Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Legal Balance“, akcinė bendrovė „NEO Finance“, uždaroji akcinė bendrovė „GS Core“,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovės nuomone, santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, kadangi dėl atsakovo besaikio ir nuolatinio alkoholio vartojimo, skirtingo požiūrio į šeimynines vertybes vis dažniau ėmė kilti šeimyniniai nesutarimai, psichologinė įtampa šeimoje, sutuoktiniai prarado tarpusavio supratimą, pagarbą, toleranciją vienas kitam, Atsakovui savo interesus iškeliant aukščiau šeimos interesų. Nuo 2025 m. liepos mėnesio pabaigos, šalys pradėjo gyventi atskirai, vesti atskirą šeimos ūkį, šeiminės santarvės tarp šalių neliko dar anksčiau. Ieškovė nesitiki, kad šeiminiai santykiai kada nors bus atkurti, tolimesnis bendras šeimyninis gyvenimas yra neįmanomas. Ieškovė neprašo teismo taikyti termino sutuoktiniams susitaikyti ir išsaugoti šeimą. Ieškovė nurodo, kad bendrą sutuoktinių kilnojamąjį turtą, namų apyvokos, apstatymo buities daiktus ir kitą neregistruojamą turtą pasidalino pradėdami gyventi atskirai ir dėl to jokių pretenzijų vienas kitam neturi ir jų neturės ateityje, taip pat jokio kito tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo registruotino bei neregistruotino turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių bei kitokio turto, kuris būtų dalinimas po santuokos nutraukimo, neturi. Ieškovė pareiškė, kad šalys santuokos metu bendrai yra įgiję ir santuokos nutraukimo dienai turi bendrų kreditorinių įsipareigojimų. Šie kreditoriniai įsipareigojimai buvo įgyti išimtinai šeimos interesų tenkinimui (šeimos gerovės kūrimui, automobilio įsigijimui ir kita), jie įgyti ieškovės vardu, kadangi ji tuo metu dirbo oficialiai. Šalių vaikas nuo pat gimimo gyvena su ieškove, kuri visą tą laiką tinkamai prižiūrėjo, auklėjo, rūpinosi vaiku, siekė sudaryti kuo palankesnes, geresnes gyvenimo sąlygas savo vaikui vystytis, tobulėti, lavintis. Ieškovę su vaiku sieja itin glaudus dvasinis ir emocinis ryšys, ieškovė rūpinasi vaiko kasdieniais poreikiais, buitimi, užtikrina jo teisę į būstą, tinkamą ugdymo procesą, saugią ir sveiką aplinką. Neegzistuoja jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų nenustatyti vaiko gyvenamosios vietos su mama – ieškove, bet priešingai, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ne su ieškove, o su atsakovu prieštarautų išimtinai vaiko interesams, galimai keltų pavojų normalioms vystymosi sąlygoms, sveikatai ar net ir gyvybei. Norint užtikrinti šalių vaiko bent jau minimalių poreikių tenkinimą, sudaryti saugias sąlygas augti, vystyti, lavintis, tobulėti, vaikui išlaikyti kas mėnesį reikia skirti apie 800 Eur, kai išmoka vaikui kas mėnesį sudaro 129,50 Eur. Teismas turėtų atitinkamai priteisti iš atsakovo vaiko išlaikymui kasmėnesinėmis 350 Eur dydžio periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, tokiu būdu užtikrinant vaikams reikalingas gyvenimo ir vystymosi sąlygos. Šalys atskirai pradėjo gyventi nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d., tačiau atsakovas nesirūpina nepilnamečio vaiko materialine parama nuo 2025 m. spalio 1 d., neteikia jokio išlaikymo vaikui ir nėra jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad ši pareiga bus įvykdyta iki 2026 m. sausio 31 d. Dėl šių aplinkybių atsakovas už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 1 d. iki 2026 m. sausio 31 d. savo vaiko išlaikymui yra skolingas 1400,00 Eur, skaičiuojant po 350 Eur kas mėnesį.

Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba, Skyrius) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad nepilnamečio vaiko S. C. gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove IES1 neprieštarauja geriausiems vaiko interesams; jei nepilnamečio S. C. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove IES1 iš atsakovo ATS1 priteistinas išlaikymas nepilnamečiui vaikui S. C. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, atsižvelgiant į ieškovės bei atsakovo turtinę padėtį, darbingą amžių, galimybę dirbti ir užsidirbti, vaiko amžių, poreikius ir sveikatą, Skyriaus vertinimu, iš atsakovo priteistinas išlaikymo dydis neturėtų būti mažesnis nei orientaciniu kriterijumi laikomas minimalus išlaikymo dydis, o tikslesnio dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ištyrus visus byloje esančius įrodymus; išlaikymo įsiskolinimo priteisimas atitiktų nepilnamečio vaiko interesus; Skyriaus vertinimu, ieškovės prašoma nustatyti bendravimo su nepilnamečiu S. C. tvarka neprieštarauja geriausiems vaiko interesams.

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad atsakovas turi didelį alkoholizmą, dažnai gerdavo. Jokių pajamų atsakovas neskyrė vaikui nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. Išlaikymo dydį prašo priteisti pagal minimalius vaiko poreikius. Atsakovas bendrauja su sūnumi, ji neriboja vaiko bendravimo su tėvu, todėl neprašo nustatyti konkrečios bendravimo tvarkos. Nurodytos skolos yra bendros. Ji ėmė savo vardu paskolas, nes dirbo. Automobiliui paskolą ėmė, taip pat pragyvenimui, mašinų remontui, buičiai pagerinti, pakeliauti. Paskolos bendram šeimos vartojimui. Automobiliui paskolą ėmė iš „SB lizingas“ („GS Core“). Automobilį pardavė greitai, paskolos negrąžino, pirko kitą automobilį. Naudojosi visa šeima automobiliu. Visos paskolos, kurios imtos, buvo šeimos poreikiams. Ieškovė sutinka pasilikti ir mergautinę pavardę. Vaiko išlaikymą 350 Eur sumai sudaro išlaidos akiniams, stovyklos, maistas, rūbai, avalynė, šventės, kt. Ji siunčia informaciją atsakovui apie išlaidas (akinius, rūbus). Ji turi galimybę išlaikyti vaiką iš savo algos, jos pajamos apie 1 000 Eur per mėnesį. 42 Eur už akinius atsakovas jai sumokėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismo nustatytos bylos aplinkybės

Ieškovė ir atsakovas santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) parapijoje, santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).

Šalys santuokos metu susilaukė ir santuokos nutraukimo dienai turi nepilnametį vaiką S.C., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl termino susitaikyti nustatymo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.54 straipsnyje nurodyta, jog teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Vieno sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šalys kartu negyvena, ieškovė nurodė, kad yra apsisprendusi tvirtai ir negrįžtamai nutraukti santuoką, atsakovas su santuokos nutraukimu sutiko, todėl, atsižvelgiant į tai, nenustatytinas terminas sutuoktiniams susitaikyti. Santuoka laikytina faktiškai iširusia, kadangi sutuoktiniai kartu nebegyvena, nepalaiko šeiminių santykių, neveda bendro ūkio, ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu.

Dėl šalių santuokos nutraukimo

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos, materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos.

Teisminio proceso metu ieškovė nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Ieškovė nurodė, kad sutuoktinis santuokos metu nuolatos vartodavo alkoholį.

Atsakovas į bylą pateikė 2026 m. balandžio 30 d. gydytojo psichiatro Andriaus Gruodžio įrašus, kuriuose nurodyta, kad atsakovas 2024 m. balandžio 25 d. gydytas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (toliau – ir RVUL), apsinuodijimas alkoholiu bei jo poveikis. Diagnozė (duomenys neskelbtini). 2025 m. rugpjūčio 28 d. gydytas RVUL. F10.3 Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, abstinencijos būklė 2025 m. lapkričio 21 d. konsultuotas klinikinės toksikologijos gydytojo, (duomenys neskelbtini). 2025 m. lapkričio 28 d. gydytas RVUL. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priklausomybės sindromas Pacientas teigia, kad š. m. alkoholio nevartoja. 2026 m. balandžio 14 d. EEG: be patologinių pakitimų. 2024 m. balandžio 25 d. galvos KT – be ūmių patologinio tankio židininių pakitimų, hemoragijos požymių nematyti. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2024 m. balandžio 24 d. Stacionaro epikrizėje nurodyta, kad pacientas alkoholį vartojo apie 2 sav., pacientas teigė, kad paskutinį kartą alkoholį vartojo prieš dvi dienas, per dieną išgerdavo apie litrą degtinės, užgėrimai kartojasi kas kelis mėnesius ir vartoja alkoholį po 2-4 savaites. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato 2026 m. balandžio 13 d. rašte nurodyta, kad ATS1 2025 m. rugpjūčio 3 d. (duomenys neskelbtini) (ieškovės gyvenamosios vietos adresas) atsakovui skirtas artimojoje aplinkoje orderis ROIK0725000014829, pavojų keliantis asmuo – atsakovas. Nurodyta, kad neblaivus vyras konfliktuoja, kelia triukšmą.

Atsakovas teismo posėdžio metu neneigė, kad vartojo alkoholį, teigė, jog gerdavo 1-2 kartus per metus po savaitę, su pagiriom. Tuo metu nedirbdavo. Alkoholį vartojo namuose, prie vaiko stengėsi nevartoti. Taigi atsakovas alkoholio vartojimo aplinkybes iš dalies patvirtino teismo posėdžio metu. Nors atsakovas teigė, kad užgerdavo 1-2 kartus per metus, tačiau iš medicininių į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad užgėrimai kartojosi dažniau (kas kelis mėnesius) ir trukdavo ilgiau, nei nurodė atsakovas teismo posėdžio metu (2-4 savaites, o ne po savaitę).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013), todėl laikytina, kad atsakovo alkoholio vartojimas šeimoje ilgą laiką pažeidžia jo, kaip sutuoktinio pareigas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad būtent atsakovo ilgalaikis piktnaudžiavimas alkoholiu buvo esminė priežastis, lėmusi nesutarimus šeimoje ir sudariusi tokią situaciją, kad dėl atsakovo netinkamo gyvenimo būdo tapo neįmanoma šalims gyventi kartu. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, yra teisinis pagrindas šioje dalyje tenkinti ieškovės reikalavimą ir pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės.

Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad šiuo metu jis alkoholio nevartoja, santuokos nutraukimo priežasčiai nustatyti įtakos neturi.

Atsakovas nurodė, kad ieškovė turėjo kitą draugą ir sutuoktiniams gyvenant kartu, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo nurodytas aplinkybes dėl ieškovės neištikimybės, byloje nebuvo gauta. Byloje nesant objektyvių ieškovės kaltę ir esminį sutuoktinio pareigų pažeidimą lėmusį santuokos iširimą patvirtinančių įrodymų, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl sutuoktinių pavardžių po santuokos nutraukimo, buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo

Atsakovas teismo posėdžio metu pakeitė atsiliepime įi ieškinį išdėstytą poziciją ir nesutiko, kad ieškovė pasiliktų santuokinę pavardę.

CK 3.69 straipsnyje įtvirtintos teisės normos numato, jog sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Jeigu santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų (CK 3.69 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju, teismui nenustačius ieškovės kaltės dėl santuokos nutrūkimo, priešingai – konstatavus, jog santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, taip pat šalims turint bendrą nepilnametį vaiką, atsakovo reikalavimas netenkintinas, po santuokos nutraukimo ieškovei paliktina santuokinė pavardė –„C.“, atsakovui – „C.“.

Byloje pripažinus, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, atsakovas neturi teisės į išlaikymą (CK 3.72 straipsnio 4 dalis). Ieškovė išlaikymo iš atsakovo neprašo.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Ieškovė prašo nustatyti šalių nepilnamečio vaiko S. C. gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš atsakovo po 350 Eur išlaikymą ir 1 400 Eur išlaikymo įsiskolinimą.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį sutiko su ieškovės reikalavimu vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, tačiau bylos nagrinėjimo teismo posėdžiuose metu nuomonę pakeitė ir su šiuo reikalavimu nesutiko, paaiškino, jog nori, kad sūnus gyventų su juo. Atsakovas priešieškinio byloje neteikė ir atskiro reikalavimo dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su juo nereiškė.

Pagal CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva.

Teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (2008 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008). Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat panaudojant valstybės teikiamą paramą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y., tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (2006 m. gegužės 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005).

Nagrinėjamu atveju išklausius šalių paaiškinimų, įvertinus paties nepilnamečio nuomonę, išsakytą Tarnybos specialistams, jog su abiem tėvais sutaria gerai, su tėčiu bendrauja dažnai, pas jį nueina, jis gyvena netoli berniuko namų, tėtis jam nuperka gėrimų ar užkandžių, bet daugiau nieko, visą kitą, visus kitus reikalingus daiktus perka mama, teismas sprendžia, jog šalių nepilnamečio sūnaus interesus labiau atitiktų jo gyvenamosios vietos nustatymas su motina. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad rūpinasi sūnumi, tačiau konkrečiai įvardyti, kokie vaiko poreikiai negalėjo, paaiškino, kad nesidomėjo vaiko poreikiais, nes tai buvo mamos pareiga. Taip pat paaiškino, kad kai rašė atsiliepimą neturėjo gyvenamosios vietos ir pinigų, o dabar situacija pasikeitė, jis gyvena dviejų kambarių bute, turi sąlygas vaikui gyventi, nori, kad vaikas gyventų su juo. Taip pat nurodė, kad pas ieškovę netinkamos sąlygos vaikui, nes ieškovė linkusi meluoti. Išvadą teikianti institucija nurodė, kad S. C. nuo gimimo gyvena su ieškove, kuri rūpinasi jo ugdymu, lavinimu, kasdieniais poreikiais. Atsakovui išsikrausčius, vaikas liko gyventi su motina. Pokalbio metu, nepilnametis nurodė, kad mama sutaria gerai, turi bendrų veiklų, ji juo rūpinasi, jam perka, viską, kas reikalinga. Vaikui ieškovės gyvenamojo vietoje sudarytos tinkamos sąlygos augti, ugdytis. Taigi atsakovo argumentai, kad šalių sūnui ieškovės namuose yra netinkamos sąlygos gyventi paneigtos išvadą teikiančios institucijos nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovas įrodymų dėl netinkamų sąlygų vaikui gyventi su ieškove nepateikė, tik deklaratyviai paaiškino, kad ieškovė meluoja.

Byloje nėra duomenų, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove prieštarautų vaiko interesams. Priešingai, ieškovė rūpinasi vaiku, vaikas nuolat yra prižiūrimas ir auklėjamas, nuo pat šalių gyvenimo skyrium pradžios šalių vaikas gyveno su ieškove. Šis ieškinio reikalavimas neprieštarauja vaiko geriausiems interesams, todėl ieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove tenkintinas.

Ieškovė nurodė, kad ginčo dėl tėvo ir sūnaus bendravimo tvarkos nėra, todėl konkrečios bendravimo tvarkos nustatyti neprašo.

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas seka iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą.

Nepilnamečiui vaikui gyvenant su vienu iš tėvų, kito tėvo (motinos) pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką nepasibaigia. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau geranoriškai to padaryti nepavykus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo prašo priteisti iš atsakovo išlaikymą šalių nepilnamečiui sūnui, mokamą periodinėmis išmokomis po 350 Eur kas mėnesį iki vaiko pilnametystės, nurodo, kad šiai dienai viena išlaiko nepilnametį sūnų, kadangi atsakovas nuo 2025 m. spalio neprisideda prie vaiko poreikių tenkinimo. Ieškovės teigimu, prašoma priteisti išlaikymo suma atitinka (yra net mažesnė) 2026 metų nustatytą minimalią mėnesinę algą (MMA), todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ieškovė neprivalo įrodinėti nepilnamečiui vaikui reikalingos per mėnesį sumos, kadangi ši suma nesiekia net minimalių pragyvenimo poreikių.

Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Tai yra nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y., ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016), protingi vaiko gabumų, jo polinkių nulemti poreikiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Kiekvienas tėvas, motina turi užtikrinti būtinuosius vaiko poreikius, o priklausomai nuo savo turtinės padėties ir galimybių, taip pat tenkinti ir kitus vaiko poreikius, svarbius jo, kaip savarankiškos asmenybės, vystymuisi. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Sprendžiant klausimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, atsižvelgtina į vaiko poreikius. Teismo vertinimu, visiems žinomų faktinių aplinkybių, kad kiekvienam vaikui reikalingas maistas, drabužiai, avalynė, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės ir pan., įrodinėti nereikia, tačiau išlaidos šiems poreikiams tenkinti turi būti protingo ir realaus dydžio.

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Teismas, spręsdamas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio klausimus, vadovaujasi orientaciniais kriterijais. Bylose dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo orientaciniu kriterijumi taikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė kiekvienam vaikui negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą. Esant vienodai pareiškėjų turtinei padėčiai, minimaliems vaikų poreikiams užtikrinti abu tėvai prie vaiko išlaikymo privalo prisidėti vienodai. Lietuvos Respublikoje nuo 2026 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga yra 1 153 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 700), atskaičius mokesčius – 846 Eur. Be to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinas tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Šiuo metu vaiko išmokos dydis yra 129,50 Eur. Todėl orientacinis išlaikymo dydis tenkantis vienam iš tėvų, jų turtinei padėčiai esant lygiavertei yra apie 423 Eur neatskaičius vaiko universalios išmokos, o atskaičius išmoką – 358,25 Eur per mėnesį.

Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo prašo iš atsakovo priteisti išlaikymą sūnui, mokamą periodinėmis išmokomis po 350 Eur per mėnesį, t. y., prašo priteisti net mažesnę sumą, nei teismų praktikoje nusistovėjusi minimali neįrodinėtina suma.

Bylos duomenimis, šalių sūnui 11 metų. Berniukas specialių sveikatos ar kt. poreikių neturi, nešioja akinius, šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini).

Teismui pateiktame ieškinyje ieškovė nurodė, kad mėnesinės išlaidos sūnui sudaro apie 800 Eur sumą. Atsakovas atsiliepime sutiko mokėti sūnui 250 Eur išlaikymą, teismo posėdžio metu nurodė sutinkąs teikti 200 Eur išlaikymą per mėnesį, taip pat teismo posėdžio metu išsakė poziciją, kad ieškovei sūnus reikalingas tik dėl išlaikymo priteisimo, jei sūnus augtų su juo, jis neprašytų iš ieškovės priteisti išlaikymo vaikui, nes pats sugebėtų vaiką išlaikyti.

Ištyrus ieškovės, atsakovo paaiškinimus, ištyrus byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė, jog šalių nepilnamečio sūnaus poreikiai atitinka neįrodinėtiną sumą – minimalią mėnesinę algą, kadangi šalių nepilnametis sūnus didelių specialiųjų sveikatos poreikių neturi.

Atsižvelgiant į tai, kad tėvų pareiga teikti išlaikymą yra proporcinga jų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovės turtinė padėtis leistų jai viena išlaikyti vaiką be atsakovo finansinės paramos, teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti išlaikymą yra pagrįstas. Teismas nustatė, kad šalių nepilnamečio sūnaus poreikiams tiek būtiniesiems, tiek ir papildomiems patenkinti per mėnesį yra reikalinga minimalios mėnesinės algos suma, atskaičius mokesčius, sudaranti apie 846 Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymu, kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų arba vyresniam kaip 18 metų asmeniui, jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 21 metai, skiriama ir mokama 1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį, nuo 2026 m. sausio 1 dienos sudaranti 129,50 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, kasacinės instancijos teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę, jog pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą mokamos socialinės išmokos paskirtis yra vaiko poreikių tenkinimas. Skiriant šią išmoką vaiko poreikius iš dalies patenkina valstybė ir jų nereikia tenkinti tėvams, todėl teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (2020 m. balandžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 57 punktas). Kartu pažymėtina, jog formuodamas teismų praktiką šiuo klausimu, kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, jog aukščiau aptarta taisyklė nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas visais atvejais privalomai turi būti mažinamas nurodytų išmokų suma. Tuo atveju, kai šalių turtinė padėtis leidžia joms vykdyti savo pareigas visa apimtimi, nėra poreikio lengvinti tėvams tenkančią vaiko išlaikymo naštą valstybės mokamų išmokų dydžiu. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (2023 m. kovo 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023, 50 punktas).

Kartu pažymėtina, jog motinai (tėvui), su kuriuo lieka gyventi vaikas, ir taip tenka didesnė vaiko priežiūros ir išlaikymo našta, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010), todėl pripažintina, kad kartu su vaiku negyvenantis tėvas (motina) turi daugiau prisidėti prie vaiko išlaikymo materialiai.

Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiui vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016).

Bylos duomenimis, tiek ieškovė, tiek ir atsakovas yra sveiki, darbingo amžiaus, jų darbingumas nėra ribotas, neįgalumo nei viena iš šalių neturi. Ieškovė IES1 nurodė, kad dirba, gauna apie 1000 Eur pajamų, vaiko išmoką, AB „Registra“ duomenimis ieškovė transporto priemonių neturi, VĮ Registrų centro duomenimis, ieškovė neturi nekilnojamojo turto. Gyventojų registro duomenimis ieškovė daugiau išlaikytinių neturi. Atsakovas nurodė, kad užsiima individualia veikla, gauna apie 1500 Eur pajamų, kitų išlaikytinių neturi. Taigi byloje nenustatyta objektyvių kliūčių atsakovui dirbti ir gauti pajamų vaikui išlaikyti. Spręsdamas dėl išlaikymo šalių nepilnamečiui sūnui priteisimo bei vertindamas šalių turtinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, jog abiejų šalių turtinė padėtis vertintina kaip panaši, todėl abu tėvai turėtų lygiomis dalimis turi prisidėti prie nepilnametės dukters išlaikymo.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka mokėti 200-250 Eur išlaikymą sūnui. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad mažesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Nagrinėjamu atveju atsakovas tokių aplinkybių nenurodė. Atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie turimus sveikatos sutrikimus. Nėra pateikta duomenų, kad institucijų jis būtų pripažintas ribotai darbingu. Atsakovas yra darbingo amžiaus, turintis galimybę užtikrinti pastovias pajamas asmuo.

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, atsakovo paaiškinimus, kad sūnų išlaikyti pajėgus ir jis pats vienas, sprendžia, jog ieškovės ieškinio reikalavimai tenkinami ir iš atsakovo priteistinas išlaikymas nepilnamečiui S. C., mokamas periodinėmis išmokomis po 350 Eur per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko nepilnametystes.

Priteista suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis). Nepilnamečiui vaikui išlaikyti skirtų lėšų uzufrukto teise tvarkytoja skiriama ieškovė (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Ši teismo sprendimo dalis nukreiptina vykdyti skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis priklauso nuo daug subjektyvių ir objektyvių veiksnių, jie nėra statiški, todėl, esant esminiam vaiko poreikių ir (ar) tėvų turtinės padėties pokyčiui, gali būti keičiamas ir išlaikymo vaikui dydis (CK 3.201 straipsnis).

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus atsiranda šiems gimus ir tęsiasi iki jų pilnametystės. Pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas yra priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3 straipsnis, 1.5 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y., netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Sprendžiant klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pažymėtina, jog kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (2011 m. gegužės 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., 2014 m. gegužės 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Ieškovė teikdama ieškinį nurodė, kad atsakovas nuo 2025 m. spalio mėn. iki ieškinio pateikimo dienos neteikė išlaikymo. Todėl ieškovė prašo teismo priteisti išlaikymo įsiskolinimą, apskaičiuotą po 350 Eur / mėn. už laikotarpį nuo 2025 m. spalio mėn. iki 2026 m. sausio mėn., kas sudaro 1 400 Eur sumą. (4 mėn. x 350 Eur = 1 400 Eur). Tarnybos specialistai nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimo priteisimas atitiktų nepilnamečio vaiko interesus. Atsakovas atsiliepime į pradinį ieškinį su 1000 Eur išlaikymo įsiskolinimu sutiko, teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė jo neinformavo apie vaiko išlaikymo išlaidas, todėl jis išlaikymo neteikė, norėjo pirmiau susitvarkyti savo įsiskolinimus, susirasti gyvenamąją vietą, be to, jis yra davęs 42 Eur akiniams.

Nors ieškovė teismui nepateikė jokių sūnaus poreikių įrodančių rašytinių įrodymų, teismas pažymi, kad ieškovė neturi pareigos įrodinėti mažesnės nei orientacinės išlaikymo sumos priteisimo pagrįstumo. Pažymėtina, jog analogiškai kaip ir išlaikymo periodinėmis išmokomis atveju, ieškovei, prašančiai teismo priteisti iš atsakovo išlaikymo sūnui įsiskolinimą, per mėnesį sudarantį orientacinę sumą, nei teismų praktikoje nusistovėjusi minimali neįrodinėtina suma, ieškovei nėra pareigos pagrįsti tiek išlaikymo, tiek ir išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu buvusias išlaidas. Tuo tarpu atsakovui, gyvenančiam skyrium nuo ieškovės ir sūnaus, tenka pareiga įrodyti šiuo laikotarpiu jo suteiktą išlaikymą sūnui.

Bylos nagrinėjimo teisme metu ištyrus ieškovės bei jos atstovo, paties atsakovo paaiškinimus, nesant duomenų, jog atsakovas nurodytu laikotarpiu teikė išlaikymą nepilnamečiui sūnui, teismas sprendžia, jog ieškovės nurodyta išlaikymo įsiskolinimo suma yra pagrįsta, todėl jos prašymas tenkinamas.

Dėl santuokoje įgyto turto bei kreditorinių prievolių padalinimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 385 straipsnio 1 dalimi, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl turto padalijimo, klausimą. Nutraukus santuoką bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 1 dalie 4 punktas).

Byloje nustatyta, jog šalys santuokoje jokio bendro registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neįgijo, šią aplinkybę patvirtina valstybės įmonės Registrų centro bei Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenys.

Vadovaujantis CK 3.118 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis privalo būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrosiomis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sutuoktinių turtines prievoles reglamentuojančių teisės normų taikymo apžvalga Nr. AC-40-1).

Iš išrašo iš antstolių informacinės sistemos registro apie ieškovės atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas nustatyta, kad ieškovės atžvilgiu vykdomi išieškojimai pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 18 d. vykdomąjį raštą dėl 7 986,32 Eur skolos ir 2 491,75 Eur palūkanų išieškojimo (vykdomoji byla Nr. 0117/23/01525) kreditorei AB „NEO Finance“, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. sausio 31 d. vykdomąjį raštą dėl 1 373,21 Eur skolos ir 589,96 Eur palūkanų išieškojimo (vykdomoji byla Nr. 0117/24/00295) kreditorei UAB „Legal Balance“. Ieškovė taip pat nurodė, kad turi įsiskolinimą UAB „GS Core“ pagal 2022 m. kovo 23 d. vartojimo kredito sutartį Nr. C203521325 ir 2022 m. balandžio 8 d. vartojimo kredito sutartį Nr. E204526445. Ieškovė nurodytas skolas prašė pripažinti šalių solidariomis skolomis, nes jos buvo skirtos šeimos poreikių tenkinimui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2, 3 dalys). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialusis įstatymas) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui, abu sutuoktiniai atsako solidariai (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Nurodyta teisės norma sistemiškai turi būti taikoma su CK 3.109 straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018, 57 punktas).

CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nurodė, kad paskolos buvo imtos jos vardu paskolas, nes ji tuo metu dirbo. Automobiliui pirkti paskolą ėmė iš UAB „SB lizingas“ (UAB „GS Core“). Automobilį pardavė greitai, paskolos negrąžino. Visos paskolos, kurios imtos, buvo šeimos poreikiams, pragyvenimui, mašinų remontui, buičiai pagerinti. AB „Regitra“ duomenimis, ieškovės vardu 2022 m. balandžio 2 d. nuosavybės teise įregistruota transporto priemonė Audi A6 (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad šios transporto priemonės pirkimui buvo paimta paskola iš UAB „SB lizingas“. Atsakovas su tokia ieškovės pozicija nesutiko, nurodė, kad nieko nežinojo apie paskolas ir automobilį, tačiau teismo posėdyje paaiškino, kad yra davęs ieškovei pinigų grąžinti paskolai už automobilį, taip pat yra gavęs laiškų iš antstolio, apie ieškovės skolas sužinojo, kai prasidėjo išieškojimas antstolių kontoroje. Taigi atsakovo paaiškinimai nėra nuoseklūs, atsakovas teigiąs, kad nieko nežinojo apie automobilio pirkimą, vėliau nurodė davęs ieškovei pinigų paskolai grąžinti, taip pat žinojo apie antstolių kontoroje vykdomus išieškojimus. Taigi labiau tikėtina, kad atsakovas žinojo apie imamus kreditus.

Byloje nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 18 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K662460822 tarp ieškovės ir AB „NEO Finance“, vartojimo paskola iš UAB „Craftsoft“ (UAB „Legal Balance“) paimta 2022 m. rugsėjo 9 d., su UAB „SB lizingas“ (UAB „GS Core“) sudarytos 2022 m. kovo 23 d. vartojimo kredito sutartis Nr. C203521325 ir 2022 m. balandžio 8 d. vartojimo kredito sutartis Nr. E204526445. Ieškovė nurodė, kad paskolas ėmė šeimos pragyvenimui, nes atsakovas nedirbo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymoje apie atsakovo valstybinį socialinį draudimą nurodyta, kad 2020 m. atsakovas dirbo laikotarpiu tik nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 24 d., duomenų apie atsakovo darbinę veiklą 2022 m. nėra, taip pat ir apie atsakovo gautas pajamas iš individualios veiklos. Taigi ieškovės argumentai, kad atsakovui nedirbant šeimas trūko pajamų ir reikėjo imti paskolas laikomi pagrįstais.

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškovės pozicija, kad lėšos buvo skolinamos šalių santuokos metu abiem sutuoktiniams šeimos poreikiams tenkinti, todėl šios jų prievolės yra bendros ir negali būti laikomos asmeninėmis ieškovės lėšomis.

Byloje nėra ginčo, kad po santuokos nutraukimo kreditorinis įsipareigojimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pripažintinas atsakovo ATS1 asmenine prievole. Kreditorė prieštaravimų dėl pareikšto reikalavimo nereiškė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes aptarimas ieškovės reikalavimas tenkinamas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. vasario 4 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. priteisė iš atsakovo nepilnamečiui vaikui laikiną, iki teismo sprendimo priėmimo, išlaikymą, teiktiną po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2026 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, paskiriant ieškovę laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

Atsižvelgiant į aplinkybę, jog teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo yra vykdoma skubiai, 2026 m. vasario 4 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nutartimi šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl laikino materialinio išlaikymo priteisimo, panaikinamos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nustatyta, kad ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai. Ieškovė 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo teikiant jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (8.28 Mr)ATP-C-2025-07595, taip pat atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl išlaikymo priteisimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl iš atsakovo valstybės naudai priteistinas 119,00 Eur žyminis mokestis už ieškovės pareikštą ir patenkintą reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, 95,00 Eur žyminio mokesčio už ieškovės pareikštą ir patenkintą reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo ((po 350,00 Eur x 12 x 3 proc. x 75 proc.), 32,00 Eur žyminio mokesčio už reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, iš viso 246,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Minėtu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu ieškovei suteikta antrinė teisinė pagalba, jai paskirtas atstovas advokatas Ričardas Ralys. Pagal pateiktą 2026 m. birželio 16 d. patikslintą pažymą išlaidos ieškovės advokato pagalbai sudaro 662,78 Eur, ieškinio reikalavimai patenkinti visiškai, todėl yra pagrindas priteisti iš atsakovo valstybės naudai 662,78 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu ieškovei (CPK 99 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 14,58 Eur. Šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovo (CPK 96 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-386/1K-411 (aktuali redakcija nuo 2024 m. sausio 1 d.)).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Santuoką tarp ieškovės IES1 ir ATS1 , sudarytą (duomenys neskelbtini) parapijoje, įregistruotą (duomenys neskelbtini) skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl atsakovo kaltės.

Po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę pavardę „C.“, atsakovui – „C.“.

Nustatyti nepilnamečio vaiko S. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) , gyvenamąją vietą su ieškove IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) .

Priteisti iš atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , nepilnamečio vaiko S.C. išlaikymui po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, išlaikymą pervedant į ieškovės sąskaitą iki einamojo mėnesio 25 dienos.

Priteisti iš atsakovo ATS1 nepilnamečiui vaikui S. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 1 400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 1 d. iki 2026 m. sausio 31 d.

Priteisto nepilnamečiui vaikui S. C. išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti ieškovę IES1 .

Nustatyti, kad banko sąskaitose ar banko įstaigose esančios ir faktiškai kiekvienos iš šalių valdomos piniginės lėšos, privačiuose pensijų fonduose ir pagal investicinio ir/ar gyvybės draudimo sutartis sukauptos lėšos po santuokos nutraukimo pripažįstamos kiekvienos iš šalių asmenine nuosavybe.

Po santuokos nutraukimo kreditorinius įsipareigojimus UAB „Legal Balance“, vykdomoji byla Nr. 0117/24/00295 ir AB „NEO Finance“, vykdomoji byla Nr. 0117/24/00295, vykdomoji byla Nr. 0117/23/01525, UAB „GS Core“ pagal 2022 m. kovo 23 d. vartojimo kredito sutartį Nr. C203521325 ir 2022 m. balandžio 8 d. vartojimo kredito sutartį Nr. E204526445 pripažinti ieškovės IES1 ir atsakovo ATS1 solidaria prievole.

Po santuokos nutraukimo kreditorinius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos pripažinti atsakovo ATS1 asmenine prievole.

Nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d.

Priteisti iš atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , Lietuvos valstybei 246 Eur (du šimtus keturiasdešimt šešis) žyminį mokestį, 662,78 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt du Eur 78 ct) išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu, bei 14,58 Eur (keturiolika eurų Eur 58 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Valstybei priteista suma mokėtina į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, žyminis mokestis – įmokos kodas 5660; kitos išlaidos – įmokos kodas 5662). Mokėjimą patvirtinančius dokumentus pateikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams.

Panaikinti 2026 m. vasario 4 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo nukreipti skubiam vykdymui.

Per tris darbo dienas po sprendimo įsiteisėjimo dienos išsiųsti sprendimo nuorašą civilinės metrikacijos įstaigai santuokos nutraukimo fakto įregistravimui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.