Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-11-12 · Civilinė byla Nr. e2A-1758-777/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-12
Bylos Nr.
e2A-1758-777/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24479-2024-3
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Aušra Maškevičienė, Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė
Ieškovas
J. B.
Atsakovas
S. S., O. S.
Trečiasis asmuo
D. T., R. S., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1758-777/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24479-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.3.1.19.4 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovams S. S., O. S., tretiesiems asmenims D. T., R. S., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir išieškojimo nukreipimo į paveldėtą turtą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį dėl atsakovo padovanotų paveldėjimo teisių atsakovei, leisti nukreipti atsakovo skolų ieškovui išieškojimą į atsakovui tenkančias jo tėvo D. S., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo dalis, kurias sudaro: 1) 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 3) 1/10 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 4) 1/10 dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 5) 1/10 dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 6) 1/10 dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 7) 1/10 dalis pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini); 8) 1/10 dalis pastato – kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 9) 1/10 dalis kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 10) 1/4 dalis buto / patalpos – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 11) 1/4 dalis negyvenamosios patalpos – garažo (bokso), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2024 m. gegužės 13 d. Reikalavimo sutarties Nr. 2024-05-13/1 pagrindu ieškovas įsigijo reikalavimą į atsakovą, kylantį iš 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo už akių, priimto Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2411-340/2023. Dėl šios priežasties antstolio D. T. kontoroje yra vykdomas ieškovo reikalavimas dėl 141 960 Eur skolos ir skaičiuojamų palūkanų išieškojimo iš atsakovo. Antstoliui vykdant išieškojimo veiksmus, tapo žinoma, jog atsakovas 2023 m. sausio 26 d. sudarė Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria atsisakė paveldėtino turto. Sutarties sudarymo metu atsakovas jau turėjo daug didelių pradelstų įsipareigojimų ieškovui ir kitiems kreditoriams.

Ieškovo teigimu, jeigu skolininkas (atsakovas) nebūtų sudaręs Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties, jam tektų 3/16 dalys turto, likusio po tėvo mirties. Ginčijama paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi skolininkas (atsakovas) perleido jam priklausiusias paveldėjimo teises į 28 935,30 Eur vertės turtą. Ieškovo teigimu, šiuos veiksmus atsakovas atliko siekdamas išvengti ieškovo kreditinių reikalavimų. Ieškovas teigė, kad šiuo atveju yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos patenkinti jo ieškinio reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Pagrindiniai teismo sprendimo argumentai:

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Teismas nustatė, kad pagal Reikalavimo perleidimo sutartį pradinio kreditoriaus reikalavimas yra besąlyginis, teismas atmetė atsakovų teiginius, kad ieškovui nebuvo perleista teisė reikšti ieškinį teisme dėl Paveldėjimo teisių sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-23368-1014/2023 buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kadangi šia nutartimi ginčas pagal BUAB „Arskija“ ieškinį atsakovams dėl Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir išieškojimo nukreipimo į paveldimą turtą iš esmės nebuvo išspręstas (ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas).

Nustatė, kad pirminė kreditorė BUAB „Arskija“ atsakovo kreditore tapo įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo sprendimui už akių, t. y. 2023 m. rugsėjo 1 d, o Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis buvo sudaryta dar prieš 8 mėnesius, t. y. 2023 m. sausio 26 d. Teismas padarė išvadą, kad tuo metu, kai atsakovas 2023 m. sausio 26 d. sudarė Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria atsisakė paveldėtino turto, nei pradinė kreditorė BUAB „Arskija“, nei ieškovas neturėjo patvirtintos reikalavimo teisės į atsakovą, o ši teisė pradiniam kreditoriui atsirado tik po beveik 8 mėnesių po ginčo 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Taip pat nusprendė, kad 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovas neturėjo pradelstų įsipareigojimų nei ieškovui, nei kitiems kreditoriams.

Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta pirmoji actio Pauliana ieškinio sąlyga dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas už akių, 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis, 2024 m. gegužės 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartis patvirtina, kad 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo metu nei pradinė kreditorė BUAB „Arskija“, nei ieškovas galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą neturėjo, o atsakovas 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo metu neturėjo nei pradiniam kreditoriui, nei ieškovui galiojančios ir patvirtintos prievolės.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Nusprendė, kad ginčo pavedėjimo teisių perleidimo sutartimi nebuvo ir negalėjo būti pažeistos ieškovo teisės, nes nei ieškovas, nei pradinis kreditorius neturėjo neginčijamos reikalavimo teisės į atsakovą. Taip pat nustatė, kad atsakovas netapo nemokus dėl šio sandorio. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo nustatyti ir antrąją actio Pauliana taikymo sąlygą – ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Pažymėjo, kad atsakovas turi kito turto, į kurį gali būti nukreipti ieškovo reikalavimai.

Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį

Įvertinęs atsakovų ir trečiojo asmens (atsakovo brolio) nurodytas aplinkybes dėl bendro šeimos narių sutarimo mirusio tėvo palikimą palikti atsakovei, teismas nusprendė, kad ginčo sandoriu atsakovas ne tik negalėjo vengti tuo metu dar neegzistavusios prievolės vykdymo, tačiau artimųjų giminaičių bendru sutarimu perleido motinai šios ir taip faktiškai valdomą turtą.

Dėl skolininko nesąžiningumo

Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas už akių įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 1 d., tai yra po ginčo Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties sudarymo, todėl teismas nusprendė, kad atsakovas, neturėdamas galiojančios prievolės nei ieškovo, nei pradinio kreditoriaus atžvilgiu, negalėjo būti nesąžiningas.

Nurodė, kad atsakovė ginčo sutarties sudarymo momentu negalėjo žinoti apie sūnaus (atsakovo) prievoles ieškovui, nes jos tuo metu neegzistavo. Be to, dėl turto perleidimo atsakovei po atsakovo tėvo mirties buvo nuspręsta šeimos bendru sutarimu, todėl teismas atsakovės nesąžiningumo taip pat nenustatė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Dėl prievolės atsiradimo momento nustatymo

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino prievolės atsiradimo momentą su prievolės patvirtinimo teismo sprendimu momentu. Pažymėjo, kad atsakovo prievolė BUAB „Arskija“ yra deliktinė, todėl pareiga atlyginti padarytą turtinę žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, ginčo sutarties sudarymo metu atsakovą ir UAB „Arskija“ jau siejo konkreti įstatymo ir įsiteisėjusios teismo nutarties pagrindu atsiradusi turtinė prievolė, apie kurią atsakovas neabejotinai žinojo. Pažymėjo, kad, pagal teismų praktiką, reikšmingas yra prievolės, o ne ją patvirtinančio teismo procesinio sprendimo atsiradimo (įsiteisėjimo) momentas, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Nurodė, kad teismo išvada, kad atsakovas turi kito turto, padaryta iš esmės vien paties atsakovo paaiškinimų pagrindu, byloje nesant jokių šio turto vertės įrodymų, tai yra išvadą dėl esminės bylos aplinkybės grindė ne byloje surinktų įrodymų visuma, o suinteresuotos šalies paaiškinimais, tokiu būdu pažeidė CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl neatlygintinio sandorio

Nurodė, kad byloje kilusiam ginčui teisiškai reikšmingas yra tik skolininko (atsakovo) nesąžiningumas, o apdovanotosios (atsakovės) sąžiningumas ar nesąžiningumas šioje byloje apskritai nėra actio Pauliana taikymo sąlyga.

Dėl skolininko nesąžiningumo

Kadangi ginčo sandoris sudarytas su artimuoju giminaičiu – motina, todėl, apelianto nuomone, taikytina įstatyme numatyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kurios atsakovai leistinais įrodymais nepaneigė.

Nurodė, kad skolininkas palikimą priėmė ir tą pačią dieną jo atsisakė motinos naudai, žinodamas apie bankroto procese jam kylančią turtinę atsakomybę, tokie atsakovo veiksmai patvirtina jo siekį išvengti išieškojimo iš paveldimo turto.

Dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo

Atsakovai neįrodė jokios teisinės pareigos sudaryti ginčo sutartį, nes atsakovų nurodomas bendras šeimos susitarimas ir tariama mirusiojo valia nepaneigia palikėjo valios, išreikštos 2009 m. rugpjūčio 28 d. testamente. Todėl, ieškovo nuomone, byloje nustatytos visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana sąlygos.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Nurodė, kad įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu yra konstatuota, kad ieškovui nėra perleistas materialinis reikalavimas dėl sandorio ginčijimo, kadangi sprendimas už akių buvo priimtas civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto UAB „Arskija“ ieškinį ir žala buvo priteista būtent šiam juridiniam asmeniui.

Nurodė, kad varžytynių aktu pradinė kreditorė UAB „Arskija“ teisių perėmėjai UAB „Verslo nota“ neperleido jokių materialinių ir procesinių teisių, susijusių su teise ginčyti atsakovo sudarytus sandorius, įskaitant ir paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį. Būtent dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3156-1014/2024 nutarė palikti nenagrinėtą ieškovės UAB „Arskija“ ieškinį atsakovams dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir išieškojimo nukreipimo į paveldimą turtą. Atitinkamai UAB „Verslo nota“ neturėjo tokios teisės ir neperleido tokio reikalavimo ieškovui.

Atsakovo nuomone, ginčo atveju kreditorius neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes ieškovui nebuvo perleista materialinė teisė ginčyti Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį. Be to, ginčijamas sandoris buvo sudarytas anksčiau (2023 m. sausio 26 d.), nei ieškovas įgijo reikalavimo teisę (2024 m. gegužės 13 d.) į atsakovą, todėl ginčo atveju neegzistuoja pirmoji actio Pauliana sąlyga. Be to, UAB „Arskija“ ieškinys dėl žalos atlyginimo Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas 2023 m. birželio 20 d., t. y. praėjus beveik pusei metų po Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo.

Nurodė, kad pradinis kreditorius atitinkamai ir teisių perėmėjas ieškovas savo reikalavimo teisę grindžia sprendimo už akių, kuris buvo priimtas atlikus tik formalų pačios ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, išsamiai neištyrus įrodymų turinio faktinio pagrįstumo ir atsakovui nepateikus atsikirtimų, pagrindu. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendimai už akių neturi prejudicinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).

Nors sprendimu už akių pradinei kreditorei iš atsakovo buvo priteistas 141 960 Eur dydžio žalos atlyginimas, tačiau pradinės kreditorės bankroto byloje patvirtinti kreditiniai reikalavimai iš viso tesiekė 38 046 Eur. Dėl šios priežasties, net ir vertinant, kad pradinė kreditorė UAB “Arskija” turėjo kokią nors reikalavimo teisę į atsakovą (su kuo kategoriškai nesutinka), proporcingumo ir teisingo civilinių santykių subjektų priešingų interesų derinimo principų kontekste būtina įvertinti ir aplinkybę dėl UAB „Arskija“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (kas taip pat svarbu vertinant ir kitos actio Pauliana sąlygos - ginčijamu sandoriu pažeidžiamų kreditoriaus teisių – egzistavimą. Juolab, kad ir teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta proporcingumo principo ir teisingo civilinių santykių subjektų priešingų interesų derinimo svarba sprendžiant su CK 6.66 straipsnio taikymu susijusius ginčus, nurodant, kad actio Pauliana suteikia teisę ne sandorio šaliai - kreditoriui - ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorio negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio asmens interesų pusiausvyrą. Taikant šį civilinės teisės institutą kreditoriaus teisės neturi būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturi būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2021).

Turto, kurį būtų paveldėjęs atsakovas, jeigu nebūtų buvęs sudarytas sandoris, reali vertė yra menka, todėl dovanojimo sandoris nepažeidžia ieškovo teisių ir šiuo aspektu.

Kadangi Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo momentu ieškovas reikalavimo teisės į atsakovą neturėjo ir tokia teisė iš viso neegzistavo, todėl Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis objektyviai niekaip negalėjo pažeisti ieškovo teisių.

Nurodė, kad dėl sudarytos Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties atsakovas netapo nemokus, nesuteikė pirmenybės kitiems kreditoriams, taip pat jokiais kitais būdais nepažeidė ieškovo, kuris, be kita ko, reikalavimą į atsakovą įgijo po pusantrų metu po ginčijamos sutarties sudarymo, teisių.

Nurodė, kad po atsakovo tėvo mirties susiklosčiusios aplinkybės nulėmė, kad atsakovas privalėjo sudaryti ir turėjo teisę sudaryti Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį.

Nurodė, kad vien faktas, jog Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo metu UAB „Arskija“ buvo iškelta bankroto byla, nereiškia, kad atsakovui buvo žinoma ar galėjo būti žinoma apie kokius nors bankrutuojančios bendrovės reikalavimus, nors duomenų šioje byloje apie tai, jog buvo reikalaujama perduoti įmonės turtą, nėra. Kaip ir nėra duomenų, kaip ir koks turtas bendrovei buvo perduotas, kada ir kokie reikalavimai / pretenzijos atsakovui buvo reiškiami.

Nurodė, kad paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį sudarė ir savo paveldėjimo teises dovanojo ne tik atsakovas, bet ir jo brolis, t. y. abu broliai dovanojo jiems priklausančias paveldėjimo teises, atsiradusias mirus tėvui, savo mamai. Ši aplinkybė neabejotinai netiesiogiai patvirtina tiek atsakovo, tiek atsakovės sąžiningumą, kadangi, pastariesiems esant nesąžiningais, toks sandoris būtų buvęs sudarytas vieno atsakovo, o jo brolis nebūtų sudaręs tokio sandorio.

Nurodė, kad dėl reikalavimo leisti nukreipti išieškojimą į atsakovui tenkančias palikimo dalis patenkinimas yra teisiškai neįmanomas, kadangi paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi atsakovas dovanojo atsakovei ne nekilnojamąjį turtą, o turtines teises – paveldėjimo teises. Ginčo atveju restitucijos klausimas gali apimti tik paveldėjimo teisių grąžinimą atsakovui (natūra ar pinigine išraiška), jeigu restitucija iš viso taikytina (atitinkamai ieškovo reikalavimai galėtų būti nukreipiami ne į kokį nors konkretų turtą, bet į paveldėjimo teises).

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Nurodė, kad palikėjas (atsakovės vyras ir jos sūnų tėvas) mirė staiga ir nespėjo formaliai pakeisti testamento, todėl jos sūnūs, siekdami įgyvendinti tikrąją bei visiems šeimos nariams žinomą mirusio tėvo valią ir išsaugoti šeimos turtą motinos nuosavybėje, bendru sutarimu nusprendė atsisakyti jiems formaliai tekusių teisių mamos naudai. Tuo tikslu 2023 m. sausio 26 d. pareiškimu atsakovas priėmė palikimą ir tą pačią dieną abu broliai kartu su motina sudarė Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria perleido visas paveldėjimo teises motinai (atsakovei).

Nurodė, kad ieškovas (apeliantas) reikalavimo teises į atsakovą kildina iš daug vėlesnių dokumentų, tai yra Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2411-340/2023, kuris įsiteisėjo tik 2023 m. rugsėjo 11 d., ir 2024 m. gegužės 13 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, kuria įgijo reikalavimą iš UAB „Verslo nota“, pagrindu.

Nurodė, kad pirminė kreditorė (vėliau ieškovas) atsakovo kreditore tapo teismui priėmus sprendimą ir tik jam įsiteisėjus, t. y. nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. Tačiau paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis buvo sudaryta dar gerokai prieš tai, t. y. 2023 m. sausio 26 d., todėl tuo atsakovas negali pažeisti būsimos kreditoriaus teisės, apie kurios materialų atsiradimą ar būsimą teismo procesą sandorio sudarymo metu niekas nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti.

Kadangi pradinis kreditorius Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo metu (2023 m. sausio 26 d.) neturėjo materialinės teisės ginčyti šio sandorio (nes reikalavimas atsirado tik po 8 mėnesių), jis tokios materialinės teisės objektyviai negalėjo perduoti ir cesijos būdu perleisti naujiesiems kreditoriams.

Nurodė, kad atsakovas turi vertingo kito nekilnojamojo turto, iš kurio vyksta realus ir sėkmingas išieškojimas, o actio Pauliana negali būti naudojamas kaip įrankis pasirinkti kreditoriui patogiausią turtą atsakovės vienintelio turimo gyvenamojo būsto sąskaita.

Nesutinka, kad atsakovai neįrodė teisinės pareigos sudaryti ginčo Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kadangi pareiga sudaryti sandorį gali kilti ne tik iš imperatyvių įstatymo nuostatų, bet ir iš bendrųjų civilinės teisės principų – geros moralės, sąžiningumo, viešosios tvarkos bei moralinės prievolės artimiesiems giminaičiams.

Apelianto veiksmai, nukreipti į šeimos turtą, kurį abu sūnūs bendru visos šeimos sutarimu perleido motinai dar prieš atsirandant bet kokioms patvirtintoms skolos prievolėms, negali būti teismo ginami.

Tai, kad dovanojimo sutartį sudarė abu broliai kartu, yra esminis objektyvus įrodymas, kuris visiškai paneigia tariamą atsakovo nesąžiningumą ir patvirtina, kad sandorio tikslas buvo ne turto slėpimas nuo kreditorių, o bendras, teisėtas ir moraliai pagrįstas šeimos susitarimas išsaugoti vienintelį motinos būstą po tėvo mirties.

Nurodė, kad atsakovė yra sąžininga turto įgijėja, kuri priėmė abiejų sūnų dovanotas paveldėjimo teises ne siekdama padėti sūnui pasislėpti nuo kreditorių (apie kuriuos nieko nežinojo), o siekdama teisėto tikslo – išsaugoti savo vienintelį būstą, kuriame gyvena daugiau nei tris dešimtmečius. Nesant skolininko prievolės sandorio sudarymo metu, objektyviai negali būti taikoma jokia nesąžiningumo prezumpcija nė vienai iš sandorio šalių.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašė sprendimą dėl apelianto apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra, pagal norminius teisės aktus ir suformuotą teismų praktiką, atsižvelgiant į pateiktus ir ištirtus įrodymus. Nurodė, kad vadovaujantis CK 5.60 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovas, sudarydamas Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, nepažeidė paveldėjimo teisinius santykius reguliuojančių normų, tačiau šiuo atveju, vadovaujantis teisingumo ir geros moralės principais, svarbu įvertinti atsisakymo nuo palikimo priežastis, atsižvelgti į skolininko turimus skolinius įsipareigojimus, skolininko elgesį ir faktą, kad atsakovas elgėsi artimų giminaičių naudai, ir šiuo atveju nesvarbu, ar buvo sąžiningas palikimą priėmęs asmuo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnio 1 punktas) (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-569-513/2012).

Atsiliepimas

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013). Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu.

Ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui papildomus įrodymus – antstolio 2026 m. vasario 17 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S-26-241-TPIA-1707/23-1, nors apeliantas nenurodė, kad prašo šį dokumentą pridėti prie bylos, tačiau paaiškino, kad naujo įrodymo priėmimo būtinybė iškilo dėl skundžiamame sprendime padarytos išvados, kad atsakovas turi kito turto, į kurį gali būti nukreipti ieškovo reikalavimą, nurodo, kad teikiamas dokumentas patvirtina, kad teismas netinkamai įvertino skolininko mokumą.

Atsakovai prašo teismo atsisakyti priimti šį įrodymą, nes apeliantas nepagrįstai delsė jį pateikti į bylą.

Nagrinėjamu atveju apelianto pateiktas įrodymas yra susijęs su sprendžiamo klausimo nagrinėjimu, atsakovai su juo yra susipažinę, turėjo galimybę atsikirsti, todėl nors ieškovas turėjo galimybę jį pateikti pirmosios instancijos teisme, atsižvelgdamas į tai, kad ne tik ieškovui, bet ir atsakovui iki skundžiamo sprendimo priėmimo apie šį dokumentą taip pat buvo žinoma, atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą taip pat juo remiasi, taigi, šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas ieškovo pateiktą įrodymą priima, prideda prie bylos ir vertins bylą nagrinėdamas apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 16 d., pradinei kreditorei UAB ,,Arskija“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 13 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Arskija“ kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 38 046 Eur.

(duomenys neskelbtini) mirė atsakovo ir trečiojo asmens R. S. tėvas bei atsakovės sutuoktinis D. S.. Testamentu, sudarytu 2009 m. rugpjūčio 28 d., palikėjas visą jam nuosavybės teise priklausantį turtą lygiomis dalimis paliko savo sūnums – atsakovui ir trečiajam asmeniui (sūnums). Atsakovas 2023 m. sausio 26 d. su pareiškimu dėl palikimo priėmimo kreipėsi į Vilniaus m. 25-ojo notaro biuro notarę D. J.. Atsakovas ir trečiasis asmuo R. S. (toliau – ir broliai) 2023 m. sausio 26 d. sudarė Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria broliai perleido atsakovei (savo motinai) paveldėjimo teises, t. y. teises į turtą, turtines teises ir skolas (jei tokių būtų), daiktines teises, likusias po palikėjo mirties.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2411-340/2023, likviduojamai dėl bankroto UAB „Arskija“ iš atsakovo S. S. buvo priteistas 141 960 Eur žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinys atsakovui buvo pareikštas kaip bankrutuojančios įmonės buvusiam vadovui dėl jo neteisėtais veiksmais iš įmonės pasisavintų įmonės lėšų. Teismas nustatė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tai, kad dėl tokių neteisėtų atsako veiksmų ieškovė patyrė tiesioginius 141 960 Eur dydžio nuostolius.

2024 m. kovo 4 d. Varžytynių aktu Nr. 1 UAB „Verslo nota“ iš išieškotojos UAB „Arskija“ už 17 745 Eur įsigijo reikalavimo teisę į atsakovo 141 960 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą.

Ieškovas 2024 m. gegužės 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2024-05-13/1 iš UAB „Verslo notos“ įsigijo reikalavimą į atsakovą, kylantį iš 2023 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2411-340/2023, kuriuo iš atsakovo priteistas 141 960 Eur žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 141 960 Eur sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2026 m. vasario 17 d. antstolis D. T. turto perdavimo išieškotojui aktu perdavė išieškotojui (ieškovui) S. S. (atsakovui) priklausiusio turto, kurio vertė 44 400 Eur vykdant išieškotojo įsigytą reikalavimą į atsakovą, kylantį iš 2023 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2411-340/2023, kuriuo iš atsakovo priteistas 141 960 Eur žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 141 960 Eur sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, teigia, kad byloje nustatytos visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana sąlygos, tai yra apeliantas (perėmęs pradinio kreditoriaus teises) turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, atsiradusią iki ginčo sutarties sudarymo; ginčo sutartis pažeidžia kreditoriaus teises (skolininkas jokio kito turto neturi – visas jo turėtas turtas, kurio vertė vos 44 400 Eur, 2026 m. vasario 17 d. aktu perduotas išieškotojui ir padengė tik nežymią skolos dalį); vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas (apie sandorį sužinota iš antstolio 2023 m. lapkričio 29 d. pažymos); skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties; skolininkas buvo nesąžiningas, o apdovanotosios sąžiningumas neatlygintinio sandorio atveju teisinės reikšmės neturi (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje ieškovo reikalavimas yra kilęs iš atsakovo, kaip bankrutuojančios įmonės buvusio vadovo, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu už akių priteistos žalos bankrutuojančiai įmonei (deliktinė prievolė), vėliau reikalavimo teises perleidus ieškovui (cesija) 2024 m. gegužės 13 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu. Ieškinys atsakovui pareikštas dėl jo sudaryto neatlygintinio sandorio atsakovės (atsakovo motinos) naudai.

Teismų praktikoje aiškinant CK 6.66 straipsnio nuostatas laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

Dėl prievolės atsiradimo momento nustatymo

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad BUAB „Arskija“ atsakovo kreditore tapo tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo sprendimui už akių, t. y. 2023 m. rugsėjo l d. Todėl nei pradinė kreditorė BUAB „Arskija“, nei vėlesnis kreditorius – ieškovas ginčijamos 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą, o ši teisė pradiniam kreditoriui atsirado tik po beveik 8 mėnesių po ginčo 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir pritaria apelianto skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas negrįstai prievolės atsiradimo momentą sutapatino su teismo sprendimo priėmimu, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką ir išaiškinimus, deliktinė prievolė atsiranda nuo žalos padarymo momento (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) (CK 6.288 straipsnio 1 dalis); jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Nustatant, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į žalos, padarytos dėl neteisėtos veikos, atlyginimą, vadovaujamasi deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P- 311/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą yra teisės į žalos atlyginimą apgynimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda nuo jos konstatavimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu momento. Tais atvejais, kai vyksta ginčas teisme dėl žalos atlyginimo priteisimo, šio ginčo išsprendimas gali būti reikšmingas skolininko nesąžiningumo prezumpcijai paneigti byloje pagal kreditoriaus pareikštą actio Pauliana (pavyzdžiui, skolininkas nežinojo apie prievolę iki tol, kol nebuvo kreiptasi į teismą dėl žalos atlyginimo, arba klydo dėl atsakomybės apimties ir kt.), tačiau tokios aplinkybės nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, kad žalos atlyginimo prievolė (kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė) apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteistas žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimas atlyginti žalą ir reikalavimas panaikinti kreditoriaus teises pažeidžiančius sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai (CK 1.138 straipsnis).

Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-381/2024, 28 punktas).

Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, pagal kasacinio teismo nurodytą praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, tai yra kreditoriaus reikalavimo teisės pagal deliktą atsiradimo momentą ir pagrindą susiejo su teismo procesinio sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimu (įsiteisėjimu).

2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendime už akių nurodyta, kad nemokumo administratorė pateikė duomenis apie grynųjų pinigų išėmimą (sąskaitos išrašus ir sąskaitų suvestines) iš UAB „Arskija“ banko sąskaitos nuo 2019 m. iki 2022 m., t. y. tuo metu, kai atsakovas buvo UAB „Arskija“ vadovas. Todėl žalos, priteistos minėtu sprendimu už akių, susidarymo laikotarpis prasidėjo dar 2019 m. sausio mėn., t. y. likus daugiau nei ketveriems metams iki ginčo sutarties 2023 m. sausio 26 d. sudarymo.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, teismo sprendimu už akių dėl žalos atlyginimo buvo patvirtinta, o ne sukurta jau egzistuojanti atsakovo prievolė, kuri faktiškai buvo atsiradusi dar 2019 m. pradžioje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo prievolės atsiradimo momentą susiejo su sprendimo už akių priėmimo momentu, atitinkamai padarė nepagrįstą išvadą, kad neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į atsakovą pradiniam kreditoriui atsirado tik po beveik 8 mėnesių po ginčo 2023 m. sausio 26 d. Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Atitinkamai atsakovas, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu žinojo apie UAB „Arskija“ turtinius reikalavimus jo atžvilgiu, kurie buvo tik patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu už akių, kai iš atsakovo, kaip UAB „Arskija“ vadovo, buvo priteista žala įmonei.

Nustatyta, kad bankroto byla pradinei ieškovei, kurios vadovu buvo atsakovas, iškelta 2022 m. lapkričio 14 d., atsakovo tėvas mirė (duomenys neskelbtini), o ginčo dovanojimo sutartis, kuria atsakovas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą neatlygintinai perleido atsakovei (mamai), sudaryta visai neužilgo – 2023 m. sausio 26 d. Taigi, skirtingai, nei nurodo atsakovai ir nusprendė pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sandorio sudarymo metu (2023 m. sausio 26 d.) tiek pradinė kreditorė, tiek ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu, o atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu turėjo pradiniam kreditoriui galiojančią prievolę, kuri vėliau buvo patvirtinta 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu už akių ir 2024 m. gegužės 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perėjo ieškovui.

Atsakovų teiginiai, kad reikalavimo teisė ieškovui atsirado tik sprendimo už akių priėmimo metu, atmetami kaip neatitinkantys nurodyto teisinio reglamentavimo bei aptartos kasacinio teismo praktikos, nes teismo sprendimo priteisti žalos atlyginimą priėmimas nesukūrė ieškovo reikalavimo teisės, o tik patvirtino jų turėjimą nuo žalos atsiradimo (padarymo) momento (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-501-516/2024).

Atsakovo teiginiai, kad ieškovas, prieš įsigydamas reikalavimo teisę, privalėjo domėtis atsakovo turtine padėtimi arba kad ieškovas žinojo apie sudarytą Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį ir tai pašalina teisę ieškovui reikšti actio Pauliana reikalavimą, yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovui 2024 m. gegužės 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perėjo visos pradinio kreditoriaus teisės, įskaitant teisę ginčyti skolininko sandorius (CK 6.101 straipsnis), o naujojo kreditoriaus teisių apimtis yra tokia pati kaip pradinio kreditoriaus.

Taip pat, sprendžiant dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos, teisiškai reikšmingas yra pradinės kreditorės UAB „Arskija“ prievolės atsiradimo momentas, o ne data, kada reikalavimą įsigijo apeliantas. Aplinkybė, kad apeliantas reikalavimą įsigijo po ginčo sutarties sudarymo, pirmosios actio Pauliana sąlygos egzistavimo nepaneigia. Kartu su pradinės kreditorės reikalavimu apeliantui perėjo ir visos su juo susijusios kreditoriaus gynybos priemonės, įskaitant CK 6.66 straipsnyje numatytą actio Pauliana institutą. Kadangi pradinė kreditorė turėjo neabejotiną reikalavimo teisę, kuri buvo pažeista atsakovo atliktu nemokamu turto perleidimu (dovanojimu), ši teisės gynimo priemonė visa apimtimi perėjo ieškovui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, kad ieškovui nebuvo perleista teisė reikšti ieškinį teisme dėl Paveldėjimo teisių sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Nors atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą dėsto kitus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus dėl to, kad UAB „Arskija“ neperleido UAB „Verslo notai“ jokių materialinių ir procesinių teisių, susijusių su teise ginčyti atsakovo sandorius, tačiau apeliacinio skundo nėra pateikę, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, dėl to plačiau nepasisako.

Taigi, šiuo atveju yra nustatyta pirmoji actio Pauliana ieškinio sąlyga dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės (CK 6.66 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Vertinant actio Pauliana sąlygas, esminę reikšmę turi skolininko (atsakovo) nesąžiningumas sandorio sudarymo metu (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ieškovo, kaip reikalavimo perėmėjo, subjektyvus žinojimas apie dovanojimo sutarties sudarymą nekeičia skolininko nesąžiningumo momento. Bylos duomenys patvirtina ir atsakovas neneigia, kad jis, dovanodamas paveldėjimo teises, žinojo apie savo neįvykdytą prievolę pradinei kreditorei ir suprato (arba turėjo suprasti), kad toks neatlygintinis turto sumažinimas pažeidžia kreditorės interesus ir daro poveikį prievolės įvykdymui. Tai, kada apie šį sandorį sužinojo naujasis kreditorius (ieškovas) – prieš ar po cesijos sutarties sudarymo, niekaip nepaneigia paties atsakovo nesąžiningumo ir tyčios išvengti prievolės vykdymo pradinio sandorio metu. Dar daugiau, jeigu ieškovas ir žinojo apie sudarytą dovanojimo sutartį cesijos metu, nereiškia, kad jis atsisakė teisės ginti perimtą reikalavimą. Priešingai, reikalavimo teisė buvo įsigyta siekiant ją realiai įgyvendinti, o actio Pauliana yra teisėtas įrankis pašalinti tyčiniais atsakovo veiksmais sukurtas kliūtis skolos išieškojimui. Pažymėtinai ir tai, kad neatlygintinių sandorių atveju įstatymas teikia absoliutų prioritetą nukentėjusio kreditoriaus interesų gynimui.

Atsakovas nurodė, kad pradinė kreditorė ir ieškovas, kaip teisių perėmėjas, savo reikalavimo teisę grindžia sprendimo už akių, kuris buvo priimtas atlikus tik formalų pačios ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, išsamiai neištyrus įrodymų turinio faktinio pagrįstumo ir atsakovui nepateikus atsikirtimų, pagrindu.

Atmesdamas šiuos atsakovo teiginius apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas už akių yra įsiteisėjęs, turi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią ir yra privalomas (CPK 18 straipsnis). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Įstatymas nenumato jokių išimčių sprendimams už akių – įsiteisėjęs sprendimas už akių sukelia tokias pačias teisines pasekmes kaip ir sprendimas, priimtas ginčo teisenos tvarka. Atsakovo siekis šioje byloje kvestionuoti sprendimo už akių pagrįstumą tiesiogiai pažeidžia res judicata principą. Atsakovo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika – 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013 analizuoja prejudicinių faktų taisyklę, t. y. situaciją, kai kitoje byloje nustatyti faktai automatiškai atleidžia šalis nuo įrodinėjimo pareigos naujoje byloje. Tačiau šioje – actio Pauliana byloje ieškovas neįrodinėja atskirų civilinės prievolės vykdymo aplinkybių ar faktų – ieškovas remiasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kaip juridiniu faktu, patvirtinančiu neabejotinos reikalavimo teisės egzistavimą, kurios atsakovas neneigia. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, bet koks įsiteisėjęs teismo sprendimas (įskaitant priimtą už akių) turi res judicata galią, yra privalomas visiems asmenims ir negali būti kvestionuojamas kitoje byloje. Šio sprendimo privalomumą patvirtina ir tai, kad jis yra vykdomas priverstine tvarka. Atsakovas šiuo atveju siekia kvestionuoti jau įsiteisėjusį sprendimą, tačiau actio Pauliana procesas negali tapti priemone jau išnagrinėtos bylos peržiūrėjimui, kurioje atsakovas dėl savo neveikimo nepasinaudojo savo teise gintis, pvz., prašyti to paties teismo peržiūrėti sprendimą už akių (CPK 287 straipsnis), todėl turi prisiimti neigiamas pasekmes.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai).

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje nebuvo pagrindo nustatyti ir antrosios actio Pauliana taikymo sąlygos, t. y. aplinkybių, jog ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo teises. Visų pirma, kaip šioje nutartyje jau yra konstatuota, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kreditoriaus reikalavimo teisės pagal deliktą atsiradimo momentą ir pagrindą susiejo su teismo procesinio sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimu (įsiteisėjimu). Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad tiek pradinė kreditorė, tiek ieškovas turėjo neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą, pirmosios instancijos nepagrįstai nusprendė, kad ginčo pavedėjimo teisių perleidimo sutartimi nebuvo ir negalėjo būti pažeistos ieškovo teisės.

Byloje esanti antstolio D. T. 2023 m. lapkričio 29 d. pažyma dėl kreditorių teisių pažeidimo Nr. S-23-241-38294 patvirtina, kad skolininkas neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, arba tokio turto akivaizdžiai nepakanka 141 960 Eur skolai ir skaičiuojamoms procesinėms palūkanoms padengti. Nėra ginčo, kad ginčo sutartimi atsakovui neatlygintinai atsisakius 28 935,30 Eur vertės paveldimo turto jo turtas nepagausėjo, t. y. Atsakovas, sąmoningai sumažindamas savo turto masę, sumažino galimybę šia turto dalimi atsiskaityti su kreditoriumi (ieškovu) ne tik iš ginčijamu sandoriu perleisto atsakovo turto, tačiau ir iš pagal ginčijamą sandorį atsakovo gautinos turto kainos. Tai atitinka kreditoriaus teisių pažeidimo sampratą pagal CK 6.66 straipsnio l dalį ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią kreditoriaus teisės pažeidžiamos ir tuomet, kai skolininkas sumažina galimybes visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimą.

Pritartina apeliantui, kad atsakovas skundžiamo sprendimo priėmimo metu jokio kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nebeturėjo, nes vienintelis jo turėtas turtas jau buvo perduotas išieškotojui ir absoliučiai didžioji reikalavimo dalis (daugiau kaip 100 000 Eur be procesinių palūkanų) liko nepadengta.

Nors pirmosios instancijos teismas dėl ieškovo teisų pažeidimo nustatė, kad atsakovas turi kito turto (žemės sklypus su pastatais), į kurį gali būti nukreipti ieškovo reikalavimai, tačiau apelianto pateiktas 2026 m. vasario 17 d. Turto perdavimo išieškotojui aktas patvirtina, kad tas pats turtas, kuriuo skundžiamame sprendime remiamasi teismas kaip atsakovo turimu turtu, dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo perduotas išieškotojui (ieškovui). Bendra perduoto turto vertė – 44 400 Eur, tai yra padengia tik nežymią 141 960 Eur atsakovo skolos dalį ieškovui, nežiūrint nuo 2023 m. birželio 21 d. skaičiuojamų 5 proc. dydžio procesinių palūkanų ir vykdymo išlaidų. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismo nurodytas atsakovo turtas nebuvo pakankamas visai jo turimai skolai ir ieškovo reikalavimui padengti, be paveldėto turto, kurio atsakovas neatlygintinai atsisakė motinos naudai, ieškovo reikalavimas negali būti patenkintas didesne dalimi, todėl akivaizdu, kad ginčo dovanojimo sutartimi ieškovo kaip kreditoriaus teisės patenkinti savo reikalavimą iš atsakovo turto buvo pažeistos. Duomenų apie kitą atsakovo turtą, kurio pakaktų ieškovo reikalavimui patenkinti, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad jo atsisakyto turto vertė menkavertė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jam neturint kito turto, iš kurio būtų galima visiškai patenkinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą ir ieškovo cesijos būdu įgytą reikalavimą, bet kokio, net ir nedidelės vertės turto ar turtinių teisių nemokamas perleidimas (dovanojimas) dar labiau sumažina skolininko galimybes atsiskaityti ir atitinkamai pažeidžia kreditoriaus interesus.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovų teiginiais, kad ieškovas actio Pauliana institutu naudojasi kaip įrankiu pasirinkti jam patogiausią turtą, tai yra atsakovės (apdovanotosios) vienintelio turimo gyvenamojo būsto sąskaita.

Pažymėtina, kad ieškovas actio Pauliana ieškiniu ginčija ne bet kokį, o konkrečiai tą sandorį, kurį atsakovas sudarė elgdamasis nesąžiningai ieškovo atžvilgiu, neatlyginai perleisdamas savo turtines teises savo mamai (atsakovei). Šis perleistas turtas (paveldėjimo teisės ir iš jų kilęs turtas) yra vienintelis šaltinis ieškovo teisėtam reikalavimui patenkinti. Taigi, ieškovo veiksmai yra nulemti paties atsakovo atlikto neteisėto turto perleidimo, o ne ieškovo patogumo.

Nors atsakovas turi kito turto (žemės sklypo dalis ir du pagalbinio ūkio pastatus, kurių registracijos procedūros neužbaigtos), įvertinus, kad šio turto teisinė registracija neužbaigta, jam pritaikytas areštas, jis negali būti laikomas realiai užtikrinančiu kreditoriaus reikalavimo patenkinimą, be to, nukreipus išieškojimą į šį turtą, kaip jau minėta, pardavus atsakovo turėtą nekilnojamąjį turtą, tokio turto akivaizdžiai nepakako skolai padengti. Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Atsakovo atsiliepimo argumentai, kad ieškovui vykdymo procese buvo perduotos tik atsakovo turtinės teisės į nekilnojamąjį turtą, o ne nuosavybės teisės į statinius, kas turinio prasme yra visiškai skirtingos teisės, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nuosavybės teisė savo esme yra plačiausia turtinė teisė (CK 4.37 straipsnis), kuri apima ir kitas turtines teises – valdymo, naudojimo ir disponavimo. Kadangi atsakovas iki turto perleidimo momento buvo ir statinių savininkas, perleidžiant jo turtines teises, ieškovui perėjo ir visos atsakovo turėtos teisės į turtą, todėl, priešingai, nei tvirtina atsakovas, ieškovui perėjo ir visos nekilnojamojo turto nuosavybės teisės ir atitinkamai atsakovas šios teisės į turtą neteko.

Dėl anksčiau aptartų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsakovams sudarius ginčijamą sandorį, ieškovas įrodė, kad šis sandoris pažeidė jo teises.

Dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo

Atsakovai, nesutikdami su apeliaciniu skundu, tvirtina, kad šiuo atveju sūnų (atsakovo ir trečiojo asmens) pareiga perleisti paveldėjimo teises motinai kilo iš moralinio įsipareigojimo po staigios tėvo mirties išsaugoti jos vienintelį būstą, kurį ji pati su mirusiuoju sutuoktiniu užgyveno santuokoje ir jame nepertraukiamai gyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimais, nustatė, kad sprendimą atsisakyti tėvo palikimo sąlygojo bendras šeimos sutarimas mirus tėvui turtą, kurio esminę dalį sudaro butas (duomenys neskelbtini), palikti atsakovo ir trečiojo asmens motinai (atsakovei).

Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas).

Nustatyta, kad atsakovo tėvo valia buvo išreikšta 2009 m. rugpjūčio 28 d. testamentu, kuriuo visas turtas lygiomis dalimis paliktas sūnums, ir šis testamentas iki palikėjo mirties nebuvo pakeistas ar panaikintas (CK 5.19, 5.35 straipsniai). Išskyrus atsakovų ir trečiojo asmens, kurie visi yra artimieji giminaičiai ir suinteresuoti bylos baigtimi, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tariamai pasikeitusią palikėjo valią turtą palikti atsakovei, taip pat apie tai, kad atsakovo tėvai, o vėliau (po vyro mirties) atsakovė visą laiką gyveno paveldėtame bute. Tuo atveju, jeigu atsakovo motina (atsakovė) kitos gyvenamosios vietos neturi, tai taip pat patvirtina, kad skolininkas buvo suinteresuotas išvengti skolų išieškojimo iš tokio turto (buto).

Kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007) nurodyta, kad vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir moralės normomis, teisingumo kriterijais. Pripažįstama, kad palikimo priėmimas ar atsisakymas jį priimti yra įpėdinio laisva valia pareiškiama teisė, ir negalimas įpėdinio įpareigojimas priimti palikimą, išskyrus atvejus, jei įpėdinis tokią savo valią realizuoja neteisėtai, piktnaudžiaudamas savo teise.

Teisėjų kolegija pritaria ieškovui, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčo Paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties, o sudarydamas šią sutartį, jis sumažino savo turto apimtį. Kaip teisingai nurodo atsakovė, pagal CK 5.50 straipsnį asmuo turi visišką laisvę pats nuspręsti, ar jis palikimą priims, ar jo atsisakys, todėl atsakovo atsisakymas nuo palikimo nepažeidė paveldėjimo teisinius santykius reguliuojančių normų (CK 5.60 straipsnio 1 dalis), tačiau paveldėjimo teisės normos turi būti aiškinamos šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Sprendžiant dėl sandorių teisėtumo, svarbu ir tai, kad joks sandoris, taip pat ir vienašalis sandoris – asmens sprendimas priimti ar nepriimti palikimo, negali pažeisti kitų asmenų subjektinių teisių ir teisėtų interesų. Jeigu sudarytas sandoris pažeidžia kitų asmenų subjektines teises ar teisėtus interesus, nėra svarbios tokio sandorio sudarymo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

Nagrinėjamu atveju neegzistavo joks atsakovo atžvilgiu taikomas teisės aktas (įstatymas), teismo sprendimas ar kt., kurio pagrindu jam imperatyviai kiltų pareiga sudaryti neatlygintiną ginčo nekilnojamojo turto Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria jis, būdamas ieškovo skolininkas, būtų privalėjęs atsisakyti palikimo ir perleisti neatlygintinai asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą savo mamai. Atsakovo atsisakymas nuo palikimo akivaizdžiai pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) teises ir atsakovas apie tai tikrai žinojo, tai yra žinojo apie bankroto procese jam kylančią turtinę atsakomybę, tai tik patvirtina siekį išvengti išieškojimo iš paveldimo turto. Be to, atsakovui padovanojus paveldėjimo teises atsakovei, jo turtą paveldėjo jo mama (atsakovė), t. y. vienašalis sandoris sudarytas artimo giminaičio naudai, ir šiuo atveju nesvarbu, ar buvo sąžiningas palikimą priėmęs asmuo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnio 1 punktas). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų – dovanojimo sutarties šalių nesąžiningumo

CK 6.66 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, taikant actio Pauliana, neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, t. y. pripažįstama, kad, esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016).

Siekdamas paneigti šią prezumpciją, atsakovas įrodinėjo, kad iki dovanojimo sutarties sudarymo jis nežinojo apie UAB „Arskija“ reikalavimus; paveldėjimo teises dovanojo abu broliai savo mamai, o sudarant ginčo sutartį, buvo siekiama vykdyti palikėjo valią; butą siekė išsaugoti kaip vienintelį motinos, kuriai jis priklausė ir kuriuo ji naudojosi, būstą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nurodytos apeliantų aplinkybės nėra įtikinamos bei nepaneigia jų nesąžiningumo, sudarant ginčijamą sandorį, nes, kaip jau nustatyta, kreditoriaus teisių pažeidimo faktas (prievolė) tuo metu egzistavo ir atsakovas sandorio metu turėjo apie atsakovo skolą žinoti. Kadangi turtas (teisės) perleistas neatlygintinai, net jei atsakovė ir nežinojo apie ieškovo (sūnaus) skolas, sandoris vis tiek privalo būti pripažintas negaliojančiu ieškovo naudai. Atsakovo argumentai, kad neatlygintinis sandoris sudarytas rūpinantis motina, prieštarauja bendrajam sąžiningumo principui (CK 1.5 straipsnis), kadangi jis privalėjo elgtis kaip apdairus ir sąžiningas asmuo, o tai reiškia – pirmiausia atsiskaityti su kreditoriumi iš paveldimo turto, o ne dovanoti jį artimiesiems.

Minėta, kad atsakovo prievolė atlyginti žalą atsirado laikotarpiu nuo 2019 m. pradžios, tai yra dar iki bankroto bylos UAB „Arskija“ iškėlimo ir ginčo sutarties sudarymo 2023 m. sausio 26 d., todėl byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis ginčo sutartį sudarė siekdamas išvengti skolos ieškojimo nukreipimo į paveldimą turtą. Kaip patvirtina 2023 m. lapkričio 29 d. antstolio pažyma, antstolis nustatė, kad skolininkas (atsakovas) neturėjo turto, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti reikalavimus, arba tokio turto akivaizdžiai nepakako. Pažymėtina, kad atsakovai nepateikė bylai įrodymų, kad atsakovė nuolatos gyveno ir iki šiol gyvena paveldėtame bute, todėl faktinė situacija dėl atsakovės faktinės gyvenamosios vietos, taip pat dėl vienintelio jos gyvenamojo būsto iki ginčo sandorio sudarymo nėra patvirtinta objektyviais įrodymais (CPK 178, 185 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju turtas perleistas neatlygintinai, todėl ieškovo interesams teikiamas absoliutus prioritetas prieš apdovanotosios interesus. Atitinkamai atsakovės (apdovanotosios) sąžiningumo ar nesąžiningumo klausimas, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, nėra teisiškai reikšmingas ir teismo nevertintinas. Pažymėtina tik tiek, kad įstatymas nenumato jokių išimčių, sudarančių galimybę nesąžiningam trečiajam asmeniui išlaikyti dovaną nukentėjusio kreditoriaus sąskaita. Todėl šiuo atveju nesąžiningai perleistas turtas privalo būti grąžintas į skolininko turto masę (atkurta status quo). Be to, atsakovų argumentas dėl vienintelio atsakovės būsto yra aktualus sprendimo vykdymo, o ne sandorio teisėtumo vertinimo procese. Priešingu atveju, jeigu skolininkas, turintis finansinių įsipareigojimų, galėtų neatlygintinai padovanoti savo nekilnojamąjį turtą ar paveldėjimo teises artimam asmeniui, o pastarajam šį turtą nurodžius kaip savo vienintelį būstą, jo atžvilgiu savaime nebūtų galima taikyti actio Pauliana, būtų paneigta sąžiningų kreditorių teisių apsauga, pažeisti sąžiningumo bei teisingumo principai. Todėl darytina išvada, kad atsakovų atsiliepimų motyvai dėl atsakovės teisių pažeidimo yra nepagrįsti. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad, sudarydami ginčo sandorį, atsakovai buvo sąžiningi.

Dėl ieškinio senaties termino

Byloje tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios actio Pauliana sąlygos nepasisako.

Dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipiamo į perleistą ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti

Pagrįsti atsakovo argumentai teismas su jais sutinka, kad sprendimas už akių buvo priimtas civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto UAB „Arskija“ ieškinį ir žala buvo priteista būtent šiam juridiniam asmeniui, t. y. pradinės reikalavimo teisės turėtoja – BUAB „Arskija“.

Iš į bylą pateiktos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 13 d. nutarties nustatyta, kad patvirtinti BUAB „Arskija“ kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 38 046 Eur.

Iš į bylą pateikto 2024 m. kovo 4 d. Varžytynių akto Nr. 1 UAB „Verslo nota“ iš išieškotojos UAB „Arskija“ už 17 745 Eur įsigijo reikalavimo teisę į atsakovo 141 960 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą.

Iš į bylą pateikto 2026 m. vasario 17 d. antstolio D. T. turto perdavimo išieškotojui akto nustatyta, kad antstolis perdavė išieškotojui (ieškovui) S. S. (atsakovui) priklausiusio turto, kurio vertė 44 400 Eur

Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad ginčo sandorio metu nei ieškovas, nei pradinis kreditorius neturėjo galiojančios ir neginčijamos reikalavimo teisės į atsakovą, todėl pirmosios sąlygos nebuvimas eliminuoja ir kitų sąlygų nustatymą. Tačiau nevertino ir netyrė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2025 m. balandžio 28 d. atsakovo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių. Minėtose paaiškinimuose atsakovas nurodė, nors sprendimu už akių pradinei kreditorei iš atsakovo buvo priteistas 141 960 Eur dydžio žalos atlyginimas, tačiau pradinės kreditorės bankroto byloje patvirtinti kreditiniai reikalavimai iš viso tesiekė 38 046 Eur. Dėl jų nepasisakė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys.

Apeliacinės instancijos teismui padarius priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, atsakovams sudarius ginčijamą sandorį, ieškovas įrodė, kad šis sandoris pažeidė jo teises, atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, sudarydami ginčo sandorį, atsakovai buvo nesąžiningi, apeliacinės instancijos teisme tektų naujais aspektais tirti ir vertinti vieną iš actio Pauliana instituto taikymo ypatumą - kreditoriaus reikalavimo nukreipimą į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, ko pasekoje iš byloje dalyvaujančių asmenų būtų atimta teisė į apeliaciją dėl šių naujais aspektais apeliacinės instancijos teisme ištirtų ir įvertintų aplinkybių.

Dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenių argumentų

Kadangi civilinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016 28 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę ir priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ištyrus bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimų į šį skundą argumentus, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neįvertino vieno iš actio Pauliana instituto taikymo ypatumo - kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo bei jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Su bylinėjimosi išlaidomis, patirtomis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, susijusius atitinkamus klausimus spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nagrinėti iš naujo.

Teisėjos Jolanta GailevičienėErinija KazlauskienėAušra Maškevičienė