Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-457-1121/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-13
Bylos Nr.: 1A-457-1121/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-07747-2025-7
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė, Paulius Veršekys
Nuteistasis: V., V. T., UAB „P.“
Civilinis ieškovas: UAB „P.“
Pareiškėjas: PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-457-1121/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07747-2025-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 2.4.6.4.4; 2.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Nirmedai Marijai Danieliūtei,dalyvaujant prokurorei Elinai Safi,nuteistojo V. (V.) T. gynėjui advokatui Sergejui Milovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalį – 54 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, V. T. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 36 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 49 straipsnio 3 dalimi, 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, V. T. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė subendrinta su šiuo nuosprendžiu paskirta arešto bausme, laisvės apribojimo bausmę pakeičiant į arešto bausmę (vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu), bausmes iš dalies sudedant ir nustatyta subendrinta – 90 parų arešto bausmė.

Į subendrintą bausmę įskaityti pagal Vilniaus miesto apylinkės 2026 m. vasario 12 d. nutartį įskaityti laikotarpiai.

Nuteistajam V. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Civilinio ieškovo UAB „P.“ civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas pilnai. Iš nuteistojo V. T. UAB „P.“ naudai priteista 8 740,63 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš V. T. valstybės naudai, atmestas.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. T. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. gruodžio 22 d., buveinės adresu, (duomenys neskelbtini), sudarė ir pasirašė su UAB ,,R.“, į. k. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės – ,,BMW X5”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė 5 500 Eur, valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties pabaiga 2027 m. gruodžio 22 d.), pagal kurią įsipareigojo UAB „R.“ nuo 2022 m. gruodžio 22 d. iki 2027 m. gruodžio 22 d., kas mėnesį mokėti išperkamosios nuomos mokestį – 265,78 Eur, tačiau nuo 2023 m. gruodžio 23 d. prisiimtų sutartimi įsipareigojimų nevykdė, o 2024 m. balandžio 16 d., gavęs UAB „R.“ raštą, dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „R.“ ir pagal sutarties II dalies „Bendrosios nuostatos“ 12 punktą „Sutarties nutraukimas“ jis nuo sutarties nutraukimo dienos, 2024 m. balandžio 16 d. neteko teisės naudotis automobiliu bei privalo jį grąžinti UAB „R.“, automobilio priklausančio UAB „R.“ negrąžino ir taip pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą UAB „R.“ nuosavybės teise priklausantį 5 500 Eur vertės automobilį. Šiais savo veiksmais V. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir jį išteisinti, arba alternatyviai prašoma pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį parenkant švelnesnę bausmę už areštą, arba pritaikius BK 75 straipsnį atidėti paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymą. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Kasacinis teismas pabrėžia, jog negalima formuoti tokios teisinės praktikos, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, o asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jeigu vienai iš sutarties šalių nepadaroma tokia žala, kurios nebūtų galima pašalinti civilinės teisės priemonėmis. Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog veika būtų laikoma nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo fakto. Nuteistojo vertinimu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-208/2013, kurioje buvo vertinamas lizinguojamų (išperkamosios nuomos pagrindu) transporto priemonių pardavimas tretiesiems asmenims negavus lizingo bendrovės sutikimo. Teismas konstatavo, kad toks elgesys gali būti laikomas lizingo sutarties pažeidimu, tačiau savaime nesudaro BK 184 straipsnyje numatyto turto iššvaistymo sudėties. Teismas pažymėjo, kad lizingo bendrovei priklausančių transporto priemonių pardavimas negavus jos sutikimo dar nėra nusikaltimas. Tokie veiksmai gali sudaryti pagrindą taikyti civilines sutarties pažeidimo pasekmes, tačiau ne baudžiamąją atsakomybę. Be to, byloje buvo nustatyta, kad lizingo gavėjas ilgą laiką vykdė mokėjimus, buvo laikomas patikimu klientu, o lizingo bendrovė nelaikė savęs nukentėjusiąją tol, kol buvo vykdomi atsiskaitymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2013 analizavo situaciją, taip pat susijusią su lizingo sutarties nevykdymu, ir taip pat konstatavo, kad vien sutartinių prievolių neįvykdymas ar net asmens tapimas nemokiu savaime nesudaro baudžiamosios atsakomybės pagrindo. Kasacinis teismas pabrėžė, kad tokiais atvejais svarbiausia nustatyti, kiek asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jeigu tokių tyčinių veiksmų nenustatoma, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra nepagrįstas.

Priimdamas skundžiamą nuosprendį nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pirmiau aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo. Byloje nustatytų ir nuosprendyje konstatuotų faktinių aplinkybių kontekste – netinkamai (ir nepakankamai) aiškino bei klaidingai taikė BK 183 straipsnyje numatytas teisės normas. Pažymėta, jog tarp UAB „R.“ ir apelianto buvo sudaryta transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartis su išperkamosios nuomos (lizingo) elementais. Sutarties sudarymo metu V. T. dirbo ir turėjo pajamas. Automobilis nuteistajam buvo perduotas teisėtai, sudarytos sutarties pagrindu, o duomenų apie tai, kad ši sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu byloje nėra. Nuosprendyje konstatuota ir tai, kad apeliantas nuo sutarties sudarymo momento beveik metus laiko vykdė sutartinius įsipareigojimus – mokėjo sutartyje sulygtas įmokas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apeliantas nurodė, kad prievolių nevykdymas prasidėjo po darbo netekimo, be to automobiliui sugedo variklis ir jam savo paties lėšomis teko jį remontuoti. Nepaisant šių aplinkybių V. T. niekada neneigė savo sutartinių prievolių ar prievolės atlyginti bendrovės patirtą žalą, pripažino civilinį ieškinį ir išreiškė ketinimą atlyginti nuostolis. Nuteistojo vertinimu, aptarti faktai turi esminę reikšmę vertinant tyčią. Akivaizdu, kad jei asmuo nuo pat pradžių būtų siekęs pasisavinti svetimą turtą, jam nebūtų jokio ekonominio pagrindo ilgą laiką vykdyti mokėjimus pagal sutartį ir investuoti lėšas tiek į sutarties vykdymą, tiek į sugedusios transporto priemonės remontą. Be to, pardavęs automobilį M. Ž. ir gavęs sulygtą kainą, apeliantas šių pinigų nepasiliko (nepasisavino), bet paaiškėjus, jog pirkimo – pardavimo sandorio teisiškai užbaigti ir nuosavybės teisės perdavimo įvykdyti negali – pinigus pirkėjai grąžino, o automobilį atsiėmė.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantas, kuriam atsirado sunkumų dėl sudarytos sutarties vykdymo, būtų pasislėpęs nuo kreditoriaus ar ėmėsi kitokių sąmoningų veiksmų, kurie kaip nors trukdytų/sutrukdytų ar užkirstų kelią kreditoriui civilinio proceso priemonėmis apginti savo pažeistas teises (slėptų turtą, tyčia bankrutuotų ir pan.). Šios aplinkybės aiškiai patvirtina finansinių sunkumų ir nepavykusio įvykdyti sandorio situaciją, o ne nusikalstamą siekį pasisavinti svetimą turtą. Tuo tarpu pirmosios instancijos, faktiškai sutapatinęs automobilio negrąžinimo faktą su pasisavinimu, visiškai neanalizavo esminio klausimo – ar byloje surinkti įrodymai patvirtina apelianto tiesioginę tyčią pasisavinti svetimą turtą, kuri aptartų argumentų kontekste pasireikštų sąmoningais ir tyčiniais veiksmais, nukreiptais kliudyti UAB „R.“ atgauti patirtus nuostolius pinigine išraiška.

UAB „R.“ ir apelianto 2022 m. gruodžio 22 d sudarytoje transporto priemonės BMW X5 valdymo ir naudojimosi sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) akcentuojama automobilio naudotojo teisė jį išpirkti kas – mėnesį mokant nuomos mokestį. Pažymėta, kad UAB „R.“ pagrindinis turtinis interesas sudarant tokią sutartį buvo ne tik nuomoti, bet galiausiai parduoti aptariamą automobilį apeliantui. Bendrovė nesiekė ir nesiekia susigrąžinti transporto priemonės, bet pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašoma patirtos žalos piniginės išraiškos – nuostolių atlyginimo. Akcentuota, jog ir apeliantui pareikštame bei teismo nagrinėtame kaltinime akcentuojama „išperkamosios nuomos“ sąvoka. Duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui V. T. nurodė, kad aptariamas automobilis yra antras, kurį jis lizingo būdu perka iš UAB „R.“. Už pirmą jis buvo sumokėjęs visas įmokas ir jį teisėtai įgijęs. Tokie parodymai, kurie nėra paneigti jokiais byloje surinktais įrodymais, tik patvirtina, jog apeliantas niekada nesiekė su bendrove sudarytų civilinių sandorių panaudoti nusikalstamai veikai daryti. Pažymėta, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad V. T. ginčo automobilį pasisavino – sąmoningai ir neatlygintinai svetimą turtą pavertė savu. Viso proceso metu apeliantas nuosekliai aiškino, kad automobiliui sugedus, jį pardavė detalėmis. Nagrinėjamu atveju susiklostė civiliniai sutartiniai santykiai, kurių pažeidimas savaime nesudaro BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, o kilęs ginčas pirmiausia turėjo būti sprendžiamas civilinės teisės priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendęs dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties apelianto veiksmuose buvimo padarė teisės taikymo klaidą ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose. Byloje nesant priešingų duomenų, tokia veika, jei teismas ją pripažintų nusikalstama, kvalifikuotina pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas paskyręs apeliantui galutinę subendrintą bausmę – 90 parų arešto, nuteistojo vertinimu, netinkamai taikė BK įtvirtintas bausmės skyrimo ir individualizavimo taisykles. Teismo paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės dėl bausmės skyrimo nėra visiškai tikslios ir išsamios bei niekaip negali suponuoti teismo sprendimo skirti antrą pagal griežtumą bausmės rūšį – areštą. Nuosprendyje nėra nurodyta jokių argumentų, kurie paaiškintų, kodėl BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai negali būti pasiekti neizoliuojant apelianto nuo visuomenės ir skiriant tiek straipsnio sankcijoje numatytas švelnesnių rūšių bausmes, tiek ir pritaikant BK 75 straipsnio normas.

Akcentuota, jog V. T. teistumas iki kaltinime nurodytos 2024 m. balandžio 16 d. buvo jau seniai išnykęs. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas nors ir nedirbo, tačiau buvo registruotas užimtumo tarnyboje (šiuo metu oficialiai įsidarbinęs ir dirba). V. T. yra ne tik vedęs, bet turi du vaikus, kurių vienas dar yra nepilnametis (duomenys neskelbtini), išlaiko šeimą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o Sodros duomenys rodo, kad jis paskutinį dešimtmetį iš esmės nepertraukiamai dirbo. Nuteistojo vertinimu, bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje būtų pasiekti apeliantui už įvykdytą veiką (jei teismas pripažins ją nusikaltimu) paskyrus vieną iš BK 183 straipsnio 1 dalies ar 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytų švelnesnių bausmių – viešuosius darbus, baudą arba laisvės apribojimą.

Nurodoma, kad įvertinus tiek padarytos veikos pavojingumą (nesunkus nusikaltimas be atsakomybę sunkinančių aplinkybių), tiek apelianto požiūrį į jos padarymą – visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir teisiamojo posėdžio metu išreiškė nuoširdų gailestį, pripažino pareikštą ieškinį ir pažadėjo atlyginti padarytą žalą; taip pat į tai, jog bausmės paskirtis yra ne tik nubausti, bet ir paveikti asmenį taip, kad jis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, siekiant pozityvių jo pokyčių yra pagrindas spręsti, jog apeliantas nėra tokio pavojingumo, kad jį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės net ir neilgam laikui. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, apelianto elgesio kontrolė laisvėje būtų efektyvesnė priemonė, siekiant tiek jo elgesio teigiamų pokyčių ateityje, tiek greitesnio UAB „R.“ patiltų nuostolių atlyginimo. Svarbu ir tai, kad jeigu apeliantas nesilaikys arešto bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, bausmę vykdanti institucija turės teisę kreiptis į teismą dėl tokios bausmės atidėjimo panaikinimo.

Pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį galutinės bausmės paskyrimo dalyje grindė byloje nesančiais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžio 39 punkte nurodoma, kad paskirtą arešto bausmę teismas bendrina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi kaltinamajam subendrinta ir paskirta – 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, tačiau tokio dokumento nagrinėjamoje byloje nėra, jis nebuvo išnagrinėtas teisiamajame posėdyje.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pažymėjo, jog pirmos instancijos teismas galbūt padarė klaidą subendrindamas bausmes su nebeegzistuojančiu laisvės apribojimu bei praleido dar vieną nuosprendį. Mano, jog reikėtų keisti nuosprendžio rezoliucinę dalį, palikti 36 paras arešto, bet iš naujo bendrinti 2025 m. rugpjūčio 6 d., 2026 m. vasario 20 d., 2026 m. kovo 13 d. nuosprendžius, paskiriant galutinę subendrintą – 65 parų arešto bausmę ir įskaitant jau išbūtą laiką. Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir akcentavo, jog prokurorė negali pateikti prašymo dėl bausmių bendrinimo, nes tam turėjo pateikti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. T. apeliaciniame skunde.

Dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino V. T. kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad jis 2022 m. gruodžio 22 d., buveinės adresu, (duomenys neskelbtini), sudarė ir pasirašė su UAB ,,R.“, į. k. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės – ,,BMW X5”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė 5 500 Eur, valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties pabaiga 2027 m. gruodžio 22 d.), pagal kurią įsipareigojo UAB „R.“ nuo 2022 m. gruodžio 22 d. iki 2027 m. gruodžio 22 d., kas mėnesį mokėti išperkamosios nuomos mokestį – 265,78 Eur, tačiau nuo 2023 m. gruodžio 23 d. prisiimtų sutartimi įsipareigojimų nevykdė, o 2024 m. balandžio 16 d., gavęs UAB „R.“ raštą, dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „R.“ ir pagal sutarties II dalies „Bendrosios nuostatos“ 12 punktą „Sutarties nutraukimas“ jis nuo sutarties nutraukimo dienos, 2024 m. balandžio 16 d. neteko teisės naudotis automobiliu bei privalo jį grąžinti UAB „R.“, automobilio priklausančio UAB „R.“ negrąžino ir taip pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą UAB „R.“ nuosavybės teise priklausantį 5 500 Eur vertės automobilį.

Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Apeliaciniu skundu prašoma V. T. išteisinti arba jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 183 straipsnio 1 dalies į BK 184 straipsnio 1 dalį, keliami įrodymų vertinimo klausimai. Skunde teigiama, jog tarp nuteistojo ir UAB „R.“ susiklostė civiliniai sutartiniai santykiai, kurių pažeidimas savaime nesudaro BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, o kilęs ginčas pirmiausia turėjo būti sprendžiamas civilinės teisės priemonėmis. Taip pat nurodoma, jog V. T. veiksmuose nuo pat pradžių nebuvo siekio pasisavinti svetimą turtą. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog AS „P.“ 2024 m. gruodžio 16 d. pateikė pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą V. T. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje. Pareiškime nurodoma, kad UAB ,,R.“ ir V. T. 2022 m. gruodžio 22 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties pagrindu, V. T. suteikta teisė valdyti ir naudotis automobiliu ,,BMW X5“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). <...> Kadangi V. T. tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir nemokėjo įmokų, tačiau ir toliau naudojosi transporto priemone kaip sau priklausančiu turtu bei ją valdė, sutartis su V. T. buvo nutraukta ir kreditorius pareikalavo grąžinti transporto priemonę teisėtam savininkui, kaip tai numatyta sutartyje. <...> V. T. transporto priemonės negrąžino. 2024 m. liepos 5 d. UAB ,,R.“ ir ,,P.“ AS, kurį teisę Lietuvoje atstovauti turi ,,PC.“ Lietuvos filialas, sudarė Reikalavimų perleidimo sutartį. Reikalavimų perleidimo sutartimi pradinis kreditorius UAB ,,R.“ perleido kreditorinio reikalavimo teises į V. T. įsiskolinimą naujajam kreditoriui ,,P.“ AS. Naujasis kreditorius yra ,,P.“ AS, kurį pavedimo sutarties pagrindu atstovauja ,,PC.“ Lietuvos filialas. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu transporto priemonės savininkas ir V. T. kreditorius yra ,,P.“ AS. Iki šiol transporto priemonė yra registruota UAB ,,R.“ vardu, nes naujajam savininkui transporto priemonė ir jos dokumentai nebuvo perduoti, nėra tiksliai žinoma faktinė automobilio buvimo vieta. V. T. buvo siunčiamas pranešimas apie reikalavimo teisių perleidimą elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), <...> bandyta susisiekti telefonu (duomenys neskelbtini) (skambinta 2024 m. rugpjūčio 12 d., 2024 m. rugpjūčio 20 d. ir 2024 m. rugsėjo 3 d.). Taip pat 2024 m. rugpjūčio 1 d. ir 2024 m. rugpjūčio 20 d. V. T. buvo siunčiami elektroniniai laiškai. 2024 m. gruodžio 13 d. pirminis kreditorius elektroniniu laišku naująjį kreditorių informavo, kad su UAB ,,R.“ telefonu susisiekė T. M. Ž. – šis asmuo teigė, kad nusipirko transporto priemonę ,,BMW X5“. <...> T. M. Ž. paaiškino, kad ,,www.autogidas.lt“ rado automobilio ,,BMW X5“ skelbimą, su V. T. buvo sudaryta automobilio ,,BMW X5“ pirkimo – pardavimo sutartis, automobilis buvo nupirktas iš V. T. už 2 900 Eur. Su V. T. bendravo telefonu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui minėtu telefono numeriu su V. T. susisiekti nepavyko. Reikalavimo teisė buvo perleista 2024 m. liepos mėnesį ir nuo to laiko neatliktas nei vienas mokėjimas, automobilis negrąžintas. <...> (1 t., b. l. 1–5). Ikiteisminio tyrimo metu, 2025 m. kovo 7 d. apklausta kaip liudytoja I. M. patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes (1 t., b. l. 50–51).

Pirmosios instancijos teismas pareiškime nurodytas aplinkybes gretino ir su kitais byloje esančiais duomenimis. Pareiškime nurodytas aplinkybes patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje aptarti duomenys – 2025 m. kovo 7 d. UAB ,,F.“ įgaliotos atstovės A. B. pateikti dokumentai: 1) sutartis su V. T., kad UAB ,,R.“ ir V. T. 2022 m. gruodžio 22 d. sudarė transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties pagrindu, V. T. suteikta teisė valdyti ir naudotis automobiliu ,,BMW X5“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) <...> Sutartyje taip pat aptarti šalių teisės ir pareigos, įsipareigojimai, mokėjimai, draudimo klausimai, kiti dalykai (1 t., b. l. 23–40); 2) 2024 m. balandžio 16 d. nuteistajam elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiųstas pranešimas apie vienašališką nuomos sutarties nutraukimą, kadangi V. T. nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir nemokėjo įmokų, taip pat pareikalauta grąžinti transporto priemonę teisėtam savininkui (1 t., b. l. 47, 65), 3) 2024 m. rugpjūčio 1 d. elektroniniu paštu išsiųstas raštas nuteistajam dėl reikalavimo teisių perleidimo (1 t., b. l. 28), 4) 2024 m. rugpjūčio 19 d. nuteistajam išsiųstas pakartotinis raštas dėl reikalavimo teisių perleidimo ir įpareigojimo grąžinti transporto priemonę, bei nurodytas įsiskolinimo atsiradimo pagrindas (1 t., b. l. 21), 5) skambučių išklotinė, kurioje nurodyta, kad 2024 m. rugpjūčio 12 d., 10.43 val., 2024 m. rugpjūčio 20 d., 11.19 val., 2024 m. rugsėjo 3 d., 11.02 val. I. M. buvo skambinta V. T. telefono numeriu (duomenys neskelbtini), skambučių trukmės 00:00 min. (1 t., b. l. 41), 6) pranešimas apie kliento atliktus mokėjimus iki sutarties nutraukimo – nuo 2022 m. gruodžio 23 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. sutartyje nurodyti mokėjimai atlikti, tačiau 2023 m. gruodžio 23 d. V. T. vietoje mokėtinos sumos – 288,12 Eur sumokėjo 2,96 Eur ir nuo to laiko prisiimtų sutartimi įsipareigojimų nevykdė (1 t., b. l. 93).

Be to iš 2025 m. balandžio 1 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog <...> liudytoja T. M. Ž. <...> parodė, kad 2025 m., sausio mėnesį, internetinėje svetainėje „Autogidas“, rado reklamą apie parduodamą juodą automobilį ,,BMW X5“ už 3 000 Eur. Su automobilio pardavėju vyru bendravo per ,,Viber“. Sutarę, susitiko (duomenys neskelbtini), kaime, kurio pavadinimo neatsimena, kelyje link (duomenys neskelbtini) pusės. Pardavėjo telefono numerio jau neturi, galimai jį ištrynė. Surašė dvi pirkimo – pardavimo kopijas, viena kopija galimai yra namuose, Lietuvoje. T. M. Ž. pardavėjui už automobilį sumokėjo 2 900 Eur arba 2 800 Eur grynais, tikslios sumos neatsimena, taip pat neatsimena automobilio valstybinių numerių. Kadangi buvo jau vėlus vakaras, sutarė automobilį įregistruoti internetu, sekančią dieną. Grįžusi namo, pastebėjo, kad automobilio registracijos liudijime yra nurodyta, kad nupirkto automobilio valdytojas yra V. T., o savininkas įmonė. Bandė internetu ,,Regitroje“ įregistruoti automobilį, tačiau registruojant rado informaciją, kad automobilis priklauso įmonei ir jo registraciją yra neįmanoma. Su pardavėju susisiekė per ,,Viber“, bet jis vengė susitikti, nurodydamas įvairias priežastis. Pirkėja susisiekė su įmone, kuriai priklausė automobilis, įmonės darbuotoja tai patvirtino ir nurodė, kad susisieks su ja dėl automobilio perdavimo įmonei. Pirkėja vėl susisiekė su pardavėju, pareikšdama jam pretenziją dėl neteisėto automobilio pardavimo, nurodydama, kad jeigu jis negrąžins pinigų, ji kreipsis į policiją. Pardavėjas sutiko atsiimti minėtą ,,BMW“ automobilį ir grąžino pirkėjai tą pačią pinigų sumą. <...> Pardavėjas sakė, kad automobilio lizingą jau išmokėjo, tiksliau jau nedaug liko mokėti ir ji, po kiek laiko galės jį įregistruoti, bet pirkėja nenorėjo daugiau veltis į šį pardavimą. <...> (1 t., b. l. 56–57, 58).

Apygardos teismo vertinimu, šios aukščiau išvardintos aplinkybės patvirtina, jog V. T., sudaręs su UAB ,,R.“ transporto priemonės – ,,BMW X5”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. gruodžio 23 d. prisiimtų sutartimi įsipareigojimų nevykdė, kreditoriui pateikus raštą grąžinti transporto priemonę, neatsakė į elektroninius laiškus ir skambučius, siekė parduoti transporto priemonę T. M. Ž. du kartus, transporto priemonės teisėtam savininkui negrąžino t. y. tokiais savo veiksmais turėjo tyčią pasisavinti ir pasisavino svetimą UAB ,,R.“ (reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu transporto priemonės savininkas ir V. T. kreditorius yra AS ,,P.“) priklausantį turtą – transporto priemonę ir norėjo taip veikti.

Atsakydama į skundo argumentą, jog V. T. veiksmuose nebuvo ketinimo pasisavinti UAB „R.“ automobilio, teisėjų kolegija pažymi, jog šią nuteistojo poziciją be kitų aukščiau išvardintų duomenų, iš dalies paneigia ir jo paties parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas, kaip įtariamasis V. T. kaltę pripažino ir paaiškino, kad <...> 2022 metais, jis su UAB „R.“ pasirašė transporto priemonės valdymo sutartį (duomenys neskelbtini) autocentre, pagal kurią jam buvo leista išsimokėtinai nusipirkti automobilį BMW X5 valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį išsimokėjus, automobilis automatiškai taptų mano nuosavybe. Jis atsimena, kad sutartis galioja berods 2 metus, kur iš tikro jis beveik 1 metus laiko mokėjo pinigines įmokas. Dėl sunkios finansinės padėties, jis nutarė šį automobilį parduoti, buvo suradęs klientė, bet paaiškėjo, kad klientas negali šio automobilio apsiforminti ant savęs, būtų bendrovei grąžinęs pinigus. 2024 metais sutartis kaip suprato turėjo būti nutraukta, kažkaip neatsimena, kad būtų gavęs pranešimą, Po sutarties nutraukimo automobilio bendrovei negrąžino. <...> gal ir būtų grąžinęs automobilį, bet jame sugedo variklis, kur šiuo metu minėtas automobilis priduotas supirkimui. Supranta, kad svetimą turtą pasisavino, jo negrąžino. <...> elektroninis paštas aktyvus, telefonas įjungtas <...> (1 t., b. l. 116–118). Papildomai apklaustas, kaip įtariamasis V. T. kaltę pripažino visiškai <...> sutiko, kad 2022 metais, jis su UAB „R.“ pasirašė transporto priemonės valdymo sutartį (duomenys neskelbtini), berods jų buveinėje ar (duomenys neskelbtini) autocentre, dabar tiksliai neprisimena, pagal kurią jam buvo leista išsimokėtinai nusipirkti automobilį BMW X5 valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį išsimokėjus, automobilis automatiškai taptų mano nuosavybe. Sutartis galiojo iki 2027 metų. Jis atsimenu, kad sutartis galioja berods 2 metus, bet kaip suprato galiojo iki 2027 metų, kur iš tikro jis beveik 1 metus laiko mokėjo pinigines įmokas. Dėl sunkios finansinės padėties, jis nutarė šį automobilį parduoti, buvo suradęs klientę, bet paaiškėjo, kad klientas negali šio automobilio apsiforminti ant savęs, būtų bendrovei grąžinęs pinigus. 2024 metais sutartis kaip suprato turėjo būti nutraukta, kažkaip neatsimena, kad būtų gavęs pranešimą, bet jeigu bendrovė sako, kad siuntė, tai tiesiog gal nepastebėjo pranešimo. Bet taip kažkas iš bendrovės tikrai bandė skambinti, kalbėjosi. Po sutarties nutraukimo automobilio bendrovei negrąžino. <...> be to gal ir būtų grąžinęs automobilį, bet jame sugedo variklis, kur šiuo metu minėtas automobilis priduotas supirkimui. Supranta, kad svetimą turtą pasisavino, jo negrąžino. <...> (1 t., b. l. 125–128). Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. kaltę pripažino ir parodė, jog kad kai paėmė mašiną, mokėjo. Po to neteko darbo ir negalėjo mokėti. <...> galvojo mokės kiekvieną mėnesį, bet mašina sugedo, buvo variklio defektas. Sugedo daugiau nei prieš metus. Pradžioje mokėjo, nustojo mokėti, kai neteko darbo, kai nemokėjo, skambino į įmonę, pasakė, kad turi mokėti po 300 Eur, per mėnesį. Nurodė, kad jam tada sakė, kad daugiau, kad viso gavosi 8 000 Eur. Kai nustojo mokėti, skambino po dvejų metų. <...> Skambino jam, rašė į el. paštą, bet automobilio jau nebuvo, metalo lauže jis buvo. Automobilis buvo bendrovės nuosavybė. Į metalo laužą jis pridavė. Detalėm pardavė, apie tai informavo bendrovę, kai buvo iškviestas į policiją apklausai. Po to, kai bendrovė jį informavo apie nutrauktą sutartį. Į metalą pridavė prieš metus, prieš tai, kai gavo bendrovės pranešimą apie sutarties nutraukią. <...> Realizavęs automobilį detalėms, gavo 300 Eur. <...> (2 t., b. l. 2–7). Viso proceso metu apklausiamas V. T. pripažino, jog automobilis buvo bendrovės nuosavybė, tačiau nutarė jį parduoti, po sutarties nutraukimo transporto priemonės bendrovei negrąžino, jam skambino, rašė į elektroninį paštą, bet automobilio jau nebuvo. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tokie V. T. veiksmai vertintini, kaip sąmoningas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įrodymų visuma – AS „P.“ (UAB ,,R.“ perleido kreditorinio reikalavimo teises į V. T. įsiskolinimą AS,,P.“) pareiškimas, liudytojos T. M. Ž. parodymai, paties nuteistojo parodymai taip pat rašytiniai įrodymai (UAB ,,F.“ įgaliotos atstovės A. B. pateikti duomenys) – leidžia konstatuoti, jog V. T. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą UAB „R.“ nuosavybės teise priklausantį 5 500 Eur vertės automobilį.

Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą, kuri suprantama kaip nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, 2K-136-489/2023). <...> Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99-489/2023, 2K-43-697/2025).‏‏‎ ‏‏‎Šio nusikaltimo baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo pasisavinamo turto rūšies. Pasisavinus individualius požymius turinčius daiktus (pvz., automobilį), nusikaltimas laikomas baigtu nuo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti svetimais daiktais kaip nuosavais atsiradimo momento arba nuo teisės, suteikiančios galimybę jiems viešpatauti, įgijimo momento. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą (pvz., pinigus), nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra arba kai pasibaigia turto grąžinimo terminas, arba kai kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi įgaliojimus juos valdyti ar jais naudotis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2017).

Patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje sprendžiant dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už pasisavinimą atskyrimo išaiškinta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-255/2011, 2K-210/2012, 2K-168-594/2023, 2K-99-489/2023, 2K-47-648/2025 ir kt.). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013, 2K-187-495/2022, 2K-168-594/2023, 2K-261-489/2024 ir kt.).‏‏‎

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tas faktas, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-495/2022, Nr. 2K-7-25-495/2020, Nr. 2K-170-895/2018, Nr. 2K-385-942/2017). Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, Nr. 2K-7-255/2012, Nr. 2K-161/2013, Nr. 2K-410/2014, Nr. 2K-152/2015, Nr. 2K-429-788/2016, Nr. 2K-31-788/2017, Nr. 2K-7-136-489/2017).

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą teismo nutartį, neturi teisinio pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismo išvada, kad V. T. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp UAB „R.“ ir V. T. buvo susiklostę civiliniai santykiai dėl automobilio išperkamosios nuomos, tačiau nuteistojo elgesys vykdant šį susitarimą neatitiko sąžiningo civilinių prievolių vykdymo standartų, todėl jo veiksmai lėmė baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybę. Kaip jau paminėta, nagrinėjamu atveju, UAB ,,R.“ ir V. T. 2022 m. gruodžio 22 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties pagrindu, V. T. suteikta teisė valdyti ir naudotis automobiliu ,,BMW X5“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl šie santykiai, turi civilinių teisinių santykių prigimtį, tačiau nuteistojo tyčia, rodo, kad civiliniai santykiai peraugo į turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis).

Akcentuotina, kad V. T., gavęs teisėtą pagrindą valdyti svetimą turtą – UAB „R.“ priklausantį automobilį, sutartinių įsipareigojimų nuo 2023 m. gruodžio 23 d. nevykdė, kreditoriui pateikus raštą grąžinti transporto priemonę, neatsakė į elektroninius laiškus ir skambučius, transporto priemonės teisėtam savininkui negrąžino, nors objektyvių aplinkybių, kurios trukdė tai padaryti, byloje nėra nustatyta. Priešingai, V. T. sąmoningai keitė savo elgesį: iš pat pradžių jis mokėjo nuomos mokestį, vėliau nustojęs vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus neatsakė į elektroninius laiškus ir skambučius, bendrovei pateikus raštą grąžinti transporto priemonę, siekė parduoti transporto priemonę T. M. Ž. du kartus. Tokie nuteistojo V. T. veiksmai vertintini kaip kryptingas klaidinimas ir sąmoningas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis savo veiksmais apsunkino transporto priemonės savininko galimybes atkurti savo teises civilinėmis priemonėmis. Be to, jis vengė tiesioginio bendravimo, neatsakė į bendrovės raštus, skambučius, todėl aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tokie jo veiksmai atitinka kasacinėje praktikoje išskirtus požymius, rodančius civilinių santykių peraugimą į baudžiamuosius. Tokios nustatytos aplinkybės, paneigia skundo argumentus apie tarp UAB „R.“ ir V. T. susiklosčiusį civilinį ginčą.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios teisės taikymas neperžengė ultima ratio principo ribų, nes nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, jog V. T. veiksmai negalėjo būti vertinami vien civilinės teisės priemonėmis, o jų pavojingumas ir pobūdis lėmė baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybę. V. T. veikimas atitiko BK 183 straipsnio 1 dalyje uždraustos veikos požymius, kadangi jis, turėdamas patikėtą svetimą turtą, jį pasisavino, sąmoningai blogindamas savininko – UAB „R.“ – padėtį ir siekdamas disponuoti šiuo turtu kaip savu. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad nuteistasis, jam patikėtą svetimą įmonės turtą neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalos turto savininkui.

Apeliaciniu skundu alternatyviai prašoma nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio V. T. atžvilgiu jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 183 straipsnio 1 dalies į BK 184 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017, 2K-7-648/2019, 2K-89-303/2022 ir kt.).

Esminis skirtumas tarp BK 183 ir 184 straipsniuose nustatytų veikų yra tai, kas iš nusikalstamos veikos gali gauti turtinės naudos – pats kaltininkas ar kitas asmuo. Turto pasisavinimo atveju kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu ar turtine teise ir to siekia, o turto iššvaistymo atveju turtas ar turtinė teisė perduodami kitam subjektui.‏‏

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu tikslą pasisavinti svetimą turtą nagrinėjamu atveju pagrindžia iš įvairių šaltinių gautų įrodymų visuma, t. y. pareiškime, 2025 m. kovo 7 d. UAB ,,F.“ įgaliotos atstovės A. B. pateikti duomenys, liudytojų T. M. Ž. ir I. M. parodymai, paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nors V. T. teigė, jog automobilį jis pardavė detalėmis, tačiau tokių jo teiginių nepagrindžia jokie byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant tokius nuteistojo teiginius pagrindžiančių įrodymų, bei esant aukščiau išvardintiems duomenims V. T. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į aukščiau byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir nuteistojo V. T. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Šioje dalyje skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo.

Dėl švelnesnės bausmės

Apeliaciniame skunde prašoma V. T. skirti švelnesnę bausmę už areštą. Skundžiamu nuosprendžiu V. T. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nubaustas 54 (penkiasdešimt keturių) parų arešto bausme; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, nuteistajam paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 36 parų arešto bausmė.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, 1A-325-449/2024). Teismas, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje įtvirtinta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisingumo garantijos saugiklis, kurį teismai taiko, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismui galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam V. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis (tiesiogine tyčia) nesunkus nusikaltimas, veika baigta). V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino ir V. T. asmenybę – (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vedęs, nedirbantis, teistas, baustas administracine tvarka. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta V. T. už padarytą nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, paskyrus numatytą bausmės rūšį, t. y. arešto bausmę, kurios dydis nustatytas viršijantis sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Išdėstytų aplinkybių visuma rodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas parinkti vieną iš griežtesnių sankcijoje numatytų bausmės rūšių – areštą, yra teisingas. Parinkta bausmės rūšis – areštas, yra adekvati tiek nuteistojo asmenybei, tiek padarytai nusikalstamai veikai ir savo rūšimi nėra per griežta. Švelnesnė bausmė, nagrinėjamu atveju, yra nepakankama daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir neužtikrintų bausmės tikslų: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniu daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nors skunde teigiama, kad V. T. buvo registruotas užimtumo tarnyboje, turi du vaikus, kurių vienas dar yra nepilnametis (duomenys neskelbtini), išlaiko šeimą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o Sodros duomenys rodo, kad jis paskutinį dešimtmetį iš esmės nepertraukiamai dirbo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės nebuvo įvertintos tinkamai. Skundžiamame nuosprendyje, pirmos instancijos teismas įvertino visumą aplinkybių apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį. Nagrinėjamu atveju, nustatytos aplinkybės ir jų visuma nepasižymi išskirtinumu, galinčiu įtakoti teismo sprendimą sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. T. tinkamai parinko bausmės rūšį ir dydį.

Nors skunde teigiama V. T. teistumas iki kaltinime nurodytos 2024 m. balandžio 16 d. buvo jau seniai išnykęs, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Iš byloje esančio 2025 m. rugsėjo 30 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad V. T. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta galutinė 3 690 Eur baudos bausmė taip pat nurodyta, jog paskirta bauda 2016 m. lapkričio 8 d. išieškota tik dalinai (1 t., b. l. 130). Iš Liteko2 esančių duomenų matyti, kad vykdomoji byla Nr. 1-444-172/2014 dėl 2014 m. spalio 13 d. baudžiamojo įsakymo užbaigta, visiškai įvykdžius – 2023 m. sausio 24 d., todėl būtent nuo šios datos nuteistajam skaičiuojamas teistumo terminas, kuris už padarytą nusikalstamą veiką yra penkeri metai (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis).

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat alternatyviai prašo arešto bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija pasisako dėl bausmės vykdymo atidėjimo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, t. y. sprendžia, ar bausmės tikslai nuteistajam V. T. gali būti pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltininko asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo, pavyzdžiui, ar jis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta savo kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. vasario 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-58/2009). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2007).

BK 75 straipsnio taikymas galimas, tik byloje esant tam tikrai įstatyme numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, juos vertinant kartu tiek su nuteistojo asmenybe apibūdinančiais duomenimis, tiek ir su jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumu, nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, atidedant paskirtosios arešto bausmės vykdymą, ar, kad nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl nenustatytas pagrindas V. T. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Iš administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad nuteistasis V. T. buvo ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 141–145), praeityje teistas, iš Liteko2 sistemoje esančių duomenų matyti, kad po nagrinėjamų įvykių darė naujas nusikalstamas veikas. Šiame nuosprendyje išsamiai aptartas V. T. nusikalstamų veiksmų pobūdis, jų trukmė ir intensyvumas, nors pirmosios instancijos teisme prisipažino ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tuo pačiu nurodoma, jog automobiliui sugedus, jį pardavė detalėmis, apeliaciniame skunde yra akcentuoja, kad nebuvo siekio pasisavinti svetimą turtą, jog susiklostė civiliniai sutartiniai santykiai, kurių pažeidimas savaime nesudaro BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, kas atskleidžia didesnį asmenybės pavojingumą, siekį pateisinti savo nusikalstamą elgesį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliantas yra pasiryžęs keistis ir ateityje iš tiesų laikytis įstatymų, o BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam V. T. taikant paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimą.

Dėl bausmių bendrinimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį galutinės bausmės paskyrimo dalyje grindė byloje nesančiais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pažymėta, jog teismas paskirtą arešto bausmę teismas bendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi, tačiau tokio dokumento nagrinėjamoje byloje nėra ir jis nebuvo išnagrinėtas teisiamajame posėdyje. Be to, prokurorė baigiamoje kalboje apeliacinės instancijos teisme prašė pakeisti nuosprendžio rezoliucinę dalį, iš naujo subendrinti 2025 m. rugpjūčio 6 d., 2026 m. vasario 20 d., 2026 m. kovo 13 d. nuosprendžius, paskiriant galutinę subendrintą – 65 parų arešto bausmę, įskaitant jau išbūtą laiką.

Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 49 straipsnio 3 dalimi, 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, V. T. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė subendrinta su paskirta arešto bausme, laisvės apribojimo bausmę pakeičiant į arešto bausmę (vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu), bausmes iš dalies sudedant ir nustatyta subendrinta – 90 parų arešto bausmė. Į subendrintą bausmę įskaityti pagal Vilniaus miesto apylinkės 2026 m. vasario 12 d. nutartį įskaityti laikotarpiai.

Iš byloje esančio 2025 m. rugsėjo 30 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad V. T. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 130). Taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2025 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu V. T. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį (1 t., b. l. 131–140). Tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų apie Vilniaus miesto apylinkės 2026 m. vasario 12 d. nutartį ar joje bendrintus kitus procesinius sprendimus. Apygardos teismo vertinimu, duomenys, kuriais nuosprendyje rėmėsi teismas bendrindamas bausmes, teisiamajame posėdyje nebuvo ištirti ir patikrinti, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to atitinkama nuosprendžio dalis naikintina.

Be to, nors prokurorė baigiamoje kalboje apeliacinės instancijos teisme prašė keisti nuosprendžio rezoliucinę dalį ir iš naujo bendrinti 2025 m. rugpjūčio 6 d., 2026 m. vasario 20 d., 2026 m. kovo 13 d. nuosprendžius, tačiau akcentuotina, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nesant prokurorės apeliacinio skundo nuteistojo padėtis negali būti pabloginta labiau nei prašoma jo paties apeliaciniame skunde, todėl teismas savo iniciatyva negali subendrinti keliais procesiniais sprendimais nuteistajam paskirtų bausmių. Atsižvelgiant į tai, jog prieš priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį nagrinėjamoje byloje ir po jo priėmimo buvo priimta ir naujų procesinių sprendimų, bei siekiant išvengti galimo dvigubo bausmių subendrinimo ir (ar) nuteistojo padėties pasunkinimo, bendrinimo klausimas paliekamas spręsti BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka, vykdymo stadijoje.

Dėl civilinio ieškinio

Nors apeliaciniame skunde atskirai nėra ginčijamas civilinio ieškinio pagrįstumas, tačiau, atsižvelgiant į apeliacinio skunde suformuluotą prašymą V. T. išteisinti, teisėjų kolegija patikrina ir šią skundžiamo nuosprendžio dalį.

Nagrinėjamu atveju civilinis ieškovas UAB ,,P.“ pareiškė civilinį ieškinį dėl 8 740,63 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (1 t., b. l. 99–101). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino visiškai. Nagrinėjamu atveju, nurodyta žala atsirado dėl V. T. nusikalstamų veiksmų (turto pasisavinimo), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertinęs tai, kad, civilinio ieškovo patirta žala atsirado dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų, nusikalstama veika tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su civilinio ieškovo patirta turtine žala, civilinis ieškinys pagrįstas pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl patenkintinas visiškai. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi iš nuteistojo visiškai pagrįstai priteistos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daryti priešingų išvadų nagrinėjamo klausimo kontekste neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 straipsnio 3 dalimi, 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, V. T. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi subendrinta ir paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirta arešto bausme, laisvės apribojimo bausmę pakeičiant į arešto bausmę (vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu), bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta– 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausmė ir į subendrintą bausmę įskaityti pagal Vilniaus miesto apylinkės 2026 m. vasario 12 d. nutartį įskaityti laikotarpiai; ir bausmių bendrinimo klausimą palikti spręsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsnyje nustatyta tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėPaulius Veršekys