Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kasybos technika“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Geležinkelio tiesimo centras“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kasybos technika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Geležinkelio tiesimo centras“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pirmosios instancijos teismas atmestą ieškinio dalį iš esmės susiejo su sutartiniu prievolių užtikrinimo režimu. Ginčijamame sprendime lemiamą reikšmę įgijo ne tik nuostatos dėl sulaikytų sumų, bet ir išvada, kad ieškovė nepateikė garantinio laikotarpio įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo pagal sutarties 2.4.6 punktą, todėl atsakovė turėjo teisę sulaikyti 28 907,76 Eur. Tačiau ieškovė jau pirmosios instancijos teismo procese aiškiai nurodė, kad tokia bylos nagrinėjimo kryptis išeina už ginčo ribų. Atsakovė viso proceso metu gynėsi tariamais darbų defektais, daliniu darbų perdavimu ir galutinio akto nebuvimu, tačiau nebuvo nuosekliai suformulavusi savarankiško atsikirtimo, kad būtent likusi ieškinio dalis negali būti priteista vien dėl nepateikto garantinio laikotarpio įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo. Tokį bylos išsprendimo modelį kaip galutinį rezultatą suformulavo pats pirmosios instancijos teismas. Taip pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir sukūrė ieškovei teisinį siurprizą.

Ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis prieštaringa ir nepakankamai motyvuota. Teismas aiškiai konstatavo, kad atsakovė neturėjo pakankamo pagrindo atsisakyti atsiskaityti už ieškovės darbus remdamasi CK 6.58 ir 6.207 straipsnių nuostatomis, nes neindividualizavo nekokybiškų darbų apimties, neatskleidė konkrečios tokios dalies vertės ir neįrodė tokių aplinkybių taip, kad jos pateisintų atsisakymą atsiskaityti. Teismas pripažino, kad atsakovė neįrodė teisės nemokėti dėl defektų, tačiau vis tiek atmetė 28 907,76 Eur reikalavimo dalį, nepagrindęs, kaip ši suma konkrečiai susidaro ir kodėl ji negali būti priteista. Toks motyvavimas neatitinka teismo sprendimams keliamų motyvavimo standartų. Jeigu pirmosios instancijos teismas nelaikė įrodyta atsakovės teisės atsisakyti mokėti dėl darbų netinkamumo, jis privalėjo ypač tiksliai ir motyvuotai nurodyti, kodėl likusi reikalavimo dalis vis dėlto negali būti priteista dėl nepateikto garantinio laikotarpio užtikrinimo. Tam nepakanka vien bendro nurodymo į sutarties sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrindė sutarties 2.4.4 ir 2.4.6 punktų taikymo ir 28 907,76 Eur sumos sulaikymo. Sprendime nepaaiškinta, kaip 2.4.4 punkte numatytas 10 proc. sulaikymo mechanizmas buvo paverstas 2.4.6 punkte nurodyta 5 proc. garantinio laikotarpio užtikrinimo suma. Priešingai, 2025 m. sausio 10 d. skolų suderinimo akto priede matyti, kad 51 949,31 Eur skolą sudaro atskirų sąskaitų likučiai. Taigi byloje yra duomenys apie 10 proc. sulaikymą nuo konkrečių sąskaitų, tačiau nėra duomenų apie atskirai apskaitoje identifikuotą 28 907,76 Eur sumą. Dėl to teismo išvada, kad būtent tokia suma teisėtai sulaikyta pagal 2.4.6 punktą, nėra pakankamai individualizuota ir pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas likusią ieškinio dalį, esminę reikšmę suteikė aplinkybei, kad tarp šalių nebuvo pasirašytas galutinis atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas. Tačiau toks vertinimas šioje byloje yra pernelyg formalus ir neatsižvelgia į faktines aplinkybes, dėl kurių galutinis aktas nebuvo pasirašytas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad galutinio akto nepasirašymas nebuvo vien ieškovės įsipareigojimų neįvykdymo pasekmė, todėl atsakovė negali remtis galutinio akto nebuvimu kaip vienpuse ir automatiškai jai palankia aplinkybe, kai pati savo veiksmais pasirinko sutarties galutinio „uždarymo“ neatlikti ir tokį modelį argumentavo tuo, kad nori atskirai spręsti papildomų darbų klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs nei projekto korekcijų, nei papildomų darbų derinimo, nei aplinkybės, kad pati atsakovė siekė neužbaigti sutarties ir vėlesniais darbais darė įtaką objekto būklei, nepagrįstai suteikė galutinio akto nebuvimui lemiamą reikšmę.

Ieškovė ir atsakovė sutartimi susitarė, kad iš kiekvienos mokamos sumos atsakovė sulaiko 10 proc., kuriuos sumoka per 30 kalendorinių dienų po to, kai įvyksta visos šios sąlygos: (i) pasirašytas galutinis darbų perdavimo–priėmimo aktas; (ii) pateikta pažyma apie atliktų darbų vertę (pažymoje nurodoma sulaikytų pinigų suma); (iii) pateiktas rangovo garantinio laikotarpio prievolių įvykdymo užtikrinimas; pagal 2.4.5. punktą, draudimo bendrovės laidavimo raštas arba banko garantija, užtikrinimo galiojimo laikotarpis – 3 metai; garantinio laikotarpio įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo suma – ne mažesnė nei 5 proc. nuo sutarties kainos be PVM (2.4.6 punktas). Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas padarė prievolių teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, kad atsakovė neturi pagrindo sulaikyti visos 10 proc. nuo Sutarties kainos sulaikytos pinigų sumos.

Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neįvertino fakto, kad ieškovė tinkamai neįvykdė nė vienos sutartimi sutartos sulaikytų pinigų grąžinimo sąlygos (nepasirašytas darbų perdavimo–priėmimo aktas; nepateikta pažyma apie atliktų darbų vertę; nepateiktas rangovo garantinio laikotarpio prievolių įvykdymo užtikrinimas), todėl padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neturi pagrindo sulaikyti 10 proc. prievolės vykdymo.

Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad iš atsakovės pateiktos 2024 m. lokalinės sąmatos negalima spręsti, kad joje nurodyti visi darbai buvo skirti būtent defektų ruože nuo 53+500 iki 55+150 šalinimui, taip pat nėra galimybės nustatyti, kokia darbų apimtis buvo skirta atsakovės minėtiems defektams pašalinti. Visi apskaičiuoti darbai buvo faktiškai atlikti šalinant ieškovės paliktus trūkumus.

Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad atsakovės pateikti duomenys nėra pakankamai tikslūs, t. y. darbai šalinant defektus atlikti ne tik ruože nuo 53+500 iki 55+150 km, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuostolių nėra visai, nes konstatavus defektų šalinimo faktą, objektyviai atsiranda faktiškai patirtos išlaidos. Manydamas, kad pateikti duomenys nepakankami, netikslūs ar neaiškūs, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą išsiaiškinti šias aplinkybes, juolab, kad tais atvejais, kai tikslų nuostolių dydį įrodyti atsakovei sudėtinga, teismas turi pareigą nustatyti jį vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad darbų defektų šalinimo darbai buvo faktiškai atlikti ir pareikalavo finansinių sąnaudų, nepagrįstai nuostolių dydžio nustatymą suabsoliutino iki formalaus pateiktų sąmatų vertinimo ir tuo remdamasis padarė kategorišką išvadą, jog byloje neįrodyta nei faktiškai atliktų darbų apimtis, nei jų šalinimo kaina.

Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovei tenka neigiami padariniai, nes, ieškovei nepasirašius defektinio akto ir nebendradarbiaujant su atsakove, atsakovė galėjo darbus įvertinti ekspertize. Atsakovė, įvertinusi ieškovės nemokumą ir siekdama nedidinti nuostolių, pasirinko ekonomiškai racionalų sprendimą – darbų defektus nustatyti ir pagrįsti kitomis, mažiau sąnaudų reikalaujančiomis, priemonėmis. Pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovė galėjo inicijuoti ekspertizę, nepaisant jos ekonominio nepagrįstumo ir ribotos įrodomosios reikšmės nagrinėjamu aspektu, neatitinka nei protingumo kriterijų, nei verslo logikos.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, neatsižvelgė į tai, jog atstovavimą byloje vykdė tas pats asmuo, kuris yra paskirtas ieškovės nemokumo administratoriumi ir šią funkciją turėjo vykdyti ex officio (pagal pareigas) pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą. Tokiomis aplinkybėmis atstovavimo įforminimas per advokatų profesinę bendriją nesudaro pagrindo pripažinti šių išlaidų būtinomis ir atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis.

Atsakovė apeliaciniame skunde sutapatina du skirtingus institutus: sutartinį dalies kainos sulaikymą kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę ir prievolės vykdymo sustabdymą dėl tariamai netinkamai atliktų darbų. Pirmosios instancijos teismas šią atsakovės pozicijos ydą identifikavo teisingai. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad atsakovė neturėjo pakankamo pagrindo remtis CK 6.58 ir 6.207 straipsniais, nes neindividualizavo, kokia apimtimi priimti darbai laikytini atliktais netinkamai, kokia tų darbų vertė ir kokia apimtimi toks neatsiskaitymas būtų adekvatus ir sąžiningas. Būtent todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad visas ieškinys turėjo būti atmestas, yra teisiškai nepagrįstas.

Atsakovės reikalavimas apeliacine tvarka atmesti visą 51 949,31 Eur ieškinio dalį prieštarauja ir pačios sutarties sistemai. Pirmosios instancijos teismas, nors ieškovė su tuo nesutinka ir tą sprendimo dalį skundžia atskiru apeliaciniu skundu, bent jau pagrįstai atsisakė pripažinti atsakovės teisę sulaikyti visą 10 proc. sumą. Atsakovė apeliaciniame skunde nepateikia jokio įtikinamo paaiškinimo, kaip iš sutarties 2.4.4 ir 2.4.6 punktų išplaukia teisė neapmokėti visos 51 949,31 Eur sumos.

Teismas gali spręsti dėl nuostolių dydžio tada, kai bent jau yra įrodyta žalos atsiradimo bazė, jos ryšys su konkrečiu pažeidimu ir pakankamas faktinis pagrindas individualizuoti praradimus. Tačiau nagrinėjamu atveju būtent šių pradinių prielaidų atsakovė neįrodė.

Byloje esanti šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, kad būtent pati atsakovė sąmoningai pasirinko nepasirašyti galutinio akto, nes nenorėjo ,,uždaryti“ sutarties iki tol, kol nebus išspręstas papildomų darbų klausimas. Tokiu atveju atsakovė negali remtis galutinio akto nebuvimu kaip vienpuse ir automatiškai jai palankia aplinkybe, kai pati pasirinko tokį procesinį ir faktinį modelį. Šalis negali gauti naudos iš aplinkybės, prie kurios atsiradimo pati iš esmės prisidėjo.

Nagrinėjamu atveju darbai buvo vykdomi etapais, šalys nuosekliai pasirašinėjo tarpinius atliktų darbų aktus, o atsakovė pagal tokius aktus atlikinėjo dalinius mokėjimus. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad galutinio akto nebuvimas savaime turėjo lemti viso ieškinio atmetimą, prieštarauja tiek bylos faktams, tiek kasacinio teismo praktikai.

Nepagrįstas ir atsakovės argumentas, kad ieškovei neturėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos todėl, kad nemokumo administratorius kartu yra ir advokatas. Atsakovė iš esmės nekvestionuoja nei šių išlaidų realumo, nei jų ryšio su byla, nei jų dydžio atitikties rekomenduojamiems dydžiams. Ginčijamas tik formalus argumentas, kad administratorius teoriškai galėjo atstovauti ir be advokatų profesinės bendrijos. Toks argumentas neatitinka kasacinio teismo praktikos.

Ieškovė nepagrįstai aiškina pirmosios instancijos teismo sprendimą taip, tarsi galutinio darbų perdavimo–priėmimo akto nepasirašymas būtų buvęs nulemtas atsakovės valios neužbaigti sutarties ar taktinio siekio derėtis dėl papildomų darbų. Tokia ieškovės interpretacija neatitinka nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei sutarties nuostatų.

Atsakovės siekis derėtis dėl galimų papildomų darbų niekaip nesusijęs su pareiga užbaigti ir tinkamai atlikti darbus pagal pirminę projekto laidą. Papildomi darbai pagal vėliau koreguotus techninius sprendinius negalėjo būti vykdomi nepašalinus trūkumų, nustatytų pagal pradinę projekto redakciją.

Ieškovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl tariamo atsakovės pateiktų sąmatų ekonominio neadekvatumo ir nepakankamos įrodomosios galios nėra reikšmingi skundžiamo sprendimo dalies teisėtumui vertinti. Pirmosios instancijos teismas neatmetė ieškinio dalies remdamasis atsakovės pateiktomis sąmatomis ar jų dydžiu, kaip kad nurodo ieškovė. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė defektų šalinimo apimties ir jų kaštų, todėl neturėjo pagrindo taikyti prievolės vykdymo sustabdymo visa apimtimi ir sulaikyti visą 10 proc. ginčijamą mokėtiną sumą. Būtent dėl šios priežasties ieškinys buvo tenkintas iš dalies, atmetant tik tą jo dalį, kuri buvo susieta su sutartiniu garantinio laikotarpio užtikrinimu, o ne su konkrečių defektų šalinimo išlaidomis.

Nesutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas nepriteistą likusią ieškinio sumą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, tai turėjo tiesioginę įtaką sprendimo rezultatui ar su ieškovės pozicija, kad atsakovė, nepateikusi atsiliepime argumento dėl sulaikymo teisės, prarado galimybę juo remtis vėliau. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu išaiškėjus papildomoms aplinkybėms atsakovė jas patikslino. Atsakovės pateikti nauji įrodymai savaime nereiškia, kad bylos nagrinėjimo ribos turi būti mechaniškai apribotos tik atsiliepimu. Civilinio proceso principai reikalauja siekio išsamiai atskleisti bylos esmę ir teismui priimti teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, byloje nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (subrangovas) ir atsakovė (rangovas) 2023 m. gegužės 22 d. sudarė statybos subrangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) dėl geležinkelio kelio skaldos valymo ir skaldos balasto prizmės įrengimo darbų; darbų kaina – 578 155,12 Eur be PVM (Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.2 punktas). Darbai vykdomi pagal (duomenys neskelbtini) st. ir tarpstočio (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) kelio Nr. I nuo iešmo Nr. (duomenys neskelbtini) km iki 56+824 km paprastojo remonto aprašą. Pagal Sutartį, atlikti darbai buvo perduodami šalims pasirašant tarpinius atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus. Ieškovė tarpinių atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų pagrindu atsakovei išrašė ir teikė apmokėti sąskaitas faktūras, kurias atsakovė apmokėjo iš dalies, nes pagal Sutartį (Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.4. punktas) sulaikė po 10 proc. nuo kiekvienos mokėtinos sumos. Bendra atsakovės sulaikyta suma sudaro 51 949,31 Eur. UAB ,,Kasybos technika“ kreditorių susirinkimas, remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 1 skirsniu, 2024 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą pradėti UAB ,,Kasybos technika“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovės priteisti 51 949,31 Eur skolą, skolos išieškojimo išlaidas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Dėl ginčo apeliacinės instancijos teisme esmės

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus, priteisė ieškovei iš atsakovės 23 041,55 Eur skolą, skolos išieškojimo išlaidas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti atmestą ieškinio reikalavimų dalį. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visa apimtimi, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinio reikalavimai tenkinti. Taigi šios bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

Ieškovė apeliaciniu skundu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas dalies ieškiniu reikalautos sumos, peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir priėmė siurprizinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga, įvertinęs byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais.

CPK 265 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Taigi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas). Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 31 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė ieškinio reikalavimus dėl 51 494,31 Eur skolos priteisimo grindė aplinkybėmis, jog bendrovės nemokumo administratorius buhalterinės apskaitos duomenimis nustatė, kad atsakovė ieškovei yra skolinga 48 541,62 Eur, su pretenzija kreipėsi dėl skolos padengimo. Reikalavimą atsakovei kildino iš suteiktų nuomos paslaugų ir atliktų darbų, kurie detaliai aprašyti 2025 m. sausio 10 d. skolų suderinimo akto priede (apyvartoje už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2025 m. sausio 10 d.).

Atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais, savo atsikirtimus grindė šalių sudaryta statybos subrangos sutartimi (Sutartimi) ir jos pažeidimu. Nurodė, kad ieškovė atliko darbus netinkamai, nesilaikė Sutarties sąlygų ir trūkumų nešalino, tarp šalių nebuvo sudarytas galutinis atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas, dėl netinkamai atliktų darbų atsakovė patyrė žalos, dėl žmogiškosios klaidos ieškovei buvo išsiųstas klaidingas skolų suderinimo aktas. Triplike atsakovė nurodė, jog naudojasi savo pažeistų teisių gynimo būdu – atsisakyti vykdyti prievolę atsiskaityti su ieškove už netinkamai atliktus darbus, teisiniu pagrindu nurodė CK 6.207 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2026 m. sausio 6 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės siekdamas išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su sulaikytų sumų grąžinimu, nustatęs, kad pagal Sutarties nuostatas atsakovė sulaikė 10 proc. mokėtinos sumos, ieškinio reikalavimo suma atitinka atsakovės pagal Sutartį sulaikytos sumos dydį, o šalys Sutartyje numatė sulaikytos sumos grąžinimo sąlygas: pasirašytas galutinis darbų perdavimo–priėmimo aktas, pateikta pažyma apie atliktų darbų vertę, pateiktas garantinio laikotarpio prievolių įvykdymo užtikrinimas (nutarties 5–6 punktai). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, šalims buvo sudarytos galimybės pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus šiuo bylos aspektu.

Įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas peržengė šios bylos nagrinėjimo ribas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinės ginčo santykių kvalifikacijos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju teismui nustačius, jog ginčo šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovės pagal Sutartį sulaikytų sumų grąžinimo, ieškovė prašė sulaikytą sumą priteisti, o atsakovė atsikirtinėjo teise šios sumos nemokėti ir ją sulaikyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šalių sudarytos Sutarties sąlygas ir jų turinį bei pagrįstai pasisakė dėl atsakovės teisės sulaikyti mokėtinas sumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai atlikdamas pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir bylos nagrinėjimo ribų neperžengė. Aplinkybė, jog ieškovė su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčų teisinių santykių kvalifikavimu nesutinka, ginčo ribas vertina kitaip nei tai atliko pirmosios instancijos teismas, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai apie pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023). Anksčiau aptartų argumentų pagrindu, byloje esant duomenims, jog ginčo šalims buvo sudarytos galimybės pasisakyti dėl pagal Sutartį sulaikytų sumų priteisimo, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir ieškovės argumentus dėl siurprizinio pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Pasisakydamas dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, šalims nesutariant dėl atsakovės patirtų nuostolių dydžio, turėjo jį nustatyti vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-1120/2024). Taigi CK 6.249 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip perkelianti įrodinėjimo naštą bylą nagrinėjančiam teismui – teismo pareiga nustatyti nuostolių dydį pagal šią teisės normą atsiranda tik tada, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti dėl objektyvių priežasčių. Tai atitinka bendrąją taisyklę, apibrėžiančią įrodinėjimo naštos ribas, – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog, įvertinęs byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės nurodyti defektai nėra pagrįsti, atsakovė neįrodė atliktų darbų trūkumų apimties. Atsakovė byloje jokių materialinių teisinių reikalavimų dėl defektų šalinimo išlaidų (nuostolių) priteisimo nereiškė, nuostolių dydžio neįrodinėjo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovės įvardyti darbų defektai nėra pagrįsti, o reikalavimai dėl darbų defektų trūkumų šalinimo išlaidų priteisimo byloje nebuvo pareikšti, neturėjo pagrindo remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis nustatyti atsakovės patirtų nuostolių dydžio.

Dėl sulaikytų sumų priteisimo

Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šalių sudarytos Sutarties aiškinimu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl sulaikytos sumos pagal Sutarties 2.4.6 punktą nėra pakankamai individualizuota ir pagrįsta, atmesdamas ieškinio dalį pirmosios instancijos teismas esminę reikšmę suteikė aplinkybei, jog tarp šalių nebuvo sudarytas galutinis atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas, toks vertinimas šioje byloje yra pernelyg formalus.

Atsakovė apeliaciniu skundu, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl rangovo teisės sulaikyti sutartines sumas nepagrįstai pripažindamas atsakovei pareigą jas atlyginti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nors formaliai pripažino sulaikymo sutartinės sąlygos paskirtį užtikrinti atsakovės interesų apsaugą ieškovės netinkamo prievolių vykdymo atveju, faktiškai šios sąlygos turinio ir tikslų neįvertino ir taip nepagrįstai apribojo atsakovės teisę pasinaudoti sutartine prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, ar atsakovė pagrįstai negrąžina pagal Sutartį sulaikytas sumas, vertino, jog atsakovė neturėjo teisės pasinaudoti mokėjimo sustabdymu, kadangi atliktų darbų aktus ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras, dėl kurių dalies neapmokėjimo ir keliamas ginčas byloje, priėmė ir iš dalies apmokėjo. Teismas nurodė, kad atsakovės nurodyti darbų defektai nėra pagrįsti, nenurodyti defektų kiekiai ir kaina, todėl atsakovė neturėjo pagrindo savo pareigos apmokėti nevykdymą grįsti prievolės vykdymo sustabdymu (CK 6.58 straipsnis, 6.207 straipsnis). Tačiau įvertinęs šalių sudarytos Sutarties sąlygas (Sutarties specialiosios dalies 2.4.4–2.4.6 punktai) teismas nurodė, kad rangovui nekyla prievolės sumokėti subrangovui nurodytų sulaikytų sumų tol, kol nėra įvykdyti šioje sutartyje nurodyti reikalavimai. Teismas nurodė, kad šalių sudarytos Sutarties sąlygos įtvirtina susitarimą, kuriuo šalys sulaikytos mokėtinos už atliktus darbus sumos sumokėjimą susiejo su tam tikrų veiksmų atlikimu – garantinio rašto pateikimu ir (ar) defektų šalinimo garantinio laikotarpio pabaiga, o kol šios aplinkybės neatsirado, subrangovas neturi teisės reikalauti jam priklausančio už darbus sumokėjimo. Teismas nusprendė, jog nors Sutartyje sulaikytos sumos skirtos užtikrinti subrangovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymu ar netinkamu vykdymu sukeltų nuostolių atlyginimą, tačiau atsakovė neįrodė ieškovės atliktų darbų trūkumų apimties, todėl sulaikyti visos sumos dėl atsakovės nurodytų patirtų nuostolių dėl atliktų darbų defektų šalinimo nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šalys Sutartimi prisiėmė ir kitus įsipareigojimus, kurių tinkamas atlikimas yra prielaida reikalauti sumokėti visą Sutartimi šalių sutartą kainą, todėl padarė išvadą, kad atsakovė teisėtai sulaikė pagal Sutartį mokėtinas sumas pagal Sutarties sąlygas iki garantinio termino pasibaigimo, kuris nėra pasibaigęs, o tai reiškia, kad sulaikymo pagrindas nėra išnykęs. Įvertinęs Sutarties 2.4.6 punkte numatyto garantinio įsipareigojimo dydį pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad garantinio laikotarpio užtikrinimo suma yra 28 907,76 Eur, todėl šią sumą atsakovė turėjo teisę sulaikyti ieškovei nepateikus garantinio laikotarpio užtikrinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, iš esmės sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai pripažinęs atsakovei teisę negrąžinti pagal Sutartį sulaikytų sumų, tačiau nepagrįstai susiaurino tokios teisės apimtį.

Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.4 punkte susitarė, kad iš kiekvienos subrangovui (ieškovei) mokamos sumos rangovas (atsakovė) sulaiko 10 proc. mokėtinos sumos. Numatė, kad sulaikytas sumas rangovas grąžina subrangovui per 30 dienų kalendorinių dienų po to, kai įvyksta visos šios sąlygos: i) pasirašytas galutinis darbų perdavimo–priėmimo aktas, ii) pateikta pažyma apie atliktų darbų vertę (pažymoje nurodoma sulaikytų pinigų suma) bei iii) pateiktas rangovo garantinio laikotarpio prievolių įvykdymo užtikrinimas. Šalys susitarė, jog subrangovo mokėtinų sumų sulaikymas yra sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, nustatytas rangovo interesais, siekiant užtikrinti subrangovui priskaičiuotų ir jo nesumokėtų netesybų atlyginimą, subrangovo (įskaitant jo pasitelktų subrangovų, specialistų, ūkio subjektų) veiksmais ar neveikimu ar (ir) Sutarties nutraukimu dėl subrangovo kaltės rangovui sukeltų nuostolių atlyginimui, subrangovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymu ar netinkamu (nekokybiški darbai, vėlavimas atlikti darbus, nesilaikymas Sutartyje nurodytų terminų ir (ar) kitų reikalavimų) vykdymu sukeltų nuostolių atlyginimui. Sutarties 2.4.5 punktu šalys susitarė dėl sutarties vykdymo užtikrinimo (draudimo bendrovės laidavimo raštas ar banko garantija, užtikrinimo dydis 5 proc. nuo Sutarties kainos (be PVM) Sutarties galiojimo laikotarpiui ir 30 d. po darbų priėmimo), taip pat dėl garantinio laikotarpio užtikrinimo (Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.6 punktas) draudimu ar kredito įstaigos garantija, garantijos galiojimo terminas 3 metai, garantinio laikotarpio įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė nei 5 proc. nuo Sutarties kainos (be PVM). Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.3 punktą, į Sutarties kainą yra įskaitomos visos su darbų atlikimu ir Sutarties įvykdymu susijusios įmanomos subrangovo išlaidos, įskaitant draudimo, garantijų išlaidas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai (CK 6.644 straipsnis, 6.681 straipsnis). Ginčo šalys sudarė statybos subrangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti Sutartyje sulygtus darbus, o atsakovė – už tinkamai atliktus darbus atsiskaityti Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos sutarties nuostatas, o teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius sietina su teismo pareiga tinkamai išaiškinti šalių sudarytą sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 50 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-403/2021, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 95 punktas ir kt.).

Šiuo atveju šalys Sutartimi sulaikytų pagal Sutartį mokėtinų sumų (kainos dalies išmokėjimą) susiejo su konkrečiomis sąlygomis, iš kurių viena – garantinio laikotarpio prievolių įvykdymo užtikrinimas, t. y. garantinio ar laidavimo rašto pateikimas. Iš šalių sudarytos Sutarties turinio matyti, jog šalių susitarimas siejamas ne tik su siekiu užtikrinti rangovo nuostolių padengimą subrangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju, ypač subrangovui nevykdant ar negalint vykdyti garantinių įsipareigojimų, numatytų subrangos sutartyje, bet, be kita ko, ir su paties garantinio (laidavimo) rašto pateikimu atsakovei. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovei neįvykdžius Sutartyje nustatytos sąlygos – nepateikus garantinio ar laidavimo rašto, sulaikytos sumos dydžiu yra sumažinama bendra Sutarties kaina. Kitaip tariant, pagal šalių susitarimą galutinę Sutarties kainą šiuo atveju lėmė Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.4 punkte nurodytų sąlygų (ne)įvykdymas. Remiantis bylos duomenimis nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog ieškovė minėtų sąlygų iki šiol nėra tinkamai įvykdžiusi, t. y. garantinio laikotarpio užtikrinimo rašto atsakovei nepateikė, o garantinis terminas nėra pasibaigęs. Tai reiškia, jog ieškovei nepateikus garantinio (laidavimo) rašto, atsakovei nėra atsiradusi pareiga išmokėti ieškovei pagal Sutartį sulaikytas sumas, nes ieškovei neįvykdžius minėtos pareigos, sulaikytos sumos dydžiu atitinkamai yra sumažėjusi Sutarties kaina (CK 6.193 straipsnis).

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo atveju atsakovė pagrįstai pasinaudojo teise sulaikyti pagal Sutartį mokėtinas sumas, tačiau nepagrįstai sulaikytos sumos dydį apibrėžė pagal Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.6 punkte nurodytus kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.6 punktu šalys susitarė dėl garantinio įsipareigojimo dydžio, t. y. numatė, kad jis bus ne mažesnis nei 5 proc. nuo Sutarties kainos (be PVM), tačiau tai nereiškia, kad šia suma apibrėžiama atsakovės sulaikytų sumų apimtis. Pagal Sutarties specialiųjų sąlygų 2.4.4 punktą, atsakovė turi teisę sulaikyti 10 proc. mokėtinos sumos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ši suma sudaro 51 949,31 Eur. Būtent šia suma, įvertinus šalių sudarytos Sutarties sąlygas, sumažėja ieškovei atsakovės mokėtinos pagal Sutartį kainos dalis tuo atveju, jeigu ieškovė tinkamai nėra įvykdžiusi anksčiau minėtų Sutartyje numatytų sąlygų (Sutarties bendrųjų sąlygų 2.3 punktas, specialiųjų sąlygų 2.4.4 punktas).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė turi teisę sulaikyti tik 28 907,76 Eur sumą Sutartyje numatytomis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė netinkamai aiškindamas šalių sudarytos Sutarties sąlygas. Tai atlikdamas pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193– 6.195 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nuspręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovei teisę reikalauti dalies pagal Sutartį sulaikytų sumų grąžinimo ir ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies, dėl to egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai tenkinti, pakeisti ir ieškinio reikalavimus atmesti visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakęs į esminius apeliacinių skundų argumentus, dėl kitų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei negali lemti kitokios šios bylos procesinės baigties.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas anksčiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis ir byloje esančių duomenų pagrindu tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tačiau, nuspręsdamas dėl atsakovės teisės negrąžinti pagal subrangos sutartį sulaikytų sumų, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas ir nepagrįstai pripažino ieškovės teisę reikalauti dalies sulaikytos sumos priteisimo, dėl to nepagrįstai iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai patenkinti, keistina ir ieškovės reikalavimai atmestini visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Įvertinus procesinę bylos baigtį, konstatuotina, kad ieškovė bylą pralaimėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, nes teismo procesinis sprendimas priimtas atsakovės naudai. Dėl to ieškovė neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovė įrodymų apie pirmosios instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pateikusi. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Kadangi ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Atsakovė pateikė duomenis, jog už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 518 Eur žyminį mokestį, nors CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu nuo žyminio mokesčio mokėjimo ji buvo atleista. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsakovei grąžintinas už apeliacinį skundą šioje byloje sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Kasybos technika“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Geležinkelio tiesimo centras“ priteista 23 041,55 Eur skola, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir 1 064,80 Eur bylinėjimosi išlaidos ir šią ieškinio reikalavimų dalį atmesti. Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Geležinkelio tiesimo centras“ (juridinio asmens kodas ((duomenys neskelbtini)) 518 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinio skundo pateikimą.