaitos-faktūros, realiai jokios ūkinės veiklos nevykdė. Liudytojas A. S. patvirtino, kad nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo fiktyvus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir akcininkas, sutiko pasirašyti bendrovės įgijimo dokumentus, būti užregistruotas jos vadovu draugo M. L. prašymu, tačiau jam jokie bendrovės buhalteriniai dokumentai nebuvo pateikti, jis jokių buhalterinių dokumentų kaip direktorius nepasirašinėjo, nežino ar buvo kieno nors kito vedama buhalterinė apskaita, D. Z. nežino, nepažįsta. Liudytojo A. S. nurodytas aplinkybes apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijimą bei jokių buhalterinių dokumentų nebuvimą patvirtina ir liudytojos V. R. parodymai. Iš esmės šiems liudytojų parodymams neprieštarauja ir liudytojo A. Š. parodymai, kad iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimo A. S., jokių buhalterinių dokumentų nebuvo, kadangi bendrovė jokios veiklos nevykdė. Netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jie iš esmės tarpusavyje sutampa. Kaip matyti iš 2018 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašto (1 t., b. l. 20–21), UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimo PVM nesumokėjo, mokesčių mokėtojas nerandamas. Kaltinamasis D. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad jam nebuvo žinoma apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios ūkinės finansinės veiklos nevykdė, tvirtino, kad tikrai iš šios bendrovės pirko tauriuosius metalus pagal deklaruotas sąskaitas faktūras, tačiau pačių PVM sąskaitų-faktūrų pateikti negalėjo, kaip nurodė – jos buvo, tačiau jis bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ pardavė, o visus turėtus buhalterinius dokumentus perdavė naujajam savininkui V. S.. Šiuos kaltinamojo parodymus paneigia nuoseklūs liudytojo V. S. parodymai apie tai, kad jis, nupirkęs iš D. Z. UAB-ę „(duomenys neskelbtini)“ iš jo perėmė 4–5 segtuvus su buhalteriniais dokumentais, kuriuos visus vėliau pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities VMI, jokios dalies dokumentų prarasti ar pamesti negalėjo, dokumentus laikė namuose. Netikėti šio liudytojo parodymai teismas neturi jokio pagrindo, liudytojo parodymai buvo nuoseklūs viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, joks liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas.

Nors kaltinamasis teisme teigė, kad su V. S. pasirašė dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, tačiau šie jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad neatsimena, ar dokumentų perdavimo priėmimo aktas buvo pasirašytas ar ne (4 t., b. l. 43–45), todėl jo parodymais teisme dėl šios aplinkybės nėra pagrindo vadovautis. Juolab, kad kaltinamojo parodymus apie tai, kad dokumentų perdavimo-priėmimo aktas buvo pasirašytas, paneigė nuoseklūs liudytojo V. S. parodymai, kad tokio akto nebuvo. Liudytojo V. S. parodymai patvirtina, kad jis pats jokios veiklos su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė, o VMI pateikė visus dokumentus, kuriuos buvo gavęs iš D. Z.. Specialisto išvada patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniuose dokumentuose deklaruotų PVM sąskaitų-faktūrų nėra.

Taigi, pagal liudytojų A. S., V. R. parodymus nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tauraus metalo laužo, kaip nurodė kad kaltinamasis, nepardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be pirmiau paminėtų įrodymų, kaltinamojo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos įrodo VMI pateiktų dokumentų, o taip pat kitų byloje esančių įrodymų visuma ir visi jie paneigia kaltinamojo D. Z. parodymus apie tai, kad aptariamu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandoriai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš tikrųjų įvyko.

Apibendrindamas visus pirmiau išdėstytus ir aptartus įrodymus teismas konstatuoja, jog kaltinamasis D. Z. kaltinime nurodytu laikotarpiu žinodamas, kad pirmiau aptarti sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai neįvyko, įtraukė PVM deklaracijas, deklaravo įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM už 88 447 eurus, taip jis panaikino UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 88 447 Eur PVM bei šias deklaracijas 2017 m. spalio 24 d. ir 2017 m. lapkričio 22 d. pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Tokia kaltinamojo veika turi visus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal minėtą teisės normą.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui arba teisėtam valdytojui. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – kaltininko tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą (esantį jo žinioje) turtą, taip pažeidžia turto savininko interesus bei padaro jam turtinę žalą, ir to nori. Tokiu būdu, turto pasisavinimo esmė, jog kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Apie tyčios kryptingumą sprendžiama, atsižvelgiant į kaltininko atliktų veiksmų turinį, ar dėl to buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Darant išvadą dėl kaltininko veiksmų atitikties arba neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko parodymai, jog bendrovės lėšos buvo paimtos ir naudotos jos reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti jam patikėtu svetimu turtu tokio turto savininko interesais (naudai), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos.

BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Turto vertės išaiškinimas pateiktas BK 190 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL sumą, t. y. nagrinėjamu laikotarpiu 9415 eurų (37,66 Eur * 250 MGL).

Kaltinamasis D. Z. teigia, jog jis nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, nepadarė, todėl prašo jį dėl šių jam inkriminuoto kaltinimo išteisinti.

Nagrinėjamoje byloje specialisto išvada nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios banko sąskaitos buvo atliktos pinigų išgryninimo operacijos ir grynųjų pinigų išmokėjimas D. Z. (kaltinime nurodytomis datomis ir sumomis) – 610 500 eurų, šis pinigų išmokėjimas bendrovės buhalterinėje apskaitoje nefiksuotas, buhalterinės apskaitos registrai nevesti, jokie dokumentai, pateisinantys piniginių lėšų panaudojimą nepateikti. Pateiktų dokumentų pagrindu kam, kokiu tikslu panaudotos piniginės lėšos nustatyti negalima. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tuo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ padarytas nuostolis 610500 eurų sumai, prokuroro nuomone, taip kaltinamasis pasisavino jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, tuo padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 610 500 eurų žalą.

Kaltinamasis kaltės dėl turto pasisavinimo nepripažino. Tačiau jo parodymai dėl to, kam buvo panaudotos išmokėtos piniginės lėšos, nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad paimtos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, už jas buvo perkamas (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 43–45). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis nurodė, kad iš bendrovės sąskaitos per 5 mėnesius paimti pinigai – 610 500 eurų buvo paimti kaip paskolos bendrovei grąžinimas, nes kiek jis įnešdavo į sąskaitą, tiek ir pasiimdavo; kai būdavo įnešami pinigai, būdavo pažymima, kad kaip akcininkas įneša pinigų paskolą, paskui pasigrąžina tuos pinigus atgal; gali būti, kad už paimtus pinigus jis taip pat pirkdavo prekes, kur ir kokias konkrečiai, jis neatsimena, nes praėjo daug laiko.

Įvertinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios banko sąskaitos duomenis bei specialisto išvadoje atliktus skaičiavimus, kurie pateikti 3 lentelėje „2017 m. metų banko išrašų suvestiniai duomenys“ (išvados 5-6 psl.), 21 lentelėje „PVM sąskaitomis faktūromis įforminti 2017 m. pardavimai, suvestiniai duomenys“ (išvados 27–29 psl.) bei kitais, negalima paneigti kaltinamojo išsakytos versijos, kad iš sąskaitos paimti pinigai buvo naudojami prekėms įsigyti, t. y. (duomenys neskelbtini) pirkti. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nors byloje ir nėra pateikta prekių įsigijimą patvirtinančių buhalterinių dokumentų šiuo laikotarpiu, tačiau iš pateikto bendrovės banko sąskaitos išrašo (1 t., 81–154), kuris įvertintas specialisto išvadoje kartu su kitais bendrovės buhalteriniais dokumentais, matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo laikotarpiu, kai iš banko sąskaitos buvo gryninami pinigai, gavo 713 712,3 eurų pajamų už parduotus aukso lydinius, luitus bei sidabrą (21 lentelė, išvados 27–29 psl.), bei 32 765 eurų pajamų už alkoholį (pagal 2017-08-29 PVM sąskaitą faktūrą 2017-10), t. y. bendrovė turėjo prekes įgyti, kad galėtų jas parduoti. Specialisto išvados 25 lentelėje „Tauriųjų metalų įsigijimo ir pardavimo kiekio suvestiniai duomenys“ pateikti skaičiavimai taip pat šią aplinkybę patvirtina, kadangi iš jos matyti, kad bendrovė iš tiesų 2017 metais pardavė 225983 g sidabro ir jo lydinių bei 23457,96 g aukso ir jo lydinių, kurių įsigijimo dokumentų nepateikta.

Tačiau pati aplinkybė, kad už nuo sąskaitos išgrynintus pinigus buvo perkamos prekės, nepaneigia kaltinimo D. Z. dėl pinigų pasisavinimo, kadangi kaip minėta, bendrovė visas įgytas prekes pardavė, t. y. vėl gavo pajamas, kurios turėjo būti apskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir sudaryti bendrovės turtą. Kaltinamojo ir liudytojo V. S. parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad jokių prekių likučių parduodant bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo perduota, kaip ir neperduota jokių piniginių lėšų, jokių bendrovės kreditorių ar skolininkų nenustatyta, kas patvirtina, kad būtent kaltinamasis D. Z., būdamas vieninteliu bendrovės akcininku, turėjo interesą ir galimybę visą bendrovės turtą prieš ją parduodant pasiimti savo žinion, o grynindamas pinigus iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos, jis tą ir padarė. Šią aplinkybę patvirtina ir išdėstyta kaltinamojo pozicija apie tai, kad jis iš bendrovės grynaisiais pinigais išimtas lėšas laikė savomis, t. y. neva atsiimdavo lėšas, kurias skolino bendrovei. Kaltinamasis D. Z. patvirtino, kad bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pirkėjo jis ieškojo jau metai laiko iki jos pardavimo, taigi visus 2017 metus jis neabejotinai, gaudavęs pajamas iš bendrovės veiklos, dalį pajamų naudojo savo reikmėms, t. y. atsiimdavo jo manymu nuosavus pinigus.

Kaip matyti iš specialisto išvados, D. Z. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą 2016 m. įnešė 105 487,82 eurus, kas kasos pajamų orderiais buvo įforminta kaip akcininko paskola, o paskolos gražinimas buvo įformintas 52 400 eurų sumai, 2017 m. jis įnešė 107 300 eurų, kas taip pat kasos pajamų orderiais buvo įforminta kaip akcininko paskola, o paskolos gražinimas įformintas 18 000 eurų sumai, t. y. iš 212 787,82 eurų paskolos, akcininkui buvo gražinta 70 400 eurų, t. y. liko negrąžinta 142 387,82 eurų. Šiame kontekste vertinant ir analizuojant kaltinamojo D. Z. argumentus, jam neigiant kaltinimą pasisavinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, darytina vienintelė išvada, kad ši kaltinamojo versija, kad jis atsiimdavo iš bendrovės sąskaitos savo paties suteiktą paskolą, nebuvo paneigta bylos duomenimis. Nors kaltinamasis D. Z. šiai versijai pagrįsti nepateikė rašytinių tai patvirtinančių įrodymų, teismas kategoriškai atmesti šią versiją pagrindo neturi.

Iš nekaltumo prezumpcijos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) išplaukia reikalavimas, kad asmens nusikalstama veika privalo būti nustatyta ne remiantis prielaidomis, bet aiškiais, pagrįstais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017). Be to, procesinis teisėjo laisvo įrodymų vertinimo principas (BPK 20 straipsnio 4 dalis) draudžia formuluoti statines, t. y. nuo konkrečių bylos aplinkybių nepriklausančias įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad tokiose bylose inkriminuojant turto pasisavinimą vien tik pinigų paėmimo fakto nepakanka; byloje turi būti nustatyta, ar vadovo veiksmais įmonei buvo padaryta žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.).

Visos baudžiamajame procese įrodinėjant nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą kylančios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, šių nurodytų abejonių dėl dalies turto pasisavinimo pašalinti nepavyko, todėl kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nurodyta aplinkybė dėl pasisavintos sumos tikslintina, nurodant, kad D. Z. iš viso paėmęs 610 500 eurų grynųjų pinigų, kuriems nepateikė jokių dokumentų, pateisinančių šių piniginių lėšų panaudojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje bei jų į įmonės kasą neįnešė, pasisavino buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 468 112,18 eurų turtą, tokiu būdu sumažinant bendrą pasisavinto turto sumą. Tokia kaltinimo korekcija įtakos veikos kvalifikavimui neturi.

Nors D. Z. buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, tačiau tokio pobūdžio bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, Nr. 2K-P-78/2012, 2K-407/2014, 2K-529/2014 ir kt.), todėl tai nešalina D. Z. baudžiamosios atsakomybės.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad iš įmonės banko sąskaitos išimdamas grynaisiais pinigais iš viso 468 112,18 eurų, nepanaudojęs jų įmonės veikloje ir negrąžinęs įmonei, D. Z. neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, todėl jo veika pagal BK 183 straipsnį kvalifikuota teisingai.

BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2012). Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje numatytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017).

Kaltinamasis D. Z. kaltinamas apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, pasireiškusiu keletu epizodų, kurių kiekvienas, kaip nurodyta specialisto išvadoje sukėlė BK 222 straipsnyje numatytas pasekmes, t. y. dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Byloje jokio ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. D. Z. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi bei vieninteliu akcininku ir, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas” ir 14 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, jis buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Kaltinimasis kaltės šioje kaltinimo dalyje nepripažino, nurodė, kad iki 2017 m. kovo mėnesio buhalterinius dokumentus tvarkė apskaitos įmonė, o vėliau jis pats, pasitardamas su VMI specialistais. Tačiau jo parodymai ir dėl šio kaltinimo nebuvo nuoseklūs. Jis nurodė, kad buhalterinę apskaitą tvarkė, pasitardamas su VMI specialistais, mokėjo pildyti ir pildė kasos knygą, tačiau taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl pateiktoje buhalterinėje apskaitoje nėra specialisto išvadoje nurodytų kasos pajamų orderių, kasos išlaidų orderių, nenurodė, kodėl nepateikta kasos knyga, buhalterinės apskaitos registrai, jis iš viso negalėjo nurodyti, kokie buhalterinės apskaitos dokumentai turėjo būti pildomi, įvardijo tik pirminius apskaitos dokumentus ir kasos knygą. Buhalterinių dokumentų nebuvimą jis grindė tik tuo, kad juos prarado naujasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas V. S.. Tačiau jau anksčiau išdėstytais argumentais, kuriais buvo motyvuojama D. Z. kaltė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teismas tiki ir vadovaujasi liudytojo V. S. parodymais, kad jokie kiti buhalteriniai dokumentai, išskyrus tuos, kurie yra ištirti byloje, jam D. Z. nebuvo perduoti.

Pažymėtina ir tai, kaltinamasis net netvirtino, kad buvo pildomi kokie nors buhalterinės apskaitos dokumentai dėl iš sąskaitos jam išmokėtų 610 500 eurų, tik nurodė, kad nelabai atsimena, kokiu tikslu šie pinigai jam buvo išmokėti (gal kaip paskolos gražinimas, gal prekių pirkimui, o gal ir tam ir tam), o kad buvo išmokėti, tai ir taip matosi iš banko sąskaitos, jis nieko nuslėpti neketino, kas tik patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus.

Kaltinamasis nurodė, kad draugo R. R. prašymu jis sutiko pasirašyti medienos džiovyklos demontavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad demontavimo darbus atliko pats R. R. pagal tarp jo ir R. R. sudarytą subrangos sutartį, kad jis gavo atsiskaitymą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau pats atsiskaitė su R. R., kaip konkrečiai, neatsimena, iš to kažkiek uždirbo, viskas turi būti fiksuota buhalterinėje apskaitoje. Liudytojo R. R. parodymai tik iš dalies patvirtina šiuos kaltinamojo parodymus, kadangi liudytojas nurodė, kad subrangos sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti, bet nebuvo pasirašyta, kadangi D. Z. pasakė, kad UAB-ę „(duomenys neskelbtini)“ jis pardavinėja, kaip nors „susitvarkys“ buhalteriją, taip pat liudytojas patvirtino, kad pinigų gavimo iš D. Z. fakto patvirtinančių dokumentų jis nesurašė ir nepasirašė. Šie liudytojo parodymai patvirtina ir kaltinamojo D. Z. tyčią netvarkyti bendrovės buhalterinės apskaitos pagal teisės reikalavimu. A. R. parodymai patvirtina, kad jis dėl medienos džiovyklos demontavimo tarėsi su R. R., darbus atliko R. R., matė, kad sutartį dėl demontavimo jis pasirašė su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pinigus jis pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau kokie R. R. santykiai su šia bendrove, jis nesigilino.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra deklaravusi veiklą – didmeninė prekyba (duomenys neskelbtini) supirkimas, pardavimas, prekyba (duomenys neskelbtini), tačiau pagal 2017 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) apmokestinamojo objekto pavadinimas – montavimo darbai, kas tik patvirtina, kad tokia veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiimti negalėjo. Subrangos sutartis su R. R. nėra pateikta, ji ir nebuvo sudaryta, taigi, akivaizdu, kad medienos džiovyklos demontavimo darbų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatliko, todėl pagrįstai nustatyta, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukta tikrovės neatitinkanti ūkinė operacija.

Dėl supirkimo dokumentų 2016-04-08 Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-04-08 (duomenys neskelbtini), 2016-04-08 kasos išlaidų orderio (pirkimas iš K. L.) kaltinamasis paaiškinti nieko negalėjo, nurodė nieko neatsimenantis. Liudytojas K. L. nuosekliai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nurodė, kad jis nei aukso dirbinių nei aukso lydinio niekada, niekam nėra pardavęs už byloje nurodytą sumą, tik yra užstatęs lombarde auksinę grandinėlę už 1500 eurų, kurią vėliau iš lombardo išpirko, o dar vėliau pardavė draugui. Nors liudytojas negalėjo konkrečiai nurodyti, kokiame lombarde ir kada buvo užstatęs savo auksinę grandinėlę, tačiau jo parodymai patvirtina, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukta tikrovės neatitinkanti ūkinė operacija.

Kaltinamasis nurodė, kad kadangi bendrovė neužsiėmė brangakmenių ir juvelyrinių gaminių prekyba, todėl nereikėjo nustatyti prabų, o gryno aukso tauriesiems metalams nereikia jokių sertifikatų, jie parduodami jau supakuoti su sertifikatais, tačiau iš pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų, akivaizdu, kad bendrovė, netvarkė tauriųjų metalų, jų atliekų ir laužo kiekio apskaitos, kadangi pateiktų dokumentų pagrindu negalima nustatyti tauriųjų metalų, brangakmenių, pusgaminių, atliekų ir laužo likučių (įsigijimo, pardavimo pagal kiekį).

Netikėti specialisto išvada, kad dėl padarytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d., teismas neturi jokio teisinio pagrindo, savo išvadą specialistė patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu teikdama paaiškinimus. Taigi, D. Z., turėdamas ilgametę patirtį verslo srityje ir pakankamai ilgą laiką eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, neabejotinai suvokė, kad, būdamas atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą, pats, nepavesdamas to daryti buhalterinės apskaitos specialistui, neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą su prekių įsigijimo ir pardavimo susijusių ūkinių įvykių, grynųjų pinigų išmokėjimo įvykių, atvaizdavo tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, nevedė apskaitos registrų, kasos knygos ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl to gali būti iš dalies neįmanoma nustatyti jo vadovaujamos bendrovės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir, nors šių padarinių nenorėjo ir jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Esant šioms aplinkybėms, D. Z. veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje.

D. Z. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 4 straipsnio reikalavimus, kur nurodyta, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, nes už 2016 m. tyrimui pateikta pirkimo dokumentai užsienio kalba, iš kurių negalima nustatyti kokios prekės įsigytos, PVM sąskaitos faktūros (Invoice) dėl tiekimo į ES valstybes nares, iš kurių negalima nustatyti kokioms prekėms įformintas pardavimas ir kad dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kaltinamasis D. Z. paaiškino, kad dokumentai užsienio kalba yra todėl, kad jis jų niekam nepateikinėjo, o prekiaujant su užsienio bendrovėmis, dokumentai visada yra užsienio kalba, juos reikėtų versti, jei pareikalautų VMI, tačiau to VMI niekada nereikalavo. Jis žino, kad vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai sudaromi lietuvių kalbą, o gauti dokumentai, sudaryti užsienio kalba, tik prireikus turi būti išversti į lietuvių kalbą.

Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad tuo, jog sąskaitos faktūros buvo pateiktos užsienio kalba, todėl buvo pažeista Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 9 dalis, kurioje nurodyta, kad tauriųjų metalų, brangakmenių, jų gaminių, pusgaminių, atliekų, laužo apskaitos dokumentus, gautus ar surašytus užsienio kalba, ūkio subjektas turi išversti į lietuvių kalbą, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertėsi tauriųjų metalų prekyba, tačiau kaip matyti iš ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu atliktų šių dokumentų vertimų, jokių duomenų, kad pirktos prekės yra kaip nors susiję su tauriųjų metalų, brangakmenių, jų gaminių, pusgaminių, atliekų, laužo prekyba, nėra, todėl teigti, kad kaltinamasis turėjo pareigą rūpintis šių dokumentų vertimu, nėra jokio pagrindo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmė ne tik tauriųjų metalų prekyba, bet ir prekyba alkoholio produktais. Jokių duomenų, kad iš D. Z. būtų reikalaujama pateikti dokumentų, susijusių ne su tauriųjų metalų apskaita, vertimus, ir jis pagal pareikalavimą šių dokumentų nebūtų pateikęs, nėra.

Tačiau kaip nustatyta iš kaltinamojo parodymų, kurie šioje dalyje buvo nuoseklūs, jis tris vienetus aukso luitų pardavė J. V. per draugą K. E., kurio vadovaujama bendrovė taip pat užsiėmė prekyba auksu, tačiau tuo metu, J. V. norimos prekės neturėjo. Šiuos kaltinamojo parodymus patvirtina liudytojo K. E. parodymai, kad jis, neturėdamas tuo metu aukso luitų, pasiūlė D. Z. juos parduoti J. V., jis luitus paėmė iš D. Z. (duomenys neskelbtini) ir parsivežė į (duomenys neskelbtini), kur juos D. Z. vardu pardavė J. V.. Liudytojo K. E. parodymus iš esmės patvirtina liudytojo J. V. parodymai, kad pardavėjui, t. y. K. E. pildant PVM sąskaitą faktūrą, pinigų priėmimo kvitą, jis matė, kad pardavėjas yra kita bendrovė, o ne bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, į kurią jis kreipėsi pagal skelbimą ir į kurios ofisą atvyko, tačiau aukso luitus jam pardavęs asmuo paaiškino, kad tai jo draugo bendrovė. Liudytojas K. E. taip pat patvirtino, kad iš J. V. gautus pinigus bei dokumentus atidavė D. Z.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad tiek PVM sąskaita faktūra, tiek pinigų priėmimo kvitas buvo apskaitytas bendrovės kasoje. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) UAB-ei „(duomenys neskelbtini)“ išrašytų sąskaitų faktūrų (3 t., b. l. 38–49), UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę 2017 m. sausio 6 d., kuomet vyko sandoris su J. V., turėti tris vienetus aukso luitų po 100 g, 999,9 prabos, kadangi tokį patį kiekį aukso luitų, tokio paties svorio, tokios pačios prabos jis buvo pirkęs 2017 m. sausio 5 d. iš (duomenys neskelbtini). Taigi, nors liudytojas K. E. ir nurodė, kad PVM sąskaitoje faktūroje bei pinigų priėmimo kvite jis pasirašė už D. Z., tačiau vertinant įrodymų visumą, paneigti, kad tai atitiko D. Z. valią ir interesus, nėra galimybės, nes priešingų duomenų byloje nėra. Taigi neabejotinai tvirtinti, kad aukso luitų pardavimas J. V. iš esmės buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ tikrovės neatitinkanti ūkinė operacija, nėra pagrindo, o baudžiamajame procese įrodinėjant nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą kylančios abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl iš kaltinimo ši aplinkybė šalintina kaip neįrodyta.