Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Augustinas Mitkus

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, suinteresuotas asmuo A. V., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas, laikydamas smurto artimoje aplinkoje orderio skyrimą esminiu apelianto teises ribojančios priemonės pagrindu, turėjo patikrinti, ar orderis galioja. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį, kuria panaikintas 2026 m. birželio 28 d. orderis.

Teismas nevertino pareiškėjos pateiktų garso įrašų konteksto, šalių abipusio bendravimo pobūdžio, konkrečių pasisakymų ryšio su realia grėsme bei to, ar mažiau ribojančiomis priemonėmis negalima užkirsti kelio galimiems konfliktams.

Teismo motyvai yra prieštaringi ir neatskleidžia, kodėl pasirinkta būtent griežta turto naudojimą ribojanti priemonė.

Teismas neatliko individualaus proporcingumo vertinimo ir nepagrįstai nustatė realią alternatyvią gyvenamąją vietą. Be to, teismas neindividualizavo nepilnamečio vaiko interesų, nevertino priemonės poveikio tėvo ir vaiko ryšiui. Rezoliucinėje dalyje nustatytas draudimas savo turiniu peržengia įpareigojimo gyventi skyrium ribas.

Teismas nesilaikė CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytos privalomosios mediacijos ir ieškinio pareiškimo termino tvarkos.

Antrojo orderio panaikinimas savaime nereiškia, kad šeimoje apskritai nebuvo smurto, psichologinio spaudimo, realios konfliktų rizikos ar pagrindo imtis prevencinių priemonių kitu teisiniu pagrindu.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. liepos 7 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas turi esminę reikšmę nagrinėjant atskirojo skundo argumentą, kad objektyvių duomenų apie riziką vaikui nėra. Tarnyba nustatė būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, konstatavo vaiko teisės pažeidimą ir tiesiogiai nurodė, kad vaiko teisių pažeidimas kyla iš vaiko tėvo. Tėvams numatyta kompleksinė pagalba, bendratėvystės mokymai, psichologo konsultacijos, o tėvui – priklausomybės konsultanto konsultacijos ir (ar) gydymasis dėl priklausomybės alkoholiu.

Po atskirojo skundo pateikimo Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. liepos 30 d. kitoje to paties šeimos ginčo procesinėje stadijoje išsprendė papildomų laikinųjų apsaugos priemonių klausimą ir nustatė laikiną nepilnamečio J. gyvenamąją vietą su motina, taip pat priteisė iš atsakovo 350 Eur laikiną išlaikymą per mėnesį. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad 2026 m. liepos 10 d. jau buvo taikytas laikinas įpareigojimas atsakovui gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko, ir konstatavo, kad pagal pateiktus paaiškinimus bei dokumentus vaiko gyvenimas su motina šiuo metu labiau atitinka jo poreikius ir labiau užtikrina jo teisę gyventi saugioje aplinkoje.

Atskirajame skunde supainiojami bendravimo ir gyvenimo kartu klausimai. Pareiškėja neneigia vaiko teisės bendrauti su tėvu ir nesiekia nutraukti jų emocinio ryšio. Tačiau vaiko teisė palaikyti ryšį su tėvu nėra tapati tėvo teisei intensyvaus sutuoktinių konflikto metu gyventi tuose pačiuose namuose su pareiškėja ir vaiku.

Atskirajame skunde daug dėmesio skiriama tam, kad draudimas apima ne tik gyvenamąjį namą, bet ir visą sklypą bei statinius. Tačiau konkrečioje situacijoje būtent visas turto kompleksas yra faktinė šeimos ir vaiko gyvenamoji aplinka, o priemonės tikslas – išvengti atsitiktinio ar nuolatinio tiesioginio sutuoktinių kontakto vietoje, kurioje pareiškėja ir vaikas gyvena kasdien.

Proporcingumo požiūriu apelianto laikinas naudojimosi turtu apribojimas yra grįžtamas ir vėliau gali būti koreguojamas. Tuo tarpu nuolatinio konflikto atkūrimas vaiko gyvenamojoje vietoje gali turėti sunkiau pašalinamų pasekmių pareiškėjos ir vaiko emociniam saugumui. Dėl to priemonės tikslas ir jos intensyvumas konkrečiomis aplinkybėmis yra pateisinami.

Procesinė situacija šiuo metu yra pasikeitusi iš esmės: pagrindinis ieškinys dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo, turto ir kitų susijusių reikalavimų jau priimtas. Vadinasi, net ir diskutuojant dėl pirminio termino nustatymo formuluotės, nebėra jokios rizikos, kad laikinoji priemonė liks galioti nesant pagrindinės šeimos bylos. Tai papildomai patvirtina, kad apelianto procesinis argumentas negali lemti materialiai reikalingos apsaugos priemonės panaikinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjos A. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš dalies ir A. V. įpareigotas gyventi skyrium nuo A. V. ir nepilnamečio sūnaus J. V., nesilankant jų gyvenamojoje vietoje, t. y. žemės sklype su statiniais, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo.

Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde akcentuoja, kad teismas nevertino, jog antrasis orderis buvo panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartimi, pareiškėjos pateiktų garso įrašų konteksto, šalių abipusio bendravimo pobūdžio, konkrečių pasisakymų ryšio su realia grėsme, taikomos priemonės proporcingumo. Be to, teismo motyvai yra prieštaringi, nutarties rezoliucinėje dalyje nustatytas draudimas savo turiniu peržengia įpareigojimo gyventi skyrium ribas.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Suinteresuotas asmuo su atskiruoju skundu ir pareiškėja kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia papildomus įrodymus – Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. liepos 7 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimą, VšĮ Klaipėdos rajono savivaldybės sveikatos centro 2026 m. rugpjūčio 3 d. sveikatos dokumentą, (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2026 m. rugpjūčio 17 d. pažymą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens ir pareiškėjos teikiami papildomi įrodymai gali turėti ryšį su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, be to, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kartu su suinteresuoto asmens atskiruoju skundu ir pareiškėjos atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą teikiami papildomi įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas – CK 3.65 straipsnyje. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi. Teismų praktikoje pasisakoma, kad tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Be to, toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Šios apsaugos priemonės taikomos, kai kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, pavyzdžiui, turi nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą, ją nuomojasi ar jo finansinė padėtis leidžia tą padaryti (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-114-779/2026, Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2034-587/2025, 2025 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-274-480/2025 ir kt.).

Sprendžiant dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktiniui A. V. 2026 m. birželio mėn. buvo išduoti du smurto orderiai: 2026 m. birželio 13 d. ir 2026 m. birželio 28 d., kuris Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartimi buvo panaikintas.

Pareiškėja kartu su prašymu dėl laikinųjų priemonių taikymo pateikė duomenis, kad dėl sutuoktinio veiksmų ji patiria nerimą, stresą, baimę, turi lankytis krizių centre pas psichologą.

Tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. liepos 7 d. vaiko situacijos vertinimo sprendime užfiksuoti vaiko paaiškinimai, kad tėvas mėgsta išgerti, o kai būna girtas – kabinėjasi prie motinos, ją kolioja ir rėkia. Vaikas nurodė, kad su tėvu sutaria, kol tėvas negirtas, tačiau jis girtas būna kas dieną. Tarnyba konstatavo vaiko teisės pažeidimą ir nurodė, kad vaiko teisių pažeidimas kyla iš vaiko tėvo.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. liepos 1 d. nutarime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad 2026 m. birželio 13 d. policijos pareigūnai atvykę nustatė, kad A. V. teigė, jog tarp jos ir vyro A. V. (nustatytas 1.86 prom.) vyko žodinis konfliktas. Smurto požymių nenustatyta, A. V. ginklai paimti ir pristatyti saugojimui. Atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą buvo sprendžiama, ar iš pateiktų įrodymų galima spręsti, kad galėjo būti padarytos būtent nusikalstamos veikos. Tame pačiame nutarime cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas, kuriame pabrėžiamas nusikalstamų veikų kriminalizavimas ir jų atribojimas nuo kitų, mažiau pavojingų veikų, ir „kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. liepos 1 d. nutarime padaryta išvada, kad A. V. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau jo veiksmai agresyvūs, grubūs, nukreipti į sutuoktinės judėjimo, kūno neliečiamumo, lytinio apsisprendimo laisvę, sudarė nesaugią aplinką nepilnamečiui sūnui. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors A. V. atlikti veiksmai nebuvo pakankami konstatuoti nusikalstamos veikos buvimo, tačiau akivaizdžiai šiais veiksmais buvo pažeistos pareiškėjos ir jos nepilnamečio sūnaus konstitucinės teisės ir laisvės, ir dėl šių pažeidimų prevencijos pagrįstai buvo sprendžiama civiline tvarka.

Bylos duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjos ir jos sutuoktinio konfliktinis bendravimas tęsiasi nuo 2025 m. gruodžio mėn. A. V. atskirajame skunde taip pat neneigė pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog sutuoktinių santykiai yra konfliktiški. Be to, iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. liepos 1 d. nutarime nurodytų aplinkybių taip pat vertintina, kad A. V. su sutuoktine (pareiškėja) bendrauja agresyviai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO taip pat nustatyta, kad civilinėje byloje pareiškėja yra pateikusi ieškinį, A. V. pateikė priešieškinį. Taigi, tarp sutuoktinių kilęs ginčas tęsiasi toliau, kuris artimiausiu metu bus išspręstas teisme (parengiamasis teismas posėdis paskirtas 2026 m. rugsėjo 28 d.).

Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nesiėmus pareiškėjos prašomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakenkta asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ir kito sutuoktinio (A. V.) teisėms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė proporcingą laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad A. V. finansinė padėtis yra gera, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo turi butą, kuris šiuo metu yra atlaisvintas. Taigi, suinteresuotas asmuo A. V. turi galimybę gyventi skyrium.

Dėl suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentų, jog vienas orderis buvo panaikintas ir garso įrašai leidžia spręsti dėl švelnesnių laikinųjų apsaugos priemonių, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgiama ne į pavienes aplinkybes (pavyzdžiui, išduotų orderių skaičių ir / ar jų panaikinimą), bet į aplinkybių visumą.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad skundžiamoje nutartyje nevertintas visų garso įrašų kontekstas, tai buvo padaryta 2026 m. liepos 1 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ir dar kartą detaliai ir atskirai ištirta apeliacinės instancijos teisme. Būtent visų garso įrašų kontekste, vertinant juos su kitomis aplinkybėmis, tokiomis, kaip atsakovo piktnaudžiavimas alkoholiu daugiau nei metai laiko iki kreipimosi į teismą, konfliktinių santykių pradžia, kuri garso įrašais pradėta fiksuoti tik nuo 2025 metų gruodžio, apelianto turimi ir namuose laikomi ginklai, bei jo grasinimai šiuos panaudoti prieš atvykusius policijos pareigūnus, teismo vertinami kaip reali, o ne numanoma grėsmė laikinosios apsaugos priemonės prašančiam asmeniui. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl suinteresuoto asmens argumentų, jog skundžiama teismo nutartis nėra pakankamai motyvuota ir nutarties motyvai yra prieštaringi, laiko, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. liepos 10 d. nutarties motyvuojamoje dalyje išdėstė bylai aktualų teisinį reguliavimą, faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis darė išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgė ir įvertino visas grėsmės realumą atspindinčias aplinkybes, skundžiama nutartis yra pakankamai motyvuota ir aiški.

Kiti suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodyti argumentai (dėl nenustatytos bendravimo tvarkos, mediacijos taikymo) nėra reikšmingi, sprendžiant nagrinėjamu atveju dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium – pagrįstumo, todėl detaliau dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Be to, dalis suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai susiję su galimybe pasiimti asmeninius daiktus ir patekti į gyvenamąją vietą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip nurodė pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą, kad jeigu apeliantui objektyviai reikia pasiimti asmeninius daiktus, patekti į atskirą negyvenamą statinį ar atlikti neatidėliotinus turto priežiūros veiksmus, tokios praktinės situacijos gali būti sprendžiamos šalių atstovų suderinimu arba atskiru teismo leidimu / priemonės patikslinimu.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantas už atskirojo skundo padavimą sumokėjo 60,00 Eur žyminį mokestį. CPK 80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį, už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis, išskyrus prašymus dėl CK numatytų šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Sistemiškai aiškinant CPK 80 straipsnio 2 dalį ir 5 dalį, žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių neturėjo būti mokamas, todėl apeliantui grąžintinas jo sumokėtas 60,00 Eur žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, palikti nepakeistą.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui A. V. 60,00 Eur (šešiasdešimt eurų) už atskirąjį skundą sumokėtą žyminį mokestį, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.