Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Rūtos Latvelės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Jungtinėje Karalystėje registruotos bendrovės „Paysera LTD“ (pradinė ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Money Flow“) ieškinį atsakovui L. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė Jungtinėje Karalystėje registruota bendrovė „Paysera LTD“ (toliau – ir ieškovė) 2023 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-17956-592/2023), prašydama iš atsakovų L. M. ir K. G. solidariai priteisti 64 448,93 Eur nuostolius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad „Paysera LTD“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Money Flow“ 2019 m. gegužės 22 d. sudarė programinės įrangos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 2019/05/22-001 (toliau – ir sutartis), kurios pagrindu UAB „Money Flow“ įsipareigojo parduoti sukurtą prekybos verslo valdymo sistemą „Oxon“, ją integruoti į ieškovės infrastruktūrą bei teikti techninio aptarnavimo paslaugas. Ieškovė, vykdydama sutartį, atliko avansinius mokėjimus, iš viso sumokėjo 59 500 Eur. Prekybos verslo valdymo sistemos „Oxon“ paslaugų priėmimo–perdavimo aktas nebuvo pasirašytas, nes sistema veikė netinkamai, todėl ieškovė 2020 m. spalio 30 d. vienašališkai nutraukė sutartį dėl esminių pažeidimų ir pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1723-794/2021 ieškovės ieškinį patenkino – ieškovei iš UAB „Money Flow“ priteisė 59 500 Eur ir 1 118 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1332-340/2022 (aktualus civilinės bylos Nr. eB2-72-640/2026) (toliau – ir bankroto byla) UAB „Money Flow“ buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 22 d. nutartimi UAB „Money Flow“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o buvę bendrovės vadovai L. M. ir K. G. pripažinti atsakingais už tyčinį bankrotą. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-820-567/2023 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

Ieškovės vertinimu, patirta žala atsirado dėl L. M. ir K. G., pripažintų atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą, neteisėtų veiksmų, nes vykdant sutartį atsakovas L. M., žinodamas apie bendrovės nemokumą ir nesugebėjimą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, 2020 m. birželio 29 d. įsteigė naują bendrovę UAB „Oxon technologijos“, į kurią buvo perkelta pagrindinė UAB „Money Flow“ vykdyta veikla – „Oxon“ programinės įrangos kūrimas, diegimas ir vystymas. Nepaisant to, atsakovas L. M. toliau prašė ieškovės atlikti avansinius mokėjimus, nors bendrovė faktiškai nevykdė veiklos ir neketino tinkamai įvykdyti sutarties.

Pradinė ieškovė – likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Money Flow“ (toliau – ir pradinė ieškovė, bendrovė) – 2023 m. spalio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (aktualus Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-212-614/2026), kurį patikslinusi prašė iš atsakovo L. M. (toliau – ir atsakovas) priteisti 283 150,45 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pradinė ieškovė nurodė, kad LUAB „Money Flow“ pajamas gaudavo iš programinės įrangos „Oxon“ nuomos ir aptarnavimo paslaugų. „Paysera LTD“ buvo viena pagrindinių UAB „Money Flow“ klienčių ir buvo sudariusi su bendrove sutartį dėl programinės įrangos įsigijimo, pritaikymo ir priežiūros paslaugų. Atsakovas L. M. ir K. G., siekdami išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, faktiškai perkėlė pelningą veiklą į kitą juridinį asmenį – UAB „Oxon technologijos“, kuris buvo įsteigtas 2020 m. birželio 23 d. atsakovo L. M. iniciatyva tuo metu, kai UAB „Money Flow“ jau buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais. Iškėlus UAB „Money Flow“ bankroto bylą, nei atsakovai, nei kiti su bendrove susiję asmenys bankroto administratoriui neperdavė esminio bendrovės turto ir dokumentų: „Oxon“ programinės įrangos, jos programinių kodų, duomenų apie visas bendrovės banko sąskaitas bei prisijungimų prie užsienio bankuose esančių sąskaitų. Taip atsakovai siekė nuslėpti bendrovės turtą ir apsunkinti kreditorių galimybes susigrąžinti skolas. Pradinė ieškovė pažymėjo, kad bankroto administratoriui faktiškai buvo perduotas tik menkavertis ir nelikvidus turtas, kurio balansinė vertė buvo 6 430,53 Eur, nors bendrovės veikla iki tol buvo susijusi su reikšmingą vertę turėjusios programinės įrangos vystymu ir naudojimu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2KT-57-854/2023 Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-17956-592/2023 prijungta prie Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-2911-614/2023 (aktualus civilinės bylos Nr. e2-212-614/2026).

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi patvirtino LUAB „Money Flow“, Paysera ir K. G. 2024 m. lapkričio 18 d. sudarytą taikos sutartį ir šią civilinės bylos dalį nutraukė. Patvirtinta taikos sutartimi atsakovas K. G. įsipareigojo sumokėti ieškovei LUAB „Money Flow“ 15 000 Eur, o ieškovė Paysera ir LUAB „Money Flow“ atsisakė visų ieškiniais pareikštų materialiųjų ir procesinių reikalavimų K. G. atžvilgiu.

Pradinė ieškovė LUAB „Money Flow“, atsižvelgdama į teismo patvirtintą su atsakovu K. G. sudarytą taikos sutartį, 2025 m. sausio 15 d. pareiškimu (t. 1, b. l. 182) ieškinio reikalavimą atsakovui L. M. sumažino iki 283 150,45 Eur.

Pradinė ieškovė 2025 m. liepos 30 d. pateikė teismui LUAB „Money Flow“ ir „Paysera LTD“ 2025 m. liepos 21 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria pradinė ieškovė LUAB „Money Flow“ atlygintinai perleido „Paysera LTD“ reikalavimo teisę į iš atsakovo L. M. reikalaujamą priteisti 283 150,45 Eur žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pradinę ieškovę LUAB „Money Flow“ pakeitė jos teisių perėmėja – „Paysera LTD“.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovės „Paysera LTD“ ieškinį patenkino iš dalies: ieškovei iš atsakovo L. M. priteisė 283 150,45 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 247 Eur bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovo L. M. valstybei priteisė 1 852 Eur žyminį mokestį; pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui L. M. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei turtinių teisių, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, turto arešto mastą nuo 298 150,45 Eur sumažino iki 283 150,45 Eur; teismo sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo leido vykdyti skubiai.

Teismas nustatė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartimi atsakovas L. M. pripažintas atsakingu už LUAB „Money Flow“ tyčinį bankrotą. Teismas pažymėjo, kad bendrovės buhalterinė apskaita nuo 2020 m. pradžios buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai, dėl to tapo neįmanoma nustatyti realios bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovės nemokumo administratoriui nebuvo perduota visa programinė įranga, programiniai kodai, banko sąskaitų duomenys ir prisijungimai prie užsienio bankuose esančių sąskaitų, taip pat nebuvo galimybės nustatyti bendrovės piniginių srautų ir realios turto sudėties iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas padarė išvadą, kad bendrovės turtas galėjo būti iššvaistytas ar nepagrįstai perleistas tretiesiems asmenims, o po bankroto bylos bendrovei iškėlimo nemokumo administratoriui buvo perduotas tik menkavertis ir nelikvidus bendrovės turtas.

Teismas taip pat nustatė, kad bendrovės buhalterinė apskaita pradėta netinkamai tvarkyti tuo metu, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, jai buvo taikomi turto areštai ir pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas L. M. bendrovės banko sąskaitų dalies neįtraukė į apskaitą, netinkamai pildė mokesčių deklaracijas ir bendrovės valdymą perdavė formaliam vadovui K. G.. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratoriui pateikti finansiniai dokumentai buvo netikslūs, jų nebuvo galima patikrinti dėl nepateiktų pirminių apskaitos dokumentų ir neprieinamų užsienio bankų sąskaitų duomenų. Taip pat nebuvo pateikta duomenų apie atsiskaitymą už bendrovės parduotą transporto priemonę, nebuvo galimybės nustatyti, kokiu pagrindu ir kam išrašyta 24 095 Eur sąskaita už prekes ar paslaugas UAB „Everton trade LTD“.

Vertindamas prejudicinius faktus, nustatytus tyčinio bankroto byloje, teismas konstatavo, kad atsakovo L. M. neteisėti veiksmai ir kaltė nagrinėjamoje byloje negali būti kvestionuojami. Teismas nurodė, kad dėl atsakovo L. M. veiksmų – apgaulingai tvarkytos bendrovės buhalterinės apskaitos, neapskaitytų pajamų ir nuslėpto turto – buvo pabloginta jau nemokios bendrovės finansinė padėtis. Teismas pažymėjo, kad nuo 2020 m. pavasario bendrovės gaunamos lėšos buvo nukreipiamos į užsienio banko sąskaitą „Wirecard Bank AG“, kurios duomenys nebuvo pateikti nei nemokumo administratoriui, nei teismui. Nors iš šios sąskaitos buvo mokėti darbuotojų atlyginimai, iš jos taip pat buvo apmokamos su bendrovės veikla nesusijusios išlaidos, taip dar labiau bloginant bendrovės turtinę padėtį ir mažinant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas L. M. nepateikė objektyvių įrodymų, kurie paneigtų prezumpciją, jog kreditorių patirta žala kilo dėl jo veiksmų, nulėmusių bendrovės tyčinį bankrotą.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto nepakako duomenų pripažinti, jog bendrovės turtas ar veikla buvo perkelti į UAB „Oxon technologijos“, tačiau atsakovas L. M. iš esmės patvirtino, kad, bendrovei tapus nemokia, nusprendė verslą tęsti per kitą juridinį asmenį, o ankstesnės bendrovės finansiniai įsipareigojimai liko neįvykdyti. Teismas konstatavo, kad atsakovas L. M. faktiškai valdė bendrovę, disponavo prisijungimais prie sąskaitų, bendravo su klientais ir sprendė bendrovės veiklos klausimus. Atsakovas pripažino, kad dėl Lietuvos Respublikoje areštuotų bendrovės sąskaitų ieškovė buvo informuota avansinius mokėjimus atlikti į kitas sąskaitas užsienio kredito įstaigose.

Teismas priėjo prie išvados, kad byloje įrodytos visos atsakovo L. M. civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Ieškovės perimta bankrutavusios bendrovės reikalavimo teisė pagrindžia 283 150,45 Eur žalos atlyginimo reikalavimą, kurio atsakovas nepaneigė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Dėl to teismas nusprendė, kad ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai ir iš atsakovo priteisė 283 150,45 Eur žalos atlyginimą bei procesines palūkanas. Ieškovės Paysera reikalavimą dėl 64 448,93 Eur pagal jos ir LUAB „Money Flow“ sudarytą sutartį priteisimo teismas atmetė nurodęs, kad ši suma patenka į bendrą priteistos žalos dydį, todėl papildomas jos priteisimas reikštų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas L. M. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys atsakovui L. M. ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad vien faktas, jog LUAB „Money Flow“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, patvirtina apelianto civilinę atsakomybę, priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir visų bendrovės kreditorių patirtos žalos. Teismas objektyviai neįvertino, kad bendrovės bankrotas tyčiniu pripažintas tik dėl aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tačiau nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių bendrovės veiklos ar turto perkėlimą į kitą juridinį asmenį, nuostolingų sandorių sudarymo, turto iššvaistymo ar kreditorių galimybių išieškoti skolas apribojimo.

Teismas neįvertino apelianto pateiktų paaiškinimų ir įrodymų, kurie patvirtina, kad didžioji bendrovės skolų dalis susidarė vadovaujant kitam asmeniui – K. G., taip pat neatsižvelgė į tai, jog ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad būtent aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas sukėlė žalą bendrovei ar jos kreditoriams. Apelianto vertinimu, apgaulingas ar aplaidus apskaitos tvarkymas savaime nesukelia kreditoriams žalos ir nepaneigia galimybės kreditoriams gauti atsiskaitymą iš juridinio asmens.

Teismas neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo medžiagą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartį, kuria nustatytas konkretus laikotarpis, susijęs su aplaidžiu apskaitos tvarkymu, – nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 13 d. Apelianto teigimu, net ir pripažinus civilinės atsakomybės pagrindą, žala galėtų būti siejama tik su šiuo laikotarpiu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė atsakomybės laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.

Teismas neįvertino, kad apeliantas nuo 2021 m. birželio 30 d. nebuvo bendrovės vadovas, todėl neturėjo objektyvios galimybės bankroto administratoriui ar į nagrinėjamą bylą pateikti bendrovės banko sąskaitų duomenų ir prisijungimo prie jų duomenų. Aplinkybę, kad į bylą nebuvo pateikti užsienio banko sąskaitos ir „Revolut“ banko sąskaitos išrašai bei prisijungimo prie šių sąskaitų duomenys, teismas nepagrįstai įvertino kaip patvirtinančią apelianto siekį nuslėpti ar iššvaistyti bendrovės turtą. Šiuos duomenis galėjo pateikti tik po apelianto vadovu tapęs K. G. arba nemokumo administratorius, kuriam po bankroto bylos iškėlimo perėjo bendrovės valdymo ir disponavimo dokumentais teisės.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad visa Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 50 652 Eur finansinio reikalavimo suma ir visa Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 183 246,86 Eur finansinio reikalavimo suma yra dėl apelianto veiksmų padaryta žala. VSDFV finansinis reikalavimas atsirado 2021 m. liepos–rugsėjo mėn., t. y. bendrovės vadovo pareigas jau einant K. G.. Dėl to už šią skolą apeliantas negali būti atsakingas. Apelianto vertinimu, byloje nepateikta duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokiu laikotarpiu susidarė 183 246,86 Eur VMI finansinis reikalavimas, įskaitant didžiausią jo dalį – 127 717,32 Eur PVM nepriemoką ir 25 429,87 Eur delspinigius. Dėl to nėra pagrindo nuspręsti, kad šios skolos susikaupė, kai bendrovei vadovavo būtent apeliantas.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal 2019 m. gegužės 22 d. sudarytą programinės įrangos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį ieškovė nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2020 m. liepos mėn. atliko ieškovei 59 500 Eur avansinių mokėjimų, tačiau nurodytu laikotarpiu bendrovė vykdė programinės įrangos „Oxon“ diegimo ir pritaikymo darbus. Tai patvirtina byloje esantis šalių susirašinėjimas ir vėlesni ieškovės mokėjimai. Apelianto vertinimu, byloje neįrodyta, kad bendrovė apskritai neteikė paslaugų, kad gautos lėšos buvo panaudotos ne bendrovės veiklai ar kad tarp apelianto veiksmų ir ieškovės 61 760,49 Eur finansinio reikalavimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, net pripažinus priežastinio ryšio buvimą, galėtų būti vertinami tik tie mokėjimai, kurie atlikti laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 13 d., t. y. iš viso – 24 500 Eur.

Teismas neatsižvelgė į contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcijos taikymo galimybę. Ieškovė, nepaisydama teismo nurodymų, nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų ir konkrečios ieškovės reikalaujamos žalos.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingais pripažinti tiek apeliantas, tiek K. G., todėl jų pareiga atlyginti žalą yra solidari. Teismas iš apelianto nepagrįstai priteisė visą reikalaujamos žalos sumą (283 150,45 Eur), nors ieškovė ir atsakovas K. G. yra sudarę taikos sutartį, kurios pagrindu K. G., sumokėjęs 15 000 Eur, buvo atleistas nuo visų reikalavimų. Apelianto įsitikinimu, dėl šios aplinkybės iš jo galėjo būti priteista ne daugiau kaip pusė pradinio ieškinio reikalavimo – 149 075,23 Eur, o atsižvelgus į taikos sutarties sąlygas, jo atsakomybė apskritai turėjo būti apribota 15 000 Eur.

Teismas bylą išnagrinėjo formaliai, visapusiškai neįvertino byloje esančių įrodymų, nenustatė konkretaus priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir kiekvieno kreditoriaus reikalavimo, nepasisakė dėl žalos susidarymo laikotarpio bei nepagrįstai pripažino apelianto padaryta žala visą bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė „Paysera LTD“ prašo atsakovo L. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Apelianto argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo, solidariosios atsakomybės apimties ir verslo bei programinės įrangos „Oxon“ perdavimo į UAB „Oxon technologijos“ fakto neigimo prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, įsiteisėjusiems teismų sprendimams ir susijusių civilinių bei baudžiamųjų bylų duomenims.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi patvirtinta ieškovų ir atsakovo K. G. sudaryta taikos sutartis, kurios pagrindu K. G. sumokėjo bendrovei 15 000 Eur kompensaciją, o ieškovai atsisakė reikalavimų šiam atsakovui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 8 dalimi, vieno solidariojo skolininko atleidimas nuo dalies prievolės nepanaikina kito bendraskolio pareigos vykdyti likusią prievolės dalį. Dėl to atsakovui L. M. liko pareiga atlyginti 283 150,45 Eur žalą.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme neprieštaravo taikos sutarties sudarymui ir jos sąlygoms, nors buvo atstovaujamas profesionalių teisininkų ir turėjo galimybę reikšti prieštaravimus. Toks procesinis elgesys laikomas sutikimu su taikos sutarties pasekmėmis, todėl vėlesnis šių pasekmių ginčijimas apeliaciniame procese yra nepagrįstas.

Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis LUAB „Money Flow“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o atsakovai L. M. ir K. G. pripažinti asmenimis, kurių tyčiniai veiksmai sukėlė bendrovės bankrotą. Šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir negali būti ginčijamos iš naujo.

Atsakovas L. M. veikė ir kaip faktinis bendrovės vadovas. Nors nuo 2021 m. birželio 30 d. formalus bendrovės vadovas buvo K. G., tačiau L. M. toliau kontroliavo bendrovės veiklą, bendravo su klientais, prisistatė bendrovės vadovu ir organizavo veiklos perkėlimą į UAB „Oxon technologijos“.

Apeliacinio skundo argumentai, kad bendrovės bankrotą nulėmė natūralios rinkos sąlygos ar verslo nesėkmė, yra nepagrįsti. Byloje surinkti duomenys patvirtina „fenikso“ schemos buvimą – LUAB „Money Flow“ veikla, klientai ir pagrindinis turtas (programinė įranga „Oxon“) buvo perkelti į naujai įsteigtą UAB „Oxon technologijos“, paliekant LUAB „Money Flow“ be turto ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. UAB „Oxon technologijos“ buvo įsteigta 2020 m. birželio 23 d., kai UAB „Money Flow“ jau turėjo reikšmingų skolų ir jos turtui buvo pritaikyti areštai. Abiejų įmonių veikla buvo identiška, jos naudojo tą patį domeną, kontaktinius duomenis ir aptarnavo tuos pačius klientus.

Atsakovas L. M. 2021 m. spalio 26 d. raštu informavo UAB „Kesko Senukai Lithuania“, kad visi programinės įrangos „Oxon“ klientai perkeliami į UAB „Oxon technologijos“, o abi UAB „Money Flow“ ir UAB „Oxon technologijos“ priklauso tiems patiems savininkams. Šis dokumentas tiesiogiai patvirtina verslo ir klientų perkėlimą į naują juridinį asmenį.

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2042-864/2023 nustatė, kad UAB „Oxon technologijos“ komercializavo iš UAB „Money Flow“ perimtą programinę įrangą „Oxon“, neturėdama teisėtų jos įgijimo dokumentų. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina nuoseklų apelianto elgesį: iš pradžių buvo slepiama UAB „Money Flow“ buhalterinė apskaita, siekiant nuslėpti turto išvedimą, vėliau naujojoje įmonėje buvo klastojami dokumentai, turint tikslą pasipelnyti iš neteisėtai užvaldyto turto. Tai yra esminis argumentas, patvirtinantis, kad 283 150,45 Eur žala bendrovės kreditoriams, įskaitant „Paysera LTD“, atsirado dėl atsakovo L. M. neteisėtų ir tyčinių veiksmų.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad klientų pasitraukimas buvo natūrali verslo pasekmė. Apelianto pateikti elektroniniai susirašinėjimai su klientais tik patvirtina, kad jis ir toliau disponavo „Oxon“ platforma ir vykdė veiklą per UAB „Oxon technologijos“. Dėl to klientų praradimą nulėmė netinkamas bendrovės valdymas ir veiksmų nukreipimas į turto bei veiklos perkėlimą, o ne objektyvūs rinkos veiksniai.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės „Paysera LTD“ ieškinys buvusiam LUAB „Money Flow“ vadovui L. M. dėl žalos, grindžiamos bendrovės bankroto byloje nepatenkintais kreditorių finansiniais reikalavimais, kai bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o apeliantas L. M. ir K. G. pripažinti atsakingais už tyčinio bendrovės bankroto sukėlimą. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias buvusio juridinio asmens vadovo, pripažinto atsakingu už tyčinį juridinio asmens bankrotą, civilinę atsakomybę.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1723-794/2021 patenkino ieškovės „Paysera LTD“ ieškinį ir jai iš atsakovės UAB „Money Flow“ priteisė 59 500 Eur, kuriuos ieškovė sumokėjo kaip avansą pagal šalių 2019 m. gegužės 22 d. sudarytą, bet ieškovės vienašališkai dėl esminio pažeidimo 2020 m. lapkričio 30 d. nutrauktą programinės įrangos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 2019/05/22-001, taip pat 1 118 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šis teismo sprendimas 2021 m. balandžio 6 d. įsiteisėjo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1332-340/2022 (aktualus civilinės bylos Nr. eB2-72-640/2026) UAB „Money Flow“ iškelta bankroto byla. Ši nutartis įsiteisėjo 2022 m. vasario 1 d.

Bendrovės vadovu nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2021 m. birželio 29 d. buvo L. M., nuo 2021 m. birželio 30 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo bendrovės vadovo pareigas ėjo K. G., kuris iki tol buvo bendrovės darbuotojas.

Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, bendra reikalavimų suma – 298 150,45 Eur (pirmąja eile tenkinamas kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus 50 652 Eur finansinis reikalavimas (49 858,24 Eur tenkinamas pirmuoju etapu, 793,76 Eur – antruoju etapu); antrąja eile tenkinami reikalavimai: 183 246,86 Eur VMI finansinis reikalavimas (156 506,68 Eur tenkinamas pirmuoju etapu, 26 740,18 Eur – antruoju etapu), 61 760,49 Eur „Paysera LTD“ finansinis reikalavimas (59 500 Eur tenkinamas pirmuoju etapu, 2 260,49 Eur – antruoju etapu), 2 344,72 Eur UAB „Bitė Lietuva“ finansinis reikalavimas (2 291,08 Eur tenkinamas pirmuoju etapu, 53,64 Eur – antruoju etapu) ir 146,38 Eur antstolio M. D. finansinis reikalavimas, tenkinamas pirmuoju etapu.

Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. birželio 23 d. nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. 02-6-00027-21 L. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir (ar) organizavimą) ir perduotas pagal laidavimą L. M. vienerių metų terminui be užstato. Šioje nutartyje nustatyta, kad L. M. aplaidžiai tvarkė UAB „Money Flow“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1633-340/2023 LUAB „Money Flow“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą (dėl aplaidžiai ir (ar) apgaulingai tvarkytos bendrovės buhalterinės apskaitos), o atsakingais už tyčinį bankrotą pripažinti buvę bendrovės vadovai L. M. ir K. G.. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-820-567/2023 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartis palikta nepakeista.

Ieškovė „Paysera LTD“ 2023 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams L. M. ir K. G., prašydama iš jų, kaip atsakingų už tyčinį bendrovės bankrotą asmenų, solidariai priteisti ieškovei 64 448,93 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro 59 500 Eur bendrovei sumokėtas pagal nutrauktą sutartį avansas ir 1 118 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. sumos, priteistos ieškovei iš bendrovės įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1723-794/2021, taip pat 3 830,93 Eur išlaidos advokatų pagalbai apmokėti, kurias ieškovė patyrė bendrovės bankroto byloje (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-17956-592/2023).

Bankrutuojanti UAB „Money Flow“ 2023 m. spalio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovų L. M. ir K. G., kaip buvusių bendrovės vadovų, pripažintų atsakingais už tyčinį bendrovės bankrotą, solidariai priteisti bendrovei 298 150,45 Eur žalos, apskaičiuotos pagal bankroto byloje patvirtintų, bet nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų bendrą sumą, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-2911-614/2023).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2KT-57-854/2023 Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-17956-592/2023 ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2911-614/2023 sujungtos (aktualus Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-212-614/2026).

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Money Flow“, „Paysera LTD“ ir K. G. 2024 m. lapkričio 18 d. sudarytą taikos sutartį ir civilinės bylos dalį dėl reikalavimų šiam atsakovui nutraukė. Šia taikos sutartimi atsakovas K. G. įsipareigojo sumokėti ieškovei LUAB „Money Flow“ 15 000 Eur, o ieškovės „Paysera LTD“ ir LUAB „Money Flow“ atsisakė visų ieškiniais pareikštų materialiųjų ir procesinių reikalavimų K. G. atžvilgiu.

Ieškovė bankrutuojanti UAB „Money Flow“, atsižvelgdama į teismo patvirtintą su atsakovu K. G. sudarytą taikos sutartį, 2025 m. sausio 15 d. pareiškimu ieškinio reikalavimą atsakovui L. M. sumažino iki 283 150,45 Eur (298 150,45 Eur – 15 000 Eur).

Bankrutuojanti UAB „Money Flow“ ir „Paysera LTD“ 2025 m. liepos 21 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria pradinė ieškovė bankrutuojanti UAB „Money Flow“ atlygintinai perleido „Paysera LTD“ reikalavimo teisę į iš atsakovo L. M. reikalaujamą priteisti 283 150,45 Eur žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pradinę ieškovę LUAB „Money Flow“ pakeitė jos teisių perėmėja – „Paysera LTD“.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 5 d. nutartimi bankrutuojanti UAB „Money Flow“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-212-614/2026 ieškinys patenkintas iš dalies ir ieškovei „Paysera LTD“ iš atsakovo L. M. priteista 283 150,45 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos ir 1 247 Eur bylinėjimosi išlaidos; ieškinio dalis dėl 64 448,93 Eur žalos atlyginimo pagal tiesioginį „Paysera LTD“ ieškinį atmesta, teismui priėjus prie išvados, kad priteistas 283 150,45 Eur žalos atlyginimas apima ir ieškovės, kaip bendrovės kreditorės, pareikšto 64 448,93 Eur reikalavimo sumą, atsakovo atsakomybė kreditorei yra subsidiari su bendrove, todėl nurodytos sumos priteisimas reikštų nepagrįstą praturtėjimą.

Atsakovas 2026 m. kovo 24 d. padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo dalies, kuria iš jo ieškovei „Paysera LTD“ priteistas 283 150,45 Eur žalos atlyginimas. Ieškovė „Paysera LTD“ pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesta jos ieškinio reikalavimų dalis dėl 64 448,93 Eur žalos atlyginimo, apeliacine tvarka neapskundė.

Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka peržiūrima tik apskųsta teismo sprendimo dalis dėl atsakovo L. M., kaip vieno iš buvusių LUAB „Money Flow“ vadovų, pripažinto atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, civilinės atsakomybės už bendrovei padarytą žalą, apskaičiuotą pagal bankroto proceso metu nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus. Iš apelianto reikalaujama atlyginti žala pradinės kreditorės LUAB „Money Flow“ buvo apskaičiuota pagal bendrovės bankroto byloje teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi patvirtintą bendrovės kreditorių reikalavimų bendrą sumą – 298 150,45 Eur. Bylos nagrinėjimo metu su vienu iš solidariųjų atsakovų – K. G., taip pat pripažintu atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, buvo sudaryta ir teismo patvirtina taikos sutartis, pagal kurią šis atsakovas sumokėjo LUAB „Money Flow“ 15 000 Eur, ir bylos dalis dėl reikalavimų šiam atsakovui nutraukta. Pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad yra nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovo L. M. civilinei atsakomybei kilti, iš šio atsakovo ieškovei (bendrovės reikalavimo teisių į atsakovą perėmėjai 2025 m. liepos 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu), priteisė 283 150,45 Eur žalos, apskaičiuotos iš bendrovės bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorių reikalavimų bendros 298 150,45 Eur sumos atėmus solidariojo atsakovo K. G. 2024 m. lapkričio 15 d. taikos sutarties pagrindu sumokėtą bendrovei 15 000 Eur sumą.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka 2026 m. birželio 4 d. teismo posėdyje, procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas 2026 m. rugpjūčio 3 d. 15.30 val.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendimų priėmimo kambaryje nustatė, kad, siekiant išsamiai ir objektyviai išspręsti šalių ginčą bei priimti visapusiškai pagrįstą procesinį sprendimą, reikia papildomai aiškintis šalių ginčo aplinkybes, dėl to 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 straipsnis, 258 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis) ir pasiūlė šalims pateikti papildomus paaiškinimus dėl: 1) po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2B-72-640/2026 nustatytos aplinkybės, jog užbaigus bendrovės bankroto procesą liko nepatenkinta iš viso 293 312,14 Eur kreditorių finansinių reikalavimų, reikšmės sprendžiamam ginčui; 2) LUAB „Money Flow“, „Paysera LTD“ ir K. G. sudarytos taikos sutarties pasekmių apelianto L. M. civilinei atsakomybei, be kita ko, įvertinant CK 6.129 straipsnio 6 dalyje nustatytus skolininko atleidimo nuo solidariosios prievolės ypatumus ir galimybę taikyti CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą solidariųjų skolininkų lygių dalių prezumpciją.

Apeliantas (atsakovas) L. M. 2026 m. liepos 24 d., o ieškovė „Paysera LTD“ 2026 m. rugpjūčio 11 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartyje įvardytų šalių ginčui išspręsti reikšmingų aspektų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai bus vertinami tik dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartyje įvardytų dviejų aspektų: 1) Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2B-72-640/2026 nustatytos aplinkybės, jog užbaigus bendrovės bankroto procesą liko nepatenkinta iš viso 293 312,14 Eur kreditorių finansinių reikalavimų, reikšmės apelianto civilinės atsakomybės apimčiai; 2) LUAB „Money Flow“, „Paysera LTD“ ir K. G. sudarytos taikos sutarties pasekmių apelianto L. M. civilinei atsakomybei, be kita ko, įvertinant CK 6.129 straipsnio 6 dalyje nustatytus skolininko atleidimo nuo solidariosios prievolės ypatumus ir galimybę taikyti CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą solidariųjų skolininkų lygių dalių prezumpciją. Rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti kiti argumentai, kuriais siekiama papildyti apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, papildomai atsikirsti į priešingos šalies argumentus, negali būti vertinami. Pasibaigus apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį pateikimo terminams, draudžiama keisti ar papildyti šiuos procesinius dokumentus, o apeliacinį procesą reglamentuojančios teisės normos nenumato galimybės papildomai atsikirsti į priešingos šalies apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį išdėstytus argumentus.

Dėl atsakovo L. M. civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo ypatumų

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad civilinės bylos dėl žalos, kilusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, o priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos (bankroto proceso metu nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo) ryšys yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025, 33 punktas). Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti buvusio vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Be to, pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, todėl laikytina, jog, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 22 punktas). Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025, 33 punktas).

Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad prejudiciniais faktais gali būti pripažintos tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 45 punktas). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas).

Ar tyčinio bankroto byloje nustatyta faktinė aplinkybė laikytina prejudicine byloje dėl žalos atlyginimo, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tyčinio bankroto byloje įrodinėtus tyčinio bankroto nustatymo pagrindus ir byloje dėl tyčinio bankroto priimtų teismo procesinių sprendimų turinį (inter alia (be kita ko), į tai, ar nurodyta aplinkybė buvo teismo nustatyta kaip turinti esminę reikšmę sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto, ar buvo tik paminėta kaip šalutinė aplinkybė, neturinti esminės reikšmės teismo išvadoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-300-823/2022, 47 punktas).

Kasacinis teismas byloje pagal kreditoriaus tiesioginį ieškinį buvusiam juridinio asmens vadovui dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo yra išaiškinęs, kad iš naujo neįrodinėtinais pripažintini tik tie juridinio asmens vadovo neteisėti veiksmai, kurie buvo įrodinėjimo dalykas byloje dėl tyčinio bankroto ir įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu pripažinti jį sukėlusiais. Juridinio asmens vadovo veiksmų, nesukėlusių tyčinio bankroto, vertinimas nepatenka į bylos pagal tokį kreditoriaus ieškinį nagrinėjimo ribas, nebent kreditorius ieškinyje papildomai remiasi individualios žalos jam padarymo argumentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-823/2026, 42 punktas).

Nagrinėjamoje byloje tiek pradinė ieškovė LUAB „Money Flow“, tiek jos teisių perėmėja Paysera LTD, taip pat ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais LUAB „Money Flow“ bankrotas pripažintas tyčiniu, atsakovas L. M. pripažintas atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, jo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis neužtikrino tinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo (nebuvo apskaityta bendrovės pajamų dalis, slėpta informacija apie bendrovės finansinę būklę), be to, nemokumo administratoriui neperduoti visi buhalterinės apskaitos dokumentai, programinė įranga, prisijungimo prie bendrovės vardu atidarytų užsienio bankuose sąskaitų duomenys, dėl to tapo neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Teismas įvertino, kad šios aplinkybės yra prejudiciniai faktai, nes jos sudarė pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl ieškovei, perėmusiai reikalavimo teises iš pradinės kreditorės (bankrutavusios bendrovės), nereikia įrodinėti nurodytų neteisėtų atsakovo L. M. veiksmų ir kaltės (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog bendrovės veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį (UAB „Oxson technologijos“), tačiau kartu pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino teismo tyčinio bankroto byloje padarytas išvadas, jog, bendrovei tapus nemokia, jis nusprendė verslą toliau vykdyti kitoje įmonėje, bendrovės neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai taip ir liko neįvykdyti. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie atsiskaitymą su bendrove už parduotą bendrovė transporto priemonę, pirminiai buhalteriniai dokumentai ir bendrovės sutartys nebuvo pateikti, nustatyti bendrovės debitorių sąrašo ir bendrovės realios turtinės padėties nėra galimybės.

Apeliantas L. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog bendrovės tyčinis bankrotas nustatytas tik JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl aplaidžiai tvarkytos bendrovės buhalterinės apskaitos, ir nenustatyta nei bendrovės turto ar veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį, nei nuostolingų sandorių sudarymo, nei turto iššvaistymo, lėšų pasisavinimo ar kitų veiksmų, kurie būtų tiesiogiai pabloginę bendrovės turtinę padėtį ar apriboję kreditorių galimybes išieškoti skolas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė prejudicinių faktų ribas ir neteisėtais bei tyčiniais veiksmais laikė aplinkybes, kurios nenustatytos tyčinio bankroto byloje, o nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė konkrečių jo veiksmų, nulėmusių kreditorių patirtą žalą. Apeliantas kvestionuoja teismo išvadas, kad jis po 2021 m. birželio 30 d. buvo faktinis bendrovės vadovas, dėl verslo perkėlimo į UAB „Oxon technologijos“, disponavimo neperduotais užsienio bankų sąskaitų duomenimis, turto nuslėpimo ir teigia, jog šios aplinkybės nebuvo nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais bendrovės tyčinio bankroto byloje ir nėra pakankamai įrodytos nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo grindžiami tyčinio bendrovės bankroto sukėlimu, iš naujo neįrodinėtinais pripažintini tik tie apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, neteisėti veiksmai, kurie buvo įrodinėjimo dalykas byloje dėl bendrovės tyčinio bankroto ir įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu pripažinti jį sukėlusiais. Kita vertus, teisėjų kolegija, išanalizavusi apskųsto teismo sprendimo turinį, įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, kuriais bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nurodo, kad apeliantas nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtais ir tyčiniais apelianto veiksmais pripažino aplinkybes, kurios nenustatytos tyčinio bankroto byloje.

Iš įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1633-340/2023, kuria LUAB „Money Flow“ bankrotas pripažintas tyčiniu, turinio nustatyta, kad bendrovės nemokumo administratorė prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl apgaulingai ar aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir veiklos ir (ar) turto perkėlimu į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu remdamasis tuo, kad bendrovė jau 2019 m. pabaigoje buvo faktiškai nemoki (pradėtos vykdomosios bylos dėl priverstinio skolų išieškojimo, turtui pritaikyti areštai, bendrovės skolos kreditoriams nuolat augo); kai bendrovei tapo sudėtinga atsiskaityti su kreditoriais, nuo 2020 m. bendrovės vadovai pradėjo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą. Buvęs vadovas L. M. sąskaitų dalies (dėl 151 680 Eur pajamų) neįtraukė į apskaitą, K. G. sąmoningai pasirašė balansus, kuriuose pateikti klaidinantys ir realios situacijos neatitinkantys finansiniai duomenys. Nemokumo administratoriui perduoti bendrovės finansiniai dokumentai esmingai skyrėsi nuo Juridinių asmenų registrui pateiktų duomenų. Be to, nemokumo administratoriui neperduotas visas bendrovės turtas, apskaitos dokumentai, programinė įranga, prisijungimo prie užsienio banko sąskaitų duomenys. Teismas konstatavo, kad dėl apgaulingos ir aplaidžios apskaitos tapo neįmanoma nustatyti bendrovės realios finansinės būklės, turto sudėties, piniginių srautų ir tikrųjų nemokumo priežasčių. Teismas taip pat nustatė, kad faktinis bendrovės vadovas iki bankroto bylos iškėlimo buvo veiklą kontroliavęs L. M., kuris, bendrovei jau esant nemokia, 2020 m. birželio 23 d. įsteigė analogišką veiklą vykdžiusią UAB „Oxon technologijos“, o formaliu UAB „Money Flow“ vadovu paskyrė K. G., kuris pripažino faktiškai bendrovės nevaldęs ir nesidomėjęs jos veikla. Nors nepakako tiesioginių įrodymų pripažinti, kad visa bendrovės veikla buvo perkelta į naują bendrovę, teismui nekilo abejonių, kad L. M. ir K. G. veiksmai (daugiau kaip 150 000 Eur pajamų neapskaitymas 2020 m., ilgalaikio turto neišsaugojimas, aplaidžiai tvarkyta buhalterinė apskaita) buvo nukreipti tyčia bloginti jau nemokios bendrovės turtinę padėtį ir esmingai pažeidė bendrovės kreditorių teises, nes jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, ji galbūt galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, o atsakingais už tyčinio bankroto sukėlimą pripažinti abu buvę bendrovės vadovai – L. M. (buvęs faktiniu vadovu po to, kai vadovo pareigas de jure (pagal teisę) pradėjo eiti naujas vadovas) ir K. G. (buvęs bendrovės de jure vadovu nuo 2021 m. birželio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo). Šias pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-820-567/2023, išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų K. G. ir L. M. atskirąjį skundą bei jį atmetęs.

Taigi, LUAB „Money Flow“ bankrotas tyčiniu pripažintas dėl visumos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su sąmoningai aplaidžiu ar apgaulingu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, pajamų neapskaitymu, bendrovės finansinės padėties ir veiklos duomenų nuslėpimu nuo kreditorių ir nemokumo administratoriaus, dėl kurių tapo neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Būtent šie L. M. ir K. G. veiksmai buvo pripažinti sudarančiais tyčinio bankroto pagrindą ir šiuo aspektu teismai konstatavo sąmoningai blogą bendrovės valdymą bei kreditorių interesų pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais bendrovės tyčinio bankroto byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai nusprendė, kad tyčinio bankroto byloje nustatyti faktai dėl atsakovo L. M. veiksmų ir kaltės, nuo 2020 m. kovo mėn. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buhalterinę apskaitą tvarkant apgaulingai ir dėl to nesant galimybės nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, yra prejudiciniai nagrinėjamoje byloje ir patvirtina atsakovo neteisėtus veiksmus bei kaltę, kaip būtinas civilinės atsakomybės sąlygas. Priešingai nei teigia apeliantas, jo neteisėtų veiksmų ir kaltės teismas negrindė aplinkybėmis dėl bendrovės veiklos ar turto perkėlimo į kitą juridinį asmenį, nuostolingų sandorių sudarymo ir pan.

Apelianto argumentai, kad jo veiksmai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo yra susiję tik su laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 13 d., be to, teismas turėjo įvertinti, jog apeliantas nuo 2021 m. birželio 30 d. nebuvo bendrovės vadovas, todėl neturėjo objektyvios galimybės pateikti bendrovės banko sąskaitų ir prisijungimo prie jų duomenų, atmetami kaip nepagrįsti.

Bendrovės tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad apeliantas kontroliavo bendrovės veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. buvo faktiniu bendrovės vadovu ir po to, kai UAB „Money Flow“ de jure vadovu 2021 m. birželio 30 d. paskyrė K. G.. Dėl to apeliantas pripažintas atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu, neapribojus jo atsakomybės tik tuo laikotarpiu, kai jis buvo bendrovės de jure vadovas.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais ir rėmėsi tuo, kad LUAB „Money Flow“ tyčinio bankroto byloje nustatyti L. M. kartu su K. G. atlikti veiksmai, nulėmę tyčinį bendrovės bankrotą, kaltė yra prejudiciniai faktai, kurie iš naujo neįrodinėtini ir negali būti ginčijami, o priežastinis neteisėtų veiksmų ir reikalaujamos atlyginti žalos (bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų) ryšys yra preziumuojamas, todėl būtent atsakovui, siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės, tenka procesinė našta šią prezumpciją paneigti ir įrodyti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

Dėl bendrovės tyčinio bankroto atsiradusios žalos fakto ir dydžio

Ieškovė „Paysera LTD“, perėmusi reikalavimo teisę į atsakovą L. M. iš pradinės ieškovės LUAB „Money Flow“, prašo dėl apelianto, pripažinto atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, neteisėtų veiksmų padaryta žala pripažinti bendrovės bankroto byloje patvirtintų, tačiau bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų bendrą sumą. Iš šio atsakovo reikalaujamos atlyginti žalos dydis apskaičiuotas iš bendrovės bankroto byloje teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų 298 150,45 Eur sumos atėmus atsakovo K. G. pagal taikos sutartį bendrovei sumokėtą 15 000 Eur kompensaciją.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad nagrinėjamu atveju galioja prezumpcija, jog bankroto byloje nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai laikytini žala, kurią nulėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 31 d. nutartimi patenkinus kreditorės VMI 2025 m. spalio 10 d. prašymą patikslinti finansinį reikalavimą dėl iki nemokumo bylos iškėlimo perskaičiuotų mokestinių prievolių, patvirtintų finansinių reikalavimų suma padidėjo nuo 298 150,45 Eur iki 305 017,31 Eur. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad padidėjusi suma viršija ieškovės pareikštą reikalavimą atlyginti žalą, kurios dydis po su K. G. sudarytos taikos sutarties buvo 283 150,45 Eur, teismas padarė išvadą, jog ieškovės „Paysera LTD“ reikalaujamos atlyginti žalos dydis neviršija bankroto byloje nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė jos reikalaujamo dydžio (283 150,45 Eur) žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2B-72-640/2026 (priimtu jau po pirmosios instancijos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo) bendrovę pripažino pasibaigusia ir išregistruotina iš Juridinių asmenų registro. Šis sprendimas įsiteisėjo 2026 m. birželio 13 d. Nurodytu sprendimu, be kita ko, konstatuota, kad pagal bendrovės bankroto galutinę ataskaitą bendrovės bankroto proceso metu liko nepatenkinta iš viso 293 312,14 Eur kreditorių finansinių reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje pradinės ieškovės LUAB „Money Flow“ reikalauta priteisti iš atsakovų solidariai žala apskaičiuota pagal bankroto byloje 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi patvirtintą bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų bendrą sumą – 298 150,45 Eur. Iš bendrovės bankroto galutinės ataskaitos matyti, kad nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, priimant sprendimą dėl bendrovės pabaigos, pasikeitė dėl to, jog bendrovė, gavusi 15 000 Eur pagal su atsakovu K. G. 2024 m. lapkričio 15 d. sudarytą taikos sutartį, taip pat 5 000 Eur iš ieškovės Paysera LTD pagal 2025 m. liepos 21 d. reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį (dėl iš atsakovo L. M. nagrinėjamoje byloje reikalaujamos žalos), sumokėjusi bendrovės bankroto administravimo išlaidas, likusią bankroto proceso metu gautų pajamų dalį (11 705,17 Eur) išmokėjo pirmosios eilės kreditoriaus VSDFV finansinio reikalavimo daliai padengti (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2B-72-640/2026, DOK-10318 prašymo priedas).

Apeliacinės instancijos teisme abiem ginčo šalims buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl šių jau po pirmosios instancijos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo paaiškėjusių aplinkybių reikšmės iš apelianto reikalaujamos atlyginti žalos apimčiai.

Ieškovė Paysera LTD 2026 m. rugpjūčio 11 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose remiasi pradinės ieškovės LUAB „Money Flow“ nurodyta iš abiejų atsakovų solidariai reikalauta žalos atlyginimo suma – 298 150,45 Eur, pažymėdama, kad jos reikalaujamas ir pirmosios instancijos teismo iš apelianto priteistas 283 150,45 Eur žalos atlyginimas yra mažesnis už sprendime dėl bendrovės pabaigos nurodytą likusių nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą – 293 312,14 Eur. Ieškovė pateikė poziciją, kad bendrovės bankroto proceso metu likusių nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų pokytis po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo neturi įtakos nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo baigčiai. Teisėjų kolegija dėl to išsamiau pasisakys, atsakydama į apelianto argumentus dėl su atsakovu K. G. sudarytos taikos sutarties įtakos solidariosios prievolės apimčiai.

Apeliantas (atsakovas) L. M. 2026 m. liepos 24 d. rašytiniuose paaiškinimuose pripažino, kad pagal kasacinio teismo praktiką, reikalaujant žalos atlyginimo iš atsakingo už tyčinį bankrotą asmens, žalos dydis siejamas su bankroto proceso metu likusiais nepatenkintais kreditorių finansiniais reikalavimais, tačiau kartu nurodė, jog šiuo atveju ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus iki 283 150,45 Eur, todėl turi būti vadovaujamasi ieškovės suformuluotu reikalavimu. Kita vertus, pateikdamas rašytinius paaiškinimus dėl su K. G. sudarytos taikos sutarties reikšmės jo civilinės atsakomybės apimčiai, apeliantas nurodo, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatytos visos sąlygos jo civilinei atsakomybei kilti, iš jo negalėtų būti priteista suma, didesnė už skirtumą tarp pradinės ieškinio sumos (298 150,45 Eur) ir prievolės dalies, nuo kurios vykdymo K. G. buvo atleistas taikos sutartimi.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines ir teisines aplinkybes, ginčo šalių apeliacinės instancijos teisme išdėstytą poziciją dėl ieškiniu reikalaujamos atlyginti žalos dydžio, daro išvadą, kad pirmiau aptartas bankroto byloje likusių nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų pokytis po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nevertinamas kaip turintis reikšmės sprendžiant dėl iš apelianto reikalaujamos žalos dydžio.

Tokia išvada grindžiama tuo, kad, jau nurodyta, priimant sprendimą dėl bendrovės pabaigos, nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma sumažėjo, be kita ko, dėl buvusio bendrovės de jure vadovo K. G., kuris kartu su atsakovu L. M. pripažinti atsakingais už tyčinį bendrovės bankrotą, pagal taikos sutartį sumokėtos bendrovei 15 000 Eur sumos. Kadangi vieno iš solidariųjų atsakovų sumokėti 15 000 Eur buvo nukreipti bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams iš dalies patenkinti, šiuo konkrečiu atveju, nustatant dėl tyčinio bankroto bendrovei kilusios žalos bendrą apimtį, vertinama nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma neatsižvelgiant į vieno iš solidariųjų skolininkų, atleisto nuo žalos atlyginimo prievolės pagal su juo sudarytą taikos sutartį, sumokėtus 15 000 Eur. Tokiu atveju bendrovės bankroto proceso metu likusi nepatenkinta kreditorių finansinių reikalavimų suma, pagal kurią nustatoma preziumuojama dėl tyčinio bendrovės bankroto atsiradusi žala, būtų didesnė už pradinės ieškovės LUAB „Money Flow“ ieškinyje nurodytą 298 150,45 Eur nepatenkintų reikalavimų sumą, iš kurios atėmus solidariojo atsakovo K. G. sumokėtus 15 000 Eur ir šį atsakovą atleidus nuo prievolės vykdymo, apskaičiuota iš atsakovo L. M. reikalaujama atlyginti 283 150,45 Eur žala. Ieškovė apeliaciniame procese patvirtino, kad ji reikalauja mažesnės nei realiai padaryta žalos, o apeliantas pripažino, kad jam tenkanti žalos atlyginimo prievolės dalis būtų nustatoma pagal pradiniu ieškiniu pareikštą 298 150,45 Eur reikalavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines ir teisines aplinkybes, prieina prie išvados, kad, atsižvelgus į tai, jog atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą pripažinti du buvę vadovai – faktinis ir teisinis, tačiau vieną iš jų pradinė kreditorė atleido nuo žalos atlyginimo prievolės pagal sudarytą taikos sutartį, dėl bendrovės tyčinio bankroto kilusios preziumuojamos žalos dydį yra pagrindas nustatyti pagal ieškovės įvardytą bendrovės kreditorių nepatenkintų finansinių reikalavimų bendrą sumą iki taikos sutarties su vienu iš atsakingų už tokią žalą asmenų sudarymo, t. y. 298 150,45 Eur.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos dydžio prezumpcija nėra absoliuti. Apeliantas L. M., siekdamas ją paneigti, turi teisę, kartu ir pareigą įrodyti, kad iš jo reikalaujama žalos suma ar jos dalis nėra priežastiniu ryšiu susijusi su jo neteisėtais veiksmais, dėl kurių bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, t. y. jog atitinkami kreditorių finansiniai reikalavimai būtų likę nepatenkinti nepriklausomai nuo jo veiksmų, kurie pripažinti nulėmusiais tyčinį bendrovės bankrotą.

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo L. M. neteisėtų veiksmų ir dėl tyčinio bankroto bendrovei kilusios žalos

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas L. M., kuriam teko pareiga paneigti priežastinio ryšio prezumpciją ir įrodyti, jog visi ar dalis bankroto byloje nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų būtų likę nepatenkinti nepriklausomai nuo jo neteisėtų veiksmų arba kad šie reikalavimai nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, dėl kurių bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, tokių aplinkybių neįrodė ir priežastinio ryšio prezumpcijos nepaneigė.

Apeliaciniame skunde apeliantas kvestionuoja šią pirmosios instancijos teismo išvadą ir teigia, kad teismas nepagrįstai preziumavo, jog visi bendrovės bankroto byloje nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra jo veiksmų padarinys, nes nenustatyta, kad būtent jo veiksmai sukėlė bendrovės nemokumą ar nulėmė kiekvieno konkretaus kreditoriaus reikalavimo atsiradimą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų, nevertino jų atsiradimo laiko, priežasčių ir ryšio su jo veiksmais, neatskyrė bendrovės nemokumo priežasčių nuo aplinkybių, dėl kurių bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl nepagrįstai visą kreditorių patirtą žalą pripažino esančia jo neteisėtų veiksmų padariniu. Be to, apelianto vertinimu, teismas formaliai rėmėsi tyčinio bankroto byloje nustatytais faktais, tačiau neįvertino, ar konkrečiu atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir kiekvieno bankroto byloje nepatenkinto kreditoriaus finansinio reikalavimo. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Dėl to galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jeigu įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą nulėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje nustatyta, jog bendrovė tapo nemoki 2019 m. pabaigoje, o jai tapus nemokia nuo 2000 m. bendrovės vadovai pradėjo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, dėl apgaulingos ir aplaidžios apskaitos tapo neįmanoma nustatyti realios bendrovės finansinės būklės, turto sudėties, piniginių srautų ir tikrųjų nemokumo priežasčių. Tyčinio bankroto bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad net jei bendrovės nemokumas nebuvo neteisėtų veiksmų rezultatas, nėra abejonių, jog vėlesni L. M. ir K. G. veiksmai (daugiau kaip 150 000 Eur pajamų neapskaitymas 2020 m., ilgalaikio turto neišsaugojimas, aplaidžiai ir (ar) apgaulingai tvarkyta buhalterinė apskaita iki bankroto bylos iškėlimo) buvo nukreipti tyčia bloginti jau nemokios bendrovės turtinę padėtį ir esmingai pažeidė bendrovės kreditorių teises, nes jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, ji galbūt galėtų atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliantas, siekdamas paneigti prezumpciją, kad dėl jo veiksmų, pripažintų sukėlusiais tyčinį bankrotą, nebuvo galimybės bankroto proceso metu patenkinti patvirtintų kreditorių reikalavimų, turi ne abstrakčiai kvestionuoti priežastinio ryšio prezumpciją, bet konkrečiai nurodyti ir pagrįsti, kokių konkrečių kreditorių reikalavimų ir kokia apimtimi jo veiksmai (neveikimas) objektyviai negalėjo paveikti.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo individualiai nustatyti kiekvieno kreditoriaus finansinio reikalavimo atsiradimo priežastis ir nurodyti, jog kiekvienas konkretus reikalavimas kilo būtent dėl jo neteisėtų veiksmų, yra nepagrįsti. Jau akcentuota, kad pagal kasacinio teismo praktiką, pasibaigus bankroto procesui, žala preziumuojama kaip bankroto byloje nepatenkinta kreditorių finansinių reikalavimų suma, o atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės visiškai ar iš dalies, turi įrodyti, jog konkretūs kreditorių reikalavimai arba jų dalis būtų likę nepatenkinti ir tuo atveju, jeigu tyčinį bankrotą nulėmę veiksmai nebūtų buvę atlikti. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė faktinių duomenų, skaičiavimų, ekonominės analizės ar kitų objektyvių įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų nustatyti, kad bent dalis bankroto byloje patvirtintų VSDFV, VMI, „Paysera LTD“, UAB „Bitė Lietuva“ ir likusių nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų nebūtų patenkinti nepriklausomai nuo jo neteisėtų veiksmų, nuo 2020 m. pradžios iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo (tyčinio bankroto byloje nustatyta, kad ir po 2021 m. birželio 30 d. apeliantas veikė kai bendrovės de facto vadovas) aplaidžiai ar apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą (CPK 12, 178 straipsniai).

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apelianto argumentą, kad tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatyta, jog jo veiksmai sukėlė bendrovės nemokumą, todėl nėra pagrindo pripažinti priežastinį ryšį su visa kreditorių patirta žala. Nagrinėjamu atveju būtent apelianto L. M. veiksmai dėl nuo 2020 m. pradžios aplaidžiai ar apgaulingai imtos tvarkyti buhalterinės apskaitos, dėl kurių LUAB „Money Flow“ bankrotas pripažintas tyčiniu, atėmė galimybę nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų ir finansinių srautų pokyčius bei tikrąsias bendrovės nemokumo priežastis. Dėl to negalėjimas tiksliai nustatyti, kokio konkretaus kreditoriaus finansinis reikalavimas liko nepatenkintas dėl tyčinį bankrotą nulėmusių veiksmų, negali būti aiškinamas apelianto L. M. naudai. Priešingai, būtent dėl tyčinio bankroto kaltu pripažintas asmuo, geriausiai žinantis bendrovės finansinę padėtį ir jos pokyčius, turi pareigą pateikti duomenis, leidžiančius paneigti priežastinio ryšio prezumpciją. Apeliantas teismo proceso metu nepateikė įrodymų, kad, tinkamai apskaitant iš bendrovės veiklos gaunamas pajamas, kitą turtą, vis tiek nebūtų galimybės atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo preziumuojamą žalą sumažinti.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo nepateikti LUAB „Money Flow“ banko sąskaitų duomenys patvirtina bendrovės turtinės padėties bloginimą. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai suabsoliutino jo pareigą pateikti „Wirecard Bank AG“ ir „Revolut“ banko sąskaitų duomenis, nes nuo 2021 m. birželio 30 d. jis nebebuvo bendrovės vadovu, o visi prisijungimo duomenys buvo perduoti naujajam vadovui K. G., todėl jis neturėjo objektyvios galimybės pateikti šiuos duomenis nei bendrovės nemokumo administratoriui, nei nagrinėjant šią bylą. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Visų pirma pažymima tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išvados apie apelianto L. M. neteisėtus veiksmus negrindė vien aplinkybe, jog jis nepateikė tam tikrų banko sąskaitų išrašų ar prisijungimo duomenų. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad ši aplinkybė buvo įvertinta kompleksiškai su kitais byloje nustatytais faktais, inter alia, bendrovės bankroto byloje konstatuotu tyčiniu bankrotu dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, bendrovės dokumentų neperdavimo, reikšmingų finansinių dokumentų trūkumo, lėšų nukreipimo į užsienio kredito įstaigose atidarytas sąskaitas bei aplinkybe, kad nemokumo administratoriui nebuvo sudarytos realios galimybės patikrinti šių sąskaitų judėjimo ir jose buvusių lėšų panaudojimo. Apelianto argumentai, grindžiami selektyviu pirmosios instancijos teismo motyvų vertinimu, ignoruojant byloje nustatytų aplinkybių visumą, negali būti pripažinti pagrįstais.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju reikšminga yra ne vien aplinkybė, jog tam tikri banko sąskaitų duomenys nebuvo pateikti teismui, bet ir tai, kad dėl jų nepateikimo tapo neįmanoma patikrinti LUAB „Money Flow“ piniginių lėšų judėjimo tuo laikotarpiu, kai bendrovės finansinė padėtis sparčiai blogėjo. Byloje nustatyta, kad nuo 2020 m. balandžio mėn. bendrovės gaunamos lėšos buvo nukreipiamos į užsienyje atidarytas banko sąskaitas, tačiau nei bankroto administratorius, nei teismas neturėjo galimybės nustatyti šiose sąskaitose vykusių operacijų, lėšų panaudojimo ar likučių. Šios aplinkybės objektyviai apsunkino bendrovės turto nustatymą ir kreditorių interesų apsaugą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas įvertino kaip vieną iš bendrovės turtinės padėties bloginimą patvirtinančių aplinkybių.

Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad jis neturėjo pareigos, be to, ir galimybių pateikti atitinkamus duomenis, nes nuo 2021 m. birželio 30 d. bendrovės vadovu tapo K. G.. Bendrovės tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad, nepaisant to, jog nuo 2021 m. birželio 30 d. bendrovės de jure vadovu tapo K. G., jis buvo formalus vadovas, faktiškai kaip bendrovės vadovas toliau veikė L. M.. Kai yra nustatyta, kad atsakovas ir po 2021 m. birželio 30 d. veikė kaip bendrovės vadovas, jam taikomos tokios pat pareigos ir tokia pati atsakomybė už jų nevykdymą, kaip ir de jure vadovui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, jog visi „Wirecard Bank AG“ bei „Revolut“ banko sąskaitų prisijungimo duomenys, autentifikavimo priemonės, sąskaitų išrašai bei kita su šiomis sąskaitomis susijusi informacija realiai buvo perduoti K. G.. Byloje nėra pateikta nei perdavimo–priėmimo akto, nei elektroninio susirašinėjimo, nei kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų pripažinti, kad toks perdavimas įvyko. Nurodyti teiginiai grindžiami tik paties apelianto paaiškinimais. Apeliantui teigiant, kad visą reikšmingą informaciją jis buvo perdavęs kitam vadovui, būtent jam teko pareiga šias aplinkybes pagrįsti įrodymais. Vien deklaratyvūs apelianto pareiškimai negali paneigti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir remiantis jomis padarytų išvadų.

Be to, net ir darant prielaidą, kad dokumentų dalis buvo perduota naujajam vadovui, tai savaime nepaneigia tyčinio bankroto byloje nustatytų aplinkybių, jog būtent apeliantas organizavo bendrovės veiklą tuo laikotarpiu, kai buvo atidarytos ir naudojamos ginčo banko sąskaitos, į jas buvo nukreipiami bendrovės pinigų srautai, o tinkama jų apskaita nebuvo vedama, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir (ar) apgaulingai. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nepaaiškino pirmiau įvardytų sąskaitų paskirties, jų naudojimo bendrovės reikmėms aplinkybių, lėšų judėjimo (CPK 12, 178 straipsniai).

Pasak apelianto, vieną „Wirecard Bank AG“ sąskaitos išrašą jis pateikė tik dėl to, kad šis atsitiktinai buvo išlikęs jo žinioje. Ši paties apelianto nurodyta aplinkybė patvirtina, kad bent dalį bendrovės dokumentų apeliantas išsaugojo ir, iškėlus bendrovei bankroto bylą, turėjo galimybę, be to, ir pareigą pateikti juos paskirtam nemokumo administratoriui. Tačiau paaiškinimų, kodėl analogiškai nebuvo išsaugoti ar pateikti kitų bendrovės naudotų sąskaitų duomenys, apeliantas neišdėstė. Vien abstraktus teiginys apie objektyvios galimybės nebuvimą negali būti laikomas pakankamu įrodymu.

Atmestinas ir apelianto argumentas, kad byloje kilusiam ginčui išspręsti reikšmingus duomenis turėjo pateikti būtent bendrovės nemokumo administratorius. Nemokumo administratorius gali pateikti tuos duomenis, kurie jam yra perduoti tokią pareigą turinčių bankrutuojančio juridinio asmens valdymo organų arba jam prieinami viešai, arba gali būti gauti iš juos turinčių asmenų, remiantis bendrovės nemokumo administratoriaus teisiniu statusu. Nagrinėjamu atveju, kai reikšmingi bendrovės dokumentai nemokumo administratoriui nebuvo perduoti, kai nepateikta visa informacija apie tam tikras bendrovės vardu atidarytas banko sąskaitas, nemokumo administratorius objektyviai neturi galimybės tokių duomenų pateikti teismui, o jo galimybės nustatyti bendrovės turto sudėtį, galimas nemokumo ir galimybių atsiskaityti su kreditoriais nebuvimo priežastis buvo objektyviai ir esmingai suvaržytos.

Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės banko sąskaitų duomenų ir prisijungimo informacijos nepateikimą pagrįstai įvertino ne kaip savarankišką civilinės atsakomybės pagrindą, bet kaip vieną iš faktinių aplinkybių, patvirtinančių bendrovės finansinės veiklos neskaidrumą, buhalterinės apskaitos aplaidų ir (ar) apgaulingą organizavimą bei objektyvių kliūčių nustatyti bendrovės turto sudėtį ir piniginių lėšų judėjimą buvimą, be to, negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais priežastis. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apelianto kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo išvadas pripažinti nepagrįstomis.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą ieškovės prašomą priteisti žalą susiejo su jo veiksmais, nors didžioji dalis bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų (VSDFV – 50 652 Eur ir VMI – 183 246,86 Eur) atsirado po to, kai bendrovės vadovu tapo K. G.. Apelianto vertinimu, dėl šios priežasties jis negali būti laikomas atsakingu už įvardytų prievolių atsiradimą, o pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo kiekvieno vadovo atsakomybę. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Jau nurodyta, kad bendrovės tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog ir po 2021 m. birželio 30 d., kai bendrovės de jure vadovu tapo K. G., apeliantas toliau veikė kaip faktinis bendrovės vadovas. Dėl to jam taikoma tokia pati atsakomybė, kaip ir de jure vadovui. Apeliantas teismo proceso metu nepateikė įrodymų, kad skola VSDFV atsirado dėl konkrečių de jure vadovo K. G. veiksmų ar neveikimo, o tik formaliai rėmėsi faktu, jog skolos atsiradimo laikotarpiu ne jis buvo bendrovės teisinis vadovas.

Ieškovė „Paysera LTD“ atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje reikalaujama priteisti žala kildinama ne iš pavienių bendrovės prievolių kreditoriams neįvykdymo ar konkrečių skolų atsiradimo, bet iš galimybės atsiskaityti su kreditoriais nebuvimo dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (aplaidžiai ar apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, nuslepiant bendrovės pajamas ir pan.), dėl kurių bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Civilinė atsakomybė apeliantui taikoma dėl jo neteisėtų veiksmų, kuriais buvo sąmoningai nuslepiama tikroji bendrovės veikla, jos finansinė padėtis, apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita ir sudaromos prielaidos toliau didėti bendrovės įsipareigojimams, nors bendrovė jau buvo nemoki. Būtent šių veiksmų visuma nulėmė bendrovės tyčinį bankrotą ir galimybės atsiskaityti nebuvimą, o žalos dydis nustatytas pagal bendrovės bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumą.

Apeliantas taip pat nesutinka, kad ieškovės „Paysera LTD“ 61 760,49 Eur finansinis reikalavimas yra žala, atsiradusi dėl jo neteisėtų veiksmų. Apelianto teigimu, bendrovė faktiškai vykdė 2019 m. gegužės 22 d. programinės įrangos „Oxon“ pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį, ieškovė gavo dalį sutartų paslaugų, o tai, kad bendrovė vėliau tapo nemoki, nesudaro pagrindo visas pagal sutartį sumokėtas sumas laikyti apelianto padaryta žala. Be to, apeliantas teigia, kad byloje neįrodyta, jog jis būtų prašęs atlikti avansinius mokėjimus dėl sunkios bendrovės finansinės padėties, nenustatyta, kad gautos lėšos būtų pasisavintos ar panaudotos kitų juridinių asmenų veiklai, o ieškovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, todėl jai turėtų būti taikoma contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija. Apelianto vertinimu, net ir pripažinus jo atsakomybę, žalos dydis galėtų būti siejamas tik su 2020 m. kovo 1 d. – 2020 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu atliktais mokėjimais. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

Pirma, apeliantas ginčo esmę nepagrįstai siekia perkelti į sutartinių santykių tarp ieškovės ir bendrovės vertinimą, nors nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne sutarties tinkamo vykdymo, o juridinio asmens vadovo deliktinės civilinės atsakomybės, kildinamos iš bendrovės tyčinio bankroto, klausimas.

Antra, ieškovės „Paysera LTD“ finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Apeliantas neturi teisinio pagrindo ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos bendrovės piniginės prievolės ieškovei apimties. Šioje byloje negali būti nustatinėjama, kokia konkreti darbų dalis buvo atlikta pagal bendrovės ir „Paysera LTD“ sudarytą sutartį, kuri nutraukta „Paysera LTD“ iniciatyva, kokia atliktų darbų vertė. Nagrinėjamoje byloje vertinama, ar dėl apelianto L. M. neteisėtų veiksmų, nulėmusių tyčinį bendrovės bankrotą, ieškovė „Paysera LTD“ prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą bendrovės bankroto proceso metu. Dėl to apelianto argumentai, grindžiami sutarties vykdymo apimtimi ar atskirų darbų atlikimu, šiuo atveju teisiškai ydingi ir negali paneigti bei nepaneigia jo civilinės atsakomybės.

Nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl tariamo ieškovės „Paysera LTD“ įrodinėjimo pareigos neįvykdymo ir contra spoliatorem prezumpcijos taikymo. Ši prezumpcija taikoma tik tais atvejais, kai nustatoma, kad šalis sąmoningai slepia, sunaikina ar atsisako pateikti jos dispozicijoje esančius reikšmingus įrodymus. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Apelianto prašymas taikyti ieškovei contra spoliatorem prezumpciją grindžiamas netinkamu šios procesinės taisyklės aiškinimu.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad lėšų pervedimas į bendrovės vardu atidarytas sąskaitas eliminuoja apelianto civilinę atsakomybę. Civilinė atsakomybė šioje byloje nėra grindžiama tuo, kad lėšos buvo pervestos į asmeninę vadovo sąskaitą. Esminę reikšmę turi tai, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, apgaulingai ar aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, ir dėl jo atliktų veiksmų visumos, bloginant jau nemokios bendrovės padėtį, bankroto proceso metu nebuvo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to apelianto argumentai, kad tam tikri mokėjimai buvo atliekami į bendrovės banko sąskaitas, nepaneigia nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei žalos fakto ir dydžio, nei priežastinio ryšio.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad jo atsakomybė galėtų apimti tik 2020 m. kovo 1 d. – 2020 m. gruodžio 13 d. laikotarpį. Jau ne kartą akcentuota, kad tyčinio bankroto byloje nustatyta, jog apeliantas iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo veikė kaip faktinis vadovas. Dėl to nėra teisinio pagrindo apelianto atsakomybę apibrėžti tik jo įvardytu laikotarpiu, kuris buvo vertintas ikiteisminio tyrimo metu.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog apeliantas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo naštos ir nepateikė įrodymų priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų, dėl kurių bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, ir ieškovės reikalaujamos atlyginti žalos, apskaičiuotos pagal bendrovės bankroto proceso metu nepatenkintus finansinius reikalavimus, prezumpcijai paneigti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl taikos sutarties įtakos solidariosios prievolės apimčiai

Apeliantas L. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada iš jo priteisti visą žalą, apskaičiuotą pagal bendrovės bankroto byloje patvirtintų, tačiau bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą, atėmus iš jos buvusio bendrovės vadovo K. G. pagal taikos sutartį bendrovei sumokėtus 15 000 Eur. Pasak apelianto, teismų procesiniais sprendimais, kuriais LUAB „Money Flow“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, jog dėl tyčinio bankroto pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą požymį atsakingi abu bendrovės vadovai – apeliantas ir K. G., todėl jų atsakomybė ieškovei yra solidari. Apelianto teigimu, ieškovėms sudarius taikos sutartį su atsakovu K. G. ir atsisakius jo atžvilgiu reikalavimų, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šios taikos sutarties reikšmę ir į solidariosios prievolės teisinį reglamentavimą. Apelianto įsitikinimu, dėl nurodytų aplinkybių iš jo negalėjo būti priteista visa ieškinio suma, apelianto atsakomybė turėjo būti apribota dalimi, kuri tenka jam kaip vienam iš solidariųjų skolininkų. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliantui, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš jo priteisiamos žalos dydį, neįvertino su atsakovu K. G. sudarytos taikos sutarties reikšmės solidariosios prievolės apimčiai.

Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu reikalaujama žalos, kuri kildinama iš bendrovės tyčinio bankroto sukėlimo, atlyginimo. Papildomais žalos atlyginimo pagrindais nebuvo remiamasi, jie nebuvo įrodinėjami.

Bendrovės tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad bendrovės tyčinį bankrotą nulėmė aplaidus ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas nuo 2020 m. pradžios iki bankroto bylos iškėlimo, o už tyčinį bankrotą atsakingi abu buvę bendrovės vadovai: tiek iki 2021 m. birželio 29 d. vadovavęs L. M., tiek nuo 2021 m. birželio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo de jure vadovu buvęs K. G..

Teisėjų kolegija pažymi, kad tyčinio bankroto byloje suinteresuoti asmenys K. G. ir L. M. apeliacine tvarka ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą pripažinti juos abu, įrodinėjo, jog turėjo būti atribotas jų vadovavimo laikotarpis, individualizuoti kiekvieno iš jų veiksmai ir įvertinta šių įtaka bendrovės bankrotui kilti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenų visumą, nustatė, kad abu apeliantai (K. G. ir L. M.) yra atsakingi už tyčinį bendrovės bankrotą: L. M. pradėjo apgaulingai vesti bendrovės buhalterinę apskaitą, vadovavimą bendrovei 2021 m. birželio 30 d. formaliai perleido K. G., kuris taip pat nesiėmė priemonių bendrovės mokumui atkurti, nevykdė JANĮ įtvirtintos pareigos inicijuoti bankroto procedūrą, toliau vykdė L. M. pradėtą netinkamą ir apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą, pasirašė realios situacijos neatitinkančius bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, 2021 m. rugsėjo 20 d. išrašė sąskaitą dėl 24 095 Eur už neaiškias prekes (paslaugas). Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad K. G. interesai sutapo su L. M. interesais, t. y. sąmoningais tyčiniais veiksmais bloginti nemokios bendrovės turtinę padėtį, abiejų apeliantų netinkamas ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas užkirto kelią nustatyti bendrovės veiklos rodiklius paskutiniais veiklos metais, įskaitant tikrąją bendrovės turto vertę, kurios dydis yra reikšmingas vertinant bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-820-567/2023, 50, 60 punktai).

Pradinė ieškovė UAB „Money Law“, remdamasi tyčinio bankroto byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškė ieškinį, reikalaudama, kad abu buvę vadovai solidariai atlygintų žalą, apskaičiuotą pagal bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų bendrą sumą. Teismo proceso metu pradinė ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad abu buvę bendrovės vadovai yra solidariai atsakingi už tyčiniu bendrovės bankrotu sukeltą žalą. Ieškovė „Paysera LTD“, perėmusi reikalavimo teises iš LUAB „Money Law“ po taikos sutarties su atsakovu K. G. sudarymo, toliau laikėsi pozicijos, kad abu buvę bendrovės vadovai solidariai atsakingi už žalą, kildinamą iš tyčinio bendrovės bankroto. Atsakovas L. M., nesutikdamas su iš jo reikalaujama atlyginti 283 150,45 Eur žala, siekė nuginčyti solidarumo prezumpciją, remdamasis tuo, kad už žalą, atsiradusią K. G. vadovavimo laikotarpiu, jis neatsakingas, tačiau ieškovė tam prieštaravo ir teigė, kad atsakovas yra solidariai atsakingas kaip faktinis bendrovės vadovas.

Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji prievolė atsiranda tik įstatymo nustatytais atvejais arba kai prievolės dalykas yra nedalus. Deliktinės civilinės atsakomybės srityje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs solidariosios atsakomybės prezumpciją – CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kelių asmenų veiksmais padaryta žala atlyginama solidariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad toks teisinis reguliavimas skirtas užtikrinti veiksmingą nukentėjusio asmens interesų apsaugą, o solidarioji atsakomybė taikoma tais atvejais, kai kelių asmenų neteisėti veiksmai objektyviai lemia vienos ir nedalomos žalos atsiradimą, nors šie asmenys galėjo veikti skirtingu laiku ir neturėdami bendro susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017, 31–38 punktai).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokiais atvejais solidarioji atsakomybė grindžiama ne tuo, jog kiekvieno pažeidėjo kaltė ar indėlis į žalos atsiradimą yra vienodas, bet tuo, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji visos žalos atsiradimo priežastis. Todėl kreditoriaus ir solidariųjų skolininkų santykiuose galioja principas, jog egzistuoja viena nedaloma skola, už kurios įvykdymą atsako kiekvienas bendraskolis visa apimtimi (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), o kiekvieno bendraskolio kaltės laipsnio ir tarpusavio atsiskaitymo klausimai sprendžiami tik bendraskolių tarpusavio santykiuose regreso tvarka (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.279 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017, 37–38 punktai).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus bendrovės tyčinio bankroto byloje nustatytas ir ieškinio atlyginti žalą, kildinamą iš bendrovės tyčinio bankroto, pagrindu išdėstytas aplinkybes, buvo pagrindas reikalauti solidariosios apelianto L. M. ir buvusio bendrovės de jure vadovo K. G. atsakomybės už dėl bendrovės tyčinio bankroto kilusią žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo ypatumas yra tas, jog teismo proceso metu ieškovės LUAB „Money Flow“, „Paysera LTD“ ir solidarusis atsakovas K. G. sudarė taikos sutartį, pagal kurią šis atsakovas, sumokėjęs bendrovei 15 000 Eur, buvo atleistas nuo civilinės atsakomybės ir bylos dalis dėl jam pareikštų reikalavimų nutraukta.

Apeliacinės instancijos teismui 2026 m. rugpjūčio 11 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė „Paysera LTD“ patvirtino, kad abiejų buvusių vadovų atsakomybė už dėl tyčinio bendrovės bankroto kilusią žalą buvo solidari, o su K. G. sudaryta taikos sutartimi solidariosios prievolės atsisakyta tik K. G. atžvilgiu, likusi prievolės dalis liko galioti apeliantui. Ieškovės įsitikinimu, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 8 dalimi, apeliantui tenkanti žalos atlyginimo prievolė gali būti sumažinta tik pagal taikos sutartį iš K. G. gauta 15 000 Eur. Teisėjų kolegija tokią ieškovės poziciją pripažįsta nepagrįsta.

Pagal CK 6.8 straipsnio 3 dalį, jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš likusių bendraskolių. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsisakymas dėl vieno iš solidariųjų skolininkų reiškia, kad jis atleidžia šį skolininką nuo prievolės vykdymo, todėl prievolė šiam skolininkui pasibaigia (CK 6.129 straipsnio 1 dalis). Tačiau vieno iš solidariųjų skolininkų atleidimas nuo solidariosios prievolės įvykdymo negali apsunkinti kitų bendraskolių padėties. CK 6.129 straipsnio 6 dalyje nustatyti skolininko atleidimo nuo prievolės, kuri yra solidarioji, ypatumai: kai prievolė solidarioji, vieno iš skolininkų atleidimas nuo prievolės įvykdymo kitus bendraskolius atleidžia tik nuo jo dalies įvykdymo. Tai reiškia, kad vieną iš solidariųjų skolininkų atleidus nuo solidariosios prievolės įvykdymo, solidarioji prievolė išlieka, tačiau jos dalykas (įvykdymas) sumažėja atleisto nuo prievolės vykdymo skolininko dalimi. Kiti skolininkai privalo įvykdyti prievolę solidariai, išskyrus atleisto nuo prievolės įvykdymo skolininko dalį (CK 6.23 straipsnio 3 dalis, 6.129 straipsnio 6 dalis).

Aptartos taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai kreditorius vieną iš solidariųjų skolininkų nuo prievolės įvykdymo atleidžia jų sudaryta taikos sutartimi. Kai kreditorius su vienu iš solidariųjų skolininkų sudaro taikos sutartį, solidarioji skola sumažėja dalimi, tenkančia taikos sutartį sudariusiam skolininkui.

Iš CK 6.23 straipsnio 3 dalies, 6.129 straipsnio 6 dalies nuostatų aišku, kad solidariosios prievolės sumažėjimas turi būti nustatomas ne pagal kreditoriaus faktiškai taikos sutarties pagrindu gautą pinigų sumą, bet pagal bendros prievolės dalį, kuri tenka iš prievolės pasitraukusiam bendraskoliui. Be to, taikos sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusioms šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl kiti solidarieji skolininkai ja gali remtis tik tiek, kiek ji nulemia taikos sutartį sudariusio bendraskolio prievolės pasibaigimą pagal CK 6.129 straipsnio 6 dalį (žr., inter alia (be to, be kita ko), Mikelėnas, V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 146–147).

Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad visų bendraskolių dalys yra lygios, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis.

Ieškovė „Paysera LTD“ 2026 m. rugpjūčio 11 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad nagrinėjamu atveju CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariai atsakingų asmenų lygių dalių prezumpcija negali būti taikoma, nes yra įstatymas, kuris nustato kitaip – deliktinės atsakomybės atveju bendraskolių dalys nustatomos pagal kiekvieno iš jų kaltės laipsnį ir neteisėtų veiksmų reikšmę žalai atsirasti (CK 6.279 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovės teigimu, ji nenurodė ir neturi nurodyti K. G. dalies solidariojoje prievolėje, jo dalį solidariojoje prievolėje turi nustatyti teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis pagal CK 6.279 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kaltės kriterijų. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

Pirma, ieškovės įvardyta teisės norma – CK 6.279 straipsnio 2 dalis – reglamentuoja solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimų nustatymo taisykles. Kreditoriaus ir solidariųjų skolininkų tarpusavio santykiams ji netaikoma. Antra, nagrinėjama civilinė byla yra dispozityvaus pobūdžio, teismas negali imtis aktyvaus vaidmens ir nurodyti ieškovui, kaip jis turėtų suformuluoti reikalavimus, kokias konkrečias aplinkybes turėtų įrodinėti, juolab kai ieškovas teismo proceso metu naudojasi kvalifikuota teisine pagalba. Trečia, proceso pirmosios instancijos teisme metu tiek pradinė ieškovė LUAB „Money Flow“, tiek jos teisių perėmėja „Paysera LTD“ laikėsi nuoseklios pozicijos, kad bendrovės tyčinio bankroto byloje atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą pripažinti abu buvę bendrovės vadovai, t. y. atsakovai L. M. ir K. G., reikalavo jų solidarios atsakomybės. Nei bendrovės tyčinio bankroto byloje, nei nagrinėjamoje byloje LUAB „Money Law“, „Paysera LTD“ neatskyrė atsakovų vadovavimo laikotarpių, neįrodinėjo jų individualaus prisidėjimo prie situacijos, dėl kurios bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, t. y. aplaidaus ar apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl kurio neįmanoma nustatyti bendrovės tikrosios veiklos, jos turto, įsipareigojimų struktūros, tikrųjų nemokumo priežasčių ir galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, tiek pradinė ieškovė, tiek jos teisių perėmėja rėmėsi tyčinio bankroto byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis ir teigė, kad abu buvę vadovai atsakingi už tyčinį bendrovės bankrotą. Po taikos sutarties su atsakovu K. G. sudarymo ieškovė „Paysera LTD“ nesirėmė aplinkybėmis ir neįrodinėjo, kad atsakovo L. M. atsakomybės už tyčinį bankrotą dalis yra didesnė nei taikos sutartimi atleisto nuo prievolės vykdymo bendraatsakovio K. G.. Priešingai, laikėsi pozicijos, kad, solidariajam atsakovui K. G. sumokėjus 15 000 Eur, likusios neatlygintos 283 150,45 Eur žalos dalies (298 150,45 Eur – 15 000 Eur) ji turi teisę reikalauti iš kito solidariojo atsakovo L. M..

Įvertinusi įrodinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką, apibrėžtą ieškovės išdėstytomis aplinkybėmis, kuriomis buvo grindžiama atsakovo, kaip vieno iš atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą pripažintų asmenų, civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą bankroto byloje likusiais nepatenkintais kreditorių finansiniais reikalavimais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovė neįrodinėjo aplinkybių dėl kitokios atsakovų dalių žalos atlyginimo prievolėje proporcijos po to, kai solidarusis atsakovas K. G. buvo atleistas nuo žalos atlyginimo prievolės, sudarius su juo taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė, teigdama, kad nagrinėjamu atveju solidariųjų skolininkų lygių dalių prezumpciją paneigia byloje nustatytos aplinkybės, remiasi naujais argumentais ir aplinkybėmis, kuriais nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme. Tai nesuderinama su apeliacinio proceso paskirtimi ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribomis (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 318 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnis).

Be to, teigdama, kad solidariųjų atsakovų lygių dalių prezumpciją paneigia byloje nustatytos aplinkybės (kuriomis ji pirmosios instancijos teisme nesirėmė kaip paneigiančiomis atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą pripažintų buvusių vadovų prievolės solidarumą ir lygių dalių prezumpciją), bei nurodydama, jog K. G. dalis žalos atlyginimo prievolėje yra „nepalyginamai mažesnė nei 1/2“, ieškovė jai tenkančią įrodinėjimo naštą nepagrįstai siekia perkelti teismui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas vadovautis bendrąja prezumpcija, kad bendraskolių dalys yra lygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, K. G. prievolės dalis sudarė pusę LUAB „Money Flow“ ieškiniu reikalautos 298 150,45 Eur žalos sumos, t. y. 149 075,23 Eur. Vadovaujantis CK 6.23 straipsnio 3 dalimi, 6.129 straipsnio 6 dalimi, dėl su solidariuoju skolininku teismo proceso metu sudarytos taikos sutarties apelianto prievolė ieškovei sumažėja būtent šia suma (149 075,23 Eur), nepriklausomai nuo to, kad pagal taikos sutartį K. G. faktiškai sumokėjo 15 000 Eur. Priešingas aiškinimas reikštų, kad po vieno solidariojo skolininko atleidimo nuo prievolės, atsisakius į jį turimos reikalavimo teisės, kitas bendraskolis liktų atsakingas už prievolės dalį, kuri pagal įstatymą jau yra pasibaigusi. Taip būtų paneigta CK 6.129 straipsnio 6 dalies esmė bei paskirtis.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas suklydo taikydamas solidariąsias prievoles reglamentuojančias teisės normas ir iš apelianto priteisė 283 150,45 Eur žalos atlyginimą, apskaičiuotą iš ieškiniu reikalautos 298 150,45 Eur žalos sumos atėmus tik solidariojo atsakovo K. G. pagal taikos sutartį bendrovei sumokėtą 15 000 Eur sumą, neatsižvelgęs į tai, kad šiam solidariajam skolininkui tenkanti žalos atlyginimo prievolės dalis, kurios suma šiuo atveju – 149 075,23 Eur, yra pasibaigusi pagal įstatymą, kreditorėms atsisakius reikalavimo teisės į šį solidarųjį skolininką jų sudarytos taikos sutarties sąlygomis.

Kadangi sudarius taikos sutartį su K. G. jo prievolė solidariojoje žalos atlyginimo prievolėje pasibaigė, iš apelianto L. M. gali būti priteista tik likusi solidariosios prievolės dalis, kurio suma šiuo atveju – 149 075,23 Eur (298 150,45 Eur : 2). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeičiama, iš apelianto ieškovei priteisiamą žalos atlyginimą sumažinant iki 149 075,23 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė apelianto L. M. civilinės atsakomybės, grindžiamos bendrovės tyčinio bankroto sukėlimu, sąlygas, tačiau suklydo nustatydamas iš atsakovo L. M. priteistino žalos atlyginimo dydį, nes tinkamai neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad antrasis atsakovas, būdamas solidariuoju šioje byloje reikalaujamo žalos atlyginimo prievolės skolininku, kreditoriaus buvo atleistas nuo šios prievolės pagal su juo sudarytą taikos sutartį. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeičiama ir pirmiau išdėstytų motyvų pagrindu iš atsakovo (apelianto) ieškovei „Paysera LTD“ priteisiama 149 075,23 Eur žalai atlyginti.

Atsižvelgdama į bylos baigtį, teisėjų kolegija perskirsto ginčo šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš prašyto priteisti 283 150,45 Eur žalos atlyginimo priteisiama 149 075,23 Eur, todėl laikoma, jog yra patenkinta 53 proc. ieškinio reikalavimų (149 075,22 Eur × 100 : 283 150,45 Eur), o 47 proc. ieškinio reikalavimų atmesta. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pradinė ieškovė LUAB „Money Flow“ nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo buvo atleista įstatymo pagrindu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 2 dalis). Pradinės ieškovės reikalavimo teises į iš atsakovo reikalaujamą priteisti žalos atlyginimą perėmusi ieškovė „Paysera LTD“ yra sumokėjusi 1 247 Eur žyminį mokestį. Duomenų apie kitas šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

Atsižvelgiant į tai, kad už ieškinio reikalavimą dėl 283 150,45 Eur žalos atlyginimo mokėtinas žyminis mokestis sudaro 3 099 Eur, o šiuo sprendimu yra patenkinta 53 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovas L. M. turi atlyginti ieškinio daliai, kuri buvo patenkinta, tenkančias žyminio mokesčio išlaidas, t. y. 1 642,47 Eur (3 099 Eur × 53 proc.). Atsižvelgus į tai, kad ieškovė „Paysera LTD“, perėmusi pradinės ieškovės LUAB „Money Flow“ reikalavimo teises, yra sumokėjusi 1 247 Eur žyminį mokestį, ši suma priteisiama jai iš atsakovo. Likusi žyminio mokesčio dalis – 395,47 Eur (1 642,47 Eur – 1 247 Eur) – iš atsakovo L. M. priteisiama valstybei, nes pradinė ieškovė LUAB „Money Flow“ nuo šio mokesčio mokėjimo buvo atleista įstatymo pagrindu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 2 dalis, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Šia teismo nutartimi patenkinta 47 proc. atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų, atitinkamai atmesta – 53 proc. Apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintai ir atmestai apeliacinio skundo dalims (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).

Apeliantas L. M. duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Ieškovė „Paysera LTD“ pateikė įrodymus, kad ji apeliacinės instancijos teisme patyrė (patirs) 5 445 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovė nepateikė advokato išrašytoje 2026 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, tačiau yra pateiktas su advokatu sudarytos atstovavimo sutarties išrašas, PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodytas apmokėjimo terminas, todėl teisėjų kolegija vertina, jog yra susitarimas su advokatu dėl PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje ir yra pagrindas šias išlaidas priteisti.

Ieškovei advokato teisinės paslaugos buvo suteiktos 2026 m. II ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų dydžiui apskaičiuoti taikomas 2025 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintų Rekomendacijų dėl užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos) 8.11 papunkčiu, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3). Ieškovės prašomos priteisti 5 445 Eur atstovavimo išlaidos viršija pagal Rekomendacijas nustatytą maksimalų rekomenduojamą priteisti dydį. Pagrindo nuo jo nukrypti teisėjų kolegija nenustatė, todėl, remdamasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Rekomendacijų 2 punkte nustatytais kriterijais, pagrįstomis pripažįsta 3 284,84 Eur ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas 53 proc., ieškovei „Paysera LTD“ iš atsakovo L. M. priteisiama 1 741,97 Eur jos apeliacinės instancijos teisme patirtų ir atlygintinomis pripažintų bylinėjimosi išlaidų (3 284,84 Eur x 53 proc.) (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys, 98 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 4 d. nutartimi pradinės ieškovės LUAB „Money Flow“ ieškinio reikalavimams užtikrinti nutarė areštuoti atsakovui L. M. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 298 150,45 Eur sumai, o jų nesant ar esant nepakankamai – areštuoti pinigines lėšas bankuose ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimu šių laikinųjų apsaugos priemonių mastas buvo sumažintas iki 283 150,45 Eur, nurodant, kad laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas atsakovo apeliacinį skundą, pakeičia Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą ir iš atsakovo ieškovei priteisia 149 075,22 Eur žalos atlyginimą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas neišnyko, tačiau pasikeitė ieškinio reikalavimo apimtis, kuriai užtikrinti šios priemonės taikomos.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti atsakovo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau yra pagrindas pakeisti jų mastą. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. nutartimi atsakovo L. M. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo šioje byloje visiško įvykdymo, sumažinant jų taikymo mastą iki 149 075,22 Eur (CPK 145 straipsnio 2 dalis, 150 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės Jungtinės Karalystės bendrovės „Paysera LTD“ ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei Jungtinės Karalystės bendrovei „Paysera LTD“, juridinio asmens kodas 10001367, iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 149 075,23 Eur (vieno šimto keturiasdešimt devynių tūkstančių septyniasdešimt penkių eurų 23 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (149 075,23 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2023 m. spalio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei Jungtinės Karalystės bendrovei „Paysera LTD“, juridinio asmens kodas 10001367, iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 247 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 395,47 Eur (tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus 47 ct) žyminio mokesčio už ieškinį. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklalapyje, įmokos kodas 2222.

Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. nutartimi atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nustatant, kad areštuoto atsakovo turto ir (ar) piniginių lėšų bendra vertė negali viršyti 149 075,23 Eur sumos, ir šios apimties laikinąsias apsaugos priemones paliekant galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apie turto arešto masto pakeitimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.“

Priteisti ieškovei Jungtinės Karalystės bendrovei „Paysera LTD“, juridinio asmens kodas 10001367, iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 741,97 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt vieną eurą 97 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.