Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A- 455-227/2016

Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04580-2015-8

2016 m. gegužės 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5714-223/2015 pagal ieškovės D. Ž. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie LR VRM, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje. Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003;išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009;kt.). Bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014).

Todėl pagal Teismų plėtojamą praktiką nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo teiginiu, jog Teismas skundžiamu sprendimu padarė nepagrįstą išvadą, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia baudžiamojo persekiojimo veiksmų neteisėtumo.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2009-02-04 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais. Pripažintina, kad šioje byloje ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad konkretūs ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą, taikant kardomąją bei procesinę prievartos priemones buvo neteisėti, atlikti pažeidžiant įstatymų reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo) padarymo. Su tuo nesutinka apeliantė ir teigia, kad jos atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas be jokio pagrindo, buvo nepagrįstai apribotos nuosavybės teisės į gaunamų motinystės pašalpų dydį, kardomųjų priemonių taikymas sutrukdė išvykti atostogauti į užsienį. Taip pat skunde apeliantė nurodo argumentus dėl neturtinės žalos padarymo jos atžvilgiu, kadangi ji dėl streso patyrė persileidimą, turėjo finansinių sunkumų, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Atkreiptinas dėmesys, apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o apsiriboja tik teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepagrįstos. Kolegijos vertinimu, apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta skundžiamajame sprendime. Apeliantė, skųsdama teismo sprendimą, taip pat nenurodė kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos (b. l. 1 tomas 1) nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas remiantis FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriaus medžiaga. 2009-06-18 Šiaulių apygardos prokuratūra FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriui aplinkybių patikrinimui persiuntė VSDFV Šiaulių skyriaus surinktą medžiagą dėl galimo neteisėto draudžiamųjų pajamų padidinimo. 2009-07-01 pavedimu atlikti patikrinimą pavesta FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriaus tyrėjai ir vyr. specialistei atlikti patikrinimą UAB „JasenaIA“ dėl galimo neteisėto draudžiamųjų pajamų padidinimo, 2009-07-03 FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriaus tyrėja bei specialistė surašė patikrinimo aktą, medžiaga dėl UAB „JasenaIA“ patikrinimo persiųsta Šiaulių apygardos prokuratūrai. 2009-07-16 prokuroro E. T. rezoliucija nutarta pradėti nusikalstamos veiklos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje ikiteisminį tyrimą, jį pavedant atlikti FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriui. 2009-07-16 pavedimu atlikti ikiteisminį tyrimą Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja A. S., susipažinusi su FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriaus medžiaga bei prokuroro E. T. sprendimu pradėti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo grobstant VSDFV lėšas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriui.

Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad, kaip pagrįstai konstatavo Teismas, ikiteisminis tyrimas pradėtas tam įgaliotų ikiteisminio tyrimo institucijų ir gavus pagrindą, t.y. FNTT prie LR VRM Šiaulių skyriaus surinktą medžiagą (vadą) ikiteisminiam tyrimui pradėti, kas atitinka BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 165 straipsnio nuostatas. Nors apeliantė teigia, kad nebuvo pateiktos jokios specialistų išvados, tačiau pastebėtina, kad prieš pradedant ikiteisminį tyrimą buvo atlikti tam tikri patikrinimai UAB „JasenaIA“, juos atliko VSDFV Šiaulių skyriaus, Šiaulių apskrities VMI, FNTT prie LR VRM Šiaulių skyriaus tarnautojai. Šiuo atveju apeliantė nepagrįstai sutapatina specialistų išvadą (BPK 90 str.), kuri yra viena iš įrodinėjimo priemonių, su tam tikrų institucijų darbuotojų atliktais vertinimais, patikrinimų metu padarytomis išvadomis, kurios sudarė pagrindą inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Pastebėtina, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas siekiant išsiaiškinti, ar buvo padaryta nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, konkrečiai neįvardinant, kad galimai šią veiką padarė ieškovė, kuriai įtarimai pareikšti tik 2009-12-14. Todėl sutiktina su Teismo išvada, kad pradedant ikiteisminį tyrimą nebuvo pažeisti BPK 166 straipsnio reikalavimai, ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai ir operatyviai, todėl atsakovės argumentas dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo pradėjimo atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad 2009-06-17 raštu Šiaulių apygardos prokuratūra išsiuntė patikrinimui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus surinktą medžiagą dėl UAB „Jasena IA“ galimo neteisėto draudžiamųjų pajamų padidinimo D. Ž.. Šiaulių apygardos prokuratūra 2009-07-16 Pavedimu atlikti ikiteisminį tyrimą pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo grobstant VSDFV lėšas. 2009-10-19 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu D. Ž. laikinai apribotos nuosavybės teisės į motinystės pašalpas dėl galimo civilinio ieškinio ir turto konfiskavimo (b.l.5) . Nutarime nurodyta, kad ji įsidarbino AB „Jasena IA“ tam , kad taptų apdrausta socialiniu draudimu, jai nustatytas nepagrįstai didelis darbo užmokestis tikslu apgaulės būdu įgyti turtinė teisę į VSDFV mokamas motinystės pašalpas. Ji turi nusikalstamu būdu įgytą turtą ir periodiškai šį turtą didina. Taigi, 2009-10-19 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo priėmimo dieną buvo galima pagrįstai manyti, kad turtas, į kurį laikinai apribotos nuosavybės teisės, gali būti gautas nusikalstamu būdu, t.y. nepagrįstai padidinus draudžiamąsias pajamas, nuo kurių ieškovei buvo apskaičiuotos pašalpos. Laikinu asmens teisės į nuosavybę apribojimu siekiama galimų tikslų ateityje, o būtent civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti, todėl pagal BPK 151 straipsnio nuostatas, pakanka tiek surinktų duomenų, iš kurių galima pagrįstai manyti, jog turtas, perduotas fiziniam asmeniui, buvo gautas, įgytas nusikalstamu būdu. Nors nutarimo priėmimo dar nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, tačiau egzistavo pagrindas manyti, kad jis bus pareikštas ateityje, kas ir buvo padaryta VSDFV Šiaulių skyriaus 2009-12-01, be to, nutarimo priėmimo dieną buvo galima pagrįstai manyti, kad turtas gali būti gautas nusikalstamu būdu ir gali būti konfiskuotas. Pastebėtina, kad ieškovė nepasinaudojo savo procesinę teise apskųsti prokuroro proceso veiksmus, todėl šių veiksmų neteisėtumas nebuvo konstatuotas. Šis terminas buvo pratęstas Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-04-19, 2010-07-19 ir 2010-10-19 nutartimis. Pažymėtina, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-07-19 nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2010-08-19 nutartimi paliktas galioti konstatavus, kad yra pagrindas manyti, jog D. Ž. turi nusikalstamu būdu įgytą turtą, kuris, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, pagal BK 72 straipsnio 2 dalį privalomai konfiskuotinas, VSDFV Šiaulių skyrius 2009-12-01 pateikė civilinį ieškinį 58759,43 Lt sumai ir laikinas nuosavybės teisių apribojimas civilinio ieškinio užtikrinimui ar galimam turto konfiskavimui taikomas bei jo terminas pratęsiamas pagrįstai, D. Ž. nėra palikta be jokių pajamų pragyvenimui ir vaiko poreikių užtikrinimui, nėra duomenų, kad vaiką augintų viena ar būtų išsituokusi, pareiga išlaikyti vaiką tenka ir tėvui (baudžiamosios bylos tomas 4, b.l. 53-58).

Iš to seka, kad Teismas patikrino laikino nuosavybės teisių į gaunamas motinystės pašalpas apribojimo teisėtumą ir pagrįstumą. Duomenų, kad būtų nustatęs, jog atliekant proceso veiksmus ir taikant procesinės prievartos priemones būtų pažeisti BPK reikalavimai ar kad ikiteisminio tyrimo pareigūno ir/ar prokuroro veiksmai būtų buvę neteisėti, nėra. Priešingų atveju taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas nebūtų pratęstas arba jis būtų panaikintas aukštesniojo teismo jos skundo pagrindu. Minėti procesiniai sprendimai nebuvo pripažinti neteisėtais, nepagrįstais ir nebuvo panaikinti.

Priešingai apeliantei, Teismas skundžiamą sprendimą, kad areštavus dalį motinystės pašalpos nebuvo pažeistos ieškovės teisės, argumentavo jos pačios teiginiais, t.y, kad jos vyras dirbo ir gavo pakankamas pajamas, o šeima planavo atostogauti užsienyje. Taigi, apeliantė aiškina pati sau prieštaringai kiekvienu atveju sau naudinga linkme. Taip vienu metu nurodžiusi, kad sutuoktinis dirba ir gauna geras pajamas ir jie planavo atostogauti užsienyje, kitu- kad gaunamos minimalaus dydžio motinystės pašalpos nepakako net vaikui. Esant įstatyminei nuostatai kad vaikus privalo išlaikyti abu tėvai, apeliantė teiginio, jog vyro gaunamo uždarbio ir jos gaunamos minimalios motinystės pašalpos neužteko vaiko poreikių partenkinimui, įrodymais nepagrindė . Todėl negalima pripažinti, kad ieškovės teisės minėtu nutarimu buvo suvaržytos neproporcingai.

Pažymėtina, kad , analogiškos procesinė prievartos priemonės ikiteisminio tyrimo metu buvo pritaikytos ir kitai įtariamajai, kuriai taip pat buvo pareikštas įtarimas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Ji analogiškus apeliantės atžvilgiu taikytus prokuroro veiksmus skundė Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjai. Tačiau 2009-12-07 nutartimi jos skundas dėl prokuratūros nutarimo laikinai apriboti nuosavybės teises nebuvo patenkintas, nutartis peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo ir Šiaulių apygardos teismo 2009-12-30 nutartimi palikta nepakeista konstatavus, kad buvo pagrindas taikyti procesines prievartos priemones.

Apibendrinant aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovė neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, t.y. kad egzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų civilinės atsakomybės taikymui.

Byloje nustatyta: Šiaulių apygardos 2010-11-12 nutarimu (b. l. 17) D. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė -rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuris paliktas galioti iki įsiteisės Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-07-31 nuosprendis, kuriuo ji išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Pažymėtina, kad šioje byloje netiriamas laikinosios apsaugos priemonės paskyrimo Šiaulių apygardos 2010-11-12 nutarimu teisėtumas ir pagrįstumas. Jis nagrinėjamas tiek, kiek tai susiję su apeliantės ieškiniu ir apeliantės skundo teiginiais.

Pagal BPK 119 straipsnį kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Jos gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 str. 2 d.). Pagal Lietuvos teismų praktiką pagrįsto įtarimo, kaip būtinosios procesinės prievartos priemonės teisėtumo sąlygos buvimą, pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje).

Minėta, Šiaulių apygardos 2010-11-12 nutarimu (b. l. 17) jai buvo paskirta kardomoji priemonė -rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nebendrauti, neieškoti ryšių su nutarime nurodytu asmeniu. Priimant tokio turinio nutarimą buvo vadovautasi ikiteisminio tyrimo medžiaga ir daroma išvada egzistuojant pagrįstam įtarimui, kad ji gali būti padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Šis Nutarimas įsiteisėjo.

Vertinant ieškovei parinktą procesinę prievartos priemonę, pažymėtina, kad ieškovei buvo paskirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai jos teises varžanti procesinės prievartos priemonė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog BPK 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti aukštesniajam prokurorui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų pasinaudojusi BPK įtvirtintomis procesinėmis teisėmis apskųsdama nutarimą, prašydama jį panaikinti ar prašydama rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeisti kita procesines prievartos priemone (CPK 178 str.).

Pastebėtina, kad rašytinis pasižadėjimas yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo. Būtent tokio turinio rašytinį pasižadėjimą pasirašė apeliantė. Ji įsipareigojo be prokuroro ar teismo leidimo nepasišalinti iš gyvenamosios vietos. Taigi, ji žinojo, jog norint išvykti būtina gauti prokuroro ar teismo leidimą. Todėl turėjo teisę ir realią galimybę, esant būtinybei išvykti į užsienį, prašyti tokio leidimo. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tokį prašymą ieškovė būtų pareiškusi ir kad jos prašymas buvo atmestas(CPK 178 str.). To neteigia ir pati apeliantė. Taip pat, kaip pagrįstai nurodė Teismas, ji nepateikė jokių kelionės įrodymų (kelialapių, bilietų), patvirtinančių egzistavus realų ketinimą išvykti į užsienį atostogauti (CPK 178 str.).

Aptartais argumentais darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantei pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, sutrukdė jai išvykti į užsienį. T.y. ieškovė neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo neteisėti ir kad egzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų civilinės atsakomybės taikymui.

Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2010, kt.). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

Šioje byloje Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog persileidimas įvyko dėl pareigūnų veiksmų, o ne dėl vaisiaus patalogijos ar kitų aplinkybių. Aplinkybių, leidžiančių padaryti priešingą išvadą, nenustatyta.

Šiam ieškinio ir tuo pačiu skundo argumentui aktualu tai, jog ieškovei persileidimo metu (2009-09-02) dar nebuvo pareikšti įtarimai, nebuvo pritaikytos nei procesinės nei kardomosios prievartos priemonės ir ji pirmą kartą apklausta kaip liudytoja tik 2009-10-21 (baudžiamosios bylos tomas 2, b.l. 144-147). Todėl ieškovės teiginys, kad dėl patirto streso ji patyrė persileidimą, niekuo nepagrįstas. Kaip jau minėta, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, todėl ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ji patyrė stresą, buvo apsunkinta jos finansinė padėtis, negalėtų būti pakankamos konstatuoti, kad buvo padaryta neturtinė žala.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė ikiteisminio tyrimo metu naudojosi kvalifikuota teisininkų pagalba. Ją gynė advokatas E. M., vėliau- advokato padėjėjas M. R..

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, teismo sprendimas netenkinti ieškinio nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, kurį pakeisti ar panaikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.