Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie LR VRM ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šios rūšies žalos atlyginimo specifika pasireiškia tuo, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija ar jos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl šių subjektų neteisėtų veiksmų. Ši civilinės atsakomybės rūšis ypatinga tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo kaltės įrodinėti nereikia, kadangi valstybei deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda nepaisant šių asmenų kaltės, jeigu nustatomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.247 str.); 2) žala ir jos dydis (CK 6.249 -6.250 str.); 3) priežastinio ryšio buvimas tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 str.). Jeigu delikto sudėtyje nėra bent vienos iš šių sąlygų atsakomybė pagal CK 6.272 str. 1 d. negalima. Visų šių sąlygų buvimą privalo įrodyti Ieškovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne sykį yra nurodęs, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. CK 6.249 str. 1 d. nustato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Be to, tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos privalo būti priežastinis ryšys, t. y., patirtos išlaidos turi būti atitinkamų veiksmų pasekmė. Ieškovė prašo atlyginti jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovė prašo atlyginti turtinę žalą, sudarančią 2 103 EUR sumą, kuri ieškovės teigimu atsirado dėl advokato išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Tačiau procesas buvo teisėtas ir pagrįstas, tai kad Ieškovė buvo išteisinta nesudaro pagrindo atlyginti jai nuostolių dėl patirtų advokato išlaidų. Be to, Ieškovės sumokėtos išlaidos advokatui neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Ieškovė prašo priteisti 15 000 EUR neturtinės žalos. Neturtinė žala - tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus (CK 6.250 str.), atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį - teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Įstatyme nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus.

Trečiojo asmens FNTT prie LR VRM atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą informuotas. Gautas atsiliepimas (b.l. 42-45), kuriame nurodo, kad su ieškiniu nesutinka, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų šiuo klausimu, neįrodė nei vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-07-31 nuosprendžiu D. Ž. buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių; kardomąją priemonę D. Ž. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti paliekant galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš 2009-10-19 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo matyti, kad D. Ž. laikinai apribotos nuosavybės teisės į motinystės pašalpas (b.l.5 ), kurių terminas buvo pratęstas Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi. 2009-12-14 D. Ž. buvo pareikštas įtarimas (b. l. 6-8) pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d. Šiaulių apygardos 2010-11-12 nutarimu (b. l. 17) D. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Ieškovė pareiškė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos dėl to, kad jai ši žala buvo padaryta neteisėtais, ieškovės teigimu, teisėsaugos institucijų veiksmais. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 str. 1 d. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovė, reikalaudama atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau ji neatleidžiama nuo CPK 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).

Pagal CPK 12 ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 226 str. nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu . Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas bylos nagrinėjimo metu, vadovaudamasis CPK 8 str. numatytų teismo ir dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo principu, išaiškino ieškovei jos pareigą pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ieškinio pagrįstumą, nurodė aplinkybes, kurias būtina byloje įrodyti, išaiškino teisę prašyti teismo išreikalauti įrodymus, kurių ji pati negali gauti, buvo nustatytas papildomas terminas šiems įrodymams pateikti. o taip pat išaiškinta teisė pasinaudoti teisine advokato pagalba (b.l. 59-60). Ieškovė pasinaudojo teisine advokato pagalba ir pateikė papildomus rašytinius įrodymus, papildomų prašymų dėl įrodymų išreikalavimo teismui nereiškė. Dėl šių aplinkybių, turint omeny, kad ieškovė naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, laikytina, kad ji turėjo realią galimybę pateikti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jos ieškinyje nurodytas aplinkybes, teismas šios kategorijos bylose neturi pareigos rinkti įrodymus, todėl sprendimas priimtinas ieškovės pateiktų įrodymų pagrindu, juos vertinant visumoje ir pagal įrodymų pakankamumo principą.

Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, jog net ir išteisinamojo nuosprendžio reabilituojančiais pagrindais priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007;2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 ir kt.). Be to, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese Kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vertintina kaip ir kiek proporcingai ikiteisminio tyrimo veiksmai suvaržė asmens teises, kiek tai truko, kokias pasekmes turėjo ir pan.

Kaip matyti iš ieškovės pateikto ieškinio turinio, ieškovė teisę į neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimą grindžia tuo, jog 1) ikiteisminio tyrimo pareigūnai, be pagrindo iškėlė baudžiamąją bylą, 2) ieškovei buvo paskirta kardomoji priemonė, kuri suvaržė jos laisvę, 3) ieškovės atžvilgiu buvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kas apsunkino jos turtinę padėtį, 4) ieškovė buvo kviečiama į apklausas, kurių metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas. Kitų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kurie buvo neteisėti, pažeidė ieškovės teises ir ieškovei sukėlė neigiamas pasekmes ieškovė nenurodė.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos (b. l. 1 tomas 1) matyti, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas remiantis FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriaus medžiaga. Baudžiamojo proceso kodekso 166 str. 1 d. 2 p. nustato, kad ikiteisminis tyrimas yra pradedamas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pagal BPK 165 str. viena iš ikiteisminio tyrimo įstaigų yra FNTT prie LR VRM. Taigi, ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas tam įgaliotų ikiteisminio tyrimo institucijų ir gavus pagrindą, t.y. FNTT prie LR VRM Šiaulių skyriaus surinktą medžiagą (vadą) ikiteisminiam tyrimui pradėti. Vertinant minėtą medžiagą, matyti, kad joje yra surinkta visapusiška informacija, įrodymai, specialistų išvados, kurie iš tiesų tuo metu leido daryti pakankamą ir pagrįstą išvadą apie ieškovei inkriminuojamos galimai nusikalstamos veikos buvimą. Taigi, konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant pakankamam pagrindui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė buvo išteisinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Kas liečia ieškovės teiginį apie tai, kad jai paskirta kardomoji priemonė suvaržė jos teises ir laisves, tai sutinkamai su BPK 119 str. kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, kad skiriant kardomąsias priemones ar kitas procesines prievartos priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, šios priemonės taikomos pagal jų taikymo metu turimus duomenis. Tokiu būdu, ikiteisminio tyrimo metu ieškovei pareiškus 2009-12-14 įtarimą dėl nusikaltimo padarymo ( baudžiamosios bylos lapai 67-69 tomas 3, 24-26 tomas 6) įtariamajai D. Ž. prokuroro 2010-11-12 nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamosios bylos lapai 45—46 tomas 6). Kaip matyti, D. Ž. buvo paskirta pati švelniausia kardomoji priemonė. Ieškovės teiginys, kad kardomoji priemonė sutrukdė jai išvykti poilsiui į užsienį nėra pagrįsta įrodymais. Ieškovė nepateikė jokių kelionės įrodymų , t.y. kelialapių, bilietų ir pan. todėl teigti, kad dėl kardomosios priemonės buvo sutrikdyta jos kelionė į užsienį nėra pagrindo. Be to, tai, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui, įtariamąjam yra apribojama judėjimo laisvė negali būti laikoma jo teisių pažeidimu, o šiuo atveju, kardomoji priemonė buvo paskirta laikantis BPK normų reikalavimų (BPK 119 str., 121 str., 125-126 str., 139 str.) , taigi laikyti tai neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais nėra pagrindo.

Ieškovė taip pat nurodo, kad jai buvo pritaikytas laikinąsis nuosavybės teisės apribojimas į jai išmokėtinas motinystės išmokas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad VSDFV Šiaulių skyrius 2009-12-01 baudžiamojoje byloje pareiškė ieškinį D. Ž. dėl žalos atlyginimo (baudžiamosios bylos lapai 187-190 tomas 2). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį ( BPK 109 str.). Civilinio ieškinio baudžiamajame procese užtikrinimui prokuroras turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį (BPK 116 str.). Taigi, šių įstatyminių normų pagrindu prokuroro 2009-10-19 nutarimu ieškovei D. Ž. buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į gaunamas motinystės pašalpas. Ieškovė nurodo, kad ši priemonė pažeidė jos teises, nes ji neturėjo pakankamai lėšų vaiko poreikiams patenkinti, bet toks ieškovės teiginys negali būti laikomas įtikinamu, nes ieškovė taip pat nurodė, jog jos sutuoktinis tuo metu dirbo ir gavo pakankamas pajamas, o šeima ketino išvykti poilsiauti į užsienį. Taigi teigti, kad mažesnių išmokų iš valstybės gavimas iš esmės pažeidė ieškovės teisės , jokiu būdu negalima. Tokiu būdu, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė BPK normų, reguliuojančių civilinio ieškinio baudžiamajame procese užtikrinimo priemonių skyrimo sąlygų ir tvarkos, laikyti jų veiksmus neteisėtais nėra pagrindo.

Ieškovė nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo kviečiama į apklausas, ten jai daromas psichologinis spaudimas, tačiau vien kvietimas į apklausas negali būti laikoma neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, nes įtariamojo apklausa yra įprastas ikiteisminio tyrimo veiksmas. Įrodymų, kad ieškovė buvo vadinama „melage“ ar jai daromas psichologinis spaudimas ieškovė teismui nepateikė, todėl ši aplinkybė laikytina neįrodyta. Kas liečia teiginį, jog ieškovė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir kaltės patyrė persileidimą, tai byloje nėra pateikta duomenų ir neįrodytas priežastinis ryšys, jog tai įvyko dėl pareigūnų veiksmų, o ne dėl vaisiaus patologijos ar kitų aplinkybių.

Taigi, reziumuojant nurodytas aplinkybes ir motyvus, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Tokiu būdu, nesant vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų- neteisėtų veiksmų- civilinė atsakomybė negali būti taikoma ir ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovės (CPK 88 str., 92-93 str., 96 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir CPK 259-260 str., 270 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš D. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 12,10 EUR išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Panevėžio miesto apylinkės teismą.