Vilniaus apygardos teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-490-1121/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16928-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.6; 2.4.6.1; 2.4.7 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 20 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Nirmedai Marijai Danieliūteidalyvaujant prokurorei Aušrai Zakarkienei,nuteistajam A. R., jo gynėjui advokatui Zbignevui Jankovskiui (Zbignev Jankovski),viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:A. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1481 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar gydymusi, nesiartinti prie nukentėjusiosios I. N. gyvenamosios vietos adresu artimesniu nei 50 metrų atstumu; visiškai neieškoti kontaktų, nebendrauti ir nesiekti jokių ryšių su nukentėjusiąja I. N. tiesiogiai, per trečiuosius asmenis ar elektroninių ryšių priemonėmis.Nuteistajam A. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti. Nukentėjusiosios I. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš nuteistojo A. R., I. N. naudai priteista 2 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.Teisėjų kolegija,n u s t a t ė :Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsA. R. nuteistas už tai, kad jis nuo 2024 m. rugpjūčio 25 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios I. N. valią, neturėdamas teisėto pagrindo, sistemingai ją persekiojo: nuolat laukdavo nukentėjusiosios I. N. daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo laiptinėje, ją sekdavo, pasivydavo, sutikęs ją, jos atžvilgiu garsiai reikšdavo įžeidžiančio ir grasinančio pobūdžio žodžius, be to, 2024 m. rugpjūčio 25 d., apie 17.08 val., prie daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), sutikęs nukentėjusiąją I. N. pasakė jai: „Kur buvai dingus, kiek bybių paėmei į burną? Kada nors stringus pakeisi? Tu kaip atvažiuoji visas kiemas smirda mėšlu, apsišikėlė tu blet. L. sakė, kad tavo dukra su ruskiais pisasi ir tu su rusais“, taip pat, 2025 m. gegužės 9 d., apie 07.51 val., daugiabučio namo bendrojo naudojimo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasivijo einančią nukentėjusiąją I. N. ir jai pasakė „tu blet už tuos žodžius, kad aš motiną numarinau, tau blet čia pragarą padarysiu, kurva tu. Žiūrėk, kad tavęs konteineryje nerastų, suka, prostitutka jibana“, taip pat, 2025 m. rugpjūčio 18 d., apie 15 val., nukentėjusiajai I. N. atvykus savo automobiliu į automobilių stovėjimo aikštelę prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir palikus stovėti, A. R. pastatė savo automobilį už nukentėjusios automobilio, taip sąmoningai apribodamas jos galimybę išvažiuoti, tokiu būdu dėl šių sistemingų A. R. veiksmų nukentėjusioji I. N. jautėsi nesaugiai ir buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą, taip pat buvo padarytas neigiamas poveikis jos socialiniam gyvenimui ir emocinei būsenai. Šiais savo veiksmais A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 1481 straipsnio 1 dalyje.Apeliacinio skundo argumentai ir prašymaiApeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 10 d. nuosprendį ir jį išteisinti, arba alternatyviai prašoma sušvelninti paskirtą bausmę, įpareigojimus ir sumažinti neturtinės žalos dydį. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neatskleidė ir neįrodė visų BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o visas nepašalintas abejones nepagrįstai vertino nukentėjusiosios naudai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo veiksmai sudarė neteisėto žmogaus persekiojimo sudėtį, nėra pagrįsta objektyvių, patikimų ir tarpusavyje suderintų įrodymų visuma. Byloje iš esmės konstatuotas konfliktas tarp kaimynų ir atskiri tarpusavio bendravimo epizodai, tačiau neįrodyta nusikalstamos veikos numatytos BK 1481 straipsnio 1 dalį esmė – sistemingas, prieš aiškiai išreikštą asmens valią, be teisėto pagrindo vykdomas persekiojimas, sukėlęs įstatyme numatytus padarinius. Nuteistojo vertinimu, teismas sistemingumą iš esmės sutapatino su keliais atskirais incidentais ir nukentėjusiosios subjektyviu jų vertinimu, tačiau tokie izoliuoti epizodai, net jei jie būtų vertinami, kaip neetiški ar nepagarbūs, savaime neįrodo kryptingos persekiojimo veikos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas ne patikima ir pakankama įrodymų visuma, o prielaidomis, nekritiškai vertintais nukentėjusiosios parodymais ir nepakankamai ištirtomis konflikto aplinkybėmis. Byloje neįrodyti būtini BK 1481 straipsnio 1 dalies požymiai: sistemingas persekiojimas, aiškiai išreikštos valios nepaisymas, tyčia persekioti, įstatyme numatyti padariniai ir priežastinis ryšys. Nesant bent vieno būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, apkaltinamasis nuosprendis negali būti paliktas galioti.Nurodoma, kad teismas neatsakė į esminį klausimą: kokiais objektyviais veiksmais buvo realizuotas būtent persekiojimas, o ne paprastas kaimynų konfliktas, atsitiktinis susitikimas bendro naudojimo patalpose ar spontaniškas žodinis konfliktas. Nuteistojo vertinimu, jis gyvendamas tame pačiame daugiabutyje turėjo teisę naudotis bendro naudojimo patalpomis, būti laiptinėje, kieme ar automobilių stovėjimo aikštelėje. Vien buvimo vietoje, kurioje objektyviai galėjo būti dėl gyvenamosios vietos, negalima prilyginti neteisėtam persekiojimui. Teismo išvada, kad nuteistasis „nuolat laukdavo“, „sekdavo“ ar „pasivydavo“ nukentėjusiąją, nepagrįsta savarankiškais objektyviais duomenimis. BK 1481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas būtinasis požymis – veika turi būti atliekama prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią. Tai reiškia, kad turi būti nustatyta ne tik tai, jog nukentėjusysis vėliau subjektyviai teigė nenorėjęs bendravimo, bet ir tai, kada, kokia forma, kokiu turiniu ir, kaip aiškiai tokia valia buvo išreikšta kaltininkui. Nuosprendyje nėra aiškiai nustatyta, kada nukentėjusioji iki tariamų veiksmų aiškiai ir nedviprasmiškai nuteistajam nurodė nebendrauti, nesiartinti ar kitaip nutraukti kontaktą, taip pat nėra nustatyta, kad jis tokią valią suprato ir sąmoningai jos nepaisė. Nenustačius šio požymio, negalima konstatuoti BK 1481 straipsnio 1 dalies sudėties.Kaimynų tarpusavio konfliktuose pasitaikantys atsitiktiniai susidūrimai bendro naudojimo erdvėse savaime negali būti laikomi bendravimu prieš aiškiai išreikštą valią, jeigu nenustatyta, kad konkreti valia iki konkretaus veiksmo buvo aiškiai išreikšta ir kaltininkui žinoma. Baudžiamoji atsakomybė negali būti grindžiama vien tuo, kad nukentėjusysis dėl konflikto jautė neigiamas emocijas. Turi būti nustatyta kaltininko tyčia atlikti persekiojimo veiksmus ir įstatyme numatyti padariniai, kilę būtent dėl tų veiksmų. Nuteistasis, pripažįsta, kad kilus konfliktui galėjo pasakyti įžeidžiančių žodžių, tačiau nėra tapatu persekiojimui BK 1481 straipsnio 1 dalies prasme. Tokie veiksmai, priklausomai nuo aplinkybių, galėtų būti vertinami moraliniu, civiliniu ar administraciniu požiūriu, tačiau baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio priemonė ir negali būti taikoma nesant visų nusikalstamos veikos sudėties požymių.Teismas padarė išvadą, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą, taip pat, kad buvo padarytas neigiamas poveikis jos socialiniam gyvenimui ir emocinei būsenai. Nuteistojo vertinimu, šios išvados neparemtos pakankamais objektyviais įrodymais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji keitė gyvenamąją vietą būtent dėl nuteistojo veiksmų, o ne dėl kitų asmeninių, buitinių ar šeiminių aplinkybių. Šiuo metu nukentėjusioji gyvena su draugu ir jie nusprendė gyventi sodyboje. Nukentėjusiosios emocinės būsenos pablogėjimas nebuvo pagrįstas medicininiais dokumentais, psichologo, psichiatro, šeimos gydytojo ar kito specialisto išvadomis. Vien subjektyvūs nukentėjusiosios paaiškinimai, neparemti objektyviais duomenimis ir nepatikrinti kitais įrodymais, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti baudžiamajai atsakomybei reikšmingus padarinius.Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad konfliktas buvo abipusis ir kilo bendrame kaimynų bendravimo kontekste. Konfliktai buvo ir su kitais kaimynais. Teismas nepagrįstai iš bendro, konfliktinio ir emociškai įtempto santykio išskyrė tik nukentėjusiosios versiją, jos kritiškai nepatikrino ir neįvertino gynybos nurodytų aplinkybių. Teismas neįvertino kiekvieno tariamo epizodo atskirai ir jų visumos. Nebuvo nustatytą kurie veiksmai konkrečiai sudarė sistemingumą, ar kiekvienas iš jų buvo neteisėtas, ar jie buvo padaryti prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios valią, ar jie sukėlė būtent tuos padarinius, kuriuos nurodė teismas.Teismas nepagrįstai kvalifikavo 2025 m. rugpjūčio 18 d. automobilio pastatymo aplinkybes kaip persekiojimo veiksmą. Nesutinkama, kad nuteistasis sąmoningai užstatė nukentėjusiosios automobilį ar siekė apriboti jos galimybę išvažiuoti. Nukentėjusioji be realių kliūčių įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Nuteistasis iš savo automobilio net nebuvo išlipęs. Šios aplinkybės paneigia išvadą, kad buvo tyčinis nukentėjusiosios judėjimo apribojimas ar bauginimas. Byloje nesant objektyvių duomenų – vaizdo įrašo, nuotraukų, tiesioginių liudytojų parodymų ar kitų įrodymų, patvirtinančių realų ir tyčinį automobilio užblokavimą, šis epizodas negali būti vertinamas kaip BK 1481 straipsnio 1 dalies požymis. Vien nukentėjusiosios ir jos draugės subjektyvus situacijos vertinimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu baudžiamajai atsakomybei kilti.Nurodoma, kad nukentėjusioji nepateikė medicininių dokumentų, specialistų išvadų ar kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių realų ir reikšmingą sveikatos ar emocinės būsenos pablogėjimą. Taip pat neįrodytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiosios nurodyto gyvenamosios vietos pakeitimo ar socialinio gyvenimo pablogėjimo. Priteisdamas 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, teismas iš esmės rėmėsi deklaratyviais teiginiais, neįvertino įrodymų stokos, neindividualizavo žalos dydžio ir nepaaiškino, kodėl būtent tokia suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Akcentuota, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priims išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys turi būti išspręstas pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies taisykles. Jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėlto manytų, kad yra pagrindas palikti apkaltinamąjį nuosprendį galioti, civilinio ieškinio suma turi būti panaikinta arba bent iš esmės sumažinta, nes jos dydis nėra pagrįstas objektyviais įrodymais.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis pažymėjo, jog teismui nusprendus palikti skundžiamą nuosprendį, prašo žalos atlyginimą išskirstyti, kad nereiktų išmokėti iš karto visos sumos.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosNuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestinas Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde.Nagrinėjamu atveju, yra ginčijama A. R. kaltė, prašoma išteisinti nuteistąjį. Taip pat alternatyviai yra keliamas klausimas dėl bausmės ir paskirtų įpareigojimų sušvelninimo bei neturtinės žalos dydžio sumažinimo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, kad A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 1481 straipsnio 1 dalyje. Dėl BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymoApeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).Pagal BK 1481 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo šį žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai. Šio nusikaltimo objektas yra žmogaus laisvė, objektyvieji požymiai, tai veiksmai, kuriais žmogus persekiojamas, pavyzdžiui sistemingas skambinimas, sekimas, laukimas asmens namų ar darbo vietoje, asmeninės informacijos skleidimas tretiesiems asmenims ir panašiai. Persekiojimas yra sisteminga nusikalstama veika, vykdoma prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, turinti neigiamą poveikį žmogaus socialiniam gyvenimui ir emocinei būsenai, sutrikdanti persekiojamo asmens kasdienę veiklą, pažeidžianti jo privatumą, suvaržanti veiksmų laisvę, kelianti nuolatinę įtampą, kenkianti profesiniam gyvenimui, socialiniams ryšiams (dėl ko jis gali būti priverstas pakeisti gyvenimo, darbo ar mokymosi vietą, draugų ratą ir panašiai). Persekiojimo atveju baugina ne veiksmų turinys (grasinimai nužudyti, sužaloti sveikatą ir kita), o nesiliaujantys nepageidaujami persekiotojo veiksmai, kurie sukelia psichologinę ir emocinę žalą. Siekiant nustatyti, ar asmens veika atitinka BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmens persekiojimą, turi būti vertinama, į ką tokia veika kėsinamasi: ar keliama grėsmė asmens gyvybei ir sveikatai, ar laisvei, vertinamas veiksmų intensyvumas, turinys, galimi motyvai ir tikslas, tai, kaip atliktus veiksmus suprato pats nukentėjusysis, kokie ryšiai siejo praeityje ar sieja šiuos asmenis ir pan. Vienas iš BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių – neteisėtų veiksmų atlikimas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nesutikimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais; aiškumo požymis kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas atskirai, atsižvelgiant į atvejo aplinkybes ir kontekstą; nesutikimo išreiškimas turi būti akivaizdus kaltininkui, t. y. kaltininkas jį turi suvokti ne kaip dviprasmišką. Tokiems veiksmams taip pat neturi būti teisėto pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024).Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad A. R. kaltė dėl nusikalstamos veikos įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą A. R. atžvilgiu. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus, savaip juos vertinant, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo. A. R. kaltę dėl įstatymo uždraustos veikos padarymo patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.Iš bylos duomenų nustatyta, jog nuteistasis A. R. kaltės nepripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad <...> nukentėjusioji jam yra sakiusi „vėl, šitas rusiškai pasakė „urodas“, ar niekšas, kažką“, todėl jis pasakė tai, kas įrašyta, kad ji atsakys už tuos žodžius, o pasakymas apie konteinerį buvo emocinis pyktis, turint galvoje ne sudorojimą, o išterliojimą purvu. <...>. Su nukentėjusiąja santykių neturėjo, per metus ją sutikdavo du kartus, bandė sveikintis, bet ji nesisveikino, o ir pati jį pradėjo įžeidinėti, kaltinti dėl kanalizacijos, vadinti parazitu, vagimi, skleisti „pletkus“ kartu su kaimyne. Konfliktams prasidėjus, su ja nebendravo, o įraše – vienintelis kartas, kai kalbėjo, šiaip ji praeidavusi nuleidusi galvą su paniekinančia šypsena. <...> (2 t., b. l. 31–26). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad 2024 metų rugsėjo mėnesį kaimynė I. N. jų namo laiptinėje, girdint kitai kaimynei D. B., jį apkaltino, jog jis numarino savo mamą, kurią ilgą laiką prižiūrėjo, kas buvo visiškas melas. Jis nenorėdamas tęsti konflikto, nuėjo namo, ir kadangi jis kaimynės I. N. dažnai nesutinka, galima sakyti tik 1 kartą per pusmetį, niekada daugiau jai ir nebuvo užsiminęs dėl tokių jos pasakytų žodžių dėl mamos. Taigi, iki 2025 m. gegužės 9 d. jis neturėjo jokio kontakto su I. N., jos sutikęs nebuvo. Galimai tą dieną, 2025 m. gegužės 9 d., kaip įtarime nurodyta, apie kelintą valandą tiksliai neprisimena, jis automobilių stovėjimo aikštelėje atvažiavo savo automobiliu ir pastatęs automobilį šalia šaligatvio, esančio netoliese namo durų, ėjo link namo laiptinės. Pamatė, jog kaimynė I. N. irgi eina link laiptinės, ir jis prisiminęs rugsėjo mėnesio įvykius, jai atsakė „Sveika, mandavoške, tu atsakysi už tuos žodžius, kad jis numarino savo mama“. I. jam į tai nieko neatsakė, tik nuėjo pro duris į laiptinę, dar prieš pat jį užtrenkė duris, o jis atsidaręs duris, taip pat užėjo į laiptinę, <...> daugiau I. N. nieko nesakė, kitų įtarime nurodytų žodžių jis I. N. neišsakė, jai negrasino. Pasakydamas „atsakysi už tuos žodžius“ turėjo omeny tik tai, jog jis dėl jos tokių žodžių kreipsis į policiją su pareiškimu, jog ji jį šmeižia, tačiau neturėjo jokių kitų ketinimų. <...> (1 t., b. l. 166–167). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. R. parodė, kad <...> žodžius, kad „žiūrėk, kad tavęs konteineryje nerastų ir, kad tau pragarą padarys“ I. N. išsakė būdamas emociškai paveiktas jos nepagrįstų kaltinimų, kadangi kaip ir minėjo ankstesnės apklausos metu, I. N. yra jį kaltinusi dėl to, kad jis numarino motiną. <...> I. N. nepersekioja, neužgaulioja žodžiais (1 t., b. l. 173). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. R. parodė, kad <...> 2024 m. rugpjūčio 25 d. epizodo parodė, kad šio atvejo neprisimena, kad jis sakė tokius žodžius I. N. Taip pat tyrėjai paleidus garso įrašą dėl šio įvykio, jis vis tiek neprisimena tiksliai, jog jis būtų išsakęs tokius žodžius I. N. Dėl 2025 m. rugpjūčio 18 d. epizodo, nori pasakyti, kad jų kiemas, esantis (duomenys neskelbtini), yra mažas, todėl automobilį stato ten, kur yra vietos, todėl jo automobilio pastatymas nėra niekaip tiesiogiai susijęs su kaimyne I. N. Buvo įvykis, koks tiksliai laikas neprisimena, tačiau tai galėjo būti būtent 2025 m. rugpjūčio 18 d., kai jis atvykęs prie namų pastatė savo automobilį „Seat Ateca“, išlipo iš jo, ir norėjo jau eiti namo, tačiau prisiminė, jog turi atvykti avarinės tarnybos, o jo automobilis buvo pastatytas būtent ten, kur buvo kanalizacijos dangtis, todėl jis vėl įlipo į automobilį ir jį nuvarė į kiemo galą, ir pastatė automobilį ten. <...> jokio persekiojimo I. N. atžvilgiu nevykdė ir nevykdo, tai yra tik I. N. išgalvojimai (1 t., b. l. 184–185). Įvertinus nuteistojo A. R. parodymus, matyti, kad viso proceso metu jis neigė, jog sistemingai persekiojo I. N., nurodė, kad pati nukentėjusioji išsigalvoja. Tačiau teisėjų kolegija tokią nuteistojo poziciją vertina kaip gynybinę, kaip siekį minimizuoti savo neteisėtus veiksmus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, išanalizavus baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors nuteistasis viso bylos proceso metu neigė kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jo kaltę patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusioji savo aiškų nesutikimą bendrauti išreiškė konkliudentiniais veiksmais – kaip pati nurodė ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme – stengdavosi su kaimynu į žodinį konfliktą nesileisti ir nieko jam neatsakydama paskubomis nueidavo į savo butą, dėl nuteistojo elgesio, grasinimų, ji jausdavo baimę kiekvieną kartą kai reikėdavo pareiti namo į butą, todėl nuo to gegužės 9 d. įvykio ji pradėjo rečiau grįžti namo į butą, stengdavosi važiuoti nakvoti į sodybą, kad visa to išvengti, kadangi jos darbas Vilniuje, todėl į savaitę kelis kartus tekdavo vis tiek grįžti į butą, bet jautė grėsmę, visad paprašydavo, kad kas nors iš kaimynų ją palydėtų iki buto, tai būdavo arba kaimynas M. arba I. <...> Pareiškimas dėl A. R. policijai teikiamas ne pirmą kartą (1 t., b. l. 46, 49–51; 2 t., b. l. 31–26). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, kurie savo duotus parodymus patvirtino ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. J. parodė, kad <...> I. N. bijo dėl savo saugumo, tad būna paprašo ir kaimyno iš pirmo aukšto, jog ją palydėtų iki buto durų, 5 aukštame, kad ji galėtų ramiai praeiti pro kaimyną A. R. (1 t., b. l. 69–70; 2 t., b. l. 53–59). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju M. M. parodė, kad <...> I. N. ne kartą yra jo prašiusi, jog jis ją palydėtų iki jos buto durų, kadangi jis gyvena pirmame aukšte, o ji penktame aukšte, ir kadangi A. R. gyvena ketvirtame aukšte, jai nuolatos tenka praeiti pro jį <...> Dažniausiai A. R. stengiasi, jog aplinkui nebūtų kitų gyventojų, ir dažniausiai kabinėjasi būdamas laiptinėje <...> (1 t., b. l. 75–76; 2 t., b. l. 53–59). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. L. parodė, kad <...> iš I. N. pasakojimų galima suprasti, jog I. N. jo bijo, jaučiasi nemaloniai, kadangi kaimynas žino daug informacijos apie jos asmeninį gyvenimą, ir nėra aišku kokiais būdais jis šią informaciją surinko. Ji pati visuomet jaučiasi nejaukiai kada tenka eiti iki savo buto, kadangi visada jaučia įtampą, jog kaimynas bet kurią minutę gali išeiti ir prisikabinti. Dėl tokio elgesio I. N. net išsikraustė iš buto, atvažiuoja tik retsykiais. <...> prieš kelias savaites, joms kartu einant su I. N. laiptinėje, matė, jog kaimynas buvo pradaręs buto duris, lyg specialiai lauktų, tačiau kadangi I. N. buvo ne viena, jis nieko nesakė, kadangi jis prie I. N. kabinėjasi tik tuomet, kada ji būna viena, jis stengiasi, kad aplinkui nebūtų kitų asmenų (1 t., b. l. 90–91; 2 t., b. l. 53–59). Apygardos teismo vertinimu, aukščiau išvardinti duomenys patvirtina, jog nukentėjusioji reiškė savo valią nebendrauti su A. R. t. y. keitė gyvenamąją vietą, vengdavo pokalbių ir buvimo su nuteistuoju, prašydavo kaimynų ją palydėti iki buto, tam, kad išvengtų nuteistojo, oficialiai kreipėsi į policiją dėl persekiojimo. Pastarasis faktas yra itin reikšmingas kitų įrodymų kontekste, nes rodo, kad nukentėjusioji dėl patiriamo persekiojimo situaciją vertino itin rimtai ir ėmėsi visų įmanomų gynybos priemonių. Be kita ko 2026 m. sausio 15 d., 2025 m. gegužės 15 d. kitų objektų apžiūros protokolai taip pat patvirtina, jog pokalbių metu I. N. beveik arba visai nieko neatsakydavo A. R., stengdavosi nuo jo atsitraukti, t. y. tokiais savo veiksmais taip pat reiškė nesutikimą bendrauti (1 t., b. l. 94, 97–98). Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, skundo argumentai susiję su tuo, jog I. N. neišreiškė aiškios valios nebendrauti su A. R., atmestini, kaip nepagrįsti. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, persekiojimas taip pat turi būti nevienkartinis, t. y. turėti sistemingumo požymį. Sistemingumas – tai pasirinktų neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusįjį intensyvumas, keli to paties ar skirtingo persekiotojo pasirinkto būdo veiksmai, padaryti per tam tikrą nelabai ilgą laiko tarpą ir rodantys kaltininko elgesio kryptingumą, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniais. Negali būti vertinami kaip sistemingi keli veiksmai, kurių nesieja bendras sumanymas. Be to, siekiant inkriminuoti BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, privaloma nustatyti ir kilusius padarinius. Šie padariniai yra alternatyvūs – gyvenamosios vietos, darbo ar mokymosi įstaigos pakeitimas, kitoks neigiamas poveikis nukentėjusio asmens socialiniam gyvenimui (pvz., susilpnėję ar nutrūkę socialiniai ryšiai) ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai (pvz., nuolatinis baimės, nerimo, nesaugumo jausmas). Svarbu pažymėti, kad tarp veikos – sistemingo persekiojimo – ir kilusių padarinių turi egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024).Nukentėjusioji I. N. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad maždaug nuo 2025 m., jos minėtas kaimynas, jai kažkur einant iš namų ar į namus, pasitinka bendro naudojimo laiptinėje, pradeda kabinėtis, klausinėti, bei sakyti faktus apie jos asmeninį gyvenimą, jos santykius, kada ji žiūri per langą, keikia ją necenzūriniais žodžiais kaip „suka“, „prostitutė“. Dėl šio kaimyno ir jo kabinėjimosi, bijo, jaučia diskomfortą, kad kaimyno išvengti yra priversta, eiti per kitas duris į namą, jog su juo nesusitikti. 2025 m. gegužės 9 d., apie 7.51 val., ryte, išeidama iš namų išnešti šiukšlių, vėlgi susitiko minėtą kaimyną, jis ją pasivijo, pradėjo užgaulioti necenzūriniais žodžiais kaip pavyzdžiui „Suka“, „prostitutė“, kokius minėjo ir anksčiau, grasino, kad „bus rasta konteineryje“. <...> A. R. nuolat ją kaltina nebūtais dalykais, išsigalvoja neegzistuojančius faktus, garsiai reiškia įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius, skleidžia išgalvotas istorijas, grasina. Persekiojimai vyksta nuolat – jaučiasi įbauginta kiekvieną kartą išeidama iš namų, nesvarbu, ar eina į darbą, į miestą, ar grįžta namo. Tokie užpuolimai vyksta tik tada, kai eina viena. <...> Tai ne pirmas kartas, kai pateikia pareiškimą dėl A. R. elgesio. Yra nukentėjusi jau daugybę kartų, kiekvieną kartą patiria didelį stresą ir baimę dėl savo saugumo. <...> (1 t., b. l. 46).Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausta nukentėjusiąja I. N. parodė, kad su kaimynu A. R. viskas prasidėjo dar 2024 metų vasaros pabaigoje, būtent dėl vaizdo kamerų <...>. Nori paminėti, kad su A. R. bendravo dėl vaizdo kamerų, tačiau jokių asmeninių žodinių konfliktų su juo neturėjo. Ir nuo to laiko prasidėjo A. R. piktybinis elgesys. Jis gyvena namo 4 aukšte, o ji 5 aukšte, todėl jai visada reikia praeiti pro kaimyno aukštą, o jis dažnai būdavo išėjęs į savo laiptinę, ten stovėdavo lyg laukdamas jos. Buvo ne vienas įvykis dar nuo praeitų metų vasaros pabaigos, kuomet taip sutikus kaimyną laiptinėje, jis ją įžeidinėdavo įvairiausiais necenzūriniais žodžiais ,,suka“, ,,kurva“, taip pat įžeidinėdavo sakydamas ,,kiek genitalijų esi padarius“, ,,tu smirdi“. Visus tuos žodžius kaimynas sakydavo labai agresyviai, todėl visad jausdavo baimę sutikdama jį. <...> Taip pat yra buvęs atvejis, kada ji ėjo kieme link konteinerių ir jis su savo automobiliu stovėjo netoliese, jai išmetus šiukšles ir einant atgal iki namų ir būnant netoli A. R. automobilio, kuriame jis sėdėjo, pradėjo staigiai važiuoti atbuliniu į ją ir tuomet staigiai sustabdė automobilį, jos neprilietė. <...> Kol nuėjo iki jų namo laiptinės, kaimynas atvažiavo su automobiliu jai iš paskos ir pro automobilio langą pradėjo ją įžeidinėti, vadino ,,kurva“, taip pat aiškino, jog ji gyvena su jaunesniu „jobčiku“ ir panašiai. Taip pat, neprisimena būtent kada, tačiau tai buvo dar prieš gegužės 9 d. įvykį, jai einant link buto, laiptinėje stovėjo kaimynas A. R. ir pradėjo vėl ją įžeidinėti ir taip pat kalbėti apie jos dukrą, kuri net negyvena šiame name, pradėjo įžeidinėti, kad „tavo dukra pisasi su ruskiais“, taip pat tą pati pasakė ir apie ją, tačiau ji kaip visada su kaimynu nesileido į kalbas. Taip pat, buvo atvejis kuomet jai einant namo, kaimynas kieme sėdėjo savo automobilyje ir pro atidarytą langą sušuko „suka eina, tavo sesė alkašė“. Visi šie A. R. pasakymai jai sukėlė nuostabą, kad jis turi tokią informaciją, jog ji turi dukrą ir sesę, kurios čia net negyvena. <...>. Taip pat vasaros metu, galimai rugpjūčio 18 dieną, tiksliai neprisimena, ji atvyko į butą, (duomenys neskelbtini) gatvėje, jog pasiimtų daiktų ir pamatė, jog kieme stovi kaimyno A. R. automobilis. Ji savo automobilį pastatė kitoje vietoje, ne prie kaimyno ir nuėjo į butą. Bute ji užtruko galimai apie 20-30 minučių ir išėjus į kiemą pamatė, kad kaimynas A. R. jau savo automobilį pastatė prie jos automobilio, o būtent už jos automobilio galo, šiek tiek skersai, lyg specialiai padarydamas, jog ji negalėtų išvažiuoti iš tos vietos. O pats kaimynas sėdėjo savo automobilio viduje. Ji įsėdusi į savo automobilį, ir šiek tiek pasukiojus vairą sugebėjo išvažiuoti, tačiau kol bandė išvažiuoti, matė, kad kaimynas automobilyje juda, lyg kažką bando daryti, pavažiuoti, tačiau jam nepavyko. <...> (1 t., b. l. 49–51). Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji I. N. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., b. l. 31–36). Nors apeliaciniame skunde pabrėžta, jog nukentėjusiosios duotų parodymų nėra pagrindo vertinti, kaip patikimų, tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-264-976/2019). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 295- 507/2016, 2K-7-511/2017).Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiosios parodymų patikimumu, jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis).Vertinant nuteistojo A. R. veiksmų intensyvumą, sistemingumą ir tyčios kryptingumą, be pačios nukentėjusiosios parodymų, reikšmingi liudytojų parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, kurie savo duotus parodymus patvirtino ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė – ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. J. parodė, kad <...> prieš porą mėnesių jai teko girdėti, kaip einant laiptinėje A. pradėjo įvairiausiais žodžiais įžeidinėti I., keiksnoti, tad ji net pradėjo bėgti nuo jo (1 t., b. l. 69–70; 2 t., b. l. 53–59). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju M. M. parodė, kad <...> 2025 m. birželio 12 d., apie 8 val. ryte, jis iš buto išeidinėjo į lauką, ir išgirdo kaip namo paskutiniuose aukštuose, laiptinėje, A. vėl kabinėjasi prie I., įvairiausiais keiksmažodžiais, įžeidinėjimais <...> (1 t., b. l. 75–76; 2 t., b. l. 53–59). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. L. parodė, kad <...> nėra mačiusi ir girdėjusi kuomet kaimynas A. užgauliotų kaimynę I., tačiau apie tai jau žino nuo praeitų metų, kadangi I. yra pasakojusi dažnai kaip kaimynas su ja bendrauja, kaip ją įžeidinėja, persekioja. Iš I. pasakojimų galima suprasti, jog I. jo bijo, jaučiasi nemaloniai, kadangi kaimynas žino daug informacijos apie jos asmeninį gyvenimą, ir nėra aiškus kokiais būdais jis čia informaciją surinko <...> rugpjūčio 18 dieną, apie 15 val., būdama bute, per langą pamatė, kaip kaimynė I. bandė išvažinėti su savo automobiliu iš kiemo, o A. artėjo savo automobiliu prie jos automobilio, norėdamas tikriausiai užstatyti ją, tačiau nespėjo, kadangi I. spėjo išvažiuoti. Po valandos kaimynė I. jai paskambino sunerimusi ir paminėjo, jog kaimynas bandė ją sustabdyti savo automobiliu, dėl ko ji išsigando (1 t., b. l. 90–91; 2 t., b. l. 53–59). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja D. B. parodė, kad <...> 2024 gal rugsėjo 23 dieną, jai einant su I. laiptinėje, prasilenkė su A., o jis iškart, be jokios priežasties pradėjo įžeidinėti I. įvairiausiais žodžiais, keiksnoti ją <...> Praeitais metais, kokį tiksliai mėnesį neprisimena, galimai rudens pradžioje, joms su I. įėjus į laiptinę, kaimynas A. taip pat užėjo į laiptinę paskui jas, pralenkdamas pradėjo žodžiais kabinėtis prie I. Einant iki pat 4 aukšto, jis visą laiką įžeidinėjo I. vartodamas necenzūrinius žodžius, o ji ėjo su šuniuku iš galo, atokiau nuo jų. (1 t., b. l. 83, 86; 2 t., b. l. 53–59). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo ištirti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina nukentėjusiosios I. N. nurodytas aplinkybes dėl A. R. veiksmų sistemingumo, todėl apygardos teismas neturi pagrindo jais nesiremti. Be to iš 2026 m. sausio 15 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, jog <...> Laiku 02 min. 06 sek. pasigirsta vyriškos lyties asmens balsas Nr. 1, kuris pasako „Laba diena“. Tuomet pasigirsta moteriškos lyties asmens balsas Nr. 2, kuris atsako „Laba diena“. Asmuo Nr. 1 sako: „Klausyk, o kokia šiandien.. kokia šiandien diena?“. Asmuo Nr. 2 „Diena? Sekmadienis“. Girdima, jog asmuo Nr. 1 kažką atsako, tačiau žodžiai aiškiai nėra girdimi. Asmuo Nr. 2 sako: „A kas yr? Susmaišei?“. Asmuo Nr. 1 sako: „Aha“. Asmuo Nr. 2 atsako: „Būna“. Toliau vėl girdimi žingsniai. Laiku 02 min. 32 sek. pasigirsta vyriškos lyties asmens balsas Nr. 3, kuris pradeda kalbėti, tačiau pradžioje nėra aiškiai suprantami jo žodžiai, toliau tęsdamas asmuo Nr. 3 sako: „Kur buvai dingus, kiek bybių paėmei į burną..(aiškiai nesigirdi)..per išeigines. Aaa?“ Po šių žodžių pasigirsta asmens Nr. 2 atodūsis. Toliau vėl pasigirsta asmens Nr. 3 balsas: „Kada nors stringus pakeisi? Tu kaip atvažiuoji visas kiemas smirda, mėšlu, apsišikėlė tu blet“. Asmuo Nr. 2 pasako: „Girdėjot? Gerai, įrašyta, gerai, šaunuolis, ačiū“. Asmuo Nr. 3 toliau kalba: „L. sakė, kad tavo dukra su ruskiais pisasi ir tu..(žodžiai aiškiai nesigirdi) su rusais“. Toliau girdimi žingsniai, raktų barškėjimas, spynos rakinimas, durų trinktelėjimas. <...> (1 t., b. l. 97–98). Iš 2025 m. gegužės 15 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad <...> Paleidus garso įrašą laiku 00:00:31 girdimas vyriškas balsas (Vyras Nr.1): Vyras Nr.1 Sako kaimynai nuo lango nenueini, žiūri ir žiūri pro langą, nebijai iškrist? Vyras Nr.1: Nebijai pro langą iškrist? Tavo jobčikas šešiais metais jaunesnis kaip L. sakė. Vyras Nr.1: Tu blet už tuos žodžius, kad aš motiną numarinau, tau blet čia pragarą padarysiu kurva tu. Jokie tavo laimo sugulovnikai nepadės, jokie R. Suka tu blet. Aš motiną numarinau blet. Žiūrėk, kad tavęs konteinery nerastų suka prostitutka jibana. <...> (1 t., b. l. 94).Apygardos teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina, jog šiuo atveju sistemingas persekiojimas tęsėsi ilgą laiką, nuteistojo veiksmai padaryti ne vieną kartą, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, kad ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai. Nors skunde teigiama, kad neetiškas ar nepagarbus bendravimas, savaime neįrodo kryptingos persekiojimo veikos, tačiau apygardos teismo vertinimu, toks bendravimas, koks buvo susiklostęs tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, nėra vien tik neetiškas ar nepagarbus, bei nėra įprasta dviejų suaugusių žmonių bendravimo forma, o priešingai, rodo nuteistojo neteisėtų veiksmų sistemingumą nukreiptą prieš nukentėjusiąją. Tokiu sistemingu persekiojimu nukentėjusioji sąmoningai buvo verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą, kas neabejotinai veikė nukentėjusiąją, žemino jos savivertę, kėlė stiprius neigiamus jausmus, nerimą, susijusius su nuteistojo elgesiu. Pažymėtina, kad siekiant inkriminuoti BK 1481 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, privaloma nustatyti ir kilusius padarinius. Šie padariniai yra alternatyvūs – gyvenamosios vietos, darbo ar mokymosi įstaigos pakeitimas, kitoks neigiamas poveikis nukentėjusio asmens socialiniam gyvenimui (pvz., susilpnėję ar nutrūkę socialiniai ryšiai) ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai (pvz., nuolatinis baimės, nerimo, nesaugumo jausmas). Svarbu pažymėti, kad tarp veikos – sistemingo persekiojimo – ir kilusių padarinių turi egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Byloje nustatyta, kad I. N. bylai reikšmingu laikotarpiu buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą – nuo 2025 m. gegužės mėnesio išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) rajone esančią sodybą. Teisėjų kolegijai, įvertinus surinktus įrodymus, nekyla abejonių, kad vienas iš svarbiausių motyvų, keičiant gyvenamąją vietą, vis tik, buvo nukentėjusios patirtas persekiojimas, baimė ir nesaugumo jausmas dėl nuteistojo A. R. veiksmų. Nagrinėjamu atveju, pati nukentėjusioji nurodė, kad dėl A. R. neteisėtų veiksmų jautė baimės jausmą, patyrė didelį stresą, ji jausdavo baimę kiekvieną kartą kai reikėdavo pareiti namo į butą, todėl nuo to gegužės 9 d. įvykio ji pradėjo rečiau grįžti namo į butą, stengdavosi važiuoti nakvoti į sodybą, kad visa to išvengti, tačiau kadangi kaip ir minėjo jos darbas Vilniuje, todėl į savaitę kelis kartus tekdavo vis tiek grįžti į butą, bet galiausiai priėmė sprendimą apsigyventi sodyboje, jog nereiktų kiekvieną kartą namo grįžti su baime. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo vykdomas sistemingas persekiojimas padarė neigiamą poveikį I. N. socialiniam ir profesiniam gyvenimui, ji vengė lankytis savo bute, nenorėdama patraukti papildomo nuteistojo dėmesio, taigi buvo padarytas neigiamas poveikis jos socialiniam gyvenimui, dėl ko ji patyrė daug neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dalyje dėl gyvenamosios vietos pakeitimo patvirtino ir liudytojos I. L. ir D. B., kurios nurodė, jog dėl tokio elgesio I. N. net išsikraustė iš buto, atvažiuoja tik retsykiais. Atsižvelgiant į surinktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais nukentėjusios ir liudytojų parodymais, todėl vertintina tarp neteisėtų nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nukentėjusiajai yra tiesioginis priežastinis ryšys. Vertintina, kad konstatuoti intensyvūs ir sistemingi A. R. persekiojimo veiksmai sukėlė realų neigiamą poveikį I. N. socialiniam gyvenimui ir emocinei būsenai, todėl skundo argumentai susiję su nenustatytu bei neįrodytu priežastiniu ryšiu tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiosios gyvenamosios vietos pakeitimo, atmestini, kaip nepagrįsti.Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, teismas tinkamai nustatė nuteistojo tyčinę kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios I. N. valią, neturėdamas teisėto pagrindo, sistemingai ją persekiojo. Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. Asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1481 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Nors nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė ir neįrodė visų BK 1481 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau tai, kad prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiosios I. N. valią, A. R. sistemingai neturėdamas teisėto pagrindo, ją persekiojo ir tokie nuteistojo veiksmai sukėlė realų neigiamą poveikį I. N. socialiniam gyvenimui ir emocinei būsenai, patvirtina, pačios nukentėjusiosios duoti parodymai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, liudytojų D. B., L. J. I. L., M. M. parodymai, 2025 m. gegužės 15 d., 2026 m. sausio 15 d. kitų objektų apžiūros protokolai. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nemotyvuotai ir nepagrįstai teigiama, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, o byloje nenustatyta tokį skundo argumentą pagrindžiančių duomenų. Tai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai pripažino A. R. kaltu, todėl naikinti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.Dėl bausmėsBK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-38-1073/2023, Nr. 2K-91-891/2025). Pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą, ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).Nagrinėjamu atveju, A. R. pripažintas kaltu padaręs vieną baudžiamąjį nusižengimą. Už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 1481 straipsnio 1 dalyje, tam, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo šį žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai, gali būti skiriama viena iš alternatyvių bausmių: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti A. R. už baudžiamąjį nusižengimą paskyrus laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį už sankcijoje numatytą tokios bausmės rūšies vidurkį – 1 metus, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar gydymusi, nesiartinti prie nukentėjusiosios I. N. gyvenamosios vietos adresu artimesniu nei 50 metrų atstumu; visiškai neieškoti kontaktų, nebendrauti ir nesiekti jokių ryšių su nukentėjusiąja I. N. tiesiogiai, per trečiuosius asmenis ar elektroninių ryšių priemonėmis.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. R., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas baudžiamasis nusižengimas), A. R. atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad A. R. praeityje teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, pensininkas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos savanoriškai sumokėti per 24 mėnesių terminą neturėjo galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam A. R. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė ir nustatyti įpareigojimai neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta ir padės užtikrinti bausmės paskirtį. Pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšis, dydis ir nustatyti įpareigojimai atitinka byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą, todėl nėra pagrindo daryti priešingos išvados ir nuteistajam paskirtą bausmę ar nustatytus įpareigojimus sušvelninti.Dėl civilinio ieškinio Apeliaciniu skundu prašoma sumažinti neturtinės žalos dydį. Apygardos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo nukentėjusiajai, jiems iš esmės pritaria. Apylinkės teismas atsižvelgė į visų aplinkybių, reikšmingų nustatant teisingą ir proporcingą priteistinos žalos dydį, visumą. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios I. N. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jai 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į: jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio pasekmės vertinamos ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Teismas atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltės formą ir rūšį. Asmeniui veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., paprastai padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turi žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos. Nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įrodinėjant patirtą neturtinę žalą, svarbu turėti omenyje tai, jog šiuo atveju, inter alia yra kalbama ir apie konkretaus žmogaus vidinę subjektyvią būseną, kurią jis išgyvena dėl patirto jo teisių pažeidimo. Neturtinė žala apima platų įvairių išgyvenimų spektrą. Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažįstama, kad neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (EŽTT 1995 m. vasario 24 d. sprendimas byloje McMichael prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (EŽTT 1995 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Papamichalopoulus prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 14556/89), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją, pareiškimo Nr. 10465/83), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Lopez Ostra v. Spain, pareiškimo Nr. 16798/90), ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtiems moralės ir etikos vertinimams kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, neturtinės žalos specifiškumą, kuris yra susijęs su asmens vidine subjektine būsena, būtent paties asmens būsena yra pagrindinis kriterijus esant ar nesant neturtinei žalai, o papildomi įrodymai pagrindžia tokios būsenos sudėtingumą. Tai, kad byloje nėra pateikta medicininių dokumentų (gydytojų išrašų) apie pablogėjusią emocinę būklę, sveikatą, nereiškia, kad ieškovas negalėjo išgyventi tokios būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-406-936/2023).Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų. Teismų praktikoje formuojami dydžiai yra tik orientaciniai, nes identiškų bylų konstatavimo galimybė žalos atlyginimo aspektu yra labai menka arba apskritai neįmanoma. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad „<...> absoliučiai objektyviai įvertinti pinigine išraiška neturtinės žalos dydžio neįmanoma, tačiau išsamus visų aplinkybių išnagrinėjimas, motyvuotas ir tinkamas jų įvertinimas suponuoja teisingo sprendimo priėmimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-222/2019). Pastebėtina, jog panašaus pobūdžio bylose praktika dėl neturtinės žalos dydžių dar nėra galutinai susiformavusi, atsižvelgiant į tai, kad atitinkama sudėtis įtvirtinta dar tik apie 5 metus (BK papildytas 1481 straipsniu BK pakeitimų įstatymu Nr. XIV-576, įsigaliojusiu nuo 2021 m. spalio 23 d.). Kita vertus, esančioje praktikoje paprastai priteisiamos neturtinės žalos dydis atitinkamo pobūdžio bylose paprastai svyruoja nuo 1 000 iki 3 000 Eur. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nors teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus žalos dydžius, kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Visiškai suvienodinti teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis net esant analogiško pobūdžio neteisėtiems veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-406-936/2023).Pirmos instancijos teismas įvertino, kad byloje žala padaryta įstatymų saugomai vertybei – nukentėjusiosios asmens laisvei. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusiajai A. R. veiksmais buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, dėl ko ji patyrė stresą, baimę, nerimą, jai teko keisti gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad dėl nuteistojo vykdomo sistemingo persekiojimo buvo padarytas neigiamas poveikis nukentėjusiosios socialiniam gyvenimui, dėl ko ji patyrė daug neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, taigi tarp šių veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, baudžiamosios bylos aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas baudžiamasis nusižengimas), į neteisėtų veiksmų trukmę bei pobūdį, todėl nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų įvertino 2 000 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti ir pirmosios instancijos nuosprendyje aptarti įrodymai, patvirtinantys nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumą, patvirtina tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta nuteistojo neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi žalos nustatymo kriterijų visumą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, priteista piniginė suma yra adekvati, atitinka įstatyme numatytus ir šioje byloje nustatytus žalos dydžio kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir toks žalos dydis yra tinkama kompensacija nukentėjusiajai už jos patirtus išgyvenimus dėl nusikalstamų veiksmų. Todėl civilinį ieškinį, dalyje dėl iš A. R. priteistos piniginės sumos I. N. neturtinei žalai atlyginti, sumažinti, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nuteistasis prašė žalos atlyginimą išskirstyti, kad nereiktų išmokėti iš karto visos sumos. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK nenumato galimybės išdėstyti civilinio ieškinio atlyginimo periodiniais mokėjimais. Kartu pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 625 straipsnio 1 dalimi, vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis CPK nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Taigi, įstatymas numato, jog antstolis gali spręsti dėl vykdymo veiksmų atidėjimo ir vykdomosios bylos sustabdymo. Tokiu būdu, A. R., neturėdamas galimybių iš karto sumokėti visą iš jo priteistą civilinio ieškinio sumą, turi teisę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, taip pat ir dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko vykdomojoje byloje sudarymo. Taigi, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymo ir civilinio ieškinio sumokėjimą išdėstyti.Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidųVilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. rugsėjo 29 d. pažyma Nr. APD-2026-09866 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 120,83 Eur už A. R. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.Vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Atsižvelgiant į gynėjo dalyvavimo baudžiamajame procese būtinumą pagrindžiančių pagrindų egzistavimą, taigi į aplinkybę, kad be gynėjo pagalbos nuteistojo teisės nebūtų tinkamai apgintos, į skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajai dydį, į tai, kad A. R. yra pensininkas, daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo priteisti prašomų proceso išlaidų už nuteistajam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,n u t a r i a :nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo A. R. gynybos apeliacinės instancijos teisme.Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.Teisėjai Audrius Cininas Daiva Kazlauskienė Paulius Veršekys