Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. prašymą išduoti vykdomąjį raštą išnagrinėtoje civilinėje byloje e2YT-24973-981/2020 pagal S. S. ir A. S. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuotas asmuo A. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja prašė išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2YT-24973-981/2020 pagal pareiškėjų S. S. ir A. S. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Pareiškėja nurodė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-24973-981/2020 patvirtino pareiškėjų 2020 m. birželio 25 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje, be kita ko, buvo susitarta dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui teikimo tvarkos.

Nuo 2020 m. spalio iki 2025 m. spalio mėnesio laikotarpiu, įskaitant indeksavimą, bendra išlaikymo suma sudarė 18 965,20 Eur, o faktiškai tėvo pervesti mokėjimai siekia 19 418 Eur, todėl susidarė 452,80 Eur įsiskolinimo pagal pagrindinę išlaikymo sumą skirtumas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, preliminariai įvertinęs jų turinį, atskirajame skunde ir atsiliepime į jį dėstomus argumentus, sprendžia, jog su minėtais procesiniais dokumentais šalių pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu klausimu ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Jais šalys remiasi pagrindžiant įrodinėjamas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į jį pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantas po atskirojo skundo pateikimo į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus.

Pagal CPK 302 straipsnį apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialiosioms apeliacinio proceso taisyklėms. Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus.

Lietuvos apeliacinis teismo praktikoje pasisakyta, jog CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, pasibaigus įstatymų leidėjo nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti, jau negali būti priimami. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis papildomai išdėsto atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami dar ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimus į juos (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. e2-854-467/2025 ir kt.).

Susipažinus su apelianto rašytiniais paaiškinimais nustatyta, kad jais yra siekiama atsikirsti į atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, pateikti papildomus argumentus dėl skundžiamos nutarties. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų ir su jais pateiktų rašytinių įrodymų nepriima ir nevertina sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimus.

Dėl skundžiamos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

Apeliantas (suinteresuotas asmuo) atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutartį bei vykdomojo rašto išdavimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Suinteresuotas asmuo iš esmės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jo finansinės padėties bei neatsižvelgė, jog pareiškėja apie patirtas išlaidas vaiko poreikiams tenkinti neinformuoja suinteresuoto asmens. Be to, suinteresuoto asmens teigimu, pačios išlaidos nelaikytinos būtinosiomis ir pareiškėja piktnaudžiauja jomis.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra CPK nustatyta tvarka antstoliui pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis). Viena iš vykdomųjų dokumentų rūšių yra vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių pagrindu (CPK 587 straipsnio 1 punktas), kurių išdavimo tvarką reglamentuoja CPK VI dalies XLIV skyrius.

Pagal CPK 646 straipsnio 1 dalį, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nevykdant teismo patvirtintos taikos sutarties, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Teismas, išnagrinėjęs CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka suinteresuotos šalies prašymą, priima sprendimą, ar tenkinti, ar atmesti prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2020 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-24973-981/2020 patvirtinta tarp šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Minėtos sutarties 1.2 punkte šalys susitarė, kad suinteresuotas asmuo kiekvieną mėnesį nepilnamečio vaiko išlaikymui skirs po 250 Eur iki vaikui sueis 18 metų; nurodytą išlaikymo sumą suinteresuotas asmuo mokės ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 10 dienos į pareiškėjos banko sąskaitą. Atsiradus nenumatytoms išlaidoms, reikalingoms vaiko poreikiams tenkinti (sveikatinimas, gydymas, ugdymas), šalys, iš anksto suderinusios, šias išlaidas padengs lygiomis dalimis. Sutarties 1.4.6 punkte šalys susitarė, kad vaiko gimtadienio šventę kiekvienais metais šalys organizuoja kartu ne vėliau kaip prieš 30 dienų susitardami dėl vaiko gimtadienio šventės vietos bei šventei skiriamos išlaidų sumos. Vaiko gimtadienio šventės išlaidas šalys pasidalina ½ dalimi. Vaiko gimtadienio dieną tėvai neribos vienas kito teisės švęsti kartu su vaiku jo gimtadienius.

2025 m. spalio 29 d. pirmosios instancijos teisme gautas pareiškėjos prašymas išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2YT-24973-981/2020, nes suinteresuotas asmuo nevykdo tarp šalių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. lapkričio 11 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nėra įrodymų apie suinteresuoto asmens tinkamą teismo sprendimu patvirtintos sutarties sąlygų vykdymą bei nustatyta tvarka šalių nepilnamečiam vaikui išlaikymo teikimą.

Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tuo atveju, kai teismas nustato, jog taikos sutartis yra nevykdoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-913-241/2020, 14 punktas). Dėl šios priežasties teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – ne, t. y. teismas įsitikina, ar taikos sutartis (ne)vykdoma vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami šalių pateikti įrodymai; teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019).

Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (CK 3.51 straipsnis) arba pradėdami gyventi skyrium (CK 3.73 straipsnis), sudaro sutartį, kurioje nustato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (CK 3.53 straipsnis). Jeigu vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo (CK 3.193 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, jog tėvų sutartis dėl vaikų išlaikymo tvirtinama teismo ir jos sąlygos perkeliamos į teismo sprendimą, tai sutarties nevykdymas reiškia ir teismo sprendimo nevykdymą. Pagal CK 3.193 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, tai reiškia, kad išlaikymas išieškomas priverstine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, svarbu nustatyti ne tik faktą, kad taikos sutartis yra nevykdoma, bet ir įvertinti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, ar šalys jas supranta vienodai ir apskritai ar jos gali būti priverstinai vykdomos, ar neprašoma išduoti vykdomąjį raštą ir dėl reikalavimų, dėl kurių vykdymo nebuvo susitarta taikos sutartyje, nors jie ir susiję su šalių ginču, kuris buvo sprendžiamas byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustačius, jog teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos nėra aiškios, šalys jas supranta skirtingai ir (ar) jų priverstinai vykdyti neįmanoma apskritai, vykdomasis raštas pagal tokias sąlygas negali būti išduodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016).

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, jog įvertinus ginčo šalių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių aktualias sąlygas (1.2, 1.4.6 punktai), nenustatytas pagrindas jas pripažinti neaiškiomis ar dviprasmiškomis. Kaip nurodyta anksčiau, šalys susitarė, jog suinteresuotas asmuo (A. S.) įsipareigoja iki vaikui sueis 18 metų jo išlaikymui kas mėnesį skirti po 250 Eur, o atsiradus nenumatytoms išlaidoms – šalys jas padengs lygiomis dalimis; vaiko gimtadienio šventės išlaidas šalys taip pat susitarė pasidalinti po lygiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos sutarties sąlygos leidžia aiškiai nustatyti tiek suinteresuoto asmens kas mėnesį teikiamo išlaikymo dydį, tiek suinteresuoto asmens prievolės apimtį, kai dėl vaiko išlaikymo patiriamos nenumatytos išlaidos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.2 ir 1.4.6 punktų sąlygos suformuluotos nuosekliai ir aiškiai bei gali būti priverstinai vykdomos.

Kaip minėta, suinteresuotas asmuo atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo finansinės padėties bei neatsižvelgė, jog pareiškėja apie patirtas išlaidas vaiko poreikiams tenkinti neinformuoja suinteresuoto asmens. Be to, apelianto teigimu, pačios išlaidos nelaikytinos būtinosiomis ir pareiškėja piktnaudžiauja jomis. Apeliacinės instancijos teismas su dėstoma suinteresuoto asmens pozicija nesutinka ir atkreipia dėmesį į keletą aspektų.

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pažymi, kad vykdomojo rašto išdavimo klausimas nėra skirtas iš naujo vertinti šalių turtinę padėtį, keisti teismo patvirtintos sutarties sąlygas ar spręsti dėl suinteresuoto asmens galimybių ateityje vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Suinteresuoto asmens nurodoma finansinė padėtis ir finansiniai įsipareigojimai (būsto nuomos, paskolų sutartys ir kt.) nepaneigia jo pareigos vykdyti teismo patvirtintą sutartį. Jeigu suinteresuotas asmuo mano, kad dėl pasikeitusių aplinkybių jo prisiimti įsipareigojimai vaiko atžvilgiu turi būti keičiami, toks klausimas turėtų būti keliamas atskiroje byloje, tačiau tai nesudaro pagrindo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą dėl jau neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų.

Šiuo atžvilgiu byloje nustatyta, kad pareiškėja pateikė tiek rašytinius duomenis, tiek susistemintą jų pagrindu sudarytą lentelę, kurioje matyti apelianto atlikti mokėjimai aktualiu laikotarpiu (2020–2025 m.) bei susidariusios permokos ir skolos (DOK-160298). Iš šių duomenų nustatyta, kad nuo 2020 m. spalio iki 2025 m. spalio mėn., įskaitant indeksavimą, bendra išlaikymo suma buvo 18 965,20 Eur, o faktiškai apeliantas pervedė 19 418 Eur, todėl susidarė 452,80 Eur kas mėnesį teikiamo išlaikymo permoka apelianto naudai. Taip pat nustatyta, kad minėtu laikotarpiu papildomos išlaidos, patirtos vaiko poreikiams užtikrinti, sudarė 12 582,73 Eur, iš kurių tėvo dalis sudaro 6 291,37 Eur (12 582,73 Eur / 2). Atlikus minėtos permokos įskaitymą į šią sumą, laikytina, kad apeliantas netinkamai vykdė sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas 5 838,57 Eur (6 291,37 Eur – 452,80 Eur) apimtimi.

Nors apeliantas teigia, kad šios išlaidos nėra būtinosios, su tuo nėra pagrindo sutikti. Iš anksčiau nurodytos lentelės bei pareiškėjos pateiktų kitų rašytinių įrodymų nustatyta, kad šios išlaidos daugiausiai buvo patirtos dėl vaiko sveikatos poreikių (akiniai, vaistai, medicininės paslaugos ir kt.), mokyklos išlaidos (maistas, fondas), vaiko užimtumo (būreliai, pramogos, sportinė apranga ir kt.), gimtadienio šventės, telefono ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio išlaidos pagal savo paskirtį patenka į šalių teismo patvirtintoje sutartyje numatytų papildomų vaiko poreikių išlaidų apimtį, todėl pareiškėja pagrįstai reikalauja, kad apeliantas prie jų prisidėtų sutartyje nustatyta dalimi. Kaip minėta, jos skirtos visokeriopai vaiko gerovei – tiek jo sveikatai, jo užimtumui bei ugdymui užtikrinti.

Apelianto argumentai, kad pareiškėja nepagrįstai renkasi privačias medicinos paslaugas vietoje valstybinių, taip pat nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Pirma, apeliantas nepateikė įrodymų, kad konkrečios pareiškėjos nurodytos medicininės išlaidos buvo perteklinės, nesusijusios su vaiko sveikatos poreikiais ar patirtos nesąžiningai. Nors apeliantas ginčija vaikui skirtų kineziterapijos paslaugų kainą (300 Eur), tačiau tai daro bendro pobūdžio argumentais, jog atitinkamos paslaugos galėtų būti teikiamos valstybinėse įstaigose. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad apeliantas šių savo argumentų nepagrindė ir nesusiejo su vaiko sveikata bei būtent tokių paslaugų poreikiu. Tuo tarpu pareiškėja nurodė bei pateikė įrodymus, kad vaikas patiria sveikatos problemos (stuburo laikysena, atramos aparato sutrikimai dėl augimo), kurios suponuoja būtinybę atlikti kineziterapiją, siekiant išvengti ilgalaikių neigiamų pasekmių. Antra, iš pareiškėjos paaiškinimų ir pateiktų rašytinių duomenų matyti, kad privačios medicinos paslaugos buvo pasirenkamos dėl galimybės jas gauti greičiau, atsižvelgiant į vaiko sveikatos poreikius. Sutiktina su apeliantu, kad privačių paslaugų pasirinkimas gali lemti didesnę finansinę naštą abiem tėvams, todėl tokios išlaidos turi būti pasirenkamos atsakingai, įvertinus jų būtinumą, pagrįstumą ir geriausius vaiko interesus. Vis dėlto nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėja būtų piktnaudžiavusi šia galimybe ar siekusi nepagrįstai padidinti apeliantui tenkančią finansinę naštą. Pažymėtina ir tai, kad nurodytas išlaidas patiria ne vien apeliantas, bet ir pareiškėja, o iš apelianto nėra prašoma padengti visų vaiko poreikiams patirtų išlaidų. Pareiškėja prašo išduoti vykdomąjį raštą tik dėl apeliantui, kaip vaiko tėvui, pagal teismo patvirtintą sutartį tenkančios šių išlaidų dalies nevykdymo.

Nepagrįstais laikytini ir apelianto argumentai, kad pareiškėja jo neinformuodavo apie patiriamas papildomas išlaidas vaiko poreikiams tenkinti. Iš pareiškėjos pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad pareiškėja apeliantą informuodavo apie vaiko sveikatos būklę, laukiamas medicinines procedūras ir paslaugas, planuojamus lankyti būrelius, būsimus renginius, ketinamą pirkti lovą vaikui, taip pat apie žinomas arba jau patirtas išlaidas. Be to, pareiškėja apeliantui siųsdavo ir šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Taigi byloje esantys duomenys nepatvirtina apelianto teiginių, kad pareiškėja vienašališkai ir jo neinformuodama sprendė dėl papildomų išlaidų vaiko poreikiams tenkinti. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su dalimi pareiškėjos sprendimų dėl vaiko poreikių tenkinimo, savaime nereiškia, kad jis apie tokias išlaidas nebuvo informuojamas ar kad jos negali būti vertinamos kaip patirtos vaiko interesais.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, kad pareiškėja į vaiko poreikių tenkinimo išlaidas neįskaičiuoja iš valstybės gaunamų vaiko pinigų.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Teismas, plėtodamas šią praktiką, taip pat pasisakė, kad, vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023).

Nagrinėjamu atveju šioje byloje nėra iš naujo sprendžiamas periodinio išlaikymo vaikui dydžio nustatymo ar pakeitimo klausimas. Sprendžiamas procesinis klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutartyje nėra nustatyta, kad apeliantui tenkanti papildomų išlaidų dalis būtų mažinama valstybės mokamų vaiko pinigų suma. Be to, valstybės mokama išmoka vaikui nepaneigia pačių tėvų pareigos išlaikyti vaiką ir vykdyti teismo patvirtinta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Apeliantas, remdamasis šiuo argumentu, nepagrindė, kokia konkrečia apimtimi ir nuo kokių konkrečių pareiškėjos nurodytų papildomų išlaidų turėtų būti atimtos valstybės mokamos išmokos vaikui, taip pat nepateikė duomenų, kad šios išmokos visiškai padengė ginčo išlaidas ar kad pareiškėjos apskaičiuota apeliantui tenkanti dalis dėl to yra akivaizdžiai nepagrįsta. Todėl apelianto argumentai dėl valstybės mokamų vaiko pinigų šiuo atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad egzistuoja pagrindas išduoti vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos teismo patvirtintos sutarties dalies.

Įvertinęs byloje esančius duomenis ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotas asmuo nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog teismo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo vykdoma tinkamai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant pagrindą išduoti vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos sutarties dalies. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas, aktualias nagrinėjant vykdomojo rašto išdavimo klausimus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Suinteresuoto asmens atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Suinteresuoto asmens atskirasis skundas yra atmetamas, todėl esant pareiškėjos ir suinteresuoto asmens skirtingam suinteresuotumui bylos baigtimi, spręstinas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas pareiškėjos naudai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė priteisti jos apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja nurodė ir pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą patyrė 900 Eur išlaidas (DOK-185599). Suteiktos teisinės paslaugos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių dydžių, jos yra realios, protingo dydžio, atitinka bylos sudėtingumą, galimas darbo ir laiko sąnaudas rengiant procesinius dokumentus. Kadangi skundžiama nutartis paliktina nepakeista ir atskirasis skundas atmetamas, pareiškėjai iš apelianto priteisiamos 900 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Apelianto (suinteresuoto asmens) A. S. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjai S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 900 Eur (devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.