Vilniaus apygardos teismo nutartis

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė, vienasmeniškai, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Malkinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Malkinė“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Autoprotect PPF“ dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų TAR1 .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pritartina ieškovės pozicijai, jog teismas neatskleidė bylos esmės, ko pasekoje priėmė nepagrįstą sprendimą. Priešingai nei teigia atsakovė ir konstatavo pirmosios instancijos teismas po plevėlės pretenzija buvo teikta, atsakovas sąmoningai vengia plėvelės atsiėmimo, kas parodo atsakovo nesąžiningą elgesį, kas teismo buvo absoliučiai neištirta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantė prašo prijungti naujus įrodymus, t. y. siuntos nuotraukos (3 vnt.) ir Lietuvos pašto siuntos sekimo duomenys.

Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kadangi ieškovė turėjo galimybę tokiu pačiu būdu bandyti grąžinti plėvelę ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad pagrindo priimti šiuos naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar 2025 m. gegužės 27 d. tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl reklaminių lipdukų pagaminimo, t. y. ar ieškovės pateiktas pasiūlymas atitiko ofertos reikalavimus ir buvo atsakovės akceptuotas, bei ar atsakovei neįvykdžius prisiimtos prievolės, jai kyla pareiga grąžinti ieškovės sumokėtą 150 Eur sumą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė įsipareigojo pagaminti 14 vnt. reklaminių lipdukų už 150 Eur, sprendė, kad atsakovei pateiktas pasiūlymas neatitiko ofertos reikalavimų, nes nebuvo pakankamai apibrėžtas ir jame nebuvo išreikštas ketinimas būti sutarties saistomai akcepto atveju. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovės išrašyta sąskaita faktūra už vinilinę plėvelę ir jos apmokėjimas nepatvirtina šalių susitarimo dėl 14 reklaminių lipdukų pagaminimo ir rodo egzistavus kitą šalių susitarimą dėl vinilinės plėvelės įsigijimo, todėl konstatavo, kad ieškovė neįrodė sutarties už kurią reikalauja priteisti sumokėtą sumą sudarymo ir pagrindo atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei kilti.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklės ir neatskleidė bylos esmės, kadangi neišsamiai ir selektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į visą 2025 m. gegužės 27 d. šalių komunikacijos turinį, nepagrįstai konstatavo ofertos ir akcepto nebuvimą bei nepakankamai motyvavo išvadą dėl kito šalių susitarimo dėl vinilinės plėvelės egzistavimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo turinį, atkreipia dėmesį, kad apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas, selektyviai išskiria atskirus byloje esančius įrodymus ir teismo motyvų fragmentus, nevertindama jų bendrame pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir atlikto įrodymų vertinimo kontekste. Be to, atskirų įrodymų reikšmę apeliantė vertina prieštaringai, priklausomai nuo to, kokią jos pasirinktą versiją jais siekiama pagrįsti. Pavyzdžiui, atsakovės išrašyta sąskaita faktūra apeliantės nurodoma kaip aplinkybė, patvirtinanti sutarties dėl reklaminių lipdukų pagaminimo sudarymą, tačiau kartu, ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadą dėl susitarimo dėl vinilinės plėvelės, teigiama, kad sąskaita faktūra savaime nepatvirtina sutartinių santykių pobūdžio. Analogiškai nevienodai vertinami ir ieškovės vadybininko veiksmai bei jo įgaliojimų apimtis: viena vertus, teigiama, kad jis neturėjo teisės ieškovės vardu sudaryti sutarties, kita vertus, jo susirašinėjimu grindžiama būtent ieškovės vardu sudaryta sutartis dėl lipdukų pagaminimo, o pats ieškovės vadovas yra nurodęs, kad užsakymą pateikė ieškovės vadybininkas.

Taigi, apeliaciniame skunde iš esmės siekiama, kad tie patys įrodymai būtų įvertinti kitaip ir jų pagrindu būtų padarytos apeliantei palankios išvados. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus įvertino ne taip, kaip juos vertina apeliantė, savaime nereiškia įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų tyrimo ar vertinimo taisyklių pažeidimo, taip pat nepatvirtina, kad teismas neatskleidė bylos esmės ar nepasisakė dėl reikšmingų apeliantės argumentų. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad vien aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei proceso dalyvis, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-611/2018).

Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis dėl reklaminių lipdukų pagaminimo, ir teigia, jog teismas selektyviai vertino tik dalį 2025 m. gegužės 27 d. šalių komunikacijos. Apeliantės vertinimu, oferta turi būti nustatoma vertinant ne vien 2025 m. gegužės 27 d. 9.56 val. siųstą elektroninį laišką, bet visą tos dienos susirašinėjimą, įskaitant 11.15 val. laišką, kuriame buvo detalizuoti pageidaujamų lipdukų kiekiai, matmenys ir kitos savybės, o atsakovės 13.06 val. atsakymas, kad „už plėvelę 150 Eur plius siuntimas“, vertintinas kaip ieškovės pasiūlymo akceptas.

Sutiktina su apeliantės teiginiu, kad sprendžiant dėl sutarties sudarymo negali būti izoliuotai vertinamas vienas atskiras šalių susirašinėjimo fragmentas. Pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, o jos esmę sudaro suderinta šalių valia. CK 6.159 straipsnyje nustatyta, kad sutarties galiojimui pakanka veiksnių šalių susitarimo, o CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog sutartis gali būti sudaroma ne tik apsikeičiant oferta ir akceptu, bet ir kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Todėl vertinant, ar konkrečiu atveju sutartis buvo sudaryta, turi būti analizuojamas visas šalių bendravimas ir elgesys. Kartu vien tai, kad viena šalis pakankamai konkrečiai išreiškė pageidavimą įsigyti tam tikrą prekę ar užsakyti konkretų darbą, savaime nepatvirtina sutarties sudarymo. CK 6.167 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis yra pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam akcepto atveju, o pagal CK 6.173 straipsnį akceptu laikomas pareiškimas ar kitoks elgesys, kuriuo aiškiai išreiškiamas ofertos priėmimas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sutarties sudarymui konstatuoti būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Kita vertus, sutarties sudarymo faktas gali būti konstatuojamas ir nesant formaliai išreikštos ofertos ar akcepto, jeigu šalių veiksmai pakankamai patvirtina jų rimtą ketinimą sukurti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012; 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju esminę reikšmę turi ne vien aplinkybė, ar ieškovės vadybininko 2025 m. gegužės 27 d. siųstuose laiškuose buvo pakankamai konkrečiai nurodyta, kokių lipdukų pageidaujama, bet ir tai, ar atsakovė išreiškė aiškią valią tokį užsakymą priimti ir prisiėmė pareigą pagaminti būtent 14 vnt. individualizuotų reklaminių lipdukų už 150 Eur. Apeliantė itin akcentuoja 11.15 val. laišką, kuriame buvo detalizuoti pageidaujamų lipdukų kiekiai, matmenys, fonas ir kiti parametrai, tačiau šį susirašinėjimo fragmentą vertina izoliuotai nuo prieš tai vykusios komunikacijos. Iš visos tos dienos susirašinėjimo sekos matyti, kad pirmiausia ieškovės vadybininkas teiravosi dėl kainos, o atsakovė, siekdama ją nustatyti, paprašė patikslinti reikalingus dydžius. Įvertinus atsakovės paaiškinimus, kad dalis bendravimo vyko ir telefonu (t. y. atsakovė nurodė, kad trečiajam asmeniui susiekus telefonu ir paklausus apie lipdukus, atsakovė nurodė galėsianti pagelbėti, kai bus atsiskaityta už ankščiau užsakytą plėvelę), atsakovės teiravimasis dėl lipdukų kiekio ir matmenų savaime taip pat gali būti vertinamas kaip siekis išsiaiškinti ieškovės poreikį ir suteikti informaciją, kur dėl tokio užsakymo būtų galima kreiptis, o ne kaip aiškus ketinimas pačiai prisiimti pareigą šiuos lipdukus pagaminti, ypač įvertinus aplinkybę, kad po plėvelės atidavimo, atsakovės vadovas nusiuntė žinute ieškovės vadybininkui reklamos įmonės pavadinimą. Būtent atsakydamas į atsakovės vadovo paklausimą ieškovės vadybininkas pateikė detalesnę informaciją apie pageidaujamų gaminių kiekį ir parametrus. Taigi, vien ši aplinkybė savaime neleidžia konstatuoti aiškiai išreikštos ofertos – bendrame komunikacijos kontekste ji labiau atitinka informacijos apsikeitimą siekiant nustatyti galimo užsakymo kainą.

Šiuo aspektu nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas 11.15 val. laiško nevertino. Nors skundžiamame sprendime šis laiškas atskirai neišskirtas sprendžiant dėl ofertos požymių, iš kitų sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino visą šalių susirašinėjimą, įskaitant aplinkybes dėl 14 skirtingų lipdukų, jų matmenų, skirtingų fonų ir papildomos tekstinės informacijos. Todėl vien tai, kad konkretus laiškas nebuvo atskirai pacituotas ar aptartas apeliantės pageidaujamu aspektu, nereiškia, kad jis nebuvo įvertintas. Net ir atskirai išsamiau aptarus šio laiško turinį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nekeistų vertinimo dėl nepakankamo pagrindo konstatuoti aiškiai išreikštą ofertą.

Apeliantės nurodomas 2025 m. gegužės 27 d. 13.06 val. atsakovės atsakymas „už plėvelę 150 Eur plius siuntimas kiek paskaičiuos“, vertinant jo lingvistinį turinį ir bendrą šalių santykių kontekstą, taip pat nėra pakankamas konstatuoti aiškų ir besąlygišką sutikimą pagaminti ieškovės nurodytus reklaminius lipdukus. Šiame atsakyme nėra nurodyta nei apie lipdukų gamybą, nei apie jų kiekį, matmenis, medžiagas, pateiktą maketą ar terminą, taip pat nėra pareiškimo, iš kurio būtų galima vienareikšmiškai spręsti, kad atsakovė priėmė ieškovės užsakymą būtent tokia apimtimi, kokią nurodo apeliantė. Vien aplinkybė, kad atsakovės laiškas dėl 150 Eur kainos (atsižvelgiant į ankstesnius trečiojo asmens ir atsakovės teisinius santykius dėl automobilio plėvelės) buvo pateiktas po ieškovės siųsto užsakymo detalizavimo, savaime neleidžia jo turiniui suteikti kitokios reikšmės. Apeliantės argumentas, kad sąvoka „plėvelė“ galėjo reikšti medžiagą, iš kurios turėjo būti gaminami lipdukai, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti sutarties dėl reklaminių lipdukų pagaminimo sudarymą. Nors lipdukų gamybai gali būti naudojama vinilinė plėvelė, sprendžiant dėl sutartinių santykių turinio reikšminga tai, kokią reikšmę šalys joms suteikė konkrečiame tarpusavio bendravimo kontekste. Byloje nustatyta, kad dar 2024 m. atsakovės vadovas ir trečiasis asmuo bendravo dėl juodos vinilinės plėvelės, skirtos automobiliui, todėl 2025 m. gegužės 27 d. atsakovės vartojama sąvoka „plėvelė“ negali būti savaime sutapatinama su ieškovės nurodomais reklaminiais lipdukais.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga apeliantės lipdukų detalizavimo laiške nurodyta aplinkybė, kad kiekvienai transporto priemonei skirtas lipdukų rinkinys turėjo būti supakuotas atskirai. Todėl, spręstina, jog pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, tikėdamasis atsiimti keturioms skirtingoms transporto priemonėms skirtus atskirai supakuotus reklaminių lipdukų rinkinius, atsiimdamas vieną vientisą juodos spalvos plėvelės ruloną objektyviai turėjo pastebėti neatitiktį tam rezultatui, kurio, kaip teigiama, buvo tikimasi. Ši aplinkybė, vertinama kartu su tuo, kad iš karto po susitikimo ieškovės vadybininkui buvo išsiųsti reklamos gamintojų kontaktai, papildomai sustiprina atsakovės versijos tikėtinumą, jog 2025 m. gegužės 28 d. susitikimas buvo susijęs su anksčiau užsakytos vinilinės plėvelės perdavimu, o ne su ieškovės nurodomų reklaminių lipdukų atsiėmimu, ir kad tokį susitikimo pobūdį suprato tiek ieškovės vadybininkas, tiek atsakovės vadovas. Apeliantė be kita ko daug dėmesio skiria ir PVM sąskaitos faktūros turiniui. Nors sąskaita faktūra pati savaime nėra sutartis ir vien iš jos negali būti sprendžiama apie visą šalių sutartinių santykių turinį, nagrinėjamu atveju joje aiškiai nurodyta, kad 150 Eur suma mokama už vinilinę plėvelę. Šią sąskaitą ieškovė gavo ir apmokėjo tą pačią dieną. Todėl sąskaitos turinys vertintinas ne izoliuotai, bet kartu su ankstesniu šalių bendravimu, atsakovės vartota terminija, faktiniu vinilinės plėvelės perdavimu ir vėlesniu šalių elgesiu. Šių aplinkybių visuma nepatvirtina apeliantės teiginio, kad atsakovė buvo aiškiai ir besąlygiškai prisiėmusi pareigą už 150 Eur pagaminti 14 vnt. reklaminių lipdukų.

Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atsakovė, gavusi pirmąjį laišką, iš karto nenurodė, jog reklaminių lipdukų negamina, o priešingai – paprašė patikslinti jų dydžius, taip pat savaime nepatvirtina sutarties sudarymo. Derybų ar ikisutartinio bendravimo metu šalys gali keistis informacija, tikslinti galimo užsakymo parametrus ar aiškintis jo įgyvendinimo galimybes, tačiau tokie veiksmai dar nereiškia galutinio ir besąlygiško įsipareigojimo sutartį vykdyti. Sutartinių teisių ir pareigų atsiradimui būtina nustatyti suderintą abiejų šalių valią dėl konkretaus prievolės turinio. Šiuo atveju ieškovė minėtos aplinkybės neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus.

Priešingai nei nurodo apeliantė, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog tarp šalių egzistavo kita savarankiška sutartis dėl vinilinės plėvelės pirkimo–pardavimo. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, bylos nagrinėjimo dalyką sudarė klausimas, ar ieškovė įrodė savo ieškinio faktinį pagrindą, t. y. kad 2025 m. gegužės 27 d. tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį atsakovė įsipareigojo už 150 Eur pagaminti 14 reklaminių lipdukų. Todėl ankstesnio bendravimo dėl vinilinės plėvelės aplinkybės, sąskaitos faktūros turinys, faktinis plėvelės perdavimas ir vėlesnis šalių elgesys reikšmingi tiek, kiek jie, vertinami kartu su kitais įrodymais, leidžia spręsti apie ieškovės nurodomos sutarties egzistavimo tikėtinumą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrindu nurodė egzistavus kitą susitarimą, savaime nekeičia esminės ir teisiškai reikšmingos išvados, kad ieškovė neįrodė atsakovės įsipareigojimo pagaminti 14 reklaminių lipdukų už 150 Eur.

Apibendrinant pažymėtina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovės elgesio motyvais, šalių tarpusavio bendravimo tonu, užsakymo skubumu ar vėlesne komunikacija, neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, nes nepaneigia pagrindinės 37 nutartis punkte aptartos išvados. Aplinkybė dėl vinilinės plėvelės negrąžinimo taip pat vertintina tik kaip papildomas šalių vėlesnės komunikacijos elementas. Nors apeliantė teigia mėginusi plėvelę grąžinti ir apeliacinės instancijos teismui teikė papildomus įrodymus, kuriais siekia pagrįsti, kad plėvelė buvo siunčiama, šie duomenys nekeičia to, kad ieškovė turėjo visas galimybes plėvelės grąžinimo klausimą išspręsti dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl vėlesni bandymai grąžinti plėvelę nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės, kad bylos nagrinėjimo metu ji faktiškai liko ieškovės žinioje, ir neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl ginčo sutarties sudarymo.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą sprendimą. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad kiekvieno susirašinėjimo fragmento neaptarimas atskirai ar nepasisakymas dėl kiekvieno šalių argumento gali būti vertinamas kaip bylos esmės neatskleidimas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsprendė pagrindinį byloje kilusį klausimą – ar ieškovė įrodė sutarties dėl reklaminių lipdukų pagaminimo sudarymo faktą ir nurodė esminius įrodymus bei aplinkybes, kuriomis grindė savo išvadą. Tai, kad apeliantė tuos pačius įrodymus vertina kitaip ir siekia, jog jų pagrindu būtų padaryta priešinga išvada, savaime nepatvirtina nei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nei bylos esmės neatskleidimo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d įsakymu Nr.1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo keistų ir išdėstytos naujos redakcijos Rekomendacijose numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio dydį atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei registruota advokato darbo vieta, pinigų sumų dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas, šalių elgesį proceso metu ir kitas svarbias aplinkybes

Atsakovė pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1815 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Šios išlaidos pagrįstos įrodymais, yra realios, pagrįstos, neviršija Rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovės, kurios apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Malkinė“ (juridinio asmens kodas 302472084) atsakovei mažajai bendrijai „Autoprotect PPF“ (juridinio asmens kodas 306227399) 1815 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.