Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. 2S-1604-777/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
2S-1604-777/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17698-2026-0
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Jolanta Gailevičienė
Ieškovas
A. D.
Atsakovas
A. D.
Išvadą teikia
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė bylos Nr. 2S-1604-777/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17698-2026-0Procesinio sprendimo kategorijos:3.1.14.8.2; 3.6.3.6(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. (A. D.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei A. D. dėl teismo sprendimu nustatytos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl teismo sprendimu nustatytos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 13 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti. Teismas nutartį grindė šiais argumentais:

Nustatė, kad šalių nepilnamečio sūnaus faktinė gyvenamoji vieta šiuo metu, tikėtina, yra J. K. kartu su ieškovu, todėl vadovaudamasis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Konvencija) 5 straipsnio 1 dalimi nutarė, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti reikalavimų dėl nepilnamečio šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu ir dėl 2021 m. kovo 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Dėl nurodytų priežasčių ieškinį dėl teismo sprendimu nustatytos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme Lietuvos Respublikoje (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kartu ieškovui išaiškino, jog dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo jis turi teisę kreiptis į kompetentingą teismą ar instituciją J. K..

Taip pat teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija, todėl ieškinį atsisakė priimti ir tuo pagrindu, kad asmuo nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 13 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nepakankamai ištyrė jurisdikcijai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje nuostatas, nepakankamai motyvavo išvadą dėl nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Be to, ieškovo nuomone, išvada dėl privalomosios mediacijos pažymos yra pernelyg formali ir neatsižvelgia į tai, kad ieškovas sąžiningai įvykdė įstatyme nustatytą pareigą inicijuoti privalomąją mediaciją. Nurodė, kad iki kreipimosi į teismą ieškovas tinkamai įvykdė Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme nustatytą pareigą pasinaudoti privalomąja mediacija ir kreipėsi į teismą tik pasibaigus mediacijos procedūrai.

Ieškovo nuomone, skundžiama nutartis yra nepakankamai motyvuota, todėl yra pagrindas ją panaikinti. Nurodė, kad ieškovas nuo 2021 m. J. K. yra sukūręs stabilią ir ilgalaikę gyvenamąją aplinką. Pas ieškovą nepilnamečiam vaikui taip pat sudarytos tinkamos gyvenimo, ugdymo ir poilsio sąlygos.

Pažymėjo, kad vaikas nuo 2026 m. birželio yra atvykęs pas ieškovą į nurodytą šalį ir išreiškęs norą gyventi kartu su tėvu bei čia tęsti mokslus, tačiau tam, kad sūnus galėtų mokytis J. K., reikia gauti motinos sutikimą arba kompetentingo teismo sprendimą.

Nurodė, kad teismas iš esmės netyrė, kiek laiko nepilnametis faktiškai buvo J. K. ieškinio pateikimo dieną; ar buvo susiformavusi jo nauja socialinė aplinka; ar buvo pradėtas mokymosi procesas J. K.; kokio masto buvo jo integracija į naują aplinką; kokią reikšmę turi aplinkybė, kad iki tol nepilnametis ilgą laiką gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje. Teismas nepasisakė, kokiais konkrečiais duomenimis remdamasis padarė išvadą, kad nepilnamečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra J. K..

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Kasacinio teismo ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė analogiškus rašytinius įrodymus, kurie jau buvo pateikti kartu su ieškiniu. Todėl, išskyrus mediatorės pasirašytą 2026 m. liepos 4 d. pažymą, apeliacinės instancijos teismas atsisako pakartotinai pridėti prie bylos apelianto pateiktus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad su ieškiniu pateikta mediatorės pažyma nėra pasirašyta jį išdavusios (parengusios) mediatorės, o su atskiruoju pateikta pažyma patvirtina, kad teismo nustatyti trūkumai buvo pašalinti. Kadangi šis įrodymas susijęs su ieškinio priėmimo klausimo išsprendimu ir skundžiama nutartimi, todėl nesant pagrindo išvadai, kad šio įrodymo pateikimas gali vilkinti bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas ieškovo pateiktą 2026 m. liepos 4 d. mediatorės pažymą priima.

Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacijos dalyko

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti ieškovo pareikštus reikalavimus, tačiau neteisingai nurodė, kad ieškinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, tai yra kaip nenagrinėtiną teisme Lietuvos Respublikoje. Kadangi iš esmės skundžiamas klausimas susijęs su ieškinio teismingumu, todėl apeliacinės instancijos teismas patikslina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovo pareikšti reikalavimai Lietuvos teismams neteismingi, ieškinį turėjo atsisakyti priimti, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Kadangi ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad pasinaudojo privalomąja mediacija, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu nustatyti trūkumai yra pašalinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo reikalavimų nepasisakys.

Dėl reikalavimo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą teismingumo

Ieškovas nesutinka, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo neteismingas Lietuvos Respublikos teismams ir kad nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra J. K.. Nurodė, kad vien tik fizinis vaiko buvimas tam tikroje valstybėje savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta jau pasikeitė. Todėl jurisdikcijos klausimas negalėjo būti išspręstas vien remiantis tuo, kad ieškinio pateikimo metu nepilnametis faktiškai buvo J. K.. Nurodė, kad nuo 2021 m. nuolat gyvena J. K., pateikė būsto nuomos sutartį, pajamas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškovas nuolat gyvena J. K. ir vykdo nuolatinę komercinę veiklą per savo įmonę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė yra nepilnamečio vaiko A. D., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Vaiko gyvenamoj vieta 2021 m. kovo 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-379-1090/2021) nustatyta su motina. LITEKO duomenimis nustatyta, kad po skundžiamos nutarties priėmimo ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, kuriuo prašė iki ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos galutinio išsprendimo laikinai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su jo tėvu J. K.; laikinai užtikrinti vaiko galimybę gyventi ir tęsti ugdymą J. K., įskaitant galimybę pradėti mokslus, kiek tai būtina jo ugdymo tęstinumui užtikrinti. 2026 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymo netenkino. Ieškovas dėl šio nutarties yra pateikęs atskirąjį skundą, kuris nutarties priėmimo dieną nėra išnagrinėtas.

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).

Pagal CPK 784 straipsnio nuostatas, šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės, nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis). Vis dėlto šios nacionalinės teisės taisyklės yra taikomos ne visada.

CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Tik jei sprendžiamam klausimui negali būti taikomas nei Europos Sąjungos teisinis reguliavimas, nei 1996 m. Hagos konvencija ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties atitinkamiems klausimams reguliuoti, tokiu atveju bus taikomos nacionalinės teismingumo taisyklės.

Spręsdamas dėl bylos, turinčios tarptautinį (užsienio) elementą, teismas turi įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; 2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; 3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs. Nustatęs, kad pagal taikytinas Europos Sąjungos, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, nustatant kitą vaiko gyvenamąją vietą J. K. su ieškovu. Ieškovas pirmosios instancijos teismui ir atskirajame skunde nurodo, kad 2026 m. birželio mėnesio pabaigoje nepilnametis sūnus atvyko pas jį į J. K. ir įrodymų, kad vaikas būtų grįžęs gyventi į Lietuvą, bylai nepateikta. Taip pat pateikti įrodymai byloje patvirtina, kad vaikas yra išreiškęs norą gyventi kartu su tėvu bei tęsti mokslus J. K., o vaiko motina iš esmės neprieštaravo, kad vaikas gyventų su tėvu nurodytoje šalyje ir ten lankytų mokyklą. Nagrinėjamu atveju taip pat matyti, kad atsakovė iš esmės sutiko su vaiko gyvenimo ir ugdymo sąlygomis tėvo gyvenamoje šalyje, tačiau atsakovė, siekdama sau palankaus turtinių klausimų išsprendimo, delsė duoti ieškovui sutikimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Nagrinėjamu atveju byla yra susijusi su tarptautiniu elementu – ieškovo nuolatinė gyvenamoji ir interesų buvimo vieta yra J. K., ieškiniu ieškovas siekia vaiko gyvenamąją vietą pakeisti ir nustatyti su ieškovu J. K.. Atsakovės gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

J. K. nuo 2020 m. sausio 31 d. nėra ES narė. Lietuvos Respublika ir Jungtinė D. B. ir Šiaurės A. K. yra 1996 m. Hagos konvencijos dalyvės, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus duomenis, į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su J. K., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (nustatymo) teismingumo sprendė vadovaudamasis 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje nustatytomis taisyklėmis. Pagal Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį jurisdikcija priklauso vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai vaikas pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikelia į kitą Susitariančiąją Valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos (Konvencijos 5 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas. Taigi, nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos svarba yra vienas iš kriterijų sprendžiant reikalavimų, susijusių su nepilnamečiu vaiku, jurisdikcijos klausimą. Todėl nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. ar ji buvo Lietuvos Respublikoje, ar J. K..

Apelianto teigimu, fizinis vaiko buvimas tam tikroje valstybėje savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta jau pasikeitė. Hagos konvencijoje neapibrėžta griežta „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka, todėl nuolatinė gyvenamoji vieta yra fakto klausimas, nustatomas remiantis realiu, stabiliu ir integruotu vaiko gyvenimo centro buvimu konkrečioje valstybėje.

Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra svarstyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pagal Reglamentą „Briuselis IIa“. ESTT nusprendė, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta, atsižvelgiant į visas konkrečias to individualaus atvejo aplinkybes. Visų pirma, ši sąvoka „turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės <...>teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje“ (byla C-523/07, A, 2009 m. balandžio 2 d., 37–39 punktai). Jurisdikcijos nustatymas pagal vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kriterijų leidžia užtikrinti vieną pagrindinių vaiko teisių būti išklausytam.

Ieškovas ieškinyje savo gyvenamąją vietą nurodė J. K., kur jis turi nuolatinę gyvenamąją, darbo vietas, turi kitą šeimą ir augina dar vieną nepilnametį vaiką. Nustatyta ir tai, kad nepilnametis vaikas, dėl kurio gyvenamosios vietos kilo ginčas, yra gimęs ir kurį laiką iki šalių santuokos nutraukimo taip pat gyveno nurodytoje šalyje. Byloje nėra ginčo, kad pateikdamas ieškinį teismui ieškovas nurodė ir pateikė įrodymus, kad šalių nepilnametis vaikas faktiškai gyveno pas ieškovą ir toliau planavo gyventi J. K., o atskirojo skundo nagrinėjimo metu faktinė situacija nėra pasikeitusi, nes ieškovas priešingų įrodymų nepateikė. Todėl iš byloje pateiktų įrodymų, taip pat vertinant ir pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatytas ieškovo 2026 m. rugsėjo 14 d. atskirajame skunde dėl šios nutarties nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad vaikas su ieškovu ir toliau faktiškai gyvena nurodytoje šalyje iki šiol (jau apie 5 mėnesius) ir nesiruošia iš ten grįžti, nes, kaip patvirtina bylos duomenys, vaikas J. K. turėjo pradėjo lankyti mokyklą, duomenų, kad vaikas grįžo į Lietuvą ir čia lankytų mokyklą, nėra.

Atskirajame skunde dėl 2026 m. rugsėjo 8 d. nutarties apeliantas nurodė, kad situacija po šios nutarties priėmimo pasikeitė, nes 2026 m. rugsėjo 14 d. ugdymo įstaiga J. K. informavo, kad vaiko priėmimas į mokyklą tęsiamas. Mokykla nustatė konkrečią pradžios datą – 2026 m. rugsėjo 16 d. – ir nurodė konkretų priėmimo planą. Tai patvirtina, kad ugdymas J. K. yra realiai organizuojamas. Tokiu atveju, kai vaikas gyvena J. K., ten lanko ugdymo įstaigą, toje šalyje yra susiformavę jo socialiniai ryšiai, ne Lietuvos Respublikos, o būtent J. K. institucijos galėtų geriausiai įvertinti vaiko interesus, tėvų auklėjimo, gyvenimo sąlygas.

Įvertinus byloje pateiktus duomenis, matyti, kad šalių nepilnamečio vaiko socialiniai ryšiai kuriami ir ieškovo su vaiku faktinė gyvenamoji vieta, kasdienis gyvenimas ir interesai šiuo metu yra J. K., o ne Lietuvoje, todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (nustatymo) kartu su ieškovu turi būti nagrinėjamas pagal ieškovo ir nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą (pagal byloje esančių įrodymų vietą), todėl yra teismingas J. K., o ne Lietuvos Respublikos teismams.

Dėl kitų skundo motyvų

Ieškovas atskirajame skunde taip pat dėsto aplinkybes, kad nuo 2021 m. kovo 10 d. teismo sprendimo priėmimo faktinė situacija dėl sūnaus gyvenamosios vietos iš esmės pasikeitė, tai yra nurodo tokias aplinkybes, kurios yra reikšmingos, iš esmės sprendžiant nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atskirasis skundas pateiktas tik dėl teismingumo klausimo šioje byloje, apeliacinės instancijas teismas nepasisako ir nevertina atskirojo skundo argumentų, kurie susiję su ieškinio reikalavimais.

Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti, nutartyje neaptarti, atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apibendrindamas tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio teismingumo klausimą, todėl panaikinti teismo nutarties atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jolanta Gailevičienė