- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-27
- Bylos Nr.
- e2A-1742-430/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Pareiškėjas
- T. A.
- Suinteresuotas asmuo
- M. S., Vilniaus miesto 18-ojo notarų biuro
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims M. S., Vilniaus miesto 18-ojo notarų biuro notarui R. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja T. A. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai palikėjo S. B. mirties dieną, t. y. (duomenys neskelbtini), buvo reikalingas išlaikymas ir pareiškėja turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Pareiškime pareiškėja nurodė, kad:
Šalies argumentai
1.1. Pareiškėjos tėvo S. B., mirusio (duomenys neskelbtini), 2021 m. kovo 18 d. Vilniaus m. sav. 18-ajame notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 92/2021. S. B. jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), testamentu paliko savo sutuoktinei M. S..
1.2. Pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 22 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialines apsaugos ir darbo ministerijos Plungės teritorinio skyriaus sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. rugsėjo 14 d., buvo nustatytas 50 procentų bazinis darbingumo lygis, t. y. mirus tėvui pareiškėja turėjo neįgalumą. Nuo 2019 m. sausio mėn. iki pareiškimo surašymo momento pareiškėja kreipėsi į Telšių m. Socialinės paramos skyrių. Dėl mažų pajamų, kurių neužtenka būtiniems poreikiams patenkinti, pareiškėja gauna išmokas, kompensaciją už komunalines paslaugas bei sausus maisto paketus. Nuo 2018 m. vasario 27 d. iki dabar pareiškėja įregistruota Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dėl blogos sveikatos pareiškėjai negali susirasti darbo.
1.3. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso bendrabučio tipo gyvenamasis būstas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėja šiuo metu gyvena. Kito nekilnojamojo turo nei palikėjo mirties dieną, nei po jo mirties, pareiškėja neturėjo. Nuo 2017 m. pavasarį, kai pareiškėja sužinojo, kad serga sunkia onkologine liga, jos turtinė padėtis stipriai pablogėjo – pajamos buvo žemiau skurdo ribos. Mirus tėvui, t. y. 2020 m. gruodžio mėn. pareiškėja gaudavo netekto darbingumo pensiją – 101,85 Eur ir COVID-19 infekcijai sutrikdžius įprastą gyvenimo ritmą ir šalyje paskelbus ekstremalią padėtį bei karantiną pagal Vyriausybės nutarimas siekiančią darbo išmoką – 200,31 Eur, t. y. finansinė padėtis laikinai pagerėjo, tačiau pajamos vis tiek buvo žemiau skurdo ribos.
1.4. Nuo 2021 m. kovo 1 d. pasibaigus Vyriausybės pagalbai, pareiškėjos pajamos sumažėjo, dėl netekto darbingumo pensijos – 113,39 Eur ir socialinė pašalpa – 65,81 Eur. Nurodė, jog būdama 35 proc. darbinga pareiškėja 2017 m. birželio 30 d. grįžo į darbą, kuriame dirbo iki 2017 m. spalio 24 d., kol dėl pablogėjusios sveikatos negalėjo dirbti. 2018 m. vasario 20 d. pasibaigus terminuotas darbo sutarčiai, darbdavys jos nepratęsė, todėl nuo 2018 m. vasario 27 d. pareiškėja užregistruota Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dėl sveikatos būklės susirasti darbą labai sudėtinga.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo M. S. pateiktame su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad:
2.1. Pareiškėja savo sunkią finansinę padėtį ir išlaikymo poreikį iš esmės grindžia aplinkybe, kad jai yra nustatytas 50 proc. nedarbingumo lygis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu, būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2010).
2.2. Pareiškėja nepateikė visų jos sveikatą ir nedarbingumo lygį pagrindžiančių dokumentų, kurie pagrįstų, kad ji išvis negali dirbti.
2.3. Iš pateikto Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Plungės teritorinio skyriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dėl T. A. darbingumo lygio Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad pareiškėjai nenustatyti jokie specialūs poreikiai. Tuo tarpu vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2005 m. kovo 21 d. Įsakymu Nr. A1-78/V-179) 83.3 punktu, asmenims dėl onkologinių ligų 50 proc. darbingumas nustatomas, kai liga neišplitusi arba išplitusi, vidutinį funkcinį sutrikimą sukėlė ligos liekamieji reiškiniai, po taikyto operacinio ir (ar) spindulinio, ir (ar) chemoterapinio gydymo būdingi hematologiniai ir (ar) nehematologiniai reiškiniai (po gydymo pasireiškia 2–3 ligos pasekmės): lėtinis skausmas, depresija, nuovargis, pykinimas ir vėmimas ir (ar) viduriavimas, šlapinimosi sutrikimai, svorio kritimas, infekcijos, limfotakos sutrikimai, osteoporozė ir kt. Šie apraše nurodyti negalavimai asmeniui galimai gali sudaryti sunkumų dirbti, tačiau nėra tokie, kad neleistų išvis dirbti.
2.4. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad būtų užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, siekiant gauti darbą ar nedarbo išmokas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių (teisės į valstybės paramą, skolos grąžinimą ir kitų turtinių teisių), neturėtų būti vertinama kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę pareiškėjas galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2010).
2.5. Iš informacijos apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, pareiškėja, net ir turėdama nedarbingumą, dirbo įmonėse. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kiek ji patiria išlaidų pragyvenimui, koks jai priklauso kitas turtas – piniginės lėšos banko sąskaitose, transporto priemonės ir kt. Pareiškėja nurodo, kad pardavusi gautą privalomąją dalį ji turės galimybę gauti geresnę reabilitaciją po ligos, kas galimai padės greičiau sugrįžti prie pilno darbingumo bei taip pagerinti buitines sąlygas. Pažymėjo, kad reabilitacija nėra pagrindas privalomajai palikimo daliai gauti. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kokia reabilitacija numatyta, kokia jos kaina, ar ji nėra kompensuojama valstybės ir pan.
2.6. Pareiškėjai priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėja palikėjo mirties dieną turėjo ir turi nekilnojamojo turto. Be to, pareiškėja nepateikė jos finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų: informacijos apie banko, kredito unijų sąskaitose esančias pinigines lėšas, indėlius; informacijos apie 2020 m. gruodžio 24 d. jos vardu registruotas transporto priemones; informacijos apie vertybinius popierius; informacijos apie vykdomą individualią veiklą.
2.7. Iš pareiškėjos pateiktos informacijos apie suteiktas paslaugas matyti, kad pareiškėjai nebuvo suteikta parama iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšų, kas patvirtina, kad pareiškėja nepatenka į skurstančių asmenų kategoriją.
2.8. CK 3.205 straipsnis nustato, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Turint omenyje, kad pareiškėja turi net keturis pilnamečius vaikus, kurie turi įstatyminę prievolę išlaikyti nedarbingus tėvus, nesuprantama, kodėl pareiškėja nesinaudoja šia teise ir kodėl ši našta turi būti perkelta ant palikėjo. Pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-303/2010).
2.9. Testatoriaus valia gali būti paneigta tik išimtiniais atvejais. Tuo tarpu šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja yra tik dalinai nedarbinga, turi galimybes dirbti, tačiau nenurodė priežasčių, kodėl to nedaro, turi nekilnojamojo turto, turi net keturis pilnamečius vaikus, kurie turi pareigą išlaikyti savo motiną, jeigu jai reikia išlaikymo, todėl nėra pagrindo paneigti palikėjo valią dėl jam priklausančio turto palikimo ir pripažinti pareiškėjai teisę į privalomąją palikimo dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjos T. A. pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui M. S. 1004,30 Eur išlaidas už advokatės teisinę pagalbą.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja tėvo mirties dieną buvo iš dalies nedarbinga.
5. Sprendė, kad palikimo atsiradimo metu pareiškėja buvo iš dalies neįgali bei iš dalies išlaikoma valstybės. Teismas pilnai sutinka su pareiškėja, kad jos pajamos tėvo mirties dieną buvo tikrai pernelyg mažos. Sutiko, kad pareiškėjai dėl sveikatos būklės galimai sunku susirasti darbą. Tačiau vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas asmeniui, kuris dėl sunkios negalios negeba savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu, valstybė, teikdama tiek bendrąsias, tiek specialiąsias socialines paslaugas, užtikrina tokiam asmeniui saugią ir sveiką aplinką, atitinkamą pagalbą, suderintą su jo priežiūra, nuolatinę slaugą ir kt.
6. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja pagal turimą profesiją – dažytoja, statybos konstrukcijų valytoja ir susijusių profesijų darbininkė, negalėtų dirbti visiškai (CPK 178 straipsnis).
7. Iš 2020 m. rugsėjo 22 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Plungės teritorinio skyriaus Darbingumo vertinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėja negali dirbti tik tam tikroms darbo sąlygoms (dirbti su jonizuojančia spinduliuote; keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 10 kg (moterims) dirbti darbą su priverstiniais liemens palenkimais; kai naudojama rankinė pastūma). Kitų išimčių arba specialių darbo pobūdžiui nustatytų kriterijų nenustatyta.
8. Pareiškėja byloje pateikė pažymą apie jos įregistravimą Užimtumo tarnyboje, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja aktyviai ieškojo/ieško darbo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjai nuo 2018 m. vasario 17 d. įregistruota Užimtumo tarnyboje, nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. paskirta darbo paieškos išmoka. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad galimai Užimtumo tarnyba nesiūlė ar negalėjo pasiūlyti jai darbo, ir/ar pareiškėja jo atsisakė/neatsisakė. Nors pareiškėja nurodo, kad dėl blogos sveikatos, t. y. kojų tinimo, negalėjimo kelti svorio ir ilgai stovėti bei bendro organizmo nusilpimo darbą rasti labai sunku, tačiau iš byloje esačių duomenų matyti, kad šio pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra įrodytos.
9. Teismas sprendė, kad nesant byloje įrodymų, jog pareiškėja siekė įgyvendinti savo subjektinę teisę į darbą, negalima konstatuoti, kad pareiškėja išnaudojo visas galimybes pagerinti savo turtinę padėtį. Be to, byloje nėra duomenų kokia suma reikalinga pareiškėjos būtiniesiems poreikiams patenkinti, atsižvelgiant į pareiškėjos sveikatos būklę (CPK 178, 185 straipsniai). Darytina išvada, kad jeigu pareiškėja gali patenkinti būtiniausias gyvenimo reikmes ir be išlaikymo, todėl jo teikimo faktas nesudaro pagrindo išvadai, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme išlaikymas pareiškėjai reikalingas.
10. Teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, atsižvelgdamas ir teismui pateiktų įrodymų visumą sprendžia, kad pareiškėja neįrodė, kad išnaudojo visas objektyvias galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (pagerinti savo turtinę padėtį), todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjai, tėvo mirties dieną, buvo būtinas išlaikymas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Pareiškėja T. A. apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2022 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinę bylą Nr. e2YT-1665- 433/2022 ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos T. A. pareiškimą tenkinti pilnai, priteisti iš suinteresuoto asmens M. S. visas T. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios tiek ir antrosios instancijos teismuose, priimti Užimtumo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymą dėl bedarbio registravimo laikotarpių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-1665-433/2022 pažymėtina, kad teismas rėmėsi šios kategorijos bylose formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau mano, kad teismo padarytos išvados, kuriomis atmestas pareiškimas yra neteisingos.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pažymėjo, kad sprendžiant ar pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme, būtina atsižvelgti ne tik į poreikį būti išlaikomam, bet ir į faktą, ar asmuo negali savęs išlaikyti, nėra išlaikomas ar neturi teisės įgyvendinti socialines garantijas. Tokį šios normos aiškinimą pateikia ir kasacinis teismas, t. y. išlaikymo reikalingumą galima konstatuoti tik įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens (pareiškėjos) gaunamas pajamas, galimybes jas gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Taip pat, būtina atsižvelgti ir į prašančio asmens sveikatos būklę, jo socialinį statusą, t.y. asmuo gaunantis pašalpas, pensijas ar kitokią paramą.
11.3. Pažymėjo, kad pareiškėja ne tik realiai neturėjo pakankamų finansinių galimybių išsilaikyti, tačiau ir realiai dėjo pastangas, kad ta padėtis pasikeistų, todėl nesutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis, kad pareiškėja neįrodė, kad ji išnaudojo visas objektyvias aplinkybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, t. y. užsiregistravo Užimtumo tarnyboje manydama, kad pavyks susirasti darbą, kurį galės dirbti pagal savo išsilavinimą ir sveikatos būklę, tačiau tokio pasiūlyta nebuvo, todėl laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., t. y. už 5 mėnesius sudarė 1 014,47 Eur, t. y. kas per mėnesį gaunasi po 202,89 Eur.
11.4. Nurodė, kad jau vien tas faktas, kad pareiškėja registravosi užimtumo tarnyboje turi būti laikomas svarbia aplinkybe, kuri patvirtina tą faktą, kad pareiškėja aktyviai ieškojosi darbo, nors pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertina kaip nepakankamą su kuo pareiškėja nesutinka.
11.5. Sodros pateiktais duomenimis palikėjo mirties momentu, t. y. 2020 m gruodžio mėnesį, pareiškėja gaudavo netekto darbingumo pensiją sumoje 101,85 Eur, o šiuo metu ji sudaro 113,39 Eur, pareiškėja naudojosi galimybe gauti maisto paketus, dėl ko 2020 metais buvo skirti 5 paketai iš paramos iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšų. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad paketai gaunami ir 2021 metais. Per 2021 m. gauti 3 paketai.
11.6. Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus duomenimis T. A. 2020 m. gruodžio mėnesį jokių pašalpų negavo, pastarosios nors ir nedidelės, tačiau buvo mokamos iki 2020 m. rugpjūčio mėn., o vėliau nuo 2021 m. kovo mėn., paskutinis mokėjimas atliktas 2021 m. 9 mėn. t. y. 40,21 Eur socialinė pašalpa. Šiuo metu pagal pareiškime nurodytą informaciją pareiškėja gauna 65,81 Eur socialinę pašalpą. Pareiškėja taip pat dėjo pastangas gauti būsto šildymo išlaidų, karštam ir šaltam vandeniui kompensaciją, kuri pagal pateiktus byloje duomenis 2020 metais jai buvo suteikta.
11.7. Mano, kad pareiškėja pilnai įrodė, kad yra pasinaudojusi visomis teisėmis, susijusiomis su minėtu socialiniu statusu, kurių nepakanka normaliam pragyvenimui, gaunamos lėšos sudaro tik 179,20 Eur.
11.8. Nurodė, kad Lietuvos valstybėje oficialiai pripažįstama (oficialaus Lietuvos statistikos departamento portalo duomenimis) 2020 m. skurdo rizikos riba vienam asmeniui skaičiuojama iki 430 Eur, o absoliutaus skurdo riba skaičiuojama, kad yra iki 257 Eur. Šiuo metu pareiškėjos pajamos patenka į absoliutaus skurdo ribą, ji gauna dalį komunalinių paslaugų kompensavimo išmokas, 65,81 Eur socialinę pašalpą ir 113,39 Eur netekto darbingumo pensiją bei kas kelis mėnesius gauna maisto paketų. Gaunamų išmokų nepakanka įsigyti net visaverčiam maistui, o ką jau kalbėti apie kitas reikmes.
11.9. Nurodė, kad teismas padarė klaidingas išvadas, kad pareiškėja dar turėjo įrodinėti savo poreikius, kuomet jau Lietuvos statistikos departamento portalo duomenimis visuotinai pripažįstama, kad asmuo gaunantis 257 Eur patenka į absoliutaus skurdo ribą.
11.10. Pažymėjo, kad priteisiant išlaikymą/paramą teismai nustatydami priteistinos išlaikyti sumos dydį orientuojasi į vieną MMA, kuri nuo 2022 m. sausio 1 d. sudaro 730 Eur (atskaičius mokesčius vidutiniškai tai sudarytų apie 500 Eur) bei nurodo, kad kai poreikiai neviršija 1 MMA, tuomet jų net nereikia įrodinėti, o šioje byloje teismas nurodo, kad pareiškėja gaudama 179,20 Eur dar turi įrodinėti kokie jos realūs poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2K-3-495-1075/2020).
11.11. Mano, kad teismo išvados yra neteisingos ypač atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad pareiškėjos pajamos tėvo mirties dieną buvo tikrai pernelyg mažos.
11.12. Nurodė, kad pilnamečių vaikų pagalba, kurių, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, finansinė padėtis taip pat nėra gera, negali būti laikoma pagrindu teigti, kad pareiškėja iš esmės turi galimybę ir kitu būdu pagerinti savo finansinę padėti. Vaikų teikiama pagalba gali būti laikoma tik kaip įrodymas, kad pareiškėjos finansinė padėtis iš tiesų yra bloga.
11.13. Nurodė, kad atsižvelgiant į pirmosios instancijos sprendime padarytas išvadas apie tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėja nepakankamai aktyviai ieškosi darbo, prašo prijungti duomenis iš Užimtumo tarnybos, kurie papildomai įrodo pareiškėjos dėstomas aplinkybes apie tai, kad pareiškėja aktyviai ieškosi darbo, nors iš esmės pats faktas, kad pareiškėja registruota užimtumo tarnyboje ir nėra iš jos išbraukta reiškia aktyvius veiksmus ieškantis darbo.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos T. A. apeliacinį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistu, prie bylos prijungti pateikiamus naujus įrodymus – skelbimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pareiškėjai nustatytas 50 procentų nedarbingumo lygis, kas priskiriamas prie lengvo nedarbingumo ir paprastai netrukdo asmeniui dirbti. Nedarbingumas nustatytas dėl atliktos operacijos ir su laiku mažėja.
12.1. Pareiškėjai nustatyti tik keli ribojimai dirbti: dirbti su jonizuojančia spinduliuote ir kelti daugiau nei 10 kg krovinius. Taigi iš esmės įsidarbinimo galimybės yra didelės, Pareiškėja yra mobili, turi galimybes vaikščioti, judėti. Pareiškėjai nenustatyti jokie specialieji poreikiai.
12.2. Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu pati pripažino, kad net ir po operacijos dirbo. Šią aplinkybę patvirtina ir jos pateikta pažyma iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie SADM apie gautas pajamas. Taip pat patvirtino, kad vasaromis gyvendavo ir dirbdavo buvusio draugo sode. Taigi akivaizdu, kad sveikatos būklė nebuvo ta priežastis, kuri įtakojo pareiškėjos nedarbą. Operacija pareiškėjai dėl diagnozuotos onkologinės ligos atlikta 2017 m. balandžio 7 d.
12.3. Pareiškėja Užimtumo tarnyboje buvo registruota dar 2014 metais, darbo paieška nutraukta 2016 metais. Taigi akivaizdu, kad diagnozuota liga nebuvo pareiškėjos neįsidarbinimo priežastimi, nes ji ilgą laiką iki diagnozuotos ligos taip pat buvo registruota Užimtumo tarnyboje. Be to, kaip matyti iš 2020 m. rugsėjo 22 d. Darbingumo lygio vertinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėja, būdama 59 metų turėjo tik 8 metų darbinės veiklos trukmę.
Šalies argumentai
12.4. Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jos specialybė – plataus profilio statybininkė. Pažymėtina, kad statybos sektoriaus profesijos kasmet įtraukiamos į Užimtumo tarnybos tvirtinamus Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašus pagal ekonominės veiklos rūšis.
12.5. Pažymėjo, kad su apeliaciniu skundu pateiktoje Užimtumo tarnybos pažymoje nurodoma pastaba, kad Pareiškėja aktyviai ieško darbo (turint omenyje, kad pažyma yra standartinės formos, tokia pastaba kelia abejonių dėl jos nurodymo pažymoje), tačiau ne tik nenurodyta, kaip pasireiškia aktyvios darbo paieškos, bet juo labiau nepateikta tai patvirtinančių įrodymų.
12.6. Palikimo atsiradimo dienai pareiškėja buvo 59 metų amžiaus, gyvenanti atskirai nuo tėvo jai priklausančiame bute Telšiuose. palikėjas suaugusios pareiškėjos nerėmė finansiškai, kadangi pareiškėja pragyvenimui turėjo pakankamai piniginių lėšų ir nebuvo poreikio į išlaikymą.
12.7. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad palikimo atsiradimo dienai pareiškėjos vienintelės pajamos buvo Užimtumo tarnybos mokamos išmokos, kas sudaro 202,89 Eur. Kaip matyti iš pareiškėjos pateikto banko išrašo, pareiškėja kas mėnesį gaudavo 200,31 Eur išmoką iš Užimtumo tarnybos ir 101,85 Eur išmoką iš Valstybinio socialinio draudimo prie SADM.
12.8. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pačiam pareiškėjui buvo nustatytas neįgalumas, jis sunkiai sirgo, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Pareiškėja tėvo nelankė, neprižiūrėjo. pareiškėja tėvą aplankydavo tik savo pačios gimtadienio proga.
12.9. Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad 2021 metais, t. y. neužilgo po palikėjo mirties, mirė jos motina, po kurios liko palikimas – nekilnojamasis turtas. Pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka palikimo nepriėmė, palikimą paveldėjo pareiškėjos dukra. Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad palikimo, kurį sudarė nekilnojamasis turtas, nepriėmė, nes mano, kad jis menkavertis. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjos gaunama parama iš valstybės nėra vienintelės jos gaunamos pajamos ir jai nėra poreikio į išlaikymą. Be to, tai patvirtina, kad Pareiškėja nededa pastangų pagerinti savo turtinę padėtį.
12.10. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad pareiškėja neturi įrodinėti savo poreikių, nes pakanka to, kad jos gaunama pašalpa yra pakankamai maža.
12.11. Pareiškėja dar nuo 2018 metų užsiima komercine veikla – kačių ir šunų veisimu, kirpimu, drabužėlių mezgimu, paveikslų tapymu. Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad gautų pajamų nedeklaruoja. Aplinkybė, kad tai daro neregistravusi savo veiklos ir nemoka nuo gautų pajamų mokesčių, šiuo atveju itin svarbi dviem aspektais - visų pirma ji atitinkamai gauna mažesnes socialines pašalpas. Antra, neįmanoma nustatyti realiai gaunamų pareiškėjos pajamų.
12.12. Faktą, kad pareiškėja turi papildomų pajamų, patvirtina banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad nemokami komunaliniai mokesčiai, nors bylos nagrinėjimo metu ji patvirtino, kad mokesčius moka asmeniškai. Taigi komunalinius mokesčius moka iš grynųjų pinigų, gautų iš individualios veiklos.
12.13. Pareiškėja nepateikė įrodymų, ar jai buvo siūlomas darbas, jei buvo, kodėl ji jo atsisakė. Apeliaciniame skunde nenurodomi ir nepateikiami paaiškinimai, kodėl su apeliaciniu skundu pateiktos pažymos nebuvo galima pateikti bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu.
12.14. Tuo tarpu pateikiamoje pažymoje nurodytos informacijos negalima patikrinti apeliacinėje instancijoje, t.y. kaip pasireiškia aktyvios pareiškėjos darbo paieškos, ar jai buvo siūlytas koks nors darbas ir, jeigu buvo siūlytas, kodėl jo buvo atsisakyta.
Atsiliepimas
12.15. Suinteresuotasis asmuo su atsiliepimu pateikė naujus įrodymus – pareiškėjos patalpintus skelbimus apie kačiuko ir šuniuko pardavimą. Skelbimuose nurodytas telefono numeris sutampa su jos Facebook paskyroje nurodytu, o taip pat pareiškėja bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad tai yra jos telefono numeris. Šie įrodymai teikiami su atsiliepimu į apeliacinį skundą, nes jie buvo paskelbti jau po bylos išnagrinėjimo, todėl negalėjo būti pateikti pirmoje instancijoje. Šie skelbimai paneigia pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu išsakytus teiginius, kad neva veisimas buvo nepelningas, todėl ji nutraukė šią veiklą. Pateikiami skelbimai patvirtina, kad augintinių veisimas yra nuolatinė daug metų trunkanti veikla, kuria pareiškėja užsiima bent jau nuo 2018 metų ir iš kurios gauna nuolatines pajamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
II. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimas.
Dėl naujai pateiktų įrodymų (ne)priėmimo
11. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2022 m. balandžio 19 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymą „Dėl bedarbio registravimo laikotarpių“, suinteresuotas asmuo prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus 2022 m. gegužės 10 d. skelbimus.
12. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti įvertinti visi dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai ir nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatyme yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).
13. Pažymėtina, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
14. Apeliantė apeliaciniuose skunde nenurodo, kodėl teikiami įrodymai nebuvo teikti pirmosios instancijos teisme, nenurodo, kaip šie įrodymai pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, be to šis įrodymas gautas jau paskelbus teismo sprendimą. Suinteresuoto asmens pateikti įrodymai – 2022 m. gegužės 10 skelbimai atsirado jau išnagrinėjus bylą iš esmės ir paskelbus teismo sprendimą. Šiuos naujus įrodymus pareiškėja teikia, siekdama pagrįsti apeliacinį skundą, o suinteresuotas asmuo teikia, siekdamas atsikirsti į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateikiamų įrodymų turiniu, sprendžia, kad apeliantė ir suinteresuotas asmuo nepagrindė šių įrodymų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, taip pat apeliantų pateikti nauji įrodymai neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų ne(pagrįstumo)
16. Apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai palikėjo tėvo) mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė.
17. Apeliaciniame skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad palikėjo mirties dieną apeliantei nebuvo reikalingas išlaikymas, nors pripažino, kad pajamos buvo mažos, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, jog pareiškėja neaktyviai ieškojo darbo.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.
19. Apeliacinės instancijos teismas vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog paminėtų nuostatų buvo laikytasi. Teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių ginčo pobūdį ir esmę. Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Teismas nurodė, kuriais įrodymais remiasi darydamas atitinkamas išvadas, taip pat įvardijo, kuriuos apeliantės argumentus atmeta. Aplinkybė, kad teismas remdamasis byloje pateiktais įrodymais priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantė, nesudaro pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą.
20. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta pareiškimą atmesti ir visų jų išsamiai nekartoja, pasisakydama tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
21. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja tuo pagrindu, jog teismas netinkamai nustatė aplinkybes dėl išlaikymo reikalingumo palikėjo mirties dieną apeliantei bei, kad nepagrįstai nustatė, jog apeliantė neaktyviai įgyvendino teisę į darbą.
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
23. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).
24. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių jai nustatytas 2020 m. rugsėjo 22 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialines apsaugos ir darbo ministerijos Plungės teritorinio skyriaus sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. rugsėjo 14 d. 50 procentų darbingumo lygis, palikėjo mirties dieną apeliantė buvo registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 18,17 kv. m butas (Turto grupė – Bendrabučiai), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėja deklaravo savo gyvenamąją vietą, kito per paskutiniuosius 20 metų nekilnojamojo turto pareiškėja neturėjo, pajamų mokesčio deklaracijos už 2020 metus duomenimis, pareiškėja pajamų negavo, pareiškėjos vardu nebuvo įregistruota transporto priemonių, pareiškėja kas mėnesį gaudavo 200,31 Eur darbo paieškos išmoką ir 101,85 Eur netekto darbingumo pensiją, palikimo atsiradimo metu pareiškėja buvo iš dalies neįgali bei iš dalies išlaikoma valstybės.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantės pajamos palikimo atsiradimo dieną nebuvo didelės, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad neįgaliam palikėjo vaikui nors ir nereikia įrodyti poreikio būti išlaikomam, tačiau būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti, kad jis neturi pakankamai lėšų ir išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, tačiau jų nepakanka būtiniems gyvenimo poreikiams patenkinti, nepretenduojant į palikimo dalį.
26. Įvertinus civilinės bylos duomenis, pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė aplinkybę, jog apeliantė neįgyvendino savo subjektinės teisės į darbą, todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėja išnaudojo visas galimybes pagerinti savo turtinę padėtį, nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantė nepagrindė aplinkybės jokiais objektyviais įrodymais, jog dėjo maksimalias pastangas įsidarbinti, dirbti ir tokiu būdu pagerinti savo turtinę padėtį. Duomenys iš Užimtumo tarnybos vienareikšmiai patvirtina, jog apeliantė dar iki kilusių sveikatos sutrikimų 2017 m., dėl kurių nustatyta 50 procentų darbingumo lygis, buvo registruota Užimtumo tarnyboje, pareiškėja, palikėjo mirties dieną, buvo 59 metų amžiaus, tačiau darbo stažas sudarė tik 8 metus, kas leidžia manyti, kad apeliantė tik pasyviai naudojasi savo subjektine teise į darbą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantė siekė įgyvendinti savo subjektinę teisę į darbą, taip pat aktyviai ieškojo darbo tam, kad gauti pajamų, nėra patekta objektyvių įrodymų, kad pareiškėja pagal turimą profesiją – dažytoja, statybos konstrukcijų valytoja ir susijusių profesijų darbininkė, negalėtų dirbti visiškai, darytina išvada, kad jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiąsias ir proceso teisės normas. Pažymėtina, kad 2020 m. rugsėjo 22 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Plungės teritorinio skyriaus Darbingumo vertinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pareiškėja negali dirbti tik tam tikroms darbo sąlygoms (dirbti su jonizuojančia spinduliuote; keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 10 kg (moterims)dirbti darbą su priverstiniais liemens palenkimais; kai naudojama rankinė pastūma), tačiau nėra nurodyta, kad apeliantė apskritai dirbti negali, kas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad apeliantė pagal savo sveikatos būklę gali dirbti.
27. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė palikimo atsiradimo dieną buvo išnaudojusi visas objektyviai įgyvendinamas galimybes susirasti darbą, įgyti (kelti) kvalifikaciją arba (ir) kompetenciją, ar kad tos galimybės buvo sumažėjusios. Taigi, apeliantė palikimo atsiradimo dienai buvo darbinga tiek amžiaus, tiek sveikatos požiūriu, todėl objektyviai turėjo galimybę dirbti ir užsidirbti, siekdama patenkinti būtinuosius pragyvenimo poreikius, tačiau šių galimybių galimai tinkamai neįgyvendino (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
28. Pastebėtina, kad teismų praktikoje ne kartą pasiakyta, jog sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, nevertintina kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę asmuo galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės, nedėjusios maksimalių pastangų tam, kad galėtų finansiškai pasirūpinti savimi, teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimas neatitiktų ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2 ir 1.5 straipsniai), CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
29. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kaip kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008).
30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šioje byloje turėtų būti nukrypta nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė ir įvertino visas svarbias bylai faktinės aplinkybes, nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kodėl teismas atmeta pareiškimą, pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
31. Pažymėtina, kad nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, pagal aktualią kasacinio teismo praktiką būtina atsižvelgti ir į tai, kad testatoriaus teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019).
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja T. A. yra S. B., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra. Palikėjas S. B. jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), testamentu paliko savo sutuoktinei suinteresuotam asmeniui M. S.. Tokiu būdu pareiškėją savo dukrą nušalino nuo paveldėjimo. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, jų pagrindu netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 3.205 straipsnio 1 dalimi, pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Iš suinteresuoto asmens paaiškinimų ir procesinių dokumentų turinio matyti, kad apeliantė sergančio tėvo (palikėjo) nelankė, juo nesirūpino, todėl pagrįstai manytina, kad apeliantė šios savo pareigos nevykdė, dėl ko galimai tai sąlygojo atitinkamą palikėjo elgesį, sudarant testamentą.
33. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje akcentuojamas testatoriaus valios gerbtinumas ir laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant paveldėjimo klausimus, kai testatoriaus valia išreikšta testamente, ji turi būti gerbiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-553/2009). Nagrinėjamu atveju ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, teismo vertinimu, apeliantė neįrodė, kad palikimo atsiradimo metu apeliantei buvo reikalingas išlaikymas, ir šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo apriboti testamento laisvės principo veikimą.
34. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai dėl jos pilnamečių vaikų paramos šiuo atveju nėra aktualūs, kadangi pirmosios instancijos sprendime šios aplinkybės nevertinos ir pasisakyta, jos šiai bylai neturi lemiamos reikšmės, kas reiškia, kad teismas jais negrindė pareiškimo atmetimo.
35. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog priteisiant išlaikymą/paramą teismai nustatydami priteistinos išlaikyti sumos dydį privalo orientuojasi į vieną minimalią mėnesinės algos dydį. Pažymėtina, kad apeliantė šį argumentą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2K-3-495-1075/2020. Pažymėtina, kad nurodytoje Kasacinio teismo nutartyje buvo pateiktas išaiškinimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinių kaltės ir išlaikymą nepilnamečiam vaikui, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių teisėjų nu(si)šalinimą, aiškinimo ir taikymo, t. y. buvo sprendžiamas išlaikymo dydis nepilnamečiams vaikams. Išaiškintina, kad pagal formuojamą teismų praktiką orientaciniu kriterijumi, priteisinat išlaikymą, laikomas vienos minimalios mėnesinės algos dydis tik sprendžiant klausimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Šiuo atveju, pareiškėja yra pilnametė palikėjo dukra, kuri reiškė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai, palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir pareiškėja turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Šiuo atveju, apeliantės nurodyta teismų praktika nėra taikoma.
36. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
37. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
14. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
15. Suinteresuotas asmuo prašė priteisti 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, suinteresuotam asmeniui priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje praktikoje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aiškinama, jog teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).
17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens patirtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, yra būtinos ir pagrįstos įrodymais, todėl atmetus apeliacinį skundą, jos priteistinos iš pareiškėjos.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos T. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 508,20 Eur (penkis šimtus aštuonis eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.